Kurį laiką atgal… (aš šiomis dienomis pasakojau draugams) …vienas žmogus sėdėjo pas mane verandoje, ir jis pasakė: “Broli Branhamai, ankščiau aš buvau verslininku. Ir aš atidaviau daug laiko bandydamas gauti išgelbėjimą. Ir pasakojo apie visas savo bėdas. Pasakė, kad jo žmona gavo Dvasią. O ji negalėjo…jis negalėjo gauti Dvasios.
Aš paklausiau: “Broli, ką tu turi galvoje?” Ir jis papasakojo man iš kur jis, ir pasisakė. Jis pasakė… Aš pasakiau: “Tu stengiesi gauti išgelbėjimą?”
Jis pasakė: “Taip, aš stengiuosi gauti išgelbėjimą”.
Ir aš pasakiau: “Viešpats nori…”
Pasakė: “Broli Branhamai, tikriausiai aš peržengiau liniją, kada žmogus nebegali išsigelbėti”
Aš pasakiau: “Na, nežinau…”
Jis pasakė: “Žiūrėk, aš nuvažiavau į didžio, žymaus pamokslininko – brolio Bili Grahamo susirinkimą”. (O tai nuostabus Dievo vyras, atlieka didį Dievo darbą.) Ir jis pasakė: “Aš nuvažiavau į jo susirinkimą, ir jis pasakė: ‘Visi, kurie nori gauti išgelbėjimą, pakelkite rankas’.” Ir pasakė: “Aš pakėliau ranką ir nuėjau į kambarį dėl pokalbio”. Pasakė: “Po to man ten pasakė, kad aš turiu priimti Jėzų”. Ir pasakė: “Aš atsiklaupiau ir pasimeldžiau. Ir tas manęs paklausė: ‘Dabar tu tiki Jėzų Kristų?’ Aš atsakiau: ‘Taip, – pasakiau, – aš priimu Jį kaip asmeninį Gelbėtoją’. Pasakė…jis pasakė: ‘Dabar tu išgelbėtas’.” Pasakė: ‘Su manimi nieko neįvyko’.
Pasakė: “Po to aš du metus važinėjau, ir aš suradau laisvuosius metodistus, kurie pasakė, kad aš turiu pasidaryti tokiu laimingu, kad pradėsiu džiaugsmingai šūkauti”. Ir jis pasakė: “Jie pasimeldė už mane ir visa kita, kol aš nepajaučiau tokį džiaugsmą, kad pradėjau šūkauti”. Pasakė: “Jie pasakė: ‘Dabar tu Jį gavai. Tu praėjai pašventinimą’.” Pasakė: “Aš išėjau”. Ir pasakė: “Aš išbandžiau viską, kas galima”. Pasakė: “Ir vis tiek Jo neturėjau”.
Pasakė: “Aš nuvažiavau į brolio Oralo Robertsono susirinkimą”. Jis pasakė: “Jie užėjo į kambarį ir pasakė man, kad aš turiu gauti Šventąją Dvasią, ir kad aš turiu pradėti kalbėti kalbomis, kitaip aš Jo neturiu”. Pasakė: “Aš įėjau ten, ir jie už mane pasimeldė ir pasakė man pasikalbėti su Viešpačiu”.
Ir pasakė; “Aš pradėjau kalbėti kalbomis”.
Jis pasakė: “Broli Branhamai, aš vis tiek Jo neturėjau”. Jis pasakė: “Aš nežinau ką daryti”.
Aš pasakiau: “Taigi, mano broli…”
Jis pasakė: “Aš buvau Šrifporte, ‘Išgydimo balsas’ redakcijoje, ir ten man pasakė, kad jūs – pranašas, atvykęs čia, ir kad tu gali atidengti man, kada ant tavęs nužengs Dvasia, kur mano problema”.
Aš pasakiau: “Broli, tam nereikia būti pranašu, šitą klausimą išsprendžia Dievo Žodis”. Aš pasakiau: “Tam nereikalinga pranašystė”.
Aš pasakiau: “Mano broli, tu paprasčiausiai susipainiojai”. Aš pasakiau: “Aš noriu tau užduoti klausimą. Tu visada mylėjai Viešpatį Jėzų?”
Jis pasakė: “Na, aš priklausiau presbiterionų bažnyčiai, bet, – pasakė, – aš tiesiog vaikščiojau ten”.
Aš pasakiau: “Na, aš noriu tavęs paklausti. Kas vyko, kas įvyko tokio, kad tu iš kart pradėjai galvoti kitaip?”
Jis pasakė: “Na, mano žmona, ji nuėjo pas sekmininkus ir, – pasakė, – ji gavo dvasią. Ir paskui ji sugrįžo, ir, – pasakė, – ji buvo laiminga”. Ir pasakė…
Aš paklausiau: “Ką tu pagalvojai apie tai? Tu tai kritikavai?”
Jis atsakė: “Ne”. Jis pasakė: “Aš tiesiog pagalvojau: ‘Na, pažiūrėsim, kuriam laikui tai užteks’.” Ir pasakė: “Taip ir toliau tęsėsi”. Pasakė: “Panašu, ji Jį gavo”.
Ir jis pasakė: “Vieną kartą grįždamas iš išpardavimo kieme, aš netikėtai įkišau ranką į kišenę, ir kažkas man davė vieną brošiūrėlę”. Ir pasakė: “Aš atsisėdau kabinete ir pradėjau skaityti tą brošiūrėlę”. Ir pasakė: “Ant manęs nugulė labai keistas jausmas, kad aš turiu susitaikyti su Dievu”. Jis pasakė: “Nuo to laiko aš pradėjau ieškoti”.
Aš pasakiau: “Aš noriu tavęs kai ko paklausti. Kada ant tavęs nugulė tas jausmas, tu daugiau nebegalėjai nuo jo atsikratyti?”
Jis pasakė: “Ne, pone, negalėjau”.
Aš pasakiau: “Štai tada tu ir priėmei Kristų”. Aš pasakiau: “Tai nereiškia pakelti ranką – tai gerai. Kalbėjimas kalbomis – tai gerai”. Ir aš pasakiau: “Šūkavimas – tai gerai, bet tai Kristaus atributai, po to kai Jis įeina”. Aš pasakiau: “Priimti Kristų – tai priimti Jėzaus Kristaus Asmenį. Priimti Jį – tai Gyvenimas”. Aš pasakiau: “Šūkavimas, kalbėjimas kalbomis ir visi pasireiškimai, – aš pasakiau, – tai atributai, kurie lydi tai. Bet, pirma, reikia priimti Kristų”.
Jis pasakė: “Vadinasi, broli Branhamai, aš buvau visą tą laiką išgelbėtas?”
Aš pasakiau: “Žinoma. Žiūrėk, – aš paklausiau, – tu Jį myli?”
Jis atsakė: “Iš visos širdies”.
Aš pasakiau: “Kažkada tu Jo nemylėjai”.
Jis pasakė: “Taip”.
– “O dabar tu Jį myli?”
Jis pasakė: “Na taip, taip ir yra”.
– “Tu juk Jį visą laiką turėjai”.
Ir jis nušoko nuo verandos ir pravirko, apkabino mane ir pasakė: “O Dieve, aš visus tuos metus buvau krikščioniu”.
Matote, reikalas tame, kad jam neišaiškino pradžioje. Aleliuja!
Ištrauka: W.M Branhamas “Žodis tapo kūnu”
(Liudijimas apie kelionę į Indiją) 03.10.1954
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą