ŽODIS TAPO KŪNU (The Word Became Flesh, India Trip Report)

ŽODIS TAPO KŪNU


(ATASKAITA APIE KELIONĘ Į INDIJĄ)


1 Labas rytas, draugai. Būti čia vėl, maldykloje, šiandien ryte – tai, neabejotinai, didžiulė garbė. Žinoma, kai važinėji po įvairius pasaulio kampelius ir taip toliau, kartais susimąstai: “Grįšiu aš atgal ar ne”, – bet…kada matai priekyje stovinčią grėsmę ir pavojus, ir kita. Bet kaip ką tik pasakė brolis Nevillas, Viešpats pasirūpins mumis. Tad mes mokomės pasitikėti Juo visame. Ir šiandien ryte tai…

2 Tikriausiai dabar aš pamilau Viešpatį Jėzų kaip niekada stipriau per visą savo gyvenimą. Pamatęs įvairias pasaulio religijas ir jų veiksmus, ir kuo jie tiki, ir jų teologiją, ir kita, tada suvoki, kad mes, krikščionys, turime tikrąjį ir gyvąjį Dievą. Suprantate? Visos kitos religijos tarsi niekingai blanksta, kada…kada atneši į šalį krikščionybę.

3 Taigi, aš negaliu labai garsiai kalbėti. Jeigu kas nors nori atsisėsti arčiau, tai…tai, prašom, tiesiog praeikite į priekį, o mes palauksime.

4 Ir taip, aš tiesiog noriu pateikti trumpą ataskaitą apie susirinkimus užsienyje, kad jūs turėtumėte supratimą apie tai, ką Viešpats padarė užsienyje. Juk mes…jūs tų žmonių skaičiuje, kurių dėka aš vykau, ir jūs meldėtės už mane, kol aš ten viešėjau, tad jūs turite teisę žinoti, ką padarė Viešpats. Mes ten turėjome nuostabius, nepaprastus susirinkimus. Jie…

5 Portugalijoje, Lisabonoje, Portugalijoje, mes turėjome vienus iš pačių geriausių susirinkimų, tokių aš jau seniai neturėjau, o juk mes buvome ten tik pakeliui. Tai išimtinai visu šimtu procentu katalikiška šalis, tai yra Portugalija, kuri kilo iš Ispanijos. Ir ispanai buvo katalikais ir apsigyveno ten. Ir visi…visi portugalai – katalikai. Bet tiesiog tarp viso šito Viešpats išliejo Savo Dvasios ant susirinkimo, ir mes turėjome tokius susirinkimus ir stebuklus!

6 Ir daug, daug tūkstančių… Taigi, jeigu čia yra katalikai, aš nenoriu sakyti, kad žmonės gręžėsi į krikščionybę iš katolicizmo, nes tai juk krikščionybės atstovas. Bet įprastai tai tokie žmonės, kurie tiesiog vaikšto į katalikų bažnyčią,

2 IŠTARTAS ŽODIS



o patys tikrumoje tikrais krikščionimis nėra (pas mus tarp protestantų tokie irgi yra), jie tiesiog sako: “Na, aš katalikas, nes mano senelė buvo katalike”. Ir… Taip ir yra, jie ne…jie nesusimąsto apie tai. Bet tūkstančiai tokių štai žmonių susirinkimuose Portugalijoje buvo atvesti pas Viešpatį Jėzų Kristų.

7 Po to iš ten mes nuvykome į Romą. Ir tiesiog… Aš aplankiau žinomas katakombas, kur krikščionys garbino pradžioje, ankstesniais amžiais. Ir ten mes turėjome nuostabią galimybę nusileisti į katakombas, ypatingai San-Andžele. Ir, žinoma, mūsų gidai buvo išimtinai katalikais, bet… Jie vis tvirtino, kad tie buvo katalikais, bet pagal visus užrašus ir visa kita buvo matyti, kad buvo visai kitaip, kad tai ne taip. Suprantate?

8 Ir po to iš ten mes nuvykome į Vatikano miestą. Ir Vatikano mieste aš nuostabiai praleidau laiką, pravedžiau išgydymo tarnavimus tiesiog prie tos šventojo Petro katedros bažnyčios – puikus susirinkimas. Ir tiesiog visus, kuriuos tik galėjo surinkti (juk mums teko tai daryti slaptai ir tiesiog informuodavo žmones, kur mes randamės), tūkstančiai išėjo ir priėmė Viešpatį Jėzų Kristų, ir Jis darė tarp žmonių stebuklingus darbus, ženklus ir stebuklus pačiame Vatikano mieste. Ar galite jūs įsivaizduoti?

9 Ir aš galėjau…šįkart susitikau su labai įžymiais tos šalies žmonėmis, nes su mumis buvo baronas fon Bliumbergas, jis vadovavo susirinkimams, jis gerai žinomas tarp visų monarchų, pasaulio valdovų ir kitų. Lisabonoje mes netgi susitikome su Parlamento galva, papietavome su jais, o Romoje – su visais vietiniais valdininkais.

10 Ir su karaliumi Farzuku… Faruku (ar kaip ten jo vardas?) iš Egipto, kuris, kaip mes supratome, tik ką vedė jauną mergaitę, žinote, ir po to jie vėl išsiskyrė. O jis turi teisę turėti keturias žmonas, tad pas jį…pas jį dabar tik viena ar dvi. Bet jis vedė tą jauną mergaitę, mokinukę, ir jūs girdėjote, kad rašė laikraštyje, ir taip toliau. Su juo buvo malonu pasikalbėti. Stambus vyras, didžiulis…tai yra, stambus vyras! [Brolis Branhamas juokiasi–red.] Jis stambaus sudėjimo. Tad jis… Malonus žmogus.

11 Po to mes susitikome su keliomis Rytų šalies karalienėmis ir taip toliau. O tuo metu jos viešėjo Romoje, ir, sužinojusios, kad mes buvo ten, jos atvyko į susitikimą su mumis.

12 Ir turėjau audienciją pas romos popiežių,

ŽODIS TAPO KŪNU 3



ir galėjau nueiti ir pabendrauti su juo, bet kai aš sužinojau, kad reikia pabučiuoti žiedą ir jo kojos pirštą, aš pasakiau: “Ne-ne, ne”. Suprantate? Aš išreikšiu reikiamą pagarbą bet kuriam žmogui kaip didžiai gerbiamam, daktarui, kuo jis bebūtų, ir išreikšiu jam pagarbą, ir nuimsiu prieš jį kepurę kaip džentelmenas, ir taip toliau, bet nusilenksiu tik vienam – Viešpačiui Jėzui Kristui. Ir aš nedariau šito.

13 Tad jis pasakė… Jis paprašė…paprašė baroną ir taip toliau, kad jis nuvestų mane ten antradieni diena, ar kažkaip taip. Jis pasakė: “Kai tu įeisi, – pasakė, – pirma, nusilenk prieš jį. Tuomet jis išties žiedą, ir tu pabučiuosi jo žiedą, jis iškiš koją ir kojos pirštą…”

14 Aš atsakiau: “Ne-ne-ne. Jokiu būdu. Apseisime be šito”.

15 Tad paskui nuvykome toliau į Kairą, į Egiptą, ir į Atėnus, į Graikiją, ir toliau, po įvairias žemyno vietas, o po to, pagaliau, atvykome į Bombėjų. Ir užtikrinu jus, nemanau, kad aš net po dešimties metų galėsiu atsigauti po to, ką aš mačiau Bombėjuje, kas ten buvo. Aš… Kiek važinėjau po pasaulį, tokių jaudinančių reginių aš dar gyvenime nemačiau.

16 Jau praktiškai visur pabuvojau, liko tik tolimieji Rytai. Aš aplankiau praktiškai visas Europos ir Azijos šalis, ir tą šalies dalį, iki pat ribų su Rusija, bet dar nebuvau Japonijoje. O pagal programą ji yra sekanti: Australija, Naujoji Zelandija ir Japonija. Po šito mano sekanti stotelė nusimatė Honkonge, Kinijoje. Mes apvažiavome kaip tik iš kitos pusės; jeigu skristi į šią pusę, tai į Jungtines Valstijas būtu daug arčiau. Mums teko apsistoti Honkonge, Tokijuje, Farmoze ir Guamoje, Filipinuose, po to čia. Ir mes grįžtame į priešingos pusės, kad grįžti čia. Bet ten…

17 Amerikoje elgetaujančių žmonių nėra. Kur bebūtų žmogus, ir kaip sunkiai jam bereiktų gyventi, Amerikoje išviso nėra nei vieno elgetaujančio žmogaus. Jeigu jūs rasite jį kokiame nors skersgatvyje, ir jis valgo iš šiukšlių dėžės, visi drabužiai apdriskę ir visa kita, tai jis milijonierius. Niekada negalvokite, kad jis elgeta, visai jis ne elgeta – aplankykite nors kartą Indiją, ten jūs pamatysite iš tikrųjų elgetaujančius žmones. Oi, užtikrinu jus, žiauru…

18 Pas mane patį atbuko jautrumas, aš tiek visko mačiau, ir man teko daug ko pergyventi. Daugelis iš jūsų gali nesuprasti, kaip tai veikia žmogų, kai viso šito prisižiūri, ir visą laiką tenka nesutelkti dėmesio į visa tai, nepasiduoti tiems jausmams.

4 IŠTARTAS ŽODIS



Po kurio laiko įeini į tokią atmosferą, kad žiūri į kažką ir tiesiog nepastebi šito, nes tu…tu save privertei būti tokiu.

19 Kaip, pavyzdžiui, daktarui tenka padaryti įpjovimą, imti ir pašalinti jam apendicitą. Pirmą kartą, kai jis tai darė, jis, tikriausiai neteko sąmonės arba dar kažkas. Bet po kurio laiko jis tiesiog pradeda susiimti į ranką ir suvokti, kad tai būtina padaryti, tad jis tiesiog ima ir daro tai. Pasveiks ligonis ar mirs – ką gi, jis tiesiog…jis padarė viską, ką galėjo.

20 Ir tas pats vyksta su tarnautoju, kai tu…ypatingai su apaštalu. Arba…arba kaip… Na, apaštalas – tai ir yra misionierius. Žodis misionierius…apaštalas reiškia “siustasis”. O kodėl misionieriui norisi vadintis misionieriu, o ne apaštalu – aš nežinau. Biblijinis pavadinimas – tai apaštalas. Tad… Jis siunčiamas. Jam nebūtinai būti tarnautoju. Jis… Apaštalui nebūtina būti tarnautoju, tiesiog jis turi būti siustu. Dievas siuntė jį daryti tam tikrus dalykus.

21 Ir štai, tuose kraštuose, neperdedu, kai mes…nuvykome į Indiją, mes pamatėme, kaip vargšai žmonės guli gatvėse ir miršta iš bado. Ir moterys su kūdikiais prašo išmaldos; pačios miršta iš bado, bet daro viską, kad jų kūdikis nemirtų, ir prašo tik 25 kapeikų, cento, bet ko. Jeigu nors kiek pavyksta pavalgyti kartą per tris dienas, tai jie kažkaip išgyvena. Jie neturi namų, nėra kur eiti. Tiesiog, kai jie nori miegoti, jie gyli gatvėje. Ir jie…sena kiaulė (gal, maždaug tokio ūgio, ne daugiau), plona kaip degtukas iš bado, peržengia per žmones. Ir senas ožys, šis irgi vos ant kojų laikosi, vaikšto per žmones. Ir jie dvokia. Ir, o-o, jūs niekada nematėte tokios minios, kaip Indijoje! Žinoma, taip buvo praktiškai visada. Tame nėra nieko naujo.

22 Jie tapo nepriklausomais nuo Anglijos tik prieš šešis metus ir ištiko bankrotas, kaip jums žinoma. Ir tai…tai labai keista tauta.

23 Iš milijonų, kuriuos man teko sutikti, niekur Indijoje aš nė karto nemačiau žmogaus, kurių kojos kur nors aukščiau dubens būtų tokios plonos – visi labai sulysę, oda ir kaulai. Ir pro mano langą… Tai buvo tiesiog kraupu. Štai mano sūnus sėdi ten, gale, ir klauso. Ir jis sėdėjo prie lango ir stebėjo žmones, sėdinčius gatvėse. Kai jie sužinojo kur aš esu, raupsuoti be rankų keldavo aukštyn kažką panašaus į galūnes, maldaudami, kad duotų ką nors pavalgyti, arba ką nors, ir be pėdų, ir visi balti nuo raupsų. Ir, o, vienas kitam praktiškai negalėjo padėti.

ŽODIS TAPO KŪNU 5



Ir, o, tiek apgailėtinas reginys, kad toliau nėr kur!

24 Ir aš pasakiau misionieriams, aš sakau: “Aš tiesiog negaliu šito ištverti”. Aš išdalinau gatvėse viską iki cento ir viską, ką turėjau. Ir aš…aš pagalvojau: “Juk jie turi tokias pat teises maitintis, kaip mano Sara ir Rebeka”.

25 Ir…ir jūs tiesiog nesuvokiate, kokie jūs palaiminti. Tai ir yra, jūs šito nesuvokiate. Žinote, jums reikia pakelti akis ir pamatyti, iš kur visa tai ateina. Tai bent! Tai ateina… O amerikiečiai – kaip kiaulės po obelimi. Žinote, ji…visą kiaurą dieną obuoliai jai kris ant galvos, ir ji juos valgys, ir netgi akių nepakels, kad pažiūrėti, iš kur jie atsiranda. Tas pats ir su mumis. Mes netgi nesusimąstome apie tai. Aš turiu omenyje, visumoj, aš turiu galvoje ne būtent jus čia – jūs krikščionys. Bet aš turiu galvoje visumoj žmones, kad jie tiesiog…jie ne…jie nesuvokia, kokie jie palaiminti, ir kaip jie gerai gyvena.

26 Iš šiukšliadėžių Džeffersonvilyje šiandien galima būtų…galima būtų pamaitinti ketvirtą Indijos dalį. Deja, taip. Ir jie su džiaugsmu tai valgytų, bet ką. Jie…

27 Jeigu jūs matote žmogų šiukšlyne, paklausite: “Na, broli Branhamai, o kaip dėl šito žmogaus? Praktiškai be drabužių ir skarmalais”, – bet, paklausykite, tereikia jam paprašyti labdaros įstaigoje, ir ten jam padės. O pas tą ten išviso nėra jokios labdaros įstaigos.

28 Be to, jis gyvena kokioje nors lūšnoje, ir jeigu pradės lyti, jis galės pasislėpti dengtame vagone. O tam išviso nėra kur pasidėti. Kur jis atsigula, ten jis ir gulės, ir viskas. O kai jie miršta, juos surenka ir kremuoja, meta į didžiulę duobę, arba dar kur nors, ir surenka juos iš gatvių, arba dar kažkaip – raupsuotus ir kitus. Jie niekam nereikalingi, jiems nėra kur eiti, nieko neturi. Jie alkani, o jie tokie pat žmonės, kaip ir mes.

29 Ir žinote, draugai, aš negalėjau šito ištverti. Aš buvau prie nervinio išsekimo. Ir nuo praėjusio sekmadienio aš išbuvau visas šias dienas dabar namuose, ir aš negalėjau išeiti iš kambario – mano žmona (ji štai ten) žino visą tiesą – maždaug penkias dienas. Aš vos nenumiriau. Netgi kai mūsų daktaras patikrino mano spaudimą, jis pasakė: “Oho, tau geriau pailsėti”. Pasakė: “Tavo nervai tiek pašlijo, kad tavo spaudimas stipriai nukrito, ir jis netgi negali pakilti, kad kraujas vėl galėtų cirkuliuoti”.

6 IŠTARTAS ŽODIS



Aš…aš tiesiog kankinausi matydamas tokius dalykus. Ir tai…

30 Ir kai kurie misionieriai kalbėjo: “Broli Branhamai, jeigu tau dėl šito skauda, tai niekada nevyks į šalies gilumą, nes ten žymiai blogiau, nei čia”. Bobėjus – pats didžiausias jų miestas ir pats gražiausias miestas, ar matėte jūs jį.

31 O kas liečia šios šalies religiją, aš niekada nemačiau šito, tiek daug prietarų! Žmonės visiškai akli dėl to, kad žiūri į saulę, garbina saulę; tiesiog apanka, žiūrėdami į saulę.

32 Ten mane priėmė nuostabūs žmonės (taip) nuo pono Neru ir prezidentas, ir parlamentas, ir visi jie. Pas mane štai čia kišenėje jų kortelės ir kita, jų vizitinės ir taip toliau. Jie buvo labai mieli, mielesnių ir būti negali, elgiasi su tavimi labai meiliai.

33 Bet aš pabuvojau Bombėjo mero kabinėte. Jūsų vištidė atrodo daug geriau (suprantate?), o tai geriausia, ką jie turi.

Štai, ir ten nėra maisto. O gatvėse – tokio kraupaus reginio jūs dar nematėte. Kai jūs siunčiate siuntinius su humanitarine pagalba, siuskite juos į Indiją. Tiksliai.

34 Taigi, aš čia ne kaip kritikas. Aš pakeliui pasakiau žmonai: “Jeigu aš nuo kažko ir noriu atsikratyti, – ir prašau šią bažnyčią melstis už mane, – tai tik nuo kritikos”. Aš širdyje pasidariau kritišku, bet aš nenoriu tokiu būti.

35 Kaip tik aš pasiekiau amerikietiškus krantus, prieš tai kaip aš atvykau čia, aš pamačiau amerikiečius ir iškarto pradėjau kritikuoti, kada pažiūrėjau ir pamačiau lėktuvo gale vieną motiną. Mes skridome antroje klasėje, kaip pamokslininkai iš tikrųjų ir turi keliauti. Ir lėktuvo gale ši motina buvo su vaikučiais, ir ten sėdėjo vienas vaikinas ir pyko ant šitų vaikų, nes jie…mes išbuvome… Aš buvau ore penkiasdešimt aštuonias valandas. Bet jie… O jie išbuvo maždaug trisdešimt penkias valandas – vargšai vaikučiai, neramūs, ir jie triukšmavo.

36 Ir paskui pamačiau, kaip atsistojo amerikietės, apsirengusios tiesiog amoraliai! Netgi nežiūrint į jų apsileidimą, į viską…savo badavimą, tos moterys gali atvažiuoti čia ir pamokyti šias amerikietes padorumo. Taip. Jūs niekada… Gatvėje, netgi jei tai jūsų žmona, ji jus ir penkiolika centimetrų neprileis. Tave iškarto suims. Suprantate? Taip. Ten gatvėse niekas apsikabindami nesibučiuoja, nieko panašaus. Ir jų moterys niekada nežiūri vyrui į veidą; kai jie kalbasi su juo,

ŽODIS TAPO KŪNU 7



pas jas galva visą laiką štai taip nuleista ir nueina. Ir jos…ir jų neišleidžia štai taip į gatvę, ir taip toliau. Ir tokios moralinės normos. Ir kai matau badaujančius žmones ir, taip sakant, štai tokius pagonis, ir po to matau, kaip nusmuko, degradavo dalis žmonių mūsų šalyje, aš pasidarau kritišku.

37 Ir aš…aš stovėjau viešbutyje, Tar-Madžale. Mano manymu, taip, Billi… Kaip tai vadinasi, Billi? Kaip tu…Billi Poli, kaip tai vadinasi – Tar-Mandžalo viešbutis? [Brolis Billi Polis sako: “Tadž-Machal”.–Red.] Tadž-Machal. Chm, na, apskritai, buvau ten viešbutyje. Ir Billi – liudininkas.

38 Atėjo du amerikiečiai. Ir kai jie išėjo į gatvę (mes stebėjome juos, išeinančius juos), jie ėjo pro tuos vargšus žmones, ir prie jų pribėgo vienas berniukas. Pas juos ten būna kažkokia liga. Maždaug aštuonių metų. Du pirštai ant jo kojos buvo maždaug štai tokio didžio, jie kyšojo maždaug štai tokiame aukštyje, ir jam tekdavo vilkti štai taip kojytes. Prišliaužė ir paprašė cento, žinote, arba kiek ten, kad paskui ką nors pavalgyti. O tie amerikiečiai taip… [Brolis Branhamas pavaizduoja jų reakciją–Red.] …apsisuko štai taip ir nuėjo.

Aš pasakiau: “Dieve, pasigailėk”.

39 Išdidūs! Ir Neru ir kiti kalbėjosi su mumis, pasakė: “Mes norėtume, kad pas mus būtų viskas, kaip pas jus, tai yra…ir jūsų demokratija ir taip toliau, ir panašiai, bet jūsų dvasia mums nereikalinga”. Chm. Matote? Taip. “Mums nereikia tokio įžūlaus, išdidaus elgesio, kaip pas jus Amerikoje. Mums šito nereikia”. Matote? Jie nesusigėdo ir mums pasakyti tai. Pasakė: “Mums šito nereikia”.

40 Ir aš pasakiau: “Tai netikri krikščionybės atstovai”. Aš tariau: “Tai veidmainystės forma”. Be abejo. Aš pasakiau: “Krikščionys taip nesielgia. Ne, ne”. Aš pasakiau: “Ne visi Amerikoje taip elgiasi”. Aš pasakiau: “Pas mus yra tokie pat nuolankūs ir malonūs žmonės, kaip ir bet kuriame pasaulio kampelyje. Bet kai kurie iš mūsų…” Aš pasakiau: “Mano nuliūdimui, noriu pasakyti, – pasakiau, – daugelis iš jų, iš esmės, tokie ir yra: išpuikę, įžūlūs, pasipūtę”.

41 Ir kai atvykstu čia, aš pasidarau kritišku (suprantate?), o aš nenoriu tokiu būti. Ir aš supratau, kad po to kai tiek…tiek visko prisižiūrėjau, kad… Broli ir sese, mano seni draugai iš šios maldyklos, palaimintos jūsų širdys.

8 IŠTARTAS ŽODIS



Jūs neįsivaizduojate, ką aš išgyvenau tuo laiku, kai stengiausi maitinti jus ir panašiai, ir stengiausi iš visų jėgų, kad vienąkart atsakyti prieš Dievą. Bet aš turiu… Tad, jeigu jūs pamatysite, kad aš elgiuosi neteisingai, nesmerkite manęs, o tiesiog užjauskite mane ir pasistenkite mane pataisyti (suprantate?), nes aš nenoriu būti tokiu.

42 Bet tenka tiek visko išgyventi, jūs neįsivaizduojate, ir tenka tiek viskam užmerkti akis. Šį rytą aš galėčiau jums papasakoti net tai, kas man būtų neleistina jums šiandien pasakoti, ir jūs suprastumėte, kodėl aš išbuvau pas save namuose penkias dienas ir negalėjau niekur eiti. Taip.

43 Jūs netgi neįsivaizduojate, kaip…kas įvyko nuo to laiko, kai nekaltas pamokslininkas atsistojo čia prie sakyklos, kas praėjo per jo širdį: kiek žaizdų, kiek smūgių ir kiek kančių – vienas Dievas žino. Aš netgi nepasakoju šito žmonėms, netgi savajai žmonai, tegu tai pasiliks tarp manęs ir Dievo, ir aš iš visų jėgų veržiuosi į priekį. Bet jūs suprantate, kad žmogaus protas visko negali išlaikyti, po to jis tiesiog atsijungia. Suprantate? Ir kas mane laikė – aš nežinau, tai galėjo padaryti tik vienas Dievas.

44 Taigi, Indijoje įvairiausios religijos. Viskam yra savo religija, viskas turi būti tik taip ir ne kitaip. Mane priėmė istoriškai… Dar niekada Indijos religijos nesirinko kartu, kad priimti į svečius krikščionį. Bet prieš dvi savaites ketvirtadienį mane priėmė Indijos religijos.

45 Ir daugelis iš jų garbina muses, ir jie garbina gyvulius, ir jie garbina, oi, viską iš eilės. Ir jie ten buvo (džainai), kai mes sėdėjome kartu jų šventykloje, kur jų kunigai… Ši religija susikūrė dar užgimstant krikščionybei – prieš tris, keturis tūkstančius metų.

46 Ir pas juos yra vienuolynas, pas juos yra vienuolės – viskas kaip pas katalikus. Jie išpešioja sau barzdą rankomis ir plaukus nuo galvos štai taip rankomis, paskui jie vėl atauga, o kirptis negalima.

47 Ir ko tik ten pas juos nėra, jie…jie netgi ima šepetį ir…ar šluotelę (jie sėdi ten, vienuoliai daro tokias šluoteles), ir jie eina štai taip priekyje, kad tu jokiu būdu neužmintum ant skruzdėlės arba ant kažko ir nesumindžiotum jo. Kitaip tai mirtina nuodėmė, ir tau nebus atleista. Pas juos ant veido ir ant ausų raištis, juk jeigu jie įkvepiant netyčia įkvėps uodą, jiems niekada nebus atleista. Suprantate, tai laikoma kaip nužudymas. Ir… O-o, tai bent!

48 Kaip jie galėtų priimti Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos Kraują?

ŽODIS TAPO KŪNU 9



Jie girdėjo apie Jį, bet jie tuo netiki. Jie žino apie Jėzų. Misionieriai tai platina. Vienas pasakė: “Na taip, bet jūs visai klystate”. Pasakė: “Jūs…jūs galvojate apie tą žmogų Jėzų. Nejau Jis buvo šventu žmogumi ir be to leido žiauriems žmonėms nukryžiuoti save? Niekai!” Pasakė: “Jis atsisėdo ant arklio ir nušuoliavo į Dangų. Štai kur Jis atsidūrė”.

49 O…o sikchai nešioja turbanus, štai čia pas juos peilis. Ir kiekvieną kart, kai krikščionis pasisuka į juos nugara, jie jį užmuša (suprantate?), nes kada jis pateks į Dangų… Krikščionis irgi pateks į Dangų, bet kai jis pateks į Dangų, jis bus krikščioniu…jis bus tarnu tam džainui. Suprantate? Tad pas jį bus daug tarnų, jeigu jis atsikratys nuo daugelio iš jų čia, žemėje. Suprantate? Tad, jei jis tave nužudys, tai tau galas, štai ir viskas. Ir savo turbane, tiesiog matosi, pas juos štai čia įsikišusios šukos, o ten šone kabo peilis. Ir jie tik ir laukia, kada tu pasisuksi nugara – jiems nieko daugiau nereikia. Ir dar… Visokie niekai, pasaulio religijos.

50 Ir kada kreipiausi į juos tą vakarą, pirmą susirinkimo vakarą, tiesiog neįmanoma buvo suskaičiuoti, kiek ten buvo žmonių. Jų negalima buvo sutalpinti. Prasidėjo musonas, tai yra, liūtys, ir žmonės gulėjo ten tiesiog bejėgiai, ir, o-o, tokie siaubingi atvejai. Ir išėjo taip, kad pirmas, kuris atsistojo (o jie galėjo atsistoti su bet kuo), buvo mažas berniukas, kuris buvo… Mano manymu, jis buvo indusu, ar ne taip, Poli? Ir jis negalėjo… Kurčnebylys vaikas, jis gimė kurčnebyliu.

51 Ir aš pasakiau: “Štai pirmas ligonis, šis berniukas”. Aš tariau: “Visi jūs, sakykime, džainai, pasistengsite, kad jie taptų musulmonais, o kiti neša tau visokius daiktus ir relikvijas”.

52 Ir jie visi skaito savo Biblijas, ne šią Bibliją, o pas juos Biblija-Koranas, jūs tai žinote. Tad pas juos… Tai iš musulmonų. Ir pas juos…pas juos įvairūs įkūrėjai.

53 Taigi, kai kurie iš jų ten tiki, kad žmogus – pats dievas; kad kiekvienas žmogus – tai dievas; ir kuo tu geresnis, tuo tu geresnis dievas. Ir, o, tiesiog baisu, kai visa tai pamatai.

54 Ir ten aš pasakiau: “Paklausykite džentelmenai”, – aš negalėjau jų pavadinti broliais. Aš tiesiog kreipiausi į juos kaip į šio pasaulio religijų džentelmenus. Suprantate? Ir aš pasakiau: “Dabar aš noriu jūsų kai ko paklausti. Mes visi čia šioje dienoje…arba, tiksliau, šitą vakarą su įvairiais dalykais:

10 IŠTARTAS ŽODIS



jūs garbinate gyvulius ir garbinate bet ką”. Ir aš sakau: “Tai viskas (atleiskite man) prietarai”. Visi jie suprato angliškai, bet negalėjo atsakyti; tiesiog jie labai ilgai buvo Anglijos įtakoje.

55 Aš pasakiau: “Jūs…jūs čia, ir mes…jūs visi atstovaujate įvairias religijas”. Aš pasakiau: “Jūs imate ir atverčiate į savo tikėjimą. Jūs imate ir darote sikchą džainu, imate ir darote musulmoną budistu, ir taip toliau, ir panašiai”. Aš pasakiau: “Tai tik mąstymo pakeitimas, ir viskas”.

56 Aš pasakiau: “Pas mus Amerikoje kažkas panašaus. Mes ne laisvi nuo tokių dalykų, – aš pasakiau, – bet mes visi tikime į vieną Dievą”. Aš pasakiau: “Be to, pas mus yra metodistai ir baptistai, ir presbiterionai, ir jie atverčia vienas kitą į savo tikėjimą, kad įvesti į organizaciją. Ir jūs atverčiate nuo vieno dievo į kitą”. Matote?

57 “Bet, – pasakiau, – kas tai? Visa tai – vien prietarai”.

58 Aš pasakiau: “Tas pats kūrinys – musė, kurią jūs garbinate; karvė, kurią jūs garbinate, arklys arba kas ten bebūtų – Visagalis Dievas sukūrė šį tvarinį. Suprantate?” Ir aš pasakiau: “Jūs garbinate kūrinius, o ne Kūrėją. Suprantate? Aš manau, – aš pasakiau, – kad visame tame nei vienas iš jų…” (O kai kurie buvo su stabukais ir taip toliau.) Aš pasakiau: “Nei vienas iš jų negali jums padėti. Nei vienas iš jų negali atsakyti. Jie visi nebylūs, ir nei vienas iš jų negali atsakyti, nei vienas iš jų negali nieko padaryti”.

59 “Bet yra tik vienas tikras ir gyvas Dievas, ir Jo Sūnus – Jėzus Kristus”. Ir aš pasakiau: “Būtent Jo atstovu aš čia ir esu”.

60 Aš pasakiau: “Kaip pranašas Elijas surinko visus Baalo pranašus ir visus kitus ant Karmelio kalno, kad įrodyti ir pasakyti, kas Dievas, – aš sakau, – belieka padaryti tik viena. Ir jeigu jūsų dievai teisūs, tuomet aš paliksiu savo ir tarnausiu jūsų”.

61 “Taigi, štai stovi kurčnebylys berniukas. Kuris iš jūsų dievų gali padaryti jį sveiku, duoti jam…duoti jam klausą ir kalbą? Būtent tai aš ir noriu sužinoti. Suprantate? Kuris gali sugražinti šiam berniukui kalbą?” Ir visi nutilo.

62 Aš pasakiau: “Krikščionybė buvo jums pateikta mokimo, bukletų ir Biblijos pavidalu”. O aš šimtu procentu už tai. Tepadeda Dievas tiems misionieriams, kurie vyksta ten ir gyvena ten! Tiksliai. “Bet, – aš pasakiau, – jums tai buvo pateikta ne pilnai”. Suprantate? Aš pasakiau: “Tai buvo jums pateikta tik Žodžio pavidale. Bet pas Dievą, parašiusį šį Žodį, kurį jūs jau įdėjote į savo širdį,

ŽODIS TAPO KŪNU 11



atėjo dabar toks laikas, kai Jis pradės atgaivinti Žodį (suprantate?), išreikšti Save Žodyje”.

63 Taigi, aš pasakiau: “Štai stovi vaikinukas. Jis kurčnebylys. Jis negali kalbėti, nei girdėti – nieko. Jis gimė toks”. Ir Šventoji Dvasia ten atidengia nuodėmes ir visa kita žmonėse, ir jie vos neapalpsta, kada mato tai, žinote.

64 Ir jie visi kėlė tokį triukšmą, nieko nesuprasi, nes milijoninė armija stebėjo jį, žinote. O jie tiesiog vaikštinėjo. Oi, tai bent! Sako, kad ten buvo žmonės, iš visos Indijos. Tad nežinoma, kas ten buvo (suprantate?) ir koks skaičius, iš viso nieko nebuvo galima suprasti.

Taigi, po to…po to šis berniukas, kai aš atvedžiau jį ten…

65 Ir aš pasakiau: “Dangiškas Tėve, Tu žinai, kad aš toks pat, kaip visi kiti čia žmonės. Aš būčiau jų padėtyje, net blogesnėje, jeigu ne Tavo malonė”. Suprantate? “Tu išgelbėjai mane. Ir aš…aš… Visa tai iš anksto paskyrei Tu, o ne aš. Ir Tu žinai, kad aš niekada nesakau, kad aš kam nors tinkamas. Tik Tu, Viešpatie. Bet tiesiog čia, kai religija ir šito pasaulio prietarai… Kaip buvo pranašo Elijo dienomis, kaip buvo Jėzaus, Tavo Sūnaus dienomis, tas pats kartojasi ir dabar”.

66 Aš tariau: “Tesidaro dar sykį žinoma, Viešpatie Dieve, kad tu vienintelis tikras ir gyvas Dievas ir Tas, Kuris sukūrei žmoniją, ir gali padaryti taip, kad nebylys prakalbėtų, o kurčias išgirstų”. Aš pasakiau: “Aš prašau Tavęs Tavo Sūnaus Vardu remiantis Jo Žodžiais – pasakei tikinčiam krikščioniui prašyti tavęs ko tik nori, prašyti Tėvo ko tik nori Jo Vardu, ir tai bus duota”. Aš pasakiau: “Aš tikiu Jo žodžiu, ir aš prašau, kad kurti ir nebyli dvasia paliktų berniuką”, – štai taip.

67 Ir aš suplojau štai taip delnais. [Brolis Branhamas ploja delnais–Red.] Ir jis pasisuko ir apsižvalgė į šonus. Jis susigriebė štai taip už ausų. Ir štai, prašom – jis galėjo ir kalbėti ir girdėti taip pat gerai, kaip ir bet kuris auditorijoje. [Susirinkimas džiaugiasi.]

68 Nuo šito ir prasidėjo! Po šito jau buvo neįmanoma… Jiems teko mane išvesti. Kur jau ten?! Jie tiesiog… Nuo manęs vos nenuplėšė batų ir drabužių. Armija negalėjo jų sulaikyti. Policija, sargyba negalėjo jų sulaikyti. Jie štai taip išsibėgėdami pramušdavo sargybinių eiles. Jie būtų pradėję garbinti mane (suprantate?), jeigu…jeigu būtų galimybė. Jie nesupranta. Nesvarbu, kiek besistengtum paaiškinti jiems, jie ne…

12 IŠTARTAS ŽODIS



69 Sekantis buvo vyras… (sekantį vakarą) …buvo vyras, kuris buvo aklas net dvidešimt ar trisdešimt metų – saulės garbintojas, žiūrėjo į saulę, kol visai neapako, pasidaro tokios. Žiūrėjo į saulę, kol visiškai neapako, buvo aklas dvidešimt, trisdešimt metų. Jis buvo sekantis, prasibrovė, kad pakilti ten – sekantį vakarą.

70 Aš paklausiau: “Kas buvo vakar vakare?” Po to kai aš užbaigiau, praktiškai nieko nesigirdėjo. Suprantate? Žmonės buvo tiesiog visur, iš visų religijų ir taip toliau. Aš paklausiau: “Kas iš jūsų dabar nori priimti Viešpatį Jėzų Kristų?” Matote? Ir visi, kiek buvo matyti, priėmė Viešpatį Jėzų Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją – visur. Ir, žinoma, buvo neįmanoma… Kiek aš mačiau… Aš jau nebemačiau visų.

71 Mes…mes negalėjome pravesti po atviru dangumi, lijo lietus ir visa kita. Ir ten tiesiog buvo neįmanoma prieti prie žmonių. Ir, o, tokio jaudinančio reginio jūs dar nematėte. O kiti dar ėjo kažkur keliais, traukė paskui save seną ožį, žinote, arba dar ką nors, stengdamiesi pasiekti susirinkimą.

72 Ir štai tą vakarą, kada buvo aklasis, aš paklausiau: “Kuris iš jūsų dievų gali duoti jam regėjimą?” Aš pasakiau: “Štai vienas iš jūsų garbintojų dėl prietarų prarado regėjimą, kai žiūrėjo į saulę”. Aš pasakiau: “Jis garbina saulę, nes jis žino, kad tai kažkokia sutverta būtybė, kuri sukūrė…buvo sukurta, kažkoks sukurtas tvarinys”.

73 Bet aš pasakiau: “Tas Pats Kūrėjas, Kuris sukūrė saulę, sukūrė ir šito žmogaus akis (suprantate?) – Tas Pats”. Ir aš pasakiau: “Taigi, jeigu Jis…Dievas jam sugražins regėjimą, visų pirma, paklausiu jūsų: kas iš jūsų priims Viešpatį Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų, nukryžiuotąjį?”

74 Jiems buvo nesuprantama, kaip tas šventas Žmogus galėjo (kaip mes sakome, kaip sako krikščionis) mirti. Aš pasakiau: “Jis turėjo mirti tam, kad paimtų mūsų nuodėmes”. Aš pasakiau: “Jis išvis nebuvo trečiu asmeniu arba antru asmeniu, Jis ir buvo tuo pačiu Asmeniu, tapusiu kūnu tam, kad paimtų mūsų nuodėmes”. Aš pasakiau: “Jis…Jis turėjo ateiti ir padaryti…”

75 Ir aš papasakojau jiems trumpą istoriją, apie kurią aš čia pamokslavau tą vakarą prieš išvyką, apie bitę, žinote, kad ji gelia, ir paskui palieka savo geluonį, žinote, ir ji jau daugiau nebegali gelti. Ir turėjo būti žmogaus kūnas, kurį mirties bitė galėtų įgelti, nes mirtis – ne sieloje. Mirtis – kūne.

ŽODIS TAPO KŪNU 13



Tad turi… Dievas turėjo tapti kūnu tam, kad pašalintų mirties geluonį. Taigi, kada… Jiems pasidarė tai aišku, žinote, nes Indijoje daug vabzdžių. Ir jie buvo…jie buvo.

76 Aš pasakiau: “Pažiūrėkite, Dievas gali, tas pats Kūrėjas… Tas žmogus dėl prietarų žiūrėjo į saulę, stengdamasis gauti malonę savo sielai, nes jis žino, kad kai numirs, jis iš čia būtinai kur nors nukeliaus”. Aš pasakiau: “Dėl šito jis prarado regėjimą, ir jis tai padarė dėl nežinojimo, bet tas pats Kūrėjas, Kuris sukūrė saulę, į kurią jis žiūrėjo, gali sugražinti jo akims regėjimą”.

77 Aš paklausiau: “Pone, jūs pasiruošęs priimti Viešpatį Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją ir paliksite visus stabus, ir visa kita, ir tarnausite Jam visą likusį gyvenimą? Jeigu taip, tai pakelkite rankas”. Ir tas vargšas draugužis pakėlė drebančias rankas. (Visi ten nešioja tiesiog paprasčiausiai klubų juostą, žinote.) Ir jis pakėlė rankas, kad jis taip ir padarys.

78 Ir kai jie bažnyčioje, jie niekada nesėdi. Ir niekada… Jie neturi kėdžių ir nieko panašaus. Jie tiesiog gulasi arba sėdasi, arba krenta, arba užsigula vienas ant kito, kaip pavyksta. Jūs įsivaizduojate, kaip tai atrodytų. Kur tik nepažiūrėsi, žinote, žmonės taip ir įsitaisė.

79 Taigi, aš pasimeldžiau gerajam Viešpačiui, kad Jis duotų jam regėjimą. Ir ten iš Dievo malonės pas šį visiškai aklą žmogų pradėjo riedėti ašaros senu raukšlėtu veidu ir barzdą, žinote, žilą barzdą, riedėjo štai taip. Ir jis sušuko kažką savo kalba. Ir visi sušuko. Ir nuėjo jis sau toliau, plekšnodamas štai taip visiems per petį. Jis praregėjo – žmogus, kuris buvo aklas.

80 Taigi, brolis Koksas ir kiti (man atrodo, jis sėdi gale), jis gali parodyti jums laiškus, patvirtinančius visa tai, kuriuos atsiuntė iš Indijos, bet tam prireiktų labai daug laiko.

81 Bet dėl to, kaip pas mus viskas buvo paruošta, aš negalėjau pasilikti. Tai… Aš nesuprantu, kaip aš išviso pravedžiau ten penkis vakarus. Jeigu ne mano sūnus, kuris ten gale, Billi Polis, ir Dievo pagalba, tai aš nežinau, kaip man išviso kas nors būtų išėję. Bilis nepasitraukė nuo manęs nei per žingsnį, ir jis vedė mane, stengėsi mane lydėti. O tie žmonės, žinote…tai…jie labai bailūs. Jie nenori niekam padaryti bloga ir nieko tokio. Juos tiesiog tenka peržengti (suprantate?), nes kitaip tave sutryps minia, ir (kas juos žino?), žinote, tave tiesiog mirtinai sutryps. Suprantate? Tiesiog tenka visa tai pereiti. Tad…

14 IŠTARTAS ŽODIS



82 Na ką gi, aš vėl namuose iš Dievo malonės. Aš galėčiau dar papasakoti, bet dabar sekmadieninės mokyklos pamoka. Aš nenoriu pakeisti pamokslo Žodį pasakojimais apie misionierišką kelionę.

83 Jeigu pas jus yra kokia nors humanitarinė pagalba, ir jūs norite patarimo, siuskite ją į Indiją. Aš nieko neturiu prieš Vokietiją (ten nuostabūs žmonės) arba prieš kitus žmones. Bet, broli, sese, mes siunčiame jiems pagalbą tik tam, kad pastatyti juos ant kojų, o paskui vėl su jais kariauti. Suprantate? Taip ir yra. Tad siuskime ją kur nors ten, kur ji iš tikrųjų reikalinga. Suprantate? Jeigu jūs turite ką pasiusti, tai siuskite į Indiją. Jiems tikrai reikia ir…vargšai, nemokyti. Jie turi natūralius resursus, bet jiems neužtenka intelektualių sugebėjimų, kad visai tai išvystyti. Jie tik moka elgetauti – būtent tuo jie ir užsiima.

84 Ir jie mane ruošėsi nuvežti į… Jūs žinote, kaip stipriai aš mėgstu medžioklę. Jie ten ruošėsi mane nuvežti į didžiulio bengališko tigro medžioklę savo sąskaita. Aš pasakiau: “Padarykite man paslaugą, paimkite ir už tuos pačius pinigus, kuriuos jūs tam panaudotumėte, pamaitinkite tuos vargšus žmones gatvėje. Aš vykstu namo, apseisiu”. Suprantate? Taip ir yra. Juk aš galiu pamedžioti kokioje nors kitoje vietoje. Suprantate?

85 Jeigu pas jus yra seni drabužiai, bet kas, ką jūs norite nusiusti, siuskite tai į Indiją. Suprantate? Aš jau apkeliavau vos ne visą pasaulį, ir aš…aš žinau, apie ką kalbu, kaip brolis krikščionis – Indijai reikia pagalbos.

86 Taigi, aš grįžau namo, aš įvykdžiau viską, ką Viešpats liepė man padaryti, kiek aš žinau, kiek man žinoma. Sekančioje savaitėje… Aš papasakosiu jums kai ką iš to, kas įvyko.

87 Aš pietavau su premjeru. Man pasiūlė ten kažkokius senus ryžius, paruoštą su avies kojytėmis ir pagardintą alyvų aliejumi. Jūs galite sau įsivaizduoti, viskas tiek neskoninga. Aš… Man taip pasidarė bloga, kad aš vos-vos laikiausi, aš vos neapsivėmiau. Premjeras pažiūrėjo ir pasakė: “Pone, jums, tikriausiai, blogai?”

88 O aš pasakiau: “A-a, – tariau, – tiesiog maistas truputi skiriasi”.

89 Kai mes nuvykome į viešbutį, ten manęs jau laukė asmeninis premjero daktaras. Pasakė: “Aš noriu jus apžiūrėti”. Pasakė: “Aš asmeninis premjero daktaras”.

Aš pasakiau: “O-o, su manimi viskas gerai”.

90 Ir jis pradėjo…

ŽODIS TAPO KŪNU 15



Žinoma, kaip džentelmenas jis apžiūrėjo mane visą. Ir jis pasakė: “Aš galvoju, su jumis viskas gerai”. Viskas buvo gerai, kol jis nepatikrino pano spaudimo. Jis žvilgtelėjo į mane, paklausė: “O jūs jaučiate stiprų nuovargį?”

91 Aš atsakiau: “Taip, pone”. Aš pradėjau jam pasakoti kokį poveikį padaro susirinkimas, tie regėjimai, žinote, kai įeinu į juos.

92 Pasakė: “Aš nesuprantu, kaip jūs dar gyvi”. Pasakė: “Aš nenoriu jūsų gąsdinti, bet, – pasakė, – jūsų spaudimas nukrito žemiau ribos”. Chm. Matote? Jis pasakė: “Jūsų tokie silpni nervai, kad kraujo spaudimas negali pakilti”. Matote? Pasakė: “Spaudimas jūsų labai žemas”. Paklausė: “Kiek jūs čia dar būsite?”

Aš atsakiau: “Na, pravesiu dar du susirinkimus”.

93 Jis pasakė: “Taigi, aš patariu jums sugrįžti į Ameriką kaip galima greičiau ir paprašyti labai gero daktaro apžiūrėti jus, – pasakė, – nes aš patariu jums kurį laiką išviso nepravesti susirinkimo”. Matote? Aš papasakojau jam, kaip visa tai vyksta. Jis, žinoma, pavadino tai išmatavimais, žinote, kai iš vieno prasiverži į kitą.

94 Aš pasakiau: “Pone, kai aš sugrįšiu namo, – pasakiau, – aš pažadėjau amerikiečiams, pas kuriuos aš vedžiau susirinkimus, kad nuo šio laiko ir toliau taip nebus”. Aš pasakiau: “Jie… Aš tiesiog melsiuosi už žmones”, – (suprantate?) ir…nes aš matau, kad tai nepadaro reikiamo poveikio.

95 Aš žiūriu į savo brolį Oralą Robertsą ir į kitus vyrus, kurie praveda susirinkimus, pas juos žmonės gauna išgelbėjimą čia Amerikoje netgi daugiau, nei pas mane. Tiesiog aš manau, kad kai ką neteisingai naudojau – didžią dievišką dovaną, pranašystės dovaną, o aš naudojau ją dėl dieviškojo išgydymo. Ir aš manau, kad tai nedžiugina Dievo, tiksliau, dėl šito Dievas nelabai patenkintas manimi, nes tai neturi tokio poveikio.

96 Jis visai nekalbėjo man apie žmones, žinote. Jis pasakė, kad tai buvo padaryta vienąsyk. Netgi Mozę Jis pristatė tokiu pat būdu. Mozė nukeliavo į Egiptą ir padarė stebuklus vieną kartą, ir pasibaigė. Jis paėmė ir išgydė savo ranką nuo raupsų, ir pavertė lazdą į gyvatę, ir po to atgal į lazdą, ir viskas užsibaigė.

97 Ir kadangi kertu Ameriką iš visų pusių ir šukuoju kiekvieną miestą jau dešimt metų, tai galvoju, kad žmonės jau supranta, kad tai Tiesa. Suprantate?

16 IŠTARTAS ŽODIS



Šitą kart melsiuosi už žmones, būtent tai aš ir ketinu daryti.

98 Aš buvau labai…buvau labai malonus. Jūs žinote, kad aš myliu jus. Ir aš myliu jus neblėstančia meile, ir Dievas tai žino. Aš turėjau būti izoliuotu. Visoje šioje…šioje Amerikoje yra žmonės, kuriems aš su malonumu paspausčiau ranką, ir man taip norėtųsi tai padaryti susirinkimuose, bet aš negaliu. Suprantate? Jūs neįsivaizduojate, kaip regėjimai veikia žmogų. Kaip tik prieš tave atsiranda žmogus, jis kur buvęs kur nebuvęs. Suprantate? Ir kartais aš netgi nesakau šito žmonėms, bet jis atsiranda prieš žmogų iškart. Aš sužinodavau apie žmones tokius dalykus, kurių aš nenorėčiau žinoti. Šie žmonės laikomi mano draugais, tačiau tu žinai, kad tai buvo neteisinga. Jeigu Dievas dabar nužengtų ir leistų man, tai aš galėčiau papasakoti jums tokius dalykus, kurie nustebintu jus.

99 Ir tada aš paprašiau Šventosios Dvasios, kad, jeigu Jam patinka… O Jis pasakė man… Aš paprašiau Jo, kad Jis leistų man pirma nusiraminti ir sugrįžti į tą stovį, kokiame aš buvau, kai išvykau iš maldyklos. Tiesiog sugrįžti prie to ir nusiraminti, kad kada aš stovėsiu prieš žmones, nebūtų regėjimo, kad aš galėčiau pakalbėti su broliu, nematydamas jo stovio. Ir po to tiesiog pasimelsti už jį (suprantate?) ir būti, kaip… Aš paprašiau Dievo padaryti tai.

100 Aš sugrįžau namo. Ir aš žinau, kad šioje savaitėje nieko nebuvo prie namų. Tai gerai. Aš išbuvau ten penkias dienas, aš netgi negalėjau pasijudinti. Aš…aš buvau tokioje būklėje, kad keldavausi, ir atrodydavo, kad visi kaulai maudžia, ir visa kita. Žinoma, reikia pilnai persitvarkyti, tarp Bombėjo ir mūsų skirtumas – lygiai vienuolika su puse valandų. Štai dabar man būtu kaip tik laikas… Oi, aš jau būčiau miegojęs prieš dvi valandas (suprantate?), tad dabar naktis – viskas atvirkščiai. Be to, toks mažas spaudimas, jis tiek nukrito, ir aš tiesiog negalėjau nei atsikelti, nei valgyti. Štai ir viskas. Aš pats užsitraukiau tai ant savęs, nes pervargau. Tad dabar iš Dievo malonės aš sugrįžau namo.

101 Ir sekančioje savaitėje aš vykstu, kad pabūti kurį laiką – dvi, tris savaites – vienas, pabūti vienas, pirma, kad pasimelsti. Aš vyksiu į medžioklę, jeigu Viešpats leis. Bet prieš man padarant tai, bus…aš vyksiu kelioms dienoms, iki sezono pradžios ir viso kito, aš vyksiu į Koloradą. Aš noriu būti ten, bent dvi, tris savaites, arba, galbūt, daugiau, tiesiog pabūti visiškai vienam,

ŽODIS TAPO KŪNU 17



visiškoje vienumoje ir pasakyti: “Dieve, štai aš”.

102 Galbūt, aš atvyksiu ir vėl pasiprašysiu pas poną Mišlerį į darbą, pas poną Mišlerį, sugrįšiu į visuomeninio aptarnavimo kompaniją. [Brolis Branhamas juokiasi–Red.]

103 Aš…aš atlikau tai, ką Jis liepė man padaryti. Ir šiandien ryte aš stoviu šventykloje lygiai tokioje padėtyje, kokioje aš išvykau iš čia prieš dešimt metų. Vadybininko aš neturiu. Kai prasidėjo spaudimas, mano vadybininkas atsistatydino. Aš neturiu vadybininko.

104 Mano sūnus išvyksta. Ir mano sūnus, kuris sėdi ten gale, išeina į armiją. Jis mano draugas, jis visada buvo su manimi.

105 Kai kurie visada piktinasi: “Kodėl tu su savimi tampaisi Billi?”

106 Jei tik jūs žinotumėte, kaip aš nešiojau šitą berniuką ant rankų, kai jis dar buvo kūdikiu, be motinos. Naktimis aš laikiau jo buteliuką po galva (namuose nebuvo ugnies), kad jo buteliukas neatšaltų, ir maitinau jį. Ir visada ir visur buvo mano draugu. Mes taip ir mirsime, jeigu Viešpats leis.

107 Tikriausiai, greitai išeis į armiją, vakar jis gavo popierius ir turėjo priimti sprendimą – arba jis bus savanoriu, arba jį pašauks. Ką gi, aš pasiliksiu be jo.

108 Ir tada aš pasiliksiu vienas, bet ir ne vienas. Suprantate? Yra Tas, Kas paėmė mane iš mano motinos, Kuris maitino mane, Kuris vedė mane per šiuos sunkius išbandymus. “Jo malonė visada buvo su manimi”. Aš tikiu, kad ji mane nuves iki galo. Ir man atėjo toks momentas, kada aš…

109 Aš noriu paprašyti bažnyčios dar vieno (prieš tai, kai mes surasime vietą pamokai iš Raštų), o būtent: kad jūs melstumėtės už mane. Manyje atsirado kritiška dvasia, ir jis persekioja mane. Vakar aš pirmąkart pasakiau savo žmonai. Kažkas įvyko, ir aš sėdėjau kieme, ir aš papasakojau jai. Ji priminė man, ir aš papasakojau jai apie tai. Aš pasakiau: “Brangioji, aš priėjau iki to, kad pradėjau kritikuoti žmones”. Ir aš nenoriu būti… Kas… Kieno čia darbas? – Ne mano. Tai Dievas turi kritikuoti, o ne aš.

110 Ten nuvyko viena moteris – ponia Daud. Nežinau, girdėjote jūs apie ją ar ne. O, Indijoje tai buvo tokia gėda! Būtent todėl mes negalėjome netgi pravesti susirinkimu lauke. Ji nuvyko ten ir norėjo atimti iš tų žmonių paaukojimus. Ir…ir kadangi jie nenorėjo atiduoti savo rupijų…

18 IŠTARTAS ŽODIS



111 Vargšė moteris, kuri darbe nešioja ant galvos skiedinį, lipa laiptais ir taip toliau, nuo penkių valandų iki dešimties, gauna rupiją per dieną – dvidešimt vieną centą. Suprantate? Ji turi sunkiai dirbti, kad neprarastų šio darbo. Moteris vaikšto iki kelių purve ir taip toliau – vargšelės, rūpinasi savo kūdikiais ir taip toliau – už rupiją, dvidešimt vieną centą.

112 O ji ten barė tuos žmones, ėmė tas rupijas ir keitė juos į amerikietiškus dolerius! Ir jie pasakė: “Tu atvažiavai atimti, ką mes turime, o ne padėti mums”. Suprantate? Jūs čia…

113 Jiems nereikėjo duoti man kapeikas už kelionę ten ir atgal, mano išlaidų apmokėjimą, mokestį už visų salių arendą, visas sąskaitas už viešbučius ir visa kita. Ir paskui viskas, kas liko, aš paėmiau su savimi į gatvę, ne tam, kad juos duoti kokiai nors draugijai, o aš pasiėmiau juos su savimi ir išdalinau elgetaujantiems žmonėms, mirštantiems iš bado. Štai kur išleisti jūsų pinigai. Štai kam panaudoti jūsų pinigai. [Susirinkimas džiaugiasi–Red.] Kiek man žinoma, tai buvo būtent taip. Ir aš pats galėjau tai padaryti. Man tik gaila, kad aš jų neturėjau daugiau.

114 Taigi. Bet, mano broli, sese, ši moteris pradėjo rinkti paaukojimus ir barė juos. Jie pasakė: “Tu atvykai atimti, ką mes turime, o ne padėti mums. Aš galvojau, kad tu atvykai mums padėti”. Ji buvo tarsi dieviškąja gydytoja.

115 Ji užpyko ant manęs, kai aš buvau Vakarinėje pakrantėje. “Govardas, – pasakė ji, – aš noriu susitikti su tavo tetušiu”. Ji ištekėjo už kažkokio vyro kažkur iš Egipto. Pasakė: “Aš irgi važiuosiu į Indiją”.

116 Pasakė: “Na, pone, kada ant jo patepimas, mes…žmonės stengiasi nesiartinti”.

117 Pasakė… Ji pasakė: “Tu pasakyk jam, kad aš ponia Daud!” Ir pridūrė: “Aš prieš jį vyksiu į Indiją, ir kai jis ten atvyks, viskas bus po mano kontrole”. Pasakė: “Mano susirinkimuose vis tiek daugiau, nei pas jį”. Na, tai tiesa, gal ir taip. Suprantate? Aš nežinau.

118 Bet pagalvok tik, ji paėmė viską į tokią “kontrolę”, kad pravesti susirinkimus lauke išviso uždraudė. Tame ir reikalas. Ir pas juos…pas juos prasidėjo masinės riaušės, ir ji stovėjo ir kalbėjo: “Ech jūs, tamsiaodžiai velniai! Juk jūs…” Ir kalbėjo toliau ir tokioje dvasioje. Ir jie bandė priversti ją išvykti, o ji atsisakinėjo. Ir kažkas sudavė jai per galvą plyta, ir ją išnešė.

ŽODIS TAPO KŪNU 19



Tad jie… Paskui jie išvarė ją iš šalies. Ji nuvyko į kitą šalį, ir baronui fon Blimbergui teko susitikti su karaliumi ir kitais, kad jie išvarytų ją iš ten, kad išvengtu skerdinių. Tad po to… Tad jie… Štai taip ir buvo, ir aš žiūriu į tai ir kritikuoju tai.

119 Aš sugrįžau, ir pirma, kas man papuolė į rankas – tai “Išgydymo balsas”, ir aš pamačiau, kokie susirinkimai pas A. A. Aleną, ir pamačiau, kaip visa tai prieštarauja Raštui. Tuomet aš tai pradedu kritikuoti. Suprantate? Galvoju: “Ai-ai-ai!” Bet pažiūrėkite, juk vargšai žmonės, mieli žmonės seka paskui tai (suprantate?), lydi jį, be to širdyje dori žmonės.

120 Aš apsižvalgau ir matau, kaip vyksta ir kiti dalykai, ir po to aš pradedu širdyje kritikuoti. Suprantate? O aš nenoriu tokiu būti. Jeigu aš taip darysiu, aš neteksiu palankumo pas Dievą. Suprantate? Ir viena…

121 Ir aš žiūriu į amerikiečius ir matau, kaip… Žiūriu į moteris, kaip jos rengiasi, ir žiūriu į vyrus, kaip jie elgiasi, ir kaip jie geria, keikiasi, rūko, kramto tabaką ir tvirtina, kad jie krikščionys – mane tiesiog nuo to pykina. Kai aš matau, kas kitoje pusėje, ir matau štai tai, tuomet žiūriu į vidury, galvoju: “O Dieve!” Bet paklausykite, kieno tai kova? Dievas pasakė: “Tegu raugės ir kviečiai auga kartu. Angelai ateis ir atskirs juos laiko pabaigoje”. Tai ne mano reikalas.

122 Tad jūs padėkite man – aš stoviu čia, už sakyklos, pakėlęs ranką – padėkite man nieko nekritikuoti ir padėkite man, kad Dievas duotų man į širdį tokią Dvasią, kad vietoj kritikos, aš vis tiek mylėčiau juos ir žygiuočiau pirmyn.

123 Tai tiesiog nuolatos kankino, kankino ir kankino. Aš juk paprastas žmogus, mano protiniai sugebėjimai tiesiog nyksta. Suprantate? Ir man reikia išvykti, kad pailsėčiau.

124 Būtent dėl šito aš ir vykstu – kad pabūčiau vienas, pasimelsti, kad Dievas paimtų nuo manęs šį kritišką požiūrį ir suminkštintų mane. Aš galėčiau elgtis tokiu būdu, bet tai nekiltų iš mano širdies, o tada aš tiksliai būčiau veidmainiu. Suprantate? Aš noriu, kad tai kiltų iš mano širdies, kad aš iš tikrųjų myliu tuos, kas neparodo meilės. Taip Jėzus darė. Kai aš buvau kritiškas, kada mane reikėjo kritikuoti, nežiūrint į tai, Jis vis tiek myli mane. Tad aš irgi noriu būti tokiu. Melskitės už mane.

125 Tikiuosi vėl pamatyti jus jau tik maždaug lapkritį, galbūt, sugrįšiu ir pravesiu čia maldykloje prabudimą, prieš mums…

20 IŠTARTAS ŽODIS



[Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

126 Taigi, vieną darbą aš padariau – išsakiau šį prašymą. Ir dar vienas. Aš…aš nenoriu dabar pravesti tarnavimo dėl sergančių, nebent tik per skepetaites ir taip toliau. Aš stengiuosi vengti regėjimų. Suprantate? O ypatingai dabar, kai aš toks silpnas. Jeigu atsistosiu prieš žmones, tai prasidės…regėjimai vėl atsinaujins. Aš noriu išvykti ir pailsėti, kad aš paskui galėčiau vykti ir vesti susirinkimus kitaip. Jūs melsitės už mane, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Štai ir aš…aš melsiuos, per laiškus, siusiu skepetaites ir visa kita ligoniams ir laukiantiems…trokštantiems.

127 Bet kai žmonės prašys mane pasimelsti, aš nukreipsiu juos pas brolį Nevillą ir pas kitus, kad jie pasimelstų.

128 Juk kai prieš mane stovi žmogus, aš iškart persijungiu į tai. Suprantate? O aš noriu šito vengti, kad man, išsitiesus, pasakyti: “Viešpatie, aš Tavo paslaugomis. Kai tik Tu panorėsi man ką nors pranešti, tiesiog leisk man žinoti. Ir aš išsaugosiu tai paslaptyje ir niekam nepasakosiu, jeigu tik Tu neliepsi man papasakoti apie tai”. Suprantate, ką aš turiu omenyje? Ir paskui važinėsiu, melsiuosi už sergančius ir visiškai pakeisiu savo tarnavimą. Aš galėsiu pravesti susirinkimus ilgiau ir geriau, ir visa kita, ką aš turėjau, ką aš galėjau ankščiau.

Dabar telaimina jus Viešpats, nulenkime galvas.

129 Dangiškas Tėve, mes dėkojame Tau šį rytą už galimybę pakalbėti apie misionierišką veiklą ir apie tai, kaip Tu palaiminai mus ir padėjai mums. Ir kiek kartų aš galvojau, kai ritosi didžiulės bangos, ir buvo dideli išbandymai: aš sugrįšiu aš vėl namo? Bet štai…štai aš vėl čia. Viešpatie, Tu visada sugražini mane atgal. Aš dėkoju Tau už šią bažnyčią, už jos pastorių, už jos žmones. Palaimink mus.

130 Ir šį rytą, Tėve, aš…mano širdies žvilgsnis nukreiptas į Indiją, ir aš įsivaizduoju, kaip šiandien ten gatvėje, palei krantą, per visą ilgį, tose senose trobelėse, guli vargšai, alkani, išalkę, nemokyti žmonės, nežinantys Viešpaties, garbinantys kažkokius prietarus arba stabą. Tada, Tėve, kaip aš dėkingas už tai, kad Tu davei man pažinti Tave, žinoti – tai Gyvenimas.

131 Dabar aš meldžiu, kad Tu padėtum man. Paimk kritikos dvasią nuo Tavo tarno, Viešpatie. Dieve, aš nenoriu… Jeigu žmogus neteisus, Tu – Teisėjas, Viešpatie.

ŽODIS TAPO KŪNU 21



Leisk man tiesiog mylėti, nežiūrint į nieką. Prašau, Tėve! Jeigu moterys neteisingai rengiasi ir piktnaudžiauja savimi, ir tampa prostitutėmis, ir mūsų šalis ritasi žemyn, tai kaip aš galėsiu pakeisti istoriją, kada Tu jau ją išpranašavai, Viešpatie? Bet aš meldžiu, kad Tu tik padėtum man ir leistum man būti mylinčiu ir geru, kad aš bučiau Tavo tarnu ir vykdyčiau Tavo valią. Viso šito aš prašau, Tėve, dėl Tavo šlovės.

132 Dabar palaimink mus. Ir kadangi mane paprašė pravesti trumpą pamoką iš Žodžio, Tėve, siusk mums dabar trumpą pamokslą, kad galėtų nuskambėti Žodis, kad ši diena mums taptu svarbi. Mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

133 Gerai. Dabar yra be penkiolikos vienuolika. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] O mes galime pabūti dar trisdešimt penkias minutes? Jūs ne prieš? [“Amen”.] O puse dvylikos išsiskirstysime. Taip, kurgi mes atversime?

134 Aš sėdėjau čia ir galvojau, kokią pamoką paimti iš Senojo Testamento. Bet jūs… Paprastai aš tiesiog… Mes visą laiką sėdime Senajame Testamente. Netgi kažkas pasakė: “Broli Branhamai, nejaugi tu išskyrus Senąjį Testamentą daugiau nieko nežinai?” Na, tai juk gerai. Išnagrinėjęs jį, aš išnagrinėsiu ir Naująjį. Tai yra, pažindamas vieną, pradedi pažinti ir tą, ir kitą. Suprantate? Juos abu kartu.

135 Bet atverskime ką nors iš Naujojo Testamento. Aš tiesiog nežinau, ką jūs praėjote. Žinote ką? Paklausykime šventojo Jono. Kreipkimės į 1-jį šventojo Jono ir pradėkime skaityti iš šventojo Jono. Tai tiesiog… Aš tiesiog atsiversiu ten, aš nežinau. Tad mes tiesiog pradėsime nagrinėti Jono Evangeliją. Tai visus tenkina, taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Gerai, šventojo Jono, 1-as skyrius.

136 Taigi, galbūt, sekantį trečiadienį vakare… Aš girdėjau… Aš noriu pabūti su jumis taip pat ir šiandien vakare. Aš noriu atvažiuoti ir pabūti su jumis šiandien vakare, ir po to taip pat ir trečiadieni vakare. Manau, kad iki trečiadienio mes neišvyksime, tad trečiadieni vakare aš būsiu čia. Aš netgi tikras, kad mes išvyksime tik sekantį ketvirtadienį ar penktadienį – vienas iš dviejų. Tad aš būsiu čia trečiadieni vakare, jei Viešpats leis, tarnavime. Štai, ir norėtųsi pravesti pamoką, galbūt, trečiadieni vakare, jei Viešpats leis.

137 Klausyk, broli Flimanai, tai puiki idėja,

22 IŠTARTAS ŽODIS



nusiimk striukę ir jauskis kaip namuose.

138 Kas nors ką nors turi prieš kažką? Jeigu taip, tai pakelkite ranką ir pakalbėkite su tuo žmogumi. Dabar paimkime ir surenkime tokią didžiulę meilės puotą. Ką jūs pasakysite? Visi, visi. Ir ką jūs beturėtumėte, jeigu to žmogaus čia nėra, pasakykime: “Viešpatie Jėzau, – tiesiog dabar padėkime visa tai po Krauju, – nuo šios dienos ir toliau aš daugiau nebegalvosiu apie tai”. Tiesiog paimkime ir pradėkime viską nuo švaraus lapo.

139 O, jei tik jūs žinotumėte, kokiais…kokiais jūs turite būti laimingais! Juk tarp visų, visų pasaulio religijų (akivaizdu, kad visos jos visiškai nepagrįstos) reali tik viena – tai Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija. Net jeigu tai kyla iš metodistų bažnyčios, baptistų bažnyčios, presbiterionų bažnyčios, Viešpats Jėzus Kristus teisus. Amen! Suprantate? Iš kur tai bekiltų, krikščionybė persveria. Tik pas ją vieną yra pagrindas. Kiti dalykai… Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos Kraujas – tai vienintelė pasaulio viltis.

140 Taigi, aš mačiau jų religijas, aš mačiau jų stabus, aš mačiau jų prietarus, aš mačiau jų dievus ir visa kita, ir visus…išnagrinėjau juos ir nagrinėjau Koraną – viską, ką tik buvo galima nagrinėti. Juk jos visos iki vienos tapo prietarais. Ir… Dėl šito gali iš tikrųjų realiai įvertinti (o!), kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus – tai vienintelė pasaulio viltis. Ir tik Jis prisikėlė iš mirties. Ir mes galime įrodyti, kad Jis prisikėlė iš mirties ir gyvena šiandien. Amen. O, tai bent, broli Nevilai! Tu neįsivaizduoji, koks aš laimingas, kad aš krikščionis! O, jūs turite būti tokie laimingi!

141 Taigi, tai didi šventojo Jono Evangelija, iš šventojo Jono. Jonas ir buvo tuo mylimuoju. Mes manome, kad šis šventasis Jonas ir buvo tuo mylimuoju, kuris buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir taip toliau. Jis metais buvo pats seniausias iš apaštalų, tiksliau, gyveno ilgiau už visus kitus. Ir jis…jis…

142 Petrą nukryžiavo galva žemyn, aukštyn kojom. Andrėjų nukryžiavo, prikalę jo rankas už nugaros štai taip. Aš mačiau tą vietą, kur nukirto galvą šventam Pauliui – ten Romoje.

143 Deja, pas mane yra… Oi, aš pasistengsiu atsinešti sekantį kartą, kai būsiu čia, paveikslą visos tos kančios ir visa kita, kaip atiduodavo liūtams sudraskyti ir taip toliau. Pas mane toks didelis aplankalas. Aš juos atsinešiu ir pakabinsiu vieną ant vieno stendo, o kitą – ant kito, ir taip toliau,

ŽODIS TAPO KŪNU 23



kad jūs galėtumėte juos pažiūrėti ir apžiūrėti – viskas angliškai.

144 Pastebėkite. O, koks širdį veriantis reginys, kai jie nukirto ten Pauliui galvą ir įmetė ją į nutekamąjį griovį. Aš pagalvojau: “O, tai bent! Kirvis dar nepalietė jo galvos, kai jis jau buvo Šlovėje”. Amen. Nenuostabu, kad jis stovėjo tame kalėjime ir parašė: “Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė? Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” Jis parašė, pasakė: “Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas”. O! Tada iš karto galiu prisiminti:



Gyvenimas didžių kviečia

Mus į didį eiti,

Kad laikų smėlyje liktų

Ir mūsų kelio pėdos.



145 Taigi, Jonas, mylimasis, parašęs Apreiškimą. Jonas… Čia Biblijoje keli Jonai. Bet mes kalbame šiandien ryte apie vieną Joną, šventąjį Joną, apie Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalą, apie misionierių, siustą Dievo.

146 Misionierius – tai “siustasis”. Aš dažnai stebėdavausi, kaip žmonės šiandien gali sakyti: “O, yra tik dvylika apaštalų (suprantate?), tik dvylika”. Jūs girdėjote tai. O juk pats šis žodis reiškia “siustasis”.

147 Paulius nebuvo vienu iš dvylikos apaštalų. Bet jūs atkreipėte dėmesį? Jie išsirinko Motiejų, mano manymu, vietoj Judo. Tai tas, ką padarė žmogus. Jis… Apie jį daugiau nieko negirdėti. Bet Dievas išsirinko Paulių į jo vietą. Matote? Ir pažiūrėkite, ką padarė Paulius! Matote, čia matosi skirtumas tarp žmogaus pasirinkimo ir Dievo pasirinkimo. Ir tai sukelia…duoda man į širdį daug malonės paklydimo atžvilgiu ir visa kita.

148 Vos kelias minutes atgal klausiau per radiją šitą didį, įžymų daktarą De Chaaną – nuostabus mokytojas, mano mielas brolis. Myliu jį iš visos širdies, Dievas žino tai. Tiesiog matau, kaip didieji vyrai klysta! Ir aš pagalvojau, kaip tik brolis…kaip tik pastebėjau, kad jis daro klaidą, aš pagalvojau: “Dieve, tikriausiai, aš irgi darysiu jas, tad uždenk mano akis”.

24 IŠTARTAS ŽODIS



149 Daktaras De Chaanas pasakė: “Krikštas Biblijoje buvo tik vienąsyk”. (Tik ką klausiausi, kai važiavau šiandien ryte čia į bažnyčią.) Pasakė: “Šventosios Dvasios krikštu buvo pakrikštyti visi apaštalai, jie buvo panardinti kambaryje. O mes krikštijamės vandenyje, kad simbolizuoti tai. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai žmonės buvo krikštyti Šventąja Dvasia – Biblijoje tik vienas kartas”.

Aš pagalvojau: “O, daktare De Chaanai!”

150 Juk praėjus dešimt dienų Pilypas nuėjo ir pamokslavo samariečiams. Jis krikštijo juos į Viešpaties Jėzaus Vardą, tik Šventoji Dvasia dar nebuvo ant jų nužengusi. Petras atėjo ir uždėjo ant jų rankas, ir jie gavo Šventąją Dvasią.

151 Maždaug po dviejų mėnesių ar trijų mėnesių po šito Petras buvo ant namo stogo ir pamatė regėjimą, nuvyko į Kornelijo namus. Ir visi jie ten stovėjo, ir jie buvo vienširdžiai ir meldėsi. “Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio, kaip tai buvo pradžioje”. Ir jie dar netgi nebuvo krikštyti vandenyje. Jis pasakė: “Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?” Tai kaipgi ta viena grupelė galėjo vaizduoti… O, ne-ne!

152 Po kiek tai metų, po dvidešimt metų, Paulius turėjo praeiti aukštutines Efezo sritis ir užtiko kelis mokinius. Jis paklausė jų: “Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?”

153 Jie atsakė: “Mes nė girdėte negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”.

154 Jis paklausė: “Kokiu tad krikštu jūs buvote pakrikštyti?”

Jie atsakė: “Jono krikštu”.

155 Tada tarė: “Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų”.

156 Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti vandenyje – į Viešpaties Jėzaus Vardą. Jis uždėjo ant jų rankas, ir ten ant jų nužengė Šventoji Dvasia (štai matote?) taip pat, kaip ir ant jų pradžioje. O, taip! Šventosios Dvasios krikštas, vandens krikštas yra ir iki šios dienos, ir taip bus iki pat Jėzaus sugrįžimo.

157 Bet koks paklydimas (matote?), koks paklydimas pas tokį didį, protingą teologą! Tai sako apie tai, kad nesvarbu, kokie jūs protingi, kiek pas jus žinių, jūs paprastas žmogus,

ŽODIS TAPO KŪNU 25



ir jūs klysite – tai aišku kaip diena. “Šią kovą veda Viešpats”. Taip.

158 Aš, būna, matau, netgi regėjimuose ir viską, ką Viešpats man rodė, o po to imu ir darau viską atvirkščiai. Jūs įsivaizduojate? Juk Dievas man parodė! Man taip atsitiko Lisabonoje. Aš pasakiau: “Viešpatie, patrauk nuo manęs Savo ranką, aš netgi nevertas būti Tavo tarnu”. Pamačiau tai, ką Jis man parodė, ir visiškai apie tai užmiršau, ir padariau savaip. Tai atsitiko. Aš pagalvojau: “Oi-oi-oi! Bet kaipgi aš galėjau užmiršti?” Matote? Juk tai buvo užrašyta ant lapelio, buvo mano kišenėje, o aš ėmiau ir padariau kai ką išviso atvirkščiai. Matote? Iš šito iškart matosi, kiek…kiek…kam aš tinkamas (matote?), ne… O, taip aš blogesnis už visus. Juk kai Dievas tau kalba kažką padaryti, o tu po to imi ir darai kažką atvirkščiai – tai baisu. Matote?

159 Tad, jūs matote, kuo bebūtų žmogus, man jis paprastas mirtingas žmogus. Jis darys klaidas. Tad tiesiog pakęskime vienas kitą ir stenkimės iš visų jėgų. Daugiau mums nieko nebelieka. Gerai.

160 Taigi, Jonas, 1-ma eilutė. Visi atsivertėte Biblijas?



Pradžioje…



Oho, klausykite, tai juk puiki ištrauka pradžiai, tiesa?



Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir

Žodis buvo Dievas. (Paklausykite!)

Jis pradžioje buvo pas Dievą.



161 Klausykite, čia paimkime kiek toliau, 14 eilutė. Aš mokiau apie tai tiek daug kartų ir prisiminiau apie ją. Žiūrėkite:



Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes

regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės

ir tiesos. (Žiūrėkite!)

Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir

Žodis buvo Dievas.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų…



162 “Pradžioje…” Dabar paimkime labai… Čia kai ką aš matau.

26 IŠTARTAS ŽODIS



Ir Šventoji Dvasia, turbūt, iš anksto paskyrė, kad taip būtu. Suprantate? Aš matau čia kai ką svarbaus: “Pradžioje buvo Žodis”.

163 Taigi, svarstant logiškai, galima grįžti tik į pradžią, ir ne toliau. “Pradžioje”, prieš atsirandant žemei, prieš atsirandant žvaigždei, prieš atsirandant saulei, mėnuliui, viso kito, prieš atsirandant kokiam nors kūriniui, tai yra “pradžioje”. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Taigi, toliau mes grįžti negalime – tik į pradžią.

164 O pradžioje buvo Dievas… “Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo Dievas, ir tas Žodis buvo pas Dievą. Ir tas Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų”. Vadinasi, Žodžiu buvo Jėzus Kristus. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] O, tai bent! Tada kas buvo… Pradžioje buvo Jėzus Kristus.

165 Vadinasi, pagal mūsų katalikišką mastymą apie amžiną sūnystę, šito negalėtų būti. Juk jei Jis buvo Dievo Sūnumi, tai Jis turėjo turėti laiko pradžią. Kad būti Sūnumi, Jis turėjo nuo kažko gimti (teisingai?), jei Jis buvo Dievo Sūnumi.

166 O, mes čia užsuksime į seną gerą Raštą! Aš tiesiog Jį mėgstu! Tiesiog… Kai įsigilini į Jį, tiesiog jautiesi kaip namuose, žinote. Jūs mylite Jį? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

167 “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”. Pats Žodis buvo Dievas. “Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome Jo šlovę”. Suprantate? Mes matėme, kaip Žodis, Kuris buvo pradžioje, tapo kūnu čia žemėje. Taigi. Kaip tai nuostabu! Tik pagalvok, juk Dievas tapo kūnu, kad paimti nuodėmę.

168 Taigi, jeigu paimti šio pasaulio prietarus, kaip žmonės garbina ir nori tapti gerais, vienoje iš jų denominacijų ten, tiksliau, jų sektų jie laiko: “Jeigu vyras tampa labai geras, jis tampa dievu. Ir tada jis…jis dievas”. Ir jie garbina jį kaip Dievą.

169 Ir dar viena priežastis, kodėl jie taip garbina (tokioje mišrioje auditorijoje netgi sunku tai pamokyti), yra tame, kad gyvybės embrionas išeina iš vyriškos lyties. Suprantate? Ir jie mano, kad jame yra Gyvenimas, ir kad amžinas Gyvenimas, nesibaigiantis Gyvenimas ateina per vyrą – nuo vieno į kitą; neva, mes visada čia buvome, mes visada egzistavome kaip viena ir ta pati dvasia, tik pereidavome nuolatos iš vieno žmogaus į kitą. Suprantate? Ir todėl jie garbina vyrą, nes iš jo išeina gyvybės embrionas.

170 Štai, bet čia mums sakoma, kad dar prieš atsirandant žmogui,

ŽODIS TAPO KŪNU 27



iki to: “Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo Dievas, ir tas Žodis buvo pas Dievą. Ir Žodis tapo kūnu”. Taigi, žmogaus protas daugiau pasiekti praktiškai negali, mes negalime nueiti prieš pradžią. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] “Pradžioje buvo Žodis”. Bet toliau teologijos mes žengti negalime. Daugiau mes savo protu suvokti negalime. Bet apreiškimas nukelia mus toliau šito. Teisingai? [“Amen”.]

171 Taigi, jeigu mokai kažko iš teologijos, tai galvoji taip: “Pradžioje buvo Žodis (tai yra Dievas), ir Žodis buvo Dievas (teisingai), ir tas pats Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Matote? Tai yra, Dievas tapo kūnu (tai neginčijamai, yra taip), Dievas tapo kūnu. Mes tikime tuo. Bet juk prieš tai kaip štai tai buvo Žodis…

172 Kas yra žodis? Žodis – tai išreikšta mintis, tai minties išsakymas. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Prieš tau ką nors pasakant, tu pasąmonėje galvoji apie tai, prieš pasakant. Teisingai? [“Amen”.]

173 Taigi: “Pradžioje buvo Žodis”, – remiantis tuo, teologiškai mes dar toliau grįžti negalime. Bet prieš atsirandant Žodžiui, buvo mintis, ir mintis pasireiškė. Jūs suprantate, ką aš turiu omenyje? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.]

174 Būtent taip Jis pasakė… Pirma Jis pamąstė, ir Jis ištarė Žodį, ir Žodis pasireiškė. Oi, koks neklystantis Dievas! Pastebėkite, kiekviena mintis, kada ji išsakoma…

175 Kai Jėzus (nenuostabu), kai Jis nusileido tą vakarą nuo kalno ir pažiūrėjo į medį ieškodamas vaisiaus, ant medžio nebuvo…nebuvo jokio vaisiaus. Ir Jis pasakė: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!”. Ir nuėjau sau toliau. O sekančią dieną, grįždami atgal, medis nudžiūvo. Dievo protas, protas, kuris buvo pradžioje (buvo mintis, ir tik po to buvo Žodis), kuris išreiškė Jėzų Kristų, Tas pats vėl išreiškė šį Žodį. Suprantate?

176 Ir kiekvienas Biblijoje Žodis – tai Dievo mintys, slūgsančios sėklos pavidalu, ir jeigu žmogus priima jas į save ir ištaria tą pačią mintį, kuri materializavo Bibliją, ji išsipildys. Suprantate, ką aš turiu omenyje? Kokia stipri galėtų būti Bažnyčia?! Biblijoje sakoma: “Tas protas, kuris buvo Kristuje, tebus jumyse. Kokios mintys žmogaus širdyje, toks ir jis”. Taigi, jūsų mintys, jeigu jos išreiškiamos…

28 IŠTARTAS ŽODIS



177 Kaip Dievas pasakė: “Teatsiranda žemė”. Prieš atsirandant žodžiui, turėjo būti mintis. Todėl Dievas kurdamas sukūrė žemę pirma Savo mintimi, po to…išsakė ją, ir išreikšta mintis materializavosi. Suprantate, ką aš turiu omenyje?

178 Taigi, jeigu ta pati Dvasia, Kuri pasakė: “Teatsiranda šviesa”, – ir atsirado šviesa; Kuri pasakė: “Teatsiranda medžiai”, – ir atsirado medžiai; ir jeigu tas pats protas, kuris buvo Kristuje, yra jumyse, tai tuo labiau jis galėtų pasakyti: “Tenebūna vėžio, – ir jis išnyktų, – teatsiveria aklo akys”, – ir būtų taip! Suprantate? Tai…tai jūsų mintis. Jėzus pasakė: “Iš tiesų…”

Jūs pasakytumėte: “Tai buvo Jėzus”.

179 Bet palaukite minutėlę, Jis pasakė: “Turėkite tikėjimą Dievu, nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako, – jis turės, ką besakytų”. Teisingai? “Jūs turėsite, ne Aš, jūs turėsite”. Kokia jėga buvo duota Bažnyčiai! Tai…

180 Taigi, jūs galite išreikšti tai proto supratimu. Bet jeigu tai tampa tikru apreiškimu nuo Dievo, tad jūs matote tai dar prieš, kai tai įvyko, ir išreiškiate tai žodine forma, šis žodis pradės veikti ir materializuosis – išreikšta mintis. O, tai bent, kaip Dievas galėtų… Suprantate? Jeigu jūsų širdis ir jūsų protas tiek pripildytas Šventąja Dvasia, kad jūsų mintys tampa Jo mintimis… Amen! Štai kaip! Kada jūsų protas ir jūsų valdymas, ir jūsų vadovavimas kyla iš konkrečios vietos, tiksliau, betarpiškai iš Šventosios Dvasios įkvėpimo, Kuri valdo jūsų mirtingą esybę… O, tai bent!

181 Kokiais mums reikia būti žmonėmis? Jeigu pati Šventoji Dvasia tiek įsikūnytų į jus, tiksliau, suteiktų jums tokią valdžią, kad jūs nebenaudotumėte savųjų minčių, nebenaudotumėte savo proto, nebenaudotumėte savo nuomonės, bet Šventoji Dvasia padarytų jus tokius, kad jūsų mintis ir jūsų esybė – tai Dievo Dvasia, išreiškianti Save per jus, tai kokia mes būtume bažnyčia?

182 Kokie čia būtų šiandien žmonės, jeigu šiandien ši Branhamo maldykla tiek prisipildytų Dievo Būvimu, kad jūs netgi nebenaudotumėte savo pačių proto, netgi nebenaudotumėte savo minčių, netgi nebeturėtumėte savosios alternatyvos, bet tiesiog būtumėte vedami Dvasios?!

183 “Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai”. Kai žmogiškas faktorius pašalinamas,

ŽODIS TAPO KŪNU 29



ir šią tuštumą užpildo Dievo Dvasia, kai jūs išsituštinate (amen!), štai tada Bažnyčia bus Viešpaties Jėzaus prisikėlimo jėgoje, eis Jo pėdomis, Jo jėgoje, Jo mintyse, Jo Esybėje, Jo judėjime! Jūs suprantate, ką aš turiu omenyje? Tuomet jūsų mintys taps žodžiais, o žodžiai materializuosis. Štai tada Bažnyčia įgys jėgą.

184 Aš tikiu, kad tai jau prie slenksčio, kada Bažnyčia bus tiek apgaubta Kristumi, Šventąja Dvasia, žmonės bus tiek toli nuo savojo “aš”, kad nebematys savęs, jie jau nebegalvos apie nieką… [tarpas juostoje–Red.] …išskyrus tik tai, kad tarnauti Dievui. Ir jų mintys juda toliau. Jie atsisako pasaulietiškų dalykų. Jie tiesiog juda Dvasioje, gyvena Dvasioje, juda Dvasioje, vaikšto Dvasioje, vykdydami tuo Kristaus įstatymą. Tuomet Kristaus meilė žmogaus širdyje juda Šventojoje Dvasioje, ši didi, nuostabi Bažnyčia žygiuos su jėga ir Dievybe, nes Dievybė apsireikš žmonėse dėka to, kad Šventoji Dvasia vykdys jūs proto mintį.

185 Mūsų mintys būna prieštaringos. Labai dažnai mes prieiname, sakome: “Kaip sekasi, broli?” Ir tu tai sakai ne iš širdies. Labai dažnai mes kalbame: “Aš toks ir anoks. Aš darysiu tą ir aną”. Jūs kalbate tai ne iš širdies. Suprantate? Aš kalbu tai ne iš širdies.

186 Bet kada jūs tiek mirsite pasaulio dalykams, kad Kristus bus pirmoje vietoje, Kristus taps viskuo, tuomet visa jūsų esybė bus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasios, Jis turės visą kontrolę. Štai tada jūsų mintys bus švarios, jūsų mintys bus nesuteptos, jūsų širdis! Jūsų širdis!

Dauguma žmonių sako: “Na, religija kyla iš širdies”.

187 Toje vietelėje vadinama širdimi nėra jokių protinių sugebėjimų. Savo širdimi neįmanoma mastyti. Biblijoje sakoma: “Kokios mintys žmogaus širdyje, toks ir jis”. Širdimi neįmanoma mastyti, neįmanoma, nes joje nėra protinių sugebėjimų apmastymui. Jėzus kalbėjo ne apie kūnišką būtybę, Jis kalbėjo apie antgamtišką būtybę.

188 Mes – trejopa būtybė: siela, dvasia, kūnas. Mes žinome, kas yra šis kūnas, tai mums žinoma, štai jis. Mes žinome, kas yra dvasia – ji kontroliuoja kūną. Bet kas yra siela? Siela – tai dvasios natūra.

189 Kai žmogus įtiki, tai nereiškia, kad… Štai geras, gilus mokymas. Tikiuosi, jums tai aišku.

190 Prieš kurį laiką… (aš čia šiomis dienomis pasakojau draugams) …vienas žmogus sėdėjo pas mane verandoje, ir jis pasakė: “Broli Branhamai, ankščiau aš buvau verslininku.

30 IŠTARTAS ŽODIS



Ir aš sugaišau daug metų bandydamas gauti išgelbėjimą”. Ir pasakojo man apie visas savo bėdas. Pasakė, kad jo žmona po to gavo Dvasią. O ji negalėjo…jis negalėjo gauti Dvasios.

191 Aš paklausiau: “Broli, ką tu turi galvoje?” Ir jis papasakojo man iš kur jis, ir pasisakė. Jis pasakė… Aš pasakiau: “Tu stengiesi gauti išgelbėjimą?”

Jis pasakė: “Taip, aš stengiuosi gauti išgelbėjimą”.

Ir aš pasakiau: “Viešpats nori…”

192 Pasakė: “Broli Branhamai, tikriausiai aš peržengiau tą liniją, kada žmogus jau nebegali išsigelbėti”.

Aš pasakiau: “Na, nežinau”.

193 Jis pasakė: “Žiūrėk, aš nuvažiavau į Billio Grahamo susirinkimą – didžio, žymaus pamokslininko”. (O tai nuostabus Dievo vyras, atlieka didį Dievui darbą.) Ir jis pasakė: “Aš nuvažiavau į jo susirinkimą, ir jis pasakė: ‘Visi, kas nori gauti išgelbėjimą, pakelkite rankas’.” Ir pasakė: “Aš pakėliau ranką ir užėjau į kambarį pokalbiui”. Pasakė: “Po to man ten pasakė, kad aš turiu priimti Jėzų”. Ir pasakė: “Aš atsiklaupiau ir pasimeldžiau. Ir tas manęs paklausė: ‘Dabar tu tiki Jėzų Kristų?’ Aš atsakiau: ‘Taip, – pasakiau, – aš priimu Jį kaip asmeninį Gelbėtoją’. Pasakė…jis pasakė: ‘Dabar tu išgelbėtas’.” Pasakė: “Su manimi nieko neįvyko”.

194 Pasakė: “Po to aš du metus važinėjau, ir aš suradau laisvuosius metodistus, kurie pasakė, kad aš turiu pasidaryti tokiu laimingu, kad pradėsiu džiaugsmingai šūkauti”. Ir jis pasakė: “Jie pasimeldė už mane ir visa kita, kol aš nepajaučiau tokį džiaugsmą, kad pradėjau šūkauti”. Pasakė: “Jie pasakė: ‘Dabar tu Jį gavai. Tu praėjai pašventinimą’.” Pasakė: “Aš išėjau”. Ir pasakė: “Aš išbandžiau viską, kas galima”. Pasakė: “Ir vis tiek aš Jo neturėjau”.

195 Pasakė: “Aš nuvažiavau į brolio Oralo Robertsono susirinkimą”. Jis pasakė: “Jie užėjo į kambarį ir pasakė man, kad aš turiu gauti Šventąją Dvasią, ir kad aš turiu pradėti kalbėti kalbomis, kitaip aš Jo neturiu”. Pasakė: “Aš įėjau ten, ir jie už mane pasimeldė ir pasakė man pasikalbėti su Viešpačiu”. Ir pasakė: “Aš pradėjau kalbėti kalbomis”.

196 Jis pasakė: “Broli Branhamai, aš vis tiek Jo neturiu”. Jis pasakė: “Aš nežinau ką daryti”.

Aš pasakiau: “Taip, mano broli…”

197 Jis pasakė: “Aš buvau Šrifporte, ‘Išgydimo balsas’ redakcijoje,

ŽODIS TAPO KŪNU 31



ir ten man pasakė, kad jūs – pranašas, kad aš atvykčiau čia, ir kad jūs galite atidengti man, kada ant jūsų nužengs Dvasia, kur mano problema”.

198 Aš pasakiau: “Broli, tam nereikia būti pranašu, šitą klausimą išsprendžia Dievo Žodis”. Aš pasakiau: “Tam nereikalinga pranašystė”.

199 Aš pasakiau: “Mano broli, tu paprasčiausiai susipainiojai”. Aš pasakiau: “Aš noriu tau užduoti klausimą. Tu visada mylėjai Viešpatį Jėzų?”

200 Jis pasakė: “Na, aš priklausiau presbiterionų bažnyčiai, bet, – pasakė, – aš tiesiog vaikščiojau ten”.

201 Aš pasakiau: “Na, aš noriu tavęs paklausti. Kas vyko, kas įvyko tokio, kad tu iš kart pradėjai galvoti kitaip?”

202 Jis pasakė: “Na, mano žmona, ji nuėjo pas sekmininkus ir, – pasakė, – ji gavo Dvasią. Ir paskui ji sugrįžo, ir, – pasakė, – ji buvo laiminga”. Ir pasakė…

Aš paklausiau: “Ką tu pagalvojai apie tai? Tu tai kritikavai?”

203 Jis atsakė: “Ne”. Jis pasakė: “Aš tiesiog pagalvojau: ‘Na, pažiūrėsim, kuriam laikui tai užteks’.” Ir pasakė: “Taip ir toliau tęsėsi”. Pasakė: “Panašu, ji Ją gavo”.

204 Ir jis pasakė: “Vienąsyk grįždamas iš išpardavimo kieme, aš netikėtai įkišau ranką į kišenę, ir kažkas man davė vieną brošiūrėlę”. Ir pasakė: “Aš atsisėdau kabinete ir pradėjau skaityti tą brošiūrėlę”. Ir pasakė: “Ant manęs nugulė labai keistas jausmas, kad aš turiu susitaikyti su Dievu”. Jis pasakė: “Nuo to laiko aš pradėjau ieškoti”.

205 Aš pasakiau: “Aš noriu tavęs kai ko paklausti. Kada ant tavęs nugulė tas jausmas, tu daugiau nebegalėjai nuo jo atsikratyti?”

Jis pasakė: “Ne, pone, negalėjau”.

206 Aš pasakiau: “Štai tada tu ir priėmei Kristų”. Aš pasakiau: “Tai nereiškia pakelti rankas – tai gerai. Kalbėjimas kalbomis – tai gerai”. Ir aš pasakiau: “Šūkavimas – tai gerai, bet tai Kristaus atributai, po to kai Jis įeina”. Aš pasakiau: “Priimti Kristų – tai priimti Jėzaus Kristaus Asmenį. Priimti Jį – tai Gyvenimas”. Aš pasakiau: “Šūkavimas, kalbėjimas kalbomis ir visi pasireiškimai, – aš pasakiau, – tai atributai, kurie lydi tai. Bet, pirma, reikia priimti Kristų”.

207 Jis pasakė: “Vadinasi, broli Branhamai, aš buvau visą tą laiką išgelbėtas?”

32 IŠTARTAS ŽODIS



Aš pasakiau: “Žinoma. Žiūrėk, – aš paklausiau, – tu Jį myli?”

Jis atsakė: “Iš visos širdies”.

Aš pasakiau: “Kažkada tu Jo nemylėjai”.

Jis pasakė: “Taip”.

“O dabar tu Jį myli?”

Jis pasakė: “Na taip, taip ir yra”.

“Tu juk Jį visą laiką turėjai”.

208 Ir jis nušoko nuo verandos ir pravirko, apkabino mane ir pasakė: “O Dieve, aš visus tuos metus buvau krikščioniu”.

209 Matote, reikalas tame, kad jam neišaiškino pradžioje. Aleliuja!

210 Ką? Kad ir kaip norėdamas iš kiaulės neįstengtum padaryti avinėlį. Ji iš prigimties kiaulė, ji nekiša nosies ne į savo reikalą ir nesako avinėliui nesikišti į svetimus reikalus. Kad priversti kiaulę patikėti, kad negalima būti kiaulidėje, vienintelė išeitis – įdėti į ją avinėlio dvasią. Jeigu joje bus avinėlio dvasia… Tiksliau, pas avinėlį sielos nėra. Bet jeigu joje bus avinėlio dvasia, pati jo prigimtis… Štai kodėl neįmanoma padaryti…atversti kiaulės, neįmanoma atversti avinėlio, nes pas jį nėra sielos. Koks jis savo dvasioje, su tokia prigimtimi jis pasiliks visam laikui. Suprantate?

211 Bet žmogus gali pasikeisti – būti kiaule, ir po to tapti avinėliu, – nes jis turi sielą, sukurtą pagal Dievo atvaizdą. Amen!

212 Juk jo mintys pasikeičia. Kažkas darbuojasi su juo. Aleliuja! “Kokios mintys žmogaus širdyje…” Suprantate? Kristus Kūrėjas atėjo pas jį tokiu nepastebimu būdu ir sukūrė. Jo Dvasia paėmė iš to žmogaus prigimtį, mėgstančią šokius ir pasaulį, ir vakarėlius, ir nuo to laiko jis tiesiog visa tai numetė į šalį, ir troško Dievo. O Dievas visą laiką buvo jame! Tai buvo Dievas nuo pačių pradžių. Suprantate? Štai jums, prašom. Amen!

213 “Kokios žmoguje mintys…” Prieš atsirandant žodžiui, turi būti mintis. O išsakytas žodis materializuojasi. Aš tikiu širdyje, kad aš krikščionis, nes aš priėmiau Viešpatį Jėzų Kristų, netgi jei aš neverkiu, jeigu nejudu, jeigu nieko nedarau. Pirma, širdyje aš tikiu, kad Kristus mirė už mane, vietoj manęs. Amen! Aš priimu tai kaip krikščionis, aš tikiu tuo kaip krikščionis, vadinasi, tai mano širdyje. Po to aš išsakau tai žodžiais: “Aš krikščionis”. Aleliuja! Tuomet aš pradedu gyventi kaip krikščionis, kalbėti kaip krikščionis, gyventi kaip krikščionis, būti krikščioniu. Ir iš mano vaisių pasaulis mato, kad aš krikščionis. Aleliuja!

ŽODIS TAPO KŪNU 33



214 Deja, aš nenorėjau taip garsiai. Bet…bet taip ir yra, Dievo Žodis! Jėzus pasakė… Štai jis! O! (Tiesiog pasakyk man, jeigu aš užtesiu.) [Brolis Branhamas ir susirinkimas sako: “Tęskite!”–Red.] Apskritai, Jėzus pasakė taip (žiūrėkite): “Pradžioje…” Pastebėkite. Matote? “Žmogus, kokios mintys jo širdyje…” Dabar paklausykite, ką pasakė Jėzus. Mes ne…

215 O, jeigu tik jūs pavažinėtumėte ir pamatytumėte religijas: vienam reikia daryti vieną, kitam reikia daryti kitą, o trečiam reikia daryti trečią. Bet, broliai ir seserys, nagi šioje senoje maldykloje…nagi išsiaiškinkime su tuo visam laikui.

216 Mes tikėjimu krikščionys. Iš Dievo malonės mes krikščionys. Suprantate? Dievas savo beribe malone pašaukė mus susitaikyti su Juo per Jo Sūnų Jėzų Kristų, ir taškas. Svarbu – ne tai, ką mes padarėme, o ką Jis padarė. Jis perkėlė mano sielą iš pasaulio dalykų į tai, kas Dievo: iš žirgų lenktinių ir azartinių žaidimų, paleistuvystės, melo ir vagysčių. Jis pakeitė mano sielą, pakeitė mano mintis, ir tuomet mano mintys tampa tokiomis realiomis, kad jos tampa žodžiais mano lūpose, ir jos materializuojasi, ir dabar aš krikščionis. Nuo šito aš tapau visai kitu žmogumi. Nuo šito ir jūs tapote tokiais. Suprantate?

217 Jeigu jūs abejojate, ir jūs netikite tuo, sakote: “Na, nežinau, nežinau”, – tai geriau būk atsargus!

218 Jūs pasakysite: “Broli, aš juk puikiai praleidau laiką”. Man nesvarbu, kaip puikiai jūs praleidote laiką. Pasakysite: “Aš juk šūkavau”. Tai gerai, bet tai dar nieko nereiškia. Pasakysite: “Aš kalbėjau kalbomis”. Tai gerai, bet tai…tai dar nieko nereiškia. Jūs pasakysite: “Aš gydžiau ligonius”, – tai dar nieko nereiškia.

219 Jėzus pasakė: “Daugelis ateis pas Mane ir sakys tą dieną: ‘Argi aš neišvarinėjau demonų Tavo Vardu, nedariau stebuklų?’ Jis pasakys: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’.” Tiksliai.

220 Paulius pasakė: “Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, tačiau neturiu meilės, esu niekas”.

221 Turi įvykti permaina (štai taip), širdies permaina; ne šitos kūno, o jūsų sielos širdys. Kažkas viduje įsiinkarina iki tokio lygio, kad jūsų mintys atbunka, jūs šito jau nebematote. Jūs matote tik Viešpatį Jėzų, jūs matote teisumą, šventumą, tyrumą, meilę ir malonę.

34 IŠTARTAS ŽODIS



Štai kada jūs pasikeitėte. Kas yra atsivertęs? Atversti reiškia “kažką pakeisti”. Ir jūsų mintys, jūsų įpročiai, jūsų esybė pasikeitė – buvote nusidėjėliu, o tapote krikščioniu. Pirma, jūs žinote tai širdyje, po to jūs išreiškiate tai savo lūpomis, ir po to tai materializuojasi, ir būtent tuo jūs ir esate.

222 Taigi, jeigu jūs galvojate, ką jūs galvojate apie tai (štai taip pasakė!), apskritai, jeigu jūs manote, kad galvojate apie tai, ir jūs išreiškiate, ir tai nematerializuojasi, vadinasi, jūs pasukote neteisingu keliu. Jums aišku? Galbūt, aš kalbėsiu lėčiau. Žiūrėkite. Jeigu jūs galvojate, kad jūs krikščionis, ir jūs tai išsakote savo lūpomis, bet jūs pamatote, kad jūs juo nesate, tai jums geriau pakeisti savo mintis, pakeisti savo širdį (suprantate?), nes tai neneša to liudijimo, tai neatneša vaisiaus. “Bet Dvasios vaisius – tai nuolankumas, ramybė, kantrumas, gerumas, malonė, tikėjimas”. Jeigu jūs užsidegate bet kokiuose menkniekiuose, tai geriau būkite atsargūs, vadinasi, kažkas neįvyko, jūs čia išreiškiate tai, ko nėra štai čia.

223 Jėzus pasakė fariziejams: “Jūs veidmainiai! Kaip jūs galite kalbėti gera?” Todėl jie ir buvo veidmainiais – širdyje jie galvojo viena, o lūpomis išpažindavo kažką kita. Veidmainis toks ir yra. Būtent taip veidmainiai ir gaunasi. Pasakė: “Kaip galite jūs, būdami veidmainiais?.. Juk kuo prisipildžiusi širdys kalba lūpos. Jūs kalbate ne tai, ką jūs galvojate iš tikrųjų”. Ir… Suprantate, ką aš turiu omenyje? Jūs turite kalbėti tai, ką galvojate. Jeigu jūs taip negalvojate, tai ir nekalbėkite šito. Suprantate? Kalbėkite savo žodžius, tegu jie išeina iš jūsų širdies gelmių.

224 Kaip Jėzus pasakė apie tą medį: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!”. Juk Jo širdyje nebuvo…nebuvo nei mažiausios abejonės tuo, kad medis nudžius. Kodėl? – Jo širdis kilo iš švaraus…iš… tai Dievo Dvasia Jame darė Jį tokiu, duodamas tiems mokiniams pamoką. Suprantate, ką aš turiu omenyje? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Gerai.

225 Vadinasi, tegu visa tai bus švaru, tegu jūsų mintys bus švarios ir jūsų išsireiškimai tyri. Gyvenkite tyrai ir būkite švarūs. Štai, iš jūsų širdies išeina pikti sumanymai, svetimavimas ir įvairiausi dalykai; jeigu tai kyla iš jūsų širdies, tai būtent tas ir yra jūsų širdyje. Bet jeigu iš jūsų širdies kyla teisumas, ramybė, meilė, džiaugsmas (o, tai bent!), tuomet tai kyla iš šaltinio iš čia, kuris iš to ir susidaro.

ŽODIS TAPO KŪNU 35



Suprantate, ką aš turiu omenyje? Jis susidaro iš Dievo Dvasios štai čia, Kuri pasireiškia per žodžius, ir tuomet tai, ką jūs kalbėsite, išsipildys.

226 Aš noriu, kad jūs turėtumėte kokį nors supratimą apie tai, koks neklystantis Dievo Žodis. Būkite atsargūs su savo žodžiais. Kai Dievas ką nors ištaria, tai būtinai išsipildys – kokiu keistu tai beatrodytu. Aš mačiau tokius dalykus! Kaip štai dabar šiame maršrute: draugai, aš mačiau, kaip Dievas darė tai, kad, mano nuomone, visiškai negalėjo įvykti, bet tai įvyko. Nors aš jau supratau, kad aš padariau kai kur klaidą (tai buvo klaida, aš turėjau kai ką padaryti; Dievas pasakė man padaryti tai, tai buvo užrašyta čia, pas mane kišenėje, o vietoj to aš užmiršau apie tai, be to, ėmiau ir pasielgiau visai kitaip), Dievo malonė vis tiek apsuko viską ir padarė tai. Amen! Tai turi įvykti.

227 Mano manymu, čia šventojo Jono – aš tiesiog šiomis dienomis skaičiau kažkur čia tą patį apie… Pažiūrėsim, tai 12-as. Taip, štai jis. Žiūrėkite, šventojo Jono 12-as skyrius ir 37 eilutė. Paklausykite, mes pradėsime nuo 36-os:



Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos

vaikais. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.



228 Dabar paklausykite. Štai jis. Dabar stebėkite labai atidžiai. Pas mane čia pažymėta. Aš skaičiau tai…Bombėjuje.



Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų

(matote?), jie Juo netikėjo.



229 Kas beatsitiktų! Jis darė stebuklus. Pažiūrėkite į šią pusę, pažiūrėkite į šiuos žmones, pažiūrėkite, kokie ženklai ir stebuklai vyko tiesiog čia, šioje maldykloje. Pažiūrėkite, kas buvo kalbama, ir kaip buvo įrodyta, kad tai buvo nuo Dievo. Pažiūrėkite! Matote? Įrodyta Dievo, ir vis tiek žmonės mieste juoksis iš šito, apjuoks tai, sako: “Tai proto telepatija”, – arba dar kažkas. Jie nesupranta. Štai paklausykite:



Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie

Juo netikėjo,

36 IŠTARTAS ŽODIS



Kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: “Viešpatie, kas

patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties

rankos galybė?”

Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:…



230 Kai Dievas ką nors sako, tai būtinai įvyks, nes pradžioje tai Jo mintis, po to pasireiškia Jo Žodis. Tuomet jau niekas… Kas bevyktų aplink, tai turi išsipildyti. O, jūs matote Žodžio neklaidingumą? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] O, tai bent!



“Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų

akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų

nepagydyčiau”.



231 Žiūrėkite! Dievas per savo pranašą Izaiją (žmogų, kuris turėjo ir pakilimus ir kritimus, kaip pas mus; darė klaidas, kaip mes)… Bet šis žmogus tiek atsidavė Dievui, būdamas pranašu, kad jo žodžiai – Dievo mintys! Aleliuja! Dievo mintys reiškėsi per tas mirtingas Izaijo lūpas – žmogų su nuodėme ir kita, kaip ir pas mane; su pakilimais ir kritimais, kaip pas mane ir kaip pas jus; bet pavergtas Dievui indas reiškė mintį, Dievo mintį, per žodį. Ir ką žmonės bedarytų, Izaijo žodžiai turėjo išsipildyti, nes tai buvo Dievo mintys, išsakytos per Izaiją.

232 Štai jums, prašom. Aleliuja! O Dieve! “Ant šios Uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai nenugalės jos”. O, tai bent! Kai pasaulis išnyks: “Dangus ir žemė praeis, bet Mano Žodis niekada nepraeis”. Kodėl? – Jis išreiškė žodžiais Visagalio Dievo mintis. Ir kai mes tikėjimu priimame šį Žodį, Jis būtinai materializuosis. O, kaip džiugina tai mano širdį! Tik pagalvoti: “Tavo Žodis per amžius įtvirtintas, Viešpatie, Danguje”. Dievas savo mintis išreiškia Žodžiais, ir štai gyvas Dievo Žodis. [Brolis Branhamas beldžia į sakyklą–Red.]

233 Jėzus pasakė: “Kas Mano Žodžių klauso ir Mane Atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį Gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į Gyvenimą”. Aleliuja!

234 Ne “vaikštantis į bažnyčią”, ne “įrašantis savo vardą į sąrašą”, ne “atgailaujantis”, ne “šaukiantis”, ne “gydantis ligonius”, ne “atveriantis akis akliesiems”, ne “kalbantis kalbomis”,

ŽODIS TAPO KŪNU 37



ne “pranašaujantis”, bet “Kas Mano Žodžių klauso ir Mane Atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį Gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į Gyvenimą”.

235 O, mano broli, tegu šis tikėjimas nors kartą įsiinkarins į širdį, ir tie Žodžiai išsipildys prieš Dievą. Tuomet Dangūs ir žemė sudrebės ir praeis, bet šis amžinas Žodis, ta mintis, kuri jūsų širdyje, kurią išreiškia Dievas, negalės neišsipildyti, taip pat, kaip ir Izaijo žodžiai negalėjo neišsipildyti.

236 Tūkstančiai žiūrėjo, kaip vyko tie stebuklai, ir vis tiek negalėjo patikėti, nes Izaijas jau seniai išsakė tai ir pasakė: “Jie nepatikės tuo”.

237 Dievo Žodis amžinas: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”. Dievas pradžioje, dar tada, kai Jis pamatė šitą pasaulį, Jis matė ir mus su jumis čia šį rytą. Jis matė mano mažylį, kuris sėdi ten gale; Jis matė kiekvieną alkaną žmogų Indijoje, Jis matė kiekvieną pamokslininką prie sakyklos, Jis matė kiekvieną vaikščiojantį veidmainį – Jis matė viską. Beribis Dievo protas iš anksto numatė tai.

238 Ir Jis pasakė: “Kad išpirkti šią puolusią tautą, Aš siusiu Savo Sūnų Jėzų Kristų”. Tai buvo Žodis. Pradžioje, dar prieš tampant Žodžiu, buvo mintis. Ankščiau tai buvo mintis, ji buvo išreikšta Žodyje, o Žodis materializavosi ir gyveno tarp mūsų. Aleliuja! Galbūt, dar prieš dešimt milijonų metų iki žemės sutvėrimo Dievas mintyse matė Jo kūną, apsigyvenusį kūne, kad atimti mirčiai geluonį. Fiu!

239 Koks amžinas Dievo Žodis! O, keisis laikai, bėgs metai, ištisi amžiai bėgs, bet Dievo Žodis pasiliks visada. Štai taip.

240 “O Viešpatie, leisk man paslėpti širdyje Tavo Žodį, kad nenusidėčiau Tau. Leisk man mastyti apie Jį dieną ir naktį. Leisk man užrašyti Tavo įsakymus ant mano lovos stulpelių. Ir tegu jie visada bus prieš mane, Viešpatie, kad nenusidėčiau Tau širdyje”. Leisk man gyventi tuo. “Taigi dabar nebėra pasmerkimo”, – Romiečiams 8:1. Aleliuja! “Nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią”. Amen!

241 Dievo mintys, išreikštos žmogaus širdyje, juda toliau, o nemirtingas Dievas veda savo pavaldinius iš vienos vietos į kitą. Ir Biblijoje sakoma: “Teisiojo kojas nukreipia Viešpats”. O, tai bent!

38 IŠTARTAS ŽODIS



Koks jaunas šis pasaulis, ir kokia amžina amžinybė, kada pamąstau apie tai, kaip Dievo Žodis pasireiškia per mirtingos būtybės lūpas, tačiau tiek paklusnios Dievo Žodžiui!

242 Jis pasakė: “Izaijas kalbėjo apie tai, ir jie negalėjo tai padaryti, nes Izaijas išsakė tai įkvėptas”.

243 Jėzus Kristus, Emanuelis čia žemėje, rėmėsi visais Raštais iš visur. Kai Jis vaikščiojo žemėje, Jis žinojo, kad prisikels trečią dieną. Kodėl? Nes Dovydas įkvėptas pasakė: “Nes Tu nepaliksi Mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi Savo Šventajam supūti”. Jis pasakė: “Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi”. Juk Jėzus buvo po vieno Žodžio patepimu, pasakyto…ištarto Dievo per žmogų, kuris turėjo savo pakilimus ir kritimus – Dovydas. Dovydas pasakė: “Nes Tu nepaliksi Mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi Savo Šventajam supūti”.

244 Jėzus pasakė: “Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!” Aleliuja! Jis tikėjo Dievo Žodžio nemirtingumu. Tiksliai. Nesvarbu…

245 Jūs pasakysite: “Jis ne… Jis šito nekalbėjo. Tu juk žinai, kad Jis mirė penktadienį ir prisikėlė. Kaip dėl trijų dienų?”

246 Jėzus žinojo, kad po septyniasdešimt dviejų valandų ištinka mirtis…kūne prasideda irimas. Jis žinojo, kad kažkada tų trijų dienų laikotarpyje, kažkur tame laiko tarpe, Dievas prikels jį, nes Dovydas įkvėptas pasakė, kad Jis jį prikels. Aleliuja! Viena Rašte vieta, užrašyta Biblijoje! Jis ėjo tiesai į mirtį kaip didvyris, žinodamas, kad Dievas ištesės Savo Žodį – kad pradžioje Dievas pagalvojo, ir paskui išreiškė. Aleliuja!

247 Tad šiandien aš tikiu taip: “Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų”. Ir Jis ateis dėl išpirktųjų, kurie gimė iš naujo, nuplauti Krauju. “Kaip Jis išėjo, taip Jis ir ateis”. Tai išsakyta Biblijoje. Gali pasirodyti karaliai, gali kilti nesutarimai, griaustinis gali sustabdyti žemę, badas, atominės bombos ir kas ten bebūtų. Bet: “Jėzus, Dievo Sūnus, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų”, – nes taip pasakyta įkvėpto Dievo Žodyje.

248 Aš iš tikrųjų tikiu, kad Dievas išgydys šį sergančių kūną, nes Jis pasakė: “Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes, bausmė dėl mūsų ramybės krito ant Jo; Jo žaizdomis esame išgydyti”. Tegu pakyla teologijos mokytojai, kas ten bebūtų,

ŽODIS TAPO KŪNU 39



pakyla seminarijos ir krenta, bet Dievo Žodis vis tiek galingas. Tiksliai. Taip Dievas pasakė. O prieš tai, kaip Dievas galėjo išsakyti, turėjo būti mintis. Ir Dievas visa tai pagalvojo ir išsakė tai Savo Žodžiuose, ir tai turėjo materializuotis.

249 Neseniai aš skaičiau, tiksliau, mačiau vienoje vietoje, kur mergaitė dėjo į laikrodį ciferblatą ir įmerkė į radį. Ir ji netyčia palaižė…teptuką liežuviu, ir ji mirė. Daug metų praėjus iškasė jos kaukolę ir įkišo sau į ausis stetoskopą ir visa kita, ir prijungė prie kaukolės. Ir buvo girdėti, kaip radis “br-r-r, br-r-r, br-r-r”, be perstojo. Jis nuolatos spinduliavo, spinduliavo, spinduliavo. Radis nesibaigia, jis nuolatos spinduliuoja. Praėjo daug-daug metų, ir kaukolė – vien tik baltas kaulas, o radis ir toliau ten spinduliuoja, nes jis pateko jai į burną (dalis jo), ir radis toliau spinduliuoja.

250 Tai tuo labiau ir amžinas Dievas per Savo dieviškąją Esybę ir išreikštą Jo Žodžio jėgą, kai Jis išsako savo Žodį! Laikai keisis, žmonės keisis, šalys keisis, pasauliai keisis, bet šis Žodis judės toliau ir toliau, per amžių amžius, nes prieš tai, kaip buvo išsakyta, tai buvo Dievo mintis. Aleliuja!

251 Aš myliu Jį iš visos širdies. Ir pamatęs šimtus šito pasaulio religijų, aš pasakysiu šį rytą taip:



Jėzus tvirčiausia man pilis,

Aplink vien smėlis grimztantis,

Aplink vien smėlis grimztantis.



Pasimelskime.

252 Dangiškas Tėve, o, koks aš šiandien laimingas, kad išperkanti Tavo malonė, Tavo Sūnus išpirko mus iš nuodėmingo gyvenimo. O, kada aš matau, kaip mano kūnas džiūsta, sensta, žilsta ir pasidengia raukšlėmis, aš vis tiek žinau, kad ten, už štai šio “šešėlio” ribų yra ne rankų darbo kūnas. Yra ten laukiantis nemirtingas kūnas, ir kartą, kai gyvybė ištruks iš šio kūno, ji pabus jau ten, Jo Būvime, ir būsiu su Juo amžinai.

253 Dieve, tegu kiekvienas vyras ir moteris, kuriuose šiandien yra ši viltis, apsivalys nuo pasaulio dalykų ir nuo tų smulkmenų, kurios traukia juos žemyn ir daro juos nelaimingais. Tebus jie laimingais krikščionimis ir tetarnauja Tau. Suteik visa tai, Tėve, per Jėzaus, Tavo Sūnaus Vardą. Amen.

40 IŠTARTAS ŽODIS



254 Manau, kad aš pas jus čia truputi užtęsiau, bet mano širdis pagauta Jo Žodžio, Jo Esybe. Aš atvažiavau nepasiruošęs, nežinojau, ką kalbėsiu – taip išėjo, kad išsakiau šiuos žodžius. O aš paėmiau tik vieną eilutę iš Rašto, bet, galbūt, po kelių savaičių sekmadienį mes pradėsime nuo jos ir pratesime apie tai, kas yra Žodis.

255 Jūs mylite Jį? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Paklausyk, mano drauge, krikščioni. Jeigu tu širdyje ant kažko kažką turi, tai eik dabar pas jį ir susitaikyk. Užmirškite viską, kas praeityje. Ir jeigu jūs gyvenime turėjote pakilimus ir kritimus, atminkite, kažkas įėjo į šią širdį, kažkas įėjo į šias mintis. Kuo bebūtų jūsų priešas, mylėkite jį, mylėkite jį. Kas beįvyktų, nekreipkite dėmesio. Galu gale, jūs lauke kartu su raugėmis, mes tai suprantame, bet ir tie, ir kiti turi augti kartu. Mes turime augti kartu.

256 Juk iš švaraus šulinio negali tekėti nešvarus vanduo, o taip pat ir nešvaraus šulinio negali tekėti švarus vanduo. Medis negali auginti tuo pat metu ir sugedusį vaisių, ir gerą vaisių. Tad arba visiškai išvalysime šulinį, arba visiškai suteršime šulinį – viena iš dviejų. Suprantate? O jis iš prigimties ir taip purvinas, tad apvalykime šiandien šulinius ir pasakykime: “Viešpatie, išliek savo Dvasios ir vesk mane, O Dieve, vesk mane”.

257 Juk jei pažiūrėti, mes nusileidome ten į vieną katalikų bažnyčią, ten Romoje, ir mane norėjo nuvesti į taip vadinamą Kaulų bažnyčią. Ir jų vienuoliai šimtus metų imdavo ir laidodavo žmones žemėje, bažnyčioje, ir laidojo juos. Vos ne kiekviena bažnyčia yra kapais. Ir jie ten laidoja žmones. Ir kai jie išguli ten kurį laiką, jie juos iškasa. Po to, kai kūnas suyra ir tampa dulkėmis, jie juos iškasa.

258 Ir jie įrengė patalpas kur kas didesnes už šias pilnas vien tik žmonių kaulų – jie juos suguldydavo ir palikdavo juos kartu. Ir kampuose, kai eini štai taip, kaukolės ir visa kita. Apšvietimai padaryti iš pirštų kauliukų ir kaulų. Šviestuvai padaryti iš kaulų ir visa kita. Vien tik… O kiti ten karstuose dar pūna. Gale labai pribloškianti iškaba, parašyta: “Kartą mes buvome tokie, kaip tu, ir kažkada tu tapsi tokiu, kaip mes”. Taip ir yra.

259 Ir tik mylintys Dievą turės nemirtingą Gyvenimą. Taip.

260 Ir aš pastebėjau ten, kur ėjo žmonės (katalikų religija labai stipriai pasidavė į prietarus ir visa kita), kad kaukolės tų vienuolių net pabalo nuo šito, kad juos liečia.

ŽODIS TAPO KŪNU 41



Kai kurie iš jų nutrinti štai į tokį gylį, bet žmonės liečia juos, bandydami gauti palaiminimus ir visa kita nuo šitų vienuolių kaukolių. Tai tik kalba apie tai, kad tai paprastas žmogus. Tiesiog širdis viduje trokšta kažko.

261 Man broli, Jėzaus Kristaus religija – tai ne lietimas numirėlių kaulų, tai tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų ir priėmimas nemirtingo Gyvenimo. O, tai bent!

262 Bet jei pagalvoti, tai juk tiesa – kartą tie žmonės buvo tokiais, kaip mes čia šiandien ryte. Jie turėjo galimybę, ir mes turime galimybę. Ką gi jūs darysite su ja?

263 O, pasinaudokite ja kaip reikia – Viešpaties Jėzaus naudai. Te nebus pas jus laiko pasaulio dalykams: “Nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse”. Mylėkime Viešpatį Jėzų.

264 Būkite geri vienas kitam, būkite geri savo priešams, mylėkite visus. Ką jie bedarytų, vis tiek mylėkite juos. O jeigu tu negali šito, broli ir sese, tai tau ne kažkada, bet tiesiog dabar reikia susitvarkyti su tuo prie altoriaus. Ir tu galėsi sugrįžti, sukurti…

265 Ir aš šiomis dienomis sužinojau, kad manyje atsirado egoizmo dvasia ir sakė: “Šitas žmogus neteisus, aš turiu pasakyti jam apie tai”. Tai negalima. Tai Dievas turi pasakyti jam apie tai. Tai ne… Tai visiškai ne mano reikalas. Mano reikalas – pamokslauti Evangeliją ir mylėti visus, ir judėti pirmyn, ir mylėti savo priešus, kaip Jėzus Kristus pamilo mane, kai aš buvau Jo priešu. Teisingai. Kai aš buvau nevertas Jo meilės, Jis…Jis pamilo mane iš visos širdies. Ir visus, kurie neverti meilės, aš vis tiek noriu juos mylėti. Tegu ta Dvasia, Kuri buvo Kristuje, bus jumyse. Amen! Aš myliu Jį, aš myliu Jį. O, tai bent!



Visi pasaulio turtai

Be pėdsakų išnyks,

Bet nežemiškus turtus

Įsigyk visada.

Į Dievo rankas viską atiduok,

Žvilgsnį aukštyn nukreipk.

Jis yra tas, Kuris neapgaus,

Į Dievo rankas viską atiduok.

Kol eisiu Jo taku,

42 IŠTARTAS ŽODIS



Dievui ištikimybę išsaugosiu,

Pakelta siela Šlovėje

Šviesius namus pamatysiu.

Į Dievo rankas viską atiduok,

Žvilgsnį aukštyn nukreipk.

Jis yra tas, Kuris neapgaus,

Į Dievo rankas viską atiduok.



266 Ar visi vyrai ir moterys, jaunuoliai ir merginos šiandien meldžiasi štai taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Telaimina jus Dievas, ir teišsaugo Jis jus tokiais: nuolankiais dvasioje, minkštais sieloje, atleisdami kitiems, kaip Kristus Dieve atleidžia jums. Būkite geri, dosnūs, geranoriški.

267 Broli Nevillai, bažnyčioje nusimato dar koks nors renginys, kas nors tokio?

268 Paklausyk, mano brangus drauge krikščioni, prieš tai, kaip tu išvyksi iš čia šį rytą. Mums čia nėra ko pasiūlyti jums iš materialių dalykų, jeigu pas mus apsilankė svečiai. Pas mus mažas senas maldyklos pastatas. Mes vargšai žmonės, mes visiškai vargšai. Atleiskite, kad pas mus negali būti čia geresnės vietos, kur mes galėtume žmones priimti svetingai. Bet, mano broli ir sese, viduje šių mažų sienų (pats pastatas nelabai išvaizdus, bet) jūs pamatysite, kad čia svetingai priima Viešpatį Jėzų Kristų. Ateikite, garbinkime kartu su mumis, jeigu jūs neturite kur eiti. Pas mus čia nuostabus pastorius, nuostabūs vyrai diakonų taryboje ir taip toliau – nuostabūs krikščionys. Ateikite, suraskite sau vietą, jumis visada džiaugsimės, Branhamo maldykloje.

269 Mes galime daryti tik viena: mes mylime Viešpatį Jėzų iš visos širdies. Mes tikime, kad Žodis yra…ši Biblija yra Dievo Žodis. Mes neturime vadovėlių, o tik ši Biblija. Pas mus čia nėra jokio įstatymo apie vieną ar kitą. Mūsų įstatymas – meilė, mūsų mokymas – Kristus. Ir mes mylime jus iš visos širdies. Ateikite dar ir pabūkite pas mus, jeigu norite. Ir mes tikimės pasimatyti su jumis kartą geresnėje Šalyje, kur mes…

270 Bet šiuo momentu eikime į Sioną (prašau). Atsistokime. Tedi, prašau, prieik greitai čia minutei, sūneli. Mes…

271 [Brolis Nevillas: “Šiandien vakare bus vakarienė”.–Red.] Šiandien vakare bus vakarienė. O, Dieve, aš džiaugiuosi, kad dalyvausiu joje.

ŽODIS TAPO KŪNU 43



Paklausykite, Jėzus pasakė: “Kas valgo Mano kūną ir geria Mano Kraują, tas turi amžinąjį Gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”. Šis Žodis nemirtingas. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.] Gerai.

272 Taigi, dabar visi kartu sugiedokime “Einame į Sioną”. Gerai.



Džiaugsmingai eikime,

Nes Viešpatį mylime.

O susijungę giesmėje,

O susijungę giesmėje.

Apjuoskim sostą šį,

Apjuoskim sostą šį.



Dabar pasisukite ir paspauskite ranką.



Aukštyn į Sioną,

Nuostabų, gražų Sioną.

Žygiuojame į Sioną,

Į Dievo gražiausius namus.



Aukštyn į Sioną,

Nuostabų, gražų Sioną.

Žygiuojame į Sioną,

Į Dievo gražiausius namus.



273 Dabar, kai mes dar kartą giedosime šį priedainį (ir po to mūsų giesmę išsiskirstymui), mes dar kartą sugiedosime “Einame į Sioną”, susipažinkite su svečiais, pasakykite jiems, kad jūs labai džiaugiatės, kad esate čia, nes bažnyčioje karštą, ir mes neužsilaikysime ilgai bažnyčioje. Tarnavimas jau pasibaigė. Mes paleisime tiesiog po kelių minučių. Dabar pasisukime ir pasakykime: “Aš ponas toks tai, ir aš laimingas vėl susitikti su tavimi. Ateik dar į maldyklą”. Visi būkite draugiški, šypsokitės. Gerai.

Aukštyn į Sioną…



Susipažinkite su svečiais, pakvieskite juos ateiti dar.

…gražų Sioną.

44 IŠTARTAS ŽODIS



Žygiuojame į Sioną,

Į Dievo gražiausius namus.



274 Dabar nemirtinga Branhamo maldyklos giesmė išsiskirstymui. Kas iš jūsų prisimena šią seną giesmę išsiskirstymui?



Tu paimki Jėzaus Vardą,

Vaike sielvarto vargų.

Jis paguos tave ir linksmins,

Imk tu Jį visur kartu.



O, tai bent! Visi kartu:



Tu paimki Jėzaus Vardą,

Vaike sielvarto vargų.

Jis paguos tave ir linksmins,

Imk tu Jį visur kartu.

O brangus, nuostabus,

Vardas džiaugsmo ir vilties.

O brangus, nuostabus,

Vardas džiaugsmo ir vilties.

Tu paimki Jėzaus Vardą,

Jis tau skydas, apsauga.

Jei tave apsups pagundos,

Visad tau padės malda.

O brangus, nuostabus,

Vardas džiaugsmo ir vilties.

O brangus, nuostabus,



Gerai, prieik, broli Nevillai.



Vardas džiaugsmo ir vilties.



275 Nulenkime dabar galvas maldoje. Pastorius, prieikite ir paleiskite mus, prašau, mano broli.







ŽODIS TAPO KŪNU 45























































Žodis tapo kūnu (Ataskaita apie kelionę į Indiją)

(The Word Became Flesh, India Trip Report)



Šis Viljamo Marijono Branhamo pamokslas buvo skelbtas 1954 m. spalio 3 d. sekmadienio rytą Branhamo maldykloje, Džefersonvilio mieste (Indianos valstijoje, JAV). Juostos, numeriu 54-1003r, trukmė viena valanda ir trisdešimt šešios minutės. Pasinaudojus magnetine juosta, iš anglų į lietuvių kalbą išversta be sutrumpinimų ir pakeitimų. Pirmasis leidimas 2010 m.



Šis leidinys išleistas tikinčiųjų paaukojimų dėka ir yra platinamas nemokamai.