LIUTERIS

Sardų, tai yra penktasis bažnyčios periodas tęsėsi nuo 1520 iki 1750 metų. Paprastai jį vadina Reformacijos Periodu.

SARDŲ PERIODO BAŽNYČIA PASIUNTINYS

Pasiuntinys šitam periodui buvo gerai žinomas iš visų periodų pasiuntinių. Tai buvo Martynas Liuteris. Martynas Liuteris buvo puikus švelnaus būdo mokslininkas. Jis mokėsi teisininku, kada užsitęsusi artimo draugo liga ir mirtis privertė jį rimtai susimastyti apie dvasinę jo gyvenimo būklę. 1505 metais jis išėjo į Augustinų vienuolyną Erfurte. Ten jis studijavo filosofiją, o taip pat Dievo Žodį. Jis griežtai baudė save, bet visi šitie išoriniai veiksmai negalėjo patraukti iš jo nuodėmės jausmo. Jis pasakė: “Aš kankinau save iki mirties, kad įgyčiau taiką su Dievu, bet aš vis dar tebebuvau tamsoje ir neradau Jo”. Vyriausiasis Štaupico ordino vikaras padėjo jam suprasti, kad jo išgelbėjimas turi būti greičiausiai pergyvenimu vidinio veiksmo, negu ritualinio. Sustiprintas tuo, jis toliau ieškojo Dievo. Vėliau jis tapo kunigu. Tačiau jis dar nebuvo išgelbėtas. Jis pradėjo aistringai ir giliai studijuoti Žodį ir išlikusius nuostabius teologijos darbus. Kaip mokytojas ir pamokslininkas jis pasižymėjo giliomis žiniomis, nuoširdumu ir teisingumu. Kad išpildyti pažadą, kurį jis davė sau, jis nuvyko į Romą. Ten jis pamatė tuščias “rankų uždėjimo” bažnyčios pastangas, tariamai nešančias išgelbėjimą, ir Dievo Žodis prasiskverbė iki pačios jo širdies: “Teisusis gyvens tikėjimu”. Kada jis sugrįžo namo, ši evangelijos Rašto tiesa užvaldė jo protą, ir jis buvo išlaisvintas iš nuodėmės ir gimęs į Dievo karalystę.


Netrukus po viso šito jis buvo pakeltas į teologijos daktarus ir įgaliotas “pašvęsti visą savo gyvenimą studijavimui ir teisingam išdėstymui ir Šventojo Rašto saugojimui”. Tai jis ir darė, ir su tokiu uolumu, kad jo širdis ir jį supančiųjų širdys buvo giliai užfiksuotos Žodžio tiesoje. Greitai Žodis atvirame konflikte susidūrė su sujaukusiais bažnyčią mokymais ir doktrinomis.

Taigi, kada popiežiumi tapo Levas X, o Jonas Tetcelis pradėjo pardavinėti indulgencijas nuodėmėms atleisti, Liuteris nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip pasipriešinti tokiam nebiblijiniam mokymui. Pradžioje jis garsiai pasisakė prieš šitą iš kafedros ir paskui parašė savo žinomas 95 tezes, kurias 1517 spalio 31 dieną jis prikalė prie Bažnyčios Pilies durų.

Per trumpą laiką, ir Vokietija jau buvo apimta Reformacijos ugnimi. Reikia priminti, kad Martynas Liuteris buvo ne vienintelis, kuris išreiškė protestą Romos Katalikų Bažnyčiai. Jis buvo vienas iš daugelio. Ir kiti neigė dovanotą pasaulietinę ir dvasinę valdžią, kurią priskyrė sau popiežiai, ir netgi popiežių tarpe, būdavo, vykdavo smulkios laikinos reformos. Taip, buvo daugelį kitų, kurie iškeldavo ginčitinus klausimus, bet atvejyje su Liuteriu atėjo Dievo laikas ryžtingam veikimui, kas turėjo tapti bažnyčios atstatymo pradžia Šventosios Dvasios išsiliejimo laiku, bet tai jau žymiai vėlesniu laiku.

Pats Martynas Liuteris buvo jautriu, pripildytu Dvasia krikščioniu. Jis konkrečiai buvo Žodžio žmogus, nes jis ne tik turėjo gilią aistrą Žodžio nagrinėjimui, bet ir tam, kad padarytų jį prieinamą visiems, kad visi galėtų gyventi šituo Žodžiu. Jis išvertė Naująjį Testamentą ir davė jį tautai. Jis pats padarė šį nelengvą darbą, koreguodamas kiekvieną ištrauką, mažų mažiausiai, dvidešimt kartų. Jis surinko aplink save senos žydų kalbos žinovus, tarp kurių buvo žydai, ir išvertė Senąjį Testamentą.

Šituo milžinišku Liuterio darbu remiasi visi sėkmingi Rašto veikalai Vokietijoje.

Jis buvo stiprus pamokslininkas ir Žodžio mokytojas ir atkakliai tvirtino, ypač pirmais savo visuomeninės padėties metais, kad Žodis – tai vienintelis matas. Tokiu būdu, jis išstojo prieš darbus kaip išgelbėjimo priemonę ir prieš krikštą kaip pasikeitimo priemonę. Jis mokė Kristaus tarpininkavimą, o ne žmogaus, kadangi tai buvo nuo senų laikų išlikęs supratimas, Sekminių dienos supratimas. Tai buvo žmogus, kuris daug meldėsi, jis suprato, kad kuo daugiau darbo jo laukė ir kuo daugiau truko laiko, tuo daugiau jis savo laiko atiduodavo Dievui maldoje, kad įsitikintų gerais rezultatais. Jis žinojo, kas yra kova su velniu. Parašyta, kad kartą šėtonas matomu būdu pasirodė prieš jį, o jis paleido į jį rašalinę, įsakydamas išnykti. Sekantį kartą pas jį atėjo du fanatikai, lenkdami jį prisijungti prie jų, kad išvarytų visus kunigus su biblijomis.
Jis atskyrė, kokia juose dvasia ir pavarė juos.

Sauerio istorijoje ( tom.3, pusl.406) apie Martiną Liuterį parašyta, kad jis buvo “pranašu, evangelistu, kalbėjo kalbomis ir išaiškindavo, visa tai buvo viename asmenyje, apdovanotu visomis devyniomis Dvasios dovanomis”.

Kas taip sujaudino jo širdį Šventąja Dvasia ir kas buvo tuo žaliu daigeliu, reiškusiu, kad tiesa, kaip Sekminių dieną, buvo begrįžtanti į bažnyčią? Tai buvo mokymas apie išteisinimą: išgelbėjimas tikėjimu, ne darbais. Aš pripažįstu, kad Liuteris tikėjo ir pamokslavo ne tik išteisinimą, bet tai buvo jo pagrindine tema, kaip ir turėjo būti, nes tai pagrindinis Žodžio tiesos mokymas. Jis visada bus žinomas kaip instrumentas Dievo rankose, kuris atgaivino šią tiesą. Jis buvo penktuoju pasiuntiniu, ir jo žinia buvo: “TEISUSIS GYVENS TIKĖJIMU”. Žinoma, mes pripažįstame, kad jis žinojo ir mokė, kad mes turime judėti iš tikėjimo į tikėjimą. Jo nuostabus Dievo viešpatavimo supratimas, išsirinkimo, paskyrimo ir kitų tiesų parodo jį kaip vyrą, stiprų Žodyje, tačiau aš vėl pasakysiu, kaip kalba ir istorikai, kad Dievas panaudojo jį atnešti tautai Dievo darbų įvertinimo kriterijų – “Teisusis gyvens tikėjimu”.

Kaip aš jau paminėjau, šitas periodas istorikų buvo pavadintas Reformacijos periodu. Visiškai teisingai. Būtent tuo jis ir buvo, nes Martynas Liuteris buvo reformatorius, o ne pranašas. Taip, ši istorinė knyga vadina jį pranašu, bet tai nereiškia, kad istorinė knyga teisinga, nes nėra tokių faktų, kurie įvertintų Martiną Liuterį kaip Dievo pranašą to žodžio biblijinę prasme. Jis buvo puikus mokytojas su kai kuriais Dvasios pasireiškimais jo gyvenime, ir garbė Dievui už tai. Taigi, jis nebuvo pajėgus vesti bažnyčią atgal prie pilnos tiesos, kaip padarytų žmogus, panašumu į apaštalą Paulių, kuris kartu buvo ir apaštalas, ir pranašas.

Laikui bėgant mes randame dideles permainas jo elgesyje tuose darbuose, kuriais jis užsiimdavo. Pradžioje jis buvo toks švelnus, bebaimis, toks kantrus ir nuolat laukiantis iš Dievo problemoms išspręsti. Bet paskui daugelis žmonių pradėjo rinktis po jo vėliava. Jie nesekė dvasinių tikslų. Greičiau, juos skatino politiniai motyvai. Jie norėjo nusimesti popiežiaus jungą. Jiems nepatiko siųsti į Romą pinigus. Pasirodė fanatikai. Greitai jį įtraukė į politinius reikalus ir sprendimus, kurie gulėjo nuošaliai nuo bažnytinės sferos, tuo tarpu kaip bažnytinės normos turi įsitvirtinti ne kitaip, kaip per maldas, pamokslavimą ir bažnytinę tvarką. Šios politinės problemos kaupėsi, kol galiausiai jis nebuvo priverstas užimti nepalankią poziciją tarpininkaujant tarp lordų ir valstiečių. Jo sprendimai buvo tiek klaidingi, kad įvyko sukilimas ir žuvo tūkstančiai žmonių. Jo ketinimai buvo geri, bet kadangi jis leidosi vėl įtraukiamas į bažnytinį – valstybinį skelbimą, jam teko pjauti uraganą.


Bet visgi Dievas naudojo Martiną Liuterį. Bet neleistina pasakyti, kad jo ketinimai buvo klaidingi. Pasakysime tik tai, kad jis nepakankamai protingai apgalvojo. Iš tiesų, jeigu liuteronai galėtų grįžti atgal priėjo mokymo ir tarnauti Dievui, kaip tarnavo Dievui šitas brangus brolis, tada jie tikrai butų buvę garbe ir gyriumi didžiajam Dievui ir Gelbėtojui, Jėzui Kristui.