Irinėjus

SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA
PASIUNTINYS

Taikydami mums Dievo duotas taisykles išrenkant pasiuntinį kiekvienam periodui, mes nesvyruodami tvirtiname, kad į šitą poziciją buvo Viešpaties pastatytas Irinėjus. Jis buvo žymaus šventojo ir tikėjimo kario Polikarpo mokiniu. Nėra abejonių, kad sėdėdamas prie šito didžio vyro kojų, jis išmoko krikščioniškos malonės, kuri srove liejosi iš jo pašvęsto gyvenimo, nes Polikarpas buvo tikrai vienas iš šlovingiausių visų amžių šventųjų, kada mes žiūrime į jį, stovintį nepriekaištingo gyvenimo šviesoje. Jūs gerai prisimenate, jeigu skaitėte apie tai, kad Polikarpas mirė būdamas kankiniu. Per daug senas, kad bėgtų, ir per daug nuoširdus, jis pasitikėjo žmogumi, kad tas paslėptų jį, ir užmokėjo už tai, jis atidavė save mirčiai. Bet prieš tai jis paprašė, ir jam buvo leista dvi valandas pasimelsti už jo brolius Viešpatyje, už valdovą, už jo priešus ir už jo įkalintojus. Panašiai visų amžių didiems šventiesiems ir norėdamas teikti pirmenybę Prisikėlimui, jis tvirtai atsisakė išsižadėti Viešpaties ir mirė su ramia sąžine. Jį atvedė ir pastatė prie stulpo, kad sudegintų (jo nepririšo jam asmeniškai prašant), ir uždegė laužą. Ugnies liepsnos nukrypdavo į šonus nuo jo kūno, neliesdamos jo. Tada jį kiaurai perdūrė kalaviju. Netikėtai vanduo pasruvo iš jo perverto šono, gesindama liepsną. Iš tiesų visi pamatė, kaip iš jo krūtinės išėjo dvasia balto balandžio pavidalu, nutoldama nuo jo. Prie šito didžio liudijimo reikia pridėti, kad Jonas Atverėjas nekariavo prieš nikolaitų sistemą, jis pats prisijungė prie organizacijos, nesuprasdamas, kad tas troškimas bendravimo, ir tai, kas atrodė geru planu padedant Dievo darbui, iš tikrųjų buvo priešo gudrybe.

Su Irinėjumi buvo ne taip. Jis kariavo prieš organizaciją bet kokioje formoje. Taip pat jo gyvenimas tarnaujant Viešpačiui – tai istorija ryškių Šventosios Dvasios pasireiškimo pavyzdžių. Žodis buvo perteikiamas su neįprastu aiškumu ir švarumu, suderintai su pradiniais nurodymais. Jo bažnyčios Prancūzijoje buvo žinomos kaip turinčios Dvasios dovanas, šventieji kalbėjo kitomis kalbomis, pranašavo, tikėjimo malda prikeldavo mirusiuos ir gydė ligonius. Jis matė bet kokio pobūdžio organizuotos brolybės pavojų tarp diakonų ir pastorių ir t.t. Jis tvirtai stovėjo už vieningą, Dvasios pripildytą su pasireiškiančiomis dovanomis vietinę bažnyčią. Ir jis buvo pagarboje pas Dievą, nes Dievo jėga veikė šventųjų tarpe.

Jis taip pat turėjo aiškų supratimą apie Dievybę. Ir kadangi jis buvo Polikarpo mokinys, kuris savo ruoštu buvo šventojo Jono mokiniu, mes tikrai žinome, kad jame buvo teisingas mokymas, kiek tai įmanoma, šita tema. Leidinyje “Šventieji tėvai iki Nikėjos”, pirmame tome, 412 -me puslapyje
mes galime perskaityti jo išaiškinimą apie Dievybę. “Visi kiti išsireiškimai taip pat atskleidžia vienos ir tos pačios būtybės titulą, – Jėgos Viešpats, Viešpats, viso Tėvas, Visagalis Dievas, Aukščiausiasis, Kūrėjas, Sutvėrėjas ir tam panašūs – tai vardai ir titulai nepaliaujamai einantys vienas po kito skirtingų būtybių, bet vieno ir to paties”. Jis aiškiai nurodė, kad tai ne kas kita, kaip titulai, tokie, kaip Sarono Rožė, Skaisti Rytinė Žvaigždė, Gražiausias iš Tūkstančio ir t. t. Tai ne kas kitas, kaip VIENAS Dievas. Jo Vardas – Viešpats Jėzus Kristus.

Griežtas Irinėjiaus atsidavimas Žodžiui, jo nuostabus Rašto supratimas ir Dievo jėgos buvimas jo tarnavime patvirtina teisingą pasirinkimą šitam periodui. Labai gaila, sekančių periodų pasiuntiniuose nebuvo tokios vaisių jėgos ir vadovavimo Šventojoje Dvasioje ir Žodyje pusiausvyros.