KOLUMBAS

Tiatyros Periodas tesėsi ilgiau visų periodų, apie 900 metų, nuo 606 iki 1520 metų.

TIATYRŲ PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Bažnyčia jau seniai kaip susiskaldę į dvi grupes, Rytinę ir Vakarinę. Laikas nuo laiko tai vienoje, tai kitoje grupėje pasirodydavo reformatoriai, ir kažkurį laiką atvesdavo kažkokią tai dalį bažnyčios į žymiai glaudesnį bendravimą su Dievu. Vakaruose tokiu žmogumi buvo Franciskas iš Assizo. Jo pakankamai sėkmingas kažkurį laiką darbas galų galiausiai pakliuvo po romos pavaldumo tvarka. Buvęs prekybininkas Piteris Valdo iš Liono atsisakė savo pasaulietinio gyvenimo, tapo labai aktyvus tarnaujant Viešpačiui ir daugelį pritraukė prie Jo; bet jis buvo nesukalbamas šitame darbe ir buvo atskirtas romos popiežiaus. Žiūrint Rašto šviesoje, nei Rytinėje, nei Vakarinėje grupėje nebuvo žmogaus, kuris galėjo būti pasiuntiniu šitam periodui. Tačiau Britų salose buvo du


žmonės, kurių tarnystė Žodyje ir kurių darbai galėjo išlaikyti bandymus tiesa. Tai buvo Šv. Patrikas ir Šv. Kolumba. Būtent Šv. Kolumbui iškrito ši pasiuntinio dalia.

Nors pasiuntiniu Tiatyrų Periodui buvo Šv.Kolumba, aš noriu truputi apsistoti prie Šv.Patriko gyvenimo, kaip prie geriausio mums pavyzdžio, o taip pat, kad atmestumėme melagingas Romos pretenzijas, kad Šv.Patrikas priklausė jiems daug daugiau, negu Žanna d'Ark. Patrikas gimė Šv. Martino sesers šeimoje Bonavernės miestelyje Klaido upės pakrantėse. Kartą, kada jis su savo dviem sesutėm žaidė ant kranto, prie jų prisiartino piratai ir pagrobė visus tris. Kur dingo seserys, nežino niekas, o Patrikas (jo vardas buvo Sakėtas) buvo parduotas kažkokiam vadui į Šiaurės Airiją. Į jo pareigas įėjo prižiūrėti kiaules. Tam jis apmokė šunis. Jis taip gerai juos apmokė, kad daugelis žmonių net iš toli atvykdavo jų pirkti. Savo vienatvėje jis atsigręžė į Dievą ir gavo išgelbėjimą. Paskui netikėtai atėjo noras pabėgti ir grįžti namo pas savo tėvus. Jis sugalvojo planą, kur labai pravertė jo kaip dresiruotojo sugebėjimai. Jis apmokė šituos šunis gultis ant jo, atsargiai uždengiant jo kūną, ir iki komandos nejudėti. Taigi, kartą, kada jo šeimininkas pardavė keletą šunų, Patrikas davė ženklą šunims, visiems, išskyrus gaujos vadą, eiti į šitą laivą. Paskui jis davė slaptą signalą gaujos vadui, ir tas nubėgo į šoną, o ne į valtį. Kol šeimininkas ir pirkėjas gaudė šitą šunį, Patrikas įsmuko į laivą ir padavė signalą, kad šunys apgultų jį. Paskui jis švilptelėjimu pašaukė gaujos vadą į valtį, ir tas taip pat užlipo viršun jo. Kadangi Patriko nebuvo niekur matyti, šitas pirklys pakėlė laivo bures ir išplaukė į jūrą. Įsitikinęs, kad kapitonas išplaukė į jūrą pakankamai toli, kad sugrįžtų, Patrikas davė kitą šunims signalą, ir jie pradėjo pasiutiškai urgzti. Paskui jis išėjo ir pasakė kapitonui, kad jeigu jis neišlaipins jo prie jo namų, tai jis įsakys šunims užpulti ir užimti laivą. Laimei, šitas kapitonas pasirodė krikščionimi, ir kada jis išgirdo berniuko istoriją, jis su džiaugsmu išlaipino jį į krantą prie jo namų. Patrikas nuėjo į biblijos mokyklą ir sugrįžo į Airiją, kur Žodžiu ir Dievo jėga, su dauguma stebuklų ir ženklų jis atvedė pas Viešpatį tūkstančius žmonių. Jis nevyko į Romą ir Roma jo nesiuntė. O reikalas tame, kad kada Romos batas pagaliau įžengė į šitą salą ir kada jie išlaukė tinkamą laiką jie užmušė maždaug 100 tūkstančių krikščionių, kurie per visus sekančius metus išaugo iš tos pirminės grupės, kurią atvedė pas Viešpatį Šv.Patrikas.

Praėjus 60 metų po Šv.Patriko mirties karališkoje Ferguso giminėje, Kaunti Donegalyje, Šiaurės Airijoje, gimė Kolumba. Jis tapo šauniu pasišventusiu mokslininku, išmokusi mintinai didžiąją Rašto dalį. Dievas girdimu balsu pašaukė jį būti misionieriumi. Po to, kai jis išgirdo Dievo balsą, niekas negalėjo sustabdyti jo, ir jo nuostabus tarnavimas privertė daugelį istorikų priskirti jį prie apaštalų. Jo tarnavimas, lydėjęs antgamtiniais ženklais, buvo toks didingas, kad daugelis (ypatingai romos studentai) pagalvojo, kad šitie pasakojimai buvo perdėti.

Vienu jo misionieriškos kelionės metu, kada jis priartėjo prie mūru apsupto miesto, vartai prieš jį pasirodė uždaryti. Jis pakėlė savo maldoje balsą, kad Dievas įsikištų ir leistų pasiekti tuos žmones, kad paskelbtu tiems. Bet kada jis pasimeldė, rūmų burtininkai pradėjo varginti jį, erzindami garsiu triukšmu. Tada jis pradėjo giedoti psalmę. Kada jis užgiedojo, Dievas taip pagarsino jo balso garsą, kad jis nustelbė šitų pagonių šauksmus. Netikėtai vartai patys savaime atsivėrė. Jis įėjo ir skelbė Evangeliją, atvesdamas daugelį pas Viešpatį.

Kitą kartą, kada jo irgi neįsileido į vieną miestelį ir jis ruošėsi išeiti iš ten, valdytojo sūnus staiga stipriai sunegalavo, tiesiog mirtinai. Jie greitai susiieškojo Šv.Kolumbą ir pašaukė jį. Kada jis pasimeldė tikėjimo malda, berniukas staiga išgijo. Šis miestelis buvo atidarytas prabudimui Gerąja Naujiena.

Švari Evangelija, skelbiama Kolumbo ir jo bendratarnių išplito po visą Škotiją, atversdama ją į Dievą. Banga plūstelėjo į Airiją ir po Šiaurės Europą. Jo Evangelijos plitimo priemone buvo sekanti: dvylika žmonių, vienas iš kurių buvo lyderiu, vykdavo į kokią nors vietovę ir tiesiog statė Evangelijos miestelį – centrą. Šie dvylika buvo dailydės, mokytojai pamokslininkai ir t.t., visi jie buvo puikiai pamokyti Žodyje ir šventu gyvenimu. Savo mažąją koloniją jie aptverdavo. Greitai juos jau supo studijuojantys Žodį su savo šeimomis, savo namuose, kurie ruošėsi vykti ir tarnauti Viešpačiui kaip misionieriai, lyderiai ir pamokslininkai. Šie žmonės buvo laisvi tuoktis, nors daugelis iš jų nesituokė, bet nusprendė tarnauti Dievui. Jie išliko nepriklausomais nuo valstybės paramos ir todėl išvengė politikos. Užuot puldinėję kitas religijas jie mokė tiesos, nes jie tikėjo, kad tiesa buvo ginklas, kurio užteko, kad užbaigtų iki galo tai, ką Dievas įdėjo jiems Savo prote. Jie buvo visiškai nepriklausomi nuo Romos.

Šv.Kolumba buvo didžiulės Biblijos mokyklos Chai saloje įkūrėjas (šalia pietvakarių Škotijos pakrantės). Kada jis atvyko ten, šita sala pasirodė tokia nederlinga ir akmenuota, kad ji negalėjo išauginti dėl jų pakankamai maisto. Viena ranka Kolumbas barstė sėklas, o kitą ranką laikė pakėlęs maldoje. Šiandien ši sala viena iš derlingiausių pasaulyje. Iš šitos salos su Biblijiniu centru išėjo stiprūs mokslininkai, apdovanoti išmintimi ir Dievo jėga.

Kada aš perskaičiau istoriją apie šį įžymų Dievo tarną ir apie nuostabius jo darbus, mano širdis nuliūdo, kada aš sužinojau, kad popiežiškoji valdžia, kuri aistringai grobsto žmones į savo gniaužtus, pasiekė ir ten, išniekino misionierių laukus ir sunaikino tiesą, kurią pamokslavo Kolumba.