ĮSTATYMAS IR MALONĖ

ĮSTATYMAS IR MALONĖ






1 Labas vakaras, draugai. Aš labai džiaugiuosi, kad vėl šiandien vakare čia. Ir aš… Aš pavėlavau dėl to, kad aš tiesiog… Taip, kaip brolis Nevillas sakė, aš…aš užtrukau, bet priežastis buvo tame, kad aš buvau… Šiomis dienomis aš pasakiau bažnyčiai, žinote, aš pasakiau: “Aš tiesiog pasistengsiu vengti skambučių ir viso kito”. Tai neįmanoma. Ir štai, aš ką tik atvažiavau iš ligoninės, lankiausi dvejose Luisvilyje ligoninėse tiesiog prieš kelias minutes – skubus iškvietimas. Todėl aš truputi ir pavėlavau. Aš sugrįžau jau tada, kada reikėjo važiuoti čia. Tad… Ir po to aš… Mano manymu, žmona paskambino man ir pasakė man, kad, mano manymu, sesuo Raddell ruošėsi šiandien vakare čia ir irgi serga. Ir aš labai gailiuosi dėl šito.

2 Ir aš atvažiavau nuo savo pusbrolio, kuris Luisvilyje, atvedžiau jį ten pas Kristų – nors kažkas gero. A…o tai baisi liga, tai Chodžkino liga, jis galėjo mirti bet kurią minutę. Tikiu, kad Viešpats akimirksniu išgydė jį. Tad…

3 Brolio Džimo Uaizcharto anūkas guli ten, veteranų ligoninėje, pas jį tas pats, ir Chodžkino liga plinta į širdies sritis ir po krūtinės ląstą, tad jūs žinote, ką tai reiškia, kad visai ne daug liko. Jie nieko negali padaryti, bet jie žino, kad jų vienintelė viltis – tai Dievas.

4 Šiandien vakare man šiaipjau reikėtų važiuoti į Miltauną. Basti Rodžers (jūs prisimenate, apsilanko čia; daugelis iš jūsų žino brolį Rodžersą) rimtai serga, skambina man visą dieną.

5 Ir sužinojo, kad miela Džordži Karter, kuri pasveiko prieš dvylika ar keturiolika metų, buvo prikaustyta prie lovos devynis metus ir aštuonis mėnesius, ir nė karto nesikėlė iš lovos… Ir kartą išėjau… (aš meldžiausi už ją kelis kartus) …ir kartą vakare išėjau į gryną orą, ir meldžiausi vienoje vietoje. Ir atėjo Viešpats, nedidelė Šviesa spindėjo pro sedulinį krūmą, pasakė: “Vyk pas Karterius dėl Džordžijos išgydimo. Ji pasveiks”. Jūs visi žinote šitą atvejį, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Gerai. Per visus šiuos metus ji netgi nei karto neatsigulė į lovą; mano manymu, nuo to laiko nebuvo netgi stipraus peršalimo.

6 Ir mes sužinojome, kad ji dabar miršta nuo vėžio ant krūtinės. Ir ji skambino. Ji išgirdo, kad aš sugrįžau (pasakė, kad ji jau nuleido rankas), ir ji pasikėlė iš lovos, kad priimti savo išgydymą.

2 IŠTARTAS ŽODIS



Todėl būtinai reikia su ja pasimatyti. O rytoj – mano paskutinė čia diena, ir reikia išvykti. Tad… Skambučių maždaug štai toks skaičius, tad netgi nežinai, ką daryti. Tiesiog tenka daryti kas įmanoma.

7 Bet svarbiausia, kaip brolis pasakė, svarbiausia – jūs turite palikti viską dėl savo bendravimo su Jėzumi Kristumi. Viską! Juk, galu gale, mes pradedame žiūrėti vienas į kitą ir tuomet nutolstame nuo Kristaus. Suprantate? Aš geriau sugaišiu daug-daug laiko bendravime su Juo, kad Jis galėtų padėti kitiems. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

8 Taigi, malonu būti šiandien vakare čia, šiame nedideliame maldos susirinkime, į kurį mes susirenkame čia trečiadieniais. O aš užmiršau, ką sakiau jam apie pamokos pravedimą šitą vakarą. Tad man teko šiandien vakare atvykti čia tiesiog kaip yra. Štai, kelyje, įjungęs mašinoje šviesą, aš šiam vakarui parinkau čia kai ką iš to, ką aš pamokslavau neseniai sekmadieninėje mokykloje, iš Laiško Hebrajams.

9 Mano manymu, praėjusį kartą, kada aš vedžiau čia sekmadieninės mokyklos pamoką, na, prieš išvykstant į užsienį, aš sustojau prie Hebrajams 10 skyriaus. Aš prisimenu, kaip skaičiau ir pasižymėjau čia 18 eilutę “sekančiam sekmadieniui”, o tas sekantis sekmadienis taip ir neatėjo. Tad, galbūt, mūsų vakaro pamoką mes pradėsime šiandien nuo čia.

Telaimina jus Viešpats. Ir prisiminkite visus tuos žmones maldoje.

10 Tiesiog prieš kelias minutes, man įeinant, viena ponia papasakojo man, kad vieną mano seną draugą nuvežė į ligoninę, tiksliau, jis jau ligoninėje ir tik ką turėjo operaciją. Bill Grant iš vietinės policijos, mano geras draugas, spausdina šias fotonuotraukas ir visa kita – ligoninėje kritinėje būklėje.

11 Ir…ir aš susitikau ten su tikru brolio Sloterio broliu. Džinas man sakė, kad jis, mano manymu, du kart buvo ligoninėje. Ir ligos tiesiog visur, žinote. Tam, atrodo, nėra pabaigos. Bet jis pasakė…

12 Žinote, aš dažnai užduodavau sau klausimą. Juk kada Mozė vedė Izraelio vaikus per dykumą, kada jis juos išvedė, ten buvo maždaug du milijonai žmonių – tai yra jaunų ir senų, visus kartu. Ir jis keturiasdešimt metų vedė juos per dykumą. Dabar tiesiog įsivaizduokite, kaip…

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 3



Juk ten nebuvo…nebuvo sanitarinių sąlygų, kokios pas mus šiandien. Ir jie…pas juos irgi nebuvo… Pas juos ten buvo jauni…daug jaunų žmonių. Kaip jūs galvojate, kiek pas du milijonus žmonių gimdavo kūdikių per vieną naktį? Ir dar, be to, kiek buvo pagyvenusių žmonių ir luošų, ir kitų. Ir jis keturiasdešimt metų vedė juos po Dievo vadovavimu per dykumą keturiasdešimt metų, ir kada jie išėjo, tarp jų nebuvo nei vieno ligonio.

13 Jums norėtųsi dabar žvilgtelėti į daktaro Mozės vaistinėlę ir pamatyti, kas pas jį ten buvo tokio, kad jie ne…jie nesirgo? Ar jūs visi norėtumėte į ją pažvelgti? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Aš galiu parodyti ją jums. Mes dabar kreipsimės čia į Išėjimo Knygą, ir aš parodysiu, kur. Tai juk jo vaistinėlė. Aš parodysiu jums, ką jis čia pasakė. Aš žvilgtelėsiu tiesiog į jo vaistinėlę ir pažiūrėsiu, kas ten sakoma.

14 Kai turėdavo gimti kūdikis, kada pas ką nors buvo apendicitas, arba susirgdavo tuberkulioze, arba kuo nors tokiu, štai receptas, kurį perskaitydavo Mozė: “Aš Viešpats, gydantis tave”. Pas ji buvo tik tai: “Aš Viešpats, gydantis tave”. Daugiau pas jį nieko nebuvo. Chm-chm! Juk šito užtenka, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Mozė pasakė: “Būtent Viešpats išgydė jus”. Ir už žmogų tiesiog meldėsi, ir jis pasveikdavo.

15 O jūs žinote, kas dar vyko per tą laiką dykumoje? Kada jie išėjo, jiems netgi nereikėjo naujos avalynės, ir jų drabužiai išviso neseno. Išbuvo keturiasdešimt metų dykumoje su vienu tik vaistu, su vienu receptu: “Aš Viešpats, gydantis visas tavo ligas”. Ir Jis tai darė, nes jie tikėjo Jo Žodžiams ir tiesiog išsilaisvindavo nuo visų…

16 Neužmirškite, jie juk buvo išmokyti, jie buvo pas egiptiečius, kurie buvo pačiais protingiausiais. Šiandien pas mus nėra tokių protingų daktarų, kokie buvo pas juos, nes jie darė tokius dalykus, kurie kalba apie tai, kad mums moksle dar toli iki tolio lygio. Pavyzdžiui, egiptiečiai pastatė… Tiesiog prieš kelias dienas aš praėjau ten pro sfinksą, žiūrėjau, koks gi visgi milžiniškas daiktas.

17 O tos piramidės (oi!) net su miesto kvartalu į aukštį, tonomis. Luitai ten viršui didžiu lygiai tokie, kaip ši maldykla. Šiandien žmonės kad ir kaip norėtų negalėtų jų ten pakelti. O jie tai kažkokiu būdu padarė.

18 Ir dar sfinksas – man atrodo, reikia šešiolikos vagonų su platformomis, kad padėti jo koją. O kaip dėl jo kūno?

4 IŠTARTAS ŽODIS



Matote, tai…tai buvo tokie žmonės, kurie žinojo paslaptis, žinias, kurių pas mus dabar nėra. Manau, kad pas mus jos yra, tiesiog mes nepasiekėme tokio lygio atominėje energijoje arba panašiose srityse, nes nei elektros energija ir jokia panašia energija nepavyktų visa tai pakelti. Bet jie tai pastatė.

19 Ir ta piramidė, didžiulė piramidė, pastatyta ten, geografiškai stovi pačiame žemės centre su tokiu tikslumu, kad, kur tu bebūtum saulė, aplink ją niekada nebūna šešėlio. Technologija mums dar daug…toli iki to, kad susilyginti su jais. Ir pagalvok tik, juk tai buvo daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų, ir jau tada tai buvo.

20 Ir štai, aptiko, kad joje parašyta Biblija, lygiai tokia pat, kaip ir štai ši Biblija, tik dydžiu ir visu kitu, išmatuojama Evangelija ir Raštas, tiksliai kaip Ji pas mus čia. Henochas sudėliojo visa tai ten prieš daug-daug metų iki pasaulinio tvano.

21 Taigi, Dievas parašė tris Biblijas. Dievas viską daro trejetais. Jis parašė tris Biblijas. Joje tris Kristaus atėjimai, egzistuoja trys malonės epochos, Dievybėje trys asmenys…tiksliau, trys vieno Asmens pasireiškimai Dievybėje, ir visi šie dalykai. Suprantate?

22 Kaip Jėzus atėjo pirmąkart – vienąkart jis jau buvo atėjęs (ar ne taip?) – Jis atėjo išpirkti Savo Nuotakos. Antrąkart Jis ateis priimti Savo Nuotakos ir patraukti ją pasitikti ore. O trečiąkart ateis jau su Savo Nuotaka kaip Karalius su Karaliene. Matote?

23 Taigi, dar…dar yra taip pat trys…yra trejetai Dievo pasireiškimuose. Kažkada Dievas pasireiškė tėvystėje, kada Jis vedė Izraelio vaikus. Sekantį kartą Dievas pasireiškė sūnystėje – Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Trečią kartą Dievas pasireiškia dabar pas mus – Šventojoje Dvasioje. Matote? Trys pasireiškimai. Viskas trejetais.

24 Dabar pereisime prie mūsų pamokos. Kas iš jūsų mėgsta skaityti Bibliją? Ir tiesiog… [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] o, aš tiesiog labai mėgstu Ją!

25 Jeigu Dievas leis, kada aš sugrįšiu… Aš dabar važiuosiu savaite dvi, kad truputi pailsėti. Tad, kai aš sugrįšiu, jeigu Dievas leis, aš noriu pravesti prabudimą čia maldykloje, tiesiog prabudimą mokant. Ir mes paimsime ką nors iš Biblijos ir tiesiog pereisime per ją…

26 Prisimenate… Kas čia iš senbuvių prisimena, kaip mes ėmėme, pavyzdžiui, Išėjimo knygą ir nagrinėjome ją, turbūt, ištisus mėnesius, visą laiką nagrinėjome išėjimo Knygą?

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 5



27 Vienąkart ėmiausi Jobo ir vis niekaip negalėjau iš ten išeiti. Jūs prisimenate? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Viena ponia parašė man laišką, rašo: “Broli Branhamai, jūs kada nors nuimsite Jobą nuo pelenų krūvos?” Chm-chm! Aš vis kalbėjau viena tema – apie vargšelį Jobą, kuris sėdėjo ten, ant pelenų krūvos. Juk visi jo draugai paliko jį, jis pasidengė votimis ir visa kita. Man buvo taip gaila šio draugužio, kad aš…

28 Ir po to Viešpats viską pakeitė kitaip ir palaimino jį, nes jis stengėsi gyventi tiek kiek galėjo suprasti – aukodamas aukas. Tai viskas, ką jis žinojo, ir jis…kad reikia išpažinti savo nuodėmes. Ir jis imdavo ir surinkdavo savus…savo vaikus, ir aukodavo auką, sakydavo: “Galbūt, jie nusidėjo slaptai ir nežino šito”. Jis buvo tikru tėvu, ir pabaigoje Dievas sugražino jam visus tuos vaikus. Jūs žinote apie tai?

29 Beje, aš noriu jus kai ko paklausti. Jūs dar prisimenate, kaip Jis sugražino jam vaikus? Prisimenate, Jis davė jam viską dvigubai. Pradžioje jis turėjo tiek tai tūkstančių jaučių, o kai jie visi buvo paimti, Jis padvigubino jaučių skaičių. Avių – Jis padvigubino avių skaičių. Bet prisimenate, jis turėjo, mano manymu, septynis ar dvylika (neprisimenu dabar tiksliai, kiek būtent) sūnų ir dukterų. Bet sūnų ir dukterų pas jį buvo toks pat skaičius – Dievas davė juos jam. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Matote, Jis padvigubino visą jo turtą čia žemėje. Štai, bet jo sūnūs ir dukterys, visi jie žuvo, ir Jis padovanojo jam būtent tokį pat skaičių sūnų ir dukterų. Jūs kada nors atkreipėte dėmesį? Jūs kada nors susimąstėte apie tai? Jūs prisimenate, kaip mes apie tai mokėme? Matote?

30 Kur buvo tie sūnūs ir dukterys? – Šlovėje, laukdami jo. Suprantate? Jis padovanojo jam juos visus iki vieno. Matote, nei vienas iš jų nebuvo pražuvęs. Suprantate? Toks pat skaičius sūnų ir dukterų, kokį Jis paskyrė pradžioje, tokį pat skaičių Jis paskyrė ir pabaigoje. O jo avių, jaučių ir viso kito skaičius Jis padvigubino. Bet jo sūnūs ir dukros visi buvo išgelbėti ir laukė Šlovėje, kada pas juos nueis Jobas. O, tai bent! Tai kainuoja visko, tiesa? Gerai.

31 Laiškas Hebrajams. Paulius… Mano manymu, Paulius kreipiasi į žydus, atskirdamas įstatymą nuo malonės. Ir mes turėjome… Galbūt, mes tiesiog paskaitysime kelias eilutes, pirmas 10 skyriaus eilutes, tačiau po to mes pradėsime nuo 19. Galvoju, kad mes… Nagi pažiūrėkim:

6 IŠTARTAS ŽODIS



Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį,

o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis

aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos,

padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.



32 Taigi, jeigu išaiškinti šią pirmą dalį, aš manau, kad Paulius norėjo jiems pasakyti, kad senasis įstatymas buvo būsimųjų gėrybių šešėliu. Štai, jie…

33 Šešėlis – tai kažkas tokio… Jeigu eisi link sienos, tiksliau, į šią pusę, nuo šviesos pusės, tai jūs pastebėtumėte, kad jūsų šešėlis eina prieki jūsų. Jeigu jūs eitumėte nusileidimo saulės kryptimi, tai jūsų šešėlis būtų už jūsų.

34 Taigi, atkreipkite dėmesį: “Visas įstatymas turi būsimųjų gėrybių šešėlį”. Matote? Tik šešėlį. Taigi, Paulius įtikinėjo, kad tai, kaip vyrai toje praėjusioje epochoje buvo apipjaustomi kūniškai – tai buvo apipjaustymo Šventąja Dvasia širdies provaizdžiu mūsų laiku; jeigu jie laikėsi tuomet įsakymų, parašytų ant akmeninių plokščių, tai paskutinėmis dienomis Dievas pasakė, kad Jis užrašys juos ant kūninių mūsų širdies plokščių.

35 Taigi, tais laikais sužinodavo apie tai, kad negalima…“nevok!”, tik jeigu matė tai įsakymuose. Ir įstatymas buvo duotas po to, kad atnešti…atnešti sutaikinimą, nes jeigu nėra įstatymo, tai… Jeigu nėra įstatymo, tai nėra ir nuodėmės. Juk jei nedraudžiama…

36 Jeigu šiame mieste nėra įstatymo, sakančio, kad negalima važiuoti užsidegus raudonai šviesai, negalima daryti kažko, vadinasi, jeigu tu važiuoji užsidegus raudonai šviesai, tu nepadarei nieko blogo, nes nėra įstatymo, kuris apie tą sakytų.

37 Tad įstatymas užtrauktų pyktį, tiksliau, iškeltų nuodėmę. Suprantate, jie neturėjo… Jie darė visus šiuos dalykus dar prieš…iki įstatymo, ir visa tai nebuvo nuodėme, nes nebuvo įstatymo, sakančio, kad tai buvo nuodėmė. Bet kai atsirado įstatymas, įstatymas buvo pridėtas, kol neatėjo tobulybė.

38 Taigi, žmogus visada bando rasti kokį nors būdą, kaip save išgelbėti. Jis užsiima tuo taip pat ir šiandien, jis nei kiek nepasikeitė.

39 Praeitoje savaitėje Indijoje ateidavo žmonės, kurie visiškai apako, žiūrėdami į saulę, bandydami surasti sielos ramybę. Kai kurie augindavo štai tokius nagus ant rankų, bandydami įgyti sielos ramybę. Sako, kad žmonės niekada nenuleidžia rankos

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 7



ir laiko ją pakeltą keturiasdešimt metų, bandydamas įgyti ramybę. Pas kitus vos nevisiškai sudegusios pėdos, nes jie vaikščiojo ant įkaitintų anglių, bandydami įgyti ramybę, pamalonindami savo dievams. Guli ant stiklo, o tai tiesiog seni sudužę buteliai ir visa kita; guli ant lentų su vinimis ir visa kita, bandydami įgyti ramybę. O jie neturi ramybės, nes visa tai stabmeldystė. Ir mums čia Amerikoje sunku net gatvę pereiti, kad įgyti sielos ramybę pas tikrą, teisingą ir gyvą Dievą. Taip. Bet visi šie dalykai – tai pagoniški žmonių supratimai!

40 Dar tuo laiku Dievas siuntė įstatymą, ir jis buvo duotas po, kad parodytų mums, kad visa tai – nuodėmė. Bet juk šis įstatymas negalėjo pašalinti nuodėmės. Jis tik sustiprindavo nuodėmę. Suprantate?

41 Juk jei nėra įstatymo, sakančio, kad negalima daryti to ir ano, tada tai ne…tai ne… Ir jeigu tu padarai, tiksliau, sulaužai jį, tai… Jo ir nesulaužysi, nes nėra įstatymo, nėra ką pažeisti.

42 Bet kada įstatymas įsigali, tuomet pasireiškia nuodėmė. Tuomet jie buvo… Jie sakydavo: “Nevok! Nesvetimauk! Neprisiek melagingai!”, – visi šie dalykai. Jie darė tai ir ankščiau, bet tai nesiskaitė nuodėme, nes tam nebuvo įstatymo. Bet kai atėjo įstatymas, jis privertė žmogų suvokti, kad jam negalima vokti, jam negalima meluoti ir jam…svetimauti. Ir visi įsakymai tik sustiprindavo jį, tačiau šis įstatymas nepašalindavo nuodėmės. Jis tik duodavo žmogui suvokti, kad tai nuodėmė.

43 Taigi, įstatymas darė tik vieną – jie žinojo, kad nekaltas pavaduotojas turėjo mirti už nusidėjėlius. O šis įstatymas prasidėjo dar Edeno sode. Ir tada jie atnešdavo avį arba jautį, arba dar ką nors, ir papjaudavo jį, išpildavo kraują ant aukuro ir taip toliau, nes tai buvo padengiančia arba pavaduojančia auka. Bet tai niekada negalėjo pašalinti nuodėmės, nes gyvūno gyvybėje nėra pakankamai jėgų, kad panaikinti tai, kas žmogaus gyvybėje, nes žmogiškas gyvenimas aukščiau gyvūnų gyvenimo.

44 Taigi, štai mes sėdime šiandien vakare čia. Pas mus čia, sakysim, vokiečiai, airiai ir taip toliau, kai kurie – juodaodžiai. Jie… Nesvarbu, ar jie juodaodžiai, ar balti, ar geltonodžiai, arba kokios odos spalvos jie bebūtų – mes visi iki vieno kilome iš vieno žmogaus. Suprantate? Galima įrodyti moksliškai, kad gali nuvykti į pačias Afrikos džiungles

8 IŠTARTAS ŽODIS



ir rasti žmogų su pačia juodžiausia iš visų oda – ir jeigu jūs sirgtumėte, jis galėtų jums duoti kraują perpylimui. Jūsų kraujas tiksliai toks pat, kaip pas jį. Arba galima būtų nuvykti į Kiniją ir rasti žmogų su pačia geltoniausia oda Kinijoje, ir jis galėtų jums duoti kraują perpylimui. Suprantate? Arba pats tamsiausias žmogus Indijoje galėtų duoti jums kraują perpylimui. “Dievas iš vieno kraujo sukūrė visas tautas, visus žmones”. Bet jokio gyvūno kraujas pasaulyje nesusilygins su žmogaus. Suprantate? Pas kiekvieną gyvūną skirtingas kraujas. O pas visus žmones kraujas vienodas.

45 Taigi, argi tai neperbraukia kai kurių žmonių supratimus, kurie kalba ir moko mokykloje, čia, kad mes evoliucionavome iš gyvuliško gyvenimo? Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai gyvūnas galėtų duoti žmogui kraują perpylimui. Bet kraujas… Žmogaus gyvybė vienoda, bet gyvūnų gyvybė – kai kurie iš jų… Pavyzdžiui, gyvatė – ji šaltakraujė, žuvis – ji šaltakraujė, o štai meška, elnias arba šuo, arba arklys – jie jau visai kiti. Taip pat nei vienas iš jų…nei vienas iš jų negalėtų duoti kitiems [rūšims–Red.] kraują perpylimui, nes jie visi skirtingi. Bet žmonės visi vienodi.

46 Vadinasi, gyvūno kraujo auka buvo tik pakaitalu esant įstatymui, kol neatėjo Jėzus, Kuris negimė iš jokio žmogaus. Niekas šioje žemėje nebuvo Jo tėvu. Jis turėjo motiną, ir motina buvo mergelė, mergelė Marija, mergaitė aštuoniolikos metų. Ir Šventoji Dvasia apgaubė ją, Pats būdamas Dievu Tėvu, ir sukūrė – Tas pats, Kuris tarė, ir atsirado žemė, tiesiog ištarė.

47 Jūs žinote, kaip mes gilinomės į tai sekmadieni. Jeigu Dievas ištaria, tai būtinai įvyks! Šito išviso niekaip neišvengti. Dievas tarė: “Tebūna”, – ir taip būtinai įvyks. Niekas… Pats Žodis! O pats Žodis buvo mintis. Dievas, kada Jis… Prieš… Žodis – tai išreikšta mintis. Dievas pamastė Savo prote, ištarė, ir tai atsirado.

48 Ir mes širdyje turime tikėjimą, Dievo tikėjimą širdyje, ir aiškiai tai matome, tai tampa tikėjimu, o po to mes tai ištariame, ir tai atsiranda – tas pats, nes Kristaus protas yra žmoguje. Štai kaip vyksta išgydymai ir visa kita. Kada jūs gaunate šį tobulą apreiškimą apie tai, ką būtent jūs darote, tuomet jūs žinote, kaip elgtis (štai būtent), nes tai krikščioniškas vaikščiojimas.

Štai, bet gyvūnų kraujas nepanaikindavo nuodėmės.

49 O kada atėjo Jėzus, būdamas Dievo Sūnumi, apreikštu kūne, Jo Kraujas buvo ne toks, kaip kitų žmonių kraujas.

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 9



Pas kiekvieną iš mūsų, pas kiekvieną pranašą, pas kiekvieną didį žmogų buvo žmogaus kraujas. Bet pas šitą Žmogų buvo dieviškas Kraujas. Pats Dievas sukūrė Kraujo ląstelę.

50 Ir pats žmogus, jūs atsiradote iš vienos kraujo ląstelės. Jeigu jūs kada nors žiūrėjote ją pro mikroskopą… Aš mačiau prieš kelias savaites, tai yra, kaip dauginasi gyvūnai, kad jūs…tiksliau, ir ten buvo dešimtys tūkstančių ląstelių, ir šios ląstelės, kraujo ląstelės, susiduria. Ir tame… Tai ir paprastame žmoguje.

51 Bet šiuo atveju Pats Dievas sukūrė šią Kraujo ląstelę, ir žmogus tame iš viso nedalyvavo. Ir iš kur atsirado Jo Sūnus Kristus, Kuriame apsigyveno Pats Dievas, padarydamas Jį Emanueliu žemėje. Štai toks paveikslas. Štai kuo jūs turite tikėti, kad išsigelbėti. Ir tada Jėzus laisva valia (neprivalėjo tai daryti, bet laisva valia), turėdamas širdyje meilę Savo broliams, mirė ant Kryžiaus ir praliejo šį Kraują, turėdamas ant Savęs pasaulio nuodėmes, ir Jis ant Savęs nunešė mūsų nuodėmes į Golgotą.

52 Svarbu – ne tai, ką aš galiu padaryti. Geras aš ar ne – tai ne svarbiausia. Svarbu – ar Jis geras. Aš niekada netapsiu pakankamai geru, kad pasiekti tai. Jūs negalėsite būti pakankamai gerais, kad pasiekti tai. Jeigu jūs ir pasieksite tai, tai tik dėka Jėzaus Kristaus nuopelnų – aš jums tiksliai sakau – nes jūs daugiau nieko negalite padaryti.

53 Bet Dievas uždėjo ant Jo visas mūsų nuodėmes, ir Jis mirė. Ir kadangi Jis mirė nusidėjėliu, tai Biblijoje sakoma, kad Jo siela nuėjo į pragarą. Taip. Ir kol Jis ten buvo, Jis pamokslavo tiems, kurie buvo kalėjime, kurie neatgailavo Nojaus kantrumo laiku.

54 Bet Jis niekaip negalėjo leisti, kad “Jo kūnas matytų irimą, o taip pat palikti Jo sielą pragare”. Ir trečią dieną jis prisikėlė mūsų išteisinimui, parodydamas mums, kad, kada mes išpažįstame tikėjimą į Jį ir gimėme iš naujo iš Dvasios, mes irgi prisikelsime Jo Antrame Atėjime – tai taip pat akivaizdu, kaip ir tai, kad Jis prisikėlė iš kapo. O, kokia užtikrinta viltis!

55 O, kai matau pasaulio religijas ir jų prietarus, ir po to kai matau, kad mūsų išgelbėjimas ir tvirta viltis pagrįsti ant tokio fundamentalaus principo, kad visi pragaro demonai negalės šito pajudinti! Matosi, kaip jie tvarko grožį. Budos religija – tai graži religija, induizmo religija – tai graži religija, bet, mano broli, jos visiškai be gyvybės, jokios Gyvybės.

10 IŠTARTAS ŽODIS



56 Kur yra Gyvybė? – Gyvybė yra Kraujyje. Kraujas – tai Gyvybė. Ir tai vienintelis Žmogus, Kuris galėjo pralieti teisingos rūšies Kraują, nes pas Jį buvo Paties Dievo Kraujas. Ir Jis praliejo Kraują, kuris išpirko mus su jumis. Todėl, mūsų išgelbėjimas yra Jėzuje Kristuje, tame, ką Jis padarė dėl mūsų Golgotoje. Nesvarbu, kaip žemai mes puolame, kokie mes tampame amoralūs, kaip mes susitepame – kai mes žvelgiame į Golgotą su švaria širdimi ir išpažįstame savo nuodėmes ten, Golgotoje, tai išsprendžia viską. Teisingai. Kai tik jūsų išpažinimas išeina iš jūsų lupų, Dievas privalo atsakyti jums. Tiksliai. Ach, kai aš apie tai susimąstau…

57 O, nenuostabu, kad Paulius pasakė… Šiomis dienomis aš stovėjau ten, toje kameroje, kur jam nukirto galvą ir įmetė į nutekamąjį griovį. Aš pagalvojau – tiesiog prieš tai jis pasakė: “O mirtie, kurgi tavo geluonis? Mirtie, kurgi tavo pergalė? Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!”. Matote? Štai ant šito ilsiesi. O, štai apie ką aš mėgstu kalbėti!

58 Paklausykite, jaunimas: galbūt, jūs jauni, bet tai neamžinai, nors jūs apie tai nesusimąstote. Bet nepraeis ir daug laiko, kaip jūs kada nors atsigulsite į ligoninę, ir daktaras pasakys, kad jums liko gyventi dvi dienos ar dvi valandos. Nepraeis daug laiko, ir kada nors širdis pradės daužytis su pertraukomis, ir jūs pajausite, kad jūs jau ant plauko. O, mano broli, tuomet tu griebsies už bet ko. Tada ką reikš šis gyvenimas? Jai ateis galas. Dar truputi, ir plaukai ant galvos pradės žilti, ir jūs suvoksite, kad prieki jūsų laukia nesibaigianti amžinybė, ir ta siela, kuri gyvena jumyse, veržis, kaip…tarsi trauktų dantį, veršis štai taip iš jūsų ir iškeliaus į nežinomybę, ir jūs nežinosite, kur jūs keliaujate. Geriau pagalvokite apie tai dabar ir sutvarkykite tai dabar, nes jūs galite būti paimti štai taip netikėtai, [Brolis Branhamas spragsi pirštais–Red.] be jokios galimybės atgailauti. Tad susitvarkykite dabar.

59 Pas amerikiečius išviso nėra pasiteisinimo. Tie pagonys iš Pietų Afrikos ir iš Indijos, iš tos nuošalios vietos, kelsis teisme ir nuteis šią kartą, nes pas mus čia yra Šviesa ir Evangelija, ir bažnyčios, ir palaiminimai, ir viskas iš eilės, o mes atsisakome tai priimti. Matote? Štai kur problema, drauge. Taigi, aš kalbu tai griežtai, nes juk jums tai į naudą (suprantate?), nes jūs turite tai padaryti.

60 Taigi: “Įstatymas turi šešėlį”. Ach, kai aš susimąstau apie tai, juk: “Įstatymas turi tik būsimųjų gerybių šešėlį”!

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 11



Pažiūrėkite, ką siūlė įstatymas. Atverskite sekantį skyrių, Hebrajams 11-ą skyrių. Pažiūrėkite, ką darė Danielius esant įstatymui. Pažiūrėkite, ką darė Henochas esant įstatymui. Pažiūrėkite, ką Mozė darė esant įstatymui. Vadinasi, jeigu jis gyveno tik išpirkimo šešėlyje, tai ką turi daryti šiandien krikščioniška bažnyčia, turėdama Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo realumą?! Kokioje mes šiandien padėtyje, draugai?

61 Užtikrinu jus, tai turi paskatinti kiekvieną krikščionį suveržti ginkluotės diržus stipriau. Juk ten sakoma: “Apsirenkite visa Dievo ginkluote ir būtinai apsivilkite šarvais ir šalmu, ir skydu, ir visus tuos dalykus”. Paulius sulygina tai su kariu, einančiu į kovą. Ir kada prasideda velnio klastos, atstatykite savo skydą ir žygiuokite pirmyn pasitikti jo.

62 Taigi, jeigu esant įstatymui tai galėjo pasireikšti, tai ką gi turi padaryti Jėzaus Kristaus Kraujo realumas?! Jeigu tam pajėgi mirusi raidė, tai ką gi turi parodyti ką gali prikelianti jėga ir galybė, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasia?

63 Taigi, mes turime ateiti į bažnyčią su giliausia pagarba. Mes turime įeiti į bažnyčią, kaip tikri Dievo šventieji, ateiti ir užimti savo poziciją, ir sutelkti mintis į Kristų. Mes tokiu būdu turime palikti visą pasaulietiškumą. Ir jeigu jūs iš tikro gimėte iš naujo… (Dabar gali truputi rėžtelti, bet jūs žinote, nes tai pasitaisymo namai.) Jeigu jūs iš tikro gimėte iš Dievo Dvasios, tai jūsų širdis būtent tam ir palanki, niekaip kitaip. Būtent tame ir įinkarintos jūsų mintys. Suprantate? Jeigu jūs…

64 Jėzus pasakė: “Kas Mano Žodžių klauso ir Mane Atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį Gyvenimą. Kas Mano Žodžių klauso ir tiki!”

65 Taigi, jeigu jūs tikite teisingai… Jeigu jūs tik lūpomis išpažįstate, iš to bus maža naudos. Bet jeigu jūs iš širdies tikite, kad Jėzus – Dievo Sūnus, tai jūs negalėsite gyventi tokį gyvenimą, kokį jūs gyvenote ankščiau. Jūs negalėsite, jeigu jūs nors kartą iš tikrųjų pamatysite Golgotą. Taigi, jeigu jūs tik darote tai aklai, tai jūs tiesiog…jūs tiesiog apgaudinėjate patys save.

66 Bet kada jūs iš tikrųjų pamatysite, koks buvo Jėzus… O, garbės žodis, kaip man norėtųsi pamokslauti apie Dievybę, apie aukščiausią Jėzaus Kristaus dieviškumą! Jeigu jūs suvoktumėte, Kuo Jis buvo, ir ką Jis padarė dėl mūsų, žmonės, tai jūsų širdis plyštų, ir jūs būtumėte pasiruošę išmesti pasaulio šiukšles,

12 IŠTARTAS ŽODIS



kad gyventi dėl Jo. O, kaip puiku, ir kokia Jis buvo Asmenybe! O, kad suvoktumėte, kad Pats Dievas nužengė, apreiškė save, nusileido, kad įeiti į jūsų širdį!

67 Kada Dievas Tėvas didžiulio Debesies pavidalu kybojo virš Izraelio vaikų, ir kada Jis nusileido tą rytą ant kalno, kad užrašyti įstatymą – juk netgi jeigu gyvūnas paliestų kalną, jį turėjo perverti strėle. Tik po pašventinimo Jis leido Mozei pakilti. Aaroną paliko žemai apačioje, prie kalno papėdės, kad jis saugotų ir nieko neprileistų. Ir kai ant to kalno nusileido Ugnies Stulpas, sutvyksėjo žaibai, ir sugriaudėjo perkūnija, nusileido tamsa. Kada Dievas Jehova, visos amžinybės Kūrėjas, nusileido ant kalno viršūnės, kurį Jis Pats ir sukūrė, pakibo tiršti debesys, sutvyksėjo žaibai, drebėjo žemė! Netgi tie izraeliečiai, stovėję ten stovykloje, šalia kraujuojančios aukos, pasakė: “Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!” Tik įsivaizduokite!

68 Ta pati visagalė, didi Būtybė nusižemino ir apreiškė save, ir įėjo į fizinį kūną, prie kurio bet kuris žmogus galėjo prisiliesti rankomis. Ką Jis darė? – Tiesė kelią, stengdamasis įeiti į žmogų. Ir po to Jis nuėjo ir paaukojo Savąjį Kraują, tada kai netiktų joks kitas kraujas. Nenuostabu, kad Jis buvo neįkainuojame Dangaus vertybe! Nenuostabu, kad Jis buvo visų karalių Karalius! Kai Jis…apreiškė Save ir nužengė, Jis atidavė Save į nusidėjėlių žmonių rankas, kad Jį sumuštų, apspjaudytų, sužeistų ir nukryžiuotų ant kryžiaus, ir nužudytų. Kai Jis ten stovėjo, kažkas pasakė… Juk Jis pasakė: “Aš galėčiau paprašyti Savo Tėvo, ir Jis bematant atsiustų dešimt legionų Angelų, bet Mano Karalystė ne iš šio pasaulio”.

69 Ir tada tos minios pasakė: “Mirtis, Jam! Mirtis, Jam!”

70 Kodėl Jis nepasisuko ir nepasakė: “Tai jums mirtis!”? Štai priežastis, kodėl Jis negalėjo, draugai: pažiūrėkite, juk tai buvo Jojo vaikai. Tik pagalvok: vaikai reikalauja savo tėčio kraujo. Jeigu mano vaikai reikalautų mano kraujo, man beliktų tik pasakyti: “Imkite mane”. Jeigu…jeigu Jis šito būtų atsisakęs, tai Jis prarastų savo vaikus, Savo kūrinius, Savus žmones. O juk būtent jie ir reikalavo jo Kraujo. Jūs galite sau įsivaizduoti, kad vaikai reikalauja savo Tėvo Kraujo? Štai kodėl Jis negalėjo pasakyti “ne”. Jeigu Jis pasakytų “ne, tai jie pražūtų. Aš laisvu noru mirčiau už savo vaikus, ir bet kuris kitas tėvas irgi.

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 13



Pažiūrėkite, koks Jis buvo. Jojo vaikai reikalavo jo Kraujo.”

71 O įstatymo teisingumas reikalavo Kraujo. Bet avių kraujas netiktų, ožių kraujas netiktų, galvijų kraujas netiktų, tačiau Paties Dievo Kraujas turėjo tai padaryti. Ir Dievas tapo kūnu, gyveno čia žemėje. Ta didi skardi Asmenybė, Kuri buvo ant Sinajaus kalno, buvo tada čia kūne.

72 Tada Jis išvalė kelią, kad ateiti ir gyventi jūsų širdyje. Ir dabar ta pati Dvasia, Kuri griaudėjo nuo Sinajaus kalno, gyvena žmogaus širdyje. Kaip nuostabu! Tai bent! Dėl šito…dėl šito pas kiekvieną turėtų širdis sustuksėti. Tai… Tik pagalvok!

73 Taip, paskubėkime toliau. Paulius čia pereina prie 5-to ir 6-to sakinio. Mes stengiamės prieiti iki 19-to, tad pasiskubinsime. 5-me ir 6-me sakinuose ir toliau jis kalbėjo apie tai, kaip įstatymas yra ženklu, kaip buvo Senajame Testamente. Mes praėjome tai neseniai, na, tai yra, prieš kelis mėnesius sekmadieninėje mokykloje.

74 Žmogus yra nuodėmės valdžioje; sakykim, jis svetimavo, arba jis nuvogė, arba sulaužė sabatą, arba kažkokį įsakymą. Tada jis turėdavo paimti avinėlį, ir jis turėjo atnešti šitą avinėlį vyresniesiems, o jie turėjo apžiūrėti šitą avinėlį. Avinėlis turėjo būti sveikas, turėjo neturėti ant savęs jokio trukumo. Pažiūrėkite, kaip tai nuostabu. Avinėlis turėjo būti sveikas už nesveiką žmogų. Amen! Tikiuosi, jums aišku. Tai bent!

75 Aš prisiminiau vieną trumpą istoriją. Nežinau, pasakojau aš jums ar ne. Tai tiesiog toks išgalvotas pasakojimas. Apskritai, po įstatymu pas vieną seną motiną-kumelę buvo kumeliukas, ir tai buvo toks mulas, žinote: sulenktos ausys, o keliai sulenkti į vidų – o, koks žvairas ir baisus mulas. Na, jeigu šis mulas pažiūrėtų į save, jis pasakytų: “Oi-oi-oi! Kada išeis šeimininkas, jis mane užmuš, nes aš… Jis nemaitins manęs. Aš nevertas gyventi. Pažiūrėk į mane, aš toks apsigimėlis!”

76 Bet jeigu motina galėtų atsakyti šitam mažyliui, ji pasakytų: “Paklausyk, brangusis! Tu gali gyventi, nes tu mano pirmagimis, ir tu turi pirmagimio teisę. Kai išeis šeimininkas ir pamatys tave tokiame štai stovyje, jis turi sugrįžti, paimti avinėlį, neturintį trukumo, ir užmušti jį, kad toks šlubas ir kreivas mulas galėtų gyventi”. Suprantate? Juk kunigas ne mulą matė, jis matė avinėlį. Svarbu – ne kad mulas būtų nepriekaištingas, tai avinėlis turėjo būti nepriekaištingas.

14 IŠTARTAS ŽODIS



77 O, tikiuosi, kad jūs suprantate! Tinkate jūs būti krikščioniu ar ne – tai ne svarbiausia. Svarbu – ar tiko Jis. Jeigu Dievas priėmė Jį, ir Jo Kraujas atlieka išpirkimą, tai Dievas jūsų nemato, jis mato Avinėlį. O, tai bent!

78 Tuomet tas mažas mulas galėtų pakelti aukštyn uodegą ir sužvengti, šuoliuoti ir bėgioti po visą lauką, ir džiaugtis. Jis gyvens. Bet vienas tobulas turėjo mirti už netobulus.

79 Toks buvau aš, Viljamas Branhamas: netikęs, nevertas gyventi, nusipelnantis pragaro, gimė nuodėmingoje šeimoje, užaugo nusidėjėliu, išviso nenaudėlis, manyje išviso nėra nieko gero. Taip ir yra. Bet vienąsyk aš priėmiau! Aleliuja! Kada Dievas pažiūrėjo žemyn į Kristų, ir Kristus užėmė mano vietą, tuomet Dievas mato ne mane, Jis mato Tobuląjį. Vadinasi, kol aš čia Jame, tuomet aš tobulas, ne aš pats, o Jame. Ne mano tobulumas, manyje jo nėra, pas jus jo nėra, bet tai Jo tobulumas!

80 Todėl, Jėzus nepadarė klaidos, kada pasakė: “Būkite tobuli, kaip ir jūsų Dangiškas Tėvas tobulas”. O kaip žmogus galėjo būti tobulu? Jis gali būti tobulu Jo tobulo tikėjimo dėka, ilsintis Jame, sakant: “Jis užmokėjo už mane kainą”.



Mano skolą užmokėjo

Mylintis Jėzus,

Mano nuodėmę Krauju išpirko

Tik Juo visada giriuosi.



81 Tai bent, tada mes visi tampame šūkaujančiais metodistais (tiesa?), kada susimąstai apie tai! Jūs… Aš tikiu tuo. Aš tikiu senamadišku šūkavimo pergyvenimu. Tiksliai. Žinote, jeigu vaikai gauna reikiamus vitaminus, jie visada jaučiasi gerai. Jūs žinote, ką` aš turiu omenyje. Šiandien bažnyčiose mums reikalingi dvasiniai vitaminai. Kaip jūs galvojate? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

82 Prisimenu, kaip vienąsyk pas vieną fermerį buvo senutis… Pas vieną fermerį buvo svirnas, ir pas jį buvo įvairiausi geri žemės ūkio padargai, kuriuos jis turėjo dėl ūkio: traktoriai ir visa kita. Bet jis buvo labai tingus ir nesirūpino ūkiu, todėl jis pas jį tiesiog apaugo piktžolėmis. Ir kada atėjo ruduo, jam tik liko nupjauti piktžoles ir sudėti juos į sandėlį.

83 Ir buvo dar vienas fermeris,

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 15



pas kurį buvo ne toks gražus svirnas, bet pas jį buvo…jis buvo protingas žmogus. Ir jis ėmėsi darbo, jis buvo darbštus ir jis dirbo, nes jis norėjo iššerti savo gyvulius. Ir jis surinko gerą dobilų ir liucernos derlių, ir surinko viską į sandėlį.

84 Abejose fermose kiekvienais metais…šiais metais gimė po veršiuką. Ir kada… Veršiukui toje kitoje karvidėje teko valgyti piktžoles, užtat pas jį buvo graži, maloni karvidė. O pas kitą veršiuką buvo ne kokia karvidė, užtat jis turėjo ką ėsti.

85 Man tai primena kai kurias iš tokių bažnyčių, žiūri į savo didžiulius, aukštus, besistiebiančius aukštyn pastatus, kur vargonai už tūkstantį, tai yra, už tūkstantį dolerių ir pliušiniai suolai, ir visa kita. Bet ar yra ten ko valgyti? Tai jau sekantis klausimas.

86 Nueikite į kokią nors mažą misiją, žinote, ir, turbūt, ten rasite daug ko, žinote, dvasinių vitaminų. Dievas numatė juos dėl jūsų, kad padėti jums pakilti dvasia, pakelti jums truputi nuotaiką. Tai ir yra Evangelijos pamokslas. Aleliuja! Jeigu jis nepadrąsina bažnyčios, tai jau niekas nepadrąsins. “Tikėjimas – iš klausimo, klausimo Žodžio”.

87 Kada aš girdžiu, kad Jėzus mirė už mane, aš sakau: “Klausimas išspręstas. Garbė Dievui! Dabar aš saugus, nes aš Jame”. Jis priėmė mane. Teisingai. Jis išrinko mane, Jis išrinko jus. Kiekvienas iš jūsų čia, kas krikščionis, Jėzus išrinko jus. Tai jūsų. Gerai. Jis priėmė jus.

88 Ir šis veršiukas, vienas iš jų, pakapstė… Išbuvo šioje didžiulėje, gražioje karvidėje, kur šertuvės keturiolikos karatų, žinote, gardas ir visa kita. Jam išeinant, šitas vargšelis vos-vos išėjo, žinote. Jis buvo toks liesas, jis juk visą žiemą ėdė piktžoles. O kitas… Šis išėjo į kiemą, žinote, ir šiltas vėjas kad pūstelėjo, taip jį…vėjas vos jo nenupūtė – jis buvo toks liesas.

89 O kitoje pusėje šis fermeris išleido savo veršiuką – o, jis buvo toks riebus ir nupenėtas, žinote. Kur jau ne, jis buvo puikios formos. Kai jis išėjo į kiemą, jis tiesiog pradėjo visur šokinėti ir linksmintis, žinote, pas jį buvo tikras, didžiulis sekmininkiškas susirinkimas, tiesiog šokinėjo ten ir bėgiojo.

90 Jūs žinote, ką padarė tas veršiukas, kuris buvo dideliame tvarte, visoje toje prabangoje, žinote? Jis pažvelgė, žvilgtelėjo akim per plyšį ir pasakė [Brolis Branhamas vaizduoja–Red.]: “Ai-ai-ai, toks fanatizmas!” Matote?

16 IŠTARTAS ŽODIS



[Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi.] “Toks fanatizmas!”

91 Tas mažylis puikiai jautėsi – nenuostabu, kad jis pasakė. Jis buvo nupenėtas, jam buvo gerai.

92 Tas pats, kada žmogus iš tikrųjų gauna dvasinius vitaminus. Ateina į Viešpaties namus, ir jo siela maitinasi Dievo Žodžiu, ir jis žino, ant ko stovi. Išsisklaido visi jo seni prietarai, ir šėtono garbinimas ir visa kita – jis tiesiog išsisklaido, kada matai, kad Jėzus Kristus mirė vietoj manęs, užėmė mano vietą ten, Golgotoje. [Brolis Branhamas beldžia į sakyklą–Red.] Ten įeina tyra, dieviška meilė. Laikas nuo laiko mano elgesys šitam pasauliui atrodo netinkamu. Tiesiog man labai džiugu nuo šito, nes aš tiesiog prisivalgau vitaminų (štai ko), šitų senų, gerų vitaminų iš visur.

93 Taigi, Paulius pasakė, kad kai garbintojas ateina ir atneša mažytį… Jeigu jis nusidėdavo, jis ateidavo su šiuo avinėliu. Vyriausiasis kunigas apžiūrėdavo jį (tiksliau, kunigas) ir žiūrėjo, kad avinėlis būtų švarus, patikrindavo jį, kad viskas būtų gerai, ir jeigu viskas buvo gerai, tuomet jis dėdavo avinėlį ant aukuro.

94 Ir štai atėjo žmogus, kuris nusidėjo, jis pasakė: “Aš vogiau, ir aš dabar žinau, kad turiu mirti, nes aš nusidėjau. Dievas nenori, kad aš vogčiau, Jo įsakymas tai draudžia. Dabar aš dedu rankas ant šito avinėlio. Ir čia Dievo įsakymuose sakoma: ‘Nevok!’, – o aš nuvogiau. Tad aš…aš žinau, kad turiu mirti. Kažkas turi atsakyti už mano nuodėmę, nes aš vogiau. Ir Dievas pasakė, kad tą dieną, kurią aš valgysiu nuo jo, tą dieną mirsiu. Ir štai pavogiau. O Dievas pasakė: ‘Jeigu tu pavogei, tai tu už tai turi mirti’. Todėl, Jis pareikalavo, kad, jeigu aš nenoriu mirti, aš turiu atnešti avinėlį. Tad aš dedu čia avinėlį, ir aš dedu rankas ant šito avinėlio galvos, kuris bliauna ir bliauna. Ir aš sakau: ‘Viešpatie Dieve, atleisk man, kad aš pavogiau. Aš išpažįstu ir pažadu Tau, kad aš daugiau nebevoksiu, jeigu Tu tik priimsi mane dabar, mano auką, ir vietoj mano mirties šis avinėlis mirs vietoj manęs”.

95 Po to ima didelį kablį ir perveria jį už gerklės, ir perpjauna štai taip, laiko jį štai taip, ir avinėlis bliauna, bliauna. Vilna išsipešioja, visas kraujyje, jo burnytė irgi, ir jis bliauna, bliauna, bliauna. Ir po to iš jo išteka visas kraujas, ir jis nulenkia galvytę, ir baigta.

96 Po to žmogus… Tai įtraukiama į užrašus, dedama šalia sandoros skrynios štai taip, kad šis žmogus atgailavo. Jeigu jis padarė tai tais pačiais metais antrąkart,

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 17



tai jis vis tiek turi mirti, jis turi mirti kartu su avinėliu.

97 Taigi, taip buvo Senajame Testamente. Jis sugrįždavo iš ten, kai tik atgailaudavo, sugrįždavo atgal. Ir, galbūt, jis svetimavo; galbūt, jis padarė kažką bloga, dažnai taip ir buvo. Kai jis sugrįždavo iš ten… Galbūt, jis užmušė žmogų. Gal… Apskritai, kai jis sugrįždavo, jis nueidavo, o širdyje pas jį buvo tas pats, kas pas jį buvo, kai jis atėjo. Jame nebuvo permainos, jis tik atliko reikalavimus pagal įstatymą, pagal įstatymo raidę. Tai negalėjo paskatinti…tai negalėjo pakeisti jo širdies. Jis tik žinojo, kad tai buvo uždrausta, nes jis skaitė tai įstatyme, ir avinėlis mirdavo vietoj jo. Taigi, kai atėjo Jėzus, (suprantate?) Kristaus Kraujas… Matote? Koks liejosi kraujas? – Gyvūno kraujas, gyvūno gyvybė už žmogaus gyvybę, jis niekaip negali pašalinti nuodėmės, negali!

98 Taigi, kai atėjo Jėzus, tai buvo gyvybė ne tik žmogaus, bet tai buvo Paties Dievo Gyvybė. Štai kas buvo Jo Kraujyje.

99 Ir taip, mes matome, kad elgiamės neteisingai: “Ach, aš pasielgiau neteisingai, aš nusidėjau. Aš…aš gyvenau neteisingai, aš dariau tai, ko negalima daryti’. Dabar aš ateinu prie aukuro. Tikėjimu aš matau Auką, aš dedu rankas ant Jėzaus galvos. Aš sakau: “Brangus Dieve, aš žinau, kad mano…aš nusidėjėlis, o atpildas už nuodėmę – mirtis. Ir jeigu aš nusidedu, aš turiu mirti. O jeigu aš mirsiu, aš negalėsiu įeiti Tavo Akivaizdon, aš kentėsiu kančioje per amžius. Tad aš neteisus, Tėve. O aš noriu būti teisus, ir aš nenoriu taip mirti”. Tad aš dedu savo rankas ant Jo galvos, ir Jo gyvybė buvo priimta vietoj mano gyvybės. Bet reikalas tame, kad kai aš nueinu nuo altoriaus, aš nueinu su pakeista širdimi. Suprantate?

100 Pradžioje žmogus nueidavo po įstatymu, po gyvūnų krauju, ir jis negalėjo pakeisti jo širdies, nes gyvūno gyvybė negali susilyginti su žmogaus gyvybe. Gyvūnas negali duoti žmogaus kraujo. Suprantate? Gyvūnas negali šito padaryti, nes jo gyvybė visai skiriasi. Be to, pas gyvūną yra gyvybė, o sielos nėra. Gyvūnas – tai gyva būtybė, bet ne siela.

101 Bet į žmogų Dievas įdėjo sielą. Tad mano siela… Kas yra siela? – Dvasios prigimtis.

102 Ir kai Kristaus siela pasiliko…nepasiliko pragare, bet buvo pakelta per Kraują, praliejant Jo Kraują; kai Dievas vedė Jį į Golgotą, Jo Kraujas susimaišė ten, ant kryžiaus.

18 IŠTARTAS ŽODIS



Ir kada Jis buvo ten, vartė tai į vieną, tai į kitą pusę galvą: ant galvos štai toks vainikas iš erškėčių, Kraujas teka per veidą, varva per Jo plaukus ant pečių, šaukia nežinomomis kalbomis: “Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane palikai?!” – štai Avinėlis, tai Jis.

103 Tai ir yra tas Nekaltasis, Kuris mirė, kad aš, nevertas, galėčiau pasitaisyti, kad aš turėčiau teisę į Gyvenimą. Štai kas nevertas…nevertas, jūs čia neverti, už kurį mirė Avinėlis. Dabar jūs prieinate čia ir uždedate rankas ant Jo (suprantate?), ir atgailaujate, o Dievas atsako jums Šventąja Dvasia kaip patvirtinimą, kad Jis jus priėmė.



Vienintele atnaša (būtent) Jis amžiams padarė tobulus

šventinamuosius.



104 Štai jums, prašom. Juk atgailaujantis ateidavo kiekvienais metais (tai buvo nuolatos, praktiškai kiekvienais metais), po to nueidavo, ir sekančiais metais jam vėl reikėdavo ateiti, o širdyje buvo toks pat noras. Bet kada Jis Pats atnešė vieną Auką, kiekvieną nuodėmę, kiekvieną nuodėmingą geismą ir viskas buvo paimta iš žmogaus širdies. Ir jis Dievo akyse padarytas tobulu, ne dėka to, ką padarė jis, bet dėka to, ką Jėzus padarė dėl jo, ir jis priėmė Viešpaties Jėzaus Kristaus Auką. O, kokie nuostabūs dalykai, drauge!

105 Dabar…



Taigi…



Dabar 19 eilutė. Mes turime dvidešimt minučių, dabar parodykime visa tai Raštuose. Dabar 19 eilutė:



Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl

Jėzaus kraujo…



106 Paklausykite, štai jis: “Dabar įeikite į švenčiausiąją vietą”. Yra šventa vieta, ir paskui švenčiausioji vieta, ji vadinosi “Švenčių Švenčiausia”. Vyriausiasis kunigas įeidavo kartą į metus. Ir kai jis ten įeidavo, visų pirma, jis pats turėjo būti apšlakstytas. Juk už uždangos buvo skrynia.

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 19



107 Ir vyriausiasis kunigas turėjo būti pateptas aromatu, išgautu iš Sarono rožės. Joks kitas aromatas netiko. Jūs žinote, kad Jėzus buvo pavadintas Sarono Rože? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Kas yra rožė? Iš kur išgauna aromatą? – Iš rožės. Kur…

108 Jėzus buvo pavadintas lygumų Lelija. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

109 Kas nors žino, iš kur imamas opiumas? – Iš lelijos. Opiumą ima iš lelijos. O ką turi daryti opiumas? – Opiumas palengvina skausmą. Kai žmonės serga ir taip sunkiai kenčia, kad iš proto kraustosi, iki išprotėjimo, jiems įleidžia opiumą, ir klausimas išspręstas. [Brolis Branhamas pavaizduoja. Susirinkimas juokiasi–Red.]

110 Dvasine prasme Jėzus yra lygumų Lelija! Ir kai prieina iki to, kad daugiau nebegali kentėti, ir gyvenimas tau nieko nebereiškia, pas Dievą yra tau opiumo įšvirkštimas iš lygumų Lelijos, kuris palengvina visas tavo problemas, visos jos dingsta. Nereikia prisigerti viskio, kad palengvinti savo problemas – jos vėl atsiras. Bet ateik ir prisigerk opiumo iš lygumų Lelijos, ir joms ateis visam laikui galas!

111 Kas bebūtų, bus kas bus; ar jūs gyvi, ar jūs mirę, ar jums viena, antra ir trečia – niekas neatskirs jus nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje! Krikščionims nepažadėtas lengvas ir be rūpesčių gyvenimas, bet jiems pažadėta malonė, kurios užtenka dėl visų jų reikmių. Amen! Klausykite, mano manymu, aš jau jaučiu didžią pagarbą. Tik pagalvokite! Tiksliai. Juk kai aš pavargstu ir nesusigaudau, aš žiūriu ir matau, kaip vyksta viena, vyksta kita, bet aš susimąstau: “Minutėle. Štai kas!” Matote? Štai ji – lygumų Lelija.

112 Taigi, ką daro kvapas? Kvapas… Moterys kvepinasi kvepalais, kad būtų malonus kvapas. O vyrai kartais naudojasi tokiu losjonu po skutimosi, kad nebūtų kvapo, nemalonaus kvapo. Kai jūs atsiduriate šalia kokio nors žmogaus, o pas jus nuo kūno sklinda kvapas arba dar kas nors, kvepalai pašalina šitą kvapą, kad jūs šalia kitų žmonių nesmirdėtumėte. Juk tai nepakenčiama. Štai dėl ko kvepalai arba… Muilas irgi su kvapu, ir jūs prausiatės su muilu arba higieniška pudra, arba dar su kuo – tam jais ir naudojasi.

113 Dabar pastebėkite. Amen! Ech, kaip man gerai! Žiūrėkite. Jėzus pasakė… Suprantate, Jis buvo Sarono Rože, ir Jis buvo paaukotas Dievui kaip malonus kvapas. Ir tai…

20 IŠTARTAS ŽODIS



Ir kada mes pasidarome Dievui nepakenčiamais ir tokiais…(atleiskite už išsireiškimą) …tokiais smirdančias (suprantate?), mūsų…mūsų nuodėmės ir visa kita tokie nemalonūs ir tokie smirdantys, tuomet mes ateiname į Golgotą.

114 O juk lelija, o ir bet kuri gėlytė, kad gauti aromatą… Jeigu paimti gėlytę, ji graži – didelė rytinė lelija arba rožė. Sarono Rožė – tai graži gėlelė. Kol ji gyva, ji graži. Bet kad gauti iš jos kvapą, gauti aromatą, ją reikia suspausti. Ir ją nuima, ir išspaudžia iš jos aromatą.

115 Matote? Kristus, kai Jis buvo čia žemėje, Jis buvo nuostabus: jis gydė ligonius, Jis prikeldavo mirusiuosius. Jo gyvenimas nepalyginamas, Jis buvo nuostabus. Bet kad padaryti jus tokiais, kokiu buvo Jis… Kai Dievas pažvelgė žemyn, Jis pasakė: “Tai Mano Mylimas Sūnus, kuriuo Aš geriuosi”. Pasakė: “Jūsų aukos tapo smarve Mano nosyje, bet Juo Aš geriuosi”. Taigi, Jis buvo labai patenkintas.

116 Ir kad mus padaryti Dievui tinkamus, Jį reikėjo suspausti Golgotoje, ir šito pasaulio nuodėmė turėjo išspausti iš Jo gyvybę. Ir Jis mirė ir nešė pasaulio nuodėmes, kad mes būtume patepti Sarono Rože. Jis buvo lygumų Lelija: “Jis buvo kankinamas už mūsų kaltes, – malonus kvapas, – Jo žaizdomis esame išgydyti”, – lygumų Lelija, Kuri duoda mums opiumą, kad palengvintų mūsų ligas ir skausmus. Koks nuostabus paveikslas!

117 Taigi, vyriausiasis kunigas, prieš tai, kaip jis galėjo įeiti į tą švenčių Švenčiausią, pirma, jis turėjo apsirengti specialiai paruoštais drabužiais. Bet kas juos paruošti negalėjo, jie turėjo būti padaryti šventomis rankomis. Tai kalba apie tai, kad mūsų drabužiai…

118 Štai kas!… Mane ką tik aplankė mintis. Mano broli, jeigu tu tik nešioji bažnytinius drabužius, tai tau geriau atsikratyti jų, tu negalėsi įeiti į Švenčių Švenčiausią. Drabužius, kuriuos nešiojo vyriausiais kunigas ten viduje, turėjo padaryti iš…šventomis rankomis iš parinktų medžiagų (amen), skirtų Dievui. Štai taip. Tad, jeigu tu užsirašei bažnyčioje ir manai, kad su tavimi viskas gerai, tu klysti. Suprantate? Šie drabužiai turėjo būti išrinkti Dievo. O mūsų pačių teisumo skarmalai neatlaikys Jo Akivaizdoje. Reikalinga Šventoji Dvasia, Kuri yra Dievo drabužis, kuriuo aprengiamas tikintysis, kad įeitų į Švenčių Švenčiausią. O, tai puiku!

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 21



Man tai patinka. Tai buvo nauja mintis. Tokios dar niekada neragavai, bet taip ir yra, būtent tokia – štai tikras vitaminas. Suprantate? Reikalinga Šventoji Dvasia!

119 Pažiūrėkite į palyginimą apie… Atėjo į vestuvinę puotą, o visiems vestuvių puotoje reikėjo apsirengti tam tikru drabužiu. Ir jis ten sutiko vieną žmogų, kuris buvo be drabužio. Ir jis paklausė: “Drauge, ką tu čia darai? Kaip tu įėjai?” Matote, jei jūs žinote palyginimą, ten rytuose, rytų šalyse, kai surengia vestuves, netgi iki šiol, jaunikis turi pakviesti visus, ką panorės.

120 Ir Dievas gali… “Niekas negali ateiti pas Dievą, tiksliau, ateiti pas Kristų, jeigu pirma Dievas jo nepakvies”. Matote, tai Dievo išsirinkimas. Dabar klausykite atidžiai.

121 Ir paskui jaunikis, jai jis dalina pakvietimus, tai jis turi ir paruošti drabužius. Ir niekas… Juk jis kviečia vargšus, jis kviečia turtingus. Bet kad visi atrodytų vienodai, vargšas turi būti aprengtas tokiu pat drabužiu, kaip ir turtingas. Jums aišku? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

122 Taigi, kai Dievas duoda vargšui žmogui Šventąją Dvasią, tai ta pati Šventoji Dvasia, Kurią Jis duoda ir turtingam. Suprantate? Jie visi turi būti vienodi, kad, kada jie ateis Dievo Akivaizdon, niekas negalėtų pasakyti: “Aš aprengtas geriau”, – nes Kraujas vienas ir tas pats, malonė viena ir ta pati, Šventoji Dvasia viena ir ta pati, skatinanti tave elgtis tokiu pat būdu. Vargšai ir turtingieji turi ateiti vienodais. Būtent taip palyginime. Pastebėkite.

123 Ir kai jie ateidavo su pakvietimu, jie… Drabužiai buvo dalinami prie durų. Ten stovėjo žmogus, tas parodydavo savo pakvietimą, jis ateina ir parodo jį. Taip daro Indijoje netgi dabar. Taigi, jie ateina į vestuves. Prie durų stovi durininkas, tarnas, ir jūs atiduodate savo pakvietimą: “Taip, pone”. Jie iš karto ima šalia drabužį, tiesiog bet kurį iš tų drabužių, ir uždeda ant jo, ir jis įeina. Tai reiškia, kad jis oficialiai pakviestas, jis oficialiai priimtas, ir dabar jis vienas iš narių. Amen! Štai jums, prašom.

124 Taigi, Dievas Tėvas, Šventoji Dvasia, išeina ir duoda jums pakvietimą į Vestuvinę Puotą. Suprantate? Dabar paruošti drabužius – tai jau Jaunikio rūpestis. Ir Jis tai padarė savo Gyvybe, dalindamas Šventąją Dvasią. Ir jūs prieinate prie durų (amen) su savo pakvietimu. Jėzus pasakė: “Aš esu Durys į avidę”. Ir kada jūs praeinate per Jėzaus Vardą, jūs gaunate Šventosios Dvasios krikštą.

22 IŠTARTAS ŽODIS



Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Gaunate Šventąją Dvasią, po to jūs įeinate ir tampate nariu, Dievo šeimos nariu. Nariu!

125 Jūs pasakysite: “Nariu?” – Žinoma. “Aš tapsiu tarnu?” – Visai ne.

126 Jūs tampate nariu, jūs ne tarnai, jūs sūnūs ir dukterys: “Mes jau dabar Dievo sūnūs ir dukterys”, – Dievo šeimos nariai. Tai bent! Aš galiu gyventi lūšnoje, bet aš karališko kraujo (štai kaip), Dievo šeimos narys. Tai Rašte, būtent taip sakoma Rašte. “Kokią meilę mums davė Tėvas (matote?), kad mes galime vadintis Dievo vaikais!” O, tai bent! Štai kaip, tai nariai.

127 Taigi, kai vyriausiasis kunigas buvo pateptas ir įeidavo, jis turėdavo pasiimti su savimi gyvūno kraują, kitaip jis mirtų.

128 Ir dar viena, dėl jo drabužio. Jūs žinote, kad ant jo drabužio apačioje…jūs žinote apie tai, kas buvo ant jo tuniko? Ant jo tuniko pas jį kai kas buvo. Ir kiekvienas… Apačioje, jo drabužio apačioje, kabėjo tokie daikčiukai – tai buvo granato vaisius ir varpelis, granato vaisius ir varpelis.

129 Ir kada jis įeidavo, jis ėjo tam tikra eisena. Jis negalėjo žingsniuoti kaip papuola. Jis turėjo žingsniuoti tam tikru būdu. Juk su kiekvienu žingsniu, kurį jis žengdavo, tie varpeliai turėjo skambėti, atsitrenkdami į granato vaisių: “Šventas, šventas, šventas Viešpats”. Tuomet Viešpats girdėdavo jo artėjimą. Amen. Aleliuja!

130 Štai kaip! Dievas girdi jus, jeigu jūs ateinate tokiu keliu, kokį Dievas numatė dėl jūsų priėjimo, nes jūs ateinate ir šaukiatės iš širdies: “Šventas, šventas, šventas Visagalis Viešpats Dievas”.

131 Ir tuomet susirinkimas, viena, kaip jie sužinodavo… Taigi, jeigu jis įeitų ten apsirengusiu ne taip, tai jis mirtų įeidamas. Jis jau nebeišeitų iš ten. Jis mirdavo vietoje, jeigu jis įeidavo be drabužio ir patepimo įeinant ten. Taigi, vienintelis būdas, kaip susirinkimas žinodavo, ar viskas su juo gerai (o, tai bent!); vienintelis būdas, kaip laukiantis susirinkimas žinodavo, viskas su vyriausiuoju kunigu gerai ar ne – jie girdėjo šitų varpelių skambėjimą. Ten viduje skambėdavo, ir taip jie žinodavo, ar viskas su juo gerai ar ne.

132 Įdomu, ar nevyksta tas pats ir šiandien. Jeigu jūs praeinate pro bažnyčią, o viskas paprasčiausiai mirę ir nejuda, tuomet aš nežinau. Bet ji skleidžia garsą, žinote, kad žmonės žinotų, kad Dievas ir toliau Soste, Dievas atsako į maldą,

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 23



žmonės iki šiol turi Šventąją Dvasią, atiduoda girių Dievui, garbina Dievą – sukelia daug triukšmo. Susirinkimas sako: “Galbūt, Jis čia, tai gyva vieta”. Kai mes įeiname į Švenčių Švenčiausią ir išpažįstame, kad mes krikščionys, turi girdėtis kažkoks garsas. Aš turiu omenyje ne kokius nors niekus, aš turiu omenyje tikrą, teisingą triukšmą. Teisingai. Dabar žiūrėkite štai čia:



Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl

Jėzaus Kraujo nauju ir gyvu keliu (ne senu įstatymu)

Kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra Savąjį kūną,

Ir turėdami didį Kunigą Dievo namams,

Artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu,

apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę

kūną švariu vandeniu!

Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes

ištikimas Tas, kuris pažadėjo.



133 Tuomet viso šito kaip nebūta. O, tai bent! Man tai patinka, bet man atrodo, mums reikia užbaigti. Apskritai, kai mes stojame prieš Dievą, nesakykime: “Na štai, netgi nežinau, viskas gerai ar ne. Aš…aš…”

– Tu krikščionis?

– Na, tikiuosi, kad taip.

134 Mano broli, patikėk šia žinia, priimk ją ir gimk iš naujo. Tuomet prieik su tyru tikėjimu, žinodamas tai, ką Dievas pažadėjo, ir Dievas negali meluoti. Dievas pažadėjo man amžiną Gyvenimą, jeigu aš įtikėsiu į Jo Sūnų jėzų Kristų. Aš patikėjau tuo, ir Jis davė man amžiną Gyvenimą.

135 Aš dariau daug klaidų, iki šiol jas darau, visada jas darysiu. Bet kai aš jas darau, Šventoji Dvasia sako man, kad tai neteisinga. Tuomet aš iš karto atgailauju: “Viešpatie, atleisk man, aš nenorėjau šito daryti. Padėk man dabar”. Ir aš žingsniuoju toliau, kaip ir ankščiau. Juk kaip tik tai išeis iš mano lūpų: “Jeigu mes išpažįstame savo nuodėmes, tai Jis teisingas ir atleidžia jas”. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Aleliuja!

136 Šėtonas sako:

– Tu žinai? Pasakysiu tau taip. Tu turėjai padaryti tą ir tą, ir tu šito nepadarei. Aha, tu nusidėjai, a?

24 IŠTARTAS ŽODIS



Aš sakau:

– Aš tai išpažinau.

– Na, žinai ką?

137 – Ne, nereikia su manimi žaisti. Ne, ne. Aš turiu tobulą tikėjimą į Tą, Kuris pasakė man, kad jeigu aš išpažinsiu savo nuodėmes, Jis atleis man. Tad aš tai išpažįstu. Nešdinkis nuo manęs toliau. Aš su tavimi iš viso nieko bendro nenoriu turėti, tad nešdinkis nuo manęs.

138 Žygiuokite drąsiai, tiesiog pirmyn. Jeigu iškyla mirtis, tai viskas gerai, žygiuokite toliau lik jos su tobulu tikėjimu į tai, kad Dievas pažadėjo prikelti jus paskutinėse dienose. Tiksliai.

139 Kaip aš jums pasakojau… Nežinau, pasakojau aš jums ar ne. Čia prieš kelias dienas, prieš mano kelionę už jūros, aš stovėjau ir, Džinas, aš dariau lygiai taip, kaip tu pasakei. Aš stengiausi sušukuoti na šiuos…plaukelius, kurie pas mane dar liko. Žmona pažiūrėjo į mane, sako: “Brangusis! M…m” Ji pasakė: “Tau geriau nešioti tą peruką, kurį tau padovanojo Kalifornijoje”. [Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi–Red.]

140 Aš pasakiau: “Brangioji, jis man labai patinka, bet man tiesiog gėda”.

141 Ji pasakė: “Na jau, Billai, tau jau tikrai… Pas tave visiškai nebeliko plaukų, tiesa?”

142 Aš pasakiau: “Taip, tai tiesa, bet, – pasakiau, – o, aleliuja!”

Ji paklausė: “Dėl ko tu sakai ‘aleliuja’?”

Aš atsakiau: “Aš nepraradau nei vieno iš jų”.

Ji pasakė: “Tu nepraradai nei vieno?”

143 Aš tariau: “Ne-e-e”. Aš pasakiau: “Supranti, brangioji, aš senstu”. Aš pasakiau: “Man jau keturiasdešimt penki”. Aš pasakiau: “Aš senukas”. Tariau: “Aš ne… O kaipgi, – pasakiau, – aš senstu. Aš… Man neturi reikšmės, plikas aš ar ne – man nesvarbu. Svarbiausia, kad aš neperšalčiau. Taip”.

144 O ji pasakė: “Na…” Aš pasakiau… Bet ji pasakė: “O kur tu…” Pasakė: “Bet tu pasakei, kad tavo plaukai nedingo”.

145 Aš pasakiau: “Nedingo”. Aš pasakiau: “Juk Jėzus pasakė: ‘Tačiau nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris’.” Matote? Matote?

Ji pasakė: “Tu nori pasakyti… Kaip tai?”

146 Aš pasakiau: “Brangioji, prisikėlime, kai aš išeisiu, aš būsiu jaunas, kokiu aš buvau, kai mes susituokėme: tiesūs pečiai, nei raukšlės, juodi garbanoti plaukai”.

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 25



Aš pasakiau: “Aš vėl taip atrodysiu”. Tiksliai. Aš pasakiau: “Tuomet aš neprarasiu nei vieno iš jų”.

Ji paklausė: “Na, o kur gi jie?”

147 Aš atsakiau: “Aš užduosiu tau klausimą, jeigu tu man atsakysi, tada aš atsakysiu tau”.

Ji pasakė: “Kokį?”

Aš pasakiau: “Kur jie buvo iki to, kai jie atsirado pas mane?” [Susirinkimas juokiasi–Red.]

Ji pasakė: “Na, tikriausiai, pas Dievą…”

148 Aš pasakiau: “Štai ten jie pas Jį ir yra”. Aš pasakiau: “Jie iki šiol ten. Visi vitaminai, kurie juose buvo; visos gyvybės ląstelės, kurios juose buvo; visi atomai, kurie juose buvo; kiekvienas naftos lašelis, kuris juose buvo; kiekviena šviesos dalelė, reikalinga tam, kad sukurti juos – pas Dievą visa tai buvo rankose. Nei vienas iš jų nepražus. Jie visi iki vieno kažkur Dievo rankose”.

149 Aš žiūriu, mano regėjimas silpsta, vokai po akimis, didelės raukšlės ant kaktos.Ir kartais man tenka vos neprisimerkti, kad pamatyti kažką Biblijoje. O daktaras man pasakė, kad mano idealus regėjimas, “vienetas”, bet pasakė: “Kai jums už keturiasdešimt metų, jūsų akių vyzdžiai darosi plokšti, ir jūs negalite perskaityti iš arti”. Chm!

Aš pasakiau: “Taip, pone, aš tai jau žinau”.

150 Jis pasakė: “Jūs trauksite savo Bibliją vis toliau ir toliau”. Pasakė: “Po kurio laiko pas jus jis bus net štai čia”.

151 Aš pasakiau: “Aš tiesiog įsigysiu sau su didesnėmis raidėmis arba ką nors tokio”.

Jis pasakė: “Tiesiog taip gamtoje”.

152 “Aš žiūriu ten ir matau plauką, gulinti ant lėkštės krašto”.

153 Jis pasakė: “Pone, jums jau už keturiasdešimt”. Jis pasakė: “Jūsų…jūsų akies vyzdžiai iš tikrųjų… Lygiai kaip žilsta jūsų plaukai ir taip toliau, – pasakė, – tai neišvengiama”.

Aš pasakiau: “Aha”. Chm!

154 Aš pažiūrėjau į visa tai, ir aš žiūriu į pečius, kad stoviu kuprotas. Ankščiau aš buvau jaunas ir atletiškos formos. Dabar aš storėju. Dvidešimt kilogramų antsvorio. Ir be to pas mane plokščiapėdystė, ir dabar sunku vaikščioti. Atsiranda skausmai ir žaizdos. Ką gi, aš senstu, štai ir viskas.

155 Man nereikalingas visas tas patrauklumas,

26 IŠTARTAS ŽODIS



kurį aš turėjau ankščiau, bet aš nieko iš šito nepraradau. Kiekvienas odos metras, kuris buvo ankščiau, su kuria aš atrodžiau jaunu, pas Dievą iki šiol visa tai yra. Teisingai.

156 Tiesiog šis senas apvalkalas dar šlubčioja, štai ir viskas. Po kažkurio laiko jis pasens ir apsitrauks raukšlėmis, ir, tikriausiai, bus kaip pas kitus iš Charvio giminės, iš mano motinos pusės (o sako, kad aš panašus į Charvį). Pas juos visus paralyžinis drebėjimas. Jūs visi prisimenate senelį, kuris statė čia bažnyčią, žinote. Jis visada drebėjo štai taip (suprantate?), jam buvo paralyžinis drebėjimas.

157 Šiomis dienomis aš pastebėjau, kad mano senutė mama… Tikiuosi jos čia nėra, bet… [Sesuo sako: “Ne, jis čia”. Susirinkimas juokiasi–Red.] Oi, nežinau, ar verta… Na, apskritai, ji norėjo paimti puodelį kavos, ir vargšė senutė – net visa štai taip, rankos silpnos, ir aš pažiūrėjau į išsiskiriančias raukšles, ir pagalvojau: “O, mano Dieve!” (Aš galiu tai drąsiai kalbėti, ji ten sėdi.) Matote? Pasakė: “Aš ne sąmo-…” Ji gali tai pakelti, bet… Klausykite, pas mane širdis vos į kulnus nenuėjo. Aš nusigręžiau, aš pagalvojau: “Dieve, kiek kartų aš liejau ašaras, ir dabar pas ją paralyžinis drebėjimas, kratosi”. Aš pagalvojau: “Taip, kada nors pas mane irgi tai prasidės, jei nugyvensiu”.

158 Bet, mano broli, vieną gražią dieną aš tiesiog…“ši žemiška kelionė sustos”. Chm-m-m! kada tai įvyks, aš pakilsiu į Siono kalną, kad ten pagyventi truputi. Tiksliai. Visi šie mirtingi dalykai! Ach, pamenate, jis parašė:

Kada aš per upę pereisiu,

Sielvarto slėnį praeisiu,

Mane ten džiaugsmas laukia amžinai,

Pro perlo vartus įeisiu.



Vienąsyk aš praeisiu pro tuos vartus.

Vienas tik Viešpats žino kur, kada

Žemišką kelionę sustabdyt,

Ir ant Siono kalno gyvensiu aš.



Vežimas nusileido,

Veš mane jau greitai namo.

Vežimas nusileido,

Veš mane jau greitai namo.

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 27



159 Juk taip. Rūkas užtrauks mano akis, tikriausi, daktaras atbėgs ir pasakys: “Billai, tavo gyvenimas priėjo pabaigą”. O, tik pagalvok! Aš žinau, kad ten laukia juodas kambarys, ir su kiekvienu širdies dužiu aš artėju prie jo. Aš nenoriu išeiti kaip bailys. Aš noriu apsirengti Jo teisumo rūbu, žinodamas tai, kad aš pažinau Jį Jo prisikėlimo jėgoje. Ir vienąsyk, kai Jis pašauks, aš išeisiu iš mirusiųjų tarpo ir vėl gyvensiu amžinai.

160 Žinoti Kristų – tai žinoti Gyvenimą. Teisingai. Ir man nesvarbu, aš galiu ir abėcėlės nežinoti, bet aš noriu žinoti Kristų. Teisingai. Aš galiu nežinoti visos teologijos, bet aš noriu žinoti Kristų. Aš galiu nežinoti apie prezidentą, geras jis žmogus ar ne, bet aš noriu žinoti Kristų. Teisingai. Žinoti Kristų – tai Gyvenimas. Teisingai. Žinoti prezidentą ir žinoti kitus – tai prestižas, žinoti įžymybes ir kitus. Bet manęs tai nedomina. Aš noriu žinoti Kristų Jo prisikėlimo jėgoje, žinoti, kad šitą vakarą su mumis yra Vyriausiasis kunigas, Kuris sėdi ten Dievo dešinėje Savo didingume ir užtaria. Tad aš noriu tvirtai laikytis šio išpažinimo!

161 [Tarpas juostoje–Red.] …prieš tas keturiolika įvairių religijų, gyvačių garbintojus ir karvių garbintojus, ir visam kitam. Aš pasakiau: “Šito pasaulio religijos atstovai, ką jūsų religija gali duoti šiam vargšui aklam žmogui, stovinčiam čia?” Jis žiūrėjo į saulę dvidešimt metų. Jis buvo visiškai aklas. Aš pasakiau: “Kuo jūsų religija gali padėti šitam žmogui? Absoliučiai nieko, nebent tik pasiūlyti jam kažkokius ten prasimanymus, kurie skelbia: ‘Galbūt, kada nors Mahometas pasigailės jo ir išgelbės jo sielą. Galbūt, – kaip jūs galvojate, – jeigu jis toliau žiūrės į saulę, toliau ir toliau, ir laikys štai taip galvą, tai, kada jis mirs, jis bus išgelbėtas’.”

162 Aš pasakiau: “Jis nieko negali pasiūlyti. Bet Jėzaus Kristaus Kraujas (aleliuja) gali ne tik pasiūlyti jam amžiną Gyvenimą, bet gali ir įrodyti tai tiesiog čia, jūsų akivaizdoje, gali sugražinti jam regėjimą, kurį jis turėjo ankščiau”. Aš pasakiau: “Jeigu Jis tai padarys, tai jūs, šito pasaulio religijų atstovai…” O tai klausė praktiškai šimtai tūkstančių žmonių, kurie susirinko ten. Žinoma, aš negalėjau išgirsti atsakymo tokio skaičiaus, nes daugumos iš viso nesimatė. Bet aš pasakiau: “Jeigu Jis tai padarys, jūs priimsite Jėzų Kristų?” Jie pakėlė rankas, juodas rankas aukštyn, kad jie Jį priims. Aš pasakiau: “Atveskite čia šitą džentelmeną”.

163 Kai jis priėjo, aš pasakiau: “Pone, jūs aklas.

28 IŠTARTAS ŽODIS



Ir jeigu Jėzus Kristus sugražins jums regėjimą, jūs pažadate tarnauti Jam?”

164 Ir jis atsakė: “Aš mylėsiu Jėzų Kristų ir negarbinsiu jokio kito dievo, išskyrus Jį. Jeigu Jis man sugražins regėjimą, aš žinosiu, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų”.

165 Aš uždėjau ant jo rankas. Aš pasakiau: “Brangus Dieve, tai mirtingos rankos, dirbantis, nuodėmingas žmogus, bet jeigu Tu ieškotum šventų rankų, tai kas jas turėtų? Bet aš darau tikėdamas, kaip Tu man ir paliepei. Ir aš ateinu ne dėl to, kad pasirodyti protingu arba pasigirti, bet aš ateinu dėl to, kad Tu pasakei, kad taip darytų. Ir aš tikiu Tavo Žodžiu. Ir dabar, kol tūkstančiai stovi čia vos ne ant pirštų galiukų (o jie garbina stabus ir visa kita), tebus šiandien žinoma, kad Tu tikras ir gyvas Dievas, prikėlęs Jėzų Kristų iš mirusiųjų – suteik šiam žmogui regėjimą”.

166 Ir jam ašaros pradėjo riedėti per skruostus, jis pasakė: “Aš matau”. Ir pasileido per salę, kiek tik galėdamas, reginčiu. O, tai bent!

O malone! Išgelbėtas tavo

Aš iš nelaimių gelmių;

Miręs buvau…



Ten žirgų lenktynėse ir kitose vietose sekmadieniais.



Miręs buvau – per stebuklą gyvas tapau.

Aklas buvau – ir šviesą regiu.



167 Paklausyk, mano broli, tai tas geras senamadiškas Šventosios Dvasios tikėjimas.



Pradžioje atsirado Dievo baimė,

Ramybę davė paskui.

Aš sielos skausmą išliejau ašaromis,

Tavo ramybė teka upe. (Tiksliai! O, tai bent!)



Dešimt tūkstančių metų praeis,

Šešėlį mirties užmiršim,

O Dievui taip pat giedosim,

Kaip pačią pirmą dieną. (O, tai bent!)

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 29



Patyriau aš daug vargų,

Nelaimių ir dienų juodų,

Bet tu visada buvai su manimi

Vedi mane pirmyn. (O tai bent!)



168 Kaip aš myliu Jį! Tai Jo malonė, aš nieko negalėčiau padaryti, aš nieko negalėčiau padaryti. Jūs nieko negalite padaryti. Bet mes šiandien vakare ateiname kaip krikščionys ir krikščionės, išpažindami, kad mes neverti ir priimame Jį, kad Jis mūsų…vietoj mūsų. Priimate Tą, Kuris… Aš žinau, kad kada Dievas priėmė Jį ir prikėlė Jį, Jis lygiai taip pat prikėlė ir mane perkeltine prasme tuo pat metu, kai Jis prikėlė Kristų. Amen. (O, man reikia sustoti. Bet žiūrėkite.) Perkeltine prasme Jis prikėlė mane tuo pat metu, kada Jis prikėlė Kristų. Jis prikėlė jus tuo pat metu, kada Jis prikėlė Kristų, nes tai buvo dėl mūsų išteisinimo.

169 Žiūrėkite, jeigu jūs išgelbėti, jūs Jį turite. “Ką Jis iš anksto paskyrė, tiksliau, pašaukė, tuos Jis išteisino. Ką Jis išteisino, tuos Jis jau pašlovino Jėzuje Kristuje”. Teisingai? Jis jau pašlovino Kristuje Dievo akyse, Kuris senų seniausiai, prieš milijonus metų atsirandant žemei, kada žodis buvo pas Dievą… Tai buvo Dievo mintis, po to Jo Žodis, po to Jis ten materializavosi. Ir kada Jis priėmė Kristų, Jis kartu priėmė ir mane Kristuje. Ir ten, būsimajame pasaulyje, mes su jumis ir su visais visų laikų krikščionimis mylėsime Jį ir gyvensime su Juo, ir mėgausimės nesibaigiančia amžinybe su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, mūsų palaimintu Atpirkėju. O, tai bent!

170 Broli Robersonai, nuo šito aš jaučiuosi visai kitu žmogumi. Suprantate? Ši senamadiška…netgi pats Dievo Žodžio skaitymas iššveičia, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Matote, tiesiog iššveičia!

171 Kaip mama ankščiau darydavo konservuodama. Reikėdavo užvakuoti stiklainius su kompotu, žinote, pripildyti juos uogiene ir kitu. Ji prašydavo mane išeiti į lauką ir išplauti juos, ir aš valiau juos iš visų jėgų senu skuduru. Ranka juk buvo maža, įkišdavau ten ir valydavau juos. O po to ji juos imdavo ir sterilizuodavo, įmerkdavo į verdantį vandenį ir sterilizuodavo juos, tiesiog virindavo tuos stiklainius, kiek galėjo. Aš nesupratau, kam ji juos virindavo. Bet ji norėjo, kad ant jų nebūtų jokių mikrobų, juk jei ten būtų mikrobai, tai uogienė arba tai, ką ji juose paruošė, surūgtų.

30 IŠTARTAS ŽODIS



172 Štai tai mums ir reikia daryti, kai mes ateiname pas Kristų – suklumpame ten, kol Šventoji Dvasia neišsterilizuos mūsų ir viską iš mūsų neišvirins, tuomet Dievas galės įdėti į vidų Šventąją Dvasią be kokio nors surūgimo proceso. Suprantate? Jis tiesiog įdeda ją vidun, ir jūs visą laiką saldūs.

173 Ir mama ankščiau virdavo uogienę. Jūs kada nors matėte tokį didžiulį seną katilą? Išeini į lauką ir padedi jį ant plytų, žinote, ir reikia po juo štai taip padėti malkas. M-m! O aš – taip. Kai ruošdavome buvo tokie geltoni pomidorai, kaip moliūgai. Ir ji suberdavo ten, tikriausiai, visą pintinę, ir dėdavo cukrų. M-m! Ir…ir ji prašydavo mane skaldyti malkas, žinote. Ir…ir aš skaldydavau malkas ir pakišdavau ten, žinote, ir jie pradėdavo virti, kildavo garai. Aš sakydavau: “Mama, gal jie jau išvirę?”

Ji sakydavo: “Ne. Nueik ir nuplėšk dar vieną lentą nuo tvoros”.

174 Aš sugrįždavau, žinote, visas prakaituotas, ir aš pakišdavau ten. Ir aš klausdavau: “Mam, kaip tu galvoji, gal, jau užtenka?”

“Tu geriau atnešk dar vieną”.

175 Ir ji virdavo juos iki tol, kol jie…žinote, po jais patekdavo deguonis arba kažkas tokio, ir jie pradėdavo pukšėti, žinote, “puch, puch”, štai taip, pašokdavo. Kai taip atsitikdavo, ji sakydavo, kad jie paruošti vakavimui. Jie pasidarydavo tokie karšti, kad jau negalėjo šito išlaikyti, ir jiems tekdavo šokinėti. Suprantate?

176 Tad, tikriausiai, būtent iki šito Dievas nori privesti ir mus, žinote – tiesiog išvirinti iš jūsų visa kas velniška, taip kad jūs pradėsite šokinėti iš džiaugsmo. Tuomet jūs paruošti vakavimui. Ir tuomet Dievas užantspauduoja jus, žinote. Tad tai mums čia ir reikia – geras senamadiškas susirinkimas, kada visas…visas pyktis, viskas, kas nepatinka Kristui, visiškai išvirs (suprantate?), tiesiog išvirs iki tokio lygio, kad jūs ateisite: “Ū-ū, Viešpatie, atleisk man. Broli, atleisk man, aš nenorėjau šito daryti, aš…aš daugiau taip nedarysiu. O Dieve, būk gailestingas man!” Štai tada jus jau galima vakuoti (suprantate?), Dievas ruošiasi iš tikrųjų jus naudoti. Kada jūs sugražinate visa tai, ką jūs pavogėte, žinote, ir sutvarkote viską, sakote: “Broli, aš nenorėjau šito vogti, žinai. Ne. Aš pasiruošęs netgi… Aš…aš sumokėsiu tau už tai dvigubai”, – (matote?) štai tada jūs pasitaisote, žinote. Štai taip. Štai ko mums reikia. O, tai bent!

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 31



177 Aš padainuosiu jums “Senamadiškas tikėjimas”, jeigu jūs ne prieš. [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Sugiedosiu posmelį. Aš sugiedosiu posmelį, o jūs tada sugiedosite priedainį.



Tai yra Dvasia Šventoji,

Bėgs nuo Jos dvasia piktoji.

Žmonės vengia Jos iš tolo,

Bet Ji reikalinga man.

Tas tikėjimas senas,

Tas tikėjimas senas,

Tas tikėjimas senas,

Reikalingas man labai.



Ji išmokys nemeluoti,

Ji apsaugos, kai reiks mirti,

Velnią Ji privers pabėgti,

Ir Ji reikalinga man.

Tas tikėjimas senas,

Tas tikėjimas senas,

Tas tikėjimas senas,

Reikalingas man labai.



Nieko kito aš nenoriu,

Ji išmokys mylėti brolį,

Moko gintis nuo pavojų,

Ir Ji reikalinga man.

Tas tikėjimas senas,

Tas tikėjimas senas,

Tas tikėjimas senas,

Reikalingas man labai.



178 Taigi, pas ką iš jūsų čia šis senamadiškas tikėjimas? Pakelkite ranką, pasakykite:



Pas mane tikėjimas senas,

Pas mane tikėjimas senas,

Pas mane tikėjimas senas,

Reikalingas man labai.

32 IŠTARTAS ŽODIS



179 Brangus Tėve, mes kartais… Ir mes džiaugiamės, ir mes elgiamės tiesiog kaip būrelis vaikų. Tai dėl to, kad mes laisvi. Mes ne pikto vergijoje arba kažkokių tradicijų, arba tam tikrų vyresniųjų įsakymų. Mes tiesiog laisvi Šventojoje Dvasioje, ir mes galime giedoti ir garbinti Tave, ir bendrauti aplink Žodį, ir džiaugtis. Už tai mes šloviname Tave, Visagalis Dieve! O, kada pamačiau visą formalių religijų ir visokiausių stabų chaosą, tik pagalvok, juk Tu buvai toks geras man, kad leidai man pažinti Tave Tavo prisikėlimo jėgoje ir davei sugebėjimą pasakoti apie tai kitiems. Mes taip laimingi.

180 Palaimink šiandien vakare šią mažą bažnyčią, Tėve. Palaimink čia kiekvieną. Jeigu pas mus apsilankė svečiai, palaimink juos, Tėve, kiekvieną. Padaryk mus palaiminimu kitiems. Tegu Dievo jėga tegu pasilieka ant jūsų. Pašventink mūsų sielas nuo piktų minčių. O jeigu pyktis pasirodys mums kelyje, tai leisk mums iškarto nusigręžti, Viešpatie, ir žingsniuoti kitu keliu.

181 Ir dabar, Tėve, mes meldžiame, kad Tu šiandien palaimintum visus mus. Leisk mums nuostabiai praleisti laiką. Ir dabar, kai mes pakviesime sergančius ir kenčiančius, mes meldžiame, kad Tu pagydytum kiekvieną iš jų. Tegu šlovė… Būk pašlovintas visame, kas bus daroma arba kalbama, nes mes prašome šito Kristaus Vardu.

182 Ir kol mes nulenkiame galvas: jeigu kas nors iš jūsų čia norėtų pasakyti: “Broli Billai, tiesiog dabar sieloje aš norėčiau ateiti būtent priimtu Dievo keliu ir numatytu keliu. Ir aš norėčiau paprašyti tave, kol niekas nežiūri, aš noriu pakelti ranką ir pasakyti: ‘Broli Billai, pasimelsk už mane, kad Dievas tiesiog suteiktų man Savo malonę ir padarytų mane geresniu krikščioniu’”, – tai pakelkite, prašau, ranką. Palaimina Dievas jus, jus, jus, jus. Puiku. Gerai.

183 Tėve, Tu matai jų rankas, ir aš meldžiu, kad Tu suteiktu šiuos palaiminimus. Tepasilieka ant visų jų meilė ir Tavo malonė. Ir jeigu jie nusidėjo arba padarė ką nors, tuomet, Tėve, aš meldžiu, kad Tu atleistum jiems. Jeigu šiandien tarp mūsų, Viešpatie, kur nors pastate yra vyras ar moteris, jaunuolis ar mergina, kurie ne visiškai išgelbėti ir ne po Krauju, Tėve, aš meldžiu, kad Tu tai padarytum tiesiog dabar, ir taptų jie tikinčiaisiais.

184 Ir Tu pasakei: “Jeigu gali tikėti…” O mes tikime į ką? – Tikime, kad Dievas siuntė į šį pasaulį savo Sūnų ir tapo nuodėmė vietoj mūsų.

ĮSTATYMAS IR MALONĖ 33



O mes niekam tikę, ir mes išpažįstame, kad mes netinkami, ir priimame Jį kaip savo Gelbėtoją. Štai į ką mes tikime, Tėve. Be to Tu duodi mums amžiną Gyvenimą. O, mes tokie laimingi! Tu pažadėjai duoti Jį mums, nes mes įtikėjome į Tavo Sūnų. Ir pats Jėzus pasakė, kad jeigu mes tikime Juo, mes turime amžiną Gyvenimą. Todėl, mes dėkojame už tai.

185 Palaimink mus šitą vakarą ir atleisk visas nuodėmes. Ir duok, kad nei vienas žmogus, kuris pabuvojo šiame vakariniame tarnavime, nebūtų išvarytas laukan, bet kad jie turėtų amžiną Gyvenimą, nes jie susirinko šiandien vakare čia ir įtikėjo Tave. Ir, Tėve, aš meldžiu, kad Tu dabar saugotum juos ir palaimintum juos visame, ką jie daro arba kalba. Ir leisk jiems ateiti pas Tave su ramybe paskutinėse dienose. Leisk mums visiems susirinkti ten ir prisiminti šitą vakarą, kaip mes buvome kartu. Suteik tai per Jėzaus Vardą. Amen.

186 Telaimina jus Dievas, mano brangūs draugai. O dabar Teddi prieik čia prie pianino. Ir tie, už kuriuos reikia pasimelsti, prašau, susirinkite greitai prie altoriaus. Jus dar turite keletą minučių. Mes pasistengsime paleisti puse dešimt, jeigu jūs dabar prieisite. Man čia reikia perskaityti vieną laišką, kurį kažkas man čia atsiuntė. Visiškai galimas dalykas, kad man reikia perskaityti jį tiesiog dabar. Tad tiesiog… O visi kiti pasilieka savo vietose, kol už juos melsimės. Aš žinau, kad sesuo Raddell atėjo čia dėl maldos. Yra dar kas nors, tai…



34 IŠTARTAS ŽODIS




Įstatymas ir malonė

(Law Or Grace)



Šis Viljamo Marijono Branhamo pamokslas buvo skelbtas 1954 m. spalio 6 d. trečiadienio vakarą Branhamo maldykloje, Džefersonvilio mieste (Indianos valstijoje, JAV). Juostos, numeriu 54-1006v, trukmė viena valanda ir šešiolika minučių. Pasinaudojus magnetine juosta, iš anglų į lietuvių kalbą išversta be sutrumpinimų ir pakeitimų. Pirmasis leidimas 2010 m.



Šis leidinys išleistas tikinčiųjų paaukojimų dėka ir yra platinamas nemokamai.