Šv. Jono Evangelijoje pasakyta: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Jis buvo Tikrasis ir Ištikimas Liudytojas amžinam Tėvo Žodžiui.
Jis buvo Pranašu ir kalbėjo tai, ką Tėvas liepė Jam kalbėti. Jis pasakė: “Mano Tėvas Manyje”. Štai ką pasakė palapinė vardu Jėzus: “Mano Tėvas Manyje”.
Dievas turi daug titulų: “Mūsų Teisumas”, ir “Mūsų Taika”, ir “Visada Esantis”, ir “Tėvas”, ir “Sūnus”, ir “Šventoji Dvasia”. Bet jo tik vienas žmogiškas vardas, ir tai Jėzaus vardas.
Nesistebėkite dėl to, kad jis turi tris funkcijas arba trejopą pasireiškimą. Žemėje Jis buvo Pranašas; danguje Jis – Kunigas; ir, grįždamas atgal į žemę, Jis – karalių Karalius. “Jis, Kuris Buvo”, – tai yra Jėzus, Pranašas. “Jis, Kuris Yra”, – tai yra Jis, Aukščiausiasis Kunigas, užtariantis, – Tas, Kurį galima paliesti mūsų negalėse. “Kuris Ateina” – tai yra būsimasis Karalius. Žemėje Jis buvo Žodžiu – Pranašu. Mozė pasakė apie Jį: “Viešpats, tavo Dievas, pakels Pranašą, panašų į tave, jeigu jie nepaklausys to Pranašo žodžių, jie bus atskirti nuo savo tautos”. (Įs.18:15)
Atkreipkite dėmesį į šiuos faktus apie Jėzų. Žemėje Jis buvo Pranašu, Avinėliu ir Sūnumi. Tai nepadarė iš Jo tris. Tai buvo ne kas kita, kaip pasireiškimai arba funkcijos Vieno Asmens, Jėzaus.
Taigi, yra mėgstama Rašte vieta, kurios pagalba Trejybės šalininkai tikisi įrodyti savo požiūrį, kad Dievybėje yra daugiau, negu iš tikro vienas Asmuo.
Apr. 5:6–8: “Aš pažvelgiau, ir štai sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarytum užmuštas, turintį septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.
Kai Jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos”.
Ir iš tiesų, šios eilutės, paimtos išskirtinai, atrodytų, įrodo jų požiūrį.
Įsidėmėkite, aš pasakiau “IŠSKIRTINĖS” eilutės.
Tačiau perskaitykite Apr. 4:2–3 ir 9–11: “Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste buvo VIENAS.
Ir šis Sėdintysis išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.
Ir kiekvieną kartą kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiam per amžių amžius šlovę, pagarbą ir padėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami: “Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta”. Atidžiai įsidėmėkite, kad antroje eilutėje sakoma: “VIENAS” ( ne du ir ne trys, bet VIENAS) sėdėjo soste.
Trečioje eilutėje kalbama “JIS” (NE jie) buvo panašus į jaspio brangakmenį.
Devintoje eilutėje pasakyta, kad (gyvos) būtybės duoda šlovę “JAM” (ne jiems). Dešimtoje eilutėje sakoma, kad vyresnieji parpuolė prieš “JĮ” (ne prieš juos). Vienuoliktoje eilutėje pasakyta, kad jie sušuko: “Tu esi vertas, o VIEŠPATIE” (o ne Viešpačiai). Toje pačioje eilutėje pasakyta, kad šitas VIENAS, Sėdintysis soste, yra “Kūrėjas”, Kuris yra Jėzus (Jono 1:3), Kuris yra Jehova – Dvasia – Senojo Testamento Dievas (Pr. 1:1).
Šv. Jono Evangelijoje pasakyta:
“Pradžioje buvo Žodis,
tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”.
Jis buvo Tikrasis ir
Ištikimas Liudytojas amžinam Tėvo Žodžiui.
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tai tik titulai, pavadinimai.
Tai ne vardai.
Štai kodėl mes krikštijame į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, nes tai vardas, o ne titulas.
Tai tų titulų vardas, panašiai, jeigu jūs paimtumėte naujagimį,
kuris yra sūnus, ir pavadinate jį.
Jis yra kūdikis, sūnus – tai jo titulas, po to jūs jį pavadinate – Džonas Henris Braunas.
Jūs nekrikštijate tiesiog “Jėzaus Vardu”.
Pasaulyje yra tūkstančiai Jėzų, daugelis iš jų gyveno dar prieš Mūsų Gelbėtoją Jėzų.
Bet tik vienas iš jų buvo gimęs Kristumi – “Viešpats Jėzus Kristus”.
Jis buvo KRISTUS, bet čia, tarp žmonių,
Jam buvo duotas vardas. Ši išorinė palapinė, kurią galėjo matyti žmonės,
buvo pavadinta Jėzumi. Jis buvo Šlovės Viešpats, Visagalis, apreikštas kūne.
Jis yra Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis yra viskas tame.
“Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, sako Viešpats,
Kuris Yra ir Kuris Buvo ir Kuris Ateina, Visagalis”
Jėzus pasakė: “Aš išėjau iš Dievo, ir einu (atgal) pas Dievą”.
Jono Evangelija 16:27–28.
Štai kas tiksliai įvyko. Jis išėjo iš šio pasaulio, savo mirties,
palaidojimo, prisikėlimo ir užžengimo keliu. Po to Paulius sutiko Jį pakeliui į Damaską,
Jis kreipdamasis į Paulių tarė:
“Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji?” Paulius paklausė:
“Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus”.
Jis buvo ugnies stulpas, akinanti šviesa.
Jis sugrįžo tiksliai ten, kaip Jis buvo sakęs.
Atgal į tą patį pavidalą, kuriame Jis buvo prieš tai, kai Jis priėmė kūno palapinę.
Tiksliai taip matė ir Jonas.
Jono 1:18: “Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus,
Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė”.
Atkreipkite dėmesį, kur, kaip sako Jonas, RANDASI Jėzus.
Jis ESANTIS Tėvo prieglobstyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą