Rasa iškrenta prieš pat auštant (paprastai), kažkuriuo nakties laiku, kada jau nurimsta šito pasaulio triukšmas ir grūstis, kada visi jau užmigo. Jūs kada nors išeidavote anksti ryte? Išeini anksti ryte ir matai, kad visur taip gaivu, labai-labai gaivu anksti ryte. Kodėl? – Žemė motulė kažkurį laiką pabuvo “priedangoje”, ir ji atsigaivino. O jūs kada nors buvote su žmogumi, kuris užsidarė nuo šito pasaulio? Kada kalbiesi su juo, pats atsigaivini. Jie atsigaivina, jie pradeda atgyti. Lygiai kaip krikščionis, kuris pasislėpė su Dievu nakties tyloje arba kažkur, o sekančią dieną išeina su šviežumu, dvelkiantis gyvenimu, malonu šalia pabūti, su tokiu žmogumi malonu pakalbėti; šitas žmogus gali tave padrąsinti, juo galima pasitikėti.
Ir tas žmogus, kuris gyvena Dievo Artume, už uždangos, gyvena Dievo Šlovėje – netgi, jeigu siaučia audros, arba debesys, arba mėnulis nešviečia, arba žvaigždės nespindi, ar tai žibintuvai gęsta, tai nesvarbu – jis gyvena Dievo Šlovės Pasirodyme, po Šventosios Dvasios jėga! Naktį ji negesdavo. Ji negesdavo…Tai tokia…tokia paslaptinga Šviesa, tokia šilta, šviečianti Šviesa. Ir tikintysis ramus, įeina vidun už uždangos, į Šlovės Pasirodymą, kur buvo indas su Mana, kur jis kiekvieną dieną valgo, niekada nesibaigia. Jis maitinasi Mana. O-o, tai bent! Jo niekas pasaulyje nejaudina. Viskas jau nuspręsta. Dievas buvo virš jo, klausėsi jo maldos ir atsakinėjo į jo maldą. Ir, be to, jis gyveno tiesiog Karaliaus Artume, Dievo, Dievo Šlovės Pasirodyme. Kiekvienąkart, kada kas nors tokio prasidėdavo, tame jis netgi nebuvo pasiekiamas. Jis šito negirdėjo, jis negalėjo. Šito pasaulio inkštimas pasiliko lauke. Mano drauge, jeigu tu nors kartą įeisi į Kristų, į tą vietą, kur šis pasaulis miręs, kur viskas…nesvarbu, kad jūsų vaikai tokie tai, jūsų motina tokia tai, jūsų tėtis pasakė tą ir tą, arba jūsų pastorius pasakė tą ir tą, arba daktaras pasakė taip ar anaip – tu netgi šito negirdi, tu gyveni tiktai Dievo Šlovės Pasirodyme, žingsniuoji ir gyveni Karaliaus Artume. Kiekvieną dieną mielas tavo sielai. Tai bent! Viskas gerai, viskas nuostabu. Niekas negali tau pakenkti. O-o, kokia tai vieta! Tegu mano kaimynai apkalba, tegu bus tai, kita ir trečia – te viskas pražūna. Aš einu į bažnyčią su vienu tikslu – kad būti Tavo Artume. Aš įėjau čia, Viešpatie, aš jau niekada nebenorėsiu iš čia išeiti. Aš pasitikėsiu Tavo Žodžiu, tam, ką Tu kalbi. Čia aš ir noriu būti. Nuleisk už manęs uždangą, Viešpatie, kad aš matyčiau tiktai vieną Jėzų, gyvenčiau ir žingsniuočiau, ir mirčiau Jame. Štai taip.O Dieve, paslėpk mane toje vietoje, paslėpk mane toje vietoje, kur nusileis kitos uždangos, ir aš nebematysiu nieko, išskyrus Patį Jėzų. Aš nenoriu girdėti pasaulietiškos fantazijos. Man be skirtumo, kad pas juos atominės bombos, kad pas juos reaktyviniai lėktuvai,kad nauja “Ševrole” atrodo geriau “Bjuikų”. Visa tai neturi reikšmės. Visas reikalas tame, kad aš kiekvieną dieną vaikštau ir gyvenu su Kristumi, ir aš miriau savajam “aš”, ir uždangos nusileido, ir aš Jame, o Jis manyje! Tegu siaučia audros, mano inkaras laiko už uždangos. Negaliu jums paaiškinti, kodėl mūsų laikais pas mus jūroje daug štormų, bet aš dėkingas už inkarą, kuris stipriai laiko už uždangos. Kada laivas siūbuoja, ir atrodo, kad dar vienas veržimasis, ir jis nuskęs, mano inkaras vis tiek už uždangos. Aš įinkarintas už uždangos. Ištraukos iš W.M Branhamo pamokslo "Dėl ko tokie žmonės neramūs" (Vidinė uždanga) (Why Are People So Tossed About?)
Rasa iškrenta prieš pat auštant (paprastai), kažkuriuo nakties laiku, kada jau nurimsta šito pasaulio triukšmas ir grūstis, kada visi jau užmigo. Jūs kada nors išeidavote anksti ryte? Išeini anksti ryte ir matai, kad visur taip gaivu, labai-labai gaivu anksti ryte. Kodėl? – Žemė motulė kažkurį laiką pabuvo “priedangoje”, ir ji atsigaivino. O jūs kada nors buvote su žmogumi, kuris užsidarė nuo šito pasaulio? Kada kalbiesi su juo, pats atsigaivini. Jie atsigaivina, jie pradeda atgyti. Lygiai kaip krikščionis, kuris pasislėpė su Dievu nakties tyloje arba kažkur, o sekančią dieną išeina su šviežumu, dvelkiantis gyvenimu, malonu šalia pabūti, su tokiu žmogumi malonu pakalbėti; šitas žmogus gali tave padrąsinti, juo galima pasitikėti. 
Ir tas žmogus, kuris gyvena Dievo Artume, už uždangos, gyvena Dievo Šlovėje – netgi, jeigu siaučia audros, arba debesys, arba mėnulis nešviečia, arba žvaigždės nespindi, ar tai žibintuvai gęsta, tai nesvarbu – jis gyvena Dievo Šlovės Pasirodyme, po Šventosios Dvasios jėga! Naktį ji negesdavo. Ji negesdavo…Tai tokia…tokia paslaptinga Šviesa, tokia šilta, šviečianti Šviesa. Ir tikintysis ramus, įeina vidun už uždangos, į Šlovės Pasirodymą, kur buvo indas su Mana, kur jis kiekvieną dieną valgo, niekada nesibaigia. Jis maitinasi Mana. O-o, tai bent! Jo niekas pasaulyje nejaudina. Viskas jau nuspręsta. Dievas buvo virš jo, klausėsi jo maldos ir atsakinėjo į jo maldą. Ir, be to, jis gyveno tiesiog Karaliaus Artume, Dievo, Dievo Šlovės Pasirodyme. Kiekvienąkart, kada kas nors tokio prasidėdavo, tame jis netgi nebuvo pasiekiamas. Jis šito negirdėjo, jis negalėjo. Šito pasaulio inkštimas pasiliko lauke. Mano drauge, jeigu tu nors kartą įeisi į Kristų, į tą vietą, kur šis pasaulis miręs, kur viskas…nesvarbu, kad jūsų vaikai tokie tai, jūsų motina tokia tai, jūsų tėtis pasakė tą ir tą, arba jūsų pastorius pasakė tą ir tą, arba daktaras pasakė taip ar anaip – tu netgi šito negirdi, tu gyveni tiktai Dievo Šlovės Pasirodyme, žingsniuoji ir gyveni Karaliaus Artume. Kiekvieną dieną mielas tavo sielai. Tai bent! Viskas gerai, viskas nuostabu. Niekas negali tau pakenkti. O-o, kokia tai vieta! Tegu mano kaimynai apkalba, tegu bus tai, kita ir trečia – te viskas pražūna. Aš einu į bažnyčią su vienu tikslu – kad būti Tavo Artume. Aš įėjau čia, Viešpatie, aš jau niekada nebenorėsiu iš čia išeiti. Aš pasitikėsiu Tavo Žodžiu, tam, ką Tu kalbi. Čia aš ir noriu būti. Nuleisk už manęs uždangą, Viešpatie, kad aš matyčiau tiktai vieną Jėzų, gyvenčiau ir žingsniuočiau, ir mirčiau Jame. Štai taip.O Dieve, paslėpk mane toje vietoje, paslėpk mane toje vietoje, kur nusileis kitos uždangos, ir aš nebematysiu nieko, išskyrus Patį Jėzų. Aš nenoriu girdėti pasaulietiškos fantazijos. Man be skirtumo, kad pas juos atominės bombos, kad pas juos reaktyviniai lėktuvai,kad nauja “Ševrole” atrodo geriau “Bjuikų”. Visa tai neturi reikšmės. Visas reikalas tame, kad aš kiekvieną dieną vaikštau ir gyvenu su Kristumi, ir aš miriau savajam “aš”, ir uždangos nusileido, ir aš Jame, o Jis manyje! Tegu siaučia audros, mano inkaras laiko už uždangos. Negaliu jums paaiškinti, kodėl mūsų laikais pas mus jūroje daug štormų, bet aš dėkingas už inkarą, kuris stipriai laiko už uždangos. Kada laivas siūbuoja, ir atrodo, kad dar vienas veržimasis, ir jis nuskęs, mano inkaras vis tiek už uždangos. Aš įinkarintas už uždangos. Ištraukos iš W.M Branhamo pamokslo "Dėl ko tokie žmonės neramūs" (Vidinė uždanga) (Why Are People So Tossed About?)
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti