Laiškas Korintiečiams – pasitaisymo knyga

Laiškas Korintiečiams – Pasitaisymo Knyga



1 Labas rytas, draugai. Aš pasakiau broliui Nevillui, kad šiandien ryte aš truputi užkimęs, o dar nusimato prabudimas. Aš šitą rytą ir nebandyčiau pamokslauti jums, nes aš labai užkimęs. Bet mūsų čia tiesiog nedidelė grupė. Aš galiu pravesti trumpą sekmadieninės mokyklos pamoką, ir paskui, kiek vėliau, duosiu pamokslauti jam. Tad mes…Aš tiesiog pravesiu trumpą iš Biblijos pamoką arba kažką panašaus, ir mes galime pakalbėti, galbūt, penkiolika, dvidešimt minučių. Ir, galbūt, Viešpats ką nors duos mums iš šito. Ir taip, Jis buvo mums labai geras, nepaprastai geras.

2 Ir taip, mes pavargome. Vakar vakare aš vėlai atsiguliau. Aš…po to kai aš…Nuo mano atvykimo laiko aš gaunu daug skambučių. Ir…ir netikėtai pastebėjau, kad pas mano sūnelį buvo sauja karoliukų, tiesiog kramtė juos ir valgė, karoliukai, ir…ir rijo juos…tai buvo stiklas. Taigi, mes paėmėme ir išplovėme jam gerklitę. Po to didesnę nakties dalį mes nemiegojome, tad šiandien ryte aš pavargęs.

3 Ir dvyliktą valandą aš tuojau turiu važiuoti į Kentukų valstiją, ir vykti į Kentukus į numatytą ten susitikimą. O paskui, sekančią savaitę nusimato mūsų susirinkimas.

4 Ir todėl, kelėta vakarų aš noriu pasistengti tiesiog pakalbėti, jeigu galėsiu. Mano…Aš neperšalau. Aš tiesiog tiek pamokslavau, kad man dingo balsas. Matote, jau keturi mėnesiai iš eilės, suprantate. Štai taip, po to, po šito, aš vyksiu į Kanadą, ir paskui sugrįšiu į mūsų nuolatinius susirinkimus ir į užsienį.

5 Ir taip, kada aš sėdėjau ten, kalbėjausi su Leo ir Džinu vos kelėta minučių atgal, aš masčiau apie Rašto vietą, kurią mes galėtume panaudoti šiandien ryte. Jeigu…Pirma tiesiog aš norėčiau minutę pasėdėti ten, aš taip pavargau. Ir aš pagalvojau: “Tai ne visai teisinga, aš sėdžiu ten, kambaryje, o susirinkimas čia. Juk Viešpats gali ir neateiti ten. Aš noriu įeiti čia, kur Jis yra”.

6 Tad, man atrodo, aš matau vieną iš priežasčių, kuri atvedė mane čia šį rytą, čia yra brolis Littlfildas. Taip. Jis norėjo minutėlei pasimatyti su manimi po tarnavimo. O brolis Littlfildas iš Tenesio valstijos, iš ten, kur mes neseniai turėjome didžiulį, didžiulį susirinkimą vidurinės mokyklos sporto salėje. Tiktai negaliu prisiminti miesto pavadinimo. Iš kur tu, broli Littlfildai? [Brolis Littlfildas sako: “Iš Klivlrendo”.–Red.]
2 IŠTARTAS ŽODIS

Iš Klivlendo. [“Tenesis”.] Klivlendas, Tenesio valstija.

7 Ir mes nuostabiai praleidome ten laiką. Ir jis…užvažiavo, kad pasisveikintų su manimi, ir aš pasakiau jam atvažiuoti šiandien ryte čia. Mes ruošėmės šį rytą dar kai kur, ir paskui aš norėčiau aplankyti kai kuriuos draugus. Ne pamokslauti; tiesiog aplankyti, nes aš pažadėjau jiems. Ir be to brolis Littlfildas buvo čia, ir daktaras Bilanas ir kiti. Tad aš norėjau tiesiog užvažiuoti ir pasimatyti su jais šiandien ryte, todėl ir užbėgau.

8 Taigi, dabar, Laiške Korintiečiams, tikriausiai, 10 skyrius, ir pirmos keturios ar penkios eilutės. Tiesiog pamastykime apie tai kelėta minučių, kad mūsų broliui liktų laiko pamokslui.

Dabar pradžiai nulenksime galvas, būdami Jo Būvime.

9 Palaimintasis Dangiškas Tėve, iš tiesų su dėkingomis širdimis mes nuolankiai nusilenkiame prieš Tave šią dieną, kad padėkotume Tau už gyvenimo gerovę. Ir suvokiame, kad pats gyvenimas – tai tiesiog ištisa, didžiulė kova. Mes kovojame: jei ne viename, tai kitame, bet vieną gražią dieną kova paliaus. Ir mes pamatysime Jėzų, Kurį mes taip tikėjomės pamatyti nuo tada, kai pamilome Jį ir susipažinome su Juo, ir susigiminiavome su Juo. Ir mes taip laimingi žinodami, kad kartą mes pamatysime Jį.

10 Taigi, šiandien, kada mes sustojome, taip sakant, po senu ąžuolu poilsiui. Kaip Abraomas sėdėjo ten ir laukė, ir Dievas su dviem Angelais atėjo ir kalbėjosi su juo. Ir mes tiesiog laukiame, kad Tu ateitum pas mus šį rytą ir prabiltum į mūsų širdis per Savo Žodį, Viešpatie, kada mes bendrausime aplink Jį.

11 Palaimink mūsų brangų, mylimą pastorių. Viešpatie, mes meldžiame, kad Tu duotum jam jėgų ir drąsos. Mes meldžiame, kad Tu palaimintum šią nedidelę bažnyčią ir diakonus, ir visus besidarbuojančius čia, Viešpatie, ir visus, ateinančius čia; ne tiktai čia, bet ir kitose vietose, Savo Bažnyčią visame pasaulyje.

12 Palaimink mūsų atvykusius brolius, kurie šiandien ryte pas mus tarnavime. Mes meldžiame, kad Tu būtum su jais ir stiprintum juos. Atleisk mums mūsų nuodėmes ir prabilk į mus per Savo Žodį. Mes prašome Jėzaus Vardu. Amen.

13 Jeigu aš neklystu, šį rytą čia sėdi brolis Kutsas. Jis buvo…neseniai vakare meldžiausi už jį Veteranų Ligoninėje; vėžys. Ir mes džiaugiamės matydami jus šiandien ryte čia, broli ir sese Kutsai.
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 3

14 Tai štai, Laiške Korintiečiams, 10 skyrius, šis Laiškas Korintiečiams yra pasitaisymo knyga. Mums reikia peržvelgti Laišką Korintiečiams. Tai, tikriausiai, vienintelė bažnyčia visame Naujajame Testamente, su kuria lyderiai turėjo tiek problemų. Bet pas Korintiečius visada buvo sunkumai. Paulius, kada jis lankėsi pas juos, pas vieną buvo kalba, o pas kitą – psalmė, o pas trečią – jausmai ir pergyvenimai. Ir jam visada buvo sunku su šiais Korintiečiais, išlaikyti juos teisingoje padėtyje.

15 Jeigu atkreipti dėmesį, jis negalėjo mokyti Korintiečių gilių dalykų. Jie buvo dar kūdikiais. Jie…jie…Jis negalėjo kreiptis į juos su didžia, gilia žinia, kaip jis kreipdavosi į Efeziečius ir kreipdavosi į Romiečius, ir mokyti jų gilių dalykų, nes jie nebuvo pajėgūs priimti tai. Jie…jie labai rėmėsi į jausmus ir panašias smulkmenas. Tiesiog: “Na, šlovė Dievui, aš gavau! Aš gavau apreiškimą. Aš gavau psalmę. Pas mane pranašystė”.

16 O Paulius pasakė: “Visi šie dalykai baigsis”. Suprantate? Jie visi iki vieno, tiesiog labai pasitikėti negalima. Taigi, bet ką jis stengėsi pasakyti bažnyčiai – tai inkaras, kad mes…kad mes turime inkarą Kristuje, kad mes nesiremiame į jausmus. Mes nesiremiame apreiškimais. Mes nepasitikime visu šituo. Mes pasitikime tiktai Kristumi. Būtent tikėjimu mes pasiekiame tai. Tiesiog…

17 Galima pastebėti, kad Paulius galėjo mokyti tuos Efeziečius apie tai, kad prieš pasaulio sutvėrimą jie buvo paskirti būti įsūnytais Dievo sūnumis. O jis…Korintiečiai nieko apie tai nežinojo. Jie tiesiog…jiems reikėjo kokio nors jausmo arba kažko tokio, jausmuko, tai vieno, tai kito, tai trečio. Ir jie rėmėsi į tai. Jis negalėjo išmokyti jų gilių dalykų.

18 Tad aš galvoju, kad tai nuostabu, kada yra žmonės, kuriuos galima mokyti gilių dalykų, ir Šventoji Dvasia gali surišti šias didžias tiesas ir įinkarinti jas žmonių širdyse, kad jie žinotų, ant ko stovėti. Yra jausmai ar nėra jausmų, yra pranašystė ar nėra pranašystės, ir kas tai bebūtų, bet kas. Jeigu jie…Mes ne…Dabar atsiminkite, mes ne…Aš nenoriu pasakyti, kad Dievas neveikia per pranašystę ir panašiai, bet mes nesiremiame tuo. Pas mus yra pagrindas tvirtesnis, suprantate. Nes jis pasakė: “Baigsis pranašystės, paliaus kalbos. Ir…”

19 Ir visi šie pojūčiai, kuriuos turėjo tie Korintiečiai, nei vienas iš jų nebuvo įrodymu to, kad jie išgelbėti. Nei vienas iš jų nebuvo įrodymu to, kad jie išgelbėti. Ne…Jeigu jūs galėtumėte šūkauti, jeigu jūs galėtumėte pranašauti, jeigu jūs galėtumėte gydyti ligonius, jeigu jūs galėtumėte kalbėti kalbomis, jeigu jūs galėtumėte išaiškinti kalbas, jeigu jūs turėtumėte išminti ir pažinimą, niekas iš šito nesako apie tai, kad jūs išgelbėti; nei vienas iš jų. Jūs galite visa tai turėti, pasakė Paulius 1 Laiške Korintiečiams 13,
4 IŠTARTAS ŽODIS

ir būti pražuvusiais. “Aš – niekas”, suprantate.

20 Bet kada jūs turite meilę, inkarą! Šiandien ryte, kažkur prieš valandą iki to, kai prabudo žmona, aš nemiegojau. Ir Viešpats apreiškė man kažką didingo apie tai, kaip Dievas sujungia Savo Bažnyčią kartu šiais meilės ryšiais, ir kaip tai turi būti. Žmogus niekaip negali išsigelbėti, jeigu negimė iš naujo. Jeigu Dievas leis, aš noriu pamokslauti apie tai sekančioje savaitėje. Ir tiesiog materializuojasi mano širdyje. Galbūt, Viešpats duos man Pamokslą apie tai.

21 Ir taip, šis Pamokslas šiandien ryte, kuris ten įkrito man į širdį, yra Pamokslas-perspėjimas. Ir aš pagalvojau, kaip padaryti, kad pasiektų šis perspėjimas žmones, kaip Paulius perspėdavo tuos Korintiečius. O kad perduoti žmonėms mums šį perspėjimą, atsižvelgiant, kad mums dabar ateina prabudimas ir patikrinimo laikas, kada mes turime būti ištirti. Taigi, Paulius pasakė:

Aš nenoriu, kad liktumėte nežinioje, broliai, – visi mūsų tėvai buvo
po debesim ir visi perėjo jūrą.

Ir visi buvo pakrikštyti į Mozę, debesyje ir jūroje;

22 Ir taip, jis duodas jiems suprasti, kad kada Dievas išvedė Izraelį iš dykumos, į dykumą tarnauti Jam, ir kad nuvesti juos į pažadėtą žemę. Jie…Jis parodo ten pirmavaizdį, kad kaip mes išvesti iš visų materialių dalykuose, visų apeigų ir nuostatų, taip buvo ir su jais. Ir mes kiek vėliau mūsų pamokoje pