Tobulumas (The Perfection)

Tobulumas



1 …ir būti čia ir garbinti kartu su jumis. Ir dabar, prieš Pamokslą, šiandien vakare čia ant pakilos sėdi mano geras draugas, daktaras Li Veilas, iš Pirmos Baptistų bažnyčios Laimoje, Ohajos valstija, kuris buvo vienas iš sponsorių mano susirinkimų Laimoje. Aš paprašiau jo, kada atėjo šiandien vakare, kad jis tiesiog pasakytų kelėtą žodžių susirinkimui, galbūt, apie susirinkimą Laimoje, vieną, dvi minutes. Ir aš laimingas, džiaugiuosi pristatyti jums šiandien vakare daktarą Li Veilą, dar vieną baptistą, kuris gavo Šventąją Dvasią.

2 [Brolis Li Veilas kalba 14 minučių, liudydamas apie daugelio žmonių išgijimą−Red.] Amen. Telaimina Dievas ir tave, broli Veilai.

3 Visa tai buvo pakankamai stipriai dėl baptistų pastoriaus, tiesa? Ką gi, mes labai džiaugiamės matydami pas mus brolį Veilą. Ir, žinoma, durys dėl jo atviros, kad dar atvažiuotų ir svečiuotųsi pas mus bet kuriuo metu, kada tik galės. Ir štai, šiandien vakare…

Rytoj vakare bus [tema−Red.] Viešpaties Jėzaus Palaidojimas.

4 Sekmadienį ryte šeštą valandą prieš patekant saulei bus susirinkimas. Ir, mano manymu, brolis pranešė apie tolimesnę tarnavimo dalį.

Dabar minutėlę pasimelsime.

5 Palaimintas Viešpatie, Tavo Žodis yra Tiesa, ir mes dėkingi už vyrus, kurie drąsiai skelbia Jį, pranešdami Jį žmonėms. Ir šiandien vakare, kada mes atversime Bibliją arba vartysime Jos puslapius, tegu palaiminta Šventoji Dvasia ateis ir atskleis mums išminties Žodį. Per Jėzų Kristų mes prašome apie tai. Amen.

6 Mes švenčiame šitą reikšmingą vakarą mūsų palaimintojo Viešpaties nukryžiavimą. Aš noriu šiandien vakare perskaityti Žodį išėjusį iš Jo Paties brangių lupų užrašytų Jo Knygoje. Šventojo Mato, 4-me skyriuje mes…ir 47-je ir 48-je eilutėje mes skaitome štai ką:

Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to
nedaro ir muitininkai?

Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas.
2 Williamas Marrionas Branhamas

7 Ir šiandien vakare mes paskelbėme, kad kalbėsime tema: Tobulumas. Taigi, mes… Ši tema atrodo visai neįprasta mūsų Viešpaties nukryžiavimo vakarą. Bet šiandien, tikriausiai, jūs klausėte radiją ir girdėjote įvairius pamokslus ir pamokslininkus, kaip jie apsakė tą didžią, siaubingą dieną, kada mūsų Viešpats mirė už pasaulio nuodėmes. Todėl, šiandien vakare aš nusprendžiau prieiti prie jo visai iš kitos pusės, kad būtų šiek tiek kitaip, ir mes galėtume truputi sužvalėti. Ir tegu palaiminta Šventoji Dvasia įkvėps Žodį, kad pasiektų jus.

8 Dievas reikalauja tobulumo. Tai reikia turėti omenyje, kad niekas nepilnavertiško negali pasirodyti Dievo akivaizdoje. Viskas turi būti tobula, mūsų garbinimas, − viskas.

9 Taigi, Edeno Sode, pas Dievą sode buvo Adomas ir Ieva. Ir jie nusidėjo ir peržengė Dievo įstatymus per nuodėmę, nepaklusnumą. Ir kada padaromas nusikaltimas, nepaklusnumas − tai įstatymo pažeidimas. Ir pas Dievą įstatymas, kadangi Jis šventas, tai jokia nešvarumo dėmė negali būti Jo akivaizdoje. Tad, jeigu nuodėmė įėjo į pasaulį per nusikaltimą, tada reikia susidoroti su nuodėme, prieš nusidėjėliui pasirodant Jo akivaizdoje.

10 Taigi, jeigu nėra įstatymo, tai nėra ir teisingumo. Bet įstatymas pareikalavo, arba… Teisingumas reikalauja įstatymo. O įstatymas, kada į jį…kreipiasi į jį, nurodo į teisingumą.

11 Taigi, įstatymu neišsigelbės joks kūnas. Štai, įstatymas negali mūsų išgelbėti. Įstatymas tiesiog pasodino mus į kalėjimą, bet išperkamosios jėgos jis neturi. Įstatymas tiktai parodė mums, kad mes − nusidėjėliai, ir nuteisė mus. Štai ką turi daryti įstatymas. Jis tam, kad nuteistų, arba parodytų jums kur jūsų klaida. Tad įstatymas pats savaime negalėtų išgelbėti. Jis gali tik kaltinti.

12 Ir kadangi Dievas šventas ir teisingas, Jis turėjo pareikšti kaltinimą. Jam teko apkaltinti nusidėjėlį, nes tas peržengė malonės ribas ir tapo “piliečiu-teisių pažeidėju”. Reiškia, prieš jį reikia imtis priemonių.

13 Kiekvienas įstatymas numato bausmę, nes bausmė už Dievo įstatymo pažeidimą − tai mirtis. Ir žmonijai jis turėjo reikšti mirtį. Ir visa žmonija randasi po šito įstatymo bausme.

14 Taigi, kada Adomas ir Ieva nusidėjo, nebuvo galimybės, (jokios kitos priemonės), kad jie vėl galėtų būti Dievo akivaizdoje, kaip tik susidoroti su nuodėme. Ir nė vienas žmogus padaręs kokią nors nuodėmę, nesvarbu kokią, mažą ar didelę; reikia betarpiškai susidoroti su šita nuodėmė, pirma negu padaręs ją galės būti Šventojo Dievo akivaizdoje.
Tobulumas 3

15 Taigi, todėl, kada Adomas ir Ieva nusidėjo ir pažeidė įstatymą, jie tapo pavaldūs mirčiai. Ir įstatymas turėjo būti įvykdytas, todėl visa žmonija buvo pasmerkta mirties nuosprendžiui. Taigi, jeigu mes kelėtai minučių susikauptume ir pažiūrėtume į šį svarbų paveikslą, ir atsimintume, kad tai liečia kiekvieną esantį čia žmogų. Į šią mirties bausmę įtrauktas kiekvienas vyras ir moteris, kūdikis; dėl nusikaltimo žmonijos galvos, Adomo, dėl jo nusikaltimo, kiekvienas iš mūsų tapo nuodėmės auka.

16 Ir prieš nuodėmę turi būti imtasi priemonių. Ir todėl Dievas savo didžia beribe ir savo didžioje meilėje… Įstatymas turėjo atskirti nusidėjėlį nuo jo Kūrėjo; paskui jis [nusidėjėlis−Red.] būtų sunaikintas ir visiškai išnaikintas be jokios galimybės sugrįžti atgal, jeigu prieš nuodėmę nebūtų priimtos priemonės. Ir tuomet būtų visiškai nesunku patikėti į visišką nusidėjėlio sunaikinimą pabaigoje, nes jis visiškai, visam laikui atskirtas nuo Dievo Veido.

17 Dabar atkreipkite dėmesį į šitą nuodėmę. Ir kadangi Dievas teisingas, o Jis jokiu būdu negali būti neteisingas, nes Jis − visokio teisingumo šaltinis, tuomet Jam nieko neliko daryti, kaip tiktai paskirti bausmę už šitą nusikaltimą. O bausme buvo mirtis, nes Jis pasakė: “Nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”. Taigi, čia mums atsiveria liūdnas vaizdas.

18 Bet paskui, jeigu mes dar daugiau įsigilinsime į praeitį ir pamatysime pačius Dievo atributus, Biblijoje mums aiškiai sakoma, kad “Dievas yra meilė”. Tačiau būdamas meile, Jis turi būti teisingas. Tad meilė nereiškia kažkas tokio, su kuo galima žaisti ir išdykauti. Meilė − tai Dievo teisingumas.

19 Taigi, kada Dievas pamatė, kad Jo vaikai pažeidė Jo įstatymą, ir kad jie turi mirti, tuomet įsiterpė suveneri meilė, kad nutiestų kelią. Nes Dievas pamatė, kad šituos vaikus reikėjo visiškai, pilnumoj išnaikinti nuo Jo Veido. Nieko kito negalima buvo padaryti, nes jie pažeidė Jo įstatymą, o Jo įstatymo bausme buvo mirtis.

20 Ir tuomet Dievo meilė atsigręžė į Jo pavaldinius. O kada spinduliuoja Dieviška meilė, suveneri malonė sukuria meilės objektą. Ir Dievas išankstiniu žinojimu, kada Jis tiek pamilo savo tautą; tačiau, atsižvelgdamas į bausmę, Jis padarė taip, kad Edeno Sode įvyktų laikinai atstojanti mirtis. Tai yra, Jis pakeitė nekaltu kūriniu, avinėliu, neturėjusiu nuodėmės, ir tas tapo kaip pakaitalas, kad išpildytų ir mirtų vietoj kalto nusidėjėlio. Ir būtent dėka užmušto avinėlio buvo palaikoma Jo pavaldinių gyvybė.

21 Per visą Senojo Testamento laikotarpį buvo aukojamas avinėlių ir ožių, jaučių ir telyčių kraujas − pavaduojanti mirtis. Bet per visą didžio Dievo plano laikotarpį, Jo minčių gelmėj artinosi tikrasis Objektas, kuris bus…
4 Williamas Marrionas Branhamas

Visa tai buvo tikrojo Objekto šešėliu, kuris turėjo ateiti. O tuo tikru Objektu buvo, kuris turėjo ateiti, buvo Jo viengimis Sūnus. Visi nužudyti avinėliai buvo tik šešėliu. O šešėlis − tai tiktai negatyvi daikto pusė. Ir jie tiktai kalbėjo apie būsimąją Golgotą.

22 Dabar, dėl įsivaizdavimo, atverskime Biblijoje Laišką Žydams ir pradėsime čia nuo to, ką sako Paulius, didis apaštalas, stengdamasis atskirti dėl mūsų vieną nuo kito. Laiške Žydams 10-me skyriuje mes skaitome štai ką.

23 O aš taip myliu Žodį! Žodis yra Tiesa. Ir aš mėgstu skaityti Jį mano susirinkimui, nes aš žinau, kad teisme aš stovėsiu su jais. Ir aš turėsiu duoti ataskaitą. Tad, jeigu aš pateikiu tai iš Žodžio, tada aš nebūsiu kaltas, nes tai − Žodis, o Dievas atsakingas už Savo Žodį.

24 Šiandien mes matome, kad labai daug evangelistų ir kitų sutelkia žmones aplink kažkokią asmenybę. O-o, tai gėda! Ir kada važinėji po bažnyčias, randi, įeini į bažnyčią ir matai pastorių, kuriam charakteringas koks nors neįprastas elgesys, kokia nors emocija. Jeigu neatkreipsi dėmesio, tai ir visas susirinkimas pasigaus šitą dvasią. Jeigu jis truputi emocingas arba trūkčioja galva, arba kokia nors keistenybė, visa bažnyčia užsikrės tuo. Ir šiandien mūsų šiandieninėse bažnyčiose visokie jausmai ir panašios smulkmenos. Ir pas juos tokia painiava! Bet, o-o, mano mylimieji broliai, jeigu ir buvo laikas, kada mes turime stovėti ant Žodžio, tai šiandien.

25 Suprantate, man labai nesinorėtų stovėti teisme, žinant, kad pas mane buvo koks nors menkas-nepastovus, keistas apreiškimas ir aš įvedžiau žmones į paklydimą. Aš nenoriu, kad pas juos būtų mano dvasia arba mano elgesys, bet aš noriu, kad jie turėtų Dievo Dvasią pagal Dievo Žodį; tai gimdo Tiesą.

26 Todėl, šiandien vakare, dėl šito reikšmingo įvykio aš norėčiau perskaityti iš Amžinojo Dievo Žodžio. Taigi, mes suprantame, kad įstatymas egzistavo daug metų, bet įstatymas niekada negalėjo pašalinti nuodėmės. Kaip aš kalbėjau ankščiau, jis tiesiog buvo kalėjimu. Jis buvo griežtu tardytoju, kuris kalbėjo mums, ką jūs padarėte, bet neturėjo priemonės jūsų išlaisvinimui. Jis užstatė jus lombarde, bet nebuvo Išpirkėju, Kuris išpirktų jus. Jis tiktai jus pasodino į kalėjimą, kad leistų jums žinoti, kad jūs buvote nusidėjėliu. Dabar, skaitant atkreipkite dėmesį į Žydams, 10-tą skyrių.

Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį
dalykų vaizdą…

27 Atsiminkite, jis buvo būsimųjų gėrybių šešėliu. Šešėlis tik supažindina, kad yra vaizdas, sudarantis šešėlį.
Tobulumas 5

“Būsimųjų dalykų šešėlis, o ne pats vaizdas”. Pastebėkite, “dalykų”.

…o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis
aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus
tuos, kurie artinasi.

28 Taigi, Dievas pradžioje reikalavo tobulumo. Jėzus, kada atėjo į žemę, pasakė: “Būkite tobulu, kaip ir Dievas tobulas Danguje”. O įstatymas, turėdamas būsimųjų dalykų šešėlį, niekada negalėtų padaryti garbinančiojo tobulu. Supratote esmę? [Susirinkimas sako: “Amen”. −Red.] Dabar, dar kartą pakartokime, kad jūs jau tikrai nepraleistumėte šito. Dievas reikalauja tobulo šventumo. Niekas negali pasirodyti Jo veido šviesoje, turėdamas nors vieną dėmelę nuodėmės. Jėzus paliudijo apie tą patį ir pasakė: “Būkite tobuli, lygiai kaip Dievas tobulas Danguje”.

29 Ir Biblijoje sakoma, kad “Įstatymas savo aukomis niekada negali padaryti ateinančio tobulu”. Reiškia, įstatymas nieko negalėjo padaryti tobulo. Jis buvo tik kelrodžiu. Tos aukos, atnešamos kiekvienais metais, niekada negalėtų padaryti garbinančiojo tobulu. Vadinasi, niekas po įstatymu arba laikydamasis įstatymo, arba šešėliuose negalėjo būti tobulu.

Nes (antra eilutė), argi tos aukos nesiliautų?…

30 Jeigu aš ką nors galiu padaryti, kad tapčiau tobulu Dievo akivaizdoje, tada Kristui nebūtų reikėję už mane mirti. Jeigu jūs galite padaryti kažką tokio, kuo jūs nors ką užsitarnautumėte prieš Dievą, tada Kristus mirė veltui. Nei įstatymo laikymasis, nei jūsų įstatymo supratimai, nei jūsų asmeninis šventumas, nei jūsų sugebėjimas su kažkuo užbaigti: nustoti meluoti, nustoti vogti, nustoti rūkyti tabaką, nustoti vaikščioti į kiną − jūs vis tiek žuvę. Niekas negali padaryti šito! Prisijungimas prie bažnyčios, apeigos, ceremonijos, krikštas, bažnyčios nuostatai, mokymų studijavimas, maldų kalbėjimas, − visi šie dalykai neturės jokios reikšmės. Jūs žuvę! Jūs nieko negalite padaryti patys, nes jūs − nuteistas nusidėjėlis. Ir nėra nieko: nei jumyse pačiuose, nei studijavime, nei tame, ką jūs patys galėtumėte padaryti arba įsivaizduoti, kuo jūs galėtumėte nors kuo užsitarnauti Dievo akivaizdoje, nes jūs nuo pačios pradžios nusidėjėlis.

31 Ir Biblija pareiškia, kad mes visi gimėme nuodėmėje, gimę kaltėje, atėjome į pasaulį su melu lupose. Ir Dievas negalėtų priversti vieno žmogaus mirti už kitą, nes vienas lygiai taip pat kaltas, kaip ir kitas. Dievo akivaizdoje, arkivyskupas, gimęs šitame pasaulyje, buvo tiek pat kaltas, kaip ir žemiausiai puolęs nuolatinis baro lankytojas mieste. Vienas negali išpirkti kito.

32 Todėl jis imdavo nekalto gyvūno gyvybę, avinėlį.
6 Williamas Marrionas Branhamas

Ir Senajame Testamente pagal įstatymą nusikaltęs žmogus atnešdavo paaukoti avinėlį. Sakysim, jis pažeidė vieną iš įsakymų − jis atnešdavo avinėlį ir dėdavo jį ant aukuro, jis dėdavo ant avinėlio rankas ir išpažindavo savo nuodėmes, kad jis buvo neteisus ir žinojo, kad buvo kaltas… Ir buvo… Įstatymas reikalavo mirties. Ir vietoj savęs jis atnešdavo avinėlį. Ir kada jis… Šitam mažam gyvulėliui perpjaudavo gerklę, ir jis pradėdavo spardytis ir bliauti. Jeigu jums kada nors teko matyti pjaunamą avinėlį, − koks gailus rėksmas! Šitas vargšelis bando bliauti, o arterinė vena jam perpjauta. Ir jis spardosi ir krūpčioja, ir išsitiesia, paskui vėl krūpčioja ir bliauna. O kraujas čiurškia, liejasi ant jo vilnų ir aukojančiojo rankų.

33 Ir aukojantysis suvokė, kad paleistuvaudamas, meluodamas, vokdamas, kokia bebūtų jo kaltė, arba, netgi, piktai sumanydamas, kas tai bebūtų, nors truputi, − jis buvo kaltas, nes tokia buvo jo prigimtis. Jis buvo nusikaltęs žmogus, galbūt prieš savo norą, bet prigimtimi jis buvo kaltas. Ir jis turėjo suvokti, kad šitas nekaltas avinėlis mirė vietoj jo. Ir jam buvo gaila mažo gyvūno.

34 Bet žmogus (kaip tik avinėlis, pagaliau, mirdavo), su avinėliu krauju ant rankų jis išeidavo iš pastato su tuo pačiu troškimu širdyje, koks pas jį buvo pradžioje. Kodėl? Todėl, kad gyvybė, kuri buvo avinėlyje… Gyvybė yra kraujyje. Jūsų gyvybė jūsų kraujyje. Mes tai žinome. Ir gyvybė avinėlio kraujyje buvo gyvūno gyvybe, todėl, kada jo ląstelės suirdavo, ir gyvybė išeidavo iš gyvūno, ji negalėjo sugrįžti ant atgailaujančiojo, nes atgailaujantysis buvo žmogiška būtybe.

35 Kraujas pridengdavo, bet jis negalėjo visiškai išpirkti; nes žmogus išeidavo iš pastato su tokiu pat troškimu nuodėmiauti, koks pas jį buvo pačioje pradžioje. Bet, tai darydamas, jis su nekantrumu laukdavo to laiko, kada ateis tobulas Avinėlis. Ir jis atlikdavo tai kaip deginimo auką, nes nieko kito jis nežinojo.

36 Taigi, jūs matote, kada liejosi kraujas, ir gyvybė išeidavo iš gyvūno, ji negalėjo sugrįžti į žmogų, nes vienas buvo gyvūnu, o kitas − žmogus; iš nekalto gyvūno į kaltą žmogų.

37 Bet, o-o, kartą apie du tūkstančius metų atgal Betliejuje gimė tvartelyje Dievo Avinėlis ir buvo vedamas, kaip avis, paaukojimui. Kažkur tūkstantį devyni šimtai metų atgal, trečią valandą, Jis mirė kaip nesuteptas, nepriekaištingas Dievo Avinėlis, kabėjo ant kryžiaus Golgotoje ir mirė už kiekvieną nusidėjėlį. Dabar, kada atgailaujantysis ateina pas šitą Avinėlį tikėjimu! O tai visai kitas Avinėlis. Šitas Avinėlis ne toks, kaip kiti.

38 Niekas negali ateiti pas šitą Avinėlį, jeigu pirmiausia Dievas jo nepritrauks.
Tobulumas 7

Jūs matote Dievo suverenumą? O-o, aš tikiuosi, tai prasiskverbia dabar iki pat gelmių. Žiūrėkite. Dievas žinojo, kad pas Jį šitame pasaulyje yra avys. Jis žinojo, kad pas Jį bus žmonės, kuriuos reikės išgelbėti, ir Jo meilė pažvelgė žemyn ir pamatė tuos, kurie bus išgelbėti; todėl išankstiniu žinojimu Jis iš anksto paskyrė Bažnyčią susitikimui su Juo ten be dėmės ir trukumo. O jeigu Dievas pareikalavo Bažnyčios be dėmės ir trukumo, tai Jis turėjo turėti kažką, kas padarytų Ją tokia. Jis negalėjo pareikalauti Savo teisingumo… Jo teismai negalėtų leisti Jam pareikalauti šito, jeigu nebūtų galimybės tai padaryti.

39 Ir žmogus negali padaryti šito pats. Jis visiškas nevykėlis. Dievas davė jam pamatyti tai per įstatymą, per teisėjus ir per visą Senąjį Testamentą. Jis siuntė pranašus, Jis siuntė teisiuosius, ir pasirodė, kad visi iki vieno patyrė nesėkmę.

40 Taigi, Dievas, pagal Savo suverenią malonę, iš Šlovės vartų pasiuntė Savo Viengimį Sūnų užimti mūsų vietą.

41 Atsiminkite, jeigu Jis pasakytų, kad romos popiežius užimtų ją, tas negalėtų šito padaryti. Jeigu Jis pasakytų, kad Kenterburgo arkivyskupas padarytų tai, tas negalėtų šito padaryti. Jeigu Jis kreiptųsi į patį švenčiausią garbingiausią tėvą arba vyskupą pasaulyje, tai negalėtų šito padaryti. Jis būtų lygiai taip pat atmestas, kaip Judas Iskarijotas. Jis negalėtų padaryti šito, nes jis “gimė nuodėmėje, gimė nuodėmingu, atėjo į pasaulį su melu lupose”, ir pačiam reikalingas išpirkimas.

42 Aleliuja! Bet iš Šlovės vartų atėjo Tas; niekas kitas, ne kažkoks žmogus, ne kažkoks geras žmogus, ne žydas ir ne pagonis. Jis buvo ne kas kitas, kaip Visagalis Dievas, paslėptas žmogiškame kūne. Jis Pats atėjo, kad atneštų Savo Paties Kraują, nes Jis neatsirado per seksą. Seksas su tuo neturėjo nieko bendro. Bet Jis apgaubė mergelę, ir iš Kraujo ląstelės, kurią Jis Pats sutvėrė, gimė Nekaltasis.

43 Vadinasi, šiandien mano išgelbėjimas, jūsų, nepriklauso nuo mūsų asmeninių veiksmų. Jis priklauso betarpiškai nuo Visagalio Dievo suverenios malonės, Kuris išrinko mus Jame. Žinoma. Aš niekada negalėčiau tapti tobulu, ir jūs niekada negalėtumėte tapti tobulais. Ir mes netvirtiname, kad mes tobuli. Bet mes turime tą vienintelę paguodą, kad mūsų tikėjimas remiasi ant tobulos Aukos, kuri jau buvo priimta!

44 Tada iš kur mes žinome, kad gauname Tai? Kada atgailaujantysis tikėjimu uždeda rankas ant Viešpaties Jėzaus kūno ir patiria nuodėmės siaubą ir pajuokos spjūvį ant savo veido, jaučia Getsemanės dejones, Golgotos kančias ir žino, kad jis kaltas, ir teisingai išpažįsta savo nuodėmes: “O Palaimintasis Viešpatie, aš kaltas. Ir niekas kitas negalės padėti man, išskyrus Tave.
8 Williamas Marrionas Branhamas

Ir tikiu… Tu kvieti, Šventoji Dvasia atėjo ir prašo mane ateiti. Ir dabar aš tikėjimu priimu Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją”. Ta Gyvybė, kuri išėjo iš Jo Golgotoje, pavadinta Šventąja Dvasia, paslėpta Viešpaties Jėzaus Kraujo ląstelėje, sugrįžta į atgailaujantįjį ir krikštija jį Šventąja Dvasia į Kristaus Kūną.

45 O Jis jau buvo teistas. Nereikia jaudintis dėl teismo. Kada aš pasisuku ir žiūriu į šitą nukryžiavimo vaizdą, aš suvokiu, kad jis simbolizuoja Jo kūną. Ir šis kūnas jau buvo teistas. Pagal gailestingumą Dievas negali teisti jį dar kartą, nes jis jau buvo teistas. Dievas išliejo ant šito kūno mirties teismą. Ir kol aš turiu galimybę pasislėpti šitame kūne! Teismas krito ant Jo už mane ir už jus. Mes laisvi! Laiške Romiečiams 8:1 sakoma: “Taigi dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią”. Štai jums, prašom, jokio pasmerkimo! Man nesvarbu, kas vyksta, jūs paslėpti po Krauju!

46 Dar kartą, kaipgi mes įeiname į šį Kūną? Pirmame Korintiečiams Laiške 12:13 sakoma: “Viena Dvasia!” Kaip ateina Dvasia? Per Auką. O kur randasi Dvasia? Kraujyje. Kodėl gyvulio kraujas negalėjo grįžti? Tai buvo gyvulys. Gyvulio dvasia negalėtų įeiti į žmogaus dvasią ir ką nors su juo padaryti, nes žmogiška dvasia gyvybės pakopoje yra aukščiau gyvulio. Bet ir kito žmogaus dvasia negalėtų sugrįžti. Jeigu jumyse kokio nors protėvio dvasia, tai spiritizmas. Bet atėjo pats Dievas, kad Jo Paties Dvasia, būdama aukščiausios pakopos dvasia, galėtų sugrįžti į atgailaujantįjį Šventosios Dvasios krikšto pavidale per Kristaus Kraują ir įvesti jį į Kūną. Jis saugus!

47 Klausykite. Su jaučių ir ožių krauju nieko nebūtų išėję, kadangi jis buvo bejėgis. Dabar pradėkime skaityti, kažkur nuo 12-tos eilutės. Gerai. Su jaučių ir ožių krauju nieko nebūtų išėję, ir jis negalėjo išpirkti. Stebėkite.

Jis gi, (Kas Jis? Vyskupas? Ne. Romos popiežius? Ne.)…

O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo
Dievo dešinėje,

Nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo
kojų.

48 Jūs pasiruošę? Jūs pasiruošę išgirsti Žodį? [Susirinkimas sako: “Amen”. −Red.] Paklausykite, paskui aš noriu, kad jūs leistumėte Jam giliai įsiskverbti. Klausykite atidžiai.

Vienintele atnaša (ne metai iš metų, ne prabudimas po prabudimo, ne susirinkimas po susirinkimo, ne diena iš dienos)…
Tobulumas 9

Vienintele atnaša…padarė t-o-b-u-l-u-s (Jie padarė? Jis padarė!)…

Vienintele atnaša…amžiams padarė tobulus (toks Dievo reikalavimas)
šventinamuosius.

49 Štai jums, prašom. Štai Kristaus mirties rezultatas. Štai Golgotos rezultatas. Jis Savuoju Krauju visiškai išpirko mūsų nuodėmes ir visam laikui padarė tobulus Savo tikinčiuosius. Todėl Kristuje mes stovime nepriekaištingais, tobulais Dievo Visagalio akivaizdoje. Mes netekome savo privilegijos savo mokymais; mus visus išmokė, kad reikia pakilti iki tam tikro lygio, kad reikia ką nors padaryti. Ne, mano broli, svarbu ne tai, ką tu padarei, o tai, ką Dievas padarė dėl tavęs! Mes jau dabar, jeigu mes išteisinti tikėjimu, mes tapome visam laikui tobulais Dievo akivaizdoje.

50 Tada Jėzus pasakė: “Todėl, būkite tobuli”. Vadinasi, tapome tobulais visam laikui. Dievas per Kristaus mirtį tūkstantį devynis šimtus metų atgal visam laikui padarė tobulu tikintįjį, kurį Jis iš anksto numatė prieš pasaulio sutvėrimą. O ką Jis pašaukė, tuos Jis išteisino. “Ką Jis iš anksto numatė, tuos Jis ir pašaukė; ką Jis pašaukė, tuos Jis išteisino; ką Jis išteisino, tuos Jis jau pašlovino”. Jis padarė Savo tikinčiuosius tobulais!

51 Atkreipkite dabar dėmesį, dabar grįžkime prie 1-jo sakinio.

Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį
dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios
kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.

52 Atkreipkite dėmesį į žodį “tobulas”, apie kurį mes ir kalbame.

Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti,
daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?

53 Kas čia turima omenyje? Tai žodis sąžinė, jo teisingas vertimas “noras”. Ir jeigu žmogus, teisingu būdu kaip garbintojas ateina prie Kristaus, matydamas Jo kančias, ir jis atsiduoda Kristui, ir sako: “O Viešpatie Dieve, manyje nėra nieko, kas gali išpirkti, bet aš visiškai pasikliauju Tavimi”, tada Šventoji Dvasia įeina į žmogaus širdį − pats nuodėmės klausimas išsisprendžia visam laikui, nes iš jūsų paimamas visoks noras nuodėmiauti. Nes, jeigu įstatymas galėtų tai padaryti, tų aukojimų netektų nutraukti; bet kadangi jis negalėjo šito padaryti, Kristus turėjo mirti, kad padarytų mus tobulais.

54 Draugai, kiek visko šiandien būtų galima pasakyti apie tobulumą. Mes vis stengiamės apjuodinti kažką kitą, kad parodytume, kad mes šventesni už jį.
10 Williamas Marrionas Branhamas

Bet jeigu mes tik pažvelgtume į šį paveikslą: tik iš Dievo malonės mes tokie, kokie esame.

55 Čia kurį laiką atgal Ohajuje aš gavau karčią pamoką. Aš vedžiau susirinkimą Ohajuje ir gyvenau už miesto. Dėl daugybės žmonių aš negalėjau pasilikti mieste.

56 Mes valgėme dankerių restoranėlyje. Ir mus aptarnavo tokios mielos oficiantės, ir tvarkingai apsirengusios, ir labai tvarkingos, kaip pritinka moterims. Tai buvo rojaus kampelis, kuriame malonu pavalgyti. Virtuvė blizgėjo nuo švaros. O sekmadieniais jie užsidarydavo ir eidavo į savo bažnyčią. Aš truputi išalkau, aš ruošiausi pamokslauti sekmadienį po pietų.

57 Ir aš nuėjau į eilinį…paprastą, eilinį amerikietišką restoranėlį, kad pavalgyčiau. Įeinu pro duris, ir ką aš girdžiu: dirba žaidimo automatas! Ir ten stovėjo mano ūgio vyriškis, tikriausiai vedęs, kuris apkabinęs kažkokią moterį žaidė automatu. Netgi pats policininkas, mūsų teisėtvarkos saugotojas, mūsų turto, stovėjo ten, pažeisdamas tai, ką jam reikia ginti, nes Ohajuje draudžiama žaisti azartiniais žaidimais, žaidė automatu.

58 Ir aš pasisukau ir pažiūrėjau į patalpos galą, ten buvo krūva paauglių, o ant grotuvo sukosi plokštelės su šituo bjauriu rokenrolu. Pas 18 metų mergaitę buvo labai daili moteriška figūra. Bet ji stovėjo ten su truputi sutrumpintu iš priekio sijonuku, o vienas iš šitų vaikinų lietė rankomis mergaitę, kur nedera. Ir jie rūkė ir gėrė.

Ir aš pagalvojau: “O Dieve, kaip Tu gali tai kentėti?”

59 Ir aš pažvelgiau į dešinę, išgirdęs, kaip kažkas ištęstai sudejavo. Ir ten sėdėjo pagyvenusi moteris, galbūt 60 ar 70 metų. Ji buvo tais vulgariais rūbeliais, pridengiančiais jos kojas tiktai kažkur puse, o jos vargšė susiraukšlėjusi oda buvo visai glebna. Ir ant jos lupų buvo šita kosmetika, o ant veido užtepta didžiulė melsvai raudona dėmė; bateliais, sandalais, nagai ant kojų nudažyti melsvai raudonai; rankų nagai nudažyti melsvai raudonai. Ir jos plaukai buvo labai trumpai nukirpti ir sugarbanoti, ir nudažyti mėlynai. Ir aš pažvelgiau į ją.

60 O už šito stalo sėdėjo du girti vyrai. Vienas iš jų (tai buvo vasara) su didele sena kariška miline, su pilku šaliku apvyniotu aplink kaklą, ir visas barzdotas, atsirūgdamas ir panašiai. Ir jie, tai yra vyrai, atsiprašė jos ir nužingsniavo štai taip į tualetą.

61 Aš stovėjau ten. Ir aš pasakiau: “Dieve, kodėl Tu viso to nesunaikini? Kodėl Tu tiesiog visa tai nenugramzdini po žeme?” Aš pasakiau: “Nejaugi mano mažai
Tobulumas 11

Sarai ir Rebekai teks augti tokioj aplinkoj, kaip ši?” Aš pasakiau: “Kaip Tu, Dieve, Savo didžiame šventume gali dar žiūrėti į tai, kaip tai, ir nesiusti žemės drebėjimo, kad visa tai prasmegtų?”

62 Ir kada aš stovėjau ten, smerkdamas šią moterį, smerkdamas, aš žengiau pro duris. Aš pajaučiau, kad pas mane atėjo Dievo Dvasia, ir aš žengiau pro duris.

63 Ir aš pamačiau, kaip kažkas sukasi. Ir kada pamačiau šį regėjimą, tai pasirodė besisukanti žemė. Ir kada aš atkreipiau dėmesį, aplink žemę buvo tamsiai raudona juosta, aplink žemę. Ir kada aš priartėjau prie žemės, aš pamačiau, kaip aš, dar berniukas, dariau tai, ko neturėjau daryti; galbūt ne visai jau taip, bet tai buvo nuodėmė. Ir kiekvieną kartą, kada aš kažką darydavau, aš mačiau, kaip didžiulis juodas šešėlis kilo į Dangų. Dievas būtų sunaikinęs mane už tai akimirksniu.

64 Paskui aš pamačiau, kad tarp manęs ir Dievo stovi šį tobula Auka. Aš pamačiau Jį, stovintį ten su dygliais ant galvos ir spjūviu, tekančiu per Jo veidą. Ir kiekvieną kartą, kada mano nudėmės pradėdavo kilti į Dievą, Jis ištiesdavo ranką ir gaudė jas, kaip bamperis mašinoje. Jis saugojo mane nuo mirties. Ir kiekvieną kartą, kai aš blogai elgiausi, Dievas būtų sunaikinęs mane. Žinoma, šito reikalauja Jo šventumas. Šito reikalauja Jo įstatymas. Ir kiekvieną kartą, kada aš kažką darau, arba jūs kažką darote, Jėzaus Kristaus Kraujas veikia kaip bamperis. Ir aš supratau, kad ta tamsiai raudona juosta reiškia tai, kad Kraujas ir toliau saugo žemę.

65 Ir kada aš stovėjau ten ir žiūrėjau, aš priėjau prie jo kiek arčiau, kada pastebėjau Jį. Ir aš išgirdau, kaip Jis sakė: “Tėve, atleisk jam, jis nežino, ką daro”. Ir aš pažiūrėjau žemyn, ir ten gulėjo knyga. Ir ten buvo raštininkas- Angelas, kuris stovėjo šalia Jo. Ir kiekvieną kartą, kada aš nuodėmevau, tai buvo užrašoma į knygą. Ir ant jos buvo užrašytas vardas. Ir aš suvokiau, kad vienąkart…ši Kraujo juosta bus nuimta, ir man teks stoti Dievo Akivaizdon su visu nuodėmingu gyvenimu. Bet aš pamačiau, kad iš Savo malonės Jis laikė mano nuteisimą.

66 Aš nuolankiai priėjau prie Jo. Aš kritau ant kelių ir pasakiau: “O Jėzau, Dievo Sūnau, aš nevertas ateiti prie Tavo Artumo. Bet, prašau, atleisk man už tai, ką aš padariau!”

67 Jis palietė Savo ranka šoną, paėmė seną knygą ir parašė ant jos “atleista”, numetė ją už Savo nugaros, ir su mano nuodėmėmis buvo užbaigta! Paskui Jis griežtai pažiūrėjo į mane, Jis pasakė: “Dabar Aš atleidau tau, bet tu nori nuteisti ją”. Tada aš supratau, ką visa tai reiškė.
12 Williamas Marrionas Branhamas

68 Kada aš išėjau iš regėjimo, aš priėjau prie jos, aš pasakiau: “Laba diena!”

69 Ji gėrė. Ji pažvelgė į mane ir pasakė: “A-a, labutis”.

Aš pasakiau: “Galiu prisėsti?”

Ji pasakė: “Aš jau turiu draugus”.

70 Aš pasakiau: “Aš ne tai turiu omenyje, ponia. Aš tiesiog noriu minutėlę pakalbėti su jumis”.

Ji pasakė: “Sėskis”.

71 Ir aš pasakiau: “Ledi, vos kelėta minučių atgal, stovint ten už durų…” Aš pradėjau pasakoti jai. Ir kada aš pažvelgiau, ašaros riedėjo jai per skruostus. Ir ji man pasakė… Aš pasakiau: “Ledi, jūs juk nenorite štai taip pasielgti. Jėzus mirė, ir Jo Kraujas sulaiko Dievo teismą. Jūs juk nenorite šito daryti”.

72 Ir ji pasakė: “Ne, pone”. Ji pasakė: “Mano tėvas buvo diakonu bažnyčioje. Aš užaugau Krikščioniškoje šeimoje. Mes su vyru buvome nariais-steigėjais ir gyvenome Krikščionišką gyvenimą”. Ji pradėjo pasakoti man, kad po jo mirties… Pas ją buvo dvi jaunos dukros, ir ji iškrypo iš kelio. Ir dukros paliko ją, ir ji praleido gyvenimą tuščiai. Ir ji galvojo, kad jai nebeliko jokios vilties.

73 Bet aš pasakiau: “Dieve, būk gailestingas! ‘Ką Jis iš anksto numatė, tuos Jis pašaukė’.”

Ji pasakė: “Tai jūs − tas gerbiamas Branhamas?”

Aš pasakiau: “Taip”.

74 Ji pasakė: “Man labai gėda dėl savęs, kad sėdžiu čia tokia išvaizda”. Ji pasakė: “Jūs galvojate, kad man liko dar šansas?”

75 Aš pasakiau: “Jėzus su ištiestomis rankomis laukia, kad jūs ateitumėte, ledi”. Ir kiti žmonės sukluso. Ir aš pasakiau: “Prašau, prieikite su manimi štai čia!”

Ji pasakė: “Taip, pone”.

76 Ir aš paėmiau ją už rankos. Aš pasakiau: “Jūs maždaug tokio pat amžiaus, kaip mano mama. Ar nepalenksite su manimi kelių čia, ant grindų?” Ir tą dieną ten, ant grindų, mes pavertėme tą vietą į senovinį susirinkimą.
Tobulumas 13

Ir Dievas išgelbėjo šią moterį iš Savo malonės. Ji apsirengė ir atėjo į susirinkimą, ir, kiek aš žinau, gyvena šiandien Krikščionišką gyvenimą.

77 Kas tai? O-o, Dievas reikalauja tobulumo! Jis reikalauja jūsų atgailos. Jis reikalauja jūsų ištikimybės Jam. Bet Jis šiandien žiūri. Nesvarbu, kiek jūs nuodėmiavote, ar mažai ar daug, jūs vis tiek nusidėjėlis ir galite įeiti ne kitaip, kaip tiktai per Jėzų Kristų, visa apimančią Dievo Auką. O Jame jūs tapote tobulais visam laikui. Pagalvokite apie tai! Tai visai ne mūsų darbai. Ne tai, kad jūs pradėsite viską iš naujo. Ne tai, kad jūs pradėsite naują gyvenimą. Tai išpažinimas jūsų neteisumo ir Dievo malonė jums. Tai priveda jus prie tobulumo, ir tuomet jūs tampate tobulais Jėzuje Kristuje.

78 Šiandien aš tikiuosi, mano drauge, kol mes čia šiuo svarbiu lemtingu momentu, kada reikia priimti sprendimą, išgirdus šią istoriją. Tikriausiai jūs dar niekada šito negirdėjote. Bet jūs negalėsite išeiti per vienas iš tų durų tokiu pat žmogumi, kokiu įėjote, jūs turėsite išeiti geresniais arba blogesniais.

79 Ir kol mes minutei nulenkiame galvas, aš noriu, kad jūs rimtai pagalvotumėte apie tai. Kaip su jūsų siela šitą vakarą? Jėzus Kristus mirė už mus.

80 Jūs pasakysite: “Broli Branhamai, kada man pavyks neberūkyti, kada aš nebegersiu, kada aš galėsiu visai tai ištaisyti, aš padarysiu tai”. O-o, taip niekada nieko neištaisysi. Jūs niekada negalėsite šito padaryti. Kodėl gi jums tiesiog neateiti tokiais, kokie jūs esate? Ir tikėjimu eikite prie tos Jo švento Kraujo Srovės, tuomet kol gyvi, jūs giedosite apie tiesą ir meilę.

81 Kam imti pakaitalą? Kam bandyti įeiti su savo bažnyčios pagalba? Kam bandyti įeiti remiantis tuo, kad jūs nustosite gerti arba meluoti? Ateikite tobulumo keliu! “Nes viena Auka Jis visam laikui padarė tobulais šventinamuosius”.

“O kaip man tapti pašventintu?”

82 Išpažinkite savo nuodėmes Jėzaus Kraujo akivaizdoje, išeinantis iš to Kraujo sugrįš į garbintoją ir pašventins jį nuo pasaulio geidulių. Nes šita visa apimančia Auka Jis pašventino mus; viena Dvasia mes visi pasikrikštijome į vieną Kūną. “Dabar nėra jokio pasmerkimo tiems, kurie Jėzuje Kristuje, tiems, kas gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią”. Jeigu jūs stengiatės gyventi pagal Dvasią, o kaip ir ankščiau geidžiate kūniškų dalykų, tai Auka buvo pritaikyta jums nepakankamai. Bet, vienąkart apsivalę, garbintojas daugiau nebeturi noro nuodėmiauti.

83 Tai buvo Golgota. Tai ne vieta padavinėti gėles arba kažkokia vietelė dėl to ar ano.
14 Williamas Marrionas Branhamas

Tai buvo ta vieta, kur Dievas susitaikė su žmogumi. Tai buvo ta vieta, kur žmonijai buvo duota taika ir tobula apsauga. Mano nuodėmingas drauge, ar nenueisi tu dabar su manimi į Golgotą, kad tikėjimu padengti šį Kraują ant savo sielos ir leisti Šventajai Dvasiai ateiti ir pašventinti tave Jo didžia Auka?

84 Ar prieš maldą nepakeltumėte rankos į Dievą ir nepasakytumėte: “Būk gailestingas man, Dieve. Aš išpažįstu visas savo nuodėmes, šitą vakarą didį penktadienį. Ir aš labai branginu tą didžią kančią, kurią Kristus iškentė už mane. Dabar aš dedu savo paties valią, savo motyvus ir visa kita, kad nuo šitos dienos ir toliau sekčiau Tave”. Ar nepakelsite rankos, sakydami: “Prisimink mane, broli Branhamai, maldoje. Toks mano širdies sprendimas”? Ar neatsiras dar kas nors šį nepaprastą vakarą? Mes palauksime kol kas minutę. Štai čia iš dešinės nuo manęs, beabejo, ten yra toks. Ar gėdijatės savo nuodėmių? Ar gėdijatės jūs to, ką darėte?

85 Pasaulis šiandien ieško didvyrių. Ir jame yra didvyriai, jeigu kalbėtume kūniškai.

86 Kartą ten, Šveicarijoje, kada nepriklausoma Šveicarija buvo pavojuje, grupelė šveicarų susirinko laukuose gintis − ginti savo ūkį. Gausi puolanti armija jiems buvo per daug stipri − jie visi buvo apmokyti, turėjo didžiules ietis ir skydus. Šveicarams beliko tiktai pasiduoti. Juos prispaudė prie kalno. Tuomet į priekį išėjo didvyris. Kažkas turėjo žūti. Ir jeigu jie pralaimėtų mūšį…

87 Jie galėjo kautis tik senais pjautuvais nuo dalgių ir akmenimis, lazdomis, kai tuo tarpu puolanti armija atrodė kaip plytų siena. Jeigu juos paimtų, tai jų brangios mielos žmonos būtų išprievartautos, jų jaunos dukros būtų išprievartautos, ir jų mažylius užmuštų, jiems sudaužytų galvas, jų šeimoms būtų galas, viskas žūtų.

88 Tuomet ten buvo vienas žmogus, kurio vardą per greitai užmiršta, vardu Arnoldas fon Vinkelridas. Jis išėjo į priekį ir pasakė: “Šveicarijos vyrai, šią dieną aš atiduodu savo gyvybę už Šveicariją”. Jis pasakė: “Tiesiai už to kalno stovi baltas namukas. Manęs laukia žmona ir trys vaikai. Bet jie manęs daugiau niekada nebepamatys, nes šią dieną aš atiduodu savo gyvybę už Šveicariją”.

Jie pasakė: “Ką tu darysi, Arnoldai fon Vilkenridai?”

89 Jis pasakė: “Paskui mane! Iš visų jėgų kovokite tuo, ką tik turite”.

90 Ir jis apžvelgė armiją, kol nesurado pačią iečių tirštumą. Po to jis pakėlė aukštyn rankas, pasileido bėgti prie tos tankios kaip iš plytų sienos iš iečių, šaukdamas: “Kelią laisvei! Kelią laisvei!” Šimtai iečių nukrypo atremti jo ataką;
Tobulumas 15

jis ištiesė rankas ir priėmė jas į savąją krūtinę, jie persmeigė jį, ir jis žuvo ant tu iečių antgalių. Tie šveicarai pasekė jį su vėzdais ir lazdomis. Šis didvyriškas pasielgimas privertė armiją taip bėgti, kad šveicarai išvijo juos iš šalies. Ir nuo tos dienos pas juos niekada nebuvo karo.

91 Atsistokite Šveicarijoje ir paminėkite Arnoldo fon Vinkelrido vardą, ir jūs pamatysite, kaip ims riedėti ašaros skruostais. Kodėl? Jis išgelbėjo jų šalį. Tai buvo didvyriškas žygdarbis; beveik nesulyginamas ir niekieno nepasiektas šitoje žemėje.

92 Bet, o-o, jis buvo smulkmena palyginus su tuo, kas įvyko vienąkart! Kada stovėjo Adomo giminė, demonai artinosi iš visų pusių, pranašai nepateisino lūkesčių, įstatymas pavedė, jaučių ir avių aukos pavedė, žmogiška prigimtis pavedė, visa kita. Ir neskaitlinga Adomo giminė stovėjo nugalėtu; demonai, prietarai, ligos, negalės turėjo pranašumą skaičiumi. Danguje buvo Tas, Kuris išėjo į prieki ir pasakė: “Tą dieną aš mirsiu už Adomo giminę”. Jis atėjo į žemę ir tapo kūnu. Jis pažiūrėjo tiesiai ten, kur buvo tamsus iečių gausumas. Pati tamsiausia grėsmė žmonijai buvo mirtis, ir Jis leido įsmigti mirčiai į Savo krūtinę. Ir Golgotoje Jis sumokėjo auka, sušukdamas: “Kelią Laisvei!”

93 Ir Jis šaukia Savo Bažnyčiai: “Paimkite Tai, ką Aš palikau jums − Mano Kraują ir Mano Dvasią − ir kovokite viskuo, ką tik turite”. Drauge, šiandien mes galime nugalėti Šito pagalba. Tu gali nuvyti šėtoną šalin nuo savęs. Visus senus priešus, kurie yra tavo gyvenime, galima išvaryti Krauju ir Kristaus Dvasia, ir jūs galite stovėti tobulais Jo akivaizdoje. Kristus nutiesė kelią!

94 Ar galite jūs nors pakelti į Jį ranką ir pasakyti: “Atleisk man”? Telaimina tave Dievas, broli. Kas nors dar: “Būk gailestingas man, Dieve, aš dabar išpažįstu savo nuodėmes”?

95 Gal yra kokie nors drungni bažnyčios nariai, kiekvieną dieną einantys į bažnyčią, ir, galbūt bandantys būti kiek įmanoma dievobaimingais, bet vis dėlto, jūs žinote, kad greitas pyktis ir abejingumas, ir egoizmas, įpročiai prispaudžia jus taip, kad neturite pergalės? Ar norite šiandien apsivalyti nuo viso šito Krauju? “Nes, vienąsyk apvalyti, atgailaujantysis daugiau nebeturi noro…” Ar nenori tu, bažnyčios narį, pakelti rankos? Telaimina jus Dievas, ledi. Pakelkite rankas ir pasakykite: “Broli Branhamai, prisimink mane maldoje”. Telaimina jus Dievas, ledi. Teisingai. Štai tai tikra… Taip ir reikia daryti. Telaimina jus Dievas ten gale, pone.

96 Kas nors dar, pakelkite ranką, sakydami: “Būk gailestingas man, Dieve. Aš žinau, kad išpažįstu Krikščionybę, bet aš negyvenu juo. Aš žinau, kad negyvenu. Ir savo širdyje aš tikrai nesusitaikęs su Tavimi.
16 Williamas Marrionas Branhamas

Aš noriu būti vienu iš Dievo išrinktųjų. Aš jaučiu širdyje, kad aš išrinktas, bet aš dar nenumečiau nuo savęs naštų, kurios taip lengvai parklupdo mane. Ir aš noriu šiandien numesti jas nuo savęs. Ir iš Dievo malonės aš padarysiu tai. Pasimelsk už mane”. Ar nepakelsite rankos? Telaimina jus Dievas, ledi. Kas nors dar? Mes dar palauksime.

97 Dabar, kol mes tyliai laukiame, visi, nulenkę galvas maldoje, tyliai giedokite tai.

Gyvybės šaltinį Dievas atvėrė
Šventame Kristaus Kraujyje;
Ir visus, kuriuos Kristus nuplovė
Sielai rado ramybę,…

98 Pamastykite dabar apie tai! Nebandykite tai nuplauti. Kristus ant jūsų rankų.

99 Pilotas pabandė tą rytą, apie šeštą valandą, bet jo rankos iki šiol kraujuotos, kalti dėl kraujo. Jūs žinote, kas su juo atsitiko. Jis nuvyko į Šveicariją praėjus daug metų, išprotėjo, prigėrė baseine. Šiandien ryte į Šveicariją suvažiavo šimtai žmonių, kad pažiūrėtų šios scenos: melsvas vanduo kunkuliuoja iš dugno šito didelio baseino. Tai daro kiekvienais metais. Sako, tai sena legenda, kad Dievas atmetė vandenį nuplauti jo rankas.

100 Broli, nesvarbu, kiek tu kartų krikštijaisi, ką tu bebandytum daryti, niekas neapvalys tavo rankų, išskyrus Kristaus Kraują. Dievas atmetė jį [vandenį]. Ir melsvas vanduo, praėjus dviem tūkstančiam metų, ir toliau kunkuliuoja. Dievas atmeta jį. Jūsų teisumas negali apvalyti jūsų nuodėmių. Niekas, tik Jėzaus Kraujas! Pagalvokite dabar apie tai. Dar minutę, ir mes melsimės.

101 Norėtųsi dabar kai ko paklausti. Kada Jis stovėjo tą rytą ten, teisme prieš Pilotą, ir pasakė: “Jeigu Mano Karalystė būtų iš šito pasaulio, aš prašyčiau savo Tėvo, ir Jis iškart pasiustų Man dvylika legionų Angelų”. Tada kai vienas iš jų galėtų sunaikinti žemę. “Aš prašyčiau Jo, ir Mano žinion būtų pristatyta dvylika legionų Angelų”. Jis galėtų padaryti tai. Bet Jis stovėjo ten romus ir nuolankus, kad priimtų mūsų nuodėmes ir mirtį.

102 Ar nesate šiandien dėkingi už šią Auką, jūs, kuriems reikia šito ir reikia Dievo palaiminimų, ar neatsistotumėte dėl šitos maldos? Tiesiog atsistokite, kas norite, kad jį prisimintų šitoje maldoje, pasakykite: “Dieve, būk gailestingas man. Aš kaltas, aš elgiausi neteisingai, ir dabar aš noriu priimti atleidimą per Jėzų Kristų”. Ar neatsistotumėte tiesiog dabar? Telaimina tave Dievas, jaunoji ledi. Tai drąsus poelgis. Taip ir pasilik stovėti.

103 Jūs norite man pasakyti, kad jūs pakėlėte ranką
Tobulumas 17

ir netgi nepakankamai nuoširdus, kad atsistotumėte? Kokią gi naudą atnešė jums Evangelija? Ach, taip žaisti su bažnyčia, žaisti su Dievu! Ta valanda visai arti, vienąsyk atominė bomba nukris kur nors čia, ant vieno iš šitų didelių parako fabrikų. Nebus ir nei sekundės dalies apmastymui. Tada bus jau per vėlu ir, galbūt, iki sekančių Velykų, arba netgi šių Velykų. Atsistokite dabar, prašau, pasakykite: “Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui. Aš dabar priimu Kristų, dėka Jo Paties paaukojimo permaldavimui už mano nuodėmę. Ir iš Jo malonės, ir tiktai iš Jo malonės, aš galiu būti Jo akivaizdoje”. Išpažinkite, kad neteisūs! Slepiantis savo nuodėmes neturės pasisekimo. Kas išpažįsta savo nuodėmę, to bus pasigailėta. Tai jūsų reikalas. Jis stebi.

104 Mūsų Palaimintasis Viešpatie, štai šį vakarą pakankamame skaičiuje stovi trys atgailaujančios sielos, vienas vyras ir dvi moterys.

105 Kada aš prisimenu, Viešpatie, Golgotą, kada vienas iš vienos pusės pasakė: “Viešpatie, prisimink mane, kai Tu ateisi kaip karalius”; kitas pasakė: “Jeigu Tu − Tas, leisk mums pamatyti stebuklą, nuimk mus nuo kryžiaus ir išgelbėk Save”. O tas pasakė: “Dieve, pasigailėk manęs”. Ir Tu pasukai galvą į dešinę pusę ir pasakei: “Šiandien su Manimi būsi rojuje”. Bet Tu nieko nepasakei kitam, todėl, kad nebuvo atgailos.

106 Ir, Dieve Tėve, aš meldžiu, kad jie, galbūt… Aš tikiuosi, kad pastate tiktai jie trys jaučia, kad jiems iš tikrųjų reikia išpažinti savo nuodėmes. Bet tegu jie ateina visa apimančiu keliu, kryžiaus keliu. Atleisk jiems, Viešpatie, ir palaimink juos. Jie stovi šiandien vakare čia, kadangi Tu stovėjai už juos teismo salėje pas Pilotą, kadangi Tu stovėjai už juos tarp Dangaus ir žemės, kada saulė nusileido, ir mėnulis nebešvietė, ir šventyklos uždanga perplyšo nuo viršaus iki apačios. Aš meldžiu, Dieve, kad Tu palaimintum juos ir dovanotum jiems Savo malonę, ir apvalytum juos Savo Krauju. Ir krikštytum juos Savo pašventinančia Jėga į Tavojo Sūnaus, Jėzaus Kristaus Kūną, tada jie bus išsaugoti visai Amžinybei. Palaimink kitus, kurie jaučia, kad su jais viskas gerai, kad jie jau pergyveno tai ir pasielgė taip. Aš meldžiu apie tai palaiminimų dėl jų, Kristaus Vardu. Amen.

107 Telaimina jus Dievas. O jūs, stovintys šalia jų, kas atsistojo, kas nors ištieskite ir paspauskite jiems ranką ir pasakykite: “Telaimina tave Viešpats”, teisingai, kaip bendravimo ranką.

108 Mes dabar truputį užtęsėme tarnavimą. Kas iš jūsų myli Viešpatį Jėzų? Pakelkite ranką. [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Dabar tyloje arba kaip galima tyliau, prisimenant apie Jį, Kuris visur esantis, Kuris šiandien vakare čia, gal, tyliai sugiedokime.
18 Williamas Marrionas Branhamas

Būtent ten, ant kryžiaus, kur Kristus kentėjo
Kur atleidimo aš prašiau,
Ten Jis mane (kada jūs atsakėte į reikalavimą,
padėjote ant Jo rankas),
Ten Jis mane išteisino Savo Krauju.
O, šlovė Jam!

Dabar, nulenkę prieš Jį galvas, tyliai sugiedokime.

Kur atleidimo aš prašiau,
Ten Jis mane išteisino Savo Krauju.
O, šlovė Jam!

O, šlovė brangiausiam Vardui Jo!
O, šlovė brangiausiam Vardui Jo!
Ten Jis mane išteisino Krauju,
O, šlovė Jam!

109 Dabar tyliai, nulenkę galvas. Jūs, kas išgelbėti, pasakykite: “O-o…” Pakelkite savo ranką.

O-o, nuostabus Šaltinis, kur atleista nuodėmė!
Džiaugiuosi, kad įvestas ten!
Ten švariu išlaiko Jis,
O, šlovė Jam.
O, šlovė brangiausiam Vardui Jo!
O, šlovė brangiausiam Vardui Jo!
Ten Jis mane išteisino Krauju,
O, šlovė Jam!

110 Dabar, nuleidę rankas, nulenkę galvas. Aš ką tik prisiminiau; kažkas paskambino kelėta minučių atgal ir pasakė, kad kažkas nori, kad jį prisimintų šiandien vakare maldoje, už kūno sveikatą. Negalės sugrįžti į susirinkimą sekmadienį vakare, į didelį išgydymo tarnavimą. Jūs, norintys, kad jus dabar prisimintų maldoje, prašau, atsistokite.

Jis mane išteisino Krauju.
O, šlovė Jam!
O, šlovė…

111 Dabar su nulenktomis galvomis. “Jis buvo sužeistas dėl mūsų nuodėmių, sužalotas už mūsų neteisybes, bausmė pasauliui buvo ant Jo, ir Jo randais jūs buvote išgydyti”.
Tobulumas 19

O, šlovė Jam!

112 Palaimintasis Tėve, kada mes dabar nuolankiai prieiname prie kryžiaus, kur mane surado malonė ir jėga, ten šventos meilės Žvaigždė mano kelią nušvietė. Šie sergantys stovi Tavo akivaizdoje. Jie tiesiog dabar tiki, kad tikėjimu žiūri ten, į praeitį, į tą žaizdą. “Ir Jo žaizdomis mes buvome išgydyti”. Šventasis Tėve, mes ateiname išpažindami mūsų tikėjimą, tikėdami, kad Tu išgydysi mūsų sergančius kūnus per didžius Viešpaties Jėzaus kentėjimus dėl nuodėmių išpirkimo. Ir už šituos žmones, kurie stovi, mes keliame tikėjimo maldą, o tu pažadėjai, kad ji išgelbės sergančius. Ir šiandien mes, Tavo tikintieji, kartu, kaip vienas. Tu pasakei: “Kur du ar trys susirinkę Mano Vardu, ten ir Aš būsiu jų tarpe”. Ir mes prašome dėl jų malonės, kad dabar Tavo malonė paliestų jų sielos gelmes, kad kažkas įsiinkarintų giliai viduje, kad jie žinotų, kad Kristus yra čia ir prabilo į juos, sakydamas: “Mano kūdiki, Aš paėmiau tavo ligą ten, Golgotoje. Dabar tiesiog sudėk visus savo rūpesčius ant Manęs, nes Aš rūpinuosi tavimi”. Ir tegu jie pasveiksta visiškai ir pilnai, nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

113 Ir dabar, kai jie sėdasi, tie, kurie šalia jų, uždėkite ant jų rankas, kas nors iš tų, kurie meldėsi už juos. Biblijoje sakoma: “Uždės rankas ant ligonių ir tie pasveiks”. Tegu palaimina Viešpats.

114 Jeigu neklystu, aš žiūriu į tą žmogų, kuris buvo išgydytas čia dvi dienas atgal, arba du sekmadienius atgal, kuris buvo kurčias arba kažkas su ausimis, taip? Aš matau, kad šiandien vakare jūs gėritės susirinkimu. Jūs dabar gerai mane girdyti? Nuostabu. Puiku! Tiesiog atsistokite minutei. Kas iš jūsų prisimena, kad jis buvo čia? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jis praėjo maldos eilėje, sugražino jį atgal ant pakylos, ir Viešpats išgydė jį ir padarė jį sveiku. Palaimintas Viešpats! Ačiū, broli, už liudijimą. Jų gali būti dešimtys! Bet argi Jis nenuostabus? [“Amen.”]

115 Taigi, norėtųsi pasimatyti su jumis rytoj vakare ankščiau. O paskui anksti sekmadienį ryte. Sekmadienį diena ir, jeigu galėsite, ateikite dar į išgydymo tarnavimą sekmadienį ryte. Kol susitiksime, atsistokime ir sudainuokime mūsų giesmę išsiskirstymui: “Paimk Jėzaus Vardą”.

Tu paimki Jėzaus Vardą,
Vaike sielvarto vagų.
Jis paguos tave ir linksmins,
Imk tu Jį visur kartu.

{O, brangus (o, brangus), nuostabus
(nuostabus) Vardas džiaugsmo ir vilties!}
20 Williamas Marrionas Branhamas

Dabar žiūrėkite štai čia.

Klaupiamės prie Jėzaus kojų,
Garbiname Vardą Jo.
Jį Karalium vainikuosim,
Kai parves Jis mus namo.

{O, brangus (o, brangus), nuostabus
(nuostabus) Vardas džiaugsmo ir vilties!}

116 Neužmirškite Nevillo choro, rytinę kvarteto radio laidą, VLRP, devintą valandą. O brolis Strikeris ateis [Brolis sako: “Devynios keturiasdešimt penkios, sekmadienį ryte”.−Red.] devynios keturiasdešimt penkios, sekmadienį ryte. Kaip tik šiandien dieną įrašinėjo jo juostą apie prisikėlimą.

117 O dabar, kol vėl susitiksime, tepasilieka su jumis Viešpaties palaiminimai, kol nulenkiame galvas. Ir aš noriu paprašyti mano gerą draugą ir brolį, brolį Palmerį iš Meikono, Džiordžiojos valstija, kad jis paleistų šią auditoriją maldoje, kada melsimės. Broli Palmeri.


























































Tobulumas
(The Perfection)

Šį pamokslą brolis Williamas Marionas Branhamas pasakė didįjį penktadienį vakare, 1957 metais balandžio 19 Branhamo maldykloje Džeffersonvilyje, Indianos valstija, JAV. Juosta su numeriu 57-0419 tęsiasi vieną valandą ir šešiolika minučių. Vertimas be sutrumpinimų ir be pakeitimų verstas iš anglų į lietuvių iš magnetofono juostos ir išspausdintas 2008.

Šito pamokslo leidinys tapo prieinamas dėka savanoriškų tikinčiųjų paaukojimų.