VESLIS

Filadelfijos Bažnyčios Periodas tęsėsi nuo 1750 iki 1906 metų. Šitas periodas to miesto pavadinimo dėka buvo pavadintas Broliškos Meilės Periodu, kadangi Filadelfija reiškia “brolių meilė”.

FILADELFIJOS PERIODO BAŽNYČIA PASIUNTINYS


Pasiuntiniu šitam periodui, be abejo, buvo Džonas Veslis. Džonas Veslis gimė 1703 metais birželio 17 Epforte ir buvo vienas iš devyniolikos Samuelio ir Siuzanos vaikų. Jo tėvas buvo kapileonu anglikonų bažnyčioje; bet religinis Džono supratimas, daugiau negu įtikėtina, buvo daugiau pagrįstas ant pavyzdingo jo motinos gyvenimo, nei jo tėvo teologijos. Džonas buvo nuostabus mokslininkas. Būdamas Epforde, jie kartu su Čarlzu įėjo į grupę, kurioje buvo dvasinis garbinimas paremtas praktiniu gyvenimu tiesoje pagrindu, o ne mokymų, padarytų pagal kažkokį savo standartą. Jie sudarė dvasinę darbų

nuorodą, tokių, kaip vargšų šelpimas, ligonių ir kalinių lankymas. Dėl to juos vadino metodistais ir kitais juokingais pravardžiavimais. Džonas iki tokio lygio jautė pasaulio tautų poreikį religijoje, kad jis nuvyko į Ameriką (Džordžijos valstiją) kaip misionierius pas indėnus. Kelyje jis pastebėjo, kad garlaivio keleivių tarpe daug Moravijos brolių. Jie padarė jam didelį įspūdį savo nuolankumu, taika ir drąsa įvairiose situacijose. Jo darbas Džordžijos valstijoje, nors buvo pasišventęs ir sunkus, patyrė nesėkmę. Jis sugrįžo į Angliją, vergdamas: “Aš nuvykau į Ameriką atgręžti indėnų, bet kas atvers mane patį?!”

Grįžęs į Londoną, jis vėl sutiko Moravijos brolius. Tai buvo Petras Buleris, kuris parodė jam išgelbėjimo kelią. Jis iš tikrųjų buvo gimęs iš aukšto, nors jo brolis Čarlzas negalėjo suprasti ir bijojo, ir pyko, kaip toks dvasinis žmogus, kaip Džonas, galėjo kalbėti, kad ankščiau jis nebuvo teisinguose santykiuose su Dievu. Kaip ten bebūtų, praėjo nedaug laiko, ir Čarlzas buvo išgelbėtas malone.

Dabar Veslis pradėjo pamokslauti Evangeliją iš katedros Londone tos vietos, kur ankščiau jis turėjo priėjimą; bet greitai jis gavo “nuo durų prie durų”. Būtent tuo laiku jį tvirtai palaikė jo senas draugas Džordžas Uitfildas, jis pakvietė Džoną atvažiuoti ir padėjo jam pamokslauti ten, kur susirinkdavo tūkstančiai, kad paklausytų Žodžio. Pradžioje Veslis su nepasitikėjimu žiūrėjo į tai, kad jam teks pamokslauti gatvėje, o ne patalpoje, bet kada jis pamatė šitas minias ir pamatė Evangelijos veikimą Dvasios jėgoje, jis visa širdimi atsidavė tokiam pamokslavimui.

Dalykas įgavo tokį užmojį, kad greitai jis pradėjo siusti daugelį ir daugelį tikinčiųjų pamokslauti Žodį. Tai buvo panašu į Sekmines, Dvasia pakėlė žmones su jėga pamokslauti ir mokyti Žodį vos ne ištisomis naktimis.

Jo darbui kliudė įnirtingas pasipriešinimas, bet su juo buvo Dievas. Dvasios veiksmai pasireiškė stipriu būdu, ir dažnai žmones apimdavo toks dvasios įsitikinimas jų nuodėmingumu, kad juos tiesiog palikdavo jėgos, jie krisdavo ant žemės ir verkė giliame apgailestavime ir kančioje dėl savo nuodėmių.

Veslis buvo nuostabiai stiprus žmogus. Jis kalbėjo apie save, kad jis neprisimena, kad nors ketvirčiai valandos būtų dvasios prislėgta nuotaika nuo to karto, kada jis gimė. Jis miegojo ne daugiau kaip šešias valandas į parą; keldavosi, kad jau penktą pradėti pamokslauti, ir tai buvo praktiškai visose jo tarnavimo dienose; pamokslaudavo iki keturių kartų dienoje, taip kad per metus išeidavo daugiau nei 800 tarnavimų.

Jis įveikdavo tūkstančių tūkstančius kilometrų, kaip ir jo keliaujantys kunigai, kurie raiti ant arklių nešė Evangeliją ir arti ir toli. Faktiškai Veslis nujodavo ant arklio po 7000 kilometrų į metus.
Jis buvo tikintysis Dievo jėgoje ir meldėsi už ligonius su didžiu tikėjimu ir nuostabiais rezultatais.

Daugeliuose jo tarnavimuose pasireikšdavo Dvasios dovanos.

Organizacija Veslejui nebuvo palanki. Pas jo sąjungininkus buvo “susivienijusi visuomenė”, kuri buvo “žmonių bendrija”, turinti formą ir ieškantys dievotumo jėgos, susijungusius bendrai maldai, kad priimtų paraginimo Žodį, kad padrąsinti ir pataisyti vienas kitą meilėje, kad padėti vienas kitam įvykdyti savo išgelbėjimą”. Vienintelė sąlyga, kurios buvo reikalaujama iš stojančiųjų, − tai “turėti norą bėgti nuo ateinančios rūstybės ir išsigelbėti nuo savo nuodėmių”. Su laiku jie išlavino griežtas disciplinos taisykles dėl savo sielų gerovės. Veslis suprato, kad po jo mirties šis judėjimas gali organizuotis, Dievo Dvasia pasitrauks, ir jie pasiliks be gyvybės. Kartą jis pasakė, kad tai nebaisu, jeigu išnyks pavadinimas “metodistai”, o baisu tai, kad Dvasia pasitrauks.

Gyvendamas jis galėjo įgyti didelį turtą; bet jis šito nedarė. Jo mėgstamiausias priežodis kas liečia pinigus buvo: “Užsidirbk, kiek gali, sutaupyk, kiek gali, ir atiduok visa, ką gali”. Svetima būtu Vesliui, jeigu jis grįžtų šiandien pamatyti šią denominaciją, kuri nešioja Metodistų pavadinimą. Jie turtingi, pralobo, bet gyvenimas ir jėga lydėję Džoną Veslį, prarastas.

Taip pat verta paminėti, kad Veslis niekada neturėjo noro statyti ant denominacinio arba sektantizmo pagrindo. Nors pagal savo tikėjimą jis buvo arminijonu, jis nenorėjo atsiskirti nuo brolių mokymo pagrindu. Jokūbui jis buvo geras kandidatas: jis grindė savo amžiną gyvenimą ant tikėjimo ir darbų, kitaip sakant, gyvendamas gyvenimą, o ne tik priimdamas mokymus arba nutarimus ir doktrinas.

Džonas Veslis mirė 88 metų amžiaus, ir tik ne daugelis drįso pagalvoti, kad jie galėtų taip tarnauti Dievui, kaip patarnavo Jam Veslis.