Didis ir galingas Nugalėtojas

DIDIS IR GALINGAS
NUGALĖTOJAS


1 Visiems labas rytas. Linkiu kiekvienam iš jūsų iš tikrųjų “Laimingų Velykų”! Tai viena iš didingiausių dienų, prisiminimas apie mūsų Viešpaties prisikėlimą. Tai viena iš didingiausių dienų visoje pasaulio istorijoje – prisikėlimas. Ir mes taip laimingi būdami čia šiandien ryte, šią reikšmingą dieną, ir matyti, kaip pakyla saulė, ir gėlės dygsta iš žemės – visa kalba apie Velykas.

Ir dabar nulenkime minutei galvas.

2 Tėve, Dieve, mes ateiname į Tavo Būvimą. Ir mes laukiame, kad šiandien ryte Tu dovanosi mums kokį nors ypatingą palaiminimą iš Dangaus, švelnų Velykų prisilietimą prie mūsų sielų; kad, kada mes išeisime iš čia, mes galėtume pasakyti, kaip tie, atėję iš Emauso: “Ar nedegė mumyse mūsų širdys Jam būnant?” Nes mes prašome šito Jo Vardu ir dėl Jo šlovės. Amen.

3 Aš noriu perskaityti kaip ištrauką šio tarnavimo pradžiai iš paskutinės knygos, Šventojo Mato Evangelijos 28 skyriaus, 7 eilutės.

Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių
ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai
pasakiau”.

4 Daug svarbių paliepimų buvo duodama žmogui ir šios žemės tautoms. Bet dar niekada nebuvo duota toks svarbus paliepimas, kaip šis: “Eikite, sakykite Jo mokiniams, kad Jis prisikėlė iš mirusiųjų”. Tai didis paliepimas. Ir jis galėjo būti duotas tiktai todėl, kad pirma turėjo įvykti didi pergalė.

5 Buvo žmonės mūsų laikais ir praėjusiais laikais, ir ilgoje šito pasaulio istorijoje, jo dideliuose, neaprėpiamuose kovų laukuose; buvo daug didžių nugalėtojų, daug didžių darbų, atliktų dėl žmonijos.

6 Pavyzdžiui, aš masčiau šiandien ryte kelyje, prabudau anksti ir visai neturėjau galimybės įsigilinti į nagrinėjimą. Nes vakar vakare aš tikrai nežinojau, kaip mes su pastoriumi paskirstysime tarp savęs šiandieninį tarnavimą. Bet kelyje aš tiesiog susimasčiau, ką man būtų geriausia pasakyti Jo tautai, kad pasirinkčiau pamokslą. Aš pagalvojau štai apie ką: “Eikite, sakykite Jo mokiniams”. O Jo mokiniai – tai Jo “pasekėjai”. Mokinys – tai “tas, kas seka”. Ir aš pagalvojau apie tokią temą: Didis ir Galingas Nugalėtojas.

7 Ir mastydamas apie tai, kiek pas mus šiame pasaulyje
2 IŠTARTAS ŽODIS

buvo didžių nugalėtojų, ir kokių didžių darbų jie padarė, kad patobulinti ir pagerinti žmogaus gyvenimo būdą, aš prisiminiau apie didį Napoleoną, apie jo laikus, kad, iš esmės, jis nebuvo prancūzu, bet jis kažką sugalvojo. Pirma, jis…jis niekino Prancūziją, jis nemylėjo jos. Jis kilo iš salų. Bet jo mintyse buvo idėja, kad kartą jis nugalės. Ir jis sugalvojo tai, todėl, kad jam reikėjo kažkuo užsiimti.

8 Kiekvienam žmogui, prieš tai kaip atlikti kokį nors darbą, turi būti kažkoks pretekstas, kokia nors alternatyva, tai, ką dirbi, kažkoks darbo tikslas, tai, kuo galima veikti.

9 Ir kaip mums visiems žinoma, jeigu paimti Hitlerio istoriją…tiksliau, ne Hitlerio, o Napoleono, kad jis vadovavosi mėnulio ir žvaigždžių judėjimu. Jis veikė tokiu būdu ir tikėjosi, kad…nes kartą jis taip padarė ir laimėjo. Ir jis atvyko į Prancūziją ir tapo didžiu kariu. Jis nubaudė mirtimi daug žmonių už tai, kad jie nesutiko su juo. Ir jis apvalė visą savo šalį nuo visko, kas buvo prieš jį. Jis tiesiog pilnai išnaikino tai, nes pas jį turėjo būti taip. Jeigu pas jį taip nebūtų, kažkas visą laiką priešintųsi jam ir jo didžiam planui, kurį jis sugalvojo. Jo gyvybė būtų pavojuje, tad jis turėjo padaryti visą savo karalystę kaip galima nepriekaištingą.

10 Dabar aš galvoju, kad jūs sekate mano mintį apie didį Nugalėtoją, Kurį aš turiu omenyje. Viskas Jo Karalystėje turi būti dėl Jo. Širdis, siela ir kūnas turi būti dėl Jo. Negalima, kad kažkas būtų prieš Jį. Jam tektų atsikratyti nuo visko, kas prieš Jį. Absoliučiai viskas turi būti dėl Jo.

11 Ir kada Napoleonas…jis paėmė ginklą, patrankas, šautuvus, muškietas, kardus…Ir jis pajudėjo su šia vienintele mintimi, kad jis užkariaus pasaulį. Ir jis tai praktiškai padarė trisdešimt trijų metų amžiaus. Kada jis buvo jaunas žmogus, jis buvo sauso įstatymo šalininku. Ir dėl didžios šlovės jis išpuiko, ir tai paveikė į jo nervus, dėl ko jis mirė alkoholiku trisdešimt trijų metų amžiaus, nugalėjo pasaulį ir mirė alkoholiku dėl savo šlovės, ir prarado patį principą, už kurį jis kovojo. Jis buvo…jis buvo tokiu pirmavaizdžiu arba, aš pasakyčiau, ne pirmavaizdžiu, bet jis buvo šėtono ginklu. Ir stengėsi užkariauti pasaulį, ir patyrė nesėkmę trisdešimt trijuose metuose.

12 Bet, o-o! Šitas didis, galingas Karys, apie Kurį aš kalbu, trisdešimt trijų metų amžiaus nugalėjo viską, kas buvo žemėje ir pragare. Trisdešimt trijų metų amžiaus – didis ir galingas Nugalėtojas!

13 Aš prisimenu įvykusias laukuose didžias kovas. Mes žinome, (kad užbaigti apie Napoleoną), kad jo pabaiga atėjo prie Vaterlo. Neseniai aš turėjau garbę pamatyti padarytus jo vežimų ir raitelių likučių maketus, ir žmonių, kaip jie gulėjo kovos lauke.
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 3

Ir sumesti į krūvą vežimai, sulužę ratai, tiesiog atvirame lauke, kur įrengta ši didžiulė panorama.

14 Ir kokia priešingybė! Pažiūrėti į tą trisdešimt trijų metų žmogų ir į ta gėdą, parodytą prisiminimui ten apie jo didžią kovą ir pergalę, o po to vykti į Jeruzalę ir pažiūrėti į tuščią kapą prisiminimui apie didį ir galingą Nugalėtoją.

15 Vienaip ar kitaip, pergalėje kažkas yra. Jeigu mums yra už ką kovoti, jeigu mūsų kūne liga, ir mes kovoje tarp mirties ir gyvenimo, kokia tai pergalė, kada mes matome, kad ji nugalėta. Jeigu mes kovojame su kažkokiu įsišaknijusiu įpročiu arba su kažkokiu sunkumu, kuris mus vargina, kada, pagaliau, plevėsuoja didžiulės vėliavos, ir tai nugalėta, kokį jausmą mes patiriame nuo šito savo viduje, nes tada mes galime būti nugalėtoju.

16 Ir aš prisimenu apie paskutinį karą ir apie tai, kaip Hitleris užėmė Lenkiją. Ir vokiečiai laikė, kad tai buvo viena iš didingiausių pergalių, nes jų didis vyriausiasis vadas Adolfas Hitleris sugriovė Lenkijoje viską vienu mostu, sugriovė tiltus, ir nukrito didžiulis tiltas. Laikraščiuose išspausdino didžiules šito tilto kritimo nuotraukas. Vokiečiai žygiavo gatve, ir mušė būgnais, ir švilpė, ir virš jo skrido tūkstančiai lėktuvų, kada jis laimėjo pirmą svarbią pergalę. Pradėjo, kaip Aleksandras Makedonietis arba Napoleonas, kad užkariautų pasaulį, bet kuo gi jis baigėsi? Gėda. Žinoma.

17 Aš prisimenu, kaip buvo pastatytas didžiulis Birmano Perėja. Galbūt…kad pereiti per kalną. Tikriausiai, šiandien ryte čia sėdi tie vaikinai, kurie žygiavo per šią didžiulę perėję. Tai buvo užduotis! Kiek prireikė sunkaus darbo, ir kaip gerai jie pasidarbavo! Ir kiek prireikė pinigų, kad pastatytų šitą Birmano Perėją, – milijonai dolerių! Kiek vaikinų neteko gyvybių, darydami tai! Bet, pagaliau, po kurio laiko, kada buvo nueitas paskutinis kilometro tarpas, ir kada perėja buvo užbaigta, kokie pergalės šūksniai kilo iš žmonių! Jie turėjo perėją, per kurią jie galėjo pereiti per kalnus, kad laimėtų pergalę.

18 Aš prisimenu apie kitą perėją, kur kartą mūsų palaimintam Viešpačiui ji kainavo gyvybę. Tai buvo ne tik kelias žemėje, bet tai buvo magistralė, pavadinta “didžiuoji šventumo keliu”, kuria nepraeis netyras, bet tik paženklinti. Tiktai tie, kas Jo pusėje, praeis šiuo didžiu keliu.

19 Buvo laimėtos didžios pergalės. Daugelis iš mūsų šiandien gerai prisimena apie pirmą pasaulinį karą. Aš prisimenu, kad kada buvau visai dar berniuku, aš girdėjau, kaip džiūgavo švilpimu; ir netgi fermeriai lauke sustabdydavo arklius ir mojavo kepurėmis. Jie šaukė. Jie rėkė. Kas įvyko? Karas baigėsi. Buvo laimėta pergalė. Mes kovojome už stabilią ekonomiką ir, pagaliau, laimėjome.
4 IŠTARTAS ŽODIS

20 Aš prisimenu šį paskutinį pasaulinį karą. Aš gyvenau kaip tik per kelią. Ir kada pasigirdo sirena, žmonės išbėgo į kiemą, moterys rišosi nuo savęs prijuostes ir mojavo jomis. Kulkos skrido tarp medžių. Švilpė. Mašinos lenktyniavo gatvėmis. Žmonės klaupėsi ant kelių ir kėlė rankas. Jie šaukė. Jie verkė. Kodėl? Nes karas pasibaigė. Ir tie laimingi, brangūs vaikinai, kurie buvo kitoje jūros pusėje, greitai išplauks namo pas juos. Kokia tai pergalė! Koks tai laikas ir susijaudinimas kiekvieno širdžiai! Kokia tai šventė! Ir tą vakarą visi buvo tokioje nuotaikoje, galima buvo užeiti į restoraną ir pavalgyti, išeiti ir neatsiskaityti, tai būtų normalus dalykas. Galima būtų pavažinėti su kaimyno mašina, tai būtų normalus dalykas. Galima būtų paprašyti, ką nori, ir jūs, tikriausiai, gautumėte tai. O kodėl? Buvo laimėta pergalė. Vaikinai grįžta namo. Viskas baigėsi.

21 Ir aš mąstau, mano broli, kaip gaila, kad tie jausmai negali pasilikti visąlaik. Bet šiandien ryte Krikščioniui laimėta pergalė. Skamba šventinis varpų skambesys. Pasibaigė karas tarp Dievo ir žmogaus. Buvo laimėta pergalė.

22 Prieš tai, kad būtų laimėta kokia nors pergalė, turi būti užmokėta didžiulė kaina. O-o, kokia tai kaina! Ir kartais ji labai didelė ir palieka didelius, skaudžius randus. Bet tam, kad būtų kalnas, turi būti lyguma. Prieš tai, kad būtų saulės šviesa, turi būti lietus. Prieš tai, kad būtų šviesa, turi būti naktis.

23 Bet tam, kad nugalėti ir laimėti didžiausią iš visų kovų, daug metų atgal Kažkas išėjo iš Šlovės. Ir Jis nepriėmė Angelo pavidalą. Jis neatėjo kaip kažkokia didi asmenybė. Bet Jis ruošėsi įrodyti, kad nereikalingi muškietai ir kulkos, ir atominės bombos, kad laimėti karą. Jis apsivilko nuolankumu, mažo vaikučio pavidale, ir gimė ėdžiose. Jam netgi nebuvo kur gimti, kada Jis atėjo. Aš noriu, kad jūs pažiūrėtumėte į visai kitas kovos priemones, kurias panaudojo Jis.

24 Taigi, visa Adomo giminė buvo vergijoje. Jie neturėjo nei vilties, nei Dievo, nei galimybės, nei malonės – nieko, kas galėtų jiems padėti. Pikčiausi priešai iš pragaro mirusiųjų šalies uždarė juos į kalėjimą. Nebuvo išeities. Niekas negalėjo padėti. Nieko negalima buvo padaryti. Buvo panašu į absoliučią, visišką pražūtį.

25 Bet mūsų Didvyris, Kuris nužengė nuo Šlovės vartų, nusileido!

26 Nes nei vienas žmogus žemėje negalėjo įvykdyti šios užduoties. Visi buvo, kalbant pasaulietiškai, surišti viena virve. Mes visi “gimėme nuodėmėje, pradėti nedorybėje, atėjome į pasaulį, kalbėdami melą”. Ir mes negalėtume padėti vienas kitam. Mes stovėjome bejėgiai, nugalėti; chaosas iš visų pusių, visi atskirti. Mes negalėjome vykdyti įstatymų ir įsakymų,
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 5

pamatę jų trukumus ir taip toliau, mes negalėjome šito daryti. Ir atrodė, kad visa žmonija buvo sunaikinta.

27 Ir tada Jis atėjo, Jis nužengė. Nes “Jis buvo pradžioje, – sakoma Biblijoje, – Jis buvo Žodžiu”. Jis buvo Logos, išėjusiu iš Dievo. Ir Logos pradžioje ir buvo Žodžiu. O Jis tapo Žodžiu. Kada Jis pakilo tą nuostabią Velykų dieną, tuomet Jis tapo ne tik Žodžiu, bet Jis tapo ir Savo Paties Žodžio Vyriausiuoju Kunigu. O-o, kaip tai nuostabu, broli Nevilai! Tik pagalvok! Jis ne tik Žodis, bet Jis ir Savo Paties Žodžio Vyriausiasis Kunigas. Kaip mes galime tuo abejoti? Kaip mes galime eiti prie Jo ir netikėti, kad mes gauname ko prašome? Nes Jis ir yra Žodis ir Žodžio Užtarėjas! Logos tapo Žodžiu, o Žodis tapo kūnu; ir tas pats kūnas, kuris buvo Žodžiu, buvo priimtas į Šlovę ir dabar yra Vyriausiuoju Kunigu, Kuris Pats užtaria prieš Savo Žodį.

28 Štai ko reikia! Štai šios priemonės, kurias turi Bažnyčia. [Brolis Branhamas tris kartus beldžia į kafedrą–Red.] Koks tai ginklas! Dar niekada nebuvo tokio ginklo, kaip Šis. Jis buvo Žodžiu. Ir kada Jis atėjo, Jis gimė ėdžiose. Jis atėjo, naudodamas m-e-i-l-ė-s ginklą, meilės, kad nugalėtų pasaulį; ne kulkomis, ne kulkosvaidžiais ir tankais. Bet Jis atėjo visai kitaip. Jis atėjo kaip meilė. Jis buvo Dievo meile.

29 Kažkada vaikystėje aš galvojau, kad Kristus myli mane, o Dievas neapkenčia manęs, nes Kristus mirė už mane, o Dievas turėjo kažką prieš mane. Bet paskui aš sužinojau, kad Kristus – tai pati Dievo širdis. “Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė Savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas kuris tiki Jį nepražūtų, bet turėtų Amžiną Gyvenimą”.

30 Taigi, pirma, Jis atėjo nugalėti. O ką šėtonas įnešė į šį pasaulį, tai buvo neapykanta. Ir Jis atėjo nugalėti neapykantos. Kada mes laimime kovą ir taip toliau, pasaulio kovas, po jų visada, nuolatos pasilieka neapykanta, nes tokios rūšies kovos – nuo priešo. Bet Kristus atėjo su meile, kad nugalėtų neapykantą, pamilti tuos, kas neverti meilės. Jis atėjo visai su kitu ginklu. Ir Jis nusižemino, “truputi žemesnis pasidarė už Angelus”, kad iškentėtų mirtį ir parodytų pavyzdį. Ir kada Jis buvo čia žemėje, Jis vaikščiojo tarp žmonių.

31 Jis pademonstravo Savo kovos ginklą, kada Jis gydė ligonius. Kada Jis paėmė penkis paplotėlius ir dvi žuvis ir pamaitino penkis tūkstančius žmonių, Jis įrodė, kad Jis turėjo valdžią kiekvienam egzistuojančiam atomui. Jis ne tik užaugino žuvį, bet Jis padaugino paruoštą žuvį. Jis ne tik užaugino kviečius tuose paplotėliuose, bet Jis padaugino iškeptus kviečius tuose paplotėliuose. Tai kalba apie tai, kad Jis buvo tuo didžiu ir galingu Nugalėtoju! Jis ne tik paėmė iš šulinio vandens, bet Jis padarė iš šio šulinio vandens vyną. Jis įrodė, kad pas Jį buvo jėga nugalėti. Ir Jis mylėjo, ir Jo ginklas buvo meilė. Dabar atkreipkite dėmesį.
6 IŠTARTAS ŽODIS

32 Tuomet, kada Jis tai padarė, kada Jis kartą stovėjo prie Lozoriaus kapo, ir ten buvo miręs žmogus, kurį palaidojo keturias dienas atgal. Netgi tie, kurie buvo šalia, pasakė: “Jis dvokia”. Jo nosis įdubo, kirminai šliaužiojo jame. Ir Jėzus stovėjo ten kaip galingas Nugalėtojas, kada Jis pasakė Mortai ir Marijai, stovėdamas ten: “Ar Aš nesakiau jums: ‘Jeigu tik tikėsite, pamatysite Dievo šlovę’?” Tik Jis pabaigė kalbėti, (kada jie pasakė: “Mūsų brolis mirė”, ir taip toliau), kaip Jis pasakė: “Aš esu prisikėlimas ir Gyvenimas! Kas tiki Manimi, jeigu ir mirtų, atgys. Ir kiekvienas gyvenantis ir tikintis Mane niekada nemirs. Argi Aš ką tik nepasakiau jums, kad ta Amžina, palaiminta Jėga yra Manyje?” Jis netik tvirtino, Jis buvo pajėgus įvykdyti tai, ką Jis kalbėjo, nes Jis ir buvo galingu Nugalėtoju.

33 Gyveno Jame, slėpėsi po žmogiško kūno uždanga, žmogaus pavidale, bet ten viduje gyveno ne kas kitas, kaip Visagalis Dievas, Tas didis ir galingas. Jis galėjo atkurti. Jis galėjo kurti naujus dalykus. Jis galėjo prabilti, ir tai, ko Jis paprašė, būtų duota tą pačią sekundę. [Brolis Branhamas spragsi pirštais–Red.] Bet Jis nusižemino, Jis liko nuolankiu. Jis norėjo duoti pavyzdį. Jis norėjo būti tinkamu Nugalėtoju, ir Jis buvo Juo. Taigi, Jis įrodė Save tokiu.

34 Kaip aš dažnai kalbėjau susirinkimuose, tegu tai pasitarnaus liudijimu šiandien ryte šiai žmonių grupei, ir šį nuostabų Velykų rytą. Ponia, priklausanti vienai bažnyčiai, kuri netiki Viešpaties Jėzaus Kraujo priėmimą, (“be Kraujo praliejimo nėra nuodėmių atleidimo”), ji pasakė man, kad šitas Žmogus buvo tik pranašu, nuostabiu Žmogumi, o aš padariau iš Jo Dievybę. Aš pasakiau: “Jis ir buvo Dievybe. Jis ir buvo Dievu”.

Ji pasakė: “Jūs per daug Jį išaukštinate”.

35 Aš pasakiau: “Nėra tokių žodžių, kurie galėtų išreikšti Jo didingumą!” Žmogaus liežuvis dar nerado tokio išsireiškimo!

36 Kalbėjausi šiomis dienomis su žmogumi, su diplomatu iš Vašingtono, Kolumbijos valstijos. Ir jis pasakė trumpo liudijimo metu pusryčiaujant, kada mes bendravome kartu, jis pasakė: “Broli Branhamai, aš visą gyvenimą buvau liuteronu. Bet, – pasakė jis, – neseniai, aplankęs senamadį prabudimą, – pasakė, – aš atsiklaupiau prie altoriaus ir panorau gauti pergyvenimą su Dievu”. Jis pasakė: “Ir kada aš klūpėjau…” O tai diplomatas iš Vašingtono, kuris dirbo netgi prie prezidento Kulidžo. Ir kada jis pakėlė akis, jis pasakė: “Aš pamačiau regėjime Jėzų”. Jis pasakė: “Aš galiu laisvai kalbėtis įvairiomis devyniomis kalbomis”. Jis pasakė: “Bet iš visų tų devynių kalbų aš negalėjau surasti nei vieno tinkamo žodžio”. Jis pasakė: “Tad aš tiesiog pakėliau rankas, ir Jis davė man kalbėti nauja kalba”. Jis pasakė: “Aš tik pamačiau Jo veido Šlovę”.

37 Ši ponia sako man, ji pasakė:
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 7

“Broli Branhamai, Jėzus buvo ne kuo kitu, kaip žmogumi, tiesiog pranašu”.

Aš pasakiau: “Jis buvo Dievu, mano sese”.

38 Ji pasakė: “Jūs darote iš Jo Dievybę, bet tai ne taip”. Ir jis pasakė: “Kelyje…Lozoriaus kapo, Biblijoje sakoma: ‘Jis verkė’.”

39 Beabejo, Jis buvo Pati Dievo širdis. Jis kentėjo taip, kaip kenčiame mes. Jis buvo kūnu, kaip ir mes esame kūnu. Jis patyrė Savo kūne tuos pačius norus ir kita, ką ir mes. Tačiau, kad taptų tobula Auka, Jis turėjo tai daryti. Tokiu Jis buvo. Bet aš pasakiau…

Ji pasakė: “Jis verkė, eidamas prie Lozoriaus kapo”.

40 Aš pasakiau: “Bet, o-o…Ponia, taip. Jis buvo Žmogumi, kada verkė. Bet kada Jis atsistojo ten, prie to kapo, kuriame ramiai gylėjo numirėlis, kuriame gulėjo suiręs kūnas, uždengtas drobe; kada Jis pasakė: ‘Nuriskite akmenį’. Jo gležnas kūnas susiėmė į jėgą, ir Jis pasakė: ‘Lozoriau, išeik!’ Ir žmogus, miręs keturias dienas atgal, atsistojo ant kojų”.

41 Kas tai buvo? Puvimas pažino savo Kūrėją. Siela pažino savo Šeimininką. Ir šis didis ir galingas Nugalėtojas ten įrodė, kad pas Jį yra Valdžia mirčiai, ir pragarui, ir kapui.

42 Be abejonės, mūsų širdis susijaudinusi! Juk čia reikia ne tik, kad daužyti puodus ir pūsti ragą! Pasaulyje šiandien turi būti tokia šventė, kokios dar niekada nebuvo, [Brolis Branhamas vieną kartą suplojo delnais–Red.] šauksmai ir Jo tautos džiūgavimai, nes tai atmintina diena, kada Jis nugalėjo paskutinį priešą ir išlaisvino mus, vergus.

43 Taip, Jis buvo Žmogumi. Taip. Jis įrodė, kad Jis – Žmogus, ir Jis įrodė, kad Jis – Dievas.

44 Kartą vakare, kada didžiulė šėlstanti jūra, paėmusi tūkstantį gyvybių…Galbūt, pas kurias iš jūsų, motinas, kurios čia šį rytą, sūnūs žuvo ten, šėlstančioje jūroje, galbūt, paskendo neaprėpiamose šito pasaulio kovų laukų bangose. Kai kurie iš jūsų artimųjų, galbūt, guli ten, jūrų gelmėse.

45 Bet kartą vakare, kada Jis gulėjo nedidelėje valtyje, Jis atsikėlė ir pastatė koją ant irklinės valties. Jis pakėlė akis į Dangų ir pasakė: “Nutilk”. O bangoms Jis pasakė: “Nusiramink!” Ir ta galinga jūra tapo tokia rami, kad joje ir ribulių nebuvo. Žinoma!

46 Tai tiesa, kad Jis buvo alkanas, kaip Žmogus.
8 IŠTARTAS ŽODIS

Kada Jis nusileido nuo kalno ir buvo alkanas, apžiūrėjo medį ieškodamas maisto – Jis buvo Žmogumi. Bet kada Jis paėmė tuos penkis paplotėlius ir kelias žuvis ir pamaitino penkis tūkstančius – Jis buvo daugiau, nei Žmogus.

47 Kada Jis mirdamas tūkstantį devynis šimtus metų atgal, užvakar, kabėjo ant kryžiaus, šaukė malonės: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?” – Jis mirė, kaip Žmogus. Bet tūkstantį devynis šimtus maždaug metų atgal, tą rytą, Jis įrodė, kuo Jis buvo! Jis uždėjo paskutinį Savo Mesijinį antspaudą, kada sutraukė į gabalus mirties ir pragaro grandines ir išėjo iš kapo, švęsdamas: “Aš gyvas per amžių amžius! Ir kadangi Aš gyvenu, tai ir jūs gyvensite!”

48 Štai kur Nugalėtojas! Čia ne tik kad netrauksi nuo savęs prijuostę ir mojuosi juo! Žmonės sako, kad mes išprotėję dėl to, kad mes šūkaujame ir bėgiojame, šaukiame ir rėkiame. Jie niekada nepatyrė pergalingų Dangaus atgarsių, kad “Mūšis pasibaigė!” Mūsų didis ir galingas Nugalėtojas laimėjo kiekvieną pergalę! Jis šiandien stovi vienas neprilygstamas!

49 Kada Jis atėjo į žemę, Jį pavadino pačiu gėdingiausiu žodžiu, kokiu tik galima pavadinti, – “fanatiku”. Jį pavadino Belzebubu, “demonų kunigaikščiu”. Tiesa. Jis atėjo į patį žemiausią žemėje miestą, į Jerichoną, ir pats mažiausias žmogus mieste turėjo žiūrėti žemyn, kad pamatytų Jį. Bet kada Dievas tūkstantį devynis šimtus metų atgal prikėlė Jį iš mirusiųjų! Štai ką Jam padarė žmogus. Bet meilės ginklu Jis nugalėjo visus demonus.

50 Ir Dievas pakėlė Jį taip aukštai ir davė Jam Vardą aukščiau visokio vardo, duoto Danguje ir žemėje. [Brolis Branhamas vieną kartą suploja delnais–Red.] Kiekvienas vardas Danguje nusilenkia prieš Jėzaus Vardą! Kiekvienas Angelas, kiekvienas monarchas – visi nusilenkia prieš Jėzaus Vardą! Kiekvienas liežuvis išpažins Jį, kiekviena giminė nusilenks prieš Jį. Ir Jis pakilo į tokį aukštį, kad Jam netgi reikia pažiūrėti žemyn, kad pamatytų Dangų. Štai kur galingas Nugalėtojas! Štai Jis, Kuris tai padarė! Kada Jis paliko žemę, kaip mes kalbėjome vakar vakare, pas Jį ant šono kabėjo mirties ir pragaro raktai, amen: “Nebijokite. Aš – Tas, Kuris buvau miręs, ir vėl gyvas per amžių amžius. Ir, – (“ir” – tai jungtukas), – pas Mane yra mirties ir pragaro raktai, štai čia jie kabo”. Štai kur Nugalėtojas! “Ir kadangi Aš nugalėjau, Aš tik nutiesiau kelią, kad jūs eitumėte juo”. [Brolis Branhamas vieną kartą pabeldžia į kafedrą–Red.]

51 Žmogus buvo atstumtas Dangaus, keliai buvo uždaryti. Kelių nebuvo. Bet kur nebuvo kelių, ten Jis atėjo praminti juos. O-o, tai bent! Pirmu sluoksniu buvo abejonės demonai, sekančiu – buvo prietarai, sekančiu – buvo egoizmas; ši žemė buvo padengta demoniškos jėgos sluoksniais; po to ligos, negalavimai. Bet kada Jis pradėjo kilti į Dangų!..
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 9

Vakar vakare mes kalbėjome, kad Jis išėjo iš pragaro su raktais nuo mirties ir pragaro ant šono. Šiandien ryte Jis pas mus pakyla aukštyn. Aleliuja! Kada Jis prisikėlė, pas Jį…jis triumfavo. Ir kada Jis pakilo, Jis palaužė visokią šėtonišką jėgą, viešpataujančią ant žmogaus. Jis užžengė Aukštyn ir davė žmonėms dovanų, Šventosios Dvasios dovanas. Galingas Nugalėtojas! Jis stovi šiandien neprilygstamas! O tarp Jo ir kiekvieno tikinčiojo yra senas, palaimintas šventumo kelias, kuriuo eina teisieji. Nėra jokių išsigelbėjimo kelių. Yra tiktai vienas kelias, pramintas nuo Šlovės. Jis paliko Kraujo Pėdsakus, kada ėjo demoniškų jėgų koridoriais, ir nutiesė mums kelią nuo pradžios iki pabaigos. Šiandien Jis sėdi Aukštybėse kaip galingas Nugalėtojas!

52 Jo tautoje šventė. Dešimtys tūkstančių žmonių visame pasaulyje skelbia pergalę.

53 Aš stebėjau šitą šaltą, formalų prisijungimą prie bažnyčios. Galiu įsivaizduoti, kaip kažkas sako…Aš parodysiu jums jo nereikalingumą.

54 Kaip tiktai pasibaigė pirmas karas, čia kelyje perdavė pranešimą, pasiekė ekspreso autobusą. Pasakė: “Kas čia per triukšmas? Kame reikalas?”

55 Ir vienas iš tų pasakė: “Pažiūrėk čia, štai laikraštis. Ką tiktai karas pasibaigė”. Ir visi verkė ir džiūgavo.

56 Bet viena moteris pasakė: “O-o, bet kodėl jis taip greitai pasibaigė?” Pasakė: “Jeigu tik jis būtų prasitęsęs dar kelėta dienų, – pasakė, – mes su Džonu maudytumėmės aukse”. Pasakė: “Mes būtume praturtėję”.

57 Ten gale…autobuso viduryje stovėjo vienas vyras, sugriebė šią moterį ir vos neišmetė jos pro duris. Ir kada policija suėmė jį, jis pasakė: “Aš padariau tai [Brolis Branhamas tris kartus beldžia į kafedrą–Red.], – jis pasakė, – nes tai moteriai nereikėjo nė už ką pergyventi. O pas mane ten du sūnūs”. Jis pasakė: “Aš negalėjau suvaldyti savo emocijų”.

58 O-o, broli! Pas mane ten tėvas. Pas mane ten giminės. Tai ir man kažką davė, kada Jėzus nugalėjo. Aš turiu žmoną. Aš turiu vaikutį. Pas mane yra artimieji. Tas didis, galingas Nugalėtojas! Galite vadinti mane “šventuoliu” ar “religiniu fanatiku”, kuo norite. Bet kada aš galvoju apie tą didį karą – darbas baigtas, kaina užmokėta, laimėta pergalė. Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, Jo užbaigiamasis Mesijinis antspaudas, kad viskas pasibaigė. Šiandien ryte Jis gyvas, turi raktus nuo mirties ir pragaro. Pas mane yra artimieji tiesiog už tos ribos. Aš žingsniuoju aukštyn šiuo nuostabiu senoviniu keliu, kad pasimatyčiau su jais. Negalvokite, kad aš išprotėjęs. O-o, bet aš toks laimingas, kad viskas sutvarkyta! Tai užbaigtas darbas. [Brolis Branhamas vieną kartą beldžia į kafedrą–Red.]
10 IŠTARTAS ŽODIS

Jis gyvenime mylėjo, mirtimi išpirko,
Jis kape buvo, kad nuo manęs nuodėmę nuimt.
[Brolis Branhamas penkis kartus beldžia į kafedrą.]
Jis išteisino mus prisikėlimo Savo.
Kitąkart iš Dangaus Jis vėl ateis!

59 Šis palaimintas, senas Šventąja Dvasia krikštas, vedantis mus aukštyn šituo nuostabiu, senu keliu, o-o, kaip tai puiku! Kaip aš galiu Šito gėdytis? Aš stoviu šiandien su Šventu Pauliumi, sakydamas štai ką: “Aš nesigėdiju Jėzaus Kristaus Evangelijos, nes Ji yra Dievo Jėga išgelbėjimui”. Ji yra Jėga prieš ligą. Ji yra Jėga prieš mirtį. Ji yra Jėga prieš kapą.

60 Kada tas griežtas, pagyvenęs apaštalas priėjo prie savo kelio pabaigos, ir jam iškasė ten kapą, ir mirtis stovėjo prieš jį, jis nusijuokė jam matant. [Brolis Branhamas vieną kartą beldžia į kafedrą ir tris kartus suploja delnais–Red.] Jis pasakė: “Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?” Paskui jis išreiškė Dievui padėką: “Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” [Brolis Branhamas penkis kartus beldžia į kafedrą.]

61 Pats galingiausias Nugalėtojas iš visų gyvenančiųjų, pats galingiausias Nugalėtojas iš visų numirusiųjų, nes Jis buvo Vieninteliu, Kuris galėjo nugalėti; mirti ir nugalėti pačią mirtį ir prisikelti su triumfu! Jis parodė, kuo Jis buvo. Tai buvo paskutinis Jo Mesijinis antspaudas.

62 Taigi, jeigu šiandien ryte šiame pastate kartais pateko tas, kuris yra šiltu bažnyčios nariu ir nepažino užbaigtos kovos džiaugsmo…Žmonės šūkauja, žmonės džiaugiasi, žmonės verkia! Jūs pasakysite: “Kas su jais vyksta?” Jie žino, kad tai užbaigtas darbas. Viskas pasibaigė! [Brolis Branhamas šešis kartus beldžia į kafedrą–Red.] Be abejo! Mes [Brolis Branhamas penkis kartus ploja delnais.] skambiname visais varpais, mes trimituojame visais trimitais, ir sklinda Evangelija. Sužinoma šlovė ir Dievo Jėga. Ir tai užbaigtas darbas, sutartis pasirašyta; šlovė Dievui, Kristus pasirašė ją Savo Paties Krauju! Kova pasibaigė. Laimėta pergalė. Ne aš laimėjau ją – Jis laimėjo ją! Aš tiesiog laimingas dėl šito. [Brolis Branhamas vieną kartą beldžia į kafedrą.] Tai bent!

63 Kada kai kurie iš tų vaikinų grižo iš užsienio, man pasakojo, kad kada laivas atplaukė į Niujorką, kaip tik jis įplaukė į uostą, jie pažvelgė ten ir pamatė Laivės Statulą. Tai pirma, kas iškyla prieš akis. Jie, tie sužaloti veteranai ant laivo denio pakilo, kad pamatytų ją. Ir kada ta Laivės Statula tapo matoma, jie pravirko. Jie verkė. Jie negalėjo susilaikyti. Ten stovėjo stambus vyras, didelis vyras su sugrubusiomis rankomis, drebėjo ir virpėjo. Jie negalėjo sulaikyti savo jausmų. Kodėl? Tai laisvės simbolis. Tiesiai už šios Laisvės Statulos buvo…buvo tėtis, mama, giminės, mylimieji, žmona, kūdikis, visi, kas jiems buvo brangu šioje žemėje, buvo tiesiog už jos.
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 11

Ir kaip tik prieš jiems priplaukiant, jie suprato – tai buvo laisvųjų šalis ir drąsiųjų namai. Žinoma, tai pažadins jūsų jausmus, ta plevėsuojanti sena vėliava. Tik pagalvokite, veteranas su randais nuo mūšių įplaukia į uostą! Žinoma, tai buvo nuostabus laikas. [Brolis Branhamas penkis kartus beldžia į kafedrą–Red.]

64 Bet, o-o, broli, vieną gražų rytą atplauks senas Siono Laivas, ir aš pamatysiu tą simbolį, stovintį ten, seną, nedailų Kryžių! Tuo metu kaip jo senos pilkos vėliavos plevėsuoja vėjuje, jis eis per mirties rūką. Kokia tai pergalė! O kaipgi, nenuostabu, kad mes negalime sulaikyti savo jausmų! Kažkas įvyko, mes tapome bendrapiliečiais. Darbas užbaigtas.

65 Kada buvo statomas didžiulis tiltas tarp Šiaurinės ir…ir…ir Pietinės Australijos, nuo Sidnėjo iki Pietinio Sidnėjo, visi rinkosi…Juk važinėjo po visą šalį, bandydami rasti žmogų, kuris padarytų tai. Tai buvo labai atsakinga užduotis, nes kalbėjo, kad niekas negalės jos atlikti. Galu gale, vienas žmogus iš Anglijos pasakė: “Aš atliksiu šią užduotį”. Ir kada jis atvyko ten vykdyti šitos užduoties, jis tikrino kiekvieną varžtą, kuris buvo naudojamas šiam tiltui. Ant kortos buvo pastatyta visa reputacija. Jis tikrino visą skiedinį ir viską, kas buvo naudojama naudojimui. Jis įsigijo visą geriausia, ką galėjo surasti; jis surado pačius geriausius mechanikus, pačius geriausius chemikus – viską geriausia, ką jis tik galėjo rasti. Ir, pagaliau, kada tiltas buvo užbaigtas, ir atėjo diena, kada jis turėjo būti išbandytas.

66 Kritikai laikėsi nuošaly ir kalbėjo: “Jis neišlaikys. Jis sugrius. Ten žemai labai netvirta”.

67 Bet jis kasė, kasė ir kasė labai giliai. Jis turėjo tikrumą. Jis žinojo, kas viskas buvo patikrinta. Ir jis pasakė: “Aš pats pirmas eisiu juo”. Ir kada jis ėjo merui matant, stovinčio kitame gale; ir pradėjo važiuoti didžiuliai traukinai po šešis eilėje, drebindami šitą tiltą. Didis žmogus, kuris pastatė jį, žingsniavo štai taip priekyje šioje eisenoje: “Jeigu jis grius, tai aš prasmegsiu kartu su juo”. Bet jis turėjo užtikrintumą. [Brolis Branhamas kelėta kartų beldžia į kafedrą–Red.]

68 Tą patį darė mūsų palaimintasis Viešpats, kada kūrė Savo Bažnyčią! Jis tikrino kiekvieną varžtą, viską, kas įeina į Ją, nes Ji turi būti apiplauta Krauju! O vienas iš kritikų, stovėjusių nuošaly, sako: “Tai krūva šventų šuoliuotuoju, jiems nieko neišeis”. Bet vieną gražią dieną! [Brolis Branhamas du kartus ploja delnais–Red.] Šis didis, galingas Nugalėtojas žengia šiandien priekyje mūsų, triumfas! Tegu tas dreba, daro, ką nori, Jis…Ten nebus nei vienos klaidos, nes Jis nutiesė kelią ir užbaigė jį. Be abejo!

69 Šiandien mes galvojame apie žmonių santykius, sutelkiame mintis į pasaulio dalykus. Bet leisk man kai ką pasakyti tau, broli:
12 IŠTARTAS ŽODIS

kad tiktai aš nesigėdyčiau Evangelijos! O-o, broli, aš tiesiog senamadis, gimęs iš naujo, gimęs iš Šventosios Dvasios, iš Dievo Dvasios. Aš toks gimiau, toks jau aš esu, ir kitokiu būti nenoriu.

70 Kartą, ne taip seniai, viena mergina nuvyko į koledžą. Ir ji buvo žavinga mergaite. Ir kada ji sugrįžo namo, ji atsivežė su savimi kai kokius universitetinius supratimus.

71 Ir, galbūt, šiandien ryte kai kurie iš jūsų atsinešėte su savimi kažkokius svetimus supratimus. Galbūt, jūs pasiėmėte į bažnyčią daug savo supratimų. Atsikratykite jų. Kiek man žinoma, nieko geriau nepadarysi.

72 Ir ta mergina, kada prieš žmones sustojo traukinys…Ji atvežė su savimi mergaitę, vieną iš tokių lengvabūdžių, žinote, panašią į Elvį Preslį. Ir kada ji stovėjo ten, žinote, traukinyje, jos mama buvo lauke; ten stovėjo pagyvenusi moteris: visas jos veidas buvo randais, sulikę pečiai, kartūnine suknele, su kaklaskare ant pečių. O ši vėjavaikė, kuri buvo su ja, ta kita mergaitė, pažiūrėjo su paniekinimu ir pasakė: “O kas ši apgailėtina, bjauri senė?”

73 Na, žinote, šiai mergaitei buvo taip nepatogu, ji pasakė: “Aš nežinau”, nes ji buvo tokia nenatūrali, ir jos galvoje buvo tiek pasaulio įsitikinimų. O tai buvo jos motina.

74 Kada ji išlipo iš traukinio, ši pagyvenusi motina pribėgo, kad apkabintų ją. Ji pasakė: “O-o, brangioji, telaimina Dievas tavo širdelę”. O ši pasisuko jai nugara ir nužingsniavo, tarsi ji jos nepažino. Jai buvo gėda, nes jos motina buvo tokia bjauri.

75 Ir taip atsitiko, kad to traukinio palydovas žinojo apie viską. Jis priėjo ten ir sugriebė šią mergaitę už paties, apgręžė ją prieš tuos žmones, pasakė: “Gėda ir sarmata! Geda ir sarmata!” Pasakė: “Aš prisimenu tuos laikus, kada tavo mama buvo dešimt kartų gražesnė už tave”. Pasakė: “Ji buvo…Aš gyvenau kaimynystėje”. Ir pasakė: “Tu buvai kūdikiu ir gulėjai lovytėje antrame aukšte. O tavo motina džiovė drabužius kieme”. Ir pasakė: “Staiga užsidegė krosnis, ir visas namas paskendo ugnyje. Ir kada tavo motina nubėgo, žinodama, kad tu buvai antrame aukšte, ten viršuje…” Pasakė: “Žmonės šaukė ir stengėsi sulaikyti ją. Bet ji numetė nuo savęs tai, ką turėjo ant savęs, ir nubėgo pro tą liepsną į antrą aukštą; ir nutraukė nuo savo kūno drabužį ir susuko į jį tave. Ir ji grįžo atgal pro tą ugnį, nešdama tave. Ir ji nukrito be sąmonės kieme su tavimi ant rankų”. Ir pasakė: “Ji atidavė savo apsaugą, kad apsaugotų tave”. Ir pasakė: “Tu šiandien graži, todėl, kad ji subjaurota. Ir tu nori man pasakyti, kad gėdijiesi savo motinos randų?”

Šiandien aš galvoju:
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 13

Ar vienas Kristus turėjo
Už visus kryžių nešt?
Ne, nori Jis, kad kiekvienas neštų,
Ir man su kryžiumi eit.

76 Jeigu šis pasaulis laikė Jėzų “Belzebubu”, Jis buvo pajuoka ir pasityčiojimu, ir buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, irt tapo gėda dėl manęs, tai džiaugiuosi nešti Jo šventumo paniekinimus. Tikrai, vadintis “šventu šuoliuotuoju” – pravardžiuokite, kaip norite, smerkite, kaip norite. Tai nė kiek nesustabdys darbo. Šiandien aš laimingas tik todėl, kad mano širdyje gyvena ir valdo prisikėlęs Kristus. Aš vienas iš Jo pavaldinių. Aš tikiuosi, kad ir jūs irgi.

77 Mūsų laikas jau baigėsi. Dabar lygiai septynios valandos, mes pasakėme, kad šiuo laiku išsiskirstysime. Tolimesnis tarnavimas prasidės jau maždaug po dviejų valandų, puse dešimt.

Nulenksime minutei galvas maldoje.

78 Palaimintas Dangiškas Tėve, praėjo keturiasdešimt penkios minutės, Žodis buvo paskelbtas. Mūsų širdys laimingos. Atėjo šventė; šventė ne tik vienai dienai, bet šventė visai Amžinybei! Angelai gieda Šlovėje. O Dieve, triumfas, Bažnyčia gieda. Skamba šventinis varpų skambesys. Sielos, kažkada pasmerktos mirčiai, kad mirtų ir nueitų į šėtono kapą; šėtonas buvo nugalėtas. Mirtis nugalėta. Kapas nugalėtas. Liga nugalėta. Prietarai nugalėti. Pyktis nugalėtas. Apsišaukimas nugalėta. Apsimetinėjimas nugalėtas. Viskas nugalėta. Kristus – didis Nugalėtojas!

Štai, didis Nugalėtojas, (pasakė poetas)
Štai, Jis aiškiai matomas mums,
Juk Jis – galingas Nugalėtojas,
Perplėšė uždangą pusiau.

79 Jis perplėšė tą uždangą, kuri slėpė žmogų nuo Dievo, ir dabar Dievas gyvena tarp žmonių. Jis perplėšė tą uždangą, kuri sulaikė Dievo išgydymą. Jis perplėšė tą uždangą, kuri sulaikė Dievo palaiminimą. Jis perplėšė tą uždangą, kuri sulaikė Dievo džiaugsmą. Jis perplėšė tą uždangą, kuri sulaikė Dievo ramybę. Dabar uždanga perplėšta pusiau. Su Savo Paties Krauju Jis žingsniavo kaip Nugalėtojas! Kova baigėsi, Jis įrodė tai mums Savo prisikėlimu. Ir dabar Šventoji Dvasia yra liudytoja, pasiusta vesti mus.

80 O Amžinas Dieve, jeigu šiandien ryte čia yra tas, kuris tiesiog velkasi, vis nukrypsta nuo kelio, krisdamas šalikelėje; niekaip neišeidavo eiti tiesiai viduriu su didžiais didvyriais, didžiais didvyriais, kurie praėjo vidurio keliu;
14 IŠTARTAS ŽODIS

šiandien ryte mes meldžiame, kad jie visa savo atiduotų Tau, ir išeitų, ir gerėtųsi šia didžia pergale, kurią laimėjo mūsų prisikėlęs Viešpats. Suteik tai, Tėve, nes mes prašome šito Kristaus Vardu.

81 Ir kol mes nulenkę galvas, aš norėčiau šią minutę paklausti, ar nepakelsite rankos į Kristų ir nepasakysite: “Kristau, aš dėkingas, aš daugiau niekada nesigėdysiu Tavęs. Aš buvau truputi nedrąsus”. Telaimina Dievas jus, ledi. Telaimina Dievas jus, pone. Telaimina Dievas jus ir jus. O-o, tai bent, rankos kyla visur! “Aš buvau truputi nedrąsus. Man buvo kažkaip gėda. Ir dabar aš iš tikrųjų matau savo poziciją. Man niekada nederėtų daryti šito. Man reikia drąsiai stovėti ir liudyti! Man reikia būti būtent tokiu. [Brolis Branhamas vieną kartą ploja delnais–Red.] Aš turiu visiems kalbėti: ‘Aš gimiau iš naujo’. Aš turiu visiems kalbėti: ‘Aš gavau Šventąją Dvasią’. Aš nesigėdiju Evangelijos, nes Ji yra Dievo Jėga išgelbėjimui. Aš noriu būti tikru vedamuoju Krikščioniu. Aš nebuvau juo. Bet su Dievo pagalba, nuo šito Velykų ryto aš būsiu juo. Aš būsiu”. Kas nors dar pakels dabar ranką prieš mūsų maldą? Telaimina Dievas jus, jus, jus.

82 Tik pažiūrėkite į šiuos apsisprendimus! Mažiausiai, dvidešimt penki ar trisdešimt žmonių, sėdinčių šiandien ryte šitos grupelės žmonių tarpe, priėmė sprendimą; nuo šito didžio triumfo ryto jie su Dievo malone drąsiai stovės ir nesigėdys Evangelijos, nes Ji yra Dievo Jėga išgelbėjimui.

83 O Dieve, kada pakilo šios rankos, ir muzika saldžiai sklinda aidu kelyje, kadangi mes perėjome iš mirties į Gyvenimą, nes Tu pasakei: “Kas klauso Mano Žodžių ir tiki į Siuntusįjį Mane turi amžiną Gyvenimą”. Jie perėjo iš mirties į Gyvenimą, nes tu tapai mirtimi, kad jie galėtų tapti gyvenimu per Tavo prisikėlimą. Tu patapai žemesniu už Angelus, nužengei, kad taptum žmogumi, išėjai iš tos didžios Aukštutinės Teofanijos ir tapai kūnu, ir turėjai Kraują, ir praliejai šį Kraują, kad paruoštum dėl visų mūsų išgelbėjimo kelią. Ir padarei ne tik tai, (mes skaitome apie tai Biblijoje), bet tu pateikei neginčytiną įrodymą, prisikeldamas iš mirusiųjų ir prikeldamas mirusiuosius, kada Tu buvai čia, žemėje; ir be to Tu davei, Tu įrodei tai dvigubai, kaip Abraomui; be to, tu dar pasiuntei atgal Šventąją Dvasią kaip liudininkę. Ir Jo palaimintasis Artumas su mumis ir mumyse, vadovauja mums, veda mus į visą Tiesą ir Šviesą.

84 Mes dėkojame Tau už šis gausias rankas, pakilusias šitą rytą su žodžiais: “Dabar aš priimu Kristų, Jis tapo mano”. O Dieve, jeigu dar jie nebuvo krikštyti vandenyje, kad atspindėtų didžią mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą jų palaimintąjį Viešpatį, tai tegu šiandien ryte jie sugrįš į tarnavimą, atsineš su savimi rūbus ir bus pasiruošę įlipti į šitą šaltą baseiną. Suteik tai, Tėve.

85 Palaimink mus. Atleisk mums mūsų nuodėmes.
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 15

Mes atiduosime Tau šlovę per visus ateinančius amžius. Kada kova visiškai pasibaigs, kada visi dūmai išsisklaidys, ir išseks visas šitų žemiškų lūpų džiaugsmas, (kada mes garbiname Tave viskuo, ką mes turime), mums reikalingi bus nauji balsai, naujos būtybės, kad garbintume Tave. Tegu tada mes įeisime su džiaugsmu. Nes mes prašome šito Kristaus Vardu. Amen!

86 Ir dabar atsistosime ant kojų. [Kažkas sako: “Broli Branhamai?” Brolis Branhamas su kažkuo kalbasi–Red.] Neužmirškite apie tarnavimus, puse dešimt. Grįžkite namo, papusryčiaukite. Sugrįžkite atgal, mes tikimės būti su jumis. Ir paskui šiandien vakare, neužmirškite. Po pietų man reikia atsiskirti, užsiimti nagrinėjimu ir melstis.

87 Nes aš sakau jums, kad Kristus gyvas, Jis ne miręs. Ir aš tikiu iš visos širdies, kad Jis bus šiandien vakare tiesiog šiame pastate, [Brolis Branhamas vieną kartą pabeldė į kafedrą–Red.] kad parodytų, kad Jis gyvas, padarytų tą patį, ką Jis darė tą pirmą Velykų rytą ir Savo gyvenimo kelyje. Jeigu tai ne taip, tuomet aš netikras pranašas. Aš taip džiaugiuosi žinodamas, kad šią tamsią didžią valandą, kurioje mes dabar gyvename, kada atrodo, kad neliko jokios vilties, mes galime stovėti ant Kristaus, tvirtos Uolos, kiti pagrindai tik smėlis. Gerai.

88 Mūsų giesmelė prieš išsiskirstant: Imk Jėzaus Vardą. Visi kartu.

Tu paimki Jėzaus Vardą,
Vaike sielvarto vargų.
Imk tu Jį visur kartu…

89 Pasisukite ir paspauskite rankas, ir pasakykite “Šlovė Viešpačiui” kam nors šalia jūsų. [Brolis Branhamas spaudžia kitiems rankas, džiaugiasi ir sako: “Šlovė Viešpačiui!”–Red.]

O, brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties.

90 Dabar pažiūrėkite visi į šią pusę! Nagi tiesiog šlovinkime Jį. Ir tiesiog pakelkime rankas ir pasakykime: “Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad išgelbėjai mano sielą”. Gerai, visi kartu!

Dėkoji Tau, mano Viešpatie,
Už tai, kad Tu išgelbėjai mano sielą.
Dėkoju už duotą man
Tavo išgelbėjimą, dėkoju.

91 Kokias palaima! Jūs mylite Jį? Pasakykite: “Amen”.
16 IŠTARTAS ŽODIS

[Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] O-o, dabar viskas baigta, vaikai. Viskas praėjo, jokios daugiau kovos, jokio daugiau karo, jums nieko nereikia daryti – viskas jau padaryta. Mes tiesiog džiaugiamės! O-o, tai bent! Mes pilnaverčiai Jame!

…Dieve
Neišsigąsiu nieko.
Tiktai Dieve,
Tik po Aukščiausiojo ranka.

Saldus gyvenimo kelias, džiaugsmu kvėpuoja krūtinė
Tik po Aukščiausiojo ranka.
Arčiau Tėvo Namus matau su kiekviena diena
Tik po Aukščiausiojo ranka.

Tiktai Dieve
Neišsigąsiu nieko.
Tiktai Dieve,
Tik po Aukščiausiojo ranka

Jūs, kas gali ir turi skareles, išsiimkite jas.

…o-o, Dieve
Nebijosiu aš nieko.
Tiktai Dieve,
Tik po Aukščiausiojo ranka.

Dabar savo Bibliją!

…o-o, Dieve
Nebijosiu aš nieko.
Tiktai Dieve,
Tik po Aukščiausiojo ranka.

92 Ką tai reiškia? Visiškas saugumas, viskas praėjo, viskas baigėsi, kova baigėsi, nuimtas paskutinis antspaudas, Jis pakilo. Aleliuja!

Tiktai Dieve,
Nebijosiu aš nieko.
Tiktai Dieve,
Tik po Aukščiausiojo ranka.

93 Dabar nulenkime galvas į dulkes, iš kurių Dievas paėmė mus, ir kartą mes pakilsime iš žemės dulkių. Nes mūsų Viešpats, paimtas iš dulkių,
DIDIS IR GALINGAS NUGALĖTOJAS 17

sugrįžo į dulkes, kad duotų mums Savo nemirtingą Dvasią, Jis pakilo iš dulkių. Ir visi, kas Jame, kartą pakils su Juo į palaimintąjį pasaulį.

94 Nulenkę galvas…Aš matau, kad šiandien ryte tarp mūsų yra brolis Smitas, Dievo bažnyčios pastorius; paskambino man vakar vakare. Brolis Smitas, išeikite, prašau. Dabar aš paprašysiu, kad brolis Smitas paleistų mus maldoje. Paskui paskubėkite į savo namus, papusryčiaukite. Sugrįžkite į sekmadieninės mokyklos tarnavimą ir krikšto tarnavimą, kurie prasidės iškart puse dešimt. Nulenksime galvas, tuo metu kaip brolis Smitas paleidžia mus maldoje. [Brolis Smitas meldžiasi–Red.]






















Didis ir galingas Nugalėtojas
(The Great And Mighty Congueror)

Šį pamokslą brolis Viljamas Marijonas Branhamas išsakė vėlikų sekmadienį patekant saulei 1957m. balandžio 21d. Branhamo Maldykloje Džeffersonvilyje, Indianos valstija, JAV. Juosta su numeriu 57-0421 tęsiasi vieną valandą ir dvi minutes. Išspausdinta iš magnetofoninės juostos iš anglų kalbos į lietuvių kalbą be sutrumpinimų ir pakeitimų.

Lietuvių vertimas pirmą kartą išspausdintas 2009 metais. Platinama nemokomai.