VILJAMAS MARIJONAS BRANHAMAS

Aš niekada nepamokslavau žmonėms tam, kad jie sektų mane ar prisijungtų prie mano bažnyčios, ar įkurtų kokią nors draugiją ar organizaciją. Aš niekada to nedariau ir nedarysiu. Man ne tai svarbu, man rūpi Dievo ir žmonių reikalai, ir jei galėsiu atlikti nors vieną dalyką, mane tai patenkins. Tas vienas dalykas — tai matyti sukurtus teisingus dvasinius Dievo ir žmogaus santykius, kur žmogus taptų nauju tvariniu Kristuje, pripildytu Jo Dvasios ir gyvenančiu pagal Jo Žodį. Aš kviesiu, prašysiu ir perspėsiu visus išgirsti Jo balsą šiuo metu ir pilnai atiduoti savo gyvenimą Jam, kaip ir aš tikiu savo širdyje, jog viską savo atidaviau Jam. Telaimina jus Dievas ir tenudžiugina jūsų širdį Jo atėjimas.

Brolis Viljamas Branhamas

  Ugnies Stulpas, lydėjęs Brolį Branhamą nuo gimimo — 1909 metų — buvo nupaveiksluotas virš jo galvos 1950 m. sausyje Hjustone, Teksaso valstija. 1933m.

  Dževersonvilyje, Indianos valstija, tarnavimo krikštijant Ohajo upėje metu, ši antgamtinė Būtis pasirodė šimtams žmonių kreipdamasi į jį : „Kaip Jonas Krikštytojas skelbė pirmą Kristaus atėjimą, taip tu sklebsi Jo Antrąjį atėjimą“.

LAODIKĖJOS PERIODO BAŽNYČIA

PASIUNTINYS

Aš labai abejoju, kad kokia nors epocha iš tikrųjų žinojo Dievo pasiuntinį, išskyrus pačią pirmąją epochą, kada pasiuntiniu buvo Paulius. Bet netgi tą epochą daugelis nepripažino jame to, kuo jis buvo.

Epocha, kurioje mes gyvename, bus labai trumpa. Įvykiai klostysis labai greitai. Todėl pasiuntinys mūsų Laodikėjos epochos jau dabar turi būti čia, nors, gal, mes dar nežinome jo. Bet, žinoma, turi būti laikas, kad jį atpažintume. Dabar aš galiu įrodyti tai, nes Rašte aprašoma jo tarnystė.

Visų pirma šitas pasiuntinys turi būti pranašu. Jam bus duota pranašo misija. Jo tarnavimas bus pranašo tarnavimas. Jis grįsis tvirtai ant Dievo Žodžio, kadangi jis pranašaus arba matys regėjimus – tai bus visada “pagrįsta Žodžiu” ir VISADA išsipildys. Šis tikslumas patvirtins, kad jis pranašas. Įrodymas, kad jis pranašas, yra Apreiškimo 10:7: “Bet septintojo pasiuntinio [graik. “angelos”. – Red.] trimitavimo dienomis, bus baigta Dievo paslaptis, kaip Jis yra paskelbęs Gerąją Naujieną Savo tarnams pranašams”. Taigi, Kingo Džeimso vertime tas, kuris pavadintas šitame sakinyje “angelu”, NĖRA dangiška būtybė. Šeštasis sutrimitavęs angelas, esantis dangiška būtybe, paminimas Apr. 9:13, o septintasis tokia pat tvarka – Apr. 11:15. Tas, kuris paminėtas Apr. 10:7, yra septintojo periodo pasiuntinys, jis tiesiog žmogus, ir jis turi atnešti Gerąją Naujieną nuo Dievo, ir jo žinia ir tarnystė užbaigs Dievo paslaptį, kaip Jis paskelbė Savo tarnams pranašams. Dievas elgsis su šituo paskutiniuoju pasiuntiniu, kaip su pranašu, NES JIS YRA PRANAŠAS. Tuo buvo ir Paulius pirmoje epochoje, ir paskutinioji epocha taip pat turi savo pranašą. Amoso 3:6–7: “Argi, išgirdę trimitą mieste, žmonės nenusigąsta? Ar įvyksta nelaimė mieste, Viešpačiui jos neleidus? Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs Savo paslapties Savo tarnams, pranašams”.

Būtent laikų pabaigoje pasirodė septyni Jėzaus griaustiniai. Apr. 10:3–4: “Ir ėmė šaukti galingu balsu tartum riaumojantis liūtas. Kai jis sušuko, atsiliepė septyni griaustiniai savais balsais. Septyniems griaustiniams prabilus savais balsais, rengiausi rašyti, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį man: “Užantspauduok, ką pasakė septyni griaustiniai, ir to nerašyk!”. Niekas nežino, kas buvo tuose griaustiniuose. Bet mums reikia tai žinoti.
Ir tam, kad gautumėme šitą apreiškimą mums reikalingas pranašas, kadangi pas Dievą nėra kito kelio atnešti Jo Rašto apreiškimą, kaip tik per pranašą. Žodis visada ateidavo ir ateis per pranašą. Tai, kad tai Dievo įstatymas, akivaizdu net greitame Rašto tyrinėjime. Nesikeičiantis Dievas nesikeičiančiuose Savo keliuose nuolatos siuntė Savo pranašą kiekvienai epochai, kada žmonės nukrypdavo nuo nustatytos Dievo tvarkos. Kada ir teologai, ir tauta nukrypdavo nuo Žodžio, Dievas visada siųsdavo šitiems žmonėms Savo tarną (bet atskirai nuo teologų), kad ištaisyti klaidingą mokymą ir atvesti žmones atgal prie Dievo.

Todėl mes matome pasiuntinio atėjimą septintam periodui, ir jis pranašas.

Mes sužinome apie pasiuntinio atėjimą ne tik iš Apr. 10:7, bet taip pat mes randame, kad Žodis kalba apie Elijo atėjimą prieš Jėzui sugrįžtant. Mato 17:10: “Jo mokiniai Jį paklausė: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?” Jėzus atsakė: “Iš tiesų Elijas, turi ateiti pirma ir viską atstatyti”. Prieš Viešpaties atėjimą turi sugrįžti Elijas darbui dėl bažnyčios atstatymo. Tai yra, apie ką kalbama Pranašo Malachijo Knygoje 4:5–6: “Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeikimu”. Visiškai nėra abejojimų, kad prieš Jėzaus atėjimą turi sugrįžti Elijas. Jo laukia ypatingas darbas. Šitas darbas išdėstytas toje 6 -jo sakinio dalyje, kur pasakyta: “ir jis atgręš vaikų širdis į tėvus”. Mes žinome, kad jam teks atlikti šitą ypatingą darbą šiuo laiku, nes jis jau išpildė tą dalį, kurioje sakoma: “jis atgręš tėvų širdis į vaikus”, kada Elijo tarnystė išsipildė Jone Krikštytojuje. Luko 1:17: “Elijo Dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad prirengtų Viešpačiui paruoštą tautą”. Jono tarnavime “tėvų širdys buvo nukreiptos į vaikus”. Mes žinome tai, nes taip pasakė Jėzus. Bet tai nekalba, kad vaikų širdys buvo atgręžtos į tėvus. Tai dar turi įvykti. Paskutiniosios dienos vaikų širdys bus nukreiptos į Sekminių dienos tėvus. Jonas paruošė tėvus Jėzaus atėjimui, kviečiantis vaikus, kaip savo kaimenę. Dabar šis pranašas, ant kurio nužengė Elijo Dvasia, paruoš vaikus Jėzaus atėjimui.

Jėzus pavadino Joną Krikštytoją Eliju. Mato 17:12: “Bet Aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo”. Jis Joną pavadino Eliju, nes ta pati Dvasia, kuri buvo ant Elijo, atėjo ir ant Jono Krikštytojo ir ant Eliziejaus po karaliaus Achabo valdymo. Dabar dar kartą šita Dvasia nusileis ant vieno žmogaus prieš patį Jėzaus atėjimą. Jis bus pranašas. Viešpats patvirtins jį tokiu. Kadangi Pats Jėzus nepasirodys čia kūne, kad patvirtintų jį (kaip Jis patvirtino Joną), tai bus atlikta Šventąja Dvasia, taip kad šito pranašo tarnystė bus lydima dideliais ir nuostabiais pasireiškimais. Kiekvienas jo kaip pranašo apreiškimas bus patvirtintas, nes kiekvienas apreiškimas išsipildys. Nuostabūs jėgos pasireiškimai pasirodys jam įsakius,

paliepus tikėjimu. Tada pasirodys žinia, duota jam Dievo Žodyje, atgręžti žmones atgal į tiesą ir į tikrą Dievo jėgą. Kai kurie klausys, bet daugelis griebsis formos ir atmes jį.

Kadangi šitas pranašas pasiuntinys iš Apreiškimo 10:7 ir Malachijo Knygos 4:5–6 – tai vienas ir tas pats asmuo, tai tikra, kad jis bus panašus į Eliją ir Joną Krikštytoją. Abu jie buvo vyrais nepriimtais tų dienų religinių mokyklų. Abu buvo dykumos vyrais. Abu veikė tik tada, kada per apreiškimą gaudavo tiesiai nuo Dievo “Taip sako Viešpats”. Abu teisingame pyktyje barė religines tvarkas ir religinius jų dienų lyderius. Bet ne tik tai, jie dar barė visus sugedusius ir vedančius į sugedimą. Ir pastebėkite, abu daug pranašavo prieš puolusias moteris ir jų gyvenimo būdą. Elijas kėlė viešumon Jezabelę, o Jonas peikė Irodiadą, Filipo žmoną.

Ir nors jis nebus populiarus, bet jis bus patvirtintas Dievo. Kaip Jėzus patvirtino Jono tikrumą, o Šventoji Dvasia patvirtino Jėzaus tikrumą, reikia laukti, kad šitas žmogus bus pirmiausiai patvirtintas Dvasios, veikiančios jo gyvenime neginčitinais ir ankščiau nematytais jėgos darbais; ir Pats Jėzus Savo sugrįžimą patvirtins jo tikrumą, taip pat, kaip Jis patvirtino Jono Krikštytojo tikrumą. Jonas liudijo apie Jėzaus atėjimą, ir taip pat šis vyras, panašiai Jonui, paliudys apie Jėzaus atėjimą. Ir pats Jėzaus sugrįžimas įrodys, kad šitas žmogus iš tikrųjų buvo Jo antrojo atėjimo šaukliu. Tai paskutinis įrodymas, kad tai tikrai pranašas iš Malachijo 4, nes pagonių periodo pabaiga bus Paties Jėzaus pasirodymas. Tada bus per vėlu tiems, kas atmetė jį.

Su tikslu dar aiškiau aprašyti šitos paskutinės dienos pranašą pažymėsime, kad pranašu, paminėtu Mato 11:12, buvo Jonas Krikštytojas, apie kurį buvo pranašauta Malachijo 3:1: “Aš siunčiu Savo pasiuntinį paruošti kelią pirma Manęs. Viešpats, kurio jūs laukiate, ateis netikėtai į Savo šventyklą. Štai Jis ateina, Sandoros pasiuntinys, Kuris jums patinka”, – sako Kareivijų Viešpats “. Mato 11:1–11: “Baigęs nurodymus dvylikai Savo mokinių, Jėzus iškeliavo toliau mokyti ir pamokslauti kituose miestuose. Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė du savo mokinius Jo paklausti: “Ar Tu esi Tas, Kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” Jėzus jiems atsakė: “Eikite ir pasakykite Jonui, ką girdite ir matote: aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija. Ir palaimintas, kas nepasipiktina Manimi”. Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ko gi išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, kur kas daugiau negu pranašo! Jis yra tas, apie kurį parašyta: “Štai Aš siunčiu pirma Tavęs Savo pasiuntinį, kuris nuties prieš Tave kelią”. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo

didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už jį”. Tai jau įvyko. Tai išsipildė. Užbaigta. Bet atkreipkite dėmesį, kas rašoma Pranašo Malachijo Knygoje 4:1–6: “Štai ateina diena, deganti kaip krosnis, kurioje visi išdidieji ir visi nedorėliai sudegs kaip ražienos, – sako kareivijų Viešpats. – Jiems neliks nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems Mano Vardo, užtekės Teisumo Saulė su išgydymu po Jo sparnais. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip išleisti iš tvarto veršiukai. Jūs mindžiosite nedorėlius, ir jie bus pelenai po jūsų kojomis tą dieną, kai Aš tai padarysiu, – sako kareivijų Viešpats. – Atsiminkite Mano tarno Mozės įstatymą, kurį daviau Horebe visam Izraeliui, jo nuostatus ir potvarkius! Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau neištikčiau žemės prakeikimu”. Matote, iš karto po ŠITO Elijo atėjimo žemė bus apvalyta ugnimi ir nedorėliai bus sudeginti į dulkes. Žinoma, tai Neįvyko Jono laikais (tos dienos Elijo). Dievo Dvasia, Kuri pranašavo apie pasiuntinio atėjimą Mal. 3:1 (Jono), tiesiog pakartoja Savo ankstesnę pranašystę iš Izaijo 40:3, paskelbto, bent jau, prieš tris šimtmečius iki šito, – “Balsas skelbiantis dykumoje: paruoškite kelią Viešpačiui, išlyginkite lygumoje vieškelį mūsų Dievui”. Dabar Jonas Šventąja Dvasia paskelbė Mato 3:3 ir iš Izaijo, ir iš Malachijo: “Nes jis tas, apie kurį pasakė pranašas Izaijas: “Balsas skelbiantis dykumoje: paruoškite kelią Viešpačiui, tiesius padarykite Jam kelius”. Taigi, iš šitų Rašto vietų mes matome, kad pranašas Mal. 3, kuriuo buvo Jonas, tai NE tas pats pranašas, apie kurį pasakyta Mal. 4, nors iš tikrųjų ant jų abejų – ir ant Jono, ir ant šito paskutinės dienos pranašo ilsisi ta pati Dvasia, kuri buvo ant Elijo.

Taigi, šitas pasiuntinys iš Mal. 4 ir Apr. 10:7 įvykdys du darbus. Pirma: pagal Mal. 4 jis atgręš vaikų širdis į tėvus. Antra: jis atidengs septynių griaustinių paslaptis iš Apr.10, kurie yra apreiškimais, esančiais septyniuose antspauduose. Šios Dieviškuoju būdu atvertos “tiesos – paslaptys” tiesiogine prasme atgręš vaikų širdis į Sekminių dienos tėvus. Būtent taip.

Apžvelgsime štai dar ką. Šitas pranašas – pasiuntinys bus savo esme ir būdu toks pat, kokiu buvo Elijas ir Jonas. Žmonės tuo metu, kada ateis šitas pranašas – pasiuntinys, bus tokiais pat, kokiais jie buvo Achabo ir Jono laikais. O kadangi atgręžtos bus širdys “TIK VAIKŲ”, tai tik vaikai ir klausys. Achabo laikais buvo rasta tik 7000 žmonių tikros Izraelio sėklos. Jono laikais jų taip pat buvo visai nedaug. Žmonių masės šitose abejose epochose atsidavė paleistuvingai stabmeldystei.

Aš noriu pateikti dar vieną sulyginimą tarp šito Laodikėjos pranašo – pasiuntinio ir Jonu – pranašu – pasiuntiniu, ėjusio pirma Jėzaus atėjimo. Jono laikais žmonės klaidingai laikė jį Mesiju. Jono 1: 19–20: “Toks buvo Jono liudijimas, kai Žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti:

“Kas tu esi ?” Jis išpažino ir neišsigynė. Jis išpažino: “Aš nesu Kristus”. Šitas paskutiniosios dienos pranašas– pasiuntinys turės tokią jėgą prieš Viešpaties veidą, kad atsiras tokie, kurie klaidingai priims jį kaip Viešpatį Jėzų. (Bus tokia dvasia pasaulyje laikų pabaigoje, kuri suvedžios kai kuriuos ir privers juos patikėti tuo. Mato 24:23–26: “Jei tada kas nors jums sakys: “Štai čia Kristus!” arba: “Jis tenai!”, – netikėkite. Nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!” “Todėl, jeigu jums sakytų: “Štai Jis dykumoje!”, – neikite. “Štai Jis kambariuose”, – netikėkite. Bet jūs netikėkite tuo. Jis ne Jėzus Kristus. Jis ne Dievo Sūnus. JIS VIENAS IŠ BROLIŲ, PRANAŠŲ, PASIUNTINYS, DIEVO TARNAS. Jam nereikia, kad jam suteiktų didesnę garbę, negu tos kurios nusipelnė Jonas, kada jis buvo balsu, šaukiančiu: “Aš ne Jis, BET JIS – ATEINANTIS PO MANĘS”.

Prieš tai kaip užbaigti šią dalį apie Laodikėjos Periodo pasiuntinį, mes turime rimtai apžvelgti sekančias dvi mintis. Visų pirma šitoje epochoje bus VIENAS Pranašas – Pasiuntinys. Apr. 10:7 sakoma: “Kada jis (vienaskaita) pradės trimituoti”. Niekada nebuvo tokio laikmečio, kad Dievas duotų Savo tautai du pagrindinius pranašus tuo pačiu metu. Jis davė Enochą (vieną); Jis davė Nojų (vieną); Jis davė Mozę (jis vienas turėjo Žodį, nors ir kiti pranašavo); Jonas Krikštytojas atėjo VIENAS. Dabar šitoje paskutinėje dienoje turi būti PRANAŠAS (bet ne pranašė – nors šitame periode daugiau moterys pretenduoja į Dievo apreiškimų aiškintojus, nei vyrai), o nesikeičiantis Žodis sako, kad jis (šitas pranašas) atidengs žmonėms paskutinio laikmečio laikų paslaptis ir atgręš vaikų širdis į tėvus. Yra ir tokie, kurie sako, kad Dievo tauta susirinks kartu per kolektyvinį apreiškimą. Aš prieš šitą teiginį. Tai tuščias ir nepagrįstas spėliojimas palyginus su tuo, kas randasi Apr. 10:7. Aš neneigiu, kad žmonės pranašaus šitoje paskutinėje epochoje ir kad jų tarnavimas gali būti tikras ir bus toks. Aš neneigiu, kad bus pranašai, lygiai kaip Pauliaus laikais buvo “vienas iš jų vardu Agabas, pranašas, išpranašavęs didelį badą”. Aš sutinku su tuo. BET AŠ NEIGIU, REMDAMASIS Į NEKLYSTANTĮ DIEVO ŽODĮ, DAUGIAU KAIP VIENĄ PRANAŠĄ – PASIUNTINĮ, KURIS ATIDENGS DIEVO ŽODŽIO PASLAPTIS IR TARNYSTĖ KURIO TAME, KAD ATGRĘŽTŲ VAIKŲ ŠIRDIS Į TĖVUS. “Taip sako Viešpats” Savo tikru Žodžiu, tai stovi tvirtai ir išstovės ir bus patvirtinta. Yra tik vienas pranašas – pasiuntinys šitai epochai. Netgi pagrindžiantis žmogišku supratimu kiekvienas žino, kad ten, kur daug žmonių, skiriasi nuomonės net nežymiuose jų bendro pagrindinio mokymo punktuose. Kas tada turės neklistamumo jėgą, kuri turi būti atstatyta šitame paskutiniame periode, nes šitas paskutinis periodas turi sugrįžti prie Švaraus Žodžio Nuotakos pasireiškimo? Tai reiškia, kad mes vėl įgysime Žodį tame tobulumo pavidale, koks jis buvo duotas ir taip aiškiai buvo suprastas Pauliaus laikais. Aš pasakysiu jums, kas įgys jį. Tai bus pagrįstai patvirtintas pranašas arba netgi labiau pagrįstai, negu koks nors pranašas visais laikais nuo Enocho iki

šios dienos, kadangi šitam žmogui reikės nešti kertinę pranašystės tarnystę, ir Dievas paskelbs jį. Jam nereiks kalbėti už save, Dievas kalbės už jį ženklų balsu. Amen.

Antra mintis, kuri turi įstrigti mūsų širdyse, yra tame, kad septyni bažnyčios periodai prasidėjo kaip nuo Šventosios Dvasios, Kuris palaimintas per amžius, taip ir nuo antikristo dvasios. 1 Jono 4:1: “Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų”. Jūs pastebėjote tai? Antikristo dvasia susitapatina su netikrais pranašais. Epochų pradžioms ir jų pabaigoms būdingas melagingų pranašų pasirodymas. Dabar, žinoma, pasirodys TIKRASIS NETIKRAS PRANAŠAS, plačia to žodžio prasme – tas žmogus, apie kurį užsimenama Apreiškimo Knygoje. Bet dabar, prieš pasirodant tam netikram pranašui, turi pasirodyti daugelis kitų netikrų pranašų. Mato 24:23–26: “Jei tada kas nors jums sakys: “Štai čia Kristus!” arba: “Jis tenai!”, – netikėkite. Nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Štai Aš jums iš anksto pasakiau!”. Todėl, jeigu jums sakytų: “Štai Jis dykumoje!”, – neikite, “Štai Jis kambariuose!”, – netikėkite”. Šitie netikri pranašai pažymėti mums įvairiose Rašto vietose, tokiose, pavyzdžiui, kaip 2 Petro 2:1–2: “Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos kelias“. 2 Tim. 4:3–4: “Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms”. 1 Tim. 4:1: “Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams”. Ir kiekvienu atveju jūs pastebėsite, kad netikras pranašas stovi ne Žodyje. Lygiai kaip mes parodėme jums, kad “antikristas” reiškia “prieš Žodį”, taip ir šitie netikri pranašai iškreipia Žodį, suteikdami jam tas reikšmes, kurios tinkamos jų velniškiems tikslams. Jūs kada nors pastebėjote, kaip žmonės, kurie išveda kitus iš teisingo kelio, glaudžiai pririša juos prie savęs baime? Jie tvirtina, kad jeigu žmonės nedarys to, ką jie jiems sako, arba visai pasitrauks, tai seks baisi pražūtis. Jie – netikri pranašai, nes tikrasis pranašas visada veda žmones prie Žodžio ir pririša Žmones prie Jėzaus Kristaus, ir jis nepasakys, kad žmonės turi bijotis jo arba tai ką jis pasakė, bet turi patirti baimę prieš tai, ką sako Žodis. Pastebėkite, kaip šitie žmonės, panašiai Judui, suinteresuoti pinigais. Jie įtikina parduoti viską, kas pas jus yra, ir atiduoti jiems jų tikslų įgyvendinimui. Jie skiria daug sau laiko paaukojimams, negu Dievo Žodžiui. Tie, kurie bando pasinaudoti dovanomis savo asmeniniams interesams, naudoja klaidingą dovaną, o paskui reikalauja pinigų, nepaiso Žodžio ir sako, kad tai nuo Dievo. O žmonės eina pas juos, atlaidūs jiems, ir materialiai palaiko juos, ir tiki jais, nežinodami, kad tai mirties kelias.
Taip, žemė pripildyta kūniškais apsišaukėliais. Paskutinę dieną jie bandys mėgdžioti šitą pranašą – pasiuntinį. Septyni Skevo sūnūs bandė mėgdžioti Paulių. Simonas magas bandė mėgdžioti Petrą. Jų mėgdžiojimas bus kūniškas. Jie nebus pajėgūs padaryti tai, ką daro tikras pranašas. O kada pranašas sako, kad prabudimas pasibaigė, jie visgi eina, tvirtindami apie didį apreiškimą, tarsi tai, ką jie turi, – yra visiška tiesa ir Dievas ketina padaryti kažką dar daugiau ir žymiai nuostabesnio tarp žmonių. Ir žmonės paklius ant šito jauko. Šie netikri pranašai tvirtins, kad paskutinės dienos pranašas ne teologas, ir todėl jo nereikia klausyti. Jie nepajėgūs padaryti tai, ką gali pasiuntinys. Jie nebus patvirtinti Dievo, kaip paskutinės dienos pranašas, bet išdidžiais skambiais žodžiais ir naudodami savo svorį ir pasaulinį pripažinimą, ir jie įspės žmones neklausyti šito žmogaus (pasiuntinio), ir jie kalbės, kad jis moko neteisingai. Jie visame ištikimi savo tėvams fariziejams, kurie buvo nuo šėtono, kadangi jie tvirtino, kad Jonas ir Jėzus mokė neteisingai.

Kodėl gi šitie netikri pranašai kalba prieš tikrąjį pranašą ir skatina abejoti jo mokymą? Nes jie griebiasi formos, kaip elgėsi jų protėviai, kada Achabo dienomis priešinosi Michejui. Jų buvo keturi šimtai, ir visi jie sutarė; ir kalbėdami tą patį, jie apgavo tautą. Bet VIENAS pranašas – vienintelis – buvo teisus, o kiti klydo, nes Viešpats duoda apreiškimą TIK VIENAM.

Saugokitės netikrų pranašų, nes jie – plėšrūs vilkai.

Jeigu pas jus dar liko kokie nors abejojimai šito atžvilgiu, paprašykite Dievo pripildyti jus Jo Dvasia ir vesti jus, NES TIK IŠRINKTŲJŲ NEGALI SUKLAIDINTI. Ar tai suprantama jums? Nėra tokio žmogaus, kuris jus galėtų suklaidinti. Net Paulius negalėtų suklaidinti nei vieno iš išrinktųjų, jeigu jis mokytų neteisingai. Ir tame pirmame Efezo Periode negalėjo išrinktieji būti suklaidinti, nes jie išbandė netikrus apaštalus ir netikrus pranašus ir rado kad jie melagiai, ir atmetė juos. Aleliuja. JO avys klauso Jo balso ir seka paskui JĮ. Amen. Aš tikiu tuo.

VESLIS

Filadelfijos Bažnyčios Periodas tęsėsi nuo 1750 iki 1906 metų. Šitas periodas to miesto pavadinimo dėka buvo pavadintas Broliškos Meilės Periodu, kadangi Filadelfija reiškia “brolių meilė”.

FILADELFIJOS PERIODO BAŽNYČIA PASIUNTINYS


Pasiuntiniu šitam periodui, be abejo, buvo Džonas Veslis. Džonas Veslis gimė 1703 metais birželio 17 Epforte ir buvo vienas iš devyniolikos Samuelio ir Siuzanos vaikų. Jo tėvas buvo kapileonu anglikonų bažnyčioje; bet religinis Džono supratimas, daugiau negu įtikėtina, buvo daugiau pagrįstas ant pavyzdingo jo motinos gyvenimo, nei jo tėvo teologijos. Džonas buvo nuostabus mokslininkas. Būdamas Epforde, jie kartu su Čarlzu įėjo į grupę, kurioje buvo dvasinis garbinimas paremtas praktiniu gyvenimu tiesoje pagrindu, o ne mokymų, padarytų pagal kažkokį savo standartą. Jie sudarė dvasinę darbų

nuorodą, tokių, kaip vargšų šelpimas, ligonių ir kalinių lankymas. Dėl to juos vadino metodistais ir kitais juokingais pravardžiavimais. Džonas iki tokio lygio jautė pasaulio tautų poreikį religijoje, kad jis nuvyko į Ameriką (Džordžijos valstiją) kaip misionierius pas indėnus. Kelyje jis pastebėjo, kad garlaivio keleivių tarpe daug Moravijos brolių. Jie padarė jam didelį įspūdį savo nuolankumu, taika ir drąsa įvairiose situacijose. Jo darbas Džordžijos valstijoje, nors buvo pasišventęs ir sunkus, patyrė nesėkmę. Jis sugrįžo į Angliją, vergdamas: “Aš nuvykau į Ameriką atgręžti indėnų, bet kas atvers mane patį?!”

Grįžęs į Londoną, jis vėl sutiko Moravijos brolius. Tai buvo Petras Buleris, kuris parodė jam išgelbėjimo kelią. Jis iš tikrųjų buvo gimęs iš aukšto, nors jo brolis Čarlzas negalėjo suprasti ir bijojo, ir pyko, kaip toks dvasinis žmogus, kaip Džonas, galėjo kalbėti, kad ankščiau jis nebuvo teisinguose santykiuose su Dievu. Kaip ten bebūtų, praėjo nedaug laiko, ir Čarlzas buvo išgelbėtas malone.

Dabar Veslis pradėjo pamokslauti Evangeliją iš katedros Londone tos vietos, kur ankščiau jis turėjo priėjimą; bet greitai jis gavo “nuo durų prie durų”. Būtent tuo laiku jį tvirtai palaikė jo senas draugas Džordžas Uitfildas, jis pakvietė Džoną atvažiuoti ir padėjo jam pamokslauti ten, kur susirinkdavo tūkstančiai, kad paklausytų Žodžio. Pradžioje Veslis su nepasitikėjimu žiūrėjo į tai, kad jam teks pamokslauti gatvėje, o ne patalpoje, bet kada jis pamatė šitas minias ir pamatė Evangelijos veikimą Dvasios jėgoje, jis visa širdimi atsidavė tokiam pamokslavimui.

Dalykas įgavo tokį užmojį, kad greitai jis pradėjo siusti daugelį ir daugelį tikinčiųjų pamokslauti Žodį. Tai buvo panašu į Sekmines, Dvasia pakėlė žmones su jėga pamokslauti ir mokyti Žodį vos ne ištisomis naktimis.

Jo darbui kliudė įnirtingas pasipriešinimas, bet su juo buvo Dievas. Dvasios veiksmai pasireiškė stipriu būdu, ir dažnai žmones apimdavo toks dvasios įsitikinimas jų nuodėmingumu, kad juos tiesiog palikdavo jėgos, jie krisdavo ant žemės ir verkė giliame apgailestavime ir kančioje dėl savo nuodėmių.

Veslis buvo nuostabiai stiprus žmogus. Jis kalbėjo apie save, kad jis neprisimena, kad nors ketvirčiai valandos būtų dvasios prislėgta nuotaika nuo to karto, kada jis gimė. Jis miegojo ne daugiau kaip šešias valandas į parą; keldavosi, kad jau penktą pradėti pamokslauti, ir tai buvo praktiškai visose jo tarnavimo dienose; pamokslaudavo iki keturių kartų dienoje, taip kad per metus išeidavo daugiau nei 800 tarnavimų.

Jis įveikdavo tūkstančių tūkstančius kilometrų, kaip ir jo keliaujantys kunigai, kurie raiti ant arklių nešė Evangeliją ir arti ir toli. Faktiškai Veslis nujodavo ant arklio po 7000 kilometrų į metus.
Jis buvo tikintysis Dievo jėgoje ir meldėsi už ligonius su didžiu tikėjimu ir nuostabiais rezultatais.

Daugeliuose jo tarnavimuose pasireikšdavo Dvasios dovanos.

Organizacija Veslejui nebuvo palanki. Pas jo sąjungininkus buvo “susivienijusi visuomenė”, kuri buvo “žmonių bendrija”, turinti formą ir ieškantys dievotumo jėgos, susijungusius bendrai maldai, kad priimtų paraginimo Žodį, kad padrąsinti ir pataisyti vienas kitą meilėje, kad padėti vienas kitam įvykdyti savo išgelbėjimą”. Vienintelė sąlyga, kurios buvo reikalaujama iš stojančiųjų, − tai “turėti norą bėgti nuo ateinančios rūstybės ir išsigelbėti nuo savo nuodėmių”. Su laiku jie išlavino griežtas disciplinos taisykles dėl savo sielų gerovės. Veslis suprato, kad po jo mirties šis judėjimas gali organizuotis, Dievo Dvasia pasitrauks, ir jie pasiliks be gyvybės. Kartą jis pasakė, kad tai nebaisu, jeigu išnyks pavadinimas “metodistai”, o baisu tai, kad Dvasia pasitrauks.

Gyvendamas jis galėjo įgyti didelį turtą; bet jis šito nedarė. Jo mėgstamiausias priežodis kas liečia pinigus buvo: “Užsidirbk, kiek gali, sutaupyk, kiek gali, ir atiduok visa, ką gali”. Svetima būtu Vesliui, jeigu jis grįžtų šiandien pamatyti šią denominaciją, kuri nešioja Metodistų pavadinimą. Jie turtingi, pralobo, bet gyvenimas ir jėga lydėję Džoną Veslį, prarastas.

Taip pat verta paminėti, kad Veslis niekada neturėjo noro statyti ant denominacinio arba sektantizmo pagrindo. Nors pagal savo tikėjimą jis buvo arminijonu, jis nenorėjo atsiskirti nuo brolių mokymo pagrindu. Jokūbui jis buvo geras kandidatas: jis grindė savo amžiną gyvenimą ant tikėjimo ir darbų, kitaip sakant, gyvendamas gyvenimą, o ne tik priimdamas mokymus arba nutarimus ir doktrinas.

Džonas Veslis mirė 88 metų amžiaus, ir tik ne daugelis drįso pagalvoti, kad jie galėtų taip tarnauti Dievui, kaip patarnavo Jam Veslis.

LIUTERIS

Sardų, tai yra penktasis bažnyčios periodas tęsėsi nuo 1520 iki 1750 metų. Paprastai jį vadina Reformacijos Periodu.

SARDŲ PERIODO BAŽNYČIA PASIUNTINYS

Pasiuntinys šitam periodui buvo gerai žinomas iš visų periodų pasiuntinių. Tai buvo Martynas Liuteris. Martynas Liuteris buvo puikus švelnaus būdo mokslininkas. Jis mokėsi teisininku, kada užsitęsusi artimo draugo liga ir mirtis privertė jį rimtai susimastyti apie dvasinę jo gyvenimo būklę. 1505 metais jis išėjo į Augustinų vienuolyną Erfurte. Ten jis studijavo filosofiją, o taip pat Dievo Žodį. Jis griežtai baudė save, bet visi šitie išoriniai veiksmai negalėjo patraukti iš jo nuodėmės jausmo. Jis pasakė: “Aš kankinau save iki mirties, kad įgyčiau taiką su Dievu, bet aš vis dar tebebuvau tamsoje ir neradau Jo”. Vyriausiasis Štaupico ordino vikaras padėjo jam suprasti, kad jo išgelbėjimas turi būti greičiausiai pergyvenimu vidinio veiksmo, negu ritualinio. Sustiprintas tuo, jis toliau ieškojo Dievo. Vėliau jis tapo kunigu. Tačiau jis dar nebuvo išgelbėtas. Jis pradėjo aistringai ir giliai studijuoti Žodį ir išlikusius nuostabius teologijos darbus. Kaip mokytojas ir pamokslininkas jis pasižymėjo giliomis žiniomis, nuoširdumu ir teisingumu. Kad išpildyti pažadą, kurį jis davė sau, jis nuvyko į Romą. Ten jis pamatė tuščias “rankų uždėjimo” bažnyčios pastangas, tariamai nešančias išgelbėjimą, ir Dievo Žodis prasiskverbė iki pačios jo širdies: “Teisusis gyvens tikėjimu”. Kada jis sugrįžo namo, ši evangelijos Rašto tiesa užvaldė jo protą, ir jis buvo išlaisvintas iš nuodėmės ir gimęs į Dievo karalystę.


Netrukus po viso šito jis buvo pakeltas į teologijos daktarus ir įgaliotas “pašvęsti visą savo gyvenimą studijavimui ir teisingam išdėstymui ir Šventojo Rašto saugojimui”. Tai jis ir darė, ir su tokiu uolumu, kad jo širdis ir jį supančiųjų širdys buvo giliai užfiksuotos Žodžio tiesoje. Greitai Žodis atvirame konflikte susidūrė su sujaukusiais bažnyčią mokymais ir doktrinomis.

Taigi, kada popiežiumi tapo Levas X, o Jonas Tetcelis pradėjo pardavinėti indulgencijas nuodėmėms atleisti, Liuteris nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip pasipriešinti tokiam nebiblijiniam mokymui. Pradžioje jis garsiai pasisakė prieš šitą iš kafedros ir paskui parašė savo žinomas 95 tezes, kurias 1517 spalio 31 dieną jis prikalė prie Bažnyčios Pilies durų.

Per trumpą laiką, ir Vokietija jau buvo apimta Reformacijos ugnimi. Reikia priminti, kad Martynas Liuteris buvo ne vienintelis, kuris išreiškė protestą Romos Katalikų Bažnyčiai. Jis buvo vienas iš daugelio. Ir kiti neigė dovanotą pasaulietinę ir dvasinę valdžią, kurią priskyrė sau popiežiai, ir netgi popiežių tarpe, būdavo, vykdavo smulkios laikinos reformos. Taip, buvo daugelį kitų, kurie iškeldavo ginčitinus klausimus, bet atvejyje su Liuteriu atėjo Dievo laikas ryžtingam veikimui, kas turėjo tapti bažnyčios atstatymo pradžia Šventosios Dvasios išsiliejimo laiku, bet tai jau žymiai vėlesniu laiku.

Pats Martynas Liuteris buvo jautriu, pripildytu Dvasia krikščioniu. Jis konkrečiai buvo Žodžio žmogus, nes jis ne tik turėjo gilią aistrą Žodžio nagrinėjimui, bet ir tam, kad padarytų jį prieinamą visiems, kad visi galėtų gyventi šituo Žodžiu. Jis išvertė Naująjį Testamentą ir davė jį tautai. Jis pats padarė šį nelengvą darbą, koreguodamas kiekvieną ištrauką, mažų mažiausiai, dvidešimt kartų. Jis surinko aplink save senos žydų kalbos žinovus, tarp kurių buvo žydai, ir išvertė Senąjį Testamentą.

Šituo milžinišku Liuterio darbu remiasi visi sėkmingi Rašto veikalai Vokietijoje.

Jis buvo stiprus pamokslininkas ir Žodžio mokytojas ir atkakliai tvirtino, ypač pirmais savo visuomeninės padėties metais, kad Žodis – tai vienintelis matas. Tokiu būdu, jis išstojo prieš darbus kaip išgelbėjimo priemonę ir prieš krikštą kaip pasikeitimo priemonę. Jis mokė Kristaus tarpininkavimą, o ne žmogaus, kadangi tai buvo nuo senų laikų išlikęs supratimas, Sekminių dienos supratimas. Tai buvo žmogus, kuris daug meldėsi, jis suprato, kad kuo daugiau darbo jo laukė ir kuo daugiau truko laiko, tuo daugiau jis savo laiko atiduodavo Dievui maldoje, kad įsitikintų gerais rezultatais. Jis žinojo, kas yra kova su velniu. Parašyta, kad kartą šėtonas matomu būdu pasirodė prieš jį, o jis paleido į jį rašalinę, įsakydamas išnykti. Sekantį kartą pas jį atėjo du fanatikai, lenkdami jį prisijungti prie jų, kad išvarytų visus kunigus su biblijomis.
Jis atskyrė, kokia juose dvasia ir pavarė juos.

Sauerio istorijoje ( tom.3, pusl.406) apie Martiną Liuterį parašyta, kad jis buvo “pranašu, evangelistu, kalbėjo kalbomis ir išaiškindavo, visa tai buvo viename asmenyje, apdovanotu visomis devyniomis Dvasios dovanomis”.

Kas taip sujaudino jo širdį Šventąja Dvasia ir kas buvo tuo žaliu daigeliu, reiškusiu, kad tiesa, kaip Sekminių dieną, buvo begrįžtanti į bažnyčią? Tai buvo mokymas apie išteisinimą: išgelbėjimas tikėjimu, ne darbais. Aš pripažįstu, kad Liuteris tikėjo ir pamokslavo ne tik išteisinimą, bet tai buvo jo pagrindine tema, kaip ir turėjo būti, nes tai pagrindinis Žodžio tiesos mokymas. Jis visada bus žinomas kaip instrumentas Dievo rankose, kuris atgaivino šią tiesą. Jis buvo penktuoju pasiuntiniu, ir jo žinia buvo: “TEISUSIS GYVENS TIKĖJIMU”. Žinoma, mes pripažįstame, kad jis žinojo ir mokė, kad mes turime judėti iš tikėjimo į tikėjimą. Jo nuostabus Dievo viešpatavimo supratimas, išsirinkimo, paskyrimo ir kitų tiesų parodo jį kaip vyrą, stiprų Žodyje, tačiau aš vėl pasakysiu, kaip kalba ir istorikai, kad Dievas panaudojo jį atnešti tautai Dievo darbų įvertinimo kriterijų – “Teisusis gyvens tikėjimu”.

Kaip aš jau paminėjau, šitas periodas istorikų buvo pavadintas Reformacijos periodu. Visiškai teisingai. Būtent tuo jis ir buvo, nes Martynas Liuteris buvo reformatorius, o ne pranašas. Taip, ši istorinė knyga vadina jį pranašu, bet tai nereiškia, kad istorinė knyga teisinga, nes nėra tokių faktų, kurie įvertintų Martiną Liuterį kaip Dievo pranašą to žodžio biblijinę prasme. Jis buvo puikus mokytojas su kai kuriais Dvasios pasireiškimais jo gyvenime, ir garbė Dievui už tai. Taigi, jis nebuvo pajėgus vesti bažnyčią atgal prie pilnos tiesos, kaip padarytų žmogus, panašumu į apaštalą Paulių, kuris kartu buvo ir apaštalas, ir pranašas.

Laikui bėgant mes randame dideles permainas jo elgesyje tuose darbuose, kuriais jis užsiimdavo. Pradžioje jis buvo toks švelnus, bebaimis, toks kantrus ir nuolat laukiantis iš Dievo problemoms išspręsti. Bet paskui daugelis žmonių pradėjo rinktis po jo vėliava. Jie nesekė dvasinių tikslų. Greičiau, juos skatino politiniai motyvai. Jie norėjo nusimesti popiežiaus jungą. Jiems nepatiko siųsti į Romą pinigus. Pasirodė fanatikai. Greitai jį įtraukė į politinius reikalus ir sprendimus, kurie gulėjo nuošaliai nuo bažnytinės sferos, tuo tarpu kaip bažnytinės normos turi įsitvirtinti ne kitaip, kaip per maldas, pamokslavimą ir bažnytinę tvarką. Šios politinės problemos kaupėsi, kol galiausiai jis nebuvo priverstas užimti nepalankią poziciją tarpininkaujant tarp lordų ir valstiečių. Jo sprendimai buvo tiek klaidingi, kad įvyko sukilimas ir žuvo tūkstančiai žmonių. Jo ketinimai buvo geri, bet kadangi jis leidosi vėl įtraukiamas į bažnytinį – valstybinį skelbimą, jam teko pjauti uraganą.


Bet visgi Dievas naudojo Martiną Liuterį. Bet neleistina pasakyti, kad jo ketinimai buvo klaidingi. Pasakysime tik tai, kad jis nepakankamai protingai apgalvojo. Iš tiesų, jeigu liuteronai galėtų grįžti atgal priėjo mokymo ir tarnauti Dievui, kaip tarnavo Dievui šitas brangus brolis, tada jie tikrai butų buvę garbe ir gyriumi didžiajam Dievui ir Gelbėtojui, Jėzui Kristui.

KOLUMBAS

Tiatyros Periodas tesėsi ilgiau visų periodų, apie 900 metų, nuo 606 iki 1520 metų.

TIATYRŲ PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Bažnyčia jau seniai kaip susiskaldę į dvi grupes, Rytinę ir Vakarinę. Laikas nuo laiko tai vienoje, tai kitoje grupėje pasirodydavo reformatoriai, ir kažkurį laiką atvesdavo kažkokią tai dalį bažnyčios į žymiai glaudesnį bendravimą su Dievu. Vakaruose tokiu žmogumi buvo Franciskas iš Assizo. Jo pakankamai sėkmingas kažkurį laiką darbas galų galiausiai pakliuvo po romos pavaldumo tvarka. Buvęs prekybininkas Piteris Valdo iš Liono atsisakė savo pasaulietinio gyvenimo, tapo labai aktyvus tarnaujant Viešpačiui ir daugelį pritraukė prie Jo; bet jis buvo nesukalbamas šitame darbe ir buvo atskirtas romos popiežiaus. Žiūrint Rašto šviesoje, nei Rytinėje, nei Vakarinėje grupėje nebuvo žmogaus, kuris galėjo būti pasiuntiniu šitam periodui. Tačiau Britų salose buvo du


žmonės, kurių tarnystė Žodyje ir kurių darbai galėjo išlaikyti bandymus tiesa. Tai buvo Šv. Patrikas ir Šv. Kolumba. Būtent Šv. Kolumbui iškrito ši pasiuntinio dalia.

Nors pasiuntiniu Tiatyrų Periodui buvo Šv.Kolumba, aš noriu truputi apsistoti prie Šv.Patriko gyvenimo, kaip prie geriausio mums pavyzdžio, o taip pat, kad atmestumėme melagingas Romos pretenzijas, kad Šv.Patrikas priklausė jiems daug daugiau, negu Žanna d'Ark. Patrikas gimė Šv. Martino sesers šeimoje Bonavernės miestelyje Klaido upės pakrantėse. Kartą, kada jis su savo dviem sesutėm žaidė ant kranto, prie jų prisiartino piratai ir pagrobė visus tris. Kur dingo seserys, nežino niekas, o Patrikas (jo vardas buvo Sakėtas) buvo parduotas kažkokiam vadui į Šiaurės Airiją. Į jo pareigas įėjo prižiūrėti kiaules. Tam jis apmokė šunis. Jis taip gerai juos apmokė, kad daugelis žmonių net iš toli atvykdavo jų pirkti. Savo vienatvėje jis atsigręžė į Dievą ir gavo išgelbėjimą. Paskui netikėtai atėjo noras pabėgti ir grįžti namo pas savo tėvus. Jis sugalvojo planą, kur labai pravertė jo kaip dresiruotojo sugebėjimai. Jis apmokė šituos šunis gultis ant jo, atsargiai uždengiant jo kūną, ir iki komandos nejudėti. Taigi, kartą, kada jo šeimininkas pardavė keletą šunų, Patrikas davė ženklą šunims, visiems, išskyrus gaujos vadą, eiti į šitą laivą. Paskui jis davė slaptą signalą gaujos vadui, ir tas nubėgo į šoną, o ne į valtį. Kol šeimininkas ir pirkėjas gaudė šitą šunį, Patrikas įsmuko į laivą ir padavė signalą, kad šunys apgultų jį. Paskui jis švilptelėjimu pašaukė gaujos vadą į valtį, ir tas taip pat užlipo viršun jo. Kadangi Patriko nebuvo niekur matyti, šitas pirklys pakėlė laivo bures ir išplaukė į jūrą. Įsitikinęs, kad kapitonas išplaukė į jūrą pakankamai toli, kad sugrįžtų, Patrikas davė kitą šunims signalą, ir jie pradėjo pasiutiškai urgzti. Paskui jis išėjo ir pasakė kapitonui, kad jeigu jis neišlaipins jo prie jo namų, tai jis įsakys šunims užpulti ir užimti laivą. Laimei, šitas kapitonas pasirodė krikščionimi, ir kada jis išgirdo berniuko istoriją, jis su džiaugsmu išlaipino jį į krantą prie jo namų. Patrikas nuėjo į biblijos mokyklą ir sugrįžo į Airiją, kur Žodžiu ir Dievo jėga, su dauguma stebuklų ir ženklų jis atvedė pas Viešpatį tūkstančius žmonių. Jis nevyko į Romą ir Roma jo nesiuntė. O reikalas tame, kad kada Romos batas pagaliau įžengė į šitą salą ir kada jie išlaukė tinkamą laiką jie užmušė maždaug 100 tūkstančių krikščionių, kurie per visus sekančius metus išaugo iš tos pirminės grupės, kurią atvedė pas Viešpatį Šv.Patrikas.

Praėjus 60 metų po Šv.Patriko mirties karališkoje Ferguso giminėje, Kaunti Donegalyje, Šiaurės Airijoje, gimė Kolumba. Jis tapo šauniu pasišventusiu mokslininku, išmokusi mintinai didžiąją Rašto dalį. Dievas girdimu balsu pašaukė jį būti misionieriumi. Po to, kai jis išgirdo Dievo balsą, niekas negalėjo sustabdyti jo, ir jo nuostabus tarnavimas privertė daugelį istorikų priskirti jį prie apaštalų. Jo tarnavimas, lydėjęs antgamtiniais ženklais, buvo toks didingas, kad daugelis (ypatingai romos studentai) pagalvojo, kad šitie pasakojimai buvo perdėti.

Vienu jo misionieriškos kelionės metu, kada jis priartėjo prie mūru apsupto miesto, vartai prieš jį pasirodė uždaryti. Jis pakėlė savo maldoje balsą, kad Dievas įsikištų ir leistų pasiekti tuos žmones, kad paskelbtu tiems. Bet kada jis pasimeldė, rūmų burtininkai pradėjo varginti jį, erzindami garsiu triukšmu. Tada jis pradėjo giedoti psalmę. Kada jis užgiedojo, Dievas taip pagarsino jo balso garsą, kad jis nustelbė šitų pagonių šauksmus. Netikėtai vartai patys savaime atsivėrė. Jis įėjo ir skelbė Evangeliją, atvesdamas daugelį pas Viešpatį.

Kitą kartą, kada jo irgi neįsileido į vieną miestelį ir jis ruošėsi išeiti iš ten, valdytojo sūnus staiga stipriai sunegalavo, tiesiog mirtinai. Jie greitai susiieškojo Šv.Kolumbą ir pašaukė jį. Kada jis pasimeldė tikėjimo malda, berniukas staiga išgijo. Šis miestelis buvo atidarytas prabudimui Gerąja Naujiena.

Švari Evangelija, skelbiama Kolumbo ir jo bendratarnių išplito po visą Škotiją, atversdama ją į Dievą. Banga plūstelėjo į Airiją ir po Šiaurės Europą. Jo Evangelijos plitimo priemone buvo sekanti: dvylika žmonių, vienas iš kurių buvo lyderiu, vykdavo į kokią nors vietovę ir tiesiog statė Evangelijos miestelį – centrą. Šie dvylika buvo dailydės, mokytojai pamokslininkai ir t.t., visi jie buvo puikiai pamokyti Žodyje ir šventu gyvenimu. Savo mažąją koloniją jie aptverdavo. Greitai juos jau supo studijuojantys Žodį su savo šeimomis, savo namuose, kurie ruošėsi vykti ir tarnauti Viešpačiui kaip misionieriai, lyderiai ir pamokslininkai. Šie žmonės buvo laisvi tuoktis, nors daugelis iš jų nesituokė, bet nusprendė tarnauti Dievui. Jie išliko nepriklausomais nuo valstybės paramos ir todėl išvengė politikos. Užuot puldinėję kitas religijas jie mokė tiesos, nes jie tikėjo, kad tiesa buvo ginklas, kurio užteko, kad užbaigtų iki galo tai, ką Dievas įdėjo jiems Savo prote. Jie buvo visiškai nepriklausomi nuo Romos.

Šv.Kolumba buvo didžiulės Biblijos mokyklos Chai saloje įkūrėjas (šalia pietvakarių Škotijos pakrantės). Kada jis atvyko ten, šita sala pasirodė tokia nederlinga ir akmenuota, kad ji negalėjo išauginti dėl jų pakankamai maisto. Viena ranka Kolumbas barstė sėklas, o kitą ranką laikė pakėlęs maldoje. Šiandien ši sala viena iš derlingiausių pasaulyje. Iš šitos salos su Biblijiniu centru išėjo stiprūs mokslininkai, apdovanoti išmintimi ir Dievo jėga.

Kada aš perskaičiau istoriją apie šį įžymų Dievo tarną ir apie nuostabius jo darbus, mano širdis nuliūdo, kada aš sužinojau, kad popiežiškoji valdžia, kuri aistringai grobsto žmones į savo gniaužtus, pasiekė ir ten, išniekino misionierių laukus ir sunaikino tiesą, kurią pamokslavo Kolumba.

Martynas

PERGAMO PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Naudodamiesi šia duota Dievo taisykle išrenkant kiekvienam periodui pasiuntinį, tai yra mes išrenkame tą, kieno tarnavimas labiausiai atitinka su pirmo pasiuntinio tarnyste, Pauliaus, mes be dvejojimų tvirtiname, kad Pergamo pasiuntiniu buvo Martynas. Martynas gimė 315 metais Vengrijoje. Jis darbavosi Prancūzijoje, kur jis tarnavo vyskupu Turoje ir apylinkėse. Jis mirė 399 m. Šis didis Šventasis buvo dėde kito nuostabaus Krikščionio, Šv. Patriko iš Airijos.

Martynas atsigręžė į Kristų tais laikais, kada jis ėjo samdomo kareivio tarnystę. Šis neįprastas stebuklas atsitiko kaip tik tuo metu, kada jis dar tarnavo. Aprašoma, kad žiema to miesto gatvėje, kur Martynas tarnavo, gulėjo sergantis vargšas. Žiema buvo šaltesnė, negu jis galėjo ištverti savo skurdžiu rūbu. Niekas nekreipė dėmesio į jo poreikį. Bet štai praėjo Martynas. Jis pamatė šitą vargšą tokioje apgailėtinoje padėtyje, bet neturėdamas kito viršutinio rūbo jis nusiėmė savo apsiaustą, perkirto kardu į dvi dalis ir suvyniojo į jį šitą šąlantį žmogų. Jis pasirūpino juo kaip galėjo ir nuėjo savo keliu. Tą naktį jam sapne pasirodė Jėzus Kristus. Jis stojo prieš jį elgeta, suvyniotu ta dalimi nuo Martino apsiausto. Ir Jis pasakė jam: “Martynas uždengė Mane šituo rūbu, nors jis tik naujatikis”. Nuo to laiko Martynas visa savo širdimi troško tarnauti Viešpačiui. Jo gyvenimas tapo stebuklų serija, reiškėsi Dievo jėga.

Palikęs tarnybą armijoje ir tapęs lyderiu bažnyčioje, jis užėmė karingą poziciją prieš stabmeldystę. Jis iškirsdavo šitas giraites, sudaužydavo į gabalus atvaizdus ir sugriaudavo aukurus. Kada pagonys dėl to pasipriešino jam, jis metė jiems iššūkį taip pat, kaip Elijas metė iššūkį Baalo pranašams. Jis pasiūlė, kad jį pririštų prie apatinės medžio dalies, ir kada medį nukirs, tegu jis nukris ir prispaus jį, jeigu Dievas neįsikiš ir nepasuks šį medį jam krentant. Gudrūs pagonys pririšo jį prie medžio, augančio ant kalno šlaito, įsitikinę, kad medis virs savo svoriu ir tikrai sutraiškys jį. Kaip tik kada medis pradėjo virsti, Dievas apsuko jį, ir jis priešingai visiems natūraliems dėsniams nugriuvo į kalno viršūnės pusę. Medis nugriuvo ant sprunkančių pagonių ir prispaudė keletą iš jų.

Istorikai tvirtina mažiausiai tris atvejus, kada jis prikėlė mirusiuosius tikėjimu Jėzaus Vardu. Vienu atveju jis meldėsi už mirusį berniuką. Jis išsitiesė ant kūdikio, kaip tai padarė Elisiejus, ir meldėsi. Ir kūdikis atgijo ir buvo sveikas. Kitu atveju jį pašaukė gelbėti vieno brolio, kurį kankino žiaurių persekiojimų laikais. Bet tuo laiku kada Martynas atvyko, vargšas jau mirė. Jie pakorė jį ant medžio. Jo kūnas bejėgiškai kabojo ir akys iššoko iš akiduobių. Martynas nuėmė jį ir kada pasimeldė, šitas žmogus atgijo savo artimųjų džiaugsmui.


Martynas niekada nebijojo priešų, kuo jie bebūtų. Vieną kartą jis ėjo, kad susitiktų veidas į veidą su pikčiausiu imperatoriumi, kaltu daugelio šventųjų mirtimi, pripildytais Dvasia. Šitas imperatorius neskyrė jam audiencijos, tada Martynas nuėjo pas imperatoriaus draugą – Damasą, žiaurų Romos vyskupą. Bet šitas netikros vynšakės vyskupas, būdamas krikščioniu tik pagal pavadinimą, nesikišo. Martynas grįžo atgal prie rūmų, bet dabar vartai buvo uždaryti ir jo neįleido. Jis puolė ant savo veido prieš Viešpatį ir pasimeldė dėl galimybės pakliūti į rūmus. Jis išgirdo balsą, įsakantį jam keltis. Jis atsistojo ir pamatė, kaip šitie vartai atsivėrė savaime. Jis įėjo į kiemą. Bet išdidus valdytojas netgi nepasuko savo galvos, kad išklausytų jo. Martynas vėl pasimeldė. Netikėtai imperatoriaus sostas užsidegė ugnimi ir nelaimingas imperatorius paskubomis atšaukė įsakymą. Žinoma, Viešpats nužemina išdidžiuosius ir išaukština nuolankiuosius.

Jis taip karštai tarnavo Viešpačiui, kad velnias įsiūto. Tiesos priešai pasamdė žudikus, kad padarytų galą Martinui. Jie slaptai įsigavo į jo namus, ir kada jie buvo pasiruošę užmušti jį, jis atsistojo ir apnuogino savo kaklą kardui. Jie metėsi ant jo, bet netikėtai Dievo jėga numetė juos per visą kambarį. Nugalėti tokiu būdu, toje šventoje atmosferoje, jie baimėje ropojo keturiomis ir prašė atleidimo už tai, kad kėsinosi į jo gyvybę.

Labai dažnai žmonės pasididžiuodavo, kada Viešpats naudojo juos reikšmingu būdu. Bet tai neatsitiko su Martinu. Jis visada pasilikdavo nuolankus Dievo tarnas. Kartą vakare, kada jis ruošėsi stoti prie sakyklos, į jo kabinetą įėjo elgeta ir paprašė kokio nors rūbo. Martynas nukreipė šitą elgetą pas vyriausiąjį diakoną. Pasipūtęs diakonas įsakė jam pasišalinti. Tokiu būdu jis sugrįžo pas Martiną. Martynas atsistojo ir atidavė šitam elgetai savo gerą kostiumą ir liepė diakonui atnešti jam kitą kostiumą, netoki gerą. Tą vakarą, kada Martynas pamokslavo Dievo kaimenei Žodį, žmonės matė aplink jį švelnų baltą švytėjimą.

Žinoma, tai buvo didis žmogus, tikras pasiuntinys šitam periodui. Jis niekada nenorėjo nieko kito, kaip tik įtikti Dievui ir gyveno labai pasišventusį gyvenimą. Prieš tai kaip pamokslauti, jis meldėsi iki tokio dvasinio stovio, kada jis suvokdavo ir galėjo perduoti žmonėms visą Dievo patarimą, Šventąja Dvasia pasiųsta jam iš dangaus. Dažnai žmonėms tekdavo laukti jo, kol jis meldėsi iki pilno užtikrintumo.

Skaitant apie Martiną ir jo stiprų tarnavimą, kas nors gali pagalvoti, kad tada sumažėjo persekiojimai šventųjų. Tai ne taip. Šėtonas tęsė per nedorėlius naikinti šventuosius. Juos gyvus degindavo ant laužo. Juos prikaldavo vinimis prie rąstų veidu žemyn ir paleisdavo ant jų pasiutusius šunis, kad tie šunys sudraskytų jų mėsą ir vidurius ir šitos aukos pasilikdavo mirti baisiose kančiose. Kūdikius išplėšdavo iš moterų įsčių ir mesdavo kiaulėms.

Jie nupjaudavo moterims krūtis ir priversdavo stovėti iki tol, kol širdies plakimas neišstumdavo viso kraujo, ir tada jos mirtinai krisdavo. Ši tragedija darosi dar baisesnė, kada mes sužinome, kad tai buvo ne tik pagonių rankų darbas, bet dažnai to priežastimi buvo taip vadinami “krikščionys”, kurie jautė, kad padaro Dievui paslaugą, naikindami ištikimus kryžiaus karius, kurie stovėjo už Žodį ir už paklusnumą Šventajai Dvasiai. Jono 16:2: “Jie šalins jus iš sinagogų (iš surinkimų.– Red.), ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui”. Mato 24:9: “Tada jus atiduos kankinti ir nužudyti. Jus būsite visų tautų nekenčiami dėl Mano Vardo”.

Stebuklais ir ženklais ir Dvasios jėga Martynas buvo patvirtintas kaip pasiuntinys šitam periodui. Jis ne tik buvo apdovanotas stipriu tarnavimu, bet ir pats visada pasilikdavo ištikimas Dievo Žodžiui. Jis kovojo prieš organizaciją. Jis pasipriešindavo nuodėmei aukščiausiose sferose. Jis gynė tiesą žodžiais ir darbais ir visą gyvenimą gyveno krikščioniškoje pergalėje.

Mes galime perskaityti iš jo biografijos. “Niekas niekada nematė jo pikto arba susirūpinusio, arba nuliūdusiu, arba besijuokiantį. Jis visada buvo tas pats, atrodė, buvo kažkas aukščiau mirtingo žmogaus, jo veide buvo dangiško džiaugsmo išraiška. Jo lupos neištardavo nieko, išskyrus Kristaus žodžius, jo širdyje nebuvo nieko, išskyrus dievotumą, ramybę ir užuojautą. Dažnai jis raudojo, pergyvendamas net už savo šmeižikų nuodėmes, kurie užsipuldavo jį, kada jis tyliai stovėdavo, arba piktai šnibždėjo už jo nugaros savo nuodingais liežuviais. Daugelis neapkentė jo už tą jėgą, kurios jie neturėjo ir negalėjo net pamėgdžioti; ir dėje! pikčiau visų ant jo puldavo vyskupai”.

Irinėjus

SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Taikydami mums Dievo duotas taisykles išrenkant pasiuntinį kiekvienam periodui, mes nesvyruodami tvirtiname, kad į šitą poziciją buvo Viešpaties pastatytas Irinėjus. Jis buvo žymaus šventojo ir tikėjimo kario Polikarpo mokiniu. Nėra abejonių, kad sėdėdamas prie šito didžio vyro kojų, jis išmoko krikščioniškos malonės, kuri srove liejosi iš jo pašvęsto gyvenimo, nes Polikarpas buvo tikrai vienas iš šlovingiausių visų amžių šventųjų, kada mes žiūrime į jį, stovintį nepriekaištingo gyvenimo šviesoje. Jūs gerai prisimenate, jeigu skaitėte apie tai, kad Polikarpas mirė būdamas kankiniu. Per daug senas, kad bėgtų, ir per daug nuoširdus, jis pasitikėjo žmogumi, kad tas paslėptų jį, ir užmokėjo už tai, jis atidavė save mirčiai. Bet prieš tai jis paprašė, ir jam buvo leista dvi valandas pasimelsti už jo brolius Viešpatyje, už valdovą, už jo priešus ir už jo įkalintojus. Panašiai visų amžių didiems šventiesiems ir norėdamas teikti pirmenybę Prisikėlimui, jis tvirtai atsisakė išsižadėti Viešpaties ir mirė su ramia sąžine. Jį atvedė ir pastatė prie stulpo, kad sudegintų (jo nepririšo jam asmeniškai prašant), ir uždegė laužą. Ugnies liepsnos nukrypdavo į šonus nuo jo kūno, neliesdamos jo. Tada jį kiaurai perdūrė kalaviju. Netikėtai vanduo pasruvo iš jo perverto šono, gesindama liepsną. Iš tiesų visi pamatė, kaip iš jo krūtinės išėjo dvasia balto balandžio pavidalu, nutoldama nuo jo. Prie šito didžio liudijimo reikia pridėti, kad Jonas Atverėjas nekariavo prieš nikolaitų sistemą, jis pats prisijungė prie organizacijos, nesuprasdamas, kad tas troškimas bendravimo, ir tai, kas atrodė geru planu padedant Dievo darbui, iš tikrųjų buvo priešo gudrybe.

Su Irinėjumi buvo ne taip. Jis kariavo prieš organizaciją bet kokioje formoje. Taip pat jo gyvenimas tarnaujant Viešpačiui – tai istorija ryškių Šventosios Dvasios pasireiškimo pavyzdžių. Žodis buvo perteikiamas su neįprastu aiškumu ir švarumu, suderintai su pradiniais nurodymais. Jo bažnyčios Prancūzijoje buvo žinomos kaip turinčios Dvasios dovanas, šventieji kalbėjo kitomis kalbomis, pranašavo, tikėjimo malda prikeldavo mirusiuos ir gydė ligonius. Jis matė bet kokio pobūdžio organizuotos brolybės pavojų tarp diakonų ir pastorių ir t.t. Jis tvirtai stovėjo už vieningą, Dvasios pripildytą su pasireiškiančiomis dovanomis vietinę bažnyčią. Ir jis buvo pagarboje pas Dievą, nes Dievo jėga veikė šventųjų tarpe.

Jis taip pat turėjo aiškų supratimą apie Dievybę. Ir kadangi jis buvo Polikarpo mokinys, kuris savo ruoštu buvo šventojo Jono mokiniu, mes tikrai žinome, kad jame buvo teisingas mokymas, kiek tai įmanoma, šita tema. Leidinyje “Šventieji tėvai iki Nikėjos”, pirmame tome, 412 -me puslapyje
mes galime perskaityti jo išaiškinimą apie Dievybę. “Visi kiti išsireiškimai taip pat atskleidžia vienos ir tos pačios būtybės titulą, – Jėgos Viešpats, Viešpats, viso Tėvas, Visagalis Dievas, Aukščiausiasis, Kūrėjas, Sutvėrėjas ir tam panašūs – tai vardai ir titulai nepaliaujamai einantys vienas po kito skirtingų būtybių, bet vieno ir to paties”. Jis aiškiai nurodė, kad tai ne kas kita, kaip titulai, tokie, kaip Sarono Rožė, Skaisti Rytinė Žvaigždė, Gražiausias iš Tūkstančio ir t. t. Tai ne kas kitas, kaip VIENAS Dievas. Jo Vardas – Viešpats Jėzus Kristus.

Griežtas Irinėjiaus atsidavimas Žodžiui, jo nuostabus Rašto supratimas ir Dievo jėgos buvimas jo tarnavime patvirtina teisingą pasirinkimą šitam periodui. Labai gaila, sekančių periodų pasiuntiniuose nebuvo tokios vaisių jėgos ir vadovavimo Šventojoje Dvasioje ir Žodyje pusiausvyros.

Paulius

EFEZO PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Pasiuntiniu (angelu) Efezo bažnyčiai buvo apaštalas Paulius. Negalima paneigti to fakto, kad jis buvo pagonių eros pirmajam periodui pasiuntinys. Nors Petrui buvo dovanota valdžia atverti pagonims duris, Pauliui buvo duota būti apaštalu ir pranašu jiems. Jis buvo Pranašu – Pasiuntiniu Pagonims. Jo pranašiškoji funkcija, kurios dėka jis priėmė pilną Žodžio apreiškimą Pagonims, tikrai paliudijo jį jiems apaštališkuoju pasiuntiniu. Su tuo sutiko ir kiti apaštalai Jeruzalėje. Gal. 1:12-19: “Nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją. Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų. Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė Savo malone, panorėjo apreikšti manyje Savo Sūnų, kad skelbčiau Jį Pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir paskui vėl sugrįžau į Damaską. Po trijų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Petru ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą”. Gal. 2:2: “Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu Pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui”. Gal. 2:6–9: “O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. Priešingai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangelija neapipjaustytiems, kaip Petrui apipjaustytiesiems, – nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių, – ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Šefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius”. Romiečiams 11:13: “Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą”.

Paulius įkūrė bažnyčią Efeze pirmojo šimtmečio viduryje. Tai padeda mums nustatyti Efezo periodo bažnyčios datą: maždaug 53 m.e. metai.

Jo tarnavimo būdas tapo pavyzdžiu, prie kurio veržėsi visi būsimieji pasiuntiniai ir tapo pavyzdžiu visiems tikriems Dievo tarnautojams, nors ir nepasiekusių tokių aukštumų pranašavimo srityje, kokiuos pasiekė Paulius. Pauliaus tarnavimas turėjo trejopą savybe, o būtent:

Visų pirma Paulius buvo absoliučiai ištikimas Žodžiui. Jis niekada nenukrypdavo nuo jo, kiek jam tai bekainuotų. Gal. 1:8–9: “Bet nors ir mes patys ar Angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią Evangeliją,

negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas! Kaip ankščiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią Evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! Gal. 2:11–14: “Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: “Jei tu, būdamas Žydas, gyveni pagoniškai, o ne Žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?

1 Kor. 14:36–37: “Argi iš jūsų išėjo Dievo Žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? Jei kas mano esąs pranašas ar dvasinis žmogus, tegu pripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai”.

Atkreipkite dėmesį, kad Paulių niekas neorganizavo, bet jis buvo vedamas Dvasios, kaip kadaise Dievas siuntė Mozę išvesti Izraelį iš Egipto. Jeruzalės taryba nesiuntė Pauliaus ir neturėjo jam nei juridinės, nei jokios kitos valdžios. Dievas, tik vienas Dievas ir siuntė, ir vadovavo. Paulius buvo ne žmonių, bet Dievo. Gal. 1:1: “Paulius, apaštalas (ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą)”. Gal. 2: 3–5: “Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, – jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis”.

Antra, jo tarnavimas buvo Dvasios jėgoje, tokiu būdu parodydamas pasakytą ir parašytą Žodį. 1 Kor. 2:1–5: “Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo. Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą. Aš buvau aš pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau. Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga”. Ap.Darbų 14:8–10: “Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis, Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekada nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant, o šis įdėmiai pažvelgė į jį ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas, garsiu balsu pasakė: „ Tau sakau Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu: Atsistok tiesiai ant savo kojų!” Tas pašoko ir ėmė vaikščioti”. Ap.Darbų 20:9–12: “Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: “Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame”. Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lyg pat aušros, ir tada iškeliavo. O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda”. Ap.Darbų 28:7–9: “Nei tos vietos buvo vyriausiojo
55
salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priėmė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas susirgo karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjęs ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos gyventojai, turėję ligų, ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi”. 2 Kor. 12:12: “Iš tiesų jūsų akyse pasitvirtino apaštalo ženklai: visokeriopa kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai”.

Trečia, jis turėjo akivaizdžius jo tarnystės vaisius, paskirtais Dievo. 2 Kor. 12:11: “Jūsų verčiamas, tapau kvailiu besigirdamas. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane girti, nes aš neprastesnis už pačius didžiausius apaštalus, nors esu niekas”. 1 Kor. 9:2: “Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai jums, be abejo, esu, nes mano apaštalystės antspaudas esate jūs Viešpatyje”. 2 Kor. 11:2: “Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę”. Paulius buvo priemone Dievo rankose atvedimui pagoniškas avis ištisomis miniomis; jis maitino jas ir rūpinosi jomis, kol jie neatnešė teisumo vaisių ir pasiruošė susitikimui su Viešpačiu, kaip Pagonių nuotakos dalis.

Tuo laiku kai buvo duotas apreiškimas, remiantis padavimu, Paulius jau mirė kankinio mirtimi, bet Jonas tęsė vietoj jo, tiksliai, kaip tai darė Paulius savo tarnystės dienomis. Pauliaus mirtis, įvykusi iki to, kaip buvo duotas apreiškimas, nepanaikina to fakto, kad jis buvo pasiuntiniu Efezo Bažnyčios Periodui, nes pasiuntinys kiekvienam periodui, nežiūrint į tai, kada jis pasirodo arba išeina, yra tas, kas daro įtaką šitam periodui dėl Dievo tikslo dėka apreikšto Žodžio tarnystės. Šiuo žmogumi buvo Paulius.

ŠVENTYKLA

Žiūrėk savęs ir mokymo, būk pastovus tai darydamas. Taip išgelbėsi save ir savo klausytojus. Stebėk savo mintis, nes jos pavirsta žodžiais, žodžiai pavirsta veiksmais, veiksmai-įpročiais, įpročiai-charakterio bruožais, o charakteris įtakoja mūsų likimą.

Pati svarbiausia istorija

Ištrauka iš 7 bažnyčios periodų

Štai septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės - tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei, - tai septynios bažnyčios".





Jono 6:37 ir 44 pasakyta: “Visi, kuriuos Man duoda Tėvas, ateis pas Mane ir ateinančio pas Mane Aš neišvarysiu lauk. Niekas negali ateiti pas Mane, jei Mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną”. Jono 1:12–13: “Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo Vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, BET IŠ DIEVO gimę”. Efeziečiams 1:4–5: “Mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui”. Dabar, nesigilinant giliau į šią Dievo suvereniteto temą (tai užimtų visą knygą), leiskite man nurodyti, kad, remiantis šitomis eilutėmis, Jėzus Kristus renkasi Savo nuotaką taip, kaip ir vyrai šiandien renkasi savo nuotakas. Šiandien nuotaka neima į vyrus šiaip sau tam tikrą žmogų. Ne, draugai. Tai jaunikis sprendžia ir išsirenka sau tam tikrą moterį į žmonas. (Jono 15:16: “Ne jūs Mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau”.) Ir remiantis Dievo Žodžiu, nuotaka buvo išrinkta prieš pasaulio sutvėrimą. Jis Pats paskyrė tai išsirenkant nuotaką. (Ef. l:9). Ir Rom. 9:11 pasakyta: “Kad Dievo nutarimą įvykdytų pagal pasirinkimą”. Jūs negalite perskaityti tai kokiu nors kitu būdu. Širdies ketinimas, Dievo amžinas ketinimas buvo tame, kad paimti nuotaką pagal Jo PATIES išrinkimą, ir šis ketinimas buvo Jame, ir būdamas amžinas, buvo sutvarkyta prieš pasaulio sutvėrimą.

Dabar klausykite atidžiai. Dar prieš atsirandant žvaigždžių dulkių dalelytei; dar prieš Dievui tapus Dievu (Dievas – tai garbinimo objektas, o tada dar nebuvo nieko, kas garbintų Jį, todėl tuo metu Jis buvo tik potencialiai Dievas), Jis buvo tik kaip Amžina Dvasia, nuotaka jau buvo Jo prote. Taip, ji buvo. Ji egzistavo Jo mintyse. O ką galima pasakyti apie Dievo mintis? Jos amžinos, ar ne taip?

Amžinos Dievo mintys! Leiskite paklausti jūsų: “Dievo mintys amžinos?” Jeigu jūs galėsite tai pamatyti, tai jūs daug ką pamatysite. Ir esme ir elgesyje Dievas nesikeičiantis. Mes tai jau nagrinėjome ir įrodinėjome. Dievas beribis Savo galimybėmis, ir todėl Jis, kaip Dievas, turi būti visa žinantis. Jeigu Jis visa žinantis, tada Jis dabar nesimoko, nesitaria netgi Pats su Savimi, neprideda kada nors prie Savo žinojimo. Jeigu Jis gali pridėti prie Savo žinojimo, tada Jis ne visa žinantis. Jeigu mes pasakytume, kad Jis ne visada visa žinantis, tai būtų ne pagal Raštą. Jis YRA visa žinantis. Jis niekada neturėjo naujos minties apie ką nors, nes visos Jo mintys pas Jį visada buvo ir visada bus, ir Jis nuo pat pradžių žino pabaigą, nes Jis yra Dievas. TOKIU BŪDU, DIEVO MINTYS AMŽINOS.
115 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

JOS REALIOS. JOS TEISINGOS. Jos nepanašios į juodraštį arba į kokio nors žmogaus projektą, kuris nubraižė, ir vieną kartą ateis diena, kada tai bus įgyvendinta ir įgaus pavidalą, bet Dievo mintys jau realios ir amžinos ir yra Dievo dalimi.

Pažiūrėkite, kaip tai veikia. Mintys apie Adomą pas Dievą buvo visada. Adomas kaip Jo mintis dar nebuvo išreikštas. Psalmė 139:15–16 duoda mums nedidelį supratimą apie tai: “Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurios man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo”. Tai, kaip aš jau sakiau, nebuvo parašyta apie Adomą, bet tai jums duoda supratimą ir žinojimą, kad mintis jau buvo Jo prote, ir ta mintis buvo amžina ir turėjo būti išreikšta. Taigi, kada Adomas buvo suformuotas iš žemės dulkių, o jo dvasinė esybė sutverta Dievo, tada Adomas tapo išreikšta Dievo mintimi, ir tos amžinos mintys pasireiškė.

Mes galime pažvelgti gilyn į amžius. Mes matome Mozę, Jeremiją, Joną Krikštytoją, kiekvienas iš jų buvo išreikšta konkrečiu laiku Dievo amžina mintimi. Paskui mes prieiname prie Jėzaus, LOGOS [“Žodis”. – Red.] Jis buvo tobula ir pilnai išreikšta MINTIMI ir tapo žinomas kaip Žodis. Štai KAS Jis YRA toks ir visada BUS.

Taigi, pasakyta, kad “Jis išrinko mus JAME (Jėzuje) prieš pasaulio sutvėrimą”. Tai reiškia, kad mes ten buvome SU JUO prote ir Dievo mintyse prieš pasaulio sutvėrimą. Tai suteikia išrinktiesiems AMŽINUMO savybę. Nuo šito niekur nepasidėsi.

Leiskite man čia įterpti vieną mintį. Netgi mūsų natūralus gimimas pagrįstas išsirinkimu. Moters kiaušialąstės gamina aibę kiaušinėlių. Bet kodėl yra taip, kad konkrečiu laiku nusileidžia tam tikras kiaušinėlis, o ne kitas? Ir toliau dėl nežinomos priežasties tam tikras spermatozoidas prisijungia prie šito kiaušinėlio, tuo metu kai kiti, kurie su tokiu lengvumu galėtų prisijungti, to nepadarė ir žuvo. Už viso šito stovi kažkoks intelektas, kitaip kas nulemia, berniukas tai ar mergaitė, blondinas arba juodbruvas, šviesios arba tamsios akys ir t. t. Dabar, nepraleidžiant minties, prisiminkite Jozuė ir Kalebą. Argi Jėzus nepasakė Jono 6:49: “Jūsų tėvai valgė dykumoje maną ir mirė”? Šitie tėvai, kurie numirė, buvo būtini kaip tos tautos protėviai, į kurią kreipėsi Jėzus. Jie žuvo, tačiau jie buvo natūraliu Dievo išrinkimu, tuo tarpu kaip Jozuė ir Kalebas buvo Dvasiniu išrinkimu.

Bet tęsime toliau. Šie išrinktieji buvo ne tik amžinomis Dievo mintimis, kurie turėjo pasireikšti kūne tinkamu laiku, tačiau tie patys išrinktieji pavadinti kitu vardu. Rom. 4:16: “Dėl tos priežasties paveldima tikėjimu,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 116

kad būtų iš malonės, kad pažadas būtų garantuotas visiems palikuonims (sėklai); ne tik tiems, kurie gyvena įstatymu, bet ir tiems, kurie gyvena Abraomo tikėjimu, jis yra mūsų visų tėvas”. Rom. 9:7–13: “Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”. Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis. O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sąra turės sūnų”. Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko, (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet Šaukiančiojo valia) jei buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”. Kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”. Gal. 3:16: “Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo Sėklai”. Jis nesako daugiskaita: “ir palikuonims”, bet vienaskaita: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus”. Gal. 3: 29: “O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą”. Pagal Rom. 4:16 mes matome, kad Dievas davė Neatšaukiamą Pažadą VISIEMS Abraomo palikuonims ir Paulius patalpina save ir visus tikinčiuosius į šį paskirstymą, sakydamas: “Abraomas yra mūsų VISŲ tėvas”. Paskui jis tęsia ir ne tik susiaurina savo teiginį, bet, greičiau, užbaigia jį, nes Gal. 3 jis sutapatino Sėklą (vienaskaita) su Jėzumi ir pripažino “vaikais sėklos” kaip pažado vaikais, o pažadas kaip turintis ryšį su “išsirinkimu”, arba su “Dievo išsirinkimu”. O tai būtent tai, ką mes jau kalbėjome. Tie, kurie iš Karališkos Sėklos, yra Dievo išrinktaisiais; jie iš anksto paskirti, pažinti Dievo ir buvo Dievo prote ir Jo mintyse. Išsireikšdamas dar aiškiau – Tikroji Kristaus Nuotaka buvo Dievo prote amžinai, nors nebuvo išreikšta iki tam tikro momento, kada kiekvienas pasirodydavo skirtu, nurodytu laiku. Kada kiekvienas narys pasirodydavo, jis tapdavo IŠREIKŠTU ir užimdavo savo vietą šitame kūne. Tokiu būdu, ši nuotaka yra NUOTAKA – IŠTARTO ŽODŽIO SĖKLA. Ir nors ji moteriškos giminės, ji taip pat pavadinta “Kristaus kūnu”. Tai visiškai akivaizdu, kad ji taip turi vadintis, nes ji buvo numatyta Jame, išėjo iš to pačio šaltinio, buvo su Juo amžina ir dabar apreiškia Dievą kūne iš daugelio narių, kadangi vieną kartą Dievas buvo apreikštas VIENAME NARYJE, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

Ką gi, mes prieiname prie išvados. Kaip amžinas Logos (Dievas) buvo apreikštas Sūnuje ir Jėzuje gyveno visa Dievo pilnatvė kūniškai ir kad Šitas Amžinasis Buvo Tėvu, apreikštu kūne, ir per tai įgijo Sūnaus titulą, taip ir mes, amžini Jo mintyse, savo ruoštu tampame daugeliais Ištarto Žodžio Sėklos nariais, išreikšto kūne, ir tos amžinos mintys, dabar pasireiškiančios kūne, yra Dievo sūnūs, būtent taip mes ir pavadinti. MES TAPOME SĖKLA NE PER GYMIMĄ IŠ AUKŠTO, BET MES BUVOME SĖKLA, IR TODĖL BUVOME GIMĘ IŠ AUKŠTO, NES TIK IŠRINKTIEJI GALI BŪTI GIMĘ IŠ AUKŠTO. Mes galėjome atgyti tik todėl, kad mes BUVOME SĖKLA. Jeigu tai NE SĖKLA, ten nėra ką atgaivinti.
117 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Laikykite tai stipriai savo prote. Dabar žengsime sekantį žingsnį. “Išpirkti” reiškia “pirkti gražinant atgal”. Tai atstato pirminį šeimininką. Dievas Savo mirtimi, kraujo praliejimu IŠPIRKO ATGAL SAVUOSIUS. Jis išpirko atgal Ištarto Žodžio Sėklos – Nuotaką. “Mano avys klauso Mano balso (Žodį) ir seka paskui Mane”. Jūs visada buvote avimi. Jūs nepavirtote iš paršelio arba šunies į avį. Tai neįmanoma, nes kiekvienos rūšies gyvybė veda pagal savo rūšį, ir nėra rūšių kaitos. Kadangi mes buvome Dievo mintyse ir paskui pasireiškėme kūne, tai turi ateiti diena, kada mes išgirsime Jo balsą (Žodį), ir, klausydami tą balsą, suvokiame, kad mūsų Tėvas kviečia mus, ir sužinome, kad mes Dievo sūnūs. Mes išgirdome Jo balsą, ir mes sušukome, kaip tas sūnus palaidūnas: “O, mano Tėve, gelbėk mane! Aš grįžtu pas Tave”.

Dievo sūnus ilgai gali klaidžioti, kol jis suvokia, kad jis sūnus. Ir tikrai, dauguma tikrų krikščionių, kaip toje istorijoje su ereliuku, kurį išperėjo višta. Jūs žinote, kad erelis – tai tikro tikinčiojo paveikslas. Taigi, vienas fermeris paėmė iš erelio lizdo kiaušinį ir padėjo po višta kartu su kitais kiaušiniais. Tinkamu laiku visi viščiukai išsirito. Viščiukams buvo nuostabu su šia višta – motule, bet mažasis ereliukas negalėjo suprasti šito kudakavimo ir kapstymosi šitoje mėšlų krūvoje ieškant maisto. Jam pavykdavo vos ne vos gyventi, nors jis buvo pakankamai sumišęs visu kitu. Bet kartą iš tenai, iš aukštai, erelio patelė, kuri padėjo tą kiaušinį, susekė žemėje šitą mažytį ereliuką. Ji metėsi žemyn su nepaprastu greičiu ir veriančiai surėkė, kad jis pakiltų pasitikti jos. Jis niekada negirdėjo erelės šauksmo, bet kada jis išgirdo šitą pirmą šauksmą, kažkas susijaudino jame ir jis panoro pulti pasitikti jos. Bet jis bijojo pabandyti. Vėl mama veriančiai sušuko, kad jis sklandytų vėjuje ir sektų ją. Jis atsiliepė ir sušuko, kad bijo. Ji pašaukė dar kartą, ji šaukė, kad dar pabandytų. Jis sumojavo savo sparnais ir pakilo į orą, ir, atsakydamas į savo mamos šauksmą jis pakilo aukštyn į žydrą dangų. Matote, jis visada buvo erelis. Kurį laiką jis elgėsi kaip viščiukas, bet tai negalėjo jo patenkinti. Bet kada jis išgirdo šito didelio erelio kvietimą, jis pakilo į savo vietą. Ir kada tikras Dievo sūnus per Žodį girdi Dvasios šauksmą, jis irgi suvokia, kas jis toks, ir nukryps į šitą Didį Pranašą – Erelį ir amžinai atsisės su Juo aukštybėse Jėzuje Kristuje.

DABAR ATEINA MŪSŲ TRIUMFO KERTINIS AKMUO – Krikštas Šventąja Dvasia. Gal. 4: 4-7: “Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad išpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnijimą. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis Savo Sūnaus Dvasią, šaukiančią: “Aba, Tėve!” Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų”. Štai kaip. Atėjo Jėzus Kristus, mirė ant kryžiaus, įvykdė Išpirkimą (atstatydamas pirminį šeimininką išpirkimo dėka, užmokėdamas kainą) ir tokiu būdu PASTATĖ MUS KAIP SŪNUS. Jis nepadarė mus sūnumis, nes mes jau buvome Jo sūnūs, bet Jis pastatė mus kaip sūnus; nes kol buvome šitame pasaulyje, kūne,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 118

mes negalėjome būti pripažintais Jo sūnumis. Mes buvome šėtono belaisviais. Bet nežiūrint tai, mes buvome sūnūs. Paklausykite tai: O KADANGI JŪS – SŪNŪS, TAI DIEVAS PASIUNTĖ Į JŪSŲ ŠIRDIS SAVO SŪNAUS DVASIĄ, ŠAUKIANČIĄ: “TĖVE, TĖVE!” Ant ko Sekminių dieną nusileido Dvasia? Ant Sūnų. Korinte? Ant Sūnų, kada jie IŠGIRDO ŽODĮ.

Kas yra Šventosios Dvasios krikštas? Tai Dvasia Krikštija jus į Kristaus kūną. Tai gimimas iš aukšto. Paskui kai jūs atgailavote (išgirdę Jo Žodį) ir atsakydami Dievui tyra sąžine, buvo jūsų krikštas vandenyje, paskui ateina Dievo Dvasia ir pripildo jus.

Norėciau paklausti, o kaip dėl Jėzaus Kristaus pirmagimystės Kol 1.15

Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis.
1:2 Jis pradžioje buvo pas Dievą. (Žodis tai ištartos Visagalio mintys, kokios mintys tokia asmenybė)

Jn.1:3 Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. (Per.1-3, Dievas tarė: "Teatsiranda šviesa!" Ir atsirado šviesa.) (Viešpats viską sutvėrė savo Žodžiu, savo Žodį Jis vadina Sūnumi.)
Hb.1:2 o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
Kol.1:15 Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas(per Žodi mes galime pažinti Visagali(rom.10:17 Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio.)
, Žodis tai vartai ir nėra kito kelio(Jn.10:9 Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.), visos kūrinijos pirmgimis,
Jn.1:16 nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, - visa sutverta per Jį ir Jam.
1:17 Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi.(apie Žodį)

Jn.1:4 Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.
Jėzus jam sako: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.

14:7 Jeigu pažinote mane(Žodį), tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę".
14:8 Pilypas Jam sako: "Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana".
14:9 Jėzus jam taria(Tėvas atsako per kūną (1:14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
): "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'?
14:10 Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje - Jis daro darbus.
14:11 Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų!

1:1 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,
1:2 o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų(Žodį), kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
1:3 Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas(Žodis ištarta mintis, mintys asmenybės atvaizdas), viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,

Kol.1:20 ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, - per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.

Kol1-14,Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą.
Apd.10:44 Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
Jn.15:3 Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.
Už žodžiu stovi dvasia, kai priimam Dievo Žodį, priimam Jį, Dievas yra Dvasia ir t.t.
Kai Dievas apreiškia mums Save per Žodį gimstame iš aukšto, nes įgyjame 1Kor. 2:16 "Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?" O mes turime Kristaus protą.
Gimti, tai pakeisti mąstymą, elgesys tai mąstymo pasekmė, mastymas iš minčių, mintys iš dvasių(Dievo, šėtono ar gyvuliškos dvasios, mes turime gyvulišką kūną, ekl. 3:19 Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.
)

1:18 Ir Jis yra kūno - bažnyčios galva. Jis - pradžia, pirmgimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę.1:19 Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę(Jėzuje Viešpats apsigyveno visa savo pilnatve, Jis sako, kad yra tik šventykla: Jėzus atsakė: "Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!Šį paskutinį laikotarpi, Dievo šventykla yra Jo Bažnyčia-Nuotaka-tikintieji.

Pr1:26 Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!"
1:27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Pirma Dievas sukuria žmogų pagal savo atvaizdą, o Jis yra Dvasia, žmoguje dvasinėje būtybėje yra ir vyras ir moteris.

Vėliau Viešpats žmogui duoda kūną.
Pr.2:7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
Ieva buvo Adome ir Dievas atskiria moteriškąją dalį, kaip ir Nuotaka buvo Kristuje.
2:22 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
2:25 Jie abu - žmogus ir jo žmona - buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.
Kristus ir Nuotaka tai viena. Apr. Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: "Ateik!"(tas pats balsas) Ir kas girdi, teatsiliepia: "Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens.
Pagal įstatymą atpirkėju galėjo būti tik giminaitis, Jėzus mūsų Giminaitis Atpirkėjas. Viešpats sukūrė Adomą per kurį buvo prarasta žmonija, už nuodėme reikėjo mokėti krauju ir štai Dievas davė Atpirkėją.
Kraujyje yra gyvybė ir kai buvo pralietas Jėzaus kraujas iš jo išėjo ta Gyvybė, kuri buvo Jėzuje ir tada Ji galėjo ateiti pas tikinčiuosius.Jn.16:7 Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu.15:26 Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - Jis liudys apie mane.

Jn.14:20 Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.
Jn.14:23 Jėzus jam atsakė: "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.
Jei priimi Žodį, tada Jis pasilieka tavyje ir ta Dvasia(Tėvas-Viešpats) kurios tas Žodis, tas Asmuo, kurį priimi per Jo Žodį apsigyvena tavyje ir tu tampi Jo šventykla.
Kuo daugiau atsiduodi Žodžiui tuo daugiau turi Dievo savyje, tuo daugiau Jis turi laivės veikti per tave, žmogus tik molio indas.

Iz 9, 6: „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.

Trumpai duodu maža koncentratą, atsiprašau jei nelabai sklandžiai dėstau mintis, jei kyla klausymu prašau rašykite.

Jeigu Dievas – vienas Asmuo, tai kodėl arba kaip Jis galėjo kalbėtis su Pačiu Savimi ant Atsimainymo kalno?

Jeigu Dievas – vienas Asmuo, tai kodėl arba kaip Jis galėjo kalbėtis su Pačiu Savimi ant Atsimainymo kalno?

Aš norėčiau paklausti jūsų štai ko. Aš ruošiuosi… (Kada Jėzus meldėsi Tėvui. Suprantate?)

[Brolis Branhamas kreipiasi į brolį susirinkime–Red.] Aš tikiu, kad jūs esate krikštytas Šventąja Dvasia, ar ne taip, broli? Prašau, atsistok minutėlei.

Jūs tvirtinate, kad esate krikštytas Šventąja Dvasia? [Brolis sako: “Taip, pone”.] Aš irgi turiu. Tada ką tai reiškia? Reiškia, aš netvirtinu, kad turiu…turiu savyje jėgų atskleisti šias paslaptis. Aš neturiu jėgų gydyti ligonius. Tai Dievas.

[Brolis Branhamas toliau kreipiasi į brolį susirinkime–Red.] Aš manau, jūs tarnautojas. Jeigu aš neklystu, jūs iš Arkanzaso. Gerai. Taigi, ir jumyse troškimas pamokslauti Evangeliją. Kaip paprastas žmogus, jūs išaugote kažkur fermoje. Tiesiog jūs nieko tame nesuprantate, bet Kažkas įėjo į jus, kad pamokslautumėte Evangeliją. Jūs visiškai netvirtinate, kad tai jūs pats. Tai kitas Asmuo, pavadintas Šventąja Dvasia. Teisingai? [Brolis sako: “Taip, pone”.] Gerai.

[Brolis Branhamas toliau kreipiasi į brolį susirinkime–Red.] Dabar aš noriu paklausti jus. Ta Šventoji Dvasia gyvena jumyse. Teisingai? [Brolis sako: “Teisingai”.] Jūs kalbatės su Juo? [“Taip, pone”.] Kreipiatės į Jį, meldžiatės Jam? Gerai. Tai viskas, ko aš norėjau. Didelis ačiū.

Matote? Dabar jums aišku? [Susirinkimas sako: “Amen”.]

Aš užduosiu jums klausimą. O kaip yra su tuo, kad Jėzus šventojo Jono 3:13 pasakė: “Kada Žmogaus Sūnus, esantis dabar Danguje, – (matote?), – esantis dabar Danguje…ateis į žemę”? Matote? “Žmogaus Sūnus, esantis dabar Danguje”, – o Jis stovėjo štai čia ir kalbėjosi su žmogumi. Pabandykite man atsakyti į šitą klausimą. Jėzus ir Tėvas – tai buvo vienas ir tas pats Asmuo, lygiai taip pat, kaip Šventoji Dvasia manyje – jūs žiūrite kaip aš pamokslauju, bet tai ne aš.

Tai ne aš galėjau pasakyti žodį, kuris galėjo sukurti, kaip jūs žinote, gyvūną, sėdėjau ten ir žiūrėjau į jį, užmušiau gyvūną ir suvalgiau. Tai kurianti jėga. Jos nėra žmoguje.

Tai ne aš galėjau paimti ir šitą berniuką, gulėjusį…kurį daktarai paguldė tą vakarą gulsčią su širdies liga, ir pasakyti: “Taip sako Williamas Branhamas…” Ne. “TAIP SAKO VIEŠPATS, tuo baigta”. Ir sekančią dieną jį nuvedė pas daktarą, o jos kaip nebūta.

Vaikutis su leukemija: net akys išsprogo ir visa pageltusi, su skrandžiu, netgi ją nuvežė į ligoninę, kad jai perpiltų kraują ir visa kita, kad nors atvešti ją čia – ir po penkių minučių paprašė sumuštinio O sekančią dieną nuvežė ją atgal pas daktarą, ir netgi žymės negali rasti. Argi tai “Taip sako Williamas Branhamas“? – Tai “TAIP SAKO VIEŠPATS” Tačiau Jis yra atskiras nuo manęs Asmuo, bet tik reiškiasi Jis per mane. Suprantate?

Taip pat buvo su Jėzumi ir Tėvu. Jėzus pasakė: “Ne Aš darau tuos darbus, o Mano Tėvas, gyvenantis Manyje”.

Taigi: “Žmogaus Sūnus pakils į Dangų, esantis dabar Danguje”. Matote? Ką tai reiškia? – Jis buvo visur esantis, nes Jis buvo Dievas.

Neatskiriame Viešpaties Kūno

Jeigu mes neatskiriame Viešpaties Kūno, ar gali tai tapti priežastimi to, kad daugelis ligotų?

Rašte sakoma, kad “daugelis iš jūsų silpni ir ligoti, nes neatskiriate Viešpaties Kūno”. Visiškai teisingai, nes (matote?) Viešpaties Kūnas – tai Nuotaka, ir daugelis nukrypsta ir neina kartu su Ja.

Aš Esu – Viešpats Jėzus Kristus

Šv. Jono Evangelijoje pasakyta: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Jis buvo Tikrasis ir Ištikimas Liudytojas amžinam Tėvo Žodžiui.
Jis buvo Pranašu ir kalbėjo tai, ką Tėvas liepė Jam kalbėti. Jis pasakė: “Mano Tėvas Manyje”. Štai ką pasakė palapinė vardu Jėzus: “Mano Tėvas Manyje”.
Dievas turi daug titulų: “Mūsų Teisumas”, ir “Mūsų Taika”, ir “Visada Esantis”, ir “Tėvas”, ir “Sūnus”, ir “Šventoji Dvasia”. Bet jo tik vienas žmogiškas vardas, ir tai Jėzaus vardas.
Nesistebėkite dėl to, kad jis turi tris funkcijas arba trejopą pasireiškimą. Žemėje Jis buvo Pranašas; danguje Jis – Kunigas; ir, grįždamas atgal į žemę, Jis – karalių Karalius. “Jis, Kuris Buvo”, – tai yra Jėzus, Pranašas. “Jis, Kuris Yra”, – tai yra Jis, Aukščiausiasis Kunigas, užtariantis, – Tas, Kurį galima paliesti mūsų negalėse. “Kuris Ateina” – tai yra būsimasis Karalius. Žemėje Jis buvo Žodžiu – Pranašu. Mozė pasakė apie Jį: “Viešpats, tavo Dievas, pakels Pranašą, panašų į tave, jeigu jie nepaklausys to Pranašo žodžių, jie bus atskirti nuo savo tautos”. (Įs.18:15)
Atkreipkite dėmesį į šiuos faktus apie Jėzų. Žemėje Jis buvo Pranašu, Avinėliu ir Sūnumi. Tai nepadarė iš Jo tris. Tai buvo ne kas kita, kaip pasireiškimai arba funkcijos Vieno Asmens, Jėzaus.

Taigi, yra mėgstama Rašte vieta, kurios pagalba Trejybės šalininkai tikisi įrodyti savo požiūrį, kad Dievybėje yra daugiau, negu iš tikro vienas Asmuo.
Apr. 5:6–8: “Aš pažvelgiau, ir štai sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarytum užmuštas, turintį septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.
Kai Jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos”.
Ir iš tiesų, šios eilutės, paimtos išskirtinai, atrodytų, įrodo jų požiūrį.
Įsidėmėkite, aš pasakiau “IŠSKIRTINĖS” eilutės.

Tačiau perskaitykite Apr. 4:2–3 ir 9–11: “Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste buvo VIENAS.
Ir šis Sėdintysis išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.
Ir kiekvieną kartą kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiam per amžių amžius šlovę, pagarbą ir padėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami: “Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta”. Atidžiai įsidėmėkite, kad antroje eilutėje sakoma: “VIENAS” ( ne du ir ne trys, bet VIENAS) sėdėjo soste.
Trečioje eilutėje kalbama “JIS” (NE jie) buvo panašus į jaspio brangakmenį.
Devintoje eilutėje pasakyta, kad (gyvos) būtybės duoda šlovę “JAM” (ne jiems). Dešimtoje eilutėje sakoma, kad vyresnieji parpuolė prieš “JĮ” (ne prieš juos). Vienuoliktoje eilutėje pasakyta, kad jie sušuko: “Tu esi vertas, o VIEŠPATIE” (o ne Viešpačiai). Toje pačioje eilutėje pasakyta, kad šitas VIENAS, Sėdintysis soste, yra “Kūrėjas”, Kuris yra Jėzus (Jono 1:3), Kuris yra Jehova – Dvasia – Senojo Testamento Dievas (Pr. 1:1).

Šv. Jono Evangelijoje pasakyta:
“Pradžioje buvo Žodis,
tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”.
Jis buvo Tikrasis ir
Ištikimas Liudytojas amžinam Tėvo Žodžiui.
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tai tik titulai, pavadinimai.
Tai ne vardai.
Štai kodėl mes krikštijame į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, nes tai vardas, o ne titulas.
Tai tų titulų vardas, panašiai, jeigu jūs paimtumėte naujagimį,
kuris yra sūnus, ir pavadinate jį.
Jis yra kūdikis, sūnus – tai jo titulas, po to jūs jį pavadinate – Džonas Henris Braunas.
Jūs nekrikštijate tiesiog “Jėzaus Vardu”.
Pasaulyje yra tūkstančiai Jėzų, daugelis iš jų gyveno dar prieš Mūsų Gelbėtoją Jėzų.
Bet tik vienas iš jų buvo gimęs Kristumi – “Viešpats Jėzus Kristus”.

Jis buvo KRISTUS, bet čia, tarp žmonių,
Jam buvo duotas vardas. Ši išorinė palapinė, kurią galėjo matyti žmonės,
buvo pavadinta Jėzumi. Jis buvo Šlovės Viešpats, Visagalis, apreikštas kūne.
Jis yra Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis yra viskas tame.

“Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, sako Viešpats,
Kuris Yra ir Kuris Buvo ir Kuris Ateina, Visagalis”

Jėzus pasakė: “Aš išėjau iš Dievo, ir einu (atgal) pas Dievą”.
Jono Evangelija 16:27–28.
Štai kas tiksliai įvyko. Jis išėjo iš šio pasaulio, savo mirties,
palaidojimo, prisikėlimo ir užžengimo keliu. Po to Paulius sutiko Jį pakeliui į Damaską,
Jis kreipdamasis į Paulių tarė:
“Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji?” Paulius paklausė:
“Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus”.
Jis buvo ugnies stulpas, akinanti šviesa.
Jis sugrįžo tiksliai ten, kaip Jis buvo sakęs.
Atgal į tą patį pavidalą, kuriame Jis buvo prieš tai, kai Jis priėmė kūno palapinę.
Tiksliai taip matė ir Jonas.
Jono 1:18: “Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus,
Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė”.
Atkreipkite dėmesį, kur, kaip sako Jonas, RANDASI Jėzus.
Jis ESANTIS Tėvo prieglobstyje.

Kristaus Nuotaka ir Kristaus Kūnas – tai vienas ir tas pats?

Kristaus Nuotaka ir Kristaus Kūnas – tai vienas ir tas pats?

Taip. Suprantate? Taigi. Štai, matote, aš nenoriu apie tai pradėti, nes išeis pa-…pasakysiu apie tai visą pamokslą. Suprantate? Bet aš nedarysiu. Tačiau aš noriu parodyti jums. Kada Dievas davė Adomui jo nuotaką iš jo šono, jis pasakė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno”. Teisingai?

Kada Dievas davė Kristui Jo Nuotaką (Dvasia davė kūną, Nuotaką), Jis buvo…perdūrė šoną, ir ištekėjo vanduo, Kraujas ir Dvasia – Ji tapo “ kaulas iš Jo kaulų ir kūnas iš Jo kūno”. Mes – kūnas ir kaulai, Nuotaka bus Kristaus kūnu ir kaulais – tiksliai. Ji yra… Tai ir yra Jo Nuotaka.

Broli Branhamai, prašau, atsakykite man į šitą klausimą apie krikštą. Mato Evangelija 28:19 moko: “Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios”, o Petras, apaš

Broli Branhamai, prašau, atsakykite man į šitą klausimą apie krikštą. Mato Evangelija 28:19 moko: “Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios”, o Petras, apaštalų Darbuose 2:38: “Viešpaties Jėzaus Vardu”. Kada įvyko šis pasikeitimas apaštalų Darbuose? Aš manau, kad reikia “į Viešpatį Jėzų”.

Kagi, broli arba sese, kas parašė tai, jokio pasikeitimo čia ir nebuvo. Suprantate? Tai… Petras padarė tiksliai tai, ką paliepė Jėzus. Dabar, jeigu kas nors ateitų ir pasakytų: “Naudokite Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios titulus”, – tai jie darytų tai, ko Petras neliepė jiems daryti, kaip tik tai, ko Dievas pasakė nedaryti. Suprantate? Taigi, Jėzus pasakė, kad…

Mes tiesiog…tiesiog truputi panagrinėsime. Mes… Tiesiog aš noriu jums kažką čia parodyti. Žiūrėkite. Taigi, pastebėkite, jeigu jūs, tas žmogus, čia. Aš padėsiu čia tris gabaliukus medžiagos. Dabar žiūrėkite. [Brolis Branhamas kaip pavyzdį išdėsto tris daiktus–Red.] Štai čia Tėvas, štai čia Sūnus, štai čia Šventoji Dvasia, kaip jais tiki trejybės pasekėjai, tiki, kad tai trys skirtingos asmenybės. Jie taip tiki. Suprantate? Na štai, dabar aš…

O paskui Mato Evangelijoje 28:19 Jėzus pasakė: “Eikite po visą pasaulį ir pamokslaukite Evangeliją visai kūrinijai. Tas…” Ne, prašau atleisti. Dabar aš cituoju Darbus, tiksliau iš apaštalų Darbų 2, mano manymu. Ne, aš cituoju Luko 24:49. Jis pasakė… Nagi aš tai perskaitysiu, tada viskas bus teisingai (suprantate?), ir tada…nes šiomis dienomis aš pasakiau taip, nors aš ne… Aš noriu įsitikinti tuo, kad teisingai tai atpasakoju. Aš žinau, ant kokio pagrindo jūs čia kalbate, bet aš noriu atsiversti, ką būtent Jis pasakė. Pradėkime nuo 29 skyriaus 16-tos eilutės:

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo
nurodęs Jėzus.

Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo.

Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia
danguje ir žemėje.

Tai kurgi Dievo valdžia? Kur yra Dievas? Jeigu visa valdžia iš Dangaus ir visa valdžia, kuri žemėje, buvo atiduota, tai kur yra Dievas? Štai Jis. Matote? Kas su jumis kalbasi. Matote? Aha. Gerai.

Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,
krikštydami juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Vardu.

Taigi, trejybininkų sferoje taip: “Aš krikštiju tave Tėvo vardu, Sūnaus vardu, Šventosios Dvasios vardu”. Šventuosiuose Raštuose visai ne taip. Suprantate? Jis pasakė: “Krikštykite juos Tėvo ir Sūnaus, ir…Vardu” O ne… Ir nestato prieš kiekvieną vardą. Vienas vardas Žiūrėkite. Nepasakė: “Krikštykite juos į vardus”. V–a–r–d–a–s, vienas Vardas: “Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Vardu”. Suprantate?

Dabar aš noriu paklausti jus. “Tėvas” – tai vardas? [Susirinkimas sako: “Ne”.– “Sūnus” – tai vardas? [“Ne”.] Kiek čia tėvų? Pas ką iš jūsų vardas “Tėvas”? [Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi.] Kiek čia sūnų? Hm-hm. Kiek čia žmonių? Matote? Ką iš jūsų vadina “Tėvas”, “Sūnus” arba “Žmogus”? Suprantate?

Kaip viena moteris kartą pasakė, sako: “Broli Branhamai, ‘Šventoji Dvasia’ – tai vardas, tai Asmenybė”.

Aš atsakiau: “Taip. Aš asmenybė, bet manęs nevadina ‘Asmenybė’. Taip, aš asmenybė”. Suprantate? “Mano vardas Williamas Branhamas, bet aš asmenybė, tai tiesa”.

Šventoji Dvasia – tai Asmenybė, tai tas, kuo Jis yra. Tai ne vardas, tai Dievo Asmenybės titulas. Suprantate? Tai Dievo individualybės titulas, kuo Jis yra.

Štai. Taigi, jeigu Jis pasakė: “Todėl eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Vardu”. Ne “Tėvo vardu, Sūnaus vardu, Šventosios Dvasios vardu” ir ne “Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios vardais”, bet “Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Vardu”. O jeigu “Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia” – tai ne vardas, tada kas gaunasi?

Tarkime, kad tai vardas, o kuris? Jeigu norite pavadinti vieną iš jų vardu, tada koks tai vardas? Jeigu titulą norite pavadinti vardu, tada kokiu vardu…kokiu titulu jūs norite krikštyti: “Tėvas” arba “Sūnus”? Čia juk vienaskaita. Suprantate?

Dabar atsiverčiame mes čia, ir tai paskutinė Mato Evangelijos Knyga.

Kaip aš visada aiškindavau: jeigu skaitai romaną, ir parašyta: “Ir paskui Ivanas ir Marija gyveno sau po truputi turtingai ir laimingai”, – (matote?) kadangi jūs ne…jūs nežinote, kas tokie Ivanas ir Marija, grįžkite į pasakojimo pradžią, išsiaiškinkite, kas tokie Ivanas ir Marija. Suprantate?


Taigi tą patį jūs darote ir čia, Mato Evangelijoje. Jūs skaitote tiktai pačią pabaigą. Grįžkite į Mato Evangelijos pradžią ir perskaitykite visą pasakojimą. Tai paskutinis Mato Evangelijos skyrius ir paskutinės eilutės.

Pavyzdžiui, jūs paėmėte knygutę ir skaitote: “Ir paskui Ivanas ir Marija gyveno sau po truputi turtingai ir laimingai. Tai buvo Ivanas Sidorovas ir…ir tokia tai Marija? Tai buvo… Ne, tai buvo Ivanas… Tai buvo karžygys Ivanas, o šią vadino taip? Tai Ivanas toks ir toks?” Ne, jūs dar nežinote. Suprantate? Įsitikinti galima tik sugrįžus į knygos pradžią ir perskaičius. Matote, negalima imti ir ištraukti iš čia ištrauką. Reikia viską sujungti kartu, kad išryškėtų paveikslas.

Dabar sugrįšime į Mato Evangelijos 1-mą skyrių. Ir jame pateikiama ir išvardinama genealogija – 1 skyrius. Paskui prieiname iki 18 eilutės, kur sakoma: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai”. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

Dabar aš noriu jūsų kai ko paklausti. Taigi, dar kartą paklausykite. Jūs patys pavadinkite. [Brolis Branhamas kaip pavyzdį nurodo į kiekvieną iš trijų daiktų–Red.] Kas tai? Dievas… [Susirinkimas sako: “Tėvas”.] Dievas… [“Sūnus”.] Dievas… [“Šventoji Dvasia”.] O kas tai? [“Tėvas”.] Kas tai? [“Šventoji Dvasia”.] Kas tai? [“Sūnus”.] Sūnus. Gerai. Na, dabar sutarėme. O kaip jūs šitą pavadinote, Dievas yra kas? [“Šventoji Dvasia”.] Šventoji Dvasia. Gerai. Štai. Gerai.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo
susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo
nėščia iš…[Susirinkimas sako: “Šventosios Dvasios”.–Red.]

O aš galvojau, jūs pasakėte, kad Dievas buvo Jo Tėvu. Čia kažkas ne taip, Jis negali turėti dviejų Tėvų. Jūs tai žinote. Matote? Reiškia, kažkas neteisingai. Taigi, kuris iš šitų žmonių, jeigu tai trys asmenys, kuris iš Jų – Jo Tėvas? Biblijoje čia aiškiai sakoma: “ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios”, – Dievas Tėvas neturėjo tam nieko bendro. O Jėzus pasakė, kad Dievas buvo Jo Tėvu, ir mes žinome, kad Dievas buvo Jo Tėvu. Reiškia, Jis turėjo du Tėvus. Tada Jis tikrai nesantuokinis. Dabar matote, į kokią padėtį statote save? Dabar:

Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai
nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti…

Neužmirškite, jis buvo doras žmogus. O Viešpaties ranka nė kiek nepasikeitė – iš anksto numatytieji supras tai. Suprantate?
Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties
Angelas…

Jūs sekate su manimi pagal Bibliją? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Gerai.

…ir tarė: “Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus
savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš… Dievo Tėvo?

Aš neteisingai perskaičiau? [Susirinkimas sako: “Taip”.–Red.] Žinoma, neteisingai. “Jos vaisius” neturi nieko bendro su Dievu Tėvu, tai “iš Šventosios Dvasios”. O mes tiksliai žinome, kad Dievas buvo Jo Tėvu. Teisingai? [“Amen”.] Tad ką tai reiškia? Šventoji Dvasia – tai Dievo Dvasia, žinoma. Dabar jūs supratote. Taip?

Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia – tai vienas ir tas pats Asmuo, kitaip Jis turėjo du tėvus. Ir tada kokį…kokį asmenį jūs garbinate? Koks pas jūs tada Dievas? Matote? Matote? Dievas Šventoji Dvasia ir Dievas Tėvas – tai viena ir ta pati Dvasia. Suprantate?

Ji pagimdys Sūnų…(štai šitą štai), kuriam tu duosi vardą…

Kokį? [Susirinkimas sako: “Jėzus”.–Red.] “Duosi Vardą”! [“Jėzus”.] Taigi, atsiminkite:

…duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per
pranašą (pas kurį ateina Žodis), kuris sako:

“Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins
Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”.

Koks Dievo Vardas? Koks Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios Vardas? [Susirinkimas sako: “Jėzus”.–Red.] Biblijoje pasakyta, kad Jo Vardas buvo Jėzus.

O vienas žmogus kartą dar bandė apie tai pasiginčyti čia bažnyčioje, pasakė: “Brolis Branhamas iš visur išsisuka, bet čia jam nepavyks”. Pasakė: “Čia parodyti trys skirtingi asmenys – tiksliai, idealiai”. Pasakė: “Mato Evangelijos 3 skyrius: čia stovi ir pamokslauja Jonas, čia ateina Sūnus, ateina pasikrikštyti. Jis įbrido į vandenį, buvo pakrikštytas Jono, išbrido iš vandens. Ir, ‘štai, – pasakyta, – atsivėrė Jam Dangus’. Ir pasakyta: ‘Iš Dangaus nusileido Šventoji Dvasia, it besileidžiantis balandis. Ir balsas iš Dangaus prabilo: “Šitas yra Mano mylimas Sūnus, Kuriame…”’


Trys skirtingi asmenys, vienu metu”. Tai bent

Taip. Tiesiog tai kalba apie tai, kad žmonėms be krikšto ir nepašauktiems tarnautojo tarnystei apskritai nėra ką veikti už katedros. Tiesa.

Dabar aš…aš galėčiau su Dievo pagalba paimti ir suriesti šitą žmogų į ožio ragą taip, kad jo galva apsisuks. Žiūrėkite, man nesvarbu, kad…

Ne, aš neturiu omenyje, kad aš. Tai neteisingai nuskambėjo. Atleiskite man. Aš nenorėjau taip pasakyti, Viešpatie. Aš nenorėjau. Aš pajaučiau, kaip Jis mane trūktelėjo tame. Suprantate? Štai, aš nenorėjau išsireikšti tai tokiu būdu. Atleiskite man. Aš tikiu, kad Šventoji Dvasia gali apreikšti šitam žmogui kai kurią paslaptį – geriau pasakysiu taip.

Tai panašu į instrumento derinimą – kada darai kažką ne taip, kaip krikščionis jauti, kad pasakei kažką ne taip, ir Jam tai nepatiko. Suprantate, čia aš įterpiau savo “aš”. Suprantate? Aš čia apskritai niekuo dėtas. Aš tiesiog…netgi nenoriu būti pačiu savimi arba dar kažkuo. Tiktai Jis, tegu Jis daro viską. Tai Jis skleidžia garsą. Trimitas nebilus, būtent balsas, kuris už jos skleidžia tai.

Taigi, žiūrėkite. Šitas žmogus neteisingai išaiškino Žodį. Matote? Tai… Atsiminkite: “Tai paslėpta nuo išmintingųjų ir gudriųjų akių, atidengta mažutėliams”.

Taigi, štai čia vienas Asmuo, Jėzus Kristus, stovintis ant žemės. Dabar, dangūs – žinoma, tau aukštutinės sferos. Dabar žiūrėkite: “Ir Jonas paliudijo…”

Taigi, šitas žmogus nori pasakyti: “Štai Dievas Tėvas, o štai Dievas Šventoji Dvasia, kaip balandis, o štai Dievas Sūnus – gaunasi trys Asmenys”. Neteisinga.

Jonas stovėjo štai čia ir žinojo, kad štai čia buvo Avinėlis. Jonas pasakė: “Aš liudiju, matau Dievo Dvasią, kaip avinėlį”. Ten Dievas Dvasia… Tiksliau, “kaip balandis”. Taigi, tą patį aš pasakiau šiomis dienomis (matote?): vietoj septynių šimtų… Suprantate? Dievo Dvasia Štai čia buvo Avinėlis. O Balandžiu, Dievo Dvasia, buvo Dievas. Dievo Dvasia leidžiasi iš Dangaus, ir balsas iš Dangaus sako: “Tai Mano Mylimasis Sūnus, Kuriame Man patinka gyventi”.

“Duota Man visa valdžia Danguje ir žemėje”. Matote? Matote? Matote? Tai Jis. Koks Jo Vardas? [Susirinkimas sako: “Jėzus”.–Red.] Aišku. Matote?

Todėl, kas liečia trejybininkų teoriją apie tai, kad yra tris skirtingi Dievai – tai – pagonybė Šito niekada nemokė Biblijoje. Šito niekada nemokė liūto Žinioje, bet tai buvo priimta sekančiame, ir tai buvo antikristas.
Paklauskite, ko norite, bet kurio teologo. Tai atėjo tik per nikolaitų mokymą. Štai kodėl tai prasidėjo su Martinu Liuteriu, štai kodėl tai tesėsi toliau su Džonu Vesliu ir persiliejo į sekmininkus.

Tuo laiku, kada išėjo sekmininkai, pas juos atsirado jėzuitų grupė . O šie irgi neteisūs. Kaip Jėzus gali būti Savo Tėvu? Matote? Tad tai atkrenta.

Bet turėjo ateiti erelio laikas. Suprantate? Štai šituo laiku jis turi išaiškinti visas šias paslaptis. Suprantate?

“Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia” – tai Viešpaties Jėzaus Kristaus titulai. Žiūrėkite, visi trys Matas pasakė: “Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia”. Petras pasakė: “Viešpats Jėzus Kristus”. Kas Tėvas? “Pasakė Viešpats Mano Viešpačiui: ‘Sėskis Mano dešinėje’.” Teisingai? Tėvas, Sūnus – Jėzus, Šventoji Dvasia – Logos, išėjęs iš Dievo. “Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia” – tai neabejotinai trys Dievo, kaip Asmens titulai, apreikšto iš…iš trijų skirtingų pusių arba Savo trijuose atributuose.

O kad būtų aiškiau tam, kas nesupranta, tai kaip trys pareigos vieno ir to pačio Dievo. Iš tikrųjų tai trys to pačio Dievo atributai. Dievas veikia trijose skirtingose: tėvystės, sūnystės, Šventosios Dvasios epochose. Dievas tobulas trijuose. Jūs atsimenate, kad antikristo skaičius – keturi? Matote? Dievas “Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia” – tai ne kas kitas, kaip Viešpats Jėzus Kristus.
Kada jūs krikštijate tiktai Jėzaus Vardu, tai neteisinga. “Krikštiju tave tiktai Jėzaus Vardu”, – tai išvis neteisinga. Aš pažįstu daug Jėzų. Juk lotynų šalyse jų pilna – Jėzų.

O tai – Viešpats Jėzus Kristus; tiksliai sakoma, kas Jis toks.

Daug Branhamų (jeigu turite omenyje asmeniškai mane), bet Williamas Marrionas Branhamas tik vienas ir kito nėra – tai aš. Bet aplinkui yra daug kitų Williamų Branhamų ir taip toliau.

O čia konkrečiai vadinasi vienas Asmuo – Viešpatį Jėzų Kristų (suprantate?), Pateptasis. Toks yra tik vienas. Štai taip.

Tad, jeigu dar kažkas iškils, parašykite laišką arba kažkaip, arba kada nors, kada aš atsakinėsiu į kitus klausimus. Aš noriu pasistengti užbaigti tai, kad galėtume suspėti pasimelsti už šituos sergančius, kenčiančius žmones.