ŠEŠTAS POJŪTIS − TIKĖJIMAS

ŠEŠTAS POJŪTIS − TIKĖJIMAS

1 …ir tai išlaisvinimo pojūtis. Jis išlaisvina ir gelbsti mus nuo mūsų penkių pojūčių, kuriuose mes buvome įkalinti pradžioje. Ir štai, šis penktas pojūtis − penki pojūčiai, žmogus jaučia visais šitais pojūčiais pagal savo poreikius.
2 Ir taip, atkreipkite dėmesį į tai, kad šie penki pojūčiai buvo duoti jums dėl kontaktavimo su jūsų žemišku namu, kad jūs galėtumėte matyti, jausti skonį, lytėti, užuosti ir girdėti. Bet jokiu būdu nevadovauti jums. O kaip daug kartų…
3 Kas, jeigu aš visiškai atsisakysiu žiūrėti ir tiesiog užrišiu savo akis ir pasakysiu: “Aš atsisakau žiūrėti”. Gerai, mano akys daugiau nebegalės man tarnauti. Tai yra, aš, galu gale, apaksiu. Paskui, kada man gims sūnus, aš užrišu jam akis ir sakau: “Ne-ne, ponaiti, regėjimo neegzistuoja”. Aš tiesiog užrišiu jam akis, neleisiu jam žiūrėti.
4 Jis sakys: “Mano tėtis sakė man, kad regėjimas neegzistuoja, tad aš ir savo berniukui užrišiu akis”. Iškart darosi aišku, kad mums gimtų akla karta. Tiksliai. Jeigu nenaudoti savo penkių pojūčių − jie taps neveiksmingi. Jie išvis nustos funkcionavę.
5 Broli, štai ką bažnyčia padarė su šeštu pojūčiu, kurį Dievas įdėjo į jį. Jis tiesiog išstūmė tikėjimą į stebuklus ir ženklus. Ir viską, kas turi ryšį su Dievu, ką duoda Šventoji Dvasia ir taip toliau, jis išstūmė tai kažkur ten arba čia, kol jis neapmirė. Tiksliai. Jis nežino, kaip juo naudotis. Jis jam − niekas.
Tu sakai: “Na, Dievas − Gydytojas”.
“O-o, ir kas iš šito: ‘Dievas − Gydytojas’.”
6 Jeigu Jis kada nors buvo Gydytoju, tai Jis ir iki šios dienos Gydytojas! Jeigu Jis kada nors buvo Gelbėtoju, tai Jis ir iki šios dienos Gelbėtojas! Jeigu Jis kada nors buvo Dievu, tai Jis ir iki šios dienos Dievas! Tad, matote, tai trukumas tikėjimo, kurį pripamokslavo žmonėms. Dėl šito jie leidžia savo šeštam pojūčiui, tikėjimui, būti neveiksmingam.
7 Ir metų metais negaluos, sirgs, bėgios pas gydytoją, ir sakys: “Daktare, o-o, su manimi kažkas ne taip”.
8 Gydytojas pažiūrės į tai, tarkim jis užsiims. Žmogus…geras, sąžiningas daktaras, darbuosis su visu kantrumu, iš visų jėgų, kuriuos jam davė Dievas, kad darbuotųsi ir darytų tai, ką jis turi daryti, kad padėtų jums. Paskui jūs suprantate, kad pasidarė blogiau. Ir taip, jis sako: “Man tiesiog teks jums pasakyti, kad aš daugiau nieko negaliu padaryti. Jeigu norite eiti pas kitą daktarą − eikite”.
9 Gerai, paskui einate pas kitą daktarą. Jis sako: “Ne, jau nieko negalima padaryti. Jau labai užleista”.
10 Ir taip, dabar − pats laikas. Pats laikas šauktis šeštojo pojūčio. Pats laikas priimti Dievą. Pats laikas pasikliauti Dvasios tikėjimu, kurį Dievas įdėjo į jus.
11 Tai štai, jeigu tai žmonės, kuriuos ilgai mokė priešingai tam, tada sunku. Brolis Bozė sakė man šiandien: “Broli Banhamai, aš niekada nesuvokiau, su kuo jūs susiduriate”. Suprantate? Jūs nesuprantate, kas tai yra, kaip sunku, kada praneši… Ir Dievo jėga nužengia taip realiai dėl žmonių, kad jie žiūri ir mato judančią ir veikiančią tarp žmonių Dvasią, o kai kurie sėdės ten ir sakys: “O-o, jeigu tiktai jūs padarytumėte tą arba šitą, arba tą, arba kažką kitą, tai galbūt man padėtų”.
12 O-o, broli, jeigu šis šeštas pojūtis galėtų suprasti, apie ką mes pamokslavome šitoje savaitėje (amen), kad Šventoji Dvasia… Dievas davė šį pažadą. Kristus davė šį pažadą. Mes perleidome jį per Raštą šitoje savaitėje ir peršūkavome jį čia ir ten ir, ten ir čia, kol nesužinojome, kad Dievas pažadėjo padaryti tai, ką Jis daro šiandien − antgamtiškumą. Tai štai, iš tikrųjų tikras tikėjimas pamatytų tai ir įsikibtų į tai, ir visi pragaro demonai nė už ką neatitrauktų jo iš ten.
13 Bet mes ant šito suklumpame. Jis nepakankamai naudojamas. Mes labai smarkiai priklausom nuo šitų penkių. Ir kada…daugelį atvejų, 95% žmonių arba daugiau, kada mato, kad su penkiais pojūčiais baigta: “Na, viskas prarasta. Kaskite man duobę, ruoškite man karstą”. Suprantate?
14 O-o, aš čia galvojau apie vieną moterį, su kuria aš turėjau pokalbį vieną ar dvi dienas atgal. Čia aš jų nematau dabar. Vyriškį vadina kažkaip vokiškai…Dorč, Deš arba Doiš. Ir jo žmona, ji turėjo sapną, ir ji atėjo papasakoti jo man. Ir ji pasakė: “Broli Branhamai, aš sapnavau, kad šėtonas priėjo prie mano lovos. Ir jis apžvelgė mane ir, šaipydamasis pradėjo rodyti grimasas ir sako: ‘Štai tu ir papuolei’.” Ir pasakė: “Su manimi tiesiog kažkas atsitiko. Aš pašokau iš lovos ir pasakiau: ‘Nešdinkis lauk, šėtone, Jėzaus Vardu’. Ir pradėjau varyti jį, ir jis išbėgo iš namų”. Ir pasakiau: “Aš nesuprantu, ką tai reikštų”.
15 Paskui Šventoji Dvasia, buvusi su mumis, davė išaiškinimą. Praėjus kiek laiko po šito jos vyrą ištiko širdies priepuolis. Ir kada ji pamatė vyrą krintantį ant žemės… O jis − pagyvenęs, stambus vyriškis, jo rankos užvirto atgal, o akys nejudėjo. Mirtis atėjo pasiimti jo. Bet Dievas neužbaigė su juo. Tikėjimas šitos mažos moters pakilo ir pasakė: “Aš nepakęsiu šito! Aš pašaukiu jo gyvybę Jėzaus Kristaus Vardu”. Jis pasveiko. Matote.
16 Kodėl? Tuo kritiniu momentu, tuo laiku pakilo šeštas pojūtis, kuris davė jai tikėjimą. Dievas davė jai sapną, nors jis dar nebuvo jai išaiškintas. Bet aš pasakiau: “Štai jums ir išaiškinimas”. Ir mažylė tiesiog šaukė ir šlovino Dievą. Ji pasakė: “Tiksliai taip ir atsitiko”. Suprantate? Taigi, viskas baigėsi malone. Suprantate? Davė jai sapną, netgi nepasakęs, kas tai. Bet vis tiek Dievas dėkingas ir ištikimas, pranešdamas savo tautai.
17 Jeigu tik mes būtume dvasiniais ir naudotumėmės šeštu pojūčiu, mes…o-o, kiek visko mes galėtume išvengti. Kiek daug mes sužinotume, jeigu bažnyčia būtų tvarkoj, kur veiktų dvasios ir dovanos bažnyčioje. Pas mus visur gulėtų Ananijai ir Sapfiros. Tiksliai. Nuodėmės nebūtų bažnyčioje.
18 Bet mes tapome tokiais žemiškais per mūsų jausmus. Tik tai: “Na, jeigu aš nepamatysiu, jeigu aš ne…” Ir dar šie pojūčiai − šėtonas įeina į šiuos jausmus. Ir jis leis matyti jums kažką jūsų akims ir po to vis tiek netikėti, nes labai dažnai jūs tiek ilgai laikėte savo akis užmerktas, kad apakote.
19 Vienas žmogus pasakė man kartą, pasakė: “Apakink mane! Apakink mane! Tu tiki Dieviškuoju išgydymu, Tą Pačią Šventąją Dvasią, Kurią pamokslavo Paulius. Apakink mane!”
20 Aš pasakiau: “Aš negaliu šito padaryti, nes jūs jau aklas”. Aš pasakiau: “Jūsų tėvas, velnias, padarė tai jau senų seniausiai. Suprantate? Jūs…jūs…jūs jau aklas”. Nes Biblija sako, kad jis aklas. Evangelija, jeigu ji ir paslėpta kam nors, tai dėl tų, kas aklas, kuris nebandė naudotis savo pojūčiais. Pojūtis… Dievas davė juos. Šis pojūtis, jeigu juo naudotis, tai išlaisvinimo pojūtis, tuo metu kai likusieji penki apvilia. Šituo pojūčiu vyko dideli darbai.
21 Čia, kurį laiką atgal, viename iš mano susirinkimų prie manęs ant scenos priėjo viena dama. Pas ją buvo kraujuojanti skrandžio opa. Ir Šventoji Dvasia pradėjo kalbėti (ji žinojo, kad aš negaliu šito) ir papasakojau jai kas ji, iš kur atvyko. Pas ją buvo skrandžio opa. Ir kai viskas pasibaigė, buvo pasakyta: “TAIP SAKO VIEŠPATS, tu išgydyta”. Ir ji grįžo namo.
22 Ir buvo moteris…[Tarpas juostoje−Red.] …kaimynystėje, buvo pakankamai toli eilėje dėl maldos. Kada priėjo, pas ją gerklėje buvo auglys. Ir kai priėjo jos eilė, kad pasimelstų, jai buvo pasakyta, pasakė…papasakojau jai kas ji, iš kur atvyko, viską-viską. Ji pasakė: “Viskas teisingai”.
23 Pasakė: “TAIP SAKO VIEŠPATS, tu išgydyta”. Ir taip, abi moterys išėjo tos moterys, susitiko. Jos nepajautė jokios permainos.
24 Tai neturi jokios reikšmės. Neturi nė mažiausios reikšmės ar jauti tu ką nors. Bėkite nuo šitų pojūčių. Jeigu jūs norite jais remtis, tai jais nepasiremsi. Nes tai buvimas to, ko nematai, ko negali paragauti, justi, užuosti ir girdėti. Tai kitas pojūtis.
25 Pažiūrėkite, kas atsitiko. Praėjo apie pora savaičių. Ši moteris su skrandžio opa, ji mėgino valgyti ir vos nenumirė. Bet visgi laikėsi. Ji sakė: “Tame yra kažkas antgamtiško. Nes žmogus, kuris niekada gyvenime manęs nematė iki šiol, jis pasakė, kas aš. Ir tai turi būti Dieviška, nes tai atitinka bibliją”, matote. Ir i pasakė: “O aš žinau šitą žmogų. Aš girdėjau kaip jis pamokslavo, ir kad jis nemokytas. Jis nieko apie tai nežino, o viską papasakojo man. Ir tas pats žmogus pasakė: ‘TAIP SAKO VIEŠPATS (Jeigu jis Dievo tarnautojas, jis negali taip kalbėti tik todėl, kad taip galvoja. Tai Šventoji Dvasia kalba per jį), tu sveika’.”
26 Ir ji tęsė. O jos vyras buvo Krikščionis, jos vaikai. Ir ji pasakė… Ji eina aplankyti savo draugę gatve, pas kurią spazmas, jokių pasikeitimų. Bet abi priėmė savo širdyse tvirtą apsisprendimą, kad jos priėmė tai kaip iš Dievo. Štai ir viskas.
27 Vieną rytą vaikai išėjo į mokyklą, o ji stovėjo ir plovė indus. Ir ji beveik nieko negalėjo valgyti, nes paūmėjo opa. Ji plovė indus, ir pasakė, kad ją staiga apsupo labai nuostabus jausmas. Ji tiesiog tęsė, galvojo: “Kas tai buvo? Aš turėjau tokį neįprastą jausmą, tokį lengvą ir malonų jausmą”. Taigi, ji tiesiog toliau plovė indus.
28 Po kelėtos minučių ji iš tikrųjų išalko. Tad ji nuėjo prie stalo…o vaikai paliko truputi avižų košės, suvalgę ją, o taip pat gabalėlį putėsių. Ji pagalvojo: “Na, kaip paprastai, po kelių minučių mane, tikriausiai, supykins”. Ir taip ji tęsė. Ir staiga, viskas buvo gerai. Tęsė… Su ja buvo viskas tvarkoje. Paskui ji sugrįžo ir pavalgė vėl. Viskas buvo gerai. Tada prasidėjo pas ją gastronominė puota. Ji nuėjo ir pasikepė sau pora kiaušinių, didelį gabalą kumpio, puodelį kavos ir kaip reikiant pavalgė. Ji kurį laiką dar plovė indus. Paskui ji atsistojo. Jautėsi puikiai. Ji pakėlė rankas ir pradėjo šlovinti Dievą, išbėgo į lauką. Ji ruošėsi papasakoti savo seseriai apie tai, kas atsitiko.
