Jono 6:37 ir 44 pasakyta: “Visi, kuriuos Man duoda Tėvas, ateis pas Mane ir ateinančio pas Mane Aš neišvarysiu lauk. Niekas negali ateiti pas Mane, jei Mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną”. Jono 1:12–13: “Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo Vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, BET IŠ DIEVO gimę”. Efeziečiams 1:4–5: “Mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui”. Dabar, nesigilinant giliau į šią Dievo suvereniteto temą (tai užimtų visą knygą), leiskite man nurodyti, kad, remiantis šitomis eilutėmis, Jėzus Kristus renkasi Savo nuotaką taip, kaip ir vyrai šiandien renkasi savo nuotakas. Šiandien nuotaka neima į vyrus šiaip sau tam tikrą žmogų. Ne, draugai. Tai jaunikis sprendžia ir išsirenka sau tam tikrą moterį į žmonas. (Jono 15:16: “Ne jūs Mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau”.) Ir remiantis Dievo Žodžiu, nuotaka buvo išrinkta prieš pasaulio sutvėrimą. Jis Pats paskyrė tai išsirenkant nuotaką. (Ef. l:9). Ir Rom. 9:11 pasakyta: “Kad Dievo nutarimą įvykdytų pagal pasirinkimą”. Jūs negalite perskaityti tai kokiu nors kitu būdu. Širdies ketinimas, Dievo amžinas ketinimas buvo tame, kad paimti nuotaką pagal Jo PATIES išrinkimą, ir šis ketinimas buvo Jame, ir būdamas amžinas, buvo sutvarkyta prieš pasaulio sutvėrimą.
Dabar klausykite atidžiai. Dar prieš atsirandant žvaigždžių dulkių dalelytei; dar prieš Dievui tapus Dievu (Dievas – tai garbinimo objektas, o tada dar nebuvo nieko, kas garbintų Jį, todėl tuo metu Jis buvo tik potencialiai Dievas), Jis buvo tik kaip Amžina Dvasia, nuotaka jau buvo Jo prote. Taip, ji buvo. Ji egzistavo Jo mintyse. O ką galima pasakyti apie Dievo mintis? Jos amžinos, ar ne taip?
Amžinos Dievo mintys! Leiskite paklausti jūsų: “Dievo mintys amžinos?” Jeigu jūs galėsite tai pamatyti, tai jūs daug ką pamatysite. Ir esme ir elgesyje Dievas nesikeičiantis. Mes tai jau nagrinėjome ir įrodinėjome. Dievas beribis Savo galimybėmis, ir todėl Jis, kaip Dievas, turi būti visa žinantis. Jeigu Jis visa žinantis, tada Jis dabar nesimoko, nesitaria netgi Pats su Savimi, neprideda kada nors prie Savo žinojimo. Jeigu Jis gali pridėti prie Savo žinojimo, tada Jis ne visa žinantis. Jeigu mes pasakytume, kad Jis ne visada visa žinantis, tai būtų ne pagal Raštą. Jis YRA visa žinantis. Jis niekada neturėjo naujos minties apie ką nors, nes visos Jo mintys pas Jį visada buvo ir visada bus, ir Jis nuo pat pradžių žino pabaigą, nes Jis yra Dievas. TOKIU BŪDU, DIEVO MINTYS AMŽINOS.
115 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI
JOS REALIOS. JOS TEISINGOS. Jos nepanašios į juodraštį arba į kokio nors žmogaus projektą, kuris nubraižė, ir vieną kartą ateis diena, kada tai bus įgyvendinta ir įgaus pavidalą, bet Dievo mintys jau realios ir amžinos ir yra Dievo dalimi.
Pažiūrėkite, kaip tai veikia. Mintys apie Adomą pas Dievą buvo visada. Adomas kaip Jo mintis dar nebuvo išreikštas. Psalmė 139:15–16 duoda mums nedidelį supratimą apie tai: “Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurios man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo”. Tai, kaip aš jau sakiau, nebuvo parašyta apie Adomą, bet tai jums duoda supratimą ir žinojimą, kad mintis jau buvo Jo prote, ir ta mintis buvo amžina ir turėjo būti išreikšta. Taigi, kada Adomas buvo suformuotas iš žemės dulkių, o jo dvasinė esybė sutverta Dievo, tada Adomas tapo išreikšta Dievo mintimi, ir tos amžinos mintys pasireiškė.
Mes galime pažvelgti gilyn į amžius. Mes matome Mozę, Jeremiją, Joną Krikštytoją, kiekvienas iš jų buvo išreikšta konkrečiu laiku Dievo amžina mintimi. Paskui mes prieiname prie Jėzaus, LOGOS [“Žodis”. – Red.] Jis buvo tobula ir pilnai išreikšta MINTIMI ir tapo žinomas kaip Žodis. Štai KAS Jis YRA toks ir visada BUS.
Taigi, pasakyta, kad “Jis išrinko mus JAME (Jėzuje) prieš pasaulio sutvėrimą”. Tai reiškia, kad mes ten buvome SU JUO prote ir Dievo mintyse prieš pasaulio sutvėrimą. Tai suteikia išrinktiesiems AMŽINUMO savybę. Nuo šito niekur nepasidėsi.
Leiskite man čia įterpti vieną mintį. Netgi mūsų natūralus gimimas pagrįstas išsirinkimu. Moters kiaušialąstės gamina aibę kiaušinėlių. Bet kodėl yra taip, kad konkrečiu laiku nusileidžia tam tikras kiaušinėlis, o ne kitas? Ir toliau dėl nežinomos priežasties tam tikras spermatozoidas prisijungia prie šito kiaušinėlio, tuo metu kai kiti, kurie su tokiu lengvumu galėtų prisijungti, to nepadarė ir žuvo. Už viso šito stovi kažkoks intelektas, kitaip kas nulemia, berniukas tai ar mergaitė, blondinas arba juodbruvas, šviesios arba tamsios akys ir t. t. Dabar, nepraleidžiant minties, prisiminkite Jozuė ir Kalebą. Argi Jėzus nepasakė Jono 6:49: “Jūsų tėvai valgė dykumoje maną ir mirė”? Šitie tėvai, kurie numirė, buvo būtini kaip tos tautos protėviai, į kurią kreipėsi Jėzus. Jie žuvo, tačiau jie buvo natūraliu Dievo išrinkimu, tuo tarpu kaip Jozuė ir Kalebas buvo Dvasiniu išrinkimu.
Bet tęsime toliau. Šie išrinktieji buvo ne tik amžinomis Dievo mintimis, kurie turėjo pasireikšti kūne tinkamu laiku, tačiau tie patys išrinktieji pavadinti kitu vardu. Rom. 4:16: “Dėl tos priežasties paveldima tikėjimu,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 116
kad būtų iš malonės, kad pažadas būtų garantuotas visiems palikuonims (sėklai); ne tik tiems, kurie gyvena įstatymu, bet ir tiems, kurie gyvena Abraomo tikėjimu, jis yra mūsų visų tėvas”. Rom. 9:7–13: “Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”. Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis. O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sąra turės sūnų”. Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko, (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet Šaukiančiojo valia) jei buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”. Kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”. Gal. 3:16: “Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo Sėklai”. Jis nesako daugiskaita: “ir palikuonims”, bet vienaskaita: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus”. Gal. 3: 29: “O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą”. Pagal Rom. 4:16 mes matome, kad Dievas davė Neatšaukiamą Pažadą VISIEMS Abraomo palikuonims ir Paulius patalpina save ir visus tikinčiuosius į šį paskirstymą, sakydamas: “Abraomas yra mūsų VISŲ tėvas”. Paskui jis tęsia ir ne tik susiaurina savo teiginį, bet, greičiau, užbaigia jį, nes Gal. 3 jis sutapatino Sėklą (vienaskaita) su Jėzumi ir pripažino “vaikais sėklos” kaip pažado vaikais, o pažadas kaip turintis ryšį su “išsirinkimu”, arba su “Dievo išsirinkimu”. O tai būtent tai, ką mes jau kalbėjome. Tie, kurie iš Karališkos Sėklos, yra Dievo išrinktaisiais; jie iš anksto paskirti, pažinti Dievo ir buvo Dievo prote ir Jo mintyse. Išsireikšdamas dar aiškiau – Tikroji Kristaus Nuotaka buvo Dievo prote amžinai, nors nebuvo išreikšta iki tam tikro momento, kada kiekvienas pasirodydavo skirtu, nurodytu laiku. Kada kiekvienas narys pasirodydavo, jis tapdavo IŠREIKŠTU ir užimdavo savo vietą šitame kūne. Tokiu būdu, ši nuotaka yra NUOTAKA – IŠTARTO ŽODŽIO SĖKLA. Ir nors ji moteriškos giminės, ji taip pat pavadinta “Kristaus kūnu”. Tai visiškai akivaizdu, kad ji taip turi vadintis, nes ji buvo numatyta Jame, išėjo iš to pačio šaltinio, buvo su Juo amžina ir dabar apreiškia Dievą kūne iš daugelio narių, kadangi vieną kartą Dievas buvo apreikštas VIENAME NARYJE, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
Ką gi, mes prieiname prie išvados. Kaip amžinas Logos (Dievas) buvo apreikštas Sūnuje ir Jėzuje gyveno visa Dievo pilnatvė kūniškai ir kad Šitas Amžinasis Buvo Tėvu, apreikštu kūne, ir per tai įgijo Sūnaus titulą, taip ir mes, amžini Jo mintyse, savo ruoštu tampame daugeliais Ištarto Žodžio Sėklos nariais, išreikšto kūne, ir tos amžinos mintys, dabar pasireiškiančios kūne, yra Dievo sūnūs, būtent taip mes ir pavadinti. MES TAPOME SĖKLA NE PER GYMIMĄ IŠ AUKŠTO, BET MES BUVOME SĖKLA, IR TODĖL BUVOME GIMĘ IŠ AUKŠTO, NES TIK IŠRINKTIEJI GALI BŪTI GIMĘ IŠ AUKŠTO. Mes galėjome atgyti tik todėl, kad mes BUVOME SĖKLA. Jeigu tai NE SĖKLA, ten nėra ką atgaivinti.
117 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI
Laikykite tai stipriai savo prote. Dabar žengsime sekantį žingsnį. “Išpirkti” reiškia “pirkti gražinant atgal”. Tai atstato pirminį šeimininką. Dievas Savo mirtimi, kraujo praliejimu IŠPIRKO ATGAL SAVUOSIUS. Jis išpirko atgal Ištarto Žodžio Sėklos – Nuotaką. “Mano avys klauso Mano balso (Žodį) ir seka paskui Mane”. Jūs visada buvote avimi. Jūs nepavirtote iš paršelio arba šunies į avį. Tai neįmanoma, nes kiekvienos rūšies gyvybė veda pagal savo rūšį, ir nėra rūšių kaitos. Kadangi mes buvome Dievo mintyse ir paskui pasireiškėme kūne, tai turi ateiti diena, kada mes išgirsime Jo balsą (Žodį), ir, klausydami tą balsą, suvokiame, kad mūsų Tėvas kviečia mus, ir sužinome, kad mes Dievo sūnūs. Mes išgirdome Jo balsą, ir mes sušukome, kaip tas sūnus palaidūnas: “O, mano Tėve, gelbėk mane! Aš grįžtu pas Tave”.
Dievo sūnus ilgai gali klaidžioti, kol jis suvokia, kad jis sūnus. Ir tikrai, dauguma tikrų krikščionių, kaip toje istorijoje su ereliuku, kurį išperėjo višta. Jūs žinote, kad erelis – tai tikro tikinčiojo paveikslas. Taigi, vienas fermeris paėmė iš erelio lizdo kiaušinį ir padėjo po višta kartu su kitais kiaušiniais. Tinkamu laiku visi viščiukai išsirito. Viščiukams buvo nuostabu su šia višta – motule, bet mažasis ereliukas negalėjo suprasti šito kudakavimo ir kapstymosi šitoje mėšlų krūvoje ieškant maisto. Jam pavykdavo vos ne vos gyventi, nors jis buvo pakankamai sumišęs visu kitu. Bet kartą iš tenai, iš aukštai, erelio patelė, kuri padėjo tą kiaušinį, susekė žemėje šitą mažytį ereliuką. Ji metėsi žemyn su nepaprastu greičiu ir veriančiai surėkė, kad jis pakiltų pasitikti jos. Jis niekada negirdėjo erelės šauksmo, bet kada jis išgirdo šitą pirmą šauksmą, kažkas susijaudino jame ir jis panoro pulti pasitikti jos. Bet jis bijojo pabandyti. Vėl mama veriančiai sušuko, kad jis sklandytų vėjuje ir sektų ją. Jis atsiliepė ir sušuko, kad bijo. Ji pašaukė dar kartą, ji šaukė, kad dar pabandytų. Jis sumojavo savo sparnais ir pakilo į orą, ir, atsakydamas į savo mamos šauksmą jis pakilo aukštyn į žydrą dangų. Matote, jis visada buvo erelis. Kurį laiką jis elgėsi kaip viščiukas, bet tai negalėjo jo patenkinti. Bet kada jis išgirdo šito didelio erelio kvietimą, jis pakilo į savo vietą. Ir kada tikras Dievo sūnus per Žodį girdi Dvasios šauksmą, jis irgi suvokia, kas jis toks, ir nukryps į šitą Didį Pranašą – Erelį ir amžinai atsisės su Juo aukštybėse Jėzuje Kristuje.
DABAR ATEINA MŪSŲ TRIUMFO KERTINIS AKMUO – Krikštas Šventąja Dvasia. Gal. 4: 4-7: “Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad išpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnijimą. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis Savo Sūnaus Dvasią, šaukiančią: “Aba, Tėve!” Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų”. Štai kaip. Atėjo Jėzus Kristus, mirė ant kryžiaus, įvykdė Išpirkimą (atstatydamas pirminį šeimininką išpirkimo dėka, užmokėdamas kainą) ir tokiu būdu PASTATĖ MUS KAIP SŪNUS. Jis nepadarė mus sūnumis, nes mes jau buvome Jo sūnūs, bet Jis pastatė mus kaip sūnus; nes kol buvome šitame pasaulyje, kūne,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 118
mes negalėjome būti pripažintais Jo sūnumis. Mes buvome šėtono belaisviais. Bet nežiūrint tai, mes buvome sūnūs. Paklausykite tai: O KADANGI JŪS – SŪNŪS, TAI DIEVAS PASIUNTĖ Į JŪSŲ ŠIRDIS SAVO SŪNAUS DVASIĄ, ŠAUKIANČIĄ: “TĖVE, TĖVE!” Ant ko Sekminių dieną nusileido Dvasia? Ant Sūnų. Korinte? Ant Sūnų, kada jie IŠGIRDO ŽODĮ.
Kas yra Šventosios Dvasios krikštas? Tai Dvasia Krikštija jus į Kristaus kūną. Tai gimimas iš aukšto. Paskui kai jūs atgailavote (išgirdę Jo Žodį) ir atsakydami Dievui tyra sąžine, buvo jūsų krikštas vandenyje, paskui ateina Dievo Dvasia ir pripildo jus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą