Vakarienė

Vakarienė


1 Ponai. Ir mes, žinoma, gailimės, kad pas mus nėra vietų, kad sutalpinti žmones ir tuos, kuriems teko išeiti į lauką. Kelėta minučių atgal aš girdėjau, kad mes galėtume išsinuomoti teatrą Niu Olbane, kuriame, tikriausiai, sutilptų apie tris tūkstančius žmonių. Bet mes tiesiog buvome…Šis prabudimas tik dėl nedidelės grupelės šioje bažnyčioje. Ir…ir pas mus tiesiog šeimyninio susirinkimo laikas. Ir mes labai džiaugiamės matydami jus visus čia.

2 Jeigu neklystu, aš matau čia mano brolį iš Džordžjo, brolį… negaliu dabar prisiminti, koks jūsų vardas, – [Brolis sako: “Palmeris”.] Palmeris iš Meikono, Džordžijos valstijos. Mes džiaugiamės matydami jus čia, broli Palmeri.

Brolis Kričas čia priekyje, mes džiaugiamės matydami jus.

3 Ir aš žinau, kad kažkur pastate yra daktaras Li Veilas, vienas iš sponsorių susirinkime Laime, Ohajo valstija, ten, kur…Jis – Pirmos Baptistų bažnyčios pastorius ir mano artimas draugas. Šiandien jis buvo pas mus namuose ir atvyko pas mus į svečius į susirinkimus. Tikriausiai, vieną iš vakarų mes paprašysime jį ateiti ir pasakyti ką nors. Šiandien vakare aš pabandžiau paprašyti jį kalbėti vietoj manęs, bet jis atsisakė. Tad mes tikimės, kad, galbūt, rytoj vakare arba kada nors brolis Veilas arba kas nors iš…galės pasakyti kelėta žodžių, galbūt, apie tenykščius susirinkimus arba kažką tokio, ką Viešpats neįdėtų jam į širdį.

4 Čia yra ir kiti, norėtųsi man tiesiog skirti laiko, kad pasveikinti juos visus, bet mes laimingi, kad jūs čia. Aš matau ten gale vieną vaikinuką, kuris iš atvykusiųjų tarnautojų grupės, pabuvusių pas mane svečiuose šiandien diena, iš Arkanzaso, o taip pat iš Misurio.

5 Ir štai, šiandien vakare mes norime sutaupyti laiką, nes kiekvieną vakarą mes pasistengsime užbaigti, jeigu įmanoma, dešimtą valandą. Šiandien vakare bus vakarienė, tad šiandien užbaigsime kiek vėliau kaip įprastai.

6 Rytoj vakare, jeigu Viešpaties valia, aš noriu pamokslauti tema: “Taigi, būkite tobuli”, ir “Tobula Auka” – rytoj vakare. Ir tai bus didį penktadienį.

2 IŠTARTAS ŽODIS



7 Ir paskui šeštadienį vakare: jeigu Viešpaties leis, “Palaidojimas”.

8 Sekmadieni ryte – tarnavimas saulei patekant šeštą valandą. Ir dešimtą valandą – krikšto tarnavimas. O dešimt trisdešimt – sekmadieninės mokyklos pamoka apie prisikėlimą.

9 Ir sekmadieni vakare – paprastas išgydymo tarnavimas, toks pat, kokį mes turėjome…evangelistiniame tarnavime.

10 Tad, tikimės, kad jūs atsivesite draugus nusidėjėlius ir taip toliau, ateisite ir pabusite pas mus ir padėsite mums šiuose susirinkimuose sekantį…tiksliau, šitų susirinkimų eigoje.

11 Šiandien vakare pas mane nauja Biblija, kurią man padovanojo vienas brolis-dankeris. Ir ji gana didelė. Aš pamokslauju iš jos pirmą kartą. Man su Ja truputi nepatogu.

12 Dabar, aš žinau, kad mes susirinkome su vienu tikslu, o būtent: paremti Kristaus darbo ėjimą pirmyn ir įgyti ramybę mūsų sielose; ir kad mums tapti geresniais vyrais ir moterimis, geresniais Viešpaties tarnais. O jeigu mes atėjome su kažkokiu kitu tikslu, ką gi, tuomet mes nebūsime palaiminti Viešpaties. Mes atėjome dėl pagalbos. Mes atėjome, žvelgdami į Dievą. Ir tai pasitaisymo namai, kur Dievas teikia mums Savo palaiminimus ir ištaiso mūsų neteisybę.

13 Prieš mums atverčiant Žodį, arba…arba paprašant Šventąją Dvasią padėti mums, nulenkime galvas.

14 Palaimintasis Dangiškas Tėve, Tavo Dieviškajame Būvime mes dabar atsiduodame kaip Evangelijos klausytojai ir Žodžio pamokslininkai; atlik kalbančiojo lūpų apipjaustymą ir klausančiųjų ausis, ir priimančiųjų širdis. Ir tegu šiandien vakare Šventoji Dvasia pamokys mus ir suteiks kiekvienam iš mūsų Amžinas Dievo malonės Tiesas; kad šiandien vakare, išeidami iš šio pastato, mes pasakytume, kaip tie, ėjusieji iš Emauso: “Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo?” Nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

15 Kaip temą aš noriu perskaityti iš Šventojo Mato Evangelijos Knygos, iš 26-to skyriaus, 27 ir 28 eilutės.



Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas:

“Gerkite iš jos visi; Nes tai yra mano kraujas, Naujosios

Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms

atleisti.

VAKARIENĖ 3



Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio

vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo

Tėvo Karalystėje”.



16 Dabar kalbėsime tema: Vakarienė. O čia yra pirmoji vakaro vakarienė.

17 Ir pradžioje vakarienė vyko ten, Egipte, pirmoji vakarienė, tai buvo papjautas velykinis avinėlis, kuris buvo Kristaus provaizdžiu. Ir daugelis iš mūsų susipažinę su šia palaiminta senų dienų istorija apie tai, kaip valgiusieji ten vakarienę klajojo dykumoje keturiasdešimt metų. O kada jie išėjo, jų tarpe nebuvo nei vieno sergančio. Ir netgi jų rūbai nesusidėvėjo, Dievas saugojo juos keturiasdešimt metų.

18 Mums šiandien tai toks palaimintas užtikrintumas! Jei tai provaizdis, tuomet Kristus – tai pats vaizdas. Ir kaip Dievas išlaisvino tuos vaikus!

19 Ir priimant vakarienę buvo skirtumas tarp gyvenimo ir mirties. Tie, kas buvo viduje, po pralietu krauju, valgė vakarienę. Vakarienę galėjo valgyti tiktai tas, kuris buvo po pralietu krauju. Pradžioje buvo pralietas avinėlio kraujas, ir po to pateptos abi durų staktos ir skersinis, (skersinis – tai skersinė sija), ir ant durų skersinių. O paskui buvo iškeptas avinėlis ir buvo…ir buvo suvalgytas su karčiomis žolėmis. Ir jie susijuosė strėnas. Po to kai buvo pralietas kraujas, ir jie perėjo pro pralietą kraują, jie susijuosė ir pasiruošė išeiti.

20 Ir šiandien tai tiesiog nuostabus provaizdis to, kad žmonės, valgantys vakarienę, daugiau nebeturi bendrauti arba prisijungti prie pasaulio dalykų. Jie turi, pirma, prieiti prie Kraujo, ir apsivalyti nuo visokios nuodėmės, kas yra netikėjimas; ir paskui apsiauti Evangelijos parengtimi, apsijuosti visais Dievo ginklais, būti bet kurią minutę pasiruošusiems išeiti.

21 Ir tai buvo ženklu to, kad mirties angelas negalėjo įeiti po šiuo krauju. Mirties angelas turėjo pakilti ir praeiti virš kraujo. Ir būtent nuo šito poetas gavo įkvėpimą, parašydamas: “Kada Aš Kraują pamatysiu, pro šali Aš praeisiu”.

22 Išvadavimo valanda buvo visai arti, kada jie valgė vakarienę, iškeptą avinėlį ir žoles, kuriuos jie valgė prieš išėjimą.

23 Taigi, šis provaizdis, apie kurį mes ruošiamės kalbėti,

4 IŠTARTAS ŽODIS



buvo daug metų atgal, kada Jėzus valgė tai, kas mums žinoma kaip Viešpaties vakarienė, vakarienė. Ir dėl kažkokios ypatingos priežasties Jis ruošėsi pakalbėti apie tai su Savo mokiniais. Ir prieš pat išeinant Jis panoro tai su jais pakalbėti. Ir tai…Jie turėjo paruoštą kambarį. Tai buvo bendravimo laikas. O vakarienė kaip tik ir reiškia bendravimą.

24 Daug bažnyčių praveda “uždarą” vakarienę, tai yra, tiktai dėl savo bažnyčios, kada pas juos vakarienė. Bet mes čia ne denominacija. Pas mus atvira vakarienė, dėl visų, nes mes tikime, kad kiekvienas tikintysis turi teisę prieiti prie Viešpaties stalo ir turėti bendravimą aplink Dievo turtus su kiekvienu tikinčiuoju, nežiūrint į tikėjimo išpažinimą, spalvą, arba kuo jis bebūtų. Juk visiems buvo duota gerti iš to pačio palaiminimo, iš Kristaus!

25 Taigi, mūsų Viešpačiui atėjo šita didi valanda, vienas iš pačių sunkiausių išbandymų visoje Jo žemiškoje kelionėje buvo jau visai arti. Išbandymo laikas! Jėzus turėjo praeiti išbandymus, lygiai kaip mes praeiname išbandymus. Ir Biblijoje sakoma, kad “kiekvienas sūnus, ateinantis pas Dievą, pirma turi būti išbandytas, pamokytas ir pabaustas”.

26 Taigi, daugumai žmonių tai atskleidimas paslėpto, kada ateina išbandymo laikas. Tai patikrinimo laikas. Ir Biblijoje sakoma: “Jeigu mes negalime išlaikyti išbandymo, tuomet mes tapome nesantuokiniais vaikais”; mes išpažįstame, kad Dievas – mūsų Tėvas, o tuomet išeina, kad Jis ne mūsų Tėvas. Nes, jeigu mes teisingu būdu ir iš visos širdies priėmėme Viešpatį Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, tai niekas šioje žemėje arba visoje neaiškioje amžinybėje negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri Jėzuje Kristuje.

27 Aš stebiuosi mūsų laiku, ir visada stebėjausi, kad žmonės išpažįsta save Krikščionimis ir pirmam prasidėjusiam nedideliam išbandymui krenta šalikelėje. Tai kalba apie tai, kad jie turėjo protinį supratimą apie Kristų. Štai kodėl šiandien dauguma neišsilaiko, – nes juose protinis supratimas. Galima protu Tuo patikėti, bet Tai žymiai daugiau to. Priimti Kristų – tai priimti Asmenį Kristų.

28 Dauguma iš mūsų priima Krikščionybės religiją ant tikėjimo mokymo pagrindo. Kiti priima Krikščionybę ant mokymo apie krikštą pagrindo.

VAKARIENĖ 5



Kiti tiki, kad jie – Krikščionys dėl kažkokios emocijos, kurią jie išreiškė, pavyzdžiui, šūkavimas arba šokimas Dvasioje, arba kalbėjimas kalbomis, arba sugebėjimas parodyti kokią nors nuostabią dovaną. Visa tai gerai savo vietoje. Bet priimti Kristų – tai priimti Kristaus Asmenį, o paskui visa kita pasireikš tiesiog automatiškai.

29 Tai štai, jeigu Dievas neišvadavo Savo Paties Sūnaus nuo sunkaus išbandymo, tuomet Jis neišvaduos ir mūsų su jumis nuo sunkaus išbandymo.

30 Ir Jėzus čia susidūrė su pačiu sunkiausiu išbandymu iš visų, kuriuos Jis turėjo, – Jam kaip tik artinosi Getsemanė, kur viena ir visam laikui turėjo prasidėti visa apimantis išbandymas, kada viso pasaulio našta buvo uždėta ant Jo palaimintųjų pečių. Nei Danguje, nei žemėje neatsirado nei vieno, kas galėtų ištverti tai, išskyrus Jį. Ir tik pagalvoti, visos nuodėmės, buvusios nuodėmės, ir dabartinės nuodėmės, ir būsimos nuodėmės priklausė nuo šito sprendimo. Ir tai buvo viena iš pačių didingiausių pergalių, laimėtų Kristumi, arba įrodymų Jo kaip didžio Mesijo, kada Jis pasakė Dievui: “Ne Mano valia, bet Tavo tebūna valia”. Tai buvo didingiausia iš laimėtų Juo pergalių. Aplink susirinko visi demonai-kankintojai, kad gundyti Jį ir kankinti Jį.

31 Ir kada mes susitaikome su Dievu, kada mūsų širdys pasidaro švarios, ir Šventoji Dvasia Savo vietoje, mūsų širdyje, nėra nieko šlovingesnio, – kaip pergyventi išbandymus. Biblijoje mums sakoma, kad “mūsų išbandymai ir ištyrimai mums brangesni už šito pasaulio sidabrą ir auksą”. Tad mums reikia būti dėkingais.

32 Nesinorėtų kalbėti apie pergyvenimo patirtį savo pavyzdžiu. Bet jeigu jau tai prisimenu, aš prisimenu sunkų ir užbaigiamąjį mano Krikščioniško pergyvenimo išbandymą, jis įvyko toje ligoninėje, kuri Spring Hilo gatvėje. Kada mano žmona gulėjo čia morge mirusi, iškart po savo išėjimo iš šio gyvenimo, kad būtų su Dievu. Tuomet prasidėjo išbandymai ir patikrinimai! Ne tai, kad tiesiog kažkas kalbėjo: “Billai, tu šventuolis”. Toks išbandymas nebuvo sunkus. Ir visi kiti nereikšmingi išbandymai, ir vis kita, kritika iš žmonių pusės, su kuriais aš dirbau, toks išbandymas nebuvo sunkus. Bet lemtingą mano išbandymo valandą atėjo tada, kad daktaras Ederis, (kuriam aš priminiau apie tai vakar ligoninėje, kada mes sėdėjome kartu), ir kada jis ėjo koridoriumi, kad pasitiktų mane,

6 IŠTARTAS ŽODIS



ir paėmė mane už rankos ir pasakė: “Billai, tavo vaikutis miršta, ir jis neturi jokios galimybės pasveikti. Jai tuberkuliozinis meningitas”.

Aš pasakiau: “Juk šito negali būti, daktare!” O jos mama gulėjo mirusi!

33 Ir aš įėjau. Ir jis pasakė: “Eime kartu”. Ir mes nuėjome į laboratoriją, ir ten jis paėmė stiklinę kolbą ir pakratė ją. Ir joje buvo kažkas panašaus į gysleles. Jis pasakė: “Tai meningito mikrobas, ir jis vaikutyje. Mes išėmėme jį iš stuburo, kad palengvinti spazmas”. Ir jis pasakė: “Tokiu būdu mes radome, kad tai tuberkuliozinis meningitas”. Pasakė: “Ji užsikrėtė nuo savo motinos”. Ir pasakė: “Jeigu ši mažylė ir išgyvens, ji bus invalidė, ligone. Bet, – pasakė jis, – iš Dievo malonės vaikutis bus su savo mama”.

Aš pasakiau: “Daktare, aš noriu pamatyti vaikutį”.

34 Jis pasakė: “Tau negalima, Billai, dėl Bilio Polio, tavo sūnaus”. Pasakė: “Tu perneši mikrobą jam”.

35 Ir po to, kai jis, kiek galėjo, pasistengė palaikyti mane, jis išėjo iš pastato, o aš prasmukau ir nusileidau į rūsį. Ir kada aš nuėjau ten, tuo laiku ligoninė nebuvo tokia suremontuota, kaip dabar, ir langas buvo praviras, ir tinklelio nebuvo, ir musės tupėjo ant mažylės akių. Ir aš nubaidžiau muses ir pažiūrėjau į jos kūnelį, visą susuktą, ir ji judino kojytėmis. Ir aš pasakiau jai: “Šeri, brangioji, tu atpažįsti tėtį?”

36 Ir atrodė, kad ji bandė pamojuoti man rankyte; aštuonių ar devynių mėnesių. Ir aš pažvelgiau į ją. Ir ji, nekalta mažylė, taip sunkiai kentėjo, kad viena jos vaikučio melsva akytė persikreipė. Toks siaubingas skausmas! O-o, aš bet kurią minutę paimčiau ją ant savęs.

37 Ir aš atsiklaupiau, uždariau duris, ir aš pasakiau: “O Dieve, Tėve, ten guli mano žmona, vaikučio motina guli ten, laidojimo biure. Bili Polas guli lovoje sergantis. Ir štai mano vikutis miršta. Viešpatie, Tu, žinoma, nepaimsi jos. Aš myliu ją. Ir ji panaši į savo mamą. Aš noriu auklėti ją. Prašau, o Dieve, pasigailėk mano vaikučio!”

38 Ir kada aš pakėliau akis…Ir kaip jums žinoma, aš turėjau visada polinkį į regėjimus. Atrodė, kad juodas šydas pradėjo skleistis, leisdamasis žemyn, ir tarsi Dievas paėmė mano maldą ir sviedė man tiesiai į veidą. Ir aš pasakiau: “Dieve, ką aš tokio padariau?

VAKARIENĖ 7



Ar peržengiau Tavo įsakymus, kad man skirta tokia bausmė? Jeigu yra taip, tai tiesiog atidenk tai, ir aš atgailausiu. Aš padarysiu bet ką, tiktai nepasiimk mano vaikučio”. Ir aš pamačiau, kad ji vis tiek miršta. Aš atsistojau.

39 Ir tuomet prie manęs priėjo gundytojas. Per visą savo gyvenimą aš prisimenu, kad būtent tą akimirką atėjo lemiamas momentas, mano Getsemanė. Kada aš vos ne vos laikiausi už lovos, šėtonas pasakė: “Štai taip. Štai toks atlygis už tai, kad stengeisi tarnauti Jam. Tu nori pasakyti, kad Jis paims šią jauną dvidešimt dviejų metų motiną ir paguldys ją mirusę ten, morge; ir paims brangų vaikutį, tavo paties kūną ir kraują; ir svies tavo maldą tiesiai tau į veidą; ir tu dar nori pasakyti, kad tarnausi Jam?”

40 Aš buvau tarp dviejų nuomonių. Reikėjo priimti sprendimą. Tuomet aš uždėjau ranką ant jos galvutės, aš pasakiau: “Viešpats davė, ir Viešpats pasiima, tebūna palaimintas Viešpaties Vardas!” Aš pajaučiau palengvėjimą.

41 Aš pasakiau: “Šeri, brangioji, tėtis negali eiti tenai, kur tu dabar eini, bet kažkada tėtis galės ateiti. Aš padėsiu tave ant motinos rankų ir palaidosiu tave, bet kartą tėtis pamatys tave vėl”.

42 Ponas Aisleris, kuris, tikriausiai, sėdi dabar čia, (negaliu pamatyti tarp žmonių), buvęs Insdianos valstijos senatorius. Aš ėjau keliu. Ponas Aisleris, tikriausiai, jūs gerai tai prisimenate.

43 Aš susidėjau rankas už nugaros, ėjau į kapines, iškart po potvynio, ir verkiau. Vakarais aš, būdavo, eidavau ten. Karvelis purplelis tupėdavo ant medžio ir čiulbėjo man. Ir atrodė, kad vėjelis tarp tų pušų ir medžių tarsi kuždėjo dainą, giedodama:



Už upės Tėviškė yra,

Su tavimi kur ramybę surasim,

Tik tikėjimu pasieksim tuos krantus;

Į Amžiną Miestą duris atvers,

Ir Dangiškas garsas pasigirs,

Kartą mes išgirsim skambesį varpų.



44 Ponas Aisleris važiavo savo sena mašina, iššoko ir apkabino mane rankomis. Jis pasakė: “Aš girdėjau kaip tu pamokslavai prie gatvės kampo, Billai, aš mačiau kaip tu stovėjai bažnyčioje, aš klausiau tave himnus giedant; kaip tu aukštinai Kristų,

8 IŠTARTAS ŽODIS



kaip tu kalbėjai apie Jį!” Pasakė: “Dabar Jis pasiėmė tavo tėvą, tavo brolį, tavo žmoną ir tavo vaikutį”. Pasakė: “Koks Jis tau dabar?”

45 Aš pasakiau: “Pone Aisleri, jeigu Jis nusiustu mane į pražuvusiųjų pasaulį, aš vis tiek mylėčiau Jį! Nes kartą ten, anglių sandėliuke kažkas įvyko mano širdies gilumoje, ir niekas negalės panaikinti šito. Pats aš nieko nepadariau. Tai Dievo Amžina malonė palaikė mane svarbaus sprendimo valandą!”

46 Ir kada mūsų palaimintasis Viešpats Getsemanėje, kada ėjo ten, kada Jis buvo…Jį turėjo atmesti Jeruzalėje, ir taryba turėjo atiduoti Jį mirčiai, juk Amžina kiekvienos sielos būvimo vieta, kuri buvo arba bus žemėje, priklausė nuo Jo sprendimo.

47 O-o, kokiu nereikšmingu buvo mano išbandymas palyginus su šiuo! Kokiu nereikšmingu buvo jūsų palyginus su šiuo! Taip gaila, kad mes negalime išverti šių smulkmenų!

48 Bet tą svarbią lemiamą valandą Jis, žinodamas viską, taip kentėjo, kad vanduo ir Kraujas pasidalino Jo kūne, ir dideli Kraujo lašai, kaip prakaitas, krito nuo Jo kaktos. Getsemanėje Jis iškentėjo daugiau mirties, nei ant kryžiaus.

49 prieš patį įvykį, mirtį, tiesiog prieš pat didžios kovos pradžią, Jis valgė vakarienę. Jis surinko Savo mokinius, kad apie viską su jais pasikalbėti.

50 Taip Jis elgiasi ir su mumis prieš pačią didžiulę gyvenime kovos pradžią. Prieš tai kaip didi kova tarp gėrio ir blogio įsiliepsnoja mūsų viduje, Dievas atveda mus į Getsemanę. Jis priveda mus prie vakarienės, ir Jis viską aptaria su mumis.

51 Ten, Fenikse, Arizonos valstija, ankščiau buvo trio, kuri dainavo man: “Aš norėčiau su Jėzumi viską aptarti. Aš norėčiau pasakyti: ‘Jėzau, Tu mylėjai mane, kada mano kelias darėsi toks siauras. Kada buvo tokia tamsa, kad aš priekyje nieko nemačiau, Tu mylėjai mane tamsos laiku’.” Ir dar šioje dainoje giedama: “Aš norėčiau viską aptarti”.

52 Ir vyrams ir moterims šioje žemėje gerai būtų stabtelėti ilgoje gyvenimo kelionėje ir viską aptarti su Jėzumi, turėti su Juo vakarienę bendravime. Po to prasideda kova – išbandymai ir patikrinimai. “Kiekvienas sūnus, ateinantis pas Dievą, turi būti išbandytas”.

53 Taigi, vakarienė – tai ne pakartotinas apsidraudimas. Ji duota ne su tuo tikslu, kaip mano daug žmonių.

VAKARIENĖ 9



Ji…ji bažnytinė denominacija moko, kad vakarienė vadinasi “paskutine apeiga”, kad “ji priskiriama prie išgelbėjimo”. Vakarienė ne priskiriama prie išgelbėjimo. Vakarienė jums nesuteikia išgelbėjimo. Mirštant ji atliekama ar dar kažkaip, ji neturi nieko bendro su jūsų išgelbėjimu.

54 Tai atminimui. Jėzus pasakė Evangelijoje, Jis pasakė: “Darykite tai Mano atsiminimui”. Jis nesiriame arba nenurodo į išgelbėjimą, bet tai atminimui apie užbaigtą darbą, padaryto jumyse Šventąja Dvasia. Tai atsiminimas.

55 Ir taip, daugelis iš valgančiųjų vakarienę – neišgelbėti. Daugelis valgė velykinį avinėlį ir mirė dykumoje. Ir šioje dienoje dauguma iš valgančių vakarienę taip niekada ir nepamatys Dievo.

56 Bet neįmanoma būti Jo išgelbėjimo dalyviu ir nepamatyti Jo, nes išgelbėjimas – tai Dievo dovana. O vakarienė – tai atminimas apie didžią visą apimančią Auką, kuri buvo paaukota dėl šito išgelbėjimo. Ji tam, kad parodytų žmonėms, kad mes tikime į mirtį, palaidojimą ir Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Ji vaizduoja užbaigtą darbą.

57 Ankščiau išgelbėjimas nebuvo pilnaverčiu aukojant ožius, avis, jaučius Senajame Testamente, nes senojo testamento kraujas negalėjo išpirkti nuodėmės. Jis galėjo tiktai padengti nuodėmę. Jis nurodė į tą laiką, kada jis [išgelbėjimas–Red.] bus užbaigtas. Rytoj vakare mes ruošiamės įsigilinti būtent į tai. O tai buvo tiktai provaizdis.

58 Bet kada atėjo Jėzus, ir Jo Kraujas buvo pralietas Golgotoje, tai buvo visišku nuodėmės nutraukimu. Jis pašalino nuodėmę. Tai vienintelė išgelbėjimo priemonė. Nei prisijungimas prie bažnyčios, nei narių kortelės, nei krikštų apeigos, nei vakarienė, nei jokia apeiga arba nutarimai nebuvo palikti Dievo kaip įsakymai, liečiantys išgelbėjimą; visa tai – prisimenant apie užbaigtą darbą!

59 Vandens krikštas negelbsti jūsų, kaip kartais galvoja žmonės. Vandens krikštas – tai atsiminimas apie mirtį, palaidojimą ir Viešpaties prisikėlimą. Jis jūsų negelbsti.

60 Vakarienė vyksta atsiminimui apie Jo siaubingą agoniją ir apie Jo išėjimą, apie Jo sudaužytą kūną ir apie Jo pralietą Kraują. Tai ne tiesiogiai Kraujas, tai ne tiesiogiai kūnas; bet tai atsiminimas apie Jo tikrą kūną ir apie Jo brangų Kraują. Ir mes priimame tai kaip paliepimą, ir Jėzus paliepė mums daryti tai.

10 IŠTARTAS ŽODIS



Kol Jis neateis, mums reikia daryti tai.

61 Mes matome puikų, nuostabų paveikslą Žinioje, Laiške Hebrajams, 7-me skyriuje. Aš norėčiau truputi paskaityti iš Hebrajams 7 dėl panašaus konteksto.



Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo

Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs

karalius, ir palaimino jį.

Abraomas atidavė jam nuo visko dešimtinę. Išvertus

jo vardą, jis pirmiausia teisumo karalius, paskui Salemo,

arba ramybės, karalius…



62 Atkreipkite dėmesį, norėtųsi sugrįžti praeitį ir pamastyti. Paulius čia remiasi į senojo testamento personažą. Pradžios Knygoje, paimkime Abraomo gyvenimą iš Pradžios Knygos 12 skyriaus. Dievas davė Abraomui pažadą, kad per Abraomą ateis teisi Sėkla. Ir Abraomas, kurį dauguma laiko žydu, jis nebuvo žydas. Abraomas buvo pagoniu, chaldėju iš Ūro miesto. Ir jis tapo Dievo tarnu, ne todėl, kad jis skyrėsi nuo visų kitų, bet dėl Dievo išrinkimo.

63 Jūs išgelbėtas ne todėl, kad jūs – geras žmogus. Jūs išgelbėti todėl, kad Kristus išsirinko jus. Niekas neieško Dievo; Dievas ieško žmogaus. Jėzus pasakė: “Niekas negali ateiti pas Mane, jeigu jo pirma nepatraukia Mano Tėvas”. O kad mums apsistoti kelioms minutėms ir suvokti didžiulę šio vieno dalyko svarbą, kad būtent Dievas išrinko jus, nenorėdamas, kad jūs pražūtumėte; bet davė jums galimybę ir pašaukė jus, ir išsirinko jus būti Jo tarnu. Kas gali būti brangiau už tai? Juk išsirinkimas – ne jūsų! Žmogui visiškai neįmanoma ieškoti Dievo, nes jis iš prigimties nusidėjėlis, ir jame nėra nieko, kas duotų jam norą tarnauti Dievui.

64 Argi jūs eitumėte kalbėti kiaulei, kad ji neteisi? Ji – iš prigimties kiaulė. Argi jai pasakysi, kad ji maitinasi ne tuo, kuo reikia? Žinoma, ne. Iš prigimties ji – kiaulė. Galima pasiūlyti jai tapti avinėliu, bet ji patenkinta tuo, kad ji – kiaulė.

65 Ir nusidėjėlis patenkintas tuo, kad jis – nusidėjėlis, nes jo prigimtis – nuodėminga.

66 Tame ir reikalas! “Mes visi gimėme nuodėmėje, pradėti neteisybėje, atėjome į pasaulį, kalbėdami melą”;

VAKARIENĖ 11



iš prigimties priešai, be Dievo, beviltiški, Dievo rūstybė pasilieka ant mūsų. Ir dėl mylinčios Kristaus malonės, Dievas Savo suvenerioje malonėje ir visagalybėje pasibeldė į jūsų širdį ir davė jums palaimintą galimybę, ir pasuko jus šimtą aštuoniasdešimt laipsniu kampu, ir pasiuntė jus į kelionę. Kaip galima tai atmesti? Pakeičia visus jūsų norus, apsuka jus ir nukreipia kita kryptimi! O-o, šitam pasauliui jūs būsite kvaili, bet Dievo akyse jūs būsite palaimintais. “Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie pasisotins”, – pasakė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Dievas iš Savo nuostabios malonės!

67 Pastebėkite, yra tai, ką padarė Dievas, ką Dievas pašaukė. Jums nesinorėjo šauktis. Pas jus negalėjo būti jokio noro šauktis, nes jūsų prigimtis visiškai priešinosi Tam. Bet Dievas pagal išsirinkimą pašaukė jus ir visiškai pakeitė jus, ir nukreipė jūsų meilę į Kristų ir Aukščiausiąjį. Kaipgi galima tai atmesti?

68 Tuomet, pavyzdyje su Abraomu, Dievas parodė, ką Jis padarys dėl visų. Šis palaimintasis apie prisikėlimą ir Amžiną Gyvenimą pažadas buvo duotas ne tik Abraomui, bet ir jo Sėklai po jo. Pašauktiems, Išrinktiems Dievo.

69 Ir mes matome Abraomą platybėse, kur jis klajojo. Jo brolis, kaip jis jį pavadino, Lotas; apskritai, tai buvo jo sūnėnas, jo brolio sūnus. Ir atėjo išbandymui laikas. Ir išbandyme Lotas nusilpo. Jis – idealus šiandieninio kūniško tikinčiojo pavyzdys. Kada atėjo išbandymas, kam pasilikti nederlingoje žemėje, Abraomas suteikė jam pasirinkimą. Ir Lotas pakėlė akis ir pamatė platybes, lygumą, kur buvo daug žolės. Ten buvo taip pat daug gražių namų. Ten buvo aibe pasilinksminimų. Ir nuodėmės ten buvo užtektinai. Bet Lotas, turėdamas kūnišką prigimtį, pamilęs dabartinį pasaulį daugiau, negu būsimąjį, teikė pirmenybę prabangiam gyvenimui šiame gyvenime, negu turėti ateityje Gyvenimą.

70 Abraomas, tobulas tikrojo tikinčiojo provaizdis, apiplauto Avinėlio Krauju, kurio meilė nukrypsta į dangų, pasakė: “Aš stosiu į kelią su nedaugeliais Viešpaties paniekintaisiais. Nežiūrint į tai, kad tai man kainuos populiarumą, kas bebūtų, aš stosiu į kelią su nedaugeliais Viešpaties”. Ir išbandymo laiku jis nusprendė pasilikti toje žemėje, kur Dievas apgyvendino jį.

71 Šiandien aš iškėliau sau klausimą: gal, aš kreipiuosi į žmones, kurie sykį nusprendė ateiti su Dievu iki galo,

12 IŠTARTAS ŽODIS



o kada atėjo išbandymo laikas, apsisprendė grįžti į pasaulį ir daryti pasaulio darbus, arba jūs pasirinkote sunkų senų laikų išgelbėjimo kelią?

72 Ar pasielgtumėte kaip Mozė, kada jis turėjo išbandymą? Kada jis viena koja buvo Egipto soste, bet: “Kristaus turtus jis palaikė didesniu turtu, nei visus Egipto turtus. Jis paliko Egiptą, nesijaudino, kiek aukso, kiek populiarumo. Jis priėmė Dievą pagal Jo Žodį! Ir paliko viską, kas Egipto, laikydamas Kristaus paniekinimus didesniu turtu, negu Egipto turtus”.

73 O ką gi mes darome patikrinimo laiku, kada prasideda sunkūs išbandymai? Kada sako: “Tu atsiskiri nuo pasaulio dalykų, tu – religingas fanatikas”, štai tada prasideda įtampa. Ji turi ateiti. Ir jūs turite padaryti pasirinkimą.

74 Bet geriau jau aš ilsėsiuos po Visagalio sparnais. Geriau jau aš stosiu ant šito kelio ir, kaip Jokūbas, turėsiu pagalvę iš akmens. Tegu geriau pasaulis laiko mane “keistuoliu”, negu turėti visus turtus ir palaiminimus, kuriuos gali duoti šis pasaulis. Nes Dievo palaiminimai didesni už visus turtus ir auksą, ir šito pasaulio sidabrą! Dabar, atkreipkite dėmesį.

75 Po to, kada prasidėjo sunkūs išbandymai, Lotas paskendo nuodėmėje. Pamenate, jis nusileido nuo kalno į lygumą. Jis tapo atsimetėliu, kaip…Idealus šių dienų tikinčiojo pavyzdys. Krikščionybė kabutėse, pasirinko lengvą kelią, lengvą be rūpesčių gyvenimą, negu ištikimai išstovėti išbandymo laiku. Ir, galu gale, jis pateko į bėdą.

76 Ir jūs irgi patenkate. Jeigu jūs pasirinksite tokį lengvutį gyvenimą, atsiminkite, jūs pateksite į bėdą, kas nors…“Jūsų nuodėmės pasivys jus!” Ir vienąsyk Dievas pasivys jus.

77 Ir kartą karalius…pagoniški didelių tolimų šalių karaliai, atėjo ir paėmė Lotą ir jo vaikus, jo žmoną ir viską, ką jis turėjo, ir pabėgo su jais.

78 Ir kada nors, mano bejėgis drauge, jeigu tu nepasiliksi po Krauju, šėtono karalystė pasivys tave ir nuves, jeigu nepasiliksi po Krauju.

79 Ir Abraomas, teisiųjų pirmavaizdis, jis buvo labai susirūpinęs savo sūnėnu, – tikrojo, teisiojo Krikščionio pavyzdys, išbandyto ir patikrinto, ir ištirto.

80 Taigi, moterys turėjo tam tiesioginį ryšį.

VAKARIENĖ 13



Loto žmona buvo kūniška, labai kūniška. Šiandien ji stovi ten, lauke, druskos stulpo pavidale, gėdoje prieš tuos, kas ėjo pro ją.

81 Sara, nuostabi moteris, ji norėjo daryti tai, kas patiko Dievui. Ji gerbė savo vyrą; juk mes taip konkrečiai kalbėjome apie tai vakar vakare. Ir ji pasiliko su Abraomu, nežiūrint kas bevyktų. Ji pasiliko su juo, nes jis pasiliko su pažadu. Štai kame esmė.

82 Tada, kada išvedė Lotą, Abraomo širdis pasigailėjo jo. Ir jis surinko armiją iš savo paties tarnų ir iškeliavo savo brolio. Ir tiesiog nuostabus provaizdis. Jie paėmė durklus ir triuškino tuos karalius, kol nė vieno iš jų nebeliko.

83 Ir tai Evangelijos pamokslininko provaizdis, kada jis mato, kad nuodėmė apėmė jo bažnyčią ir apėmė žmones. Jis paima palaimintą senų laikų Evangeliją, Dvasios Kalaviją, ir jis triuškina juos ir kapoja, kol neiškerta nuodėmės iš savo bažnyčios, jeigu jis – tikrasis Dievo tarnas. Jis pašalina visokius niekus, apkalbas, šmeižtus. Jis pašalina visokius pasaulio dalykus ir kūnišką charakterį, įselinusius į bažnyčią. Jeigu jis – tikrasis Dievo tarnas, jis ima Žodį ir kerta į dešinę ir į kairę, kol visko neiškirs.

84 Ir paskui, kada jis atgavo Lotą, savo nupuolusį brolį, ir vaikus, ir gražino juos į susitaikymą, atkreipkite dėmesį, šis didis Karalius nusileido iš Jaruzalės ir sutiko jį. Melchizedekas! Kas per Žmogus tai buvo? Jis buvo pavadintas “Salemo Karalius”. O bet kuriam žinovui žinoma, kad Salemas buvo “Jeruzale”. Jis vadinosi ankščiau Salemu, prieš jį pradedant vadinti Jeruzale. Kas per Žmogus, Kuris sutiko jį, paskaitęs, kad tas padarė teisingą žingsnį? Kas per Asmuo stovėjo šalia jo? Pažiūrėkite, Kas Jis toks.



…Jis – Jeruzalės karalius ir Jis taip pat taikos karalius,

Trečias sakinys:

Be tėvo, be motinos, be giminės, be dienų skaičiaus ir

be gyvenimo pabaigos…



85 Kas per didis Kunigaikštis sutiko jį kovai pasibaigus? Pažiūrėkime į Pradžios Knygą, 14 eilutę…14 skyrių ir 18 eilutę.



Ir Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir

vyno…

…palaimino tai, ir pasakė: palaimintas…

14 IŠTARTAS ŽODIS



…Aukščiausiasis Dievas, dangaus ir žemės Valdovas;

ir palaimintas Abraomas, Jo tarnas.



86 Po to kai pasibaigė mūšis, po to kai buvo laimėta pergalė, po to kai buvo atliktas apvalymas, Melchizedekas sutiko Abraomą lygumoje, ir atnešė duonos ir vyno, ir davė jam.

87 Ir kas? Ne kas kitas, kaip Sutikęs Abraomą maždaug po metų, sėdėjo po medžiu ir kalbėjosi su juo.

88 Ir tas pats Melchizedekas pasakė: “Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Mano Tėvo Karalystėje, po to kaip užsibaigs mūšis, kada bus laimėta pergalė”. Tada mes vėl gersime jį Jo Karalystėje, kada įvyks paskutinis mūšis. Kada paskutinis kalavijas nukaus paskutinį šito pasaulio blogį, ir didi gyvojo Dievo Bažnyčia triumfuos, Kristus vėl sutiks juos ore su duona ir vynu, su vakariene, ir tesis visą Amžinybę Tėvo Būvime.

89 O-o, išsekęs piligrimas, sugrįžk šiandien į Tėvo namus. Išeik iš Sodomos! Tu sutaikytas per Kraują. Ir šitą šlovingą atsimintiną vakarą, kada mūsų didis Melchizedekas, Kuris neturėjo nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, bet yra Karalius ir Kunigaikštis per amžių amžius.

90 Šventoji Dvasia šiandien čia maldauja neišgelbėtus, jeigu jūs šiandien neturite Kristaus. Ir kada užsibaigs kova, jeigu jūs norite sutikti Jį su taika ir valgyti su Juo vakarienę, ir jūs pažadėjote mylėti Jį ir atsiskirti nuo pasaulio dalykų, tai priimkite tvirtą senovinę Evangeliją ir sunkų senovinį kelią, ir gerkite kartų pasaulio persekiojimo vaistą. Mums sakoma Biblijoje, kad kartą mes gersime saldų Dangišką vyną, kada mes sutiksime Jį su taika ten, tarp Dangaus ir žemės, kada Jis ateis pateikti vakarienės.

91 Tegu mūsų širdys apmąsto tai: “Aš vėl gersiu su jumis jį Mano Tėvo Karalystėje”. Jeigu Jis ateis prieš ateinat sekančioms Velykoms, jeigu jūs mirsite prieš ateinant sekančioms Velykoms, tai nepamaišys tam didžiam įvykiui. Nes aš sakau Viešpaties Žodžiu, kad mirę Kristuje išeis pirmi. Ir mes, likusieji gyvi, kartu su jais pakelti būsime į orą susitikti su Viešpačiu. Ir didis Dangaus Melchizedekas, Karalius ne žemiškos Jeruzalės, o Karalius Dangiškos Jeruzalės, Naujos Jeruzalės, sutiks mus ir vėl paduos mums vyną ir duoną.

92 Šiandien vakare mes ruošiamės priimti šito simbolius.

VAKARIENĖ 15



Mums derėtų daryti tai, kol nepamatysime, kaip Jis vėl ateis. Tegu mes pasiliksime ištikimais…kol nulenkiame minutei galvas maldai.

93 Visi elkitės kaip galima tyliau šią labai rimtą, šventą akimirką. Kaip lengva praleisti visa tai nepastebint! Biblijoje sakoma: “Tik mums nepraleisti viso šito nepastebėto, nepaisant tokio didžio išgelbėjimo”. Tai taip greitai užmirštama. Mes ateiname į bažnyčią ne tam, kad pasirodyti. Mes ateiname ne tam, kad paklausyti gerą giedojimą arba gerą pamokslą. Mes ateiname į bažnyčią, kad garbinti, garbinti Dievą.

94 Ir kiekvienas iš mūsų, mūsų mirtingos būtybės turi sielą, kuri kartą turės susitikti su Juo. Ir šitos didžios nukryžiavimo dienos išvakarėse, prisimenant apie Jo išėjimą…Jeigu jūs šiandien ne Krikščionis, dar niekada gyvenime nepriėmei Kristaus kaip Gelbėtojo, ar pakankamai įtikino jus Žodžio pamokslas, ir ar kalba Šventoji Dvasia, būdama šalia jūsų: “Tu kaltas”? Dabar apsisukite ir eikite kitu keliu. Paliudykite apie tai, pakeldami ranką, sakydami: “Broli Branhamai, pasimelsk už mane. Aš dabar atkakliai prašau tavo maldų, kad Dievas pasigailėtų manęs”. Ar nepakelsite rankos, kol mes laukiame? Telaimina jus Dievas, pone. Kas nors dar? Telaimina Dievas jus. Telaimina Dievas jus, pone. Telaimina Dievas tave, mažyli. Telaimina Dievas jus. Gal, kas nors… Telaimina Dievas jus, ledi.

Jūs pasakysite: “Broli Branhamai, argi rankos pakėlimas turi kokią nors reikšmę?” Tai pasako: mirtis ar gyvenimas. Kas gali būti svarbiau už gyvenimą? Jūs mylite – jūs žvelgiate į gamtą. Jūs mylite ją, jums visiškai nesinori skirtis su ja.

Tiesiog čia per kelią, kada mano brolio žmona buvo prie mirties kartą ryte daug metų atgal, kada vargšelė Rūta pakėlė galvą, ir ant vyšnios tupėjo liepsnelė (paukščiukas), ir ji panoro pamatyti ją dar kartą. Kaip ji mylėjo gamtą! Bet kartą, kada ateis Jėzus, ji išgirs Amžinybės paukščių čiulbėjimą. Augs nemirtingos gėlės. Nebus nei ligų, nei sielvarto, nei mirties, nes ji susitaikė su Dievu ir priėmė didį Kristų, Kuris mirė už ją. Su šia palaiminta viltimi, kuri negali apvilti, palaimintu Dievo Žodžiu, Kuris negali sumeluoti, įtikėjusiems pažadėtas Amžinas Gyvenimas. Kada jūs pakeliate ranką, tai kalba apie tai, kad dvasia jūsų viduje priėmė sprendimą. Telaimina jus Dievas, ledi.

Kažkas jumyse, dvasia…

16 IŠTARTAS ŽODIS



Nuo gimimo jūsų rankos sutvertos taip, kad nuleistos žemyn, ir kada jūs pakeliate rankas, jūs paneigiate patį traukos dėsnį. Tai turi būti antgamtiškai. Tai…tai prieš…mokslą, priešingai mokslą, kada jūs paneigiate traukos dėsnį. Be kažko antgamtiško šito padaryti neįmanoma. Jūsų rankos visuomet nukarusios. Bet jeigu savo širdyje jūs tikite Evangelijos žiniai, ir priėmėte šitą vakarą sprendimą, kad baigėte su nuodėme ir artinatės prie nuostabios Golgotos, juk rytoj trečią valandą prisimenant mes švęsime tą dieną, kada Jėzus mirė už jūsų išgelbėjimą…Ir jūs iš tikrųjų branginate tai, ir Šventoji Dvasia atėjo ir pasibeldė į jūsų širdį, ir jūs dabar priėmėte tai…

Jūs tiesiog…kažkas jūsų širdyje sako: “Pakelk ranką”. Tai parodo žmonėms ir Dievui, kad jūs tikite tuo ir priimate tai. Telaimina Dievas jus, visus jus, vaikučiai; čia prie altoriaus trys ar keturi, berniukai ir mergaitės aštuoniolikos metų. Jie visi vienu kartu pakėlė rankas. Jėzus pasakė: “Leiskite mažiems vaikams ateiti pas Mane. Nedrauskite jiems, nes tokių yra Karalystė”. Gal, kas nors dar, prieš mums pasimeldžiant? Telaimina jus Dievas, ledi. Tai tikroji…Gal, gyvenime jūs daug ką darėte, ledi. Tai buvo tikroviškai, aš manau, kad jūs sąžininga moteris. Ir atsiminkite, jūs negalėtumėte pakelti rankos, brangi sese, jeigu kažkas jūsų viduje, kažkas gyliai jumyse nepasakytų padaryti tai. Dabar tai gali atrodyti kvailai kūniškui protui, bet, broli, tą dieną, kada daktaras išeis už durų ir pasakys: “Viskas baigta”. Kada jis nueis nuo avarijos vietos ir ištrauks jūsų kūną, kraujas tekės, ir širdis daužysis. “Be naudos užsiimti juo – jiems galas”. O-o, Dieve! Ir per vieną valandą jūs karštligiškai bandysite atgailauti, o Dievas pasakė: “Jūsų žūčiai aš tiktai pasijuoksiu”. Bet kol jūs sveiko proto, kol jūs…[Tarpas juostoje–Red.]

95 Tėve, kada mes priartėjome prie šio Pamokslo pabaigos, ir derlius kažkur iš penkiolikos žmonių, pakėlusių rankas, kurie visą gyvenimą buvo nusidėjėliais. Ir dabar, iš malonės Tu prabilai į juos, pasukai juos šimtą aštuoniasdešimt laipsniu kampu ir leidai jiems pažvelgti į Golgotą ir išgirsti tuos Žodžius, išeinančius iš Dievo Sūnaus lupų: “Tėve, atleisk jiems, jie nežinojo, ką darė”. Bet šiandien vakare jie priėmė Evangeliją. Mes girdime, kaip prieš kelias dienas prieš tai Jis kalbėjo: “Kas girdi Mano Žodžius ir tiki Siuntusįjį Mane turi amžiną Gyvenimą”.

VAKARIENĖ 17



96 Mes pristatome juos dabar Tau, Viešpatie, kaip Tavo vaikus. Tegu Tavo Amžini palaiminimai ilsisi ant jų, Kristaus Vardu mes meldžiame. Tegu jie ateis sekmadieni ryte, atsineš drabužius, pasakys: “Aš noriu viešai išpažinti prieš šitą pasaulį, kad aš – tikintysis. Aš dabar noriu krikštytis Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu; melsdamas, kad Jis pripildytų mane Šventąja Dvasia ir rūpintųsi manimi gyvenime”.

97 Palaimink šias jaunas moteris, šiuos jaunus vyrus, pagyvenusius, jaunuolius ir visus. Pasirūpink jais, Tėve, jie – Tavo. Ir šiandien vakare šios Žinios vaisiai, aš perduodu juos Tau kaip atributus. Ir jie Tavo rankoje kaip meilės dovanos nuo Dievo, Tėvo. Aš meldžiu, kad Tu rūpintumeisi jais gyvenime. Jėzaus Vardu aš meldžiu. Amen.

98 Mes labai džiaugiamės matydami jus šiandien vakare čia, ir mes džiaugiamės, kad jūs atėjote. Ir rytoj vakare, mūsų Pamokslas rytoj vakare bus tema: Tikinčiojo tobulumas. Ir ateikite, atsiveskite ką nors su savimi, jeigu jūsų bažnyčioje nėra tarnavimų.

99 O dabar mes turėsime vakarienę. Galbūt, kas nors iš jūsų…Aš truputėli užtęsiau, kelias minutes, ir mes paleisime tuos, kam reikia eiti.

100 O norintys pasilikti, kad dalyvauti su mumis vakarienėje ir kojų plovime, mes tikime į išsipildymą absoliučiai visų paliepimų, kuriuos paliko mums Jėzus. Ir jeigu Jis ateis mano kartoje ir leis man pasilikti sveiko proto, ir saugoti savo širdyje Jo meilę, aš iš visų jėgų stengsiuos vykdyti kiekvieną iš jų ir pasilikti ištikimu savo poste. Dabar, tepalaimina jus Dievas.

Vakarienė

(Communion)


Šis Viljamo Marijono Branhamo pamokslas buvo skelbtas 1957 m. balandžio 18 d. ketvirtadienio vakarą Branhamo bažnyčioje, Džefersonvilio mieste (Indianos valstija, JAV). Juostos numerio 57-0418 trukmė penkiasdešimt devynios minutės. Vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą padarytas be sutrumpinimų ir pakeitimų magnetinės juostos pagalba. Pirmasis leidimas 2009 m.