Martynas

PERGAMO PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Naudodamiesi šia duota Dievo taisykle išrenkant kiekvienam periodui pasiuntinį, tai yra mes išrenkame tą, kieno tarnavimas labiausiai atitinka su pirmo pasiuntinio tarnyste, Pauliaus, mes be dvejojimų tvirtiname, kad Pergamo pasiuntiniu buvo Martynas. Martynas gimė 315 metais Vengrijoje. Jis darbavosi Prancūzijoje, kur jis tarnavo vyskupu Turoje ir apylinkėse. Jis mirė 399 m. Šis didis Šventasis buvo dėde kito nuostabaus Krikščionio, Šv. Patriko iš Airijos.

Martynas atsigręžė į Kristų tais laikais, kada jis ėjo samdomo kareivio tarnystę. Šis neįprastas stebuklas atsitiko kaip tik tuo metu, kada jis dar tarnavo. Aprašoma, kad žiema to miesto gatvėje, kur Martynas tarnavo, gulėjo sergantis vargšas. Žiema buvo šaltesnė, negu jis galėjo ištverti savo skurdžiu rūbu. Niekas nekreipė dėmesio į jo poreikį. Bet štai praėjo Martynas. Jis pamatė šitą vargšą tokioje apgailėtinoje padėtyje, bet neturėdamas kito viršutinio rūbo jis nusiėmė savo apsiaustą, perkirto kardu į dvi dalis ir suvyniojo į jį šitą šąlantį žmogų. Jis pasirūpino juo kaip galėjo ir nuėjo savo keliu. Tą naktį jam sapne pasirodė Jėzus Kristus. Jis stojo prieš jį elgeta, suvyniotu ta dalimi nuo Martino apsiausto. Ir Jis pasakė jam: “Martynas uždengė Mane šituo rūbu, nors jis tik naujatikis”. Nuo to laiko Martynas visa savo širdimi troško tarnauti Viešpačiui. Jo gyvenimas tapo stebuklų serija, reiškėsi Dievo jėga.

Palikęs tarnybą armijoje ir tapęs lyderiu bažnyčioje, jis užėmė karingą poziciją prieš stabmeldystę. Jis iškirsdavo šitas giraites, sudaužydavo į gabalus atvaizdus ir sugriaudavo aukurus. Kada pagonys dėl to pasipriešino jam, jis metė jiems iššūkį taip pat, kaip Elijas metė iššūkį Baalo pranašams. Jis pasiūlė, kad jį pririštų prie apatinės medžio dalies, ir kada medį nukirs, tegu jis nukris ir prispaus jį, jeigu Dievas neįsikiš ir nepasuks šį medį jam krentant. Gudrūs pagonys pririšo jį prie medžio, augančio ant kalno šlaito, įsitikinę, kad medis virs savo svoriu ir tikrai sutraiškys jį. Kaip tik kada medis pradėjo virsti, Dievas apsuko jį, ir jis priešingai visiems natūraliems dėsniams nugriuvo į kalno viršūnės pusę. Medis nugriuvo ant sprunkančių pagonių ir prispaudė keletą iš jų.

Istorikai tvirtina mažiausiai tris atvejus, kada jis prikėlė mirusiuosius tikėjimu Jėzaus Vardu. Vienu atveju jis meldėsi už mirusį berniuką. Jis išsitiesė ant kūdikio, kaip tai padarė Elisiejus, ir meldėsi. Ir kūdikis atgijo ir buvo sveikas. Kitu atveju jį pašaukė gelbėti vieno brolio, kurį kankino žiaurių persekiojimų laikais. Bet tuo laiku kada Martynas atvyko, vargšas jau mirė. Jie pakorė jį ant medžio. Jo kūnas bejėgiškai kabojo ir akys iššoko iš akiduobių. Martynas nuėmė jį ir kada pasimeldė, šitas žmogus atgijo savo artimųjų džiaugsmui.


Martynas niekada nebijojo priešų, kuo jie bebūtų. Vieną kartą jis ėjo, kad susitiktų veidas į veidą su pikčiausiu imperatoriumi, kaltu daugelio šventųjų mirtimi, pripildytais Dvasia. Šitas imperatorius neskyrė jam audiencijos, tada Martynas nuėjo pas imperatoriaus draugą – Damasą, žiaurų Romos vyskupą. Bet šitas netikros vynšakės vyskupas, būdamas krikščioniu tik pagal pavadinimą, nesikišo. Martynas grįžo atgal prie rūmų, bet dabar vartai buvo uždaryti ir jo neįleido. Jis puolė ant savo veido prieš Viešpatį ir pasimeldė dėl galimybės pakliūti į rūmus. Jis išgirdo balsą, įsakantį jam keltis. Jis atsistojo ir pamatė, kaip šitie vartai atsivėrė savaime. Jis įėjo į kiemą. Bet išdidus valdytojas netgi nepasuko savo galvos, kad išklausytų jo. Martynas vėl pasimeldė. Netikėtai imperatoriaus sostas užsidegė ugnimi ir nelaimingas imperatorius paskubomis atšaukė įsakymą. Žinoma, Viešpats nužemina išdidžiuosius ir išaukština nuolankiuosius.

Jis taip karštai tarnavo Viešpačiui, kad velnias įsiūto. Tiesos priešai pasamdė žudikus, kad padarytų galą Martinui. Jie slaptai įsigavo į jo namus, ir kada jie buvo pasiruošę užmušti jį, jis atsistojo ir apnuogino savo kaklą kardui. Jie metėsi ant jo, bet netikėtai Dievo jėga numetė juos per visą kambarį. Nugalėti tokiu būdu, toje šventoje atmosferoje, jie baimėje ropojo keturiomis ir prašė atleidimo už tai, kad kėsinosi į jo gyvybę.

Labai dažnai žmonės pasididžiuodavo, kada Viešpats naudojo juos reikšmingu būdu. Bet tai neatsitiko su Martinu. Jis visada pasilikdavo nuolankus Dievo tarnas. Kartą vakare, kada jis ruošėsi stoti prie sakyklos, į jo kabinetą įėjo elgeta ir paprašė kokio nors rūbo. Martynas nukreipė šitą elgetą pas vyriausiąjį diakoną. Pasipūtęs diakonas įsakė jam pasišalinti. Tokiu būdu jis sugrįžo pas Martiną. Martynas atsistojo ir atidavė šitam elgetai savo gerą kostiumą ir liepė diakonui atnešti jam kitą kostiumą, netoki gerą. Tą vakarą, kada Martynas pamokslavo Dievo kaimenei Žodį, žmonės matė aplink jį švelnų baltą švytėjimą.

Žinoma, tai buvo didis žmogus, tikras pasiuntinys šitam periodui. Jis niekada nenorėjo nieko kito, kaip tik įtikti Dievui ir gyveno labai pasišventusį gyvenimą. Prieš tai kaip pamokslauti, jis meldėsi iki tokio dvasinio stovio, kada jis suvokdavo ir galėjo perduoti žmonėms visą Dievo patarimą, Šventąja Dvasia pasiųsta jam iš dangaus. Dažnai žmonėms tekdavo laukti jo, kol jis meldėsi iki pilno užtikrintumo.

Skaitant apie Martiną ir jo stiprų tarnavimą, kas nors gali pagalvoti, kad tada sumažėjo persekiojimai šventųjų. Tai ne taip. Šėtonas tęsė per nedorėlius naikinti šventuosius. Juos gyvus degindavo ant laužo. Juos prikaldavo vinimis prie rąstų veidu žemyn ir paleisdavo ant jų pasiutusius šunis, kad tie šunys sudraskytų jų mėsą ir vidurius ir šitos aukos pasilikdavo mirti baisiose kančiose. Kūdikius išplėšdavo iš moterų įsčių ir mesdavo kiaulėms.

Jie nupjaudavo moterims krūtis ir priversdavo stovėti iki tol, kol širdies plakimas neišstumdavo viso kraujo, ir tada jos mirtinai krisdavo. Ši tragedija darosi dar baisesnė, kada mes sužinome, kad tai buvo ne tik pagonių rankų darbas, bet dažnai to priežastimi buvo taip vadinami “krikščionys”, kurie jautė, kad padaro Dievui paslaugą, naikindami ištikimus kryžiaus karius, kurie stovėjo už Žodį ir už paklusnumą Šventajai Dvasiai. Jono 16:2: “Jie šalins jus iš sinagogų (iš surinkimų.– Red.), ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui”. Mato 24:9: “Tada jus atiduos kankinti ir nužudyti. Jus būsite visų tautų nekenčiami dėl Mano Vardo”.

Stebuklais ir ženklais ir Dvasios jėga Martynas buvo patvirtintas kaip pasiuntinys šitam periodui. Jis ne tik buvo apdovanotas stipriu tarnavimu, bet ir pats visada pasilikdavo ištikimas Dievo Žodžiui. Jis kovojo prieš organizaciją. Jis pasipriešindavo nuodėmei aukščiausiose sferose. Jis gynė tiesą žodžiais ir darbais ir visą gyvenimą gyveno krikščioniškoje pergalėje.

Mes galime perskaityti iš jo biografijos. “Niekas niekada nematė jo pikto arba susirūpinusio, arba nuliūdusiu, arba besijuokiantį. Jis visada buvo tas pats, atrodė, buvo kažkas aukščiau mirtingo žmogaus, jo veide buvo dangiško džiaugsmo išraiška. Jo lupos neištardavo nieko, išskyrus Kristaus žodžius, jo širdyje nebuvo nieko, išskyrus dievotumą, ramybę ir užuojautą. Dažnai jis raudojo, pergyvendamas net už savo šmeižikų nuodėmes, kurie užsipuldavo jį, kada jis tyliai stovėdavo, arba piktai šnibždėjo už jo nugaros savo nuodingais liežuviais. Daugelis neapkentė jo už tą jėgą, kurios jie neturėjo ir negalėjo net pamėgdžioti; ir dėje! pikčiau visų ant jo puldavo vyskupai”.