2009 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis
Išmintis
Kas iš jūsų žino, kad yra devynios dvasinės dovanos, ir viena iš jų – tai išmintis?
Kada baisi, klaidinanti dvasia įsikūnijo (įsikūnijusi dvasia), šito mokymo dvasia įsikūnijo žmoguje, kad užimtų Kristaus vietą, tada jį teko garbinti; išeina, kad jį garbina, kaip Kristų. Kitais žodžiais, virš Vatikano užrašyta: “VICARIVS FILII DEI”. Ir tai užrašyta romėniškomis raidėmis. Jūs paimkite ir nubrėžkite liniją po šitomis romėniškomis raidėmis. Ir tai reiškia “Vietoj Dievo Sūnaus”. Kitais žodžiais, jis vietininkas. Jūs žinote, kas toks vietininkas – tiesiog užima kažkieno vietą. Jis pavaduotojas, “vietoj Dievo Sūnaus”.
Ir Biblijoje pasakyta: “Kas turi išmanymą, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius. Ir jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši”. Jūs užrašykite “VICARIVS FILII DEI” ir nubrėžkite liniją po romėniškomis raidėmis: “V” – tai penki, o “I” – tai viena, ir sudėkite viską, ir pamatysite, jums išeis šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Pagrindiniai septyni skaičiai:
I arba i – 1,
V arba v – 5,
X arba x – 10,
L arba l – 50,
C arba c – 100 (centum – „šimtas“),
D arba d – 500,
M arba m – 1000 (mille – „tūkstantis“).
Skaičių kombinacijos sudaromos laikantis tam tikrų taisyklių.
II arba ii – 2,
III arba iii – 3,
IV – 4,
VI arba vi – 6,
VII arba vii – 7,
VIII arba viii - 8,
IX arba ix – 9.
5 (v) + 1 (i) + 100 (c) + 1 (i) + 5 (V) + 1 (i) + 50 ( L)+ 1 (i) + 1 (i) + 500 ( d) + 1 ( i) = 666.
Kada baisi, klaidinanti dvasia įsikūnijo (įsikūnijusi dvasia), šito mokymo dvasia įsikūnijo žmoguje, kad užimtų Kristaus vietą, tada jį teko garbinti; išeina, kad jį garbina, kaip Kristų. Kitais žodžiais, virš Vatikano užrašyta: “VICARIVS FILII DEI”. Ir tai užrašyta romėniškomis raidėmis. Jūs paimkite ir nubrėžkite liniją po šitomis romėniškomis raidėmis. Ir tai reiškia “Vietoj Dievo Sūnaus”. Kitais žodžiais, jis vietininkas. Jūs žinote, kas toks vietininkas – tiesiog užima kažkieno vietą. Jis pavaduotojas, “vietoj Dievo Sūnaus”.
Ir Biblijoje pasakyta: “Kas turi išmanymą, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius. Ir jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši”. Jūs užrašykite “VICARIVS FILII DEI” ir nubrėžkite liniją po romėniškomis raidėmis: “V” – tai penki, o “I” – tai viena, ir sudėkite viską, ir pamatysite, jums išeis šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Pagrindiniai septyni skaičiai:
I arba i – 1,
V arba v – 5,
X arba x – 10,
L arba l – 50,
C arba c – 100 (centum – „šimtas“),
D arba d – 500,
M arba m – 1000 (mille – „tūkstantis“).
Skaičių kombinacijos sudaromos laikantis tam tikrų taisyklių.
II arba ii – 2,
III arba iii – 3,
IV – 4,
VI arba vi – 6,
VII arba vii – 7,
VIII arba viii - 8,
IX arba ix – 9.
5 (v) + 1 (i) + 100 (c) + 1 (i) + 5 (V) + 1 (i) + 50 ( L)+ 1 (i) + 1 (i) + 500 ( d) + 1 ( i) = 666.
Kada visa tai bus?
Kada visa tai bus? Kada nepaliks akmens ant akmens? Koks bus ženklas? Ir kada ateis pasaulio pabaiga?” Matote? Jie uždavė Jam tris klausimus.
Ir štai kada Jis prabilo apie pasaulio pabaigą, Jis pasakė: “Kada jūs pamatysite, kaip ant figmedžio sprogsta lapai, žinokite, kad tas laikas jau arti. Iš tiesų sakau jums, ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks”. Ateistams be išaiškinimo taip jau patinka už šito kibti Matote? Jis pasakė: “Ši karta, – ne ta karta, į kurią Jis kreipėsi, o, – ta karta, kuri pamatys, kaip ant figmedžio sprogsta lapai”.
Dabar aš tiesiog noriu užduoti jums klausimą. Tik…tik pažiūrėkite į tai atvirai. Izraelis pirmą kart per du su puse tūkstančius metų tapo tauta. Šiandien virš Jeruzalės plevėsuoja seniausia pasaulyje vėliava. Izraelis tėvynėje.
Dabar atkreipkite dėmesį štai į ką. “Bet, – pasakė Jis, – kada pamatysite, kaip ant figmedžio ir ant kitų medžių sprogsta lapai…” Dabar žiūrėkite.
Per visus du su puse tūkstančius metų Izraelis dar niekada nebuvo sugrįžęs į tėvynę. Štai, prašau – tai tauta; plevėsuoja šešiakampė Dovydo žvaigždė, ir visi šie įvykiai.
Argi kada nors denominacijose buvo tokie prabudimai, kaip per paskutinius kelėta metų? Jūs tik susimąstykite. Mes atvykome.
Kada gi dar taip denominacijos klestėjo kieno nors tarnavime, kaip prie Billi Greimo: metodistai, baptistai ir visi kiti? Mūsų Brolio Billi Greimo tarnavimas nukreiptas į pasaulį, į kūnišką bažnyčią – štai į ką nukreiptas jo tarnavimas.
Kūniška bažnyčią buvo Lotas Sodomoje. Ir kada šitas žmogus nuėjo ten ir pamokslavo, ir apakino žmones Evangelija.
Bet vienas pasiliko su Abromu, ir Abromas pavadino Jį Elohimu, Viešpačiu. Taigi, kada Abromas pamatė ateinančius tris, jis pasakė : “Mano Viešpatie”.
Kada Lotas pamatė ateinančius du, jis pasakė: “Mano viešpačiai”. Štai jums ir skirtumas. Matote, ką jūs, trejybininkai, padarėte? Matote?
Jėzus pasakė: “Kaip buvo Loto dienomis”. Jūs suprantate? Pastebėkite. Turėkite tai omenyje.
Taigi, vienas atėjo pas dvasinę Bažnyčią, pas Nuotaką, pas Abraomą, kuris apskritai nebuvo…Sodomoje. Taigi žiūrėkite, ką Jis padarė. Jis visiškai nepamokslavo, kaip tie. Jis mokė juos, bet paskui Jis prieš juos padarė ženklą. Jis parodė Mesijo ženklą. Jis pasisuko nugara į palapinę ir pasakė: “Abraomai”. O atmenate, prieš kelėta dienų iki šito jį iš tikrųjų vadino Abromu. Bet Jis pasakė: “Abraomai, kur tavo žmona, Sara?” Prieš kelėta dienų iki šito ją vadino Saraja.
Abraomas atsakė: “Ji palapinėje, už Tavęs”.
Ir Jis pasakė: “Abraomai, Aš…” Štai jums vėl asmeninis įvardis. “Aš tikrai sugrįšiu pas tave dėl pažado, kurį Aš tau daviau”. Jūs suprantate, kas tai buvo Toks. Taip? Žmogus dulkėtais rūbais, Kuris valgė veršiuko mėsą ir gėrė karvės pieną, ir valgė kukurūzų duoną (tiksliai) – Dievas, Elohim, apreikštas kūne pažadėjęs, kad paskutinę dieną Jis vėl apsireikš kūne Įsidėmėkite.
– Abraomai, kur tavo žmona, Sara?”
– Ji palapinėje, už Tavęs”. Pasakė:
– Aš aplankysiu tave.
Ir ši šimtametė moteris, natūraliai, tarsi šyptelėjo iš savęs (taip) – palapinės prieangyje, už palapinės uždangalų. Ji pasakė: “Aš gi sena moteris”. Juk jie, žinote, jau seniai negyveno kaip vyras ir žmona, nes jam buvo šimtas metų, o…o jai buvo devyniasdešimt. Pasakė: “Tai niekada neįvyks”.
Ir Jis paklausė: “Kodėl ji susijuokė?” Oho Nusigręžęs nugara į palapinę: “Kodėl ji susijuokė, sakydama: ‘Kaip visa tai gali būti?’” Matote? Jis parodė jam ženklą.
Tai štai, Jis pažada, kad paskutiniu laiku tai vėl pasikartos.
O tie du nuėjo ten ir pamokslavo Žodį ir ragino žmones išeiti iš ten, kad miestas sudegs ir taip toliau. Taip ir atsitiko. Ir Lotas nušlubavo iš ten – kūniška bažnyčia, įgrimzdusi į nuodėmę ir purvą, vis dėlto dar velka kojas su savo organizacinėmis programomis. Bet Nuotaka…
Pas juos tas Žmogus, kuris buvo vienas, nenuėjo. Jis nuėjo ir pašaukė tik Nuotakos atstovus. Ir mes gyvename paskutinėse dienose. Suprantate? Dabar, atkreipkite dėmesį.
“Tu pasakei tada: ‘Dievas, apreikštas kūne?’”
Pats Jėzus pasakė: “Kodėl jūs smerkiate Mane?” Pasakė: “Argi neparašyta jūsų Biblijoje, įstatyme, kad jie, pranašai, pas kuriuos atėjo Dievo Žodis…” Jėzus pasakė, kad Žodis ateidavo pas pranašus, nes Jis visame laikėsi Rašto. Jis pasakė: “Dievo Žodyje sakoma, kad Žodis ateidavo pas pranašus. Ir jūs vadinote juos dievais, nes pas juos ateidavo Dievo Žodis”. Paklausė: “Tada kaipgi jūs ruošiatės teisti Mane, kada Aš sakau, kad Aš Dievo Sūnus?” Jų pačių įstatymu Jis pastatė juos į vietą. Štai jums, prašau. Matote?
Tai štai, kurgi mes? Mes paskutiniame laike. Dabar klausykite labai atidžiai.
Vadinasi taip, mes matome, kad bus karai ir karų gandai. Ir dabar mes matome, kad ant figmedžio išsprogo lapai, ir ant kitų medžių išsprogo lapai.
Ir štai kada Jis prabilo apie pasaulio pabaigą, Jis pasakė: “Kada jūs pamatysite, kaip ant figmedžio sprogsta lapai, žinokite, kad tas laikas jau arti. Iš tiesų sakau jums, ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks”. Ateistams be išaiškinimo taip jau patinka už šito kibti Matote? Jis pasakė: “Ši karta, – ne ta karta, į kurią Jis kreipėsi, o, – ta karta, kuri pamatys, kaip ant figmedžio sprogsta lapai”.
Dabar aš tiesiog noriu užduoti jums klausimą. Tik…tik pažiūrėkite į tai atvirai. Izraelis pirmą kart per du su puse tūkstančius metų tapo tauta. Šiandien virš Jeruzalės plevėsuoja seniausia pasaulyje vėliava. Izraelis tėvynėje.
Dabar atkreipkite dėmesį štai į ką. “Bet, – pasakė Jis, – kada pamatysite, kaip ant figmedžio ir ant kitų medžių sprogsta lapai…” Dabar žiūrėkite.
Per visus du su puse tūkstančius metų Izraelis dar niekada nebuvo sugrįžęs į tėvynę. Štai, prašau – tai tauta; plevėsuoja šešiakampė Dovydo žvaigždė, ir visi šie įvykiai.
Argi kada nors denominacijose buvo tokie prabudimai, kaip per paskutinius kelėta metų? Jūs tik susimąstykite. Mes atvykome.
Kada gi dar taip denominacijos klestėjo kieno nors tarnavime, kaip prie Billi Greimo: metodistai, baptistai ir visi kiti? Mūsų Brolio Billi Greimo tarnavimas nukreiptas į pasaulį, į kūnišką bažnyčią – štai į ką nukreiptas jo tarnavimas.
Kūniška bažnyčią buvo Lotas Sodomoje. Ir kada šitas žmogus nuėjo ten ir pamokslavo, ir apakino žmones Evangelija.
Bet vienas pasiliko su Abromu, ir Abromas pavadino Jį Elohimu, Viešpačiu. Taigi, kada Abromas pamatė ateinančius tris, jis pasakė : “Mano Viešpatie”.
Kada Lotas pamatė ateinančius du, jis pasakė: “Mano viešpačiai”. Štai jums ir skirtumas. Matote, ką jūs, trejybininkai, padarėte? Matote?
Jėzus pasakė: “Kaip buvo Loto dienomis”. Jūs suprantate? Pastebėkite. Turėkite tai omenyje.
Taigi, vienas atėjo pas dvasinę Bažnyčią, pas Nuotaką, pas Abraomą, kuris apskritai nebuvo…Sodomoje. Taigi žiūrėkite, ką Jis padarė. Jis visiškai nepamokslavo, kaip tie. Jis mokė juos, bet paskui Jis prieš juos padarė ženklą. Jis parodė Mesijo ženklą. Jis pasisuko nugara į palapinę ir pasakė: “Abraomai”. O atmenate, prieš kelėta dienų iki šito jį iš tikrųjų vadino Abromu. Bet Jis pasakė: “Abraomai, kur tavo žmona, Sara?” Prieš kelėta dienų iki šito ją vadino Saraja.
Abraomas atsakė: “Ji palapinėje, už Tavęs”.
Ir Jis pasakė: “Abraomai, Aš…” Štai jums vėl asmeninis įvardis. “Aš tikrai sugrįšiu pas tave dėl pažado, kurį Aš tau daviau”. Jūs suprantate, kas tai buvo Toks. Taip? Žmogus dulkėtais rūbais, Kuris valgė veršiuko mėsą ir gėrė karvės pieną, ir valgė kukurūzų duoną (tiksliai) – Dievas, Elohim, apreikštas kūne pažadėjęs, kad paskutinę dieną Jis vėl apsireikš kūne Įsidėmėkite.
– Abraomai, kur tavo žmona, Sara?”
– Ji palapinėje, už Tavęs”. Pasakė:
– Aš aplankysiu tave.
Ir ši šimtametė moteris, natūraliai, tarsi šyptelėjo iš savęs (taip) – palapinės prieangyje, už palapinės uždangalų. Ji pasakė: “Aš gi sena moteris”. Juk jie, žinote, jau seniai negyveno kaip vyras ir žmona, nes jam buvo šimtas metų, o…o jai buvo devyniasdešimt. Pasakė: “Tai niekada neįvyks”.
Ir Jis paklausė: “Kodėl ji susijuokė?” Oho Nusigręžęs nugara į palapinę: “Kodėl ji susijuokė, sakydama: ‘Kaip visa tai gali būti?’” Matote? Jis parodė jam ženklą.
Tai štai, Jis pažada, kad paskutiniu laiku tai vėl pasikartos.
O tie du nuėjo ten ir pamokslavo Žodį ir ragino žmones išeiti iš ten, kad miestas sudegs ir taip toliau. Taip ir atsitiko. Ir Lotas nušlubavo iš ten – kūniška bažnyčia, įgrimzdusi į nuodėmę ir purvą, vis dėlto dar velka kojas su savo organizacinėmis programomis. Bet Nuotaka…
Pas juos tas Žmogus, kuris buvo vienas, nenuėjo. Jis nuėjo ir pašaukė tik Nuotakos atstovus. Ir mes gyvename paskutinėse dienose. Suprantate? Dabar, atkreipkite dėmesį.
“Tu pasakei tada: ‘Dievas, apreikštas kūne?’”
Pats Jėzus pasakė: “Kodėl jūs smerkiate Mane?” Pasakė: “Argi neparašyta jūsų Biblijoje, įstatyme, kad jie, pranašai, pas kuriuos atėjo Dievo Žodis…” Jėzus pasakė, kad Žodis ateidavo pas pranašus, nes Jis visame laikėsi Rašto. Jis pasakė: “Dievo Žodyje sakoma, kad Žodis ateidavo pas pranašus. Ir jūs vadinote juos dievais, nes pas juos ateidavo Dievo Žodis”. Paklausė: “Tada kaipgi jūs ruošiatės teisti Mane, kada Aš sakau, kad Aš Dievo Sūnus?” Jų pačių įstatymu Jis pastatė juos į vietą. Štai jums, prašau. Matote?
Tai štai, kurgi mes? Mes paskutiniame laike. Dabar klausykite labai atidžiai.
Vadinasi taip, mes matome, kad bus karai ir karų gandai. Ir dabar mes matome, kad ant figmedžio išsprogo lapai, ir ant kitų medžių išsprogo lapai.
ŠIE TEISIEJI NEBUS NUOTAKA, NES NUOTAKA TEISME SĖDI SU JUO
Apr.20:11–15: “Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo Kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atverstos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent Gyvenimo Knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Kas tik nebuvo rastas įrašytas Gyvenimo Knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą”. Šitame teisme dalyvaus ir teisieji ir neteisieji. Taip pasakyta. ŠIE TEISIEJI NEBUS NUOTAKA, NES NUOTAKA TEISME SĖDI SU JUO. 1 Kor.6: 2–3: “Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdieniniu dalykus?” Apr.3:21: “Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo, Jo soste”. Matote, nuotaka su Juo, Jo soste. Kadangi ji turi teisti šį pasaulį, teisme ji turi sėdėti su Juo. Lygiai tai, ką pamatė Danielius. Dan.7:9–10: “Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, Kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, Jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. Ugnies srovė išėjo ir praėjo prieš Jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atversta”. Matote, tai tas pats paveikslas, nes tūkstančių tūkstančiai, kurie tarnavo Jam, − tai nuotaka, nes kas tarnauja vyrui, išskyrus žmoną?
Dabar iškyla klausymas, kodėl teisme randasi šie teisieji? Nėra kitos vietos, kur galėtų jie pasirodyti, nes yra tik du Prisikėlimai, ir kadangi jie nebuvo pasiruošę, ir negalėjo įeiti į pirmą prisikėlimą, jie turi pasirodyti antrajame, kuris yra prisikėlimas teismui. Tie kurie buvo verti pirmo prisikėlimo (nuotaka) nėra teisminiame procese. Jono 5:24: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano Žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (tai yra tikintysis jau yra amžinojo gyvenimo gavėjas, kurį jis jau dabar turi) ir nepateks į teismą (čia sakoma: neis į teismą), nes iš mirties yra perėjęs (nuolatinai) į gyvenimą”.
Bet pažiūrėkite atidžiau, Jėzus, tikriausiai turi galvoje dar kitą grupę, kurie, prisikėlę, gaus amžiną gyvenimą. Jie jį gaus prisikėlime, NEGAUNANT PAKARTOTINAI, KAIP NUOTAKOS NARIAI. Jono 5:28–29: “Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai VISI, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga – teismo prisikėlimui”. Visi mes žinome, kad Jono 5:28–29 tai NE PAĖMIMAS, nes tuo metu kelsis iš kapo tik mirusieji Kristuje kartu su gyvąja nuotaka, kuri kol kas dar žemėje. 1 Tes. 4:16–17: “Nes Pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Bet Jono 5:28–29 sakoma, kad VISI kelsis iš kapų. Tai tas pats prisikėlimas, apie kurį sakoma Apr.20:11-15, kada MIRUSIEJI atvesti Viešpaties akivaizdon ir teisiami pagal jų darbus, ir visi, kurių vardai nebuvo Gyvenimo Knygoje, buvo įmesti į ugnies ežerą.
Dabar iškyla klausymas, kodėl jiems teisme bus duotas amžinas gyvenimas, tuo tarpu kaip Raštas, atrodytų, pagrįstai nurodo, kad žmogus arba turi turėti Kristaus Dvasią, arba žus. Nors atrodo taip, mes negalime nepasitikėti Jėzaus žodžiais, Kuris pabrėžtinai išdėsto, kad Gyvenimo Knygoje yra kai kurie, kurie gaus amžinąjį gyvenimą prieš visų prisikėlimą arba po jo. Paulius nepraeina pro šią tiesą, nes jis visiškai aiškiai kalba Filip.3:11: “Tikėdamasis kaip nors pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Tai pakankamai savotiškas teiginys. Mes visi žinome, kad mes VISI prisikelsime, norime mes šito ar ne. Visi bus prikelti, todėl kažin ar Paulius galėjo pasakyti: “Tikėdamasis KAIP NORS pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Reikalas tame, kad jis ne tai turi galvoje. Skaitant pažodžiui, bus: “Tikėdamasis kokiu nors būdu galėsiąs pasiekti “prisikėlimą ne” su anais mirusiaisiais. Tai ne visuotinio arba antrojo prisikėlimo pasiekimas, bet pasiekimas pirmojo prisikėlimo, apie kurį pasakyta: “Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir valdys su Juo tūkstantį metų”. Pirmasis prisikėlimas neturi jokio reikalo su antrąja mirtimi. Tai bus tūkstantmečio pabaigoje, kada vėl prisikels VISI LIKUSIEJI iš mirusiųjų. Ir tą dieną ten bus tie, kurie ateis į amžiną gyvenimą, ir kiti, kurie bus užklupti antrosios mirties. Dabar mums nereikia spėlioti apie tuos, kuriems antrame prisikėlime duotas gyvenimas. Mums pasakyta, kad gyvenimas duotas dėl jų gero elgimosi su “Broliais”. Kas liečia tuos, kurie bus prikelti ir įmesti į ugnies ežerą, su jais taip pasielgs dėl jų blogo elgesio su “Broliais”. Kadangi tai Dievo Žodis, mes tiesiog priimame jį. Čia nėra ginčų, tai tiesiog fakto pripažinimas.
Kad būtų dar aiškiau atkreipkite ypatingą dėmesį į žodžius užrašytus Mato 25: 31–46. Čia nepasakyta, kad piemuo tiesiog atskiria avis nuo ožių, bet pasakyta, KAIP piemuo, atskiria avis nuo ožių. Būtent šį kartą tai ne avys(teisme prie Baltojo Sosto). Avys Jo bandoje, jos išgirdo Jo balsą (Žodį), ir jos pasekė Juo. JOS JAU TURI AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ IR Į TEISMĄ NEINA. Bet šie Neturi amžino gyvenimo, ir jie randasi teisme. Jiems leido ĮEITI į amžinąjį gyvenimą. Bet kokiu pagrindu jie įeina į amžinąjį gyvenimą? Žinoma, jie neturi tokio pagrindo, kad jie jau turi Jo gyvenimą, kaip turi nuotaka, bet jie gauna jį, nes jie buvo geri Jo broliams. Jie ne Jo broliai: tai padarytų juos bendraįpėdiniais su Jėzumi. Jie Nepaveldės nieko, išskyrus gyvenimą. Jis nesidalina su jais sostu ir t.t. JŲ VARDAI BUVO GYVENIMO KNYGOJE IR PASILIKO. Dabar dėl jų meilės Dievo tautai jie pripažinti ir išgelbėti. Nėra abejonių, kad jie tarnavo ir padėjo Dievo vaikams. Galbūt, jie, panašiai Nikodemui ir Gamaleliui, užstojo už Dievo vaikus sunkiais laikais.
Dabar būkite atidūs, kad tai neatrodytų “atstatymu”, nes nedorėliai NEBUS atstatyti, bet bus įmesti į ugnies ežerą. Iš sunaikintųjų skaičiaus daugelių vardai taip pat buvo Gyvenimo Knygoje; bet jie buvo išdildyti, kadangi jie nepagerbė Dievo tautos, kuri buvo gyvu Žodžio pasireiškimu (gyvais laiškais) jų dienai.
Pabandykime gerai įsiaiškinti. Tai ne tautos, kurios tarsi bus teisiamos ir įeis į tūkstantmetę karalystę, nes padėjo žydams ir suteikė jiems prieglobstį. Tai darosi aišku iš baigiamos sakinio dalies. “Ir šie (nedorėliai) eis į amžiną pražūtį (ugnies ežerą), o teisieji į amžiną gyvenimą”. Nėra tokių užrašų apie DU teismo procesus, kada nedorėliai įmetami į ugnies ežerą. Ne, tai Baltojo Sosto teisme juos teisia pagal tai kas parašyta knygose.
Tai antrame prisikėlime, kaip išdėstyta Penktame antspaude (Apr.6:9–11), toms “sieloms po aukuru” bus duoti balti drabužiai, ir žinoma, amžinas gyvenimas, nes kitaip nebūtu pasakyta apie baltus rūbus. “Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo Žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi. Jie sušuko garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!” Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar trumputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie”. Ypatingai atkreipkite dėmėsi, kad niekas iš esančiųjų po aukuru nebuvo užmuštas už liudijimą apie Jėzų. Tai ne tie, kaip Antipas, kuris buvo užmuštas už tai, kad tvirtai laikėsi Jo Vardo. Jie ne iš gimusiųjų iš aukšto, turintys savo žinioje amžiną gyvenimą. Jie prisikels ir gaus gyvenimą už tai, kad jie stovėjo už Žodį. Ir pastebėkite, kaip jie šaukia apie kerštą. Jie ne iš tos medžiagos, iš kurios nuotaka. Nuotaka atsuka kitą skruostą ir prašo: “Atleisk jiems, Tėve, jie nežino ką daro”. O čia − žydai. Būtent taip, nes jie penktame antspaude, o nuotaka iš pagonių eina į paėmimą ketvirtame antspaude. Taigi, šie žydai neatgimę iš Jo Dvasios. Jie net netiki, kad Jėzus − tai Mesijas. Bet kadangi jie buvo apakinti Dievo dėl Pagonių, Dievas suteikė jiems amžiną gyvenimą tuo pagrindu, kad nors jie negalėjo ateiti pas Jį, tačiau,jie iš tikrųjų buvo ištikimi visam tam Žodžiui, kurį jie žinojo, ir mirė dėl Jo, kaip mirė daugelis žmonių prie Hitlerio, Stalino ir kt., ir dar žus.
Antrame prisikėlime kelsis penkios paikos mergelės. Atkreipkite dėmesį, kad jos buvo mergelės. Jos neturėjo Šventosios Dvasios, todėl joms nepavyko būti nuotakoje, tuo tarpu kaip penkios gudrios, pas kurias buvo aliejus, tapo šitos nuotakos dalimi. Bet šie žmonės, būdami atskirti, tauta mylinti Dievą, besistengiantys gyventi Žodyje pagal tai, ką jie žinojo apie jį, ir suteikdami pagalbą Viešpaties darbe, jie ateis laiko pabaigoje. Jie praleis tūkstantmetę karalystę, kuri, kaip jūs matote iš šitų tiesų, daug svarbesnė ir nuostabesnė, negu mes galime sau įsivaizduoti.
Vardai visų šitų žmonių buvo Gyvenimo Knygoje ir pasiliko ten. Bet kieno vardai ten nepasiliko? Vardai tų, kurie pasaulietinėje bažnyčių sistemoje persekiojo nuotaką, bus būtent tais vardais, išbrauktais iš Gyvenimo Knygos. Štai kas patirs nesėkmę. Jie bus įmesti į ugnies ežerą.
Dabar, prieš tai kaip mes padarysime dar vieną žingsnį, apžvelkime praeitą medžiagą. Visų pirma mes tiksliai žinome, kad Dievo tikslas yra išsirinkime. Jis Pats taip nusprendė. Tai buvo Dievo tikslu − turėti tautą, panašią Jam, kuri bus Žodžiu − Nuotaka. Prieš pasaulio sutvėrimą ji buvo išrinkta JAME. Ji buvo pažinta ir mylima dar prieš tai, kaip amžių sekoje buvo pagimdyta žemėje. Ji buvo išpirkta Jo krauju ir JOKIU BŪDU negali būti nuteista. Ji neteisiama, nes nuodėmė neįskaitoma jai. Rom.4:8: “Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!” Bet ji iš tikrųjų bus su Juo Jo teismo soste teisti pasaulio ir net angelus. Jos vardas (kiekvieno iš jos narių) buvo užrašyti Avinėlio Gyvenimo Knygos skyriuje prieš pasaulio sutvėrimą. Antra, yra kita žmonių grupė. Jų vardai taip pat Gyvenimo Knygoje, ir jie ateis antrame prisikėlime. Tokie, kaip neprotingosios mergelės ir teisieji, apie kuriuos pasakyta Mato 25. Į šią žmonių grupę įeina tie, kurie negarbina žvėries ir kurie nėra įtraukti į antikristinę sistemą, bet miršta dėl tikėjimo, nors jie ir neįeina į nuotaką, neatgimę iš aukšto. Bet jie ateis antrame prisikėlime ir eis į amžiną gyvenimą. Trečia, yra tarsi pasienio krikščionys, tokie, kokius mes matėme Izraelyje, išeinančius iš Egipto. Jų vardai buvo Gyvenimo Knygoje, ir jų darbai parašyti tose knygose. Kadangi jie nustojo klausyti Dievo, netekę Dvasios, nors tarp jų ir vyko stebuklai ir ženklai, jų vardai išdildyti iš Gyvenimo Knygos. Tarp šitos grupės bus ir tokie, kaip Judas, kurie nors pilnai netekę Dvasios, bet religingi, juose bus pasireiškimai jų gyvenimuose, nors, pagal knygas, nebuvo išrinkti JAME. Taip pat toje grupėje bus tokie, kaip Balaamas. Ir, galiausiai, ketvirta, ten bus tie, vardai kurių niekada nebuvo ir nebus įrašyti į knygas. Tokius mes randame Apr.13:8 ir Apr.17:8: “Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje”. “Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys”. Jėzus pasakė, kad tam tikra žmonių grupė priims tą, kuris ateis savo vardu. Šitas yra antikristas. Tai tikra, kas pasakyta apie juos Apr.13:8 ir 17:8. Šitie buvo numatyti Dievo, bet ne išrinkimui. Ir toje grupėje yra tie, kaip faraonas. Pasakyta: “Tam tikslui Aš iškėliau tave. Rūstybės indai, paruošti pražūčiai”. Rom.9:17 ir 22. Niekas iš tokių nepatalpinti gyvenimo užrašuose. Aš nesakau, kad apie juos visai neparašyta. Be abejo, apie juos yra kažkokie užrašai, bet NE GYVENIMO UŽRAŠUOSE. Jų egzistavimo tikslas, paminėtas kitose šios knygos vietose, bet mes pridėsime dar dvi Rašto vietas iš Patarlių 16:4: “Viešpats viską padarė savo tikslui ir net nedorėlį nelaimės dienai”. Jobo 21:30: “kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus pašaukti rūstybės dieną”.
Kadangi šią Žodžio dalį sunku suprasti žmogiškam protui, jį reikia priimti tikėjimu. Kai kuriuos nuliūdins tai, ką aš išdėsčiau, nes jiems neišeina suprasti Dievo viešpatavimo, kuris nustato, kad DIEVAS YRA DIEVAS ir kadangi Jis yra Dievas, negalima nei sužlugdyti Jo planų, nei sukliudyti Jo valiai ir Jo tikslui; Bet Jis būdamas visagalis, valdo VISUS dalykus ir daro, ką Jis panori, su kiekvienu Savo kūriniu, nes viskas buvo sukurta Jo gera valia. Todėl, kaip sako Paulius: “Jeigu Dievas paims gabalą molio ir padarys iš to paties gabalo vieną indą garbei, o kitą indą negarbei, kas gali pykti ir šaukti prieš Jį?” Mes negalime neigti to, kad Jis turi teisę daryti tai, nors kūrimo pagrindu. Tačiau Jis ėjo dar toliau, nes pagal Rom.14:7–9, mes turime neginčijamą įrodymą, kad Jėzus užmokėjo išpirkimo kainą už visą pasaulį, ir todėl su Savo nuosavybe Jis gali elgtis, kaip Jis panorės. “Nes niekas iš mūsų negyvena sau ir niekas nemiršta sau. Ar gyvena − gyvena dėl Viešpaties, ar miršta − dėl Viešpaties miršta. Ir todėl gyvena ar miršta − mes Viešpaties. Nes Kristus tam ir numirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad viešpatautų IR MIRUSIEMS IR GYVIESIEMS”. (VIEŠPATAVIMAS; NE giminystė čia turima galvoje.) Tai irgi parodyta Jono 17:2: “nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą”.
Taigi, jeigu mes priskiriame Dievui visą žinojimą, mes taip pat turime pripažinti, kad Jis tobulas išmintyje ir teisybėje. Tas išsirinkimo ir pasmerkimo planas yra Dievo išmintis, atidengtas visose epochose, kaip ir pasakyta Ef.1:3–11: “Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje, mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kurią Jis dosniai suteikė mums su visa IŠMINTIMI ir supratimu, paskelbdamas mums Savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė Savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje. Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, Kuris visa veikia pagal Savo valios nutarimą”. Todėl, jeigu Dievas taip paskyrė, kad būtų tie, kurių vardai įrašyti į Avinėlio Gyvenimo Knygos skyrių, ir nebuvo ištrinti, nes tai Jo nuotakos vardai, tada mes turime tai priimti. Jeigu taip pat tvirtinama, kad yra tie, kurių vardai buvo užrašyti Gyvenimo Knygos užrašuose, bet Dievo išankstiniame žinojime pasirodė, kad Apr.20:11–15: “Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo Kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atverstos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent Gyvenimo Knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Kas tik nebuvo rastas įrašytas Gyvenimo Knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą”. Šitame teisme dalyvaus ir teisieji ir neteisieji. Taip pasakyta. ŠIE TEISIEJI NEBUS NUOTAKA, NES NUOTAKA TEISME SĖDI SU JUO. 1 Kor.6: 2–3: “Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdieniniu dalykus?” Apr.3:21: “Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo, Jo soste”. Matote, nuotaka su Juo, Jo soste. Kadangi ji turi teisti šį pasaulį, teisme ji turi sėdėti su Juo. Lygiai tai, ką pamatė Danielius. Dan.7:9–10: “Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, Kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, Jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. Ugnies srovė išėjo ir praėjo prieš Jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atversta”. Matote, tai tas pats paveikslas, nes tūkstančių tūkstančiai, kurie tarnavo Jam, − tai nuotaka, nes kas tarnauja vyrui, išskyrus žmoną?
Dabar iškyla klausymas, kodėl teisme randasi šie teisieji? Nėra kitos vietos, kur galėtų jie pasirodyti, nes yra tik du Prisikėlimai, ir kadangi jie nebuvo pasiruošę, ir negalėjo įeiti į pirmą prisikėlimą, jie turi pasirodyti antrajame, kuris yra prisikėlimas teismui. Tie kurie buvo verti pirmo prisikėlimo (nuotaka) nėra teisminiame procese. Jono 5:24: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano Žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (tai yra tikintysis jau yra amžinojo gyvenimo gavėjas, kurį jis jau dabar turi) ir nepateks į teismą (čia sakoma: neis į teismą), nes iš mirties yra perėjęs (nuolatinai) į gyvenimą”.Bet pažiūrėkite atidžiau, Jėzus, tikriausiai turi galvoje dar kitą grupę, kurie, prisikėlę, gaus amžiną gyvenimą. Jie jį gaus prisikėlime, NEGAUNANT PAKARTOTINAI, KAIP NUOTAKOS NARIAI. Jono 5:28–29: “Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai VISI, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga – teismo prisikėlimui”. Visi mes žinome, kad Jono 5:28–29 tai NE PAĖMIMAS, nes tuo metu kelsis iš kapo tik mirusieji Kristuje kartu su gyvąja nuotaka, kuri kol kas dar žemėje. 1 Tes. 4:16–17: “Nes Pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Bet Jono 5:28–29 sakoma, kad VISI kelsis iš kapų. Tai tas pats prisikėlimas, apie kurį sakoma Apr.20:11-15, kada MIRUSIEJI atvesti Viešpaties akivaizdon ir teisiami pagal jų darbus, ir visi, kurių vardai nebuvo Gyvenimo Knygoje, buvo įmesti į ugnies ežerą.
Dabar iškyla klausymas, kodėl jiems teisme bus duotas amžinas gyvenimas, tuo tarpu kaip Raštas, atrodytų, pagrįstai nurodo, kad žmogus arba turi turėti Kristaus Dvasią, arba žus. Nors atrodo taip, mes negalime nepasitikėti Jėzaus žodžiais, Kuris pabrėžtinai išdėsto, kad Gyvenimo Knygoje yra kai kurie, kurie gaus amžinąjį gyvenimą prieš visų prisikėlimą arba po jo. Paulius nepraeina pro šią tiesą, nes jis visiškai aiškiai kalba Filip.3:11: “Tikėdamasis kaip nors pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Tai pakankamai savotiškas teiginys. Mes visi žinome, kad mes VISI prisikelsime, norime mes šito ar ne. Visi bus prikelti, todėl kažin ar Paulius galėjo pasakyti: “Tikėdamasis KAIP NORS pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Reikalas tame, kad jis ne tai turi galvoje. Skaitant pažodžiui, bus: “Tikėdamasis kokiu nors būdu galėsiąs pasiekti “prisikėlimą ne” su anais mirusiaisiais. Tai ne visuotinio arba antrojo prisikėlimo pasiekimas, bet pasiekimas pirmojo prisikėlimo, apie kurį pasakyta: “Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir valdys su Juo tūkstantį metų”. Pirmasis prisikėlimas neturi jokio reikalo su antrąja mirtimi. Tai bus tūkstantmečio pabaigoje, kada vėl prisikels VISI LIKUSIEJI iš mirusiųjų. Ir tą dieną ten bus tie, kurie ateis į amžiną gyvenimą, ir kiti, kurie bus užklupti antrosios mirties. Dabar mums nereikia spėlioti apie tuos, kuriems antrame prisikėlime duotas gyvenimas. Mums pasakyta, kad gyvenimas duotas dėl jų gero elgimosi su “Broliais”. Kas liečia tuos, kurie bus prikelti ir įmesti į ugnies ežerą, su jais taip pasielgs dėl jų blogo elgesio su “Broliais”. Kadangi tai Dievo Žodis, mes tiesiog priimame jį. Čia nėra ginčų, tai tiesiog fakto pripažinimas.
Kad būtų dar aiškiau atkreipkite ypatingą dėmesį į žodžius užrašytus Mato 25: 31–46. Čia nepasakyta, kad piemuo tiesiog atskiria avis nuo ožių, bet pasakyta, KAIP piemuo, atskiria avis nuo ožių. Būtent šį kartą tai ne avys
teisme prie Baltojo Sosto). Avys Jo bandoje, jos išgirdo Jo balsą (Žodį), ir jos pasekė Juo. JOS JAU TURI AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ IR Į TEISMĄ NEINA. Bet šie Neturi amžino gyvenimo, ir jie randasi teisme. Jiems leido ĮEITI į amžinąjį gyvenimą. Bet kokiu pagrindu jie įeina į amžinąjį gyvenimą? Žinoma, jie neturi tokio pagrindo, kad jie jau turi Jo gyvenimą, kaip turi nuotaka, bet jie gauna jį, nes jie buvo geri Jo broliams. Jie ne Jo broliai: tai padarytų juos bendraįpėdiniais su Jėzumi. Jie Nepaveldės nieko, išskyrus gyvenimą. Jis nesidalina su jais sostu ir t.t. JŲ VARDAI BUVO GYVENIMO KNYGOJE IR PASILIKO. Dabar dėl jų meilės Dievo tautai jie pripažinti ir išgelbėti. Nėra abejonių, kad jie tarnavo ir padėjo Dievo vaikams. Galbūt, jie, panašiai Nikodemui ir Gamaleliui, užstojo už Dievo vaikus sunkiais laikais.
Dabar būkite atidūs, kad tai neatrodytų “atstatymu”, nes nedorėliai NEBUS atstatyti, bet bus įmesti į ugnies ežerą. Iš sunaikintųjų skaičiaus daugelių vardai taip pat buvo Gyvenimo Knygoje; bet jie buvo išdildyti, kadangi jie nepagerbė Dievo tautos, kuri buvo gyvu Žodžio pasireiškimu (gyvais laiškais) jų dienai.
Pabandykime gerai įsiaiškinti. Tai ne tautos, kurios tarsi bus teisiamos ir įeis į tūkstantmetę karalystę, nes padėjo žydams ir suteikė jiems prieglobstį. Tai darosi aišku iš baigiamos sakinio dalies. “Ir šie (nedorėliai) eis į amžiną pražūtį (ugnies ežerą), o teisieji į amžiną gyvenimą”. Nėra tokių užrašų apie DU teismo procesus, kada nedorėliai įmetami į ugnies ežerą. Ne, tai Baltojo Sosto teisme juos teisia pagal tai kas parašyta knygose.
Tai antrame prisikėlime, kaip išdėstyta Penktame antspaude (Apr.6:9–11), toms “sieloms po aukuru” bus duoti balti drabužiai, ir žinoma, amžinas gyvenimas, nes kitaip nebūtu pasakyta apie baltus rūbus. “Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo Žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi. Jie sušuko garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!” Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar trumputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie”. Ypatingai atkreipkite dėmėsi, kad niekas iš esančiųjų po aukuru nebuvo užmuštas už liudijimą apie Jėzų. Tai ne tie, kaip Antipas, kuris buvo užmuštas už tai, kad tvirtai laikėsi Jo Vardo. Jie ne iš gimusiųjų iš aukšto, turintys savo žinioje amžiną gyvenimą. Jie prisikels ir gaus gyvenimą už tai, kad jie stovėjo už Žodį. Ir pastebėkite, kaip jie šaukia apie kerštą. Jie ne iš tos medžiagos, iš kurios nuotaka. Nuotaka atsuka kitą skruostą ir prašo: “Atleisk jiems, Tėve, jie nežino ką daro”. O čia − žydai. Būtent taip, nes jie penktame antspaude, o nuotaka iš pagonių eina į paėmimą ketvirtame antspaude. Taigi, šie žydai neatgimę iš Jo Dvasios. Jie net netiki, kad Jėzus − tai Mesijas. Bet kadangi jie buvo apakinti Dievo dėl Pagonių, Dievas suteikė jiems amžiną gyvenimą tuo pagrindu, kad nors jie negalėjo ateiti pas Jį, tačiau,jie iš tikrųjų buvo ištikimi visam tam Žodžiui, kurį jie žinojo, ir mirė dėl Jo, kaip mirė daugelis žmonių prie Hitlerio, Stalino ir kt., ir dar žus.
Antrame prisikėlime kelsis penkios paikos mergelės. Atkreipkite dėmesį, kad jos buvo mergelės. Jos neturėjo Šventosios Dvasios, todėl joms nepavyko būti nuotakoje, tuo tarpu kaip penkios gudrios, pas kurias buvo aliejus, tapo šitos nuotakos dalimi. Bet šie žmonės, būdami atskirti, tauta mylinti Dievą, besistengiantys gyventi Žodyje pagal tai, ką jie žinojo apie jį, ir suteikdami pagalbą Viešpaties darbe, jie ateis laiko pabaigoje. Jie praleis tūkstantmetę karalystę, kuri, kaip jūs matote iš šitų tiesų, daug svarbesnė ir nuostabesnė, negu mes galime sau įsivaizduoti.
Vardai visų šitų žmonių buvo Gyvenimo Knygoje ir pasiliko ten. Bet kieno vardai ten nepasiliko? Vardai tų, kurie pasaulietinėje bažnyčių sistemoje persekiojo nuotaką, bus būtent tais vardais, išbrauktais iš Gyvenimo Knygos. Štai kas patirs nesėkmę. Jie bus įmesti į ugnies ežerą.
Dabar, prieš tai kaip mes padarysime dar vieną žingsnį, apžvelkime praeitą medžiagą. Visų pirma mes tiksliai žinome, kad Dievo tikslas yra išsirinkime. Jis Pats taip nusprendė. Tai buvo Dievo tikslu − turėti tautą, panašią Jam, kuri bus Žodžiu − Nuotaka. Prieš pasaulio sutvėrimą ji buvo išrinkta JAME. Ji buvo pažinta ir mylima dar prieš tai, kaip amžių sekoje buvo pagimdyta žemėje. Ji buvo išpirkta Jo krauju ir JOKIU BŪDU negali būti nuteista. Ji neteisiama, nes nuodėmė neįskaitoma jai. Rom.4:8: “Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!” Bet ji iš tikrųjų bus su Juo Jo teismo soste teisti pasaulio ir net angelus. Jos vardas (kiekvieno iš jos narių) buvo užrašyti Avinėlio Gyvenimo Knygos skyriuje prieš pasaulio sutvėrimą. Antra, yra kita žmonių grupė. Jų vardai taip pat Gyvenimo Knygoje, ir jie ateis antrame prisikėlime. Tokie, kaip neprotingosios mergelės ir teisieji, apie kuriuos pasakyta Mato 25. Į šią žmonių grupę įeina tie, kurie negarbina žvėries ir kurie nėra įtraukti į antikristinę sistemą, bet miršta dėl tikėjimo, nors jie ir neįeina į nuotaką, neatgimę iš aukšto. Bet jie ateis antrame prisikėlime ir eis į amžiną gyvenimą. Trečia, yra tarsi pasienio krikščionys, tokie, kokius mes matėme Izraelyje, išeinančius iš Egipto. Jų vardai buvo Gyvenimo Knygoje, ir jų darbai parašyti tose knygose. Kadangi jie nustojo klausyti Dievo, netekę Dvasios, nors tarp jų ir vyko stebuklai ir ženklai, jų vardai išdildyti iš Gyvenimo Knygos. Tarp šitos grupės bus ir tokie, kaip Judas, kurie nors pilnai netekę Dvasios, bet religingi, juose bus pasireiškimai jų gyvenimuose, nors, pagal knygas, nebuvo išrinkti JAME. Taip pat toje grupėje bus tokie, kaip Balaamas. Ir, galiausiai, ketvirta, ten bus tie, vardai kurių niekada nebuvo ir nebus įrašyti į knygas. Tokius mes randame Apr.13:8 ir Apr.17:8: “Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje”. “Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys”. Jėzus pasakė, kad tam tikra žmonių grupė priims tą, kuris ateis savo vardu. Šitas yra antikristas. Tai tikra, kas pasakyta apie juos Apr.13:8 ir 17:8. Šitie buvo numatyti Dievo, bet ne išrinkimui. Ir toje grupėje yra tie, kaip faraonas. Pasakyta: “Tam tikslui Aš iškėliau tave. Rūstybės indai, paruošti pražūčiai”. Rom.9:17 ir 22. Niekas iš tokių nepatalpinti gyvenimo užrašuose. Aš nesakau, kad apie juos visai neparašyta. Be abejo, apie juos yra kažkokie užrašai, bet NE GYVENIMO UŽRAŠUOSE. Jų egzistavimo tikslas, paminėtas kitose šios knygos vietose, bet mes pridėsime dar dvi Rašto vietas iš Patarlių 16:4: “Viešpats viską padarė savo tikslui ir net nedorėlį nelaimės dienai”. Jobo 21:30: “kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus pašaukti rūstybės dieną”.
Kadangi šią Žodžio dalį sunku suprasti žmogiškam protui, jį reikia priimti tikėjimu. Kai kuriuos nuliūdins tai, ką aš išdėsčiau, nes jiems neišeina suprasti Dievo viešpatavimo, kuris nustato, kad DIEVAS YRA DIEVAS ir kadangi Jis yra Dievas, negalima nei sužlugdyti Jo planų, nei sukliudyti Jo valiai ir Jo tikslui; Bet Jis būdamas visagalis, valdo VISUS dalykus ir daro, ką Jis panori, su kiekvienu Savo kūriniu, nes viskas buvo sukurta Jo gera valia. Todėl, kaip sako Paulius: “Jeigu Dievas paims gabalą molio ir padarys iš to paties gabalo vieną indą garbei, o kitą indą negarbei, kas gali pykti ir šaukti prieš Jį?” Mes negalime neigti to, kad Jis turi teisę daryti tai, nors kūrimo pagrindu. Tačiau Jis ėjo dar toliau, nes pagal Rom.14:7–9, mes turime neginčijamą įrodymą, kad Jėzus užmokėjo išpirkimo kainą už visą pasaulį, ir todėl su Savo nuosavybe Jis gali elgtis, kaip Jis panorės. “Nes niekas iš mūsų negyvena sau ir niekas nemiršta sau. Ar gyvena − gyvena dėl Viešpaties, ar miršta − dėl Viešpaties miršta. Ir todėl gyvena ar miršta − mes Viešpaties. Nes Kristus tam ir numirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad viešpatautų IR MIRUSIEMS IR GYVIESIEMS”. (VIEŠPATAVIMAS; NE giminystė čia turima galvoje.) Tai irgi parodyta Jono 17:2: “nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą”.
Taigi, jeigu mes priskiriame Dievui visą žinojimą, mes taip pat turime pripažinti, kad Jis tobulas išmintyje ir teisybėje. Tas išsirinkimo ir pasmerkimo planas yra Dievo išmintis, atidengtas visose epochose, kaip ir pasakyta Ef.1:3–11: “Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje, mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kurią Jis dosniai suteikė mums su visa IŠMINTIMI ir supratimu, paskelbdamas mums Savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė Savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje. Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, Kuris visa veikia pagal Savo valios nutarimą”. Todėl, jeigu Dievas taip paskyrė, kad būtų tie, kurių vardai įrašyti į Avinėlio Gyvenimo Knygos skyrių, ir nebuvo ištrinti, nes tai Jo nuotakos vardai, tada mes turime tai priimti. Jeigu taip pat tvirtinama, kad yra tie, kurių vardai buvo užrašyti Gyvenimo Knygos užrašuose, bet Dievo išankstiniame žinojime pasirodė, kajie puolė ir jų vardai išbraukti, mums ir tai tenka priimti. Ir jeigu yra tie, kurių vardai NIEKADA nebuvo patalpinti gyvenimo užrašuose, mes turime tai taip pat priimti. Ir jeigu yra tie, kurie įeis į amžinąjį gyvenimą po Baltojo Sosto teismo tuo pagrindu, kad jie buvo geri, palankūs ir teisingi Dievo išrinktiesiems, tai yra Jo broliams, tada mums nieko nelieka, kaip tik pripažinti tai. NES KAS PAŽINO DIEVO MINTĮ, KAD GALĖTŲ PAMOKYTI JĮ? Tad geriau būkime paklusnus tikėjime Jam, Kuris yra mūsų Tėvas, ir gyvensime.
Dabar iškyla klausymas, kodėl teisme randasi šie teisieji? Nėra kitos vietos, kur galėtų jie pasirodyti, nes yra tik du Prisikėlimai, ir kadangi jie nebuvo pasiruošę, ir negalėjo įeiti į pirmą prisikėlimą, jie turi pasirodyti antrajame, kuris yra prisikėlimas teismui. Tie kurie buvo verti pirmo prisikėlimo (nuotaka) nėra teisminiame procese. Jono 5:24: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano Žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (tai yra tikintysis jau yra amžinojo gyvenimo gavėjas, kurį jis jau dabar turi) ir nepateks į teismą (čia sakoma: neis į teismą), nes iš mirties yra perėjęs (nuolatinai) į gyvenimą”.
Bet pažiūrėkite atidžiau, Jėzus, tikriausiai turi galvoje dar kitą grupę, kurie, prisikėlę, gaus amžiną gyvenimą. Jie jį gaus prisikėlime, NEGAUNANT PAKARTOTINAI, KAIP NUOTAKOS NARIAI. Jono 5:28–29: “Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai VISI, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga – teismo prisikėlimui”. Visi mes žinome, kad Jono 5:28–29 tai NE PAĖMIMAS, nes tuo metu kelsis iš kapo tik mirusieji Kristuje kartu su gyvąja nuotaka, kuri kol kas dar žemėje. 1 Tes. 4:16–17: “Nes Pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Bet Jono 5:28–29 sakoma, kad VISI kelsis iš kapų. Tai tas pats prisikėlimas, apie kurį sakoma Apr.20:11-15, kada MIRUSIEJI atvesti Viešpaties akivaizdon ir teisiami pagal jų darbus, ir visi, kurių vardai nebuvo Gyvenimo Knygoje, buvo įmesti į ugnies ežerą.
Dabar iškyla klausymas, kodėl jiems teisme bus duotas amžinas gyvenimas, tuo tarpu kaip Raštas, atrodytų, pagrįstai nurodo, kad žmogus arba turi turėti Kristaus Dvasią, arba žus. Nors atrodo taip, mes negalime nepasitikėti Jėzaus žodžiais, Kuris pabrėžtinai išdėsto, kad Gyvenimo Knygoje yra kai kurie, kurie gaus amžinąjį gyvenimą prieš visų prisikėlimą arba po jo. Paulius nepraeina pro šią tiesą, nes jis visiškai aiškiai kalba Filip.3:11: “Tikėdamasis kaip nors pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Tai pakankamai savotiškas teiginys. Mes visi žinome, kad mes VISI prisikelsime, norime mes šito ar ne. Visi bus prikelti, todėl kažin ar Paulius galėjo pasakyti: “Tikėdamasis KAIP NORS pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Reikalas tame, kad jis ne tai turi galvoje. Skaitant pažodžiui, bus: “Tikėdamasis kokiu nors būdu galėsiąs pasiekti “prisikėlimą ne” su anais mirusiaisiais. Tai ne visuotinio arba antrojo prisikėlimo pasiekimas, bet pasiekimas pirmojo prisikėlimo, apie kurį pasakyta: “Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir valdys su Juo tūkstantį metų”. Pirmasis prisikėlimas neturi jokio reikalo su antrąja mirtimi. Tai bus tūkstantmečio pabaigoje, kada vėl prisikels VISI LIKUSIEJI iš mirusiųjų. Ir tą dieną ten bus tie, kurie ateis į amžiną gyvenimą, ir kiti, kurie bus užklupti antrosios mirties. Dabar mums nereikia spėlioti apie tuos, kuriems antrame prisikėlime duotas gyvenimas. Mums pasakyta, kad gyvenimas duotas dėl jų gero elgimosi su “Broliais”. Kas liečia tuos, kurie bus prikelti ir įmesti į ugnies ežerą, su jais taip pasielgs dėl jų blogo elgesio su “Broliais”. Kadangi tai Dievo Žodis, mes tiesiog priimame jį. Čia nėra ginčų, tai tiesiog fakto pripažinimas.
Kad būtų dar aiškiau atkreipkite ypatingą dėmesį į žodžius užrašytus Mato 25: 31–46. Čia nepasakyta, kad piemuo tiesiog atskiria avis nuo ožių, bet pasakyta, KAIP piemuo, atskiria avis nuo ožių. Būtent šį kartą tai ne avys(teisme prie Baltojo Sosto). Avys Jo bandoje, jos išgirdo Jo balsą (Žodį), ir jos pasekė Juo. JOS JAU TURI AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ IR Į TEISMĄ NEINA. Bet šie Neturi amžino gyvenimo, ir jie randasi teisme. Jiems leido ĮEITI į amžinąjį gyvenimą. Bet kokiu pagrindu jie įeina į amžinąjį gyvenimą? Žinoma, jie neturi tokio pagrindo, kad jie jau turi Jo gyvenimą, kaip turi nuotaka, bet jie gauna jį, nes jie buvo geri Jo broliams. Jie ne Jo broliai: tai padarytų juos bendraįpėdiniais su Jėzumi. Jie Nepaveldės nieko, išskyrus gyvenimą. Jis nesidalina su jais sostu ir t.t. JŲ VARDAI BUVO GYVENIMO KNYGOJE IR PASILIKO. Dabar dėl jų meilės Dievo tautai jie pripažinti ir išgelbėti. Nėra abejonių, kad jie tarnavo ir padėjo Dievo vaikams. Galbūt, jie, panašiai Nikodemui ir Gamaleliui, užstojo už Dievo vaikus sunkiais laikais.
Dabar būkite atidūs, kad tai neatrodytų “atstatymu”, nes nedorėliai NEBUS atstatyti, bet bus įmesti į ugnies ežerą. Iš sunaikintųjų skaičiaus daugelių vardai taip pat buvo Gyvenimo Knygoje; bet jie buvo išdildyti, kadangi jie nepagerbė Dievo tautos, kuri buvo gyvu Žodžio pasireiškimu (gyvais laiškais) jų dienai.
Pabandykime gerai įsiaiškinti. Tai ne tautos, kurios tarsi bus teisiamos ir įeis į tūkstantmetę karalystę, nes padėjo žydams ir suteikė jiems prieglobstį. Tai darosi aišku iš baigiamos sakinio dalies. “Ir šie (nedorėliai) eis į amžiną pražūtį (ugnies ežerą), o teisieji į amžiną gyvenimą”. Nėra tokių užrašų apie DU teismo procesus, kada nedorėliai įmetami į ugnies ežerą. Ne, tai Baltojo Sosto teisme juos teisia pagal tai kas parašyta knygose.
Tai antrame prisikėlime, kaip išdėstyta Penktame antspaude (Apr.6:9–11), toms “sieloms po aukuru” bus duoti balti drabužiai, ir žinoma, amžinas gyvenimas, nes kitaip nebūtu pasakyta apie baltus rūbus. “Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo Žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi. Jie sušuko garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!” Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar trumputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie”. Ypatingai atkreipkite dėmėsi, kad niekas iš esančiųjų po aukuru nebuvo užmuštas už liudijimą apie Jėzų. Tai ne tie, kaip Antipas, kuris buvo užmuštas už tai, kad tvirtai laikėsi Jo Vardo. Jie ne iš gimusiųjų iš aukšto, turintys savo žinioje amžiną gyvenimą. Jie prisikels ir gaus gyvenimą už tai, kad jie stovėjo už Žodį. Ir pastebėkite, kaip jie šaukia apie kerštą. Jie ne iš tos medžiagos, iš kurios nuotaka. Nuotaka atsuka kitą skruostą ir prašo: “Atleisk jiems, Tėve, jie nežino ką daro”. O čia − žydai. Būtent taip, nes jie penktame antspaude, o nuotaka iš pagonių eina į paėmimą ketvirtame antspaude. Taigi, šie žydai neatgimę iš Jo Dvasios. Jie net netiki, kad Jėzus − tai Mesijas. Bet kadangi jie buvo apakinti Dievo dėl Pagonių, Dievas suteikė jiems amžiną gyvenimą tuo pagrindu, kad nors jie negalėjo ateiti pas Jį, tačiau,jie iš tikrųjų buvo ištikimi visam tam Žodžiui, kurį jie žinojo, ir mirė dėl Jo, kaip mirė daugelis žmonių prie Hitlerio, Stalino ir kt., ir dar žus.
Antrame prisikėlime kelsis penkios paikos mergelės. Atkreipkite dėmesį, kad jos buvo mergelės. Jos neturėjo Šventosios Dvasios, todėl joms nepavyko būti nuotakoje, tuo tarpu kaip penkios gudrios, pas kurias buvo aliejus, tapo šitos nuotakos dalimi. Bet šie žmonės, būdami atskirti, tauta mylinti Dievą, besistengiantys gyventi Žodyje pagal tai, ką jie žinojo apie jį, ir suteikdami pagalbą Viešpaties darbe, jie ateis laiko pabaigoje. Jie praleis tūkstantmetę karalystę, kuri, kaip jūs matote iš šitų tiesų, daug svarbesnė ir nuostabesnė, negu mes galime sau įsivaizduoti.
Vardai visų šitų žmonių buvo Gyvenimo Knygoje ir pasiliko ten. Bet kieno vardai ten nepasiliko? Vardai tų, kurie pasaulietinėje bažnyčių sistemoje persekiojo nuotaką, bus būtent tais vardais, išbrauktais iš Gyvenimo Knygos. Štai kas patirs nesėkmę. Jie bus įmesti į ugnies ežerą.
Dabar, prieš tai kaip mes padarysime dar vieną žingsnį, apžvelkime praeitą medžiagą. Visų pirma mes tiksliai žinome, kad Dievo tikslas yra išsirinkime. Jis Pats taip nusprendė. Tai buvo Dievo tikslu − turėti tautą, panašią Jam, kuri bus Žodžiu − Nuotaka. Prieš pasaulio sutvėrimą ji buvo išrinkta JAME. Ji buvo pažinta ir mylima dar prieš tai, kaip amžių sekoje buvo pagimdyta žemėje. Ji buvo išpirkta Jo krauju ir JOKIU BŪDU negali būti nuteista. Ji neteisiama, nes nuodėmė neįskaitoma jai. Rom.4:8: “Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!” Bet ji iš tikrųjų bus su Juo Jo teismo soste teisti pasaulio ir net angelus. Jos vardas (kiekvieno iš jos narių) buvo užrašyti Avinėlio Gyvenimo Knygos skyriuje prieš pasaulio sutvėrimą. Antra, yra kita žmonių grupė. Jų vardai taip pat Gyvenimo Knygoje, ir jie ateis antrame prisikėlime. Tokie, kaip neprotingosios mergelės ir teisieji, apie kuriuos pasakyta Mato 25. Į šią žmonių grupę įeina tie, kurie negarbina žvėries ir kurie nėra įtraukti į antikristinę sistemą, bet miršta dėl tikėjimo, nors jie ir neįeina į nuotaką, neatgimę iš aukšto. Bet jie ateis antrame prisikėlime ir eis į amžiną gyvenimą. Trečia, yra tarsi pasienio krikščionys, tokie, kokius mes matėme Izraelyje, išeinančius iš Egipto. Jų vardai buvo Gyvenimo Knygoje, ir jų darbai parašyti tose knygose. Kadangi jie nustojo klausyti Dievo, netekę Dvasios, nors tarp jų ir vyko stebuklai ir ženklai, jų vardai išdildyti iš Gyvenimo Knygos. Tarp šitos grupės bus ir tokie, kaip Judas, kurie nors pilnai netekę Dvasios, bet religingi, juose bus pasireiškimai jų gyvenimuose, nors, pagal knygas, nebuvo išrinkti JAME. Taip pat toje grupėje bus tokie, kaip Balaamas. Ir, galiausiai, ketvirta, ten bus tie, vardai kurių niekada nebuvo ir nebus įrašyti į knygas. Tokius mes randame Apr.13:8 ir Apr.17:8: “Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje”. “Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys”. Jėzus pasakė, kad tam tikra žmonių grupė priims tą, kuris ateis savo vardu. Šitas yra antikristas. Tai tikra, kas pasakyta apie juos Apr.13:8 ir 17:8. Šitie buvo numatyti Dievo, bet ne išrinkimui. Ir toje grupėje yra tie, kaip faraonas. Pasakyta: “Tam tikslui Aš iškėliau tave. Rūstybės indai, paruošti pražūčiai”. Rom.9:17 ir 22. Niekas iš tokių nepatalpinti gyvenimo užrašuose. Aš nesakau, kad apie juos visai neparašyta. Be abejo, apie juos yra kažkokie užrašai, bet NE GYVENIMO UŽRAŠUOSE. Jų egzistavimo tikslas, paminėtas kitose šios knygos vietose, bet mes pridėsime dar dvi Rašto vietas iš Patarlių 16:4: “Viešpats viską padarė savo tikslui ir net nedorėlį nelaimės dienai”. Jobo 21:30: “kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus pašaukti rūstybės dieną”.
Kadangi šią Žodžio dalį sunku suprasti žmogiškam protui, jį reikia priimti tikėjimu. Kai kuriuos nuliūdins tai, ką aš išdėsčiau, nes jiems neišeina suprasti Dievo viešpatavimo, kuris nustato, kad DIEVAS YRA DIEVAS ir kadangi Jis yra Dievas, negalima nei sužlugdyti Jo planų, nei sukliudyti Jo valiai ir Jo tikslui; Bet Jis būdamas visagalis, valdo VISUS dalykus ir daro, ką Jis panori, su kiekvienu Savo kūriniu, nes viskas buvo sukurta Jo gera valia. Todėl, kaip sako Paulius: “Jeigu Dievas paims gabalą molio ir padarys iš to paties gabalo vieną indą garbei, o kitą indą negarbei, kas gali pykti ir šaukti prieš Jį?” Mes negalime neigti to, kad Jis turi teisę daryti tai, nors kūrimo pagrindu. Tačiau Jis ėjo dar toliau, nes pagal Rom.14:7–9, mes turime neginčijamą įrodymą, kad Jėzus užmokėjo išpirkimo kainą už visą pasaulį, ir todėl su Savo nuosavybe Jis gali elgtis, kaip Jis panorės. “Nes niekas iš mūsų negyvena sau ir niekas nemiršta sau. Ar gyvena − gyvena dėl Viešpaties, ar miršta − dėl Viešpaties miršta. Ir todėl gyvena ar miršta − mes Viešpaties. Nes Kristus tam ir numirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad viešpatautų IR MIRUSIEMS IR GYVIESIEMS”. (VIEŠPATAVIMAS; NE giminystė čia turima galvoje.) Tai irgi parodyta Jono 17:2: “nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą”.
Taigi, jeigu mes priskiriame Dievui visą žinojimą, mes taip pat turime pripažinti, kad Jis tobulas išmintyje ir teisybėje. Tas išsirinkimo ir pasmerkimo planas yra Dievo išmintis, atidengtas visose epochose, kaip ir pasakyta Ef.1:3–11: “Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje, mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kurią Jis dosniai suteikė mums su visa IŠMINTIMI ir supratimu, paskelbdamas mums Savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė Savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje. Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, Kuris visa veikia pagal Savo valios nutarimą”. Todėl, jeigu Dievas taip paskyrė, kad būtų tie, kurių vardai įrašyti į Avinėlio Gyvenimo Knygos skyrių, ir nebuvo ištrinti, nes tai Jo nuotakos vardai, tada mes turime tai priimti. Jeigu taip pat tvirtinama, kad yra tie, kurių vardai buvo užrašyti Gyvenimo Knygos užrašuose, bet Dievo išankstiniame žinojime pasirodė, kad Apr.20:11–15: “Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo Kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atverstos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent Gyvenimo Knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Kas tik nebuvo rastas įrašytas Gyvenimo Knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą”. Šitame teisme dalyvaus ir teisieji ir neteisieji. Taip pasakyta. ŠIE TEISIEJI NEBUS NUOTAKA, NES NUOTAKA TEISME SĖDI SU JUO. 1 Kor.6: 2–3: “Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdieniniu dalykus?” Apr.3:21: “Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo, Jo soste”. Matote, nuotaka su Juo, Jo soste. Kadangi ji turi teisti šį pasaulį, teisme ji turi sėdėti su Juo. Lygiai tai, ką pamatė Danielius. Dan.7:9–10: “Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, Kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, Jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. Ugnies srovė išėjo ir praėjo prieš Jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atversta”. Matote, tai tas pats paveikslas, nes tūkstančių tūkstančiai, kurie tarnavo Jam, − tai nuotaka, nes kas tarnauja vyrui, išskyrus žmoną?
Dabar iškyla klausymas, kodėl teisme randasi šie teisieji? Nėra kitos vietos, kur galėtų jie pasirodyti, nes yra tik du Prisikėlimai, ir kadangi jie nebuvo pasiruošę, ir negalėjo įeiti į pirmą prisikėlimą, jie turi pasirodyti antrajame, kuris yra prisikėlimas teismui. Tie kurie buvo verti pirmo prisikėlimo (nuotaka) nėra teisminiame procese. Jono 5:24: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano Žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (tai yra tikintysis jau yra amžinojo gyvenimo gavėjas, kurį jis jau dabar turi) ir nepateks į teismą (čia sakoma: neis į teismą), nes iš mirties yra perėjęs (nuolatinai) į gyvenimą”.Bet pažiūrėkite atidžiau, Jėzus, tikriausiai turi galvoje dar kitą grupę, kurie, prisikėlę, gaus amžiną gyvenimą. Jie jį gaus prisikėlime, NEGAUNANT PAKARTOTINAI, KAIP NUOTAKOS NARIAI. Jono 5:28–29: “Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai VISI, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga – teismo prisikėlimui”. Visi mes žinome, kad Jono 5:28–29 tai NE PAĖMIMAS, nes tuo metu kelsis iš kapo tik mirusieji Kristuje kartu su gyvąja nuotaka, kuri kol kas dar žemėje. 1 Tes. 4:16–17: “Nes Pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Bet Jono 5:28–29 sakoma, kad VISI kelsis iš kapų. Tai tas pats prisikėlimas, apie kurį sakoma Apr.20:11-15, kada MIRUSIEJI atvesti Viešpaties akivaizdon ir teisiami pagal jų darbus, ir visi, kurių vardai nebuvo Gyvenimo Knygoje, buvo įmesti į ugnies ežerą.
Dabar iškyla klausymas, kodėl jiems teisme bus duotas amžinas gyvenimas, tuo tarpu kaip Raštas, atrodytų, pagrįstai nurodo, kad žmogus arba turi turėti Kristaus Dvasią, arba žus. Nors atrodo taip, mes negalime nepasitikėti Jėzaus žodžiais, Kuris pabrėžtinai išdėsto, kad Gyvenimo Knygoje yra kai kurie, kurie gaus amžinąjį gyvenimą prieš visų prisikėlimą arba po jo. Paulius nepraeina pro šią tiesą, nes jis visiškai aiškiai kalba Filip.3:11: “Tikėdamasis kaip nors pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Tai pakankamai savotiškas teiginys. Mes visi žinome, kad mes VISI prisikelsime, norime mes šito ar ne. Visi bus prikelti, todėl kažin ar Paulius galėjo pasakyti: “Tikėdamasis KAIP NORS pasieksiąs prisikėlimą iš numirusių”. Reikalas tame, kad jis ne tai turi galvoje. Skaitant pažodžiui, bus: “Tikėdamasis kokiu nors būdu galėsiąs pasiekti “prisikėlimą ne” su anais mirusiaisiais. Tai ne visuotinio arba antrojo prisikėlimo pasiekimas, bet pasiekimas pirmojo prisikėlimo, apie kurį pasakyta: “Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir valdys su Juo tūkstantį metų”. Pirmasis prisikėlimas neturi jokio reikalo su antrąja mirtimi. Tai bus tūkstantmečio pabaigoje, kada vėl prisikels VISI LIKUSIEJI iš mirusiųjų. Ir tą dieną ten bus tie, kurie ateis į amžiną gyvenimą, ir kiti, kurie bus užklupti antrosios mirties. Dabar mums nereikia spėlioti apie tuos, kuriems antrame prisikėlime duotas gyvenimas. Mums pasakyta, kad gyvenimas duotas dėl jų gero elgimosi su “Broliais”. Kas liečia tuos, kurie bus prikelti ir įmesti į ugnies ežerą, su jais taip pasielgs dėl jų blogo elgesio su “Broliais”. Kadangi tai Dievo Žodis, mes tiesiog priimame jį. Čia nėra ginčų, tai tiesiog fakto pripažinimas.
Kad būtų dar aiškiau atkreipkite ypatingą dėmesį į žodžius užrašytus Mato 25: 31–46. Čia nepasakyta, kad piemuo tiesiog atskiria avis nuo ožių, bet pasakyta, KAIP piemuo, atskiria avis nuo ožių. Būtent šį kartą tai ne avys
teisme prie Baltojo Sosto). Avys Jo bandoje, jos išgirdo Jo balsą (Žodį), ir jos pasekė Juo. JOS JAU TURI AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ IR Į TEISMĄ NEINA. Bet šie Neturi amžino gyvenimo, ir jie randasi teisme. Jiems leido ĮEITI į amžinąjį gyvenimą. Bet kokiu pagrindu jie įeina į amžinąjį gyvenimą? Žinoma, jie neturi tokio pagrindo, kad jie jau turi Jo gyvenimą, kaip turi nuotaka, bet jie gauna jį, nes jie buvo geri Jo broliams. Jie ne Jo broliai: tai padarytų juos bendraįpėdiniais su Jėzumi. Jie Nepaveldės nieko, išskyrus gyvenimą. Jis nesidalina su jais sostu ir t.t. JŲ VARDAI BUVO GYVENIMO KNYGOJE IR PASILIKO. Dabar dėl jų meilės Dievo tautai jie pripažinti ir išgelbėti. Nėra abejonių, kad jie tarnavo ir padėjo Dievo vaikams. Galbūt, jie, panašiai Nikodemui ir Gamaleliui, užstojo už Dievo vaikus sunkiais laikais.
Dabar būkite atidūs, kad tai neatrodytų “atstatymu”, nes nedorėliai NEBUS atstatyti, bet bus įmesti į ugnies ežerą. Iš sunaikintųjų skaičiaus daugelių vardai taip pat buvo Gyvenimo Knygoje; bet jie buvo išdildyti, kadangi jie nepagerbė Dievo tautos, kuri buvo gyvu Žodžio pasireiškimu (gyvais laiškais) jų dienai.
Pabandykime gerai įsiaiškinti. Tai ne tautos, kurios tarsi bus teisiamos ir įeis į tūkstantmetę karalystę, nes padėjo žydams ir suteikė jiems prieglobstį. Tai darosi aišku iš baigiamos sakinio dalies. “Ir šie (nedorėliai) eis į amžiną pražūtį (ugnies ežerą), o teisieji į amžiną gyvenimą”. Nėra tokių užrašų apie DU teismo procesus, kada nedorėliai įmetami į ugnies ežerą. Ne, tai Baltojo Sosto teisme juos teisia pagal tai kas parašyta knygose.
Tai antrame prisikėlime, kaip išdėstyta Penktame antspaude (Apr.6:9–11), toms “sieloms po aukuru” bus duoti balti drabužiai, ir žinoma, amžinas gyvenimas, nes kitaip nebūtu pasakyta apie baltus rūbus. “Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo Žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi. Jie sušuko garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!” Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar trumputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie”. Ypatingai atkreipkite dėmėsi, kad niekas iš esančiųjų po aukuru nebuvo užmuštas už liudijimą apie Jėzų. Tai ne tie, kaip Antipas, kuris buvo užmuštas už tai, kad tvirtai laikėsi Jo Vardo. Jie ne iš gimusiųjų iš aukšto, turintys savo žinioje amžiną gyvenimą. Jie prisikels ir gaus gyvenimą už tai, kad jie stovėjo už Žodį. Ir pastebėkite, kaip jie šaukia apie kerštą. Jie ne iš tos medžiagos, iš kurios nuotaka. Nuotaka atsuka kitą skruostą ir prašo: “Atleisk jiems, Tėve, jie nežino ką daro”. O čia − žydai. Būtent taip, nes jie penktame antspaude, o nuotaka iš pagonių eina į paėmimą ketvirtame antspaude. Taigi, šie žydai neatgimę iš Jo Dvasios. Jie net netiki, kad Jėzus − tai Mesijas. Bet kadangi jie buvo apakinti Dievo dėl Pagonių, Dievas suteikė jiems amžiną gyvenimą tuo pagrindu, kad nors jie negalėjo ateiti pas Jį, tačiau,jie iš tikrųjų buvo ištikimi visam tam Žodžiui, kurį jie žinojo, ir mirė dėl Jo, kaip mirė daugelis žmonių prie Hitlerio, Stalino ir kt., ir dar žus.
Antrame prisikėlime kelsis penkios paikos mergelės. Atkreipkite dėmesį, kad jos buvo mergelės. Jos neturėjo Šventosios Dvasios, todėl joms nepavyko būti nuotakoje, tuo tarpu kaip penkios gudrios, pas kurias buvo aliejus, tapo šitos nuotakos dalimi. Bet šie žmonės, būdami atskirti, tauta mylinti Dievą, besistengiantys gyventi Žodyje pagal tai, ką jie žinojo apie jį, ir suteikdami pagalbą Viešpaties darbe, jie ateis laiko pabaigoje. Jie praleis tūkstantmetę karalystę, kuri, kaip jūs matote iš šitų tiesų, daug svarbesnė ir nuostabesnė, negu mes galime sau įsivaizduoti.
Vardai visų šitų žmonių buvo Gyvenimo Knygoje ir pasiliko ten. Bet kieno vardai ten nepasiliko? Vardai tų, kurie pasaulietinėje bažnyčių sistemoje persekiojo nuotaką, bus būtent tais vardais, išbrauktais iš Gyvenimo Knygos. Štai kas patirs nesėkmę. Jie bus įmesti į ugnies ežerą.
Dabar, prieš tai kaip mes padarysime dar vieną žingsnį, apžvelkime praeitą medžiagą. Visų pirma mes tiksliai žinome, kad Dievo tikslas yra išsirinkime. Jis Pats taip nusprendė. Tai buvo Dievo tikslu − turėti tautą, panašią Jam, kuri bus Žodžiu − Nuotaka. Prieš pasaulio sutvėrimą ji buvo išrinkta JAME. Ji buvo pažinta ir mylima dar prieš tai, kaip amžių sekoje buvo pagimdyta žemėje. Ji buvo išpirkta Jo krauju ir JOKIU BŪDU negali būti nuteista. Ji neteisiama, nes nuodėmė neįskaitoma jai. Rom.4:8: “Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!” Bet ji iš tikrųjų bus su Juo Jo teismo soste teisti pasaulio ir net angelus. Jos vardas (kiekvieno iš jos narių) buvo užrašyti Avinėlio Gyvenimo Knygos skyriuje prieš pasaulio sutvėrimą. Antra, yra kita žmonių grupė. Jų vardai taip pat Gyvenimo Knygoje, ir jie ateis antrame prisikėlime. Tokie, kaip neprotingosios mergelės ir teisieji, apie kuriuos pasakyta Mato 25. Į šią žmonių grupę įeina tie, kurie negarbina žvėries ir kurie nėra įtraukti į antikristinę sistemą, bet miršta dėl tikėjimo, nors jie ir neįeina į nuotaką, neatgimę iš aukšto. Bet jie ateis antrame prisikėlime ir eis į amžiną gyvenimą. Trečia, yra tarsi pasienio krikščionys, tokie, kokius mes matėme Izraelyje, išeinančius iš Egipto. Jų vardai buvo Gyvenimo Knygoje, ir jų darbai parašyti tose knygose. Kadangi jie nustojo klausyti Dievo, netekę Dvasios, nors tarp jų ir vyko stebuklai ir ženklai, jų vardai išdildyti iš Gyvenimo Knygos. Tarp šitos grupės bus ir tokie, kaip Judas, kurie nors pilnai netekę Dvasios, bet religingi, juose bus pasireiškimai jų gyvenimuose, nors, pagal knygas, nebuvo išrinkti JAME. Taip pat toje grupėje bus tokie, kaip Balaamas. Ir, galiausiai, ketvirta, ten bus tie, vardai kurių niekada nebuvo ir nebus įrašyti į knygas. Tokius mes randame Apr.13:8 ir Apr.17:8: “Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje”. “Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys”. Jėzus pasakė, kad tam tikra žmonių grupė priims tą, kuris ateis savo vardu. Šitas yra antikristas. Tai tikra, kas pasakyta apie juos Apr.13:8 ir 17:8. Šitie buvo numatyti Dievo, bet ne išrinkimui. Ir toje grupėje yra tie, kaip faraonas. Pasakyta: “Tam tikslui Aš iškėliau tave. Rūstybės indai, paruošti pražūčiai”. Rom.9:17 ir 22. Niekas iš tokių nepatalpinti gyvenimo užrašuose. Aš nesakau, kad apie juos visai neparašyta. Be abejo, apie juos yra kažkokie užrašai, bet NE GYVENIMO UŽRAŠUOSE. Jų egzistavimo tikslas, paminėtas kitose šios knygos vietose, bet mes pridėsime dar dvi Rašto vietas iš Patarlių 16:4: “Viešpats viską padarė savo tikslui ir net nedorėlį nelaimės dienai”. Jobo 21:30: “kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus pašaukti rūstybės dieną”.
Kadangi šią Žodžio dalį sunku suprasti žmogiškam protui, jį reikia priimti tikėjimu. Kai kuriuos nuliūdins tai, ką aš išdėsčiau, nes jiems neišeina suprasti Dievo viešpatavimo, kuris nustato, kad DIEVAS YRA DIEVAS ir kadangi Jis yra Dievas, negalima nei sužlugdyti Jo planų, nei sukliudyti Jo valiai ir Jo tikslui; Bet Jis būdamas visagalis, valdo VISUS dalykus ir daro, ką Jis panori, su kiekvienu Savo kūriniu, nes viskas buvo sukurta Jo gera valia. Todėl, kaip sako Paulius: “Jeigu Dievas paims gabalą molio ir padarys iš to paties gabalo vieną indą garbei, o kitą indą negarbei, kas gali pykti ir šaukti prieš Jį?” Mes negalime neigti to, kad Jis turi teisę daryti tai, nors kūrimo pagrindu. Tačiau Jis ėjo dar toliau, nes pagal Rom.14:7–9, mes turime neginčijamą įrodymą, kad Jėzus užmokėjo išpirkimo kainą už visą pasaulį, ir todėl su Savo nuosavybe Jis gali elgtis, kaip Jis panorės. “Nes niekas iš mūsų negyvena sau ir niekas nemiršta sau. Ar gyvena − gyvena dėl Viešpaties, ar miršta − dėl Viešpaties miršta. Ir todėl gyvena ar miršta − mes Viešpaties. Nes Kristus tam ir numirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad viešpatautų IR MIRUSIEMS IR GYVIESIEMS”. (VIEŠPATAVIMAS; NE giminystė čia turima galvoje.) Tai irgi parodyta Jono 17:2: “nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą”.
Taigi, jeigu mes priskiriame Dievui visą žinojimą, mes taip pat turime pripažinti, kad Jis tobulas išmintyje ir teisybėje. Tas išsirinkimo ir pasmerkimo planas yra Dievo išmintis, atidengtas visose epochose, kaip ir pasakyta Ef.1:3–11: “Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje, mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kurią Jis dosniai suteikė mums su visa IŠMINTIMI ir supratimu, paskelbdamas mums Savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė Savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje. Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, Kuris visa veikia pagal Savo valios nutarimą”. Todėl, jeigu Dievas taip paskyrė, kad būtų tie, kurių vardai įrašyti į Avinėlio Gyvenimo Knygos skyrių, ir nebuvo ištrinti, nes tai Jo nuotakos vardai, tada mes turime tai priimti. Jeigu taip pat tvirtinama, kad yra tie, kurių vardai buvo užrašyti Gyvenimo Knygos užrašuose, bet Dievo išankstiniame žinojime pasirodė, kajie puolė ir jų vardai išbraukti, mums ir tai tenka priimti. Ir jeigu yra tie, kurių vardai NIEKADA nebuvo patalpinti gyvenimo užrašuose, mes turime tai taip pat priimti. Ir jeigu yra tie, kurie įeis į amžinąjį gyvenimą po Baltojo Sosto teismo tuo pagrindu, kad jie buvo geri, palankūs ir teisingi Dievo išrinktiesiems, tai yra Jo broliams, tada mums nieko nelieka, kaip tik pripažinti tai. NES KAS PAŽINO DIEVO MINTĮ, KAD GALĖTŲ PAMOKYTI JĮ? Tad geriau būkime paklusnus tikėjime Jam, Kuris yra mūsų Tėvas, ir gyvensime.
PASISAKYMAS PRIEŠ PALEISTUVĖS PRAEITĮ
Apr. 2:22–23. “Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų. Jos vaikus išžudysiu, ir visos bažnyčios sužinos, kad Aš esu Tas, Kuris ištiria protus ir širdis; Aš atlyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus”.
Kas tai? Ši moteris turi vaikų? O ji paleistuvė? Jeigu ji įsigijo vaikų paleistuvaudama, tada ji turi degti ugnyje, kaip pasakyta Žodyje. Tai visiška tiesa. Tai jos galas, nes ji bus sudeginta ugnimi. Jos galas – ugnies ežeras. Bet stabtelėsime ir pagalvosime apie šituos vaikus. Vaikai atsiranda iš moters. Tai akivaizdu, kad vaikai atsirado iš šitos moters, bet jie pasielgė lygiai taip kaip ir ji. Parodykite man nors vieną bažnyčią, kuri išėjo iš organizacijos, ir atgal į ją nesugrįžo. Nėra nė vienos. Nė vienos. Liuteronai išėjo ir paskui iškarto organizavosi, ir šiandien jie artimiausi draugai šitame ekumeniniame judėjime. Metodistai išėjo ir tuojau pat organizavosi. Išėjo sekmininkai, ir jie tuojau pat organizavosi. Bet bus dar vienas išėjimas, ir garbė Dievui, kad jie nesugrįš į organizaciją, nes jie žino tiesą. Ši grupė bus paskutiniosios dienos nuotaka.
Taigi, čia pasakyta, kad ši paleistuvė turėjo vaikų. Kas gi jie tokie? Jos buvo dukros, nes tai buvo bažnyčios, panašios jai. Čia labai įdomus momentas. Jezabelė ir Achabas turėjo dukrą. Ši dukra ištekėjo už Jehoramo, Jehošafato sūnaus ir 2 Karalių 8:18 pasakyta, kad “Jehoramas vaikščiojo savo uošvio keliu”. Per šią santuoką jis įėjo tiesiai į stabmeldystę. Jis įvedė dievobaimingą ir Dievą garbinantį Judą į stabmeldystę. Tai tiksliai tai, ką padarė visos šios dukterinės bažnyčios, tiksliai, kaip aš jums į tai nurodžiau. Jie pradeda tiesoje ir
susituokia su organizacija ir dėl savo tradicijų, tikėjimo mokymų ir t.t. palieka Žodį. Leiskite man tai išdėstyti. Žyd. l3:7 pasakyta: “Atsiminkite savo vadus, kurie jums kalbėjo Dievo Žodį”. Žodis valdo mus, o ne žmonės. Taigi, žmogus, kaip vyras, yra moters galva. Jis vadovauja jai. Bet bažnyčia taip pat yra moteris, ir jos vadovu yra Žodis. Jėzus tai Žodis. Jeigu ji nepriima Žodžio ir priima bet kurį kitą viešpatavimą, tai ji svetimautoja. Dabar jūs pasakykite man nors vieną bažnyčią, kuri nepaliktų Žodžio dėl tradicijų ir tikėjimo mokymų. Jos visos svetimautojos – kaip mama, taip ir dukros.
Kokia bus bausmė šitai paleistuvei ir jos vaikams? Ji dvejopa. Visų pirma Jis pasakė: “Aš mesiu ją į ligos patalą”. Pagal 22-jo sakinio paskutiniąją dalį tai bus nelaimių patalas, arba didelės nelaimės. [sinod. vert. “didis sielvartas”.– Red.]. Tai būtent tai, ką pasakė Jėzus Mato 25:l–13. Ten buvo dešimt mergelių. Penkios gudrios ir penkios paikos. Pas penkias gudrias buvo aliejus (Šventoji Dvasia), o pas kitas penkias jo nebuvo. Kada pasigirdo šauksmas: “Jaunikis ateina!”, penkios paikos nubėgo ieškoti aliejaus, tuo tarpu kaip penkios gudrios įėjo į vestuvių pokyli. Penkios likusios lauke pakliuvo į didžiojo sielvarto periodą. Štai kas įvyks su visais, kas neįeis į paėmimą. Štai kas ištiks šitą paleistuvę ir jos dukras. Antra, pasakyta, kad Jis juos nužudys, arba kaip tai skamba tiesioginiame vertime: “Tebus nužudyti mirtimi”. Tai keistas išsireiškimas. Mes galėtume pasakyti: “Nužudyti pakariant, arba elektros kėdėje, arba dar kokiu nors būdu”. Bet čia pasakyta: “Tebus nužudyti mirtimi”. Pati mirtis yra jų mirties priežastis. Taigi, aš noriu, kad jūs pamatytumėte tai aiškiai, todėl aš vėl sugrįšiu prie mūsų iliustracijos, kaip Jezabelės dukra per santuoką įėjo į Judo namus ir įtraukė jį tiesiai į stabmeldystę, kas tapo priežastimi to, kad Dievas atidavė Judą mirčiai. Ir Balaamas taip pat pasielgė. Taigi, štai ši Jezabelė su savo pagonybe. O ten Judas tinkamu būdu garbino Dievą ir gyveno po Žodžio vadovavimu. Taigi, Jezabelė sutuokia savo dukrą su Jehoramu. Kada tik tai įvyko, Jehoramas priverčia savo tautą būti stabmeldžiais. Šią jungtuvių minutę Judas tapo mirusiu. Įėjo dvasinė mirtis. Tą minutę, kada organizavosi pirma Romos bažnyčia, ji mirė. Tą minutę, kada organizavosi liuteronai, įėjo mirtis ir jie mirė. Sekmininkai atėjo paskutiniai, ir jie organizavosi. Dvasia paliko, nors jie taip negalvoja. Bet jis paliko. Ši santuoka atnešė mirtį. Paskui atėjo Dievo Vienybininkų šviesa. Jie organizavosi, ir jie taip pat mirė. Paskui, po Dievo ugnies, nusileidusios Ogajo upėje 1933 metais, prabudimas išgydimams perėjo per visą pasaulį, bet tai neatėjo per kurią nors organizaciją. Dievas aplenkė sekmininkų grupes už organizacijas ribų, , ir tai, ką Jis darys ateityje, tai bus taip pat už organizacijos ribų. Dievas negali veikti per mirusius. Jis gali veikti tik per GYVUS narius. Šie gyvi nariai randasi už Babilono ribų.
Taigi, jūs matote, atėjo “mirtis” arba “organizacija”, ir bažnyčia mirė, arba dar aiškiau, mirtis apsigyveno ten, kur ką tik viešpatavo GYVYBĖ. Kaip originali Ieva atnešė žmonijai mirtį, taip ir organizacija dabar atnešė mirtį,
nes organizacija – tai dvigubo suirimo produktas – Nikolaizmu ir Balaaizmu, išplatintu pranaše Jezabele. Taigi, Ieva turėtų būti sudeginta kartu su šia gyvate už jų baisų poelgį. Bet įsikišo Adomas, greitai priglaudė ją prie savęs, kad išgelbėtų. Bet kada ši šėtoniška religija pereis savo pilną etapą per visus periodus, tai niekas neįsikiš, ir ji bus sudeginta kartu su savo suvedžiotoju, nes paleistuvė ir jos vaikai, ir antikristas, ir šėtonas – visi ras savo vietą ugnies eže¬re.
Čia aš užbėgsiu į prieki, galbūt derėtų palaikyti tai paskutiniam periodui, bet yra teisinga išdėstyti tai dabar, nes tai tiesiogiai liečia organizaciją ir tam, kas įvyks per ją. Aš noriu perspėti jus. Apr.13:1–18: “Aš stovėjau ant jūros kranto. Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį septynias gal¬vas ir dešimt ragų, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardas. Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą. Jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis – lyg liūto snukis. Slibinas davė jam savo jėgą, savo sostą ir didelę valdžią. Ir aš mačiau vieną iš jo galvų mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa že¬mė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. Žmonės garbino sli¬biną, kuris atidavė valdžią žvėriui. Ir garbino žvėrį, sakydami: “Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo?” Jam bu¬vo duotas snukis kalbėti išdidžiai ir piktžodžiauti, ir duota valdžia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius. Ir jis atvėrė nasrus piktžodžiauti Dievui, piktžodžiauti Jo Vardui, Jo buveinei ir dangaus gyventojus. Jam buvo duota kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms giminėms, tautoms, kalboms ir gentims. Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje. Kas turi ausis, teklauso. Jei kas veda į nelaisvę, pats į nelaisvę eis. O kas žudo kalaviju, turės nuo kalavijo žūti. Čia šventųjų kantrybė ir tikėjimas. Ir aš pamačiau kitą žvėrį, ateinantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinė¬lio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis naudojasi visa pirmojo žvėries val¬džia jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo. Jis daro didžius ženklus, netgi, žmonėms matant, nuleidžia ugnį iš dangaus į žemę. Jis suvedžioja žemės gyventojus tais ženklais, kuriuos jam buvo duota daryti žvėries akyse, sakydamas žemės gyventojams pa¬daryti žvėries atvaizdą, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo ir išgijo. Jam buvo duota suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir padaryti taip, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų nužudyti. Jis vertė visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad nė vienas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo ar žvėries vardo, ar jo vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas turi išmanymą, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius; ir skaičius yra šeši šim¬tai šešiasdešimt šeši”.
Šitas skyrius parodo Romos Katalikų Bažnyčios jėgą ir ką ji pa¬sieks per organizaciją. Neužmirškite, kad tai netikra vynšakė. Tegu ji vadinasi Viešpaties Vardu, tai tik melas. Jai vadovauja ne Viešpats, bet šėtonas. Ji baigia tuo, kad pilnai susitapatina su žvėriu. Paleistuvė – sėdinčioji ant skaisčiai rau¬dono žvėries – tai aiškiai parodo, kad jos jėga – tai smurto dievas (šėtonas), o ne mūsų Dievas – Viešpats Jėzus Kristus.
17 eilutėje pabrėžiama, kad ji pasieks absoliučią kontrolę visai pasaulio komercijai, nes be jos arba išskyrus ją niekas negalės nei pirkti nei parduoti. Tai patvirtinama Apr. 18:9–17, kur parodoma, kaip ji susidėjo su karaliais, pirkliais, su visais, kurie turi reikalą su Roma ir komercija.
Iš Apr. 13:14 mes sužinome, kad šitas žvėris platina savo įtaką per atvaizdą, kuris bu¬vo padarytas jam. Padarytas atvaizdas – tai pasaulinė ekumeninė taryba, į kurią įeis ir su¬sivienys visos organizuotos bažnyčios kartu su Romos Katalikų Bažnyčia (jie tai daro jau dabar).
Kas tai? Ši moteris turi vaikų? O ji paleistuvė? Jeigu ji įsigijo vaikų paleistuvaudama, tada ji turi degti ugnyje, kaip pasakyta Žodyje. Tai visiška tiesa. Tai jos galas, nes ji bus sudeginta ugnimi. Jos galas – ugnies ežeras. Bet stabtelėsime ir pagalvosime apie šituos vaikus. Vaikai atsiranda iš moters. Tai akivaizdu, kad vaikai atsirado iš šitos moters, bet jie pasielgė lygiai taip kaip ir ji. Parodykite man nors vieną bažnyčią, kuri išėjo iš organizacijos, ir atgal į ją nesugrįžo. Nėra nė vienos. Nė vienos. Liuteronai išėjo ir paskui iškarto organizavosi, ir šiandien jie artimiausi draugai šitame ekumeniniame judėjime. Metodistai išėjo ir tuojau pat organizavosi. Išėjo sekmininkai, ir jie tuojau pat organizavosi. Bet bus dar vienas išėjimas, ir garbė Dievui, kad jie nesugrįš į organizaciją, nes jie žino tiesą. Ši grupė bus paskutiniosios dienos nuotaka.
Taigi, čia pasakyta, kad ši paleistuvė turėjo vaikų. Kas gi jie tokie? Jos buvo dukros, nes tai buvo bažnyčios, panašios jai. Čia labai įdomus momentas. Jezabelė ir Achabas turėjo dukrą. Ši dukra ištekėjo už Jehoramo, Jehošafato sūnaus ir 2 Karalių 8:18 pasakyta, kad “Jehoramas vaikščiojo savo uošvio keliu”. Per šią santuoką jis įėjo tiesiai į stabmeldystę. Jis įvedė dievobaimingą ir Dievą garbinantį Judą į stabmeldystę. Tai tiksliai tai, ką padarė visos šios dukterinės bažnyčios, tiksliai, kaip aš jums į tai nurodžiau. Jie pradeda tiesoje ir
susituokia su organizacija ir dėl savo tradicijų, tikėjimo mokymų ir t.t. palieka Žodį. Leiskite man tai išdėstyti. Žyd. l3:7 pasakyta: “Atsiminkite savo vadus, kurie jums kalbėjo Dievo Žodį”. Žodis valdo mus, o ne žmonės. Taigi, žmogus, kaip vyras, yra moters galva. Jis vadovauja jai. Bet bažnyčia taip pat yra moteris, ir jos vadovu yra Žodis. Jėzus tai Žodis. Jeigu ji nepriima Žodžio ir priima bet kurį kitą viešpatavimą, tai ji svetimautoja. Dabar jūs pasakykite man nors vieną bažnyčią, kuri nepaliktų Žodžio dėl tradicijų ir tikėjimo mokymų. Jos visos svetimautojos – kaip mama, taip ir dukros.
Kokia bus bausmė šitai paleistuvei ir jos vaikams? Ji dvejopa. Visų pirma Jis pasakė: “Aš mesiu ją į ligos patalą”. Pagal 22-jo sakinio paskutiniąją dalį tai bus nelaimių patalas, arba didelės nelaimės. [sinod. vert. “didis sielvartas”.– Red.]. Tai būtent tai, ką pasakė Jėzus Mato 25:l–13. Ten buvo dešimt mergelių. Penkios gudrios ir penkios paikos. Pas penkias gudrias buvo aliejus (Šventoji Dvasia), o pas kitas penkias jo nebuvo. Kada pasigirdo šauksmas: “Jaunikis ateina!”, penkios paikos nubėgo ieškoti aliejaus, tuo tarpu kaip penkios gudrios įėjo į vestuvių pokyli. Penkios likusios lauke pakliuvo į didžiojo sielvarto periodą. Štai kas įvyks su visais, kas neįeis į paėmimą. Štai kas ištiks šitą paleistuvę ir jos dukras. Antra, pasakyta, kad Jis juos nužudys, arba kaip tai skamba tiesioginiame vertime: “Tebus nužudyti mirtimi”. Tai keistas išsireiškimas. Mes galėtume pasakyti: “Nužudyti pakariant, arba elektros kėdėje, arba dar kokiu nors būdu”. Bet čia pasakyta: “Tebus nužudyti mirtimi”. Pati mirtis yra jų mirties priežastis. Taigi, aš noriu, kad jūs pamatytumėte tai aiškiai, todėl aš vėl sugrįšiu prie mūsų iliustracijos, kaip Jezabelės dukra per santuoką įėjo į Judo namus ir įtraukė jį tiesiai į stabmeldystę, kas tapo priežastimi to, kad Dievas atidavė Judą mirčiai. Ir Balaamas taip pat pasielgė. Taigi, štai ši Jezabelė su savo pagonybe. O ten Judas tinkamu būdu garbino Dievą ir gyveno po Žodžio vadovavimu. Taigi, Jezabelė sutuokia savo dukrą su Jehoramu. Kada tik tai įvyko, Jehoramas priverčia savo tautą būti stabmeldžiais. Šią jungtuvių minutę Judas tapo mirusiu. Įėjo dvasinė mirtis. Tą minutę, kada organizavosi pirma Romos bažnyčia, ji mirė. Tą minutę, kada organizavosi liuteronai, įėjo mirtis ir jie mirė. Sekmininkai atėjo paskutiniai, ir jie organizavosi. Dvasia paliko, nors jie taip negalvoja. Bet jis paliko. Ši santuoka atnešė mirtį. Paskui atėjo Dievo Vienybininkų šviesa. Jie organizavosi, ir jie taip pat mirė. Paskui, po Dievo ugnies, nusileidusios Ogajo upėje 1933 metais, prabudimas išgydimams perėjo per visą pasaulį, bet tai neatėjo per kurią nors organizaciją. Dievas aplenkė sekmininkų grupes už organizacijas ribų, , ir tai, ką Jis darys ateityje, tai bus taip pat už organizacijos ribų. Dievas negali veikti per mirusius. Jis gali veikti tik per GYVUS narius. Šie gyvi nariai randasi už Babilono ribų.
Taigi, jūs matote, atėjo “mirtis” arba “organizacija”, ir bažnyčia mirė, arba dar aiškiau, mirtis apsigyveno ten, kur ką tik viešpatavo GYVYBĖ. Kaip originali Ieva atnešė žmonijai mirtį, taip ir organizacija dabar atnešė mirtį,
nes organizacija – tai dvigubo suirimo produktas – Nikolaizmu ir Balaaizmu, išplatintu pranaše Jezabele. Taigi, Ieva turėtų būti sudeginta kartu su šia gyvate už jų baisų poelgį. Bet įsikišo Adomas, greitai priglaudė ją prie savęs, kad išgelbėtų. Bet kada ši šėtoniška religija pereis savo pilną etapą per visus periodus, tai niekas neįsikiš, ir ji bus sudeginta kartu su savo suvedžiotoju, nes paleistuvė ir jos vaikai, ir antikristas, ir šėtonas – visi ras savo vietą ugnies eže¬re.
Čia aš užbėgsiu į prieki, galbūt derėtų palaikyti tai paskutiniam periodui, bet yra teisinga išdėstyti tai dabar, nes tai tiesiogiai liečia organizaciją ir tam, kas įvyks per ją. Aš noriu perspėti jus. Apr.13:1–18: “Aš stovėjau ant jūros kranto. Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį septynias gal¬vas ir dešimt ragų, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardas. Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą. Jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis – lyg liūto snukis. Slibinas davė jam savo jėgą, savo sostą ir didelę valdžią. Ir aš mačiau vieną iš jo galvų mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa že¬mė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. Žmonės garbino sli¬biną, kuris atidavė valdžią žvėriui. Ir garbino žvėrį, sakydami: “Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo?” Jam bu¬vo duotas snukis kalbėti išdidžiai ir piktžodžiauti, ir duota valdžia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius. Ir jis atvėrė nasrus piktžodžiauti Dievui, piktžodžiauti Jo Vardui, Jo buveinei ir dangaus gyventojus. Jam buvo duota kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms giminėms, tautoms, kalboms ir gentims. Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje. Kas turi ausis, teklauso. Jei kas veda į nelaisvę, pats į nelaisvę eis. O kas žudo kalaviju, turės nuo kalavijo žūti. Čia šventųjų kantrybė ir tikėjimas. Ir aš pamačiau kitą žvėrį, ateinantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinė¬lio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis naudojasi visa pirmojo žvėries val¬džia jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo. Jis daro didžius ženklus, netgi, žmonėms matant, nuleidžia ugnį iš dangaus į žemę. Jis suvedžioja žemės gyventojus tais ženklais, kuriuos jam buvo duota daryti žvėries akyse, sakydamas žemės gyventojams pa¬daryti žvėries atvaizdą, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo ir išgijo. Jam buvo duota suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir padaryti taip, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų nužudyti. Jis vertė visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad nė vienas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo ar žvėries vardo, ar jo vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas turi išmanymą, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius; ir skaičius yra šeši šim¬tai šešiasdešimt šeši”.
Šitas skyrius parodo Romos Katalikų Bažnyčios jėgą ir ką ji pa¬sieks per organizaciją. Neužmirškite, kad tai netikra vynšakė. Tegu ji vadinasi Viešpaties Vardu, tai tik melas. Jai vadovauja ne Viešpats, bet šėtonas. Ji baigia tuo, kad pilnai susitapatina su žvėriu. Paleistuvė – sėdinčioji ant skaisčiai rau¬dono žvėries – tai aiškiai parodo, kad jos jėga – tai smurto dievas (šėtonas), o ne mūsų Dievas – Viešpats Jėzus Kristus.
17 eilutėje pabrėžiama, kad ji pasieks absoliučią kontrolę visai pasaulio komercijai, nes be jos arba išskyrus ją niekas negalės nei pirkti nei parduoti. Tai patvirtinama Apr. 18:9–17, kur parodoma, kaip ji susidėjo su karaliais, pirkliais, su visais, kurie turi reikalą su Roma ir komercija.
Iš Apr. 13:14 mes sužinome, kad šitas žvėris platina savo įtaką per atvaizdą, kuris bu¬vo padarytas jam. Padarytas atvaizdas – tai pasaulinė ekumeninė taryba, į kurią įeis ir su¬sivienys visos organizuotos bažnyčios kartu su Romos Katalikų Bažnyčia (jie tai daro jau dabar).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)