Paulius

EFEZO PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Pasiuntiniu (angelu) Efezo bažnyčiai buvo apaštalas Paulius. Negalima paneigti to fakto, kad jis buvo pagonių eros pirmajam periodui pasiuntinys. Nors Petrui buvo dovanota valdžia atverti pagonims duris, Pauliui buvo duota būti apaštalu ir pranašu jiems. Jis buvo Pranašu – Pasiuntiniu Pagonims. Jo pranašiškoji funkcija, kurios dėka jis priėmė pilną Žodžio apreiškimą Pagonims, tikrai paliudijo jį jiems apaštališkuoju pasiuntiniu. Su tuo sutiko ir kiti apaštalai Jeruzalėje. Gal. 1:12-19: “Nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją. Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų. Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė Savo malone, panorėjo apreikšti manyje Savo Sūnų, kad skelbčiau Jį Pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir paskui vėl sugrįžau į Damaską. Po trijų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Petru ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą”. Gal. 2:2: “Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu Pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui”. Gal. 2:6–9: “O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. Priešingai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangelija neapipjaustytiems, kaip Petrui apipjaustytiesiems, – nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių, – ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Šefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius”. Romiečiams 11:13: “Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą”.

Paulius įkūrė bažnyčią Efeze pirmojo šimtmečio viduryje. Tai padeda mums nustatyti Efezo periodo bažnyčios datą: maždaug 53 m.e. metai.

Jo tarnavimo būdas tapo pavyzdžiu, prie kurio veržėsi visi būsimieji pasiuntiniai ir tapo pavyzdžiu visiems tikriems Dievo tarnautojams, nors ir nepasiekusių tokių aukštumų pranašavimo srityje, kokiuos pasiekė Paulius. Pauliaus tarnavimas turėjo trejopą savybe, o būtent:

Visų pirma Paulius buvo absoliučiai ištikimas Žodžiui. Jis niekada nenukrypdavo nuo jo, kiek jam tai bekainuotų. Gal. 1:8–9: “Bet nors ir mes patys ar Angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią Evangeliją,

negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas! Kaip ankščiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią Evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! Gal. 2:11–14: “Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: “Jei tu, būdamas Žydas, gyveni pagoniškai, o ne Žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?

1 Kor. 14:36–37: “Argi iš jūsų išėjo Dievo Žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? Jei kas mano esąs pranašas ar dvasinis žmogus, tegu pripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai”.

Atkreipkite dėmesį, kad Paulių niekas neorganizavo, bet jis buvo vedamas Dvasios, kaip kadaise Dievas siuntė Mozę išvesti Izraelį iš Egipto. Jeruzalės taryba nesiuntė Pauliaus ir neturėjo jam nei juridinės, nei jokios kitos valdžios. Dievas, tik vienas Dievas ir siuntė, ir vadovavo. Paulius buvo ne žmonių, bet Dievo. Gal. 1:1: “Paulius, apaštalas (ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą)”. Gal. 2: 3–5: “Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, – jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis”.

Antra, jo tarnavimas buvo Dvasios jėgoje, tokiu būdu parodydamas pasakytą ir parašytą Žodį. 1 Kor. 2:1–5: “Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo. Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą. Aš buvau aš pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau. Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga”. Ap.Darbų 14:8–10: “Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis, Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekada nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant, o šis įdėmiai pažvelgė į jį ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas, garsiu balsu pasakė: „ Tau sakau Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu: Atsistok tiesiai ant savo kojų!” Tas pašoko ir ėmė vaikščioti”. Ap.Darbų 20:9–12: “Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: “Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame”. Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lyg pat aušros, ir tada iškeliavo. O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda”. Ap.Darbų 28:7–9: “Nei tos vietos buvo vyriausiojo
55
salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priėmė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas susirgo karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjęs ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos gyventojai, turėję ligų, ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi”. 2 Kor. 12:12: “Iš tiesų jūsų akyse pasitvirtino apaštalo ženklai: visokeriopa kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai”.

Trečia, jis turėjo akivaizdžius jo tarnystės vaisius, paskirtais Dievo. 2 Kor. 12:11: “Jūsų verčiamas, tapau kvailiu besigirdamas. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane girti, nes aš neprastesnis už pačius didžiausius apaštalus, nors esu niekas”. 1 Kor. 9:2: “Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai jums, be abejo, esu, nes mano apaštalystės antspaudas esate jūs Viešpatyje”. 2 Kor. 11:2: “Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę”. Paulius buvo priemone Dievo rankose atvedimui pagoniškas avis ištisomis miniomis; jis maitino jas ir rūpinosi jomis, kol jie neatnešė teisumo vaisių ir pasiruošė susitikimui su Viešpačiu, kaip Pagonių nuotakos dalis.

Tuo laiku kai buvo duotas apreiškimas, remiantis padavimu, Paulius jau mirė kankinio mirtimi, bet Jonas tęsė vietoj jo, tiksliai, kaip tai darė Paulius savo tarnystės dienomis. Pauliaus mirtis, įvykusi iki to, kaip buvo duotas apreiškimas, nepanaikina to fakto, kad jis buvo pasiuntiniu Efezo Bažnyčios Periodui, nes pasiuntinys kiekvienam periodui, nežiūrint į tai, kada jis pasirodo arba išeina, yra tas, kas daro įtaką šitam periodui dėl Dievo tikslo dėka apreikšto Žodžio tarnystės. Šiuo žmogumi buvo Paulius.