PASMERKIMAS (Sektų labirintuose)

Apr. 3:I(b). “Aš žinau tavo darbus: kad turi vardą, tave vadina gyvu, o tu esi miręs”. Apr. 3:2(b): “Aš neradau tavo darbų, kurie būtų pabaigti Dievo akivaizdoje”. Čia iš tikro labai keistas dalykas. Kiekvieno periodo pradžioje šitoje vietoje Dvasia giria tikrus tikinčiuosius, o paskui smerkdavo netikrąjį vynmedį. Bet šitame periode matyti toks nesutramdomas ignoravimas Viešpačiu ir Jo Žodžiu, kad visa žinia šitam penktam periodui skamba pasmerkimu. “Aš žinau tavo darbus”. Kokie tai buvo darbai, kurie Viešpaties akyse sukėlė Jo nepasitenkinimą? Jūs žinote, kad kiekvienas periodas dalinai padengia sekančio periodo pradžią, tad penktame periode mes matome ketvirtojo periodo darbų tęsinį. Kaip jūs gerai žinote, šiais darbais buvo: 1. Šventosios Dvasios vadovavimas buvo išstumtas žmogiškąja hierarchija. 2. Švarus Dievo Žodis, naudingas visiems žmonėms, buvo nuverstas dėl tikėjimo mokymų, dogmų, bažnytinių nutarimų ir t. t. 3. Garbinimas Dvasioje ir Dvasios Dovanos ir visa, kas liečia tikrą bendrą šventųjų bendravimą, buvo atmesta dėl liturgijos, tiesioginės stabmeldystės ir pagoniškų švenčių. 4. Marijos garbinimas užimdavo vis daugiau vietos krikščioniškame garbinime, kol galu gale ji užėmė Dievybės vietą, o Sūnus buvo pašalintas nuo Savo aukščiausios padėties virš visų iki padedančio žmogui, pavadintu “popiežiumi”, kuris paskelbė save Kristaus vietininku. Tie, kurie kovojo prieš šią baisią anti–Kristinę bažnyčią, buvo sunaikinti. Tie, kurie pasiliko su ja, pasilikdavo šitos bažnyčios įkaitais, nesvarbu, ar jie buvo valstiečiais ar karaliais. Jų gyvenimas jau nebuvo jų asmeniniu gyvenimu ir nepriklausė Kristui, bet kūnu, siela ir dvasia jie priklausė Romos Bažnyčiai. Jie kalbėjo apie Kristaus kraują, tačiau mokėjo už savo išgelbėjimą pinigais ir pirkdavo nuodėmių atleidimą už auksą arba bausmę. Turtingi labai apsidžiaugė, kada popiežius Levas X leido jiems pirkti indulgencijas už dar nepadarytas nuodėmes, taigi, jie su ramia sąžine galėjo sumanyti savo baisius nusikaltimus ir paskui juos įgyvendinti, žinodami, kad “popiežius” jau atleido jų nuodėmes. Dievo Žodį nuo jų patraukė, todėl kas galėjo žinoti tiesą? Kadangi tiesa randasi tik Žodyje, žmonės buvo uždaryti Romos Bažnyčios kalėjime, laukdami mirties ir po mirties – teismas. O didžioji paleistuvė, pasigėrusi šventųjų kankinių krauju ir negalvodama apie pasmerkimą, karštligiškai mėtėsi, žudydama žmones dvasiškai ir fiziškai. Taigi, ketvirto periodo pabaigoje, o tai taip pat buvo jau penktojo periodo pradžia, įvyko turkų įsiveržimas į Konstantinopolį, kas išsiuntė mokslininkus kartu su jų graikiškais manuskriptais iš Rytų į Vakarus. Tokiu būdu išplito Žodžio švarumas ir tikrų tikinčiųjų mokymas. Ir ne tik dėka šitų gerų mokytojų, kas buvo labai svarbu, bet taip pat sukurtų staklių, tapusių pagrindu dabartinių spausdinimo presų, kas palengvino knygų spausdinimą. Tokiu būdu, mes matome, kad tai buvo atsakymu į viltis ir didelį Biblijų poreikį. Dievas pakėlė daug stiprių vyrų, vienas iš kurių buvo Liuteris. Dar du įžymūs buvo Kalvinas ir Cvinglis, ir be jų buvo daug kitų, kurie ne taip gerai žinomi. Vis dėl to, nors visa tai buvo neveltui, tačiau tie patys žmonės buvo kliūtimi Dievo Darbui. Nors tame, kad jie Neišstojo prieš bažnytinę – valstybinę Nikėjos Pasitarimo santuoką, bet faktiškai paskatino šią sąjungą. Jie džiaugėsi, kad valstybė gina Evangeliją, tačiau tam nebuvo pagrindo Žodyje. Ir nors mes suprantame, kad “ir žmogiškas pyktis pavirs Dievo garbei”, pavyzdžiui, kada Henrikas Aštuntasis palaikydamas reformaciją atmetė popiežiaus valdžią, tačiau tai buvo toli nuo Sekminių tiesos ir Visagalio Dievo užtarimo. Nežiūrint į tai, kad Liuteris nuolat mokė prieš išorinį kyšimasi į vietinės bažnyčios klausimus, jis nepajėgė išvalyti žmonių protų nuo šito “vyskupiško ir arkivyskupiško” bažnyčios valdymo supratimo. Tokiu būdu, bažnyčia žengė žingsnį teisinga kryptimi, bet liko sukaustyta, todėl greitai vėl buvo uždaryta į tą patį kalėjimą, iš kurios bandė pabėgti. Tačiau pasibjaurėtinų darbų taurė dar nebuvo pilna. Liuteris neteisingai išsiaiškino, sukėlė sumaištį, kas tapo daugelio žmonių žūties priežastimi; ne tik tai, bet ir Cvinglio šalininkai persekiojo ir pasodino į kalėjimą dievobaimingą daktarą Chabmerą, ir nors tą sykį jo nesudegino, bet kaltė už jo vėliau sekusią mirtį ant laužo didžia dalimi gula ir ant jų. Ir Kalvinas taip pat padarė ne mažiau, nes jis išprašė Sirvetijaus arešto, kuris suprato ir mokė apie Dievybės vienybę. Valdžia ištardė jį, ir pačio Kalvino pasibaisėjimui Sirvetijus buvo sudegintas ant laužo. Taip, būtent šis tragiškas laikas ir buvo denominacinio uolumo laikas. Gerai šią epochą aprašė Kamenis. Jis parašė: “VIENA KO REIKIA”. Jis palygina šitą pasaulį su labirintu ir parodo, kad išėjimas iš jo – tai palikti tai, kas nereikalinga, ir pasirinkti vienintelį, kas būtina – Kristų. Jis rašo, kad didelis skaičius mokytojų yra priežastis tokio didelio skaičiaus sektų, kurioms greitai neužteks pavadinimų. Kiekviena bažnyčia vertina save kaip tikrąją bažnyčią arba mažų mažiausiai kaip pačią švariausią ir ištikimą jos dalį, tuo tarpu kaip savo tarpe jie persekioja vienas kitą su karčia neapykanta. Nėra vilties, kad jie susitaikys tarp savęs; jie sutinka priešus su nesutaikomu priešiškumu. Iš Biblijos jie nukala savo įvairius mokymus; tai jų tvirtovės ir bastionai, už sienų kurių jie ginasi ir atremia atakas. Aš nepasakysiu, kad šitie tikėjimo išpažinimai patys savaime blogi, nors daugelyje atveju mes galime pripažinti, kad jie tokie. Jie tampa tokiais, kadangi uždega nesantaikos ugnį; tik atidėjus juos į šoną, būtų įmanoma imtis ir užgydyti bažnyčios žaizdas. Šitų sektų labirintuose ir įvairiuose tikėjimo išpažinimuose yra dar vienas labirintas; tai meilė disputams...Ką tuo pasiekė? Buvo išspręstas nors vienas mokslinis ginčas? Niekada. Tik išaugo jų skaičius. Šėtonas – tai didžiausias tuščiažodžiautojas; jis niekada neturėjo pralaimėjimo žodžių mūšyje...Dievo tarnavime žmogiškų žodžių paprastai daugiau, negu Dievo Žodžių. Kiekvienas čiauška kaip jam patinka, arba praleidžia laiką moksliniuose tyrinėjimuose ir kitų nuomonių paneigimuose. Apie naują gyvenimą ir apie tai, kaip žmogus turi pasikeisti į Kristaus atvaizdą, kad taptų Dieviškojo Charakterio dalininku. (2 Petro 1:4), beveik ir nekalba, lygiai kaip apie raktų jėgą. Bažnyčia beveik prarado jėgą surišti, paliko tik paleidžiančioji jėga...Vakarienės, kurios duotos kaip vienybės simboliai, meilės ir mūsų gyvenimo Kristuje, tapo karštų ginčų vieta, tarpusavio neapykantos priežastimi, sektantizmo centru... Trumpai tariant, krikščioniškasis pasaulis tapo labirintu. Tikėjimas suskaldytas į tūkstančių smulkių dalių, ir jeigu ką nors iš jų tu nepriimi, iš tavęs padarys eretiku...Kas gali padėti? Vienintelė išeitis, – tai grįžti pas Kristų, žiūrėti į Kristų kaip į vienintelį Lyderį ir vaikščioti Jo pėdomis, paliekant šone visus kitus kelius, kol mes visi nepasieksime tikslo ir neateisime prie tikėjimo vienybės. (Ef.4:13). Kaip dangiškas Meistras viską pastatė ant Rašto pamato, taip ir mes turime palikti visus familiarius mūsų specialius tikėjimo išpažinimus ir pasitenkinti visiems mums priklausančiu apreikštu Dievo Žodžiu. Laikant Bibliją savo rankoje, mes turime sušukti: aš tikiu tuo, ką Dievas apreiškė šitoje Knygoje; aš paklusniai laikysiuos Jo įsakymų; aš tikiu tuo, ką Jis pažadėjo. Krikščionys įsiklausykite! Yra tik vienas gyvenimas, bet mirtis ateina pas mus tūkstančiais pavidalų. Yra tik vienas Kristus, bet tūkstantis antikristų...Taigi, žinok, o krikščioniškasis pasauli, vienintelio, ko reikia. Arba tu sugrįši pas Kristų, arba būsi sunaikintas kaip Antikristas. Jeigu tu išmintingas ir trokšti gyventi, sek paskui Gyvenimo Lyderį. Bet jūs, Krikščionys, džiaukitės jūsų paėmime...klausykite jūsų Dangiško Lyderio žodžių: “Ateikite pas Mane”....Atsakykite vienu balsu: “Taip, mes einame”. Taigi, kaip aš jau sakiau, ši epocha suteikė didelį ūgtelėjimą denominaciniai dvasiai. Dabar tai jau tikrai pasireiškė tai, kas buvo pas korintiečius. – “Aš – Pauliaus, o aš – Kefo”. Ten buvo liuteronai, husitai [Jano Guso pasekėjai. – Red.], Cvinglio šalininkai ir t.t. Apgailėtinos Kūno nuolaužos. Jie nešiojo Vardą, tarsi gyvi, bet buvo mirę. Žinoma, jie buvo mirę. Jie mirė tą minutę, kada organizavosi. Didelės grupės organizavosi ir susijungė santuokos ryšiais su valstybe. Tai ir buvo priežastis. Su jais buvo baigta. Tai buvo tie liuteronai, kurie kritikavo Romos Bažnyčią. Jie suprato dvasinių ir politinių sąjungų neteisingumą, tačiau Liuteris (kaip kažkada ir Petras papuolė į judaistinį spaudimą) ėjo toliau ir tikėjimo saugotoju padarė valstybę, o ne Dievą. Tai pirma žinoma denominacija, kuri išėjo iš tos paleistuvės, bet kada Liuteris mirė, nepraėjo daug laiko, kaip joje atsirado hierarchijos, panašiai tai, su kuria jie kovojo. Prasidėjo kaip Dievo judėjimas, bet jau atėjus antros kartos laikui sugrįžo po savo motinos sparnu. Ji atsidūrė užnugarį ir net nežinojo šito. Jie pastatė savo asmeninį vardą virš Jo Vardo. Ir jie gyveno po savo asmeniniu vardu. Ir visos denominacijos šiandien daro tą patį. Jie gyvena savo asmeniniu vardu, o ne Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu. Tai lengva pamatyti, nes kiekviena bažnyčia žinoma savo garbinimo būdu, bet nė viena nežinoma Dievo jėga. Štai patikrinimas jums. Aš noriu, kad jūs čia atkreiptumėte dėmesį, kad šitoje epochoje tarp jų nebuvo ženklų ir stebuklų. Jie pakeitė Dievo jėgą į valstybės jėgą. Jie įsikibo į savo asmeninį vardą; jie išaukštino savo vardus. Tai buvo ta pati suvarymo kiekvieno į savo bandą, sena dvasia. Šiandien baptistai nori, kad metodistai pereitų pas baptistus. Metodistai kreipia į savo tikėjimą presbiterionus. O sekmininkai nori gauti visus. Kiekvienas žada daugiau ir žada pačias didžiausias viltis – savotiškas duris į dangų arba mažų mažiausiai kelią prie prabangaus pagrindinio įėjimo. Kaip visa tai tragiška. Tai denominacinė dvasia privertė visas denominacijas parašyti savo vadovėlius ir mokyti savo mokymus, atidaryti savo ofisus ir bažnytinį vadovavimą, o paskui kiekviena tvirtina, kad ji viena ir tik ji viena iš tikrųjų šaukia už Dievą kaip labiausiai pasiruošusi. Tai lygiai tas pats, ką daro popiežius ir Romos Bažnyčia! Jie jau sugrįžo ir stovi kartu su savo motina, su paleistuve, ir nežino to. Mūsų komentaro pabaigai iš šito sakinio – “Turi vardą, jog esi gyvas, tačiau esi miręs”, − aš nepadarysiu jums per daug didelio įspūdžio, jeigu pasakysiu, kad šitas periodas, nors ir atnešė reformas, vietoj pagyrimo gavo griežčiausią Dievo papeikimą, nes JIS PASĖJO DENOMINACIJOS SĖKLĄ, KAS ORGANIZAVO IR SUGRAŽINO ATGAL PAS PALEISTUVĘ, po to kai Dievas atvėrė duris pabėgimui. Kada įvyko šis judėjimas lauk nuo Katalikų Bažnyčios, jis nebuvo tikrai Dvasiniu kaip visuma, bet daugiau politiniu. Daugelis žmonių griebėsi protestantizmo, kadangi, kaip aš jau sakiau, jie neapkentė politinių ir finansinių romos sistemos pančių. Tokiu būdu, vietoj didžiojo Dvasinio judėjimo su visais skiriamaisiais Šventosios Dvasios veikimo ženklais, kaip tai buvo Sekminėse, kada Dievas panaudojo grynai Dvasines priemones Savo tikslų įvykdymui, tai buvo iš tikrųjų DARBAI, KADA ŽMOGIŠKAS PYKTIS DIEVO GARBEI, ir rezultatus galima sulyginti su Izraelio istorija, kada jis paliko Egiptą ir klajojo dykumoje, nepasiekęs Kaanano žemės. Tačiau nemažai buvo padaryta tam, kad šis romos jungas nors dalinai būtų sudaužytas, dabar žmonės galėjo gauti Dievo Žodį ir be tokios didžiulės baimės, kaip ankstesniais laikais, pasiduoti Dvasios veikimui. Tai atvėrė duris į didžią misionierišką epochą. Tiatyros Jezabelė nebuvo nusiteikusi susilpninti savo įsikabinimą už žmonių kaklo, ir čia mes matome, kaip jos dukra Gafolija kelia savo galvą Sardų Periode su viltimi, kad ji sugebės pasmaugti tikrąją sėklą savo organizacijos sumanymais. Ištrauka iš W.M Branhamo serijos pamokslų pavadinimu „Septynių Bažnyčios periodų išdėstymas“