29 Kada ji ten nuėjo, ši moteris vaikščiojo ir purtė paklodę iš visų jėgų. Pasakė: “Kas gi atsitiko sese?”
30 Pasakė: “Žiūrėk, tas dalykas išnyko nuo mano kaklo. Aš negaliu surasti jo lovoje. Aš išvis negaliu niekur jo rasti”. Jis išnyko.
31 Kas tai buvo? Nes jos laikėsi už to šešto pojūčio, kuris negali priimti neigiamo atsakymo. Jos atėjo į susirinkimą praėjus dviem mėnesiams po to, dviese, pasakojo man kaip išgijo ir visa kita. Kas tai buvo? Šeštas pojūtis, tas šeštas pojūtis, to pojūčio jėga, štai kas išlaisvino jas. Ne todėl, kad aš meldžiausi, bet todėl, kad jos tikėjo. Štai tai. Štai kodėl.
32 Taigi, jie buvo šiaurėje, Kedlo bažnyčioje, Indianapolyje…tai yra, nuo čia į pietus, Indianapolyje. Jie turėjo berniuką, kuris sirgo poliomielitu. Ir jie atvedė…Po to, kai pasveiko Redigaro duktė… Brolio Redigaro duktė sėdėjo ten, anglių malkinėje, bandė paslėpti ją. Ji visiškai išprotėjo.
33 Kas čia prisimena B. E. Redigarą, Fort-Veine evangelikų bažnyčios pastorių? O-o, šitas vyras iš tikrųjų tikėjo į išgydymą… Brolio Bosvorto dienomis… Jūs jį prisimenate, daktaras Salivanas? Labai geras žmogus.
34 Ir jo dukra, sėdėjusi ten, išprotėjo dėl smegenų ligos, kuri atėmė gyvybę jos seseriai. Ji buvo graži moteris. Tai buvo Velykų rytas. Ir jos mama sėdėjo ten. Ir po to, kai aš pabaigiau su eile dėl maldos, kažkas pasakė: “Čia viena ponia bažnyčios anglių malkinėje su savo dukra”. Pasakė: “Tai ponia B. E. Redigar iš Fort-Veino evangelikų bažnyčios”.
35 Aš pagalvojau: “Kas? B. E. Redigaro žmona su dukra sėdi pas mane anglių malkinėje?”
36 Ir jie sėdėjo ten, ant mažų senų suolų, kuriuos tenai išmetė iš sekmadieninės mokyklos kartu su popieriais. Ten sėdėjo graži mergaitė aštuoniolikos, dvidešimties metų, kuri štai taip tąsė savo plaukus ir kalbėjo: “Penkkapeikis tai penkkapeikis. Kapeika tai kapeika. Penkkapeikis tai penkkapeikis. Kapeiką sutaupei, kapeiką…kapeiką uždirbau, kapeiką sutaupiau. Pamečiau penkkapeiką, pamečiau penkkapeiką”. Taip ir tęsė, tampydama savo plaukus, ir tęsė…
Aš pasakiau: “Ponia Redigar”. Aš pasakiau: “Jūs ponia Redigar?”
Ji pasakė: “Taip”.
Ir aš pasakiau: “Aš brolis Branhamas”.
Ji pasakė: “O! Aš džiaugiuosi sutikusi jus, broli Branhamai”.
37 Aš pasakiau: “Jūsų vyras buvo beveik dievaitis mano širdyje, kai aš buvau mažu berniuku. Koks didis žmogus”. Ji pradėjo verkti. Aš pasakiau: “Tai jo dukra?”
38 Pasakė: “Taip, broli Branhamai. Mes vedžiojome ją visur ir veltui. O jos sesuo, Romeina, mirė”.
39 Aš pasakiau: “Pomeina mirė nuo šito?” Aš pasakiau: “Pas mane namuose yra visų jūsų nuotrauka, jūsų knygos apie gyvus vandenis ir taip toliau, kurias parašė brolis Redigaras”. Aš pasakiau: “Taip juk kada aš buvau dar vaikinuku, jis jau buvo didžiu žmogumi. Aš klausiausi jo per radiją”. Aš pasakiau: “Tai jo dukra?”
Pasakė: “Tai jo dukra”.
40 Kažkas nusileido ant manęs. Jos tėtis mirė ir palaidotas. Aš priėjau…pradėjo judėti šis šeštas pojūtis. Aš pasakiau: “Šėtone, tu daugiau nebegali jos valdyti, Jėzaus Kristaus Vardu, išeik iš jos”.
Tad jos mama pasakė…Ji pasakė: “Ką aš turiu daryti?”
Aš pasakiau: “Ji pasveiko, veskite ją namo”.
41 Ji vis dar sėdėjo ten: “Penkkapeika tai penkkapeika, uždirbai kapeiką, pametei kapeiką”, ir taip toliau, taip ir tęsė. Ją nuvedė namo. O sekančią dieną ji atsipeikėjo ir dabar tai ištekėjusi moteris su buriu vaikų. Kaip tai? Laikėsi už šešto pojūčio.
42 Kurį laiką atgal (jeigu jūs norėtumėte patvirtinimo šito liudijimo, ką daro šeštas pojūtis) mes buvome… Aš buvau su broliu G. H. Braunu, Viktor gatvė 505, Littl Rok, Arkanzasas. Ir ten buvo vienas iš sunkiausių atvejų, kurį kada nors mačiau savo gyvenime. Brolis Braunas (po neilgos pertraukos, kai aš taip ilgai stovėjau maldos eilėje), jis pasakė: “Broli Branhamai, apačioje, šitos auditorijos rūsyje, ten vienas iš siaubingiausių vaizdų, kurį jūs kada nors matėte”. Pasakė… Ta moteris pasveiko nuo beprotystės Misisipėje. Jos sūnelis buvo kareiviu. Ji buvo tokia apie dvidešimt metų, net nežinojo savo sūnaus. Ir ji atsigavo kada aš meldžiausi už ją. Tai tiktai pakėlė entuziazmą. Po to… Jis pasakė: “Pažiūrėkite į tai”. Ir aš nusileidau ten. Aukšta, stambi moteris, jauna, kojos parištos į viršų, ant jos visai mažai rūbų, kuriuos davė jai ligoninėje, nes ji niekada nesistodavo ant kojų, nesistojo ant kojų dviejų metų bėgyje. Jos kojos kraujavo. Jos rankos kraujavo. Ir ji gulėjo su pakeltomis aukštyn dviem kojom ir su pakeltomis aukštyn dviem rankom, štai taip.
Ir aš pasakiau tam vyriškiui, aš paklausiau: “Kas su ja?”
43 Pasakė: “Ji išprotėjo, broli Branhamai. Ją ištiko smūgis ir su ja kažkas atsitiko, − pasakė, − iškart po to, kai gimė mums kūdikis”. Ir pasakė: “Kažkas paralyžuota jos smegenyse”. Pasakė: “Ji jau du metai toje įstaigoje”. Ir pasakė…
Aš pasakiau: “Dėl ko ji taip kraujuoja?”
44 Pasakė: “Na, jos nenorėjo išleisti iš įstaigos”. Ir pasakė: “Jai nenorėjo duoti greitosios pagalbos mašinos, nes ji labai agresyvi”. Ir pasakė: “Aš pasamdžiau brolį, kad paimtų jo Ševrolę ir paimtų dar keturis vyrus. Ir mes bandėme išlaikyti ją ant galinės sėdinės, keturiese, o ji išmušė stiklą pakeliui čia (apie šimtą šešiasdešimt kilometrų nuo įstaigos, kur i buvo)”.
45 Ir aš pasakiau: “Tai yra ji dėl šito taip kraujuoja?” Aš pasakiau: “Gerai, aš einu uždėsiu ant jos rankas”.
Jis pasakė: “O-o, nedaryk šito”. Pasakė: “Ji užmuš jus”.
46 “Na, aš buvau visai jaunas ir tokį tarnavimą turėjau apie, o-o, galvoju, kažkur metus. Ir aš galvojau: ‘Dievas pasirūpins tuo’. Aš nusileidau žemyn, o jos rankos buvo tiesiog pakeltos aukštyn. Aš pasakiau: ‘Kaip tu, sese?’.”
47 Ir gerai, kad aš buvau pasiruošęs. Ši didelė stipri ranka (apsėsta šėtono ji dešimt kartų stipresnė), ji kaip trenkė man, taip stipriai, kad išvertė mane iš kojų. Ir kai ji trenkė, mano koja pataikė jai tiesiai į krūtinę, štai čia. Aš atitraukiau savo ranką ir atšokau nuo jos. Štai taip užšokau ant laiptelio, o jos vyras stovėjo ten.
48 Ir ji paskui mane, šliauždama ant nugaros, tarsi gyvatė, vydamasi mane ganai greitai, ant nugaros, su pakeltomis rankomis ir kojomis, tiesiog judėjo… Iki šiol girdžiu šitą pasibjaurėtiną garsą, kaip ji, rangydamasi kaip gyvatė, šliaužė ant grindų. Ji prišliaužė, persivertė, pasisuko savo didelėmis, stipriomis kojomis prie sienos ir kaip trenks. Nuvertė ten stovėjusį suolą ir nudrėskė sau odą ant galvos. Dalis jos kaukolės liko be odos, ėmė tekėti kraujas. Ji paėmė atskilusį pagalio galą ir metė jį į savo vyrą taip, kad nubyrėjo visas tinkas nuo sienos. Mes netgi pasilenkėme. Jis pasakė: “Aš jums sakiau”.
Aš pasakiau: “Gyvenime nemačiau nieko panašaus”.
Jis paklausė: “Kas tai, broli Branhamai?”
Aš atsakiau: “Šėtonas”.
49 Ir tą pačią akimirką ji prišliaužė ir sako: “Williamai Branhamai, nieko tu su manimi nepadarysi. Tai aš atvedžiau ją čia”.
50 O jos vyras pasisuko ir tarė: “Ji netgi nežino kas ji tokia! Kaipgi…Juk ji nežino jūsų”.
Aš pasakiau: “Tai ne ji. Tai šėtonas. Tai šėtonas”.
51 Ir aš pasakiau: “Šėtone, tu supranti ir tikrai žinai, kad aš neturiu jėgos prieš tave, bet pas mano Viešpatį yra, nes Jis nugalėjo tave Golgotoje. Ir su Dieviška dovana duota Angelo, Kuris pasakė man, kad aš paskatinčiau žmones būti nuoširdžiais, ir tuomet niekas neatsilaikys maldai…” Ir aš pasakiau: “Jėzaus Kristaus Vardu išeik iš jos”. Jokių permainų.
52 Jos vyras nutrintais darbiniais drabužiais puolė man ant kaklo ir apkabino. Jis paklausė: “Ką man su ja daryti, broli Branhamai?”
Aš atsakiau: “Nuvežk ją atgal į ligoninę, jeigu priims ją”.
Jis paklausė: “Na, o tu kaip galvoji?”
Aš atsakiau: “Svarbu ne tai, ką aš galvoju, o ką tu galvoji”.
Jis pasakė: “Aš tikiu, kad ji pasveiks”.
Aš pasakiau: “Daugiau nieko ir nereikia”.
53 “Aš tikiu, kad ji pasveiks”. Tą naktį kelionėje atgal jie neturėjo su ja jokių problemų. Sekantį rytą, kai užėjo pas ją, ji sėdėjo ir kalbėjosi su vyriausia medicinos seserimi. O sekančią dieną ją išrašė iš ligoninės visiškai normalią ir sveiką.
54 Praėjus šešiems mėnesiams po šito aš buvau Džonsbore, Arkanzaso valstija, su Ričardu Ridu “Senamadiško prabudimo laikas” bažnyčioje, Džonsbore, Arkanzaso valstija. Tai buvo didžiulė baptistų bažnyčia, žymiai daugiau vietų, negu čia, šitoje vietoje. Ir aš pradėjau pamokslauti ir pamačiau, kaip man kažkas visą laiką mojuoja. Aš nežinojau, kas tai. Ir ji nebegalėjo daugiau susilaikyti. Ji paklausė: “Jūs prisimenate mane?” Ji turėjo keturis ar penkis vaikus.
Aš atsakiau: “Ne manau”.
55 Ji pasakė: “Aš irgi jūsų niekada nemačiau”. Ji pasakė: “Bet aš − ta moteris, kuri šliaužė ant nugaros”. O jos vyras per tuos šešis mėnesius buvo pašauktas tarnavimui ir važinėjo skelbdamas Evangeliją. O-o, tai bent!
56 Kas tai reiškia? − Laikykitės už šešto pojūčio. Tikėjimas taip pasakė. Jis pasakė: “Aš saugojau tai savo širdyje. Jeigu Dievas gali padaryti tai dėl kitų, tai Jis gali padaryti ir dėl mano žmonos”. Jis toliau laikėsi už jo. Jo niekas neatskirtų nuo jo. Štai ką daro šeštas pojūtis, kada jam duoda laisvę, kad jis galėtų viską valdyti.
57 Kartą vakare aš parėjau namo, gulėjau ant lovos. Jeigu norite parašyti, kad atsiustų šiuos liudijimus, aš jums duosiu adresus. Rašykite Džordžija Karter, Miltaunas, Indianos valstija, ir jai…jai ateis. Džordžija Karter, Miltaunas, Indianos valstija. Ir ji priklausė tai bažnyčiai, kuri netiki į Dieviškąjį išgydymą. Kai ji buvo mergaite, ji lankydavo fortepijono pamokas. Ir jos dėdė turėdavo vedžioti ją į tas…į fortepijono pamokas. Ir kada jis ją nuvesdavo, šitas žmogus (jau suaugęs vyras, o ji buvo mergaite) išprievartavo mergaitę. Ir po šito ji susirgo tuberkulioze. Ir ji devynis metus ir aš aštuonis mėnesius išgulėjo ant nugaros su moteriškų liaukų tuberkulioze − visame kūne ir plaučiuose. Ir ji svėrė maždaug septyniolika kilogramų, mano manymu, panašiai tiek.
58 Jeigu norite, galite parašyti, tai jūsų teisė. Ji su džiaugsmu atsakys. O aš nieko nežinojau apie šią mergaitę. Aš netgi nežinojau kur randasi Miltaunas.
59 Ir štai aš atėjau namo ir pamačiau mamą. Ir pasakiau: “Šiandien aš noriu ankščiau eiti miegoti. Noriu pamastyti apie Dievą”.
Ji pasakė: “Gerai, Billai, eik, eik miegoti”.
60 Aš įėjau į kambarį ir meldžiausi, meldžiausi ilgai. O paskui aš pažvelgiau ten… Mama buvo iš tų senoviškų kaimo moterų, kurios skalbdamos deda skalbinius ant kėdės (nežinau, moterys, darėte taip ar ne), sudeda juos ten, kol neišlygins, stovi basa ir lygina. Tad aš… Pas mamą stovėjo ten kėdės, o ant jų visų vaikų skalbiniai, kurie buvo namuose. Ir aš tada gyvenau namuose. Tuomet buvo praėję nemažai laiko, kai aš netekau savo žmonos.
61 Aš pažvelgiau, ir pasirodė, tarsi kėdė judėjo prie manęs. Kai aš pažiūrėjau, pasirodė, kad šita Šviesa artinosi prie manęs. Ir kada Jis priėjo prie manęs visai arti, aš lyg einu per dykumą. Ir aš išgirdau kažką panašaus į avelės bliovimą: “Be-e, be-e”. Ir aš pagalvojau: “O-o, ši vargšė avelė kažkur įstrigo”. Aš pradėjau skverbtis per krūmus, bandydamas rasti ją. Ir kai aš buvau jau visai arti, aš vėl išgirdau, aš pasakiau: “Kurgi ji?” Aš pagalvojau: “Vargšelė”. Ir aš toliau skverbiausi per krūmus, arčiau ir arčiau. Ir kai ji bliovė, tai skambėjo kaip: “Milltaunas, Milltaunas”. O aš broviausi, stengdamas nusigauti prie jos. Ir aš išėjau iš regėjimo. Aš pagalvojau: “Kur šitas Milltaunas?” Aš pagalvojau: “Milltaune kažkokia bėda. Kažkokia avelė įstrigo į pietus nuo čia arba į šiaurę nuo čia, kur tai bebūtų”.
62 Trečiadienį vakare nuėjęs į bažnyčią aš paklausiau, ar žino jie kokį nors miestelį pavadinimu Milltaunas. Niekas nežinojo. Ką gi, po to, sekmadienį aš paklausiau dar kartą: “Ar žino kas nors miestą su pavadinimu Milltaunas?”
63 Džordžas Raitas (daugelis iš mano bažnyčios, kurie čia, žino Džordžą Raitą, jis vaikšto ten daug metų), jis pasakė: “Broli Branhamai, juk Milltaunas į pietus šešiasdešimt kilometrų nuo čia − miestelis, esantis ant nedidelės kalvos”. Pasakė: “Aš žinau kur jis”.
Aš paklausiau: “Nuveši mane tenai?”
Jis atsakė: “Nuvešiu”.
Tad, aš pasakiau: “Aš važiuosiu sekantį šeštadienį”.
64 Aš išvažiavau į Milltauną. Mes nuvažiavome ten. Ten dvi parduotuvės. Ir aš mačiau žmones važinėjančius vežimais ir vežėčiomis (žinote, kaip Kentukuose, ant kalnų), ir aš pagalvojau: “Na, nieko aš čia nematau”. Aš nuėjau ir paklausiau, ar galėčiau nusipirkti medinę dėžę.
Jis atsakė: “Taip, o kam ji jums?”
65 Aš pasakiau: “Ten stovi daug žmonių. Aš noriu pasidaryti paaukštinimą ir atsistoti ant jo. Aš pamokslininkas. Aš noriu pamokslauti”.
Jis pasakė: “Jūs man nieko už ją neskolingi. Pasiimkite štai ten. Viskas tvarkoj”.
66 Taigi, paėmiau dėžę. Ir paėmęs dėžę nuėjau, pamačiau ateinantį brolį Raitą. Jis pasakė: “Broli Branhamai, man reikia nusipirkti kai ką ten ant kalno”. Pasakė: “Jeigu nori, gali važiuoti su manimi”.
67 Aš pasakiau: “Gerai. Aš tik įtaisysiu čia savo dėžę, o kada aš sugrįšiu, žmonių bus daugiau”. Aš pakilau į kalną, ir mes važiavome pro didelę, seną, baltą bažnyčią. Aš paklausiau: “Kas čia per bažnyčia?”
68 Jis atsakė: “Tai sena baptistų bažnyčia”. Pasakė: “Pamokslininkas turėjo kažkokių nemalonumų ir…” Pasakė: “Jis tapo gangsteriu, išprievartavo kažkieno žmoną ir jį užmušė. Kas čia dėjosi!” Pasakė: “Susirinkimas tiesiog išsisklaidė”. Ir pasakė: “Daugiau jie neturi bažnyčios”.
69 Na, mes pradėjome važiuoti aplink šią bažnyčią. Ir mums važiuojant, kažkas pasakė: “Eik į šią bažnyčią”. Ir aš nuėjau ten.
Aš pasakiau: “Kol tu suvažinėsi, aš pasiliksiu čia”.
Jis pasakė: “Gerai”.
Aš paklausiau: “Jie čia neturi bažnyčios?” “Ne”.
70 Aš pabandžiau atidaryti duris, bet durys neatsidarė. Aš pasakiau: “Dangiškas Tėve, gal priežastis, kodėl Tu ką tik pašaukei mane, kažkaip surišta su šita bažnyčia? Gal ši bažnyčia įsipainiojo krūmuose? Ar dėl šito Tu šaukei ‘Milltaunas’? Jeigu Tu nori, kad aš būčiau būtent čia, tai atidaryk man šias duris”. Aš stūmiau duris. Jos neatsidarė. Ir taip, aš atsisėdau ant laiptelio.
71 Ir kaip tik tuo laiku kažkoks žmogus buvo apeinantys bažnyčią. Pasakė: “Sveiki!”
Aš pasakiau: “Sveiki, pone”.
Jis paklausė: “Norite patekti į bažnyčią?”
Ir aš atsakiau: “Taip, pone”.
Jis pasakė: “Aš turiu raktą”. Jis atrakino duris.
Aš apžiūrėjau ją. Aš pasakiau: “Kieno ji?”
Pasakė: “Miesto”.
Aš paklausiau: “Įdomu, ar galima būtų pravesti čia kelėta susirinkimų?”
Atsakė: “Nueikite kur informacija ir paklauskite”.
72 Ir aš nuėjau ten, o jis pasakė… Aš pasakiau: “Aš dirbu komunalinių paslaugų įmonėje, aš pastatysiu ten skaitiklį. Aš norėčiau pravesti ten kelėta susirinkimų”.
Pasakė: “Praveskite, prašom, jokio nuomos mokesčio”. Pasakė: “Tik palaikykite tvarką”.
Ir aš pasakiau: “Dėkoju, pone. Aš taip ir padarysiu”.
73 Ir aš nuėjau ir pastačiau skaitliuką, pradėjau prabudimą. Pirmąjį vakarą aš paskelbiau: “Dievas yra… Jėzus Kristus vakar, šiandien ir per amžius Tas Pats. Dievas pasilieka Dievu”. Ir brolis Raitas…Jis parašė mažą skelbimuką ir pasakė: “Ateikite paklausyti mažojo Billo Sandėjaus”. Na ką gi, tą vakarą aš turėjau “didelį” susirinkimą: ponas Raitas, dvi jo dukterys ir sūnus − bažnyčia, kur apie penki šimtai vietų. Ką gi, aš pamokslavau iš visų jėgų.
74 Sekantį vakarą turėjau tokį pat susirinkimą. Kaip tik maždaug tuo momentu, kada aš jau buvau pasiruošęs… Sėdėdamas ant kėdės už katedros, aš ruošiausi pradėti bažnyčią…tarnavimą, išdalinau giesmynus, išdėliojau juos visur, nušluosčiau juos nuo dulkių. Sunkiai dirbau visą dieną, ateidavau ir šluostydavau juos nuo dulkių. Aš pradėjau dėlioti šiuos giesmynus. Daviau broliui Raitui vieną, likusiems po vien, sugrįžau ir atsisėdau. Tuo metu aš išgirdau kažkieno beldimą [Brolis Branhamas pabeldė į katedrą keturis kartus.−Red.] į duris. Aš pažvelgiau, ir štai įeina kažkoks vaikinas.
75 Brolis raitas pasakė: “Oi-oi-oi!” Pasakė: “Tai pirmasis veidmainis ir bedievis šioje vietovėje”. Ir jis padaužė savo sena pypke iš kukurūzo burbuolės į sieną, štai taip įėjo, be danties, kuodas krenta ant akių. Paklausė: “Kur tas vaikinas, vardu Billis Sandėjus?”
Aš nuėjau į galą ir paklausiau: “Kuo jūs vardu?”
Jis atsakė: “Aš − Billis Chollas, prekiauju čia gėlėmis”.
Aš pasakiau: “O aš brolis Branhamas”.
Jis paklausė: “Tai tu tas mažasis Billis Sandėjus?”
76 Aš atsakiau: “Tai buvo klaida”. Aš pasakiau: “Ne, aš ne mažasis Billas Sandėjus”. Aš paklausiau: “Ar nenorėtumėte jūs praeiti į priekį ir atsisėsti?”
Jis atsakė: “Man ir čia gale bus gerai”.
Aš pasakiau: “Gerai, jauskitės kaip namuose. Štai giesmynas”.
Pasakė: “Aš nemoku giedoti”.
77 Aš pasakiau: “Na, mes irgi, bet mes kelsime džiaugsmingą triukšmą Viešpačiui”.
78 Ir aš atsistojau, pamokslavau. Kai aš pradėjau pamokslauti, jis persėdo arčiau, paskui dar arčiau. Ir kai aš pakviečiau prie altoriaus, jis jau buvo prie altoriaus, ir nuo to laiko jis tapo tos bažnyčios pastoriumi. Matote?
79 Taigi, po kelių dienų po šito aš pradėjau pamokslauti apie Dieviškąjį išgydymą. Man papasakojo apie mergaitę, kuri gyveno už kalno, kuri gulėjo lovoje devynis metus ir šešis…tiksliau, aštuonis mėnesius, neišeidama į lauką. Na, aš pasakiau: “Na, aš nežinau…” Vienoje denominacinėje bažnyčioje jų pastorius jau paskelbė ir pasakė: “Stebuklų dienos praėjo”. Dauguma bažnyčių toje apylinkėje sakė: “Kiekvienas, kuris bent užeis ten, gali save laikyti atskirtu”. O jos tėvas buvo toje bažnyčioje diakonu. Tad jiems sunku buvo ten ateiti.
80 Ir mano knygelė…Daugelis iš jūsų tikriausiai skaitė ją, ji vadinasi “Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius”. Taigi, ten yra Neilų dukros liudijimas, kaip ji pasveiko.
81 Taigi, pas mane atsiuntė, kad aš atvažiuočiau ir pasimelsčiau už vieną mergaitę, kuri sirgo tuberkulioze. Ir jos tėvai norėjau, kad aš atvažiuočiau. Aš nuvažiavau ir pasimeldžiau už ą. Tą vakarą ji nuėjo į bažnyčią kartu su manimi (nors ji gulėjo labai ilgai).
82 Džordžija išgirdo apie tai, ir ji tiesiog ėmė raudoti. Galu gale, jos mama ir tėtis sutiko, kad aš atvažiuočiau pasimelsti už ją, bet tuo laiku jie netgi nenorėjo būti namuose. Jie ėmė ir išvažiavo. Ir taip, aš įėjau.
83 Vargšelė. Ji bandė atsikosėti, štai taip. [Brolis Branhamas rodo, kaip kosėjo Džordžija−Red.] Ji neturėjo jėgų laikyti savo spjaudyklę, kad išspjautų. Ir ji pasakė: “Aš…skaičiau…knygutę”. Aš pažiūrėjau − ten buvo mano nuotrauka, o knygutė pasivadino “Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius”. Ir ji pasakė: “Aš…tikiu…kad Jis išgydys mane”.
84 O aš pasakiau: “Mergaite, aš nenorėčiau sukelti prieštaravimų tavo bažnyčioje. Bet kur tavo tėtis ir mama?” Ašaros (iš kur joje atsirado tiek drėgmės ašaroms − nežinau) riedėjo skruostais, galvoje matėsi visos kraujagyslės. Ji buvo iš labai gerai žinomos bažnyčios, kuri neigia Dievo jėgą. Tiesiog šiuolaikiniai fariziejai. Jie netiki jokia Šventąja Dvasia, nė už ką. Tiesiog krikštykis vandenyje ir priklausyk bažnyčiai. Tad aš nenorėjau, kad dėl manęs žmonės paskui pyktų vienas ant kito.
Aš pasakiau: “Taigi, aš pasimelsiu už tave”.
O ji paklausė: “Jūs padarysite tą patį, ką ir dėl Neilų dukrelės?”
85 Aš atsakiau: “Sese, tai buvo regėjimas. Aš galiu veikti tiktai taip, kaip sako Dievas”. Ir aš meldžiausi už ją. Jai visai nepasidarė geriau.
86 Pabaigiau prabudimą ir tos savaitės pabaigoje aš turėjau krikštyti 60 ar 75 žmones. O ji pažadėjo Dievui, kad jeigu ji pasveiks, tai ir ji eis krikštytis vietelėje, vadinamoje Totten-Ford, Žydroje upėje.
87 Ką gi, diena… Kai atėjo krikšto diena, aš nuėjau ten. Ir ten buvo pamokslininkas, kuris šaipėsi iš manęs dėl vandens krikšto. Oi-oi-oi! O jis vedė palapinėje ant kalno prabudimą. Ir kol aš stovėjau ten vandenyje ir krikštijau, aš pasakiau: “Tarsi Dievo Angelai sėdi visur”. Ir iš jo susirinkimo visi iki vieno (tame drumzliname vandenyje, gražiais baltais rūbais) išėjo ten ir priėmė Krikščionišką krikštą − visi iki vieno. Štai taip. O-o, kas per laikas!
88 Mes nuvykome vakarieniauti pas poną Raitą. Važiuojant aš pasakiau: “Aš nenoriu vakarieniauti prieš vakarinį tarnavimą. Eisiu pasimelsti. Man guli sunkumas dėl tos mergaitės”.
89 Ir aš užlipau ten ir…kalno šlaitu ir pradėjau melstis. (Pora savaičių atgal aš buvau ten, prie to pat krūmelio.) Aš palenkiau kelius maldoje žvelgdamas į Dievą. Aš stengiausi būti ramiu, bet žali erškėtrožių dygliai apraizgė mano kojas ir badė mane. Tiesiog… Žinote, tereikia tiktai pradėti melstis ir daryti tai, kas reikia, kaip šėtonas iš karto pradeda maišyti. Ir aš perėjau į kitą vietą, o ten besileidžianti saulė švietė į akis. Vėl atsistojau iš šitos pusės, kur ne…Galu gale aš pasidaviau. Ir aš pasakiau: “Viešpatie Dieve, tegu šakelės žeidžia mano kelius arba akmenys, ar kas ten bebūtų − aš meldžiuosi”. Ir aš pradėjau melstis.
90 Kaip tiktai aš pradėjau uoliau melstis, aš pažvelgiau ir prie sedulos krūmelio… Kas žino, kas yra sedula? O-o, žinoma, Ohajyje žino, kas yra sedula. Ir prie šito sedulos krūmelio…Ta Šviesa… (tas Dievo Angelas, Jo fotografiją yra pas jus čia) …ta Šviesa švietė iš to krūmo. Pasakė: “Atsistok ant kojų”.
Aš pasakiau: “Taip, mano Viešpatie”.
Pasakė: “Eik pas Karterius”. Daugiau jis nieko nepasakė.
91 Taigi, kai aš išgirdau, skambant šitą varpą… O ponas Raitas pasakė man, pasakė: “Taigi, kai suskambės šitas varpas, mama dengia stalą vakarienei, tuomet ateik”. (Senas kaimo varpas.) Pasakė: “Paskambink juo. Ji… Kai tik ji paskambins juo − ateik”. Aš girdėjau jį. Bet aš buvau regėjime ir negalėjau eiti. Žinote, Dievas atsako abejuose galuose. Jūs tikite tuo? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.]
92 Tuo pat metu mažoji Džordžija taip jaudinosi, žinodama, kas aš ruošiuosi išvažiuoti iš ten. Ji verkė. O ji norėjo pasikrikštyti, ji pažadėjo Dievui. Ir i pradėjo labai nerimauti.
93 O jos motina (nuostabi moteris) išėjo į virtuvę, atsiklaupė ir uždarė duris pas Džordžiją. Ir ji pasakė: “O-o, Dangiškas Tėve, − pasakė ji, − padaryk ką nors su šituo nedoru apgaviku, kuris atvažiavo į mūsų apylinkę. Per devynis metus, kuriuos mano vargšė mergaitė išgulėjo šitoje lovoje, ji nė karto nepasiskundė. O dabar jos galvoje makalinė, nes jis pasakoja jai apie gydytoją arba dar kažką”. Ir pasakė: “Nubausk šitą žmogų. Nubausk šitą žmogų, Viešpatie”. Ji tai darė iš tyros širdies. Ji pasakė: “Išvaryk jį iš šitos apylinkės. Mano vargšė mergaitė guli ten ir miršta, neturėdama jokios vilties į tolimesnį gyvenimą, guli ten tokioje būsenoje, o šitas apsišaukėlis sukelia joje tuščias viltis”.
94 Ji pasakė: “Taigi, tai jos liudijimas. Manęs ten nebuvo. Ji pasakė, kad atsistojo. Jei pasirodė, kad ji išgirdo, kaip kažkas eina. Ji atsistojo. Jos duktė gyveno netoliese ant kalno, ir ji galvojo, kad tai buvo jos dukra. Ji apsižvalgė. Ji pažiūrėjo ir pasakė, kad ant sienos, kuri buvo apšviesta nusileidžiančios saulės (tuo pačiu metu, kada aš meldžiausi), ji pamatė šešėlį, krentantį ant sienos. Ji pasakė, kad tai buvo Jėzus. Pasakė: ‘Tai buvo jis, būtent toks neprilygstamas, kokį Jį matė, su barzda’.”
95 Jis paklausė: “Kodėl tu verki? Kas ateina?” Pasakė, kad ji pažiūrėjo ten ir pamatė mano šešėlį: lyg praplikęs, laikė prie širdies štai šią Bibliją, atėjo, o paskui mane ėjo žmogus.
96 Ji įbėgo ir pasakė: “Džordžija, atsitiko kažkas labai keisto”. Ji pasakė: “Turbūt aš užmigau. Aš mačiau sapną. Susapnavau, kad eina tas pamokslininkas”.
97 Tuo metu trinktelėjo mašinos durelės. Gatvėje pasirodžiau aš. O-o, Dievas atsako abejuose galuose, jeigu jūs tik leisite Jam tai padaryti! Ten buvo Džordžija, kuri tikėjo, nežiūrint į visą netikėjimą. Ji ir toliau stovėjo ant to, kad Dievas išgydys ją. [Brolis Branhamas keturis kartus pabeldžia į katedrą−Red.] Jeigu Jis galėjo išgydyti vieną mergaitę, tai galės išgydyti ir kitą. Taip. Ir ji pamatė mane. Aš įėjau po patepimu. Aš netgi nepabeldžiau į duris. Aš tiesiog atidariau jas. Jos tėvas nuėjo į tvartą pieno, jis ką tik baigė melžti. Ir taip, aš įėjau, atidariau duris, įėjau ten. Aš… Ir ši moteris (jos motina) prarado sąmonę ir nukrito ant žemės. O Džordžija buvo ten, ir ji pažiūrėjo į mane.
98 Ir aš pasakiau: “Sese Džordžija, Viešpats Jėzus Kristus, Kurį tu myli…” O ten prie lovos, lovos stulpelis, ant kurio ji nutrynė visus dažus, kol dar galėjo pakelti iki ten rankas − laikėsi už jo ir meldė Dievo dėl palengvėjimo, o jos bažnyčia tvirtino, kad stebuklų dienos praėjo. Ji gimė [Brolis Branhamas keturis kartus pabeldžia į katedrą] būti Dievo vaiku. Ir ji laikėsi už šito pažado. Dievas iš Savo malonės parodė regėjimą ir pasiuntė mane ten. Štai kur ji buvo. Aš pasakiau: “Dabar aš žinau kas tu tokia. Tu − ta avelė, kurią aš pamačiau, įsipainiojusią į teologijos brūzgynus”. Aleliuja! Aš pasakiau: “Džordžija, Viešpats Jėzus, Kurį tu myli ir Kuriam tarnauji, neseniai pasirodė man ten ant kalno toje pačioje Šviesoje, kuris pakibo virš Neilų mergaitės, ir Jis pasakė man užvažiuoti čia. Aš įsakau šėtonui Jėzaus Kristaus Vardu palikti tave”. Aš pasakiau: “Stokis ant kojų”.
99 Šėtonas pasakė: “Kaipgi ji atsistos? Juk jos kojos plonesnės už nendrės stiebelį”. Apie tai netgi nesusimasčiau. “Vis tiek stokis!” O ji netgi negalėjo pakelti savo spjaudyklės.
100 Ir ji atsistojo iš lovos veikiant Šventosios Dvasios jėgai, perėjo per kambarį šlovindama Dievą, išėjo ir atsisėdo kieme, ir laimino žolę, lapus ir visa kita. Ji nematė jų devynis metus. Aš apsisukau ir išėjau. Jos motina atsistojo ir sušuko, paslydo ir nukrito nuo laiptų į kiemą. Pradėjo rinktis kaimynai, galvojo, kad mergaitė mirė, arba dar kažkas. O ji buvo kieme, vaikštinėjo, čiužindama lapus ir garbindama Dievą.
101 Išgirdęs tokį triukšmą atėjo jos tėvas. Ten gulėjo jo žmona, ir žmonės štai taip vėdavo ją. Ir jis išgirdo grojant vargonus. Ir jis įėjo į namus. Tai buvo jo dukrelė, ji sėdėjo prie organo ir grojo:
Iš Kristaus žaizdų šaltinis trykšta
Atvertas visiems žmonėms.
Ir kas į šventą srovę įeis,
Nubaltins nuodėmes visas.
102 O-o, tai bent! Nuo to laiko ji guldavosi į lovą tik tam, kad pamiegotų. Tai buvo penkiolika, šešiolika metų atgal. O-o, kame reikalas? Laikėsi už šešto pojūčio, kažkas viduje kalbėjo: “Jeigu Jis galėjo kažką išgydyti, tai gali išgydyti ir mane!” Aleliuja! Tai Tiesa. Teisingai.
103 Pamenu, kaip Fort-Veine pagyvenęs Džonas Rajanas… Ne tas, kuris su barzda, o kitas, aklas Džonas Rajanas. Aš pravedžiau ten susirinkimą didelėje bažnyčioje. Aš jau ruošiuosi užbaigti ir pradėti melstis už ligonius. Šitas žmogus sėdėjo viršuj, balkone. Jis buvo katalikas. Jį atvedė prie altoriaus, atvedė pakilos pagal jo kortelę.
104 Kada jis priėjo ten, kur buvau aš, pasakė:
− Jūsų vardas Džonas Rojanas.
− Tiesa.
− Ir jūs katalikų tikėjimo.
Jis pasakė:
− Tiesa.
− Jūs jodinėjote cirke.
− Tiesa.
105 Paskui pasakiau: “Jūs aklas apie dvidešimt arba dar daugiau”.
106 Pasakė: “Tiesa”. Kažkokia leukemija ar dar kažkas pateko jam į akį, ir jis apako. Aš pasakiau: “Jūs − elgeta”.
107 O jis pasakė: “Ne visai elgeta, bet, − pasakė, − aš sėdžiu gatvėje”.
108 O aš pasakiau: “Na, gerai”. Ir aš paklausiau: “Ar tikite jūs, kad Jėzus Kristus išgydys jus?”
Jis atsakė: “Tikiu”.
109 Aš pasimeldžiau už jį ir uždėjau ant jo rankas. Aš pasakiau: “Viešpatie Jėzau, aš pasmerkiu tą aklumą Jėzaus Kristaus Vardu. Tegu jis palieka jį”. Aš pažvelgiau ir pamačiau jį išeinantį reginčiu. Aš pasakiau: “TAIP SAKO VIEŠPATS…” (Štai šito reikia laukti.) “TAIP SAKO VIEŠPATS, jūs gavote regėjimą”. O jis…jis pasakė: “Aš nematau”.
110 Aš pasakiau: “Tai neturi jokios reikšmės. Eikite savo keliu ir džiaukitės”. Taigi, jis nuėjo.
111 Po kelių minučių priėjo moteris, jos gerklę apgulė didžiulis gūžys, ir kol mes už ją meldėmės, jis dingo. Čia sugrįžta Džonas Rajanas, skverbdamasis pro visus padėjėjus ir grįžta atgal. Tad žmogus, kuris padėjo man maldos eilėje, pradėjo vesti jį nuo pakilos. Jis pasakė: “Aš noriu matyti šitą pamokslininką”. Tad jį vėl atvedė ten. Jis pasakė…jis man pasakė, jis pasakė: “Jūs juk man pasakėte, kad aš išgydytas”.
Aš pasakiau: “Taip ir yra”.
Jis pasakė: “Na, tai aš matyčiau, jeigu išgyčiau”. Jis pasakė…
Aš pasakiau: “O-o, ne, tai neturi jokios reikšmės. Jūs man pasakėte…”
Jis pasakė: “Juk jūs pasakėte, kad aš išgydytas”.
Aš pasakiau: “O jūs pasakėte, kad tikite manimi”. Chm.
Jis pasakė: “Taip, aš tikiu jumis”.
Aš paklausiau: “Tada ko jūs abejojate?”
Jis pasakė: “Na, jeigu aš pasveikau, argi aš neturiu matyti?”
112 Aš pasakiau: “Jūs matysite. Jeigu man Dievas parodė regėjimą, kad jūs matote, reiškia, taip ir atsitiks”. Jis buvo kataliku, ir jo niekas niekada panašaus nemokė. Jis pasakė: “Na, aš nesuprantu šito. Ką man daryti?”
113 Aš pasakiau: “Na, jums reikia daryti tiktai viena: eikite savo keliu ir tiesiog garbinkite Dievą už duotą jums regėjimą”.
114 Jis pasakė: “Kur jūs?” Pradėjo ieškoti, pasakė: “Palaukite minutėlę. Kuo jūs vardu?” Aš pasakiau: “Branhamas”.
115 Jis pasakė: “Leiskite man jus paliesti”. Ir jis uždėjo ant savęs mano rankas. Jis pasakė: “Pone Branhamai, kaip kataliką mane mokė tikėti savo kunigu”. Ir pasakė: “Aš atėjau pas jus pagalbos. Ir jūs papasakojote man, kas aš toks, ir viską apie mano padėtį. Šito niekas nežino, išskyrus Dievą. Aš tikiu, kad tai Tiesa, ir toliau kalbėsiu: ‘Garbė Dievui’.” Ir nuėjo nuo pakilos.
116 Ir kaip sunku man buvo vesti susirinkimą sekančius du vakarus. Jis atsistodavo ten, kur aš buvau: “Garbė Viešpačiui už mano išgydymą!” Chm-m. Aš pradėdavau pamokslauti, ir stodavosi ir šaukdavo: “Garbė Viešpačiui už mano išgydymą!” [Susirinkimas juokiasi−Red.]
117 Jam davė darbą pardavinėti laikraščius. Praėjo mėnuo, šaukė: “Garbė Dievui už mano išgelbėjimą”. Ir jis sėdėjo ten, jis šaukė: “Speciali laikraščio laida, garbė Viešpačiui už mano išgydymą”. [Susirinkimas juokiasi−Red.] Iš jo juokėsi ir tyčiojosi, berniukai laikraštininkai nušvilpdavo jį.
Žmonės gatvėse kalbėjo: “Šitas senis išprotėjo”.
118 O jis sakydavo: “Speciali laikraščio laida, speciali laikraščio laida, skaitome visi: garbė Viešpačiui už mano išgydymą! Speciali laikraščio laida, skaitome visi: garbė Viešpačiui už mano išgydymą!”
119 Jį paėmė (galvojo, kad jį reikia nusiusti į psichiatrinę ligoninę) ir klausinėjo. Jis pasakė: “Su mano protu viskas tvarkoj, kaip ir visada. Bet aš tikiu dievu. Garbė Viešpačiui už mano išgydymą”, − ir taip toliau. Ką tai reiškė? − Jis laikėsi už šešto pojūčio! Kažkas jame laikėsi už jo. Jis nekreipė jokio dėmesio į tai, mato jis ar ne. Jis neturėjo jokio reikalo su regėjimu. Jis matė kitu regėjimu. Jis matė Dievą! Mes žiūrime į tai, ko nematome. Visa krikščioniška ginkluotė − tikėjimu. Ateinantysis pas Dievą turi tikėti į tai, kad Jis yra. Visi Dvasios vaisiai, viskas − tai tikėjimas, tai ko nematome. Mes žiūrime į tai, ko neregime. Mes žiūrime į tai, ko neregime, tikėjimu mes matome tai. Aleliuja!
120 Vienas berniukas pervedė jį per kelią į kirpyklą nusiskusti. Ir vienas įžūlus kirpėjas nusprendė truputi paerzinti jį. Ir taip, jis gerai išmuilino jam veidą. O kiti kirpėjai… Jis pamirksėjo jiems štai taip. Jis pasakė… Pradėjo skusti (vieną pusę beveik užbaigė), uždėjo rankšluostį, žinote, ir pasakė: “Dėde Rajanai, pasakykit”. Jis pasakė: “Taip, sūneli”.
121 Pasakė: “Aš girdėjau, jūs buvote nuėję pažiūrėti šventojo šuoliuotojo, kada jis buvo čia”.
“Taip, buvau”, − atsakė jis.
Tas pasakė: “Aš girdėjau, kad jūs pasveikote”.
122 Jis pasakė: “Taip, tai tiesa. Garbė Dievui už mano išgydymą”. Ir kai tik jis pasakė tai, sėdėdamas kirpyklos kėdėje, jo akys atsivėrė. Jis pašoko iš šitos kėdės tiesiog su rankšluosčiu ant kaklo. Kirpėjas atšoko su skustuvu prie durų. O gatve visomis jėgomis bėgo senelis Rajanas, šaukė ir šūkavo: “Garbė Viešpačiui, Jis iš tikrųjų išgydė mane!”
123 Kame buvo priežastis? − Laikėsi už šešto pojūčio. Jis ir atveda prie išsipildymo. Tikrai. Šituo šeštu pojūčiu užkariavo karalystes. Amen! Šeštu pojūčiu užkariavo karalystes. Nuo šito šešto pojūčio Jerichono sienos susilygino su žeme. Amen! Jūs tikite tuo? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jerichono sienos sugriuvo nuo šešto pojūčio.
124 Dėka šešto pojūčio jūra nenuskandino Pauliaus. Kai jis atsidūrė ten, kada nebeliko jokios vilties, jis pamatė regėjime Viešpaties Angelą. Ir jis sugrįžo su žodžiais: “Nebijokite”. Kas atsitiko? Nei mėnulio, nei žvaigždžių per keturiolika dienų, buvo kaip niekada tamsu. Audra kaip niekada buvo stipri. Bet pradėjo veikti šeštas pojūtis, kada jis pamatė Viešpaties Angelą. Aleliuja!
125 Dėka šešto pojūčio Petras nepasiliko kalėjime. Tikrai! Dievo jėga pasiuntė ten Angelą ir išlaisvino jį.
126 Dėka šešto pojūčio Paulius ir Silas nepasiliko surakintais. Dievas siuntė žemės drebėjimą ir viską sugriovė.
127 Tai šeštas pojūtis, pabandykite nors kartą jį pajungti. Dėka šešto pojūčio netgi liūtams nepavyko suėsti Danieliaus. Chm. Su šituo šeštu pojūčiu jie nepradėjo žaisti. Ne!
128 Dėka šešto pojūčio ugniai nepavyko sudeginti žydų jaunuolių.
129 Dėka to šešto pojūčio, kuris veikė Mortoje, kada ji atėjo pamatyti Jėzaus, jos brolis atsikėlė iš kapo po to, kai keturias dienas išbuvo kape.
130 Tas pats šeštas pojūtis apvalė raupsuotąjį. Tas pats šeštas pojūtis prikėlė Jėzų Kristų trečią dieną. Tas pats šeštas pojūtis kartą pakels Bažnyčią ir paims Ją iš čia į Šlovę.
131 Nepasitikėkite tais penkiais. Jie apgaulingi. Bet šeštas − tikras. Jeigu norite… Čia yra vienas žmogus. Nežinau, čia Čarlis Koksas arba ne. Aš kalbėjau jam apie šeštą pojūtį. Jis priėmė tai ir patikėjo, ir klausė juostoje. Jo žmona pasakė: “Duok man ją paklausyti”. Nubėgo į kitą kambarį ir pradėjo klausyti. Ji pasakė: “Viešpatie, aš irgi turiu šeštą pojūtį, ir aš panaudosiu jį. Aš noriu Šventosios Dvasios”, − ir Ji iškart nužengė. Ką tai reiškia? − Jeigu tiki tuo… Matyti… Mes turime tikėti nepriklausomai nuo to, matome mes ar ne. Tačiau Dievas vis tiek leidžia mums pamatyti. Jis mums parodo. Jis parodo mums Savo…Savo būvimą. Neabejotinai, tuomet negali būti jokių atsiprašymų tame, kad šis šeštas pojūtis neveikia. Nulenkime galvas.
132 Mūsų Dangiškas Tėve, šeštas pojūtis, šie liudijimai iš Biblijos apie tai, kad šeštas pojūtis, kurį aš vadinu tikėjimu… Aš skaičiau iš Laiško Žydams 11 apie šeštą pojūtį: “Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko negali aptikti žemiški pojūčiai”. Ir mes ten matome, kaip jie užkariavo karalystes ir užčiaupė liūtų nasrus, ir gelbėjosi nuo aštraus kardo. Ir Henochas buvo paimtas į Dangų šituo šeštu pojūčiu. Abraomas klajojo svetimoje žemėje ir gavo sūnų, kada jam sukako šimtas metų. Šeštas pojūtis! Kai Saros įsčios apmirė, jis nekreipė į visa tai dėmesio, jis nesuabejojo Dievo pažadu per netikėjimą, bet buvo tvirtas, duodamas gar-…šlovę Dievui. Jis žinojo, kad Dievas davė pažadą, ir kad Dievas (jis buvo pilnai įsitikinęs) išpildys tai, ką Jis pažadėjo.
133 O-o, Dieve, o mes dar skaitomės Abraomo vaikais! Kaip mes toli nuo šito! O-o, Dieve, pažadink dabar šeštą pojūtį šitoje bažnyčioje, šitų žmonių tarpe! Kada mes matome, kad Tu davei Abraomui šį didį ženklą, ir kas ten įvyko… Dieve aš meldžiu, kad jie pamatytų šiandien vakare Viešpaties Angelo dalyvavimą ir pasitikėtų ne savo jausmais, ne savo regėjimu, bet Dievo Žodžiu, Kuriame duotas pažadas; ir kad visi, esantys čia, pasveiktų, ir visi neišgelbėti − išsigelbėtų, ir visi, kas neturi Šventosios Dvasios − gautų Ją. Išgirsk mane, Tėve, aš meldžiu Jėzaus Vardu. Amen.
134 Jūs pasiruošę priimti savo išgydymą? Visi? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jūs…jūs norite įjungti savo šeštą pojūtį? O kas yra šeštas pojūtis? − Tai tikėjimas. O tikėjimas užtikrinai tai, ko viliamės, ir parodo, kad Missurijos valstijos gyventojai neteisūs: “Aš iš Missurijo. Parodykite man, − žinote, − aš turiu tai pamatyti”. Tikėjimas − yra tai, kas užkariauja karalystes, vykdo teisingumą, kas daro įvairius stebuklus ir ženklus šito šešto pojūčio. Pažadinkite jį! Nuimkite raištį nuo savo dvasinių akių. Apsižvalgykite aplink, pažiūrėkite, ar Dievas ir toliau pasilieka Dievu.
135 Gerai, visi, kurie gavote maldos korteles, išsirikiuokite čia iš dešinės nuo manęs pagal savo numerį. Maldos kortelė 1, 2, 3, 4, atsistokite. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, prieikite dabar štai čia, iš šitos pusės. [Kažkas kalbasi su broliu Branhamu−Red.] Taip, aha. Nuostabu. Atvežkite…kad žmonės galėtų prieiti arčiau, gerai. Pastatykite juos tiesiog čia, jeigu norite. Gerai. 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, šešio-… [Tuščia vieta juostoje−Red.]
136 Religinga žmonių grupė, išrinktieji žmonės iš visos savo kartos (žydai), kuriuos mokė apie Mesijo atėjimą, ir apie tai, ką Jis darys, kai ateis, o kada Jis atėjo, jie Jo nepažino. Kaip gaila, tiesa? Tai tikriausiai viena iš pačių liūdniausių istorijų pasaulyje. Juo buvo sutvertas pasaulis, ir pasaulis nepažino Jo. Atėjo pas Savus, o Savi Jo nepriėmė. Ir tai iš tikrųjų liūdna.
137 Taigi, atkreipkite dėmesį. Jie ieškojo Mesijo. Tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] O Mesijas, kada Jis atėjo, turėjo būti Dievu-Pranašu. Kas iš jūsų tai žino? Jis turėjo daryti pranašo ženklus, nes Mozė pasakė, kad Jis bus pranašu, kada apsireikš kūne; kad Jis bus pranašu, darys pranašo ženklus. Lygiai kaip žydai dabar. Aš laukiu.
138 Šiandien mes kalbėjomės su broliu Juozapu. Brolis…Stokholmas, Švedija. Brolis Lui Petrus nusiuntė ten apie puse milijono Biblijų. Brolis Arganbraitas rodė man šį filmą “Trys minutės iki vidurnakčio”. Tie žydai, kurie renkasi iš viso pasaulio, iš Irano ir taip toliau, jie niekada negirdėjo apie Jėzaus Vardą. Jie ten nuo romėnų tremties laikų. Jie niekada negirdėjo apie Tokį, kaip Jėzus Kristus. Ir brolis Petrus nusiuntė jiems ten Biblijas. Jie jas skaitė.
139 Taigi, iš jų ėmė interviu. Tiesiog… Aš pats turiu šitą filmą. Ir jie žiūrėjo jį. Ir tie paklausė: “Ko jūs važiuojate į tėvynę, numirti?” (Nešė ant nugarų pagyvenusius ir visa kita.) Atsakė: “Mes atvažiavome pamatyti Mesiją”. Taip.
140 Kada figmedis išleidžia pumpurus, arti vasara. Šešiakampė Dovydo žvaigždė − dabar tai tauta. Pirmąkart per du su puse tūkstančio metų plevėsuoja seniausia pasaulyje vėliava. Taip. Jeruzalėje savi pinigai, sava valiuta, savi įstatymai, sava valdžia. Tai vėl tauta. Jėzus pasakė, kad kai figmedis pradės leisti pumpurus, tas laikas jau čia pat.
141 Kada jie pamatė šitas…šias Biblijas… Jie nebuvo panašūs į daugelį mūsų žydų iš Uoll Strito. Jie ten gyveno ir tikėjo. Kada jų atskrido paimti su lėktuvais, o-o, jie netgi nenorėjo lipti į jį. Jie jo bijojo. Niekada nieko panašaus nematė. Aviacinė “Transyordl Airlains” bendrovė. Jūs matėte žurnale “Žvilgsnis”. Pagyvenęs rabinas išėjo ir pasakė: “Prisiminkite, pranašas kalbėjo, kad kai mus pašauks vėl į tėvynę, mus neš ant erelio sparnų”. Aleliuja! Klausykite. “Neš atgal ant erelio sparnų”.
142 Ir štai jie atsidūrė tėvynėje. Štai, prašom − jie vėl sugrįžta. Jie paėmė šią Bibliją ir pradėjo skaityti ją − Naują Testamentą. Žinote, žydai skaito nuo galo į priekį. Ir kai jie perskaitė jį, jie pasakė: “Jeigu šitas Jėzus − Mesijas…” Parodo jums, kokiame stovyje jie dabar. “Jeigu šitas Jėzus − Mesijas, tai Jis bus pranašu. Jeigu Jis prisikėlė iš mirusiųjų, tai parodykite mums Jo pranašo ženklus, ir mes patikėsime Juo”. Amen. O-o, tai bent! Visiškai teisingai!
143 O-o, pagonys, geriau pulkite veidu ant žemės! [Brolis Branhamas kelėta kartų pabeldė į katedrą−Red.] Suprantate? Arti ta valanda, kada Dievas atgręš Savo malonę žydams, o jūs, pagonys, būsite pasmerkti: be Dievo, be malonės, ne kas kitas, kaip atominio ginklo auka. Tad sutvarkykite viską su Dievu dabar, kol jūs turite galimybę susitvarkyti. Viską sutvarkykite su Dievu dabar.
144 Pastebėkite, kai Jėzus atėjo pas žydus, Jis darė Mesijo ženklus, rodė jiems, kad Jis ir buvo tuo Pranašu. O jie Jį pavadino kerėtoju, belzebubu, velniu.
145 Ir paskui tai… Taip pat ir kiti žmonės laukė Mesijo. Kas iš jūsų žino, kad žemėje egzistuoja tik trys žmonių giminės? Tai pagal Biblija. Žmonės Chamo, Semo ir Jafeto. Visi jie kilo iš Nojaus sūnų. Teisingai. Gerai. Tai žydai, pagonys ir samariečiai (kurie pusiau žydai, o pusiau pagonys). Ir šie samariečiai irgi laukė Mesijo atėjimo.
146 Jėzus įėjo pro vartus, atsisėdo ten, ir išėjo moteris. Jis pasakė: “Duok Man gerti”.
147 Ji pasakė: “Pas jus, žydus, taip nepriimta. Mes taip vienas su kitu nebendraujame”.
148 Jis pasakė: “Bet jeigu tu žinotum, su Kuo kalbiesi, tai tu pati prašytum Manęs gerti”. Pokalbis tęsėsi, kol Jis, pagaliau, nepasakė: “Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”.
149 Ji pasakė: “Aš neturiu jokio vyro”.
150 Jis pasakė: “Gerai pasakei, nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, su kuriuo tu gyveni dabar − nėra tavo vyras”.
151 Ji pasakė: “Viešpatie…” Ši prostitutė žinojo apie Dievą daugiau, negu du trečdaliai pamokslininkų jungtinėse Valstijose. Tiksliai. Ji pasakė: “Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mes… (Mes, samariečiai.) Mes žinome, kad kai ateis Mesijas, Jis darys šituos ženklus. Jis mums viską paskelbs. Bet kas gi Tu?”
152 Jėzus pasakė: “Tai Aš, Kuris su tavimi kalbu!”
153 Ir ji nubėgo į miestą ir paskelbė: “Eikite pažiūrėti Žmogaus, Kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Mesijas?” Jūs supratote? Ar tik Jis nebus Mesijas? Gerai.
154 Taigi, Jis padarė šį ženklą prieš žydus. Jis padarė jį prieš samariečius, bet ne prieš pagonis. Mes buvome anglo-saksai su vėzdu už nugaros, ir mes garbinome stabus: romėnai ir likusieji. Prieš juos Jis nepadarė šito ženklo. Ir Jis pasakė, kad šita…pikta ir svetimaujanti karta šiose paskutinėse dienose gaus Jonos ženklą − prisikėlimo ženklą.
155 Tai štai, ir Jėzus taip pat kalbėjo jiems: “Kaip buvo Sodomos dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjime”. Kokį ženklą gavo Sodoma? Tą patį: Angelas, pasisukęs nugara. (Tu jau…Billai, pas tave ten visi žmonės? Visi? Gerai.) Jis pasakė…
156 Kas iš jūsų dabar neturi maldos kortelės ir jūs norite, kad Dievas išgydytų jus? Pakelkite rankas. Pasakykite: “Aš…aš noriu, kad Dievas išgydytų mane”. Jeigu dar liko kokios nors maldos kortelės, pas ką yra kortelė − stokite į eilę. Netgi, jeigu neturite, jūs…mes vis tiek iki jūsų prieisime. Jūs ne…jūs ne… Aš noriu, kad jūs surastumėte… Jeigu tik jūs galėsite priimti tai, apie ką aš šiandien kalbėjau, tai šeštas pojūtis!.. Tikėkite visa širdimi.
157 Taigi, daugelis iš jūsų perdavė čia šias nosinaites. Aš meldžiuosi už kiekvieną iš jų, iš visų jėgų stengiuosi skirti joms laiką. Ir taip, jeigu aš praleidau jus, tiesiog parašykite man į Džeffersonvilį, Indianos valstiją. Aš nusiusiu jums skepetaitę. Suprantate? Aš nusiusiu ją paštu. Jeigu jūs jos negausite ir dings…jeigu jūsų skepetėlė kur nors pasimes, tiesiog parašykite man. Jums tai nė kapeikos nekainuos. Tiesiog parašykite, ir mes… Žinoma, kartais žmonės atsiunčia truputi pinigų, nes mes eikvojame šimtus dolerių per savaitę pašto ženklams ir kita, ir išsiunčiame šias skepetaites po visą pasaulį, kad pavirsta įvairiausiais stebuklais ir ženklais, nes jos pasiekia ten, kur aš negaliu patekti. Bet paklausykite…
158 Manau, kad devyniasdešimt penki procentai žmonių… Aš žinau, kad čia yra kelėta žmonių iš Džeffersonvilio, bet aš nematau nė vieno iš jų maldos eilėje. O jeigu jie ten būtų, tai aš mandagiai paprašyčiau juos išeiti (taip, taip), nes aš galiu pasimatyti su jais namuose. Tai dėl vietinių žmonių, dėl tų žmonių, kurie negali patekti kitu laiku.
159 Taigi, čia stovi ponia. Jeigu aš galėčiau išgydyti šią moterį, tai būčiau sukčius, jeigu nepadaryčiau šito. Jeigu aš galėčiau padaryti tai, tai man ne vieta stovėti už šitos katedros, broli Sallivanai [Brolis Branhamas beldžia į katedrą−Red.], jeigu aš galėčiau išgydyti ją. Bet aš negaliu jos išgydyti. Ji jau išgydyta, jeigu i serga. Aš nežinau, serga ji ar ne. Bet jeigu ji serga, tai Jėzus išgydė ją, kada mirė Golgotoje. Jis atliko sutaikinimą už tai. Jis buvo sužeistas už mūsų nuodėmes, Jo randais mes išgydyti. Tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.]
160 Ir taip, šie žmonės, kuriuos atvežė čia invalidų vežimėliais, aš noriu, kad jūs paklausytumėte. Rodos, vakar vakare buvo viena moteris vežimėlyje, ant sudedamos lovos ar ant kažko kito, Šventoji Dvasia iškvietė ją ir iškėlė iš ten. Taigi, jūs vežimėliuose dažnai sakote: “O-o, mano atvejis beviltiškas”. Iki tol, kol jūs taip galvojate, jūsų šeštas pojūtis miręs. Jūsų šeštas pojūtis, jeigu jis šiandien atgys, tada tai paskutinė jūsų kentėjimo valanda. Jūs atsikelsite iš ten, ir išeisite namo sveikais.
161 Vyriškis ir moteris, kurie stovi ten (juodaodis brolis ir sesuo) su savo sūneliu. Jūs dabar tikite? Turėk tikėjimą, mano broli. Sese, turėk tikėjimą. Šitas mažylis dar per mažas, kad žinotų, kas yra tikėjimas, jūs tikite, kad Dievas išgydys jūsų vaikutį. Ponia, kuri stovi čia su šituo kūdikiu: turėkite tikėjimą.
162 Visi, kurie stovite prie šitų invalidų vežimėlių: aš noriu, kad jūs tikėtumėte dėl tų žmonių. Ir tie, kas… Pas kai kurios iš jūsų nesveika širdis, po kelių dienų jums reikės mirti. Vėžys: jeigu nieko nesiimti, jūs mirsite. Šitų žmonių gyvenimo trukmė (invalidų) galbūt, kaip ir pas visus. Bet jeigu jūs dabar neįsikibsite į Dievą, tai jūs mirsite. Tikrai. Bet įsikibkite į Dievą ir pasakykite: “Dieve, aš naudoju savo šeštą pojūtį, aš tikiu. Ir aš tikiu, kad Tu padarysi mane sveiku”. Ir tuomet Dievas padarys tai. Jūs tikite tuo? Aš tikiu iš visos širdies.
163 Ir taip, aš nesiruošiu pravesti eilės su atpažinimu. Aš negalėčiau pravesti visus penkiasdešimt žmonių. Negalėčiau. Bet aš melsiuos. Ir taip, Jeigu Dievas ir toliau pasilieka Dievu, jeigu Dievas ir toliau pasilieka Dievu [Brolis Branhamas pabeldė į katedrą−Red.], tuomet Jis gali padaryti viską lygiai taip pat, kaip Jis…
164 Kokia aukščiausia tikėjimo forma? Buvo vienas romėnas… Judėjas pasakė: “Ateik, uždėk rankas ant mano dukters, ir ji pasveiks”.
165 Romėnas pasakė: “Aš nevertas, tiesiog pasakyk žodį”. Štai kaip turi elgtis pagonys. Susirinkimuose užsienyje ir įvairiuose miestuose, jeigu žmonės pamatys, kaip įvyksta vienas antgamtinis reiškinys, tai visas susirinkimas eis su tikėjimu. Suprantate? Jie tuo tiki. Bet čia taip sunku.
166 Taigi, jūs − sekmininkai. [Brolis Branhamas beldžia į katedrą−Red.] Jūs galite būti metodistu, bet jeigu jūs gavote Šventąją Dvasią, tai jūs sekmininkas. Tai štai, jeigu jūs pasiruošę atgaivinti šį šeštą pojūtį, tai pradėsime.
167 Ir taip, štai šią moterį… (arba, bent šią) …aš…aš nepažįstu šios moters. Mano manymu, mes nepažįstami. Dabar žiūrėkite, štai moteris, aš niekada gyvenime jos nemačiau. Ji pasakė, kad nepažįsta manęs, o aš nežinau jos. O kaip aš sužinočiau ir… Ji tiesiog ištiesė ranką… Sumaišė šias korteles ir atidavė kažkam kortelę, ir ji ištraukė ją, ir štai ji čia. Taip išėjo, kad ji ant pakilos pirmoji.
168 Ir kiti (tuo pačiu laiku, kai aš kalbuosi su ja), jūs irgi ten tikėkite ir pamatysite: Jis gali ateiti ir pas jus, lygiai taip pat. Suprantate? Taigi, jeigu tai nors kartą bus padaryta dėl to žmogaus, kuris galbūt niekada nebuvo susirinkime, reiškia, tai patvirtinimas to, kad tai Tiesa. Dievas pasakė Mozei: “Imk šią dovaną ir eik ten, ir parodyk, kaip tavo rankos išgijo nuo raupsų”. Jis padarė tai vieną kartą, ir visas Izraelis nusekė paskui jį į pažadėtą žemę. Suprantate? Kiekvieną kart, kada jis sutikdavo izraelietį, jis nesakydavo: “Pažiūrėk į mano ranką − raupsai. Matai? Ji pagijo”. Ne, ne. Jis padarė tai vieną kartą, ir jie visi patikėjo tuo. Štai taip mums pridera pasielgti: pamačiau − patikėjau.
169 Ir taip, štai mano ranka. Kiek aš žinau, aš niekada gyvenime nemačiau šios moters. Jeigu ir mačiau, tai aš jos nežinau. Jos visiškai nepažįstu. Bet jeigu Šventoji Dvasia ateis pas mane ir pasakys man, dėl ko ji čia stovi, arba ką ji padarė, arba ką ji planuoja daryti; arba, galbūt, ji žino, kad aš supratimo apie tai neturiu, tada tai bus patvirtinimu to, kad Jis − tas pats Jėzus, Kuris kalbėjosi su moterimi prie šulinio. Tai bus įrodymu dėl šitos pagonių kartos, kad Mesijas, Kuris ankščiau gyveno Ugnies Stulpe − Tėvystėje, gyveno žmogiškame kūne, pavadintu Sūnumi − Sūnystėje, dabar Šventosios Dvasios pavidale yra mumyse per pašventinimą Krauju, gyvena mūsų kūne. Šventoji dvasia gyvena mumyse: “Kas tiki Mane darbus, kuriuos Aš darau, ir jis darys. Iš tiesų sakau jums, Sūnus nieko negali daryti Pats iš Savęs, jeigu nepamatys Tėvo darančio”. Jūs tikite tuo? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.]
170 Dabar aš norėčiau paklausti tų, kas vežimėliuose. Ir taip, jeigu aš galėčiau išgydyti šią moterį, aš išgydyčiau. Jeigu aš galėčiau išgydyti jus, aš išgydyčiau. Aš negaliu. Bet jeigu Viešpats Dievas… (kadangi ji arti manęs) …jeigu Viešpats Dievas pasakys man ką nors apie šią moterį (tegu ji apsprendžia, tiesa tai ar ne), o ji žino, kad man tai nežinoma, tai jūs žinosite, kad tiktai kažkokia antgamtinė jėga čia gali tai padaryti. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jūs patikėsite, kad tai daro Dievo Sūnus pagal Savo pažadą, kaip Jis pažadėjo tai daryti? [“Amen”.] Visi čia patikės tuo? Ar priimsite tada savo išgydymą ir patikėsite iš visos širdies? Jeigu jūs rimtai priėmėte tokį sprendimą, tai vieno karto pakaks. Amen. Visiškai teisingai. Jeigu jūs patikėsite tam vienam!.. Tai neabejotinai bus tiesa.
171 Na, gerai. Taip, aš stovėsiu prieš šitą mikrofoną, nes kada prasideda regėjimai, aš nežinau, kiek garsiai ar kiek tyliai aš kalbu. Tačiau šis susirinkimas pažadėjo man, kad jie priims savo išgydymą, jeigu Šventoji Dvasia apreikš man apie jus ką nors tokio, ką aš…apie ką jūs žinote, kad man tai nežinoma. Ir taip, tai bus… Jūs… Jeigu jis tai padarys, tai jūs padrąsins ir duos jums tikėjimo? Taip. Žinoma.
172 Taigi, aš tiesiog kalbuosi su jumis, lygiai kaip mūsų Viešpats kalbėjo su moterimi prie šulinio. Suprantate? Jis pradžioje pajautė jos, nes ji buvo pirma. Suprantate? Ir aš irgi turiu taip daryti, kad… Suprantate, jūs − žmogus. Jūs turite dvasią. Aš − žmogus, aš turiu dvasią ir sielą. Dabar aš žinau, kad jūs Krikščionė, nes jūsų dvasia pradeda man liudyti, kad jūs Krikščionė. Tai tiesa. Suprantate? Jaučiasi geranoriškumas. Kitaip jis atstumtų.
173 Jūs buvote kada nors tokiame susirinkime? Jūs tai matėte. Jūs kada nors pastebėjote, kad kai ateina nusidėjėliai ir visa kita…matėte, kaip Jis štai taip atstumia? Jis iškart jiems sako: “Tu nusidėjėlis. Tu padarei tą ir tą. Tu pasielgei taip ir taip”. Suprantate?
174 Ir taip, jeigu jūs tikite visa širdimi, visa savo esybe, Dievas gali pasakyti man, kur jūsų problema arba ką nors apie tai, tuomet jūs priimsite tai. Tuomet paskatins visus patikėti. Šie invalidai pasakė, kad patikės. Ligoti žmonės, širdininkai ir kiti pasakė, kad jie patikės. Tad tuomet visi patikės, ir visi, kas šitoje eilėje, patikės. Netgi nereiks pravesti maldos eilės. Jeigu visi iš tikrųjų nori pasinaudoti šeštu pojūčiu, tiesiog eikite, sakydami: “Padėka Viešpačiui, Jis išgydė mane”. Toks Jo požiūris kiekvienam iš jūsų. Tiesiog taip išėjo, kad čia pakilote jūs. Ten dar daug, daug norinčių. Galbūt, Šventoji Dvasia paskui judės per visą susirinkimą. Aš nežinau, ką Ji darys. Paskui, kai aš visai nusilpstu, mano sūnus arba kažkas iš jų, Džinas arba kažkas iš jų, jie prieis ir atitrauks mane iš šono. Aš žinau, kad tai… Tuomet man laikas užbaigti (suprantate?), nes aš ne… Kada matau tiek regėjimų, kartais net nežinai, kur randuosi. Tuomet atrodo, kad viskas aplink − regėjimas. Suprantate? Jėzus pasakė: “Dar didesnius darbus darysite, nes Aš einu pas Savo Tėvą”, − tai, ką Jis matė.
175 Taigi, aš matau, kas su šita moterimi. Ji atėjo čia dėl maldos, kad pasimelstų už nedidelį auglį. Ir šis auglys ant rankos. Tai tiesa, ar ne taip? Dabar jūs tikite? Taigi, auglys paslėptas nuo manęs, bet ne nuo Dievo. Pasakyti ant kokios rankos? − Ant dešinės. Tai… Teisingai? Pakelkite savo ranką, jeigu tai tiesa.
176 Dabar jūs tikite visa širdimi? Jumyse pradeda veikti šeštas pojūtis? Arba jūs tiesiog apakinti ir sakote: “Na, tai neblogai”? Suprantate? Arba šis šeštas pojūtis iš tikro pradeda veikti, jūs sakote: “Garbė Dievui, aš žinau, kad šitas žmogus nežino šios moters. Taigi, tiktai Jėzus Kristus žino ją. Ir Jis pažadėjo tai daryti”? Tai reiškia, kad jūs pasveiksite, jeigu galėsite tuo patikėti.
177 Sakysite: “Gal tu atspėjai, kad jai”. Aš negalėčiau šito atspėti. Šito neatspėsi. Matyt… Aš pasakysiu jums dar vieną. Jūs ne vietinė. Jūs iš Laimos. [Sesuo sako: “Teisingai”.−Red.] Teisingai. Jūs tikite, kad Dievas gali pasakyti man, kas jūs? Ponia Vait, ponia Vait. Tai tiesa. Dabar Dievas išgydys jus, eikite namo ir tikėkite iš visos širdies.
178 Dabar jūs tikite? Visi tikite? [Susirinkimas džiūgauja−Red.] Turėkite tikėjimą Dievu. Jeigu jūs galite tikėti, tai viskas įmanoma tikintiesiems. Jeigu gali tikėti! O kas, jeigu aš pasakyčiau jums, kad jūs pasveikote, sėdėdami kėdėje, jūs patikėtumėte man? Eikite savo keliu, nes taip ir yra. Turėkite tikėjimą Dievu.
179 Dabar, kas, jeigu aš uždėčiau ant tavęs rankas ir pasakyčiau: “Šėtone, pasitrauk nuo šito berniuko”, − tu patikėtum? Tu pasveiktum? Ateik čia. Šėtone, palik šitą berniuką Jėzaus Vardu. Amen. Dabar eik ir tikėk. Turėk tikėjimą.
180 Kas, jeigu aš uždėčiau ant jūsų rankas ir pasakyčiau: “Šėtone, pasišalink nuo jo”, − jūs patikėtumėte? Šėtone, pasišalink nuo jo Jėzaus Vardu. Amen. Telaimina jus Dievas, eikite ir tikėkite.
181 Jeigu aš pasakyčiau, kas su jumis ne taip, tai padėtų jums, ar jums geriau, kad aš uždėčiau ant jūsų rankas? Kas geriau? Pasakyti, kas netvarkoje? Nugara. Tiesa. Teisingai? Tuomet eikite namo, būkite išgydyti Jėzaus Vardu. Gerai.
182 Jūs tikite, kad jeigu aš tiesiog kažką jums pasakysiu, uždėsiu ant jūsų rankas, jūs pasveiksite? Ateikite čia. Jėzaus Vardu, tebus ji išgydyta. Amen. Tikite. Gerai.
183 Kaip dėl jūsų? Atrodo, aš jus žinau. Taip ir yra. Aš tiesiog uždėsiu ant jūsų rankas ir pasakysiu: “Šėtone, palik mano brolį Jėzaus Vardu. Amen”. Dabar tikėk, broli, iš visos širdies.
184 Jūs visi tikite? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Paklausykite, štai ko aš nesuprantu, taip? [Brolis Branhamas beldžia į katedrą.] Kodėl gi, kai ateina Šventoji Dvasia ir apreiškia visa tai… (Jis pasako man viską, kas negerai su šitais žmonėmis, jeigu aš susilaikyčiau minutėlę. Bet juk visi likusieji negalėtų patekti į eilę.) Argi būti liudininku, kaip Viešpats…kaip praeina žmonės, turintys pakankamai tikėjimo išgijimui, ir ant jų dedamos rankos, nenuostabiau, jeigu po viso šito būtų atpažinimas? Nejaugi mes tiek suamerikiškėjome, kad mus reikia linksminti Šventąja Dvasia?
185 Žiūrėkite. Prieikite čia. Aš jūsų nežinau. Juk mes nepažystam vienas kito. Tiesa? [Brolis sako: “Tiesa. Aš jūsų nežinau”.−Red.] Jūs mane žinote, o aš jūsų nežinau. Bet Dievas žino mus abu. Jeigu Dievas pasakys man, kokia jūsų problema, jūs patikėsite, kad aš Jo pranašas? Iš visos širdies? [“Taip”.] Gerai. Širdies liga − visiškai teisingai. Dabar jūs tikite iš visos širdies? [“Taip”.] Jūs tikite, kad pasveiksite? [“Taip”.] Dėl to jūs atvykote iš toli, ar ne taip? Net iš Kalifornijos. Tiesa. Jūs ir žmoną atvežėte su savimi? Ji irgi nori pasveikti. Negavo kortelės. Bet kažkas atsitiko su jos klubu. Tai atsirado po to, kai ji griuvo. Juk taip? [“Taip”.] Eikite namo, jūs abu pasveiksite. Eikite ir tikėkite.
186 Na štai, tai tas pats, kas… Draugai… [Susirinkimas labai džiaugiasi−Red.] Jeigu gali tikėti, tai viskas įmanoma. Jūs tikite, sese? Tiesiog uždėsiu ant jūsų rankas, jūs tikite, kad pasveiksite? Tuomet prieikite. Jėzaus Kristaus Vardu, išgydyk šią moterį. Gerai.
187 Prieikite, ponia. Dabar matote? Tai kas gi? Ši moteris pasveiko taip pat, kaip ir tas vyras. Kodėl mes negalime pasakyti: “Garbė Viešpačiui už šios moters išgydymą”? [Susirinkimas džiaugiasi ir sako: “Garbė Viešpačiui”.−Red.] Matote?
188 Žiūrėkite. Jūs žinote, kad man žinoma, kas su jumis negerai. Jūs žinote tai taip pat, kaip ir aš. Jūs žinote, kad Dievas gali pasakyti man. Ir taip, jeigu aš jums pasakysiu, tai jums padės? Jūsų nervai visai pakrikę. Visiškai teisingai. Tikėkite visa širdimi, eikite, būkite sveiki Jėzaus Kristaus Vardu. Turėkite tikėjimą.
189 Jūs tikite, sese, visa širdimi? [Sesuo sako: “Taip”.−Red.] Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite išgydyta.
190 Jūs tikite visa širdimi, sese? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite išgydyta. Turėkite tikėjimą.
191 Prieikite, sese, jūs tikite visa širdimi? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite išgydyta.
192 Juk Dievas sakė daryti būtent taip. Teisingai? Šie ženklai lydės tikinčiuosius. Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite išgydytas. Amen.
193 Jūs tikite už ją? [Sesuo sako: “Taip”.−Red.] Jėzaus Kristaus Vardu, tegu šėtonas palieka tą kūdikį. Amen. Dabar eikite, būkite išgydyti.
194 Jūs norite pavakarieniauti, išsilaisvinti nuo skrandžio ligos? [Brolis sako: “Taip”.−Red.] Eikite ir vakarieniaukite, ir būkite sveikas Jėzaus Vardu. Jūs tikite visa širdimi? [Susirinkimas džiaugiasi.] Matote?
195 Tęskite… Paimkite šeštą pojūtį. Patraukite iš kelio šiuos penkis pojūčius. Tikėkite.
196 Sveiki! Jeigu aš jums pasakyčiau “taip” arba “ne”, jūs vis tiek patikėtumėte, a? [Sesuo sako: “Taip”.−Red.] Jūs vis tiek patikėtumėte. Gerai. Tai nedidelė išvarža jūsų stubure, kuri yra tarp menčių, eikite ir tikėkite, ir būkite sveika. Jūs tikite? Jėzaus Kristaus Vardu. Amen. Turėkite tikėjimą.
Prieikite, broliai, jūs tikite? Jėzaus Vardu, tegu pasveiksta.
197 Prieik, tu tiki, broli? Dedu ant tavęs rankas Jėzaus Kristaus Vardu. Tu pasveiksi. Dabar tikėk.
198 Jūs tikite, pone? Jėzaus Kristaus Vardu, būkite išgydytas. Amen. Jėzus daro tai dėl jūsų, jeigu jūs tikite.
199 Jėzaus Kristaus Vardu būkite išgydytas. Taip ir reikia, broliai. Būtent taip. Taip ir reikia. Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite sveiki. Amen.
200 Prieikite, sese. Jei jau Šventosios Dvasios patepimas daro čia tokius stebuklus, tai jūs, žinoma, tikite, kad aš pateptas Juo, ar ne taip? Tuomet Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite išgydyta. Amen. [Susirinkimas džiaugiasi−Red.]
201 Tu tiki, broli? Jėzaus Kristaus Vardu, eik ir būk išgydytas. Jeigu tiki, tai viskas įmanoma.
202 Tai sekanti ligonė? Gerai. Jūs tikite, sese, iš visos širdies? [Brolis Branhamas daro pauzę−Red.] Štai taip! Amen. Ji iš tikrųjų suvokė tai. Tiesiog aš stebėjau: ji buvo apsupta šešėliu, o kai šešėlis pasitraukė, man pasidarė įdomu, kas su ja įvyko, pasisukau, o dabar šešėlis pasitraukė, nes ji patikėjo. Suprantate? [Susirinkimas sako: “Amen”.] Štai taip.
203 Aš jūsų nežinau. Jūs nežinote manęs. Mes nepažįstame vienas kito. Bet Dievas žino jus ir žino, kad aš čia tam, kad padėčiau jums, jeigu galėsiu. Jūs tikite tuo?
204 Minutėle, kažkas atsitiko susirinkime, kažkur, kažkur. Štai taip, toliau tikėkite ten. Jos problema nugara. Ponia Finngofer, eikite namo ir būkite sveika. Jėzaus Kristaus Vardu.
Prieikite ir tikėkite iš visos širdies. Jūs tikite, pone? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite sveiki.
205 Prieikite. Jeigu aš jums pasakyčiau, kur problema, arba nepasakyčiau, arba kaip ten bebūtų − jūs vis tiek patikėtumėte? Tuomet jūsų moteriška…moteriška liga jau paliko jus. Praeikite. Taip, vis tiek pasakiau. Gerai.
206 Jūs tikite, kad Dievas išgydys jūsų nervingumą? Gerai. Eikite ir būkite sveikas Jėzaus Vardu. Tikėkite visa savo širdimi.
207 Jūs norite išsilaisvinti nuo skrandžio ligos? Gerai. Eikite, vakarieniaukite ir būkite sveiki Viešpaties Jėzaus Vardu.
Jūs tikite visa širdimi? [Susirinkimas džiaugiasi ir sako: “Amen”.−Red.] Gerai. Jūs tikite, sese? Jėzaus Kristaus Vardu eikite ir būkite sveika. Gerai.
208 Tikite, kad šitas berniukas gali atsikratyti nuo šitos ligos? Aš prakeikiu demoną, kuris padarė tai su jūsų kūdikiu. Tebus jis išgydytas Jėzaus Kristaus Vardu. Amen. Dabar paimkite jį, neabejokite. Pamatysite, kas su juo įvyks, jeigu tikėsite.
Jūs tikite iš visos širdies? [Brolis sako: “O taip”.−Red.] Jėzaus Kristaus Vardu būkite išgydytas.
209 Iš ten nuolatos dvelkia išgydymu. [Brolis Branhamas daro pauzę−Red.] Tai liesa moteris, kuri sėdi gale su ruda skrybėlaite. Ji kenčia nuo tuberkuliozės. Gerai, sese. Aš nežinau jūsų, o jūs nežinote… Ne, mane jūs tiksliai turite žinoti. Jūs kartą išgijote mano susirinkime. Aš matau, kad tai buvo Fort-Veine, Indijanos valstija. Aleliuja! Taip ir yra. Jūs tikite, kad Dievas gali pasakyti man, kas ne taip…kur jūsų problema? Pas jus buvo auglys, ir Dievas išgydė jus. TAIP SAKO VIEŠPATS. Aleliuja! [Susirinkimas smarkiai džiaugiasi.]
210 Aš kviečiu jus tikėti. Tiek žmonių tiki! Turėkite tikėjimą Dievu. Jūs tikite, sese? Jėzaus Vardu, eikite ir būkite sveika Dievo garbei.
Jūs tikite, broli? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite sveikas.
Jūs tikite, broli? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite sveikas.
Jūs tikite, sese? Jėzaus Vardu, eikite ir būkite sveika.
Jūs tikite, broli? Jėzaus Vardu, eikite ir būkite sveikas.
211 Jūs tikite už šitą kūdikį? Paklausykite, aš žinau, kad tai įgimta, bet tai neturi jokios reikšmės. Kada ir ką būtų padaręs šėtonas, Dievas gali tai paimti. Jūs tikite tuo? Aš prakeikiu demoną, kuris šitaip padarė kūdikiui. Jėzaus Kristaus Vardu, tebus šitas kūdikis sveikas. Amen.
Jūs tikite, sese? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite sveika.
Jūs tikite, sese? Jėzaus Kristaus Vardu, eikite ir būkite sveika.
Jūs tikite, sese? Jėzaus Vardu, eikite ir būkite sveika.
212 Jūs tikite, sese? (Tai visi maldos eilėje?) Gerai, pažiūrėkite į mane minutę. Jūs tikite iš visos širdies? [Sesuo sako: “Amen”.−Red.] Jeigu Dievas pasakys man, kokia jūsų problema, jūs patikėsite? Pirma, jūsų silpsta viena akis. Taip. Tai ne pagrindinis. Pas jus auglys, o jis skrandyje. Jūs ne iš čia. Grįžkite į Ilinojų ir būkite sveika. Jėzus Kristus daro jus sveika. [Sesuo garsiai dėkoja.] Jeigu gali tikėti, tai viskas įmanoma. Jūs tikite tuo?
213 Pas šitą vyriškį, kuris sėdi ten gale…jis atvažiavo su kūdikiu, pas kurį širdyje kiaurymė. Jūs iš Čatanugo, Tenesio valstijos. Kirklainas, eikite namo ir tikėkite. Šito kūdikio širdelė užgys. Jėzus Kristus daro jį sveiku. Aleliuja! [Susirinkimas garsiai džiaugiasi−Red.] Tai mūsų Dievo jėga. Turėkite tikėjimą Dievu.
214 Kita moteris sėdi ten, iš Memfiso, Tenesio valstija, toliau šitoje pusėje, ir meldžiasi už dingusią dukrą. Turėkite tikėjimą Dievu.
215 Aš ieškau moterį. Aš nematau jos susirinkime, bet ji kažkur čia. Ji meldžiasi. Dieve, padėk man rasti ją. Kažkas su tikėjimu, pas ją širdies liga ir diabetas. Jos vardas ponia Uelz. Turėkite tikėjimą Dievu. Kažkur, aš negaliu… [Kažkas sako: “ji čia”.−Red.] Gerai, gerai, sese, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Be to, širdies liga persiduoda jūsų šeimoje kaip paveldėjimas. Jūs neturite maldos kortelės, ar ne taip? Nes jūs… Ne, nes visos maldos kortelės baigėsi. Širdies liga progresuoja jūsų šeimoje. Jūsų brolio nesveika širdis. Šitas brolis ne čia. Šitas brolis gyvena Baltimore, Merilendo valstija. Ir jis dargi neišgelbėtas, nes jis apgaubtas tamsiu šešėliu. Tai TAIP SAKO VIEŠPATS.
216 Jūs tikite iš visos širdies? [Susirinkimas džiaugiasi ir sako: “Amen”.−Red.] Ar veikia jumyse šis šeštas pojūtis? Uždėkite štai taip rankas vienas ant kito. O Dieve, dangaus ir žemės Sutvėrėjau, siusk dabar Savo Šventąją Dvasią ir išgydyk kiekvieną esantį Dievo Artume, per Jėzaus Kristaus Vardą. Jūs tikite tuo? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.]
217 Kas iš jūsų nori pažinti Jėzų kaip savo Gelbėtoją? Atsitokite. Jūs arti Jo. Telaimina jus Dievas. Teisingai. Puiku!
218 Kas iš jūsų nori Šventosios Dvasios? Atsistokite. Kas nori krikšto Šventąja Dvasia, atsistokite − visi iki vieno. Čia labai daug, kad visus priimti, atsistokite į eilę prie šito kambario, kad mes galėtume susitikti su jumis ten. Jėzaus Vardu, jeigu jūs ateisite su nuoširdumu, jūs prisipildysite Šventąja Dvasia, išsigelbėsite iš visų savo nuodėmių. Ateikite šiandien į šį kambarį. Dabar pats laikas. Ateikite štai ten į kambarį. Visi, kurie čia tiki Dievu, nori išsigelbėti ir prisipildyti Šventąja Dvasia, ateikite į šį kambarį, kad mes galėtume patarnauti jums.
219 Jeigu čia yra kas nors iš mano bažnyčios Džeffersonvilyje, kas dar negavo Šventosios Dvasios… Brolis Kolinzas ir visi kiti gavo Šventąją Dvasią po to, kai pabuvojo čia. O-o. Jie visą apylinkę sujudino. Praeikite! Dabar pats laikas gauti Ją − tiesiog dabar. Užeikite! Neišeikite iš ten, kol negausite Šventosios Dvasios. Ateikite visi nusidėjėliai, užeikite čia ir ieškokite Dievo išsigelbėjimui. Toks kelias.
220 Aš kviečiu kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, esančią Dievo Būvime, kurie serga, pas ką kas nors negerai, aš kviečiu jus tikėti Viešpatį Jėzų Kristų, kol aš melsiuosi už jus. Jūs tikėsite? Kas iš jūsų pažada, kad tikės? Jeigu Dievas gali duoti man čia jėgą atskirti dvasias… Įtikinu jus, aš negaliu jūsų išgydyti. Jūs jau išgydyti. Jėzus jus išgydė, kada Jis mirė už jus. Te nebus jūsų šeštas pojūtis nebilus, pajunkite jį dabar ir tikėkite! Kaip dėl visų šitų žmonių invalidų vežimėliuose − jūs tikite? [Žmonės sako: “Amen”.−Red.] Tuomet pakelkime rankas į Dievą.
221 O-o, Viešpatie Dieve, tegu šis pamokslas nebus bergždžias. Tegu šiandien vakare nei lašas Dievo jėgos nenueis veltui. Bet tegul Dangiškas Tėvas pasius įtikinančią jėgą ir išgydys kiekvieną žmogų. Tegu šėtonas paliks kiekvieną, pas ką vėžys, širdies liga, invalidumas, leukemija − bet kokia liga. Aš reikalauju šito dovanos dėka, kuriuo tarnavo Angelas, kuris buvo siustas dėka Jėzaus Kristaus kančių, kad gydytų ligonius ir kenčiančius. Išeik iš jų, šėtone. Aš įsakau tau Jėzaus Kristaus Vadu išeiti iš jų.
222 Dabar visi, kurie priima Kristų kaip savo Gydytoją (man nesvarbu, kas su jumis negerai, tai neturi jokios reikšmės), jeigu jūs tikite Dievu, atsistokite ir priimkite tai Jėzaus Kristaus Vardu. Štai taip. [Susirinkimas labai džiaugiasi−Red.] Amen! Telaimina jus Dievas. Štai taip! Tai tobula, tobula. Telaimina jus Dievas, broli Salivanai.





















Šeštas pojūtis − tikėjimas
(Faith Is The Sixth Sense)

Šį pamokslą brolis Williamas Marrionas Branhamas pasakė 1960 metais birželio 11, sekmadienį ryte Majamio Valli stovyklos teritorijoje, Četakuo mieste, Ohajo valstija, JAV. Išspausdinta iš magnetofono juostos be sutrumpinimų ir pakeitimų. Pirmą kartą šitas lietuviškas vertimas išspausdintas 2009 metais. Platinama nemokomai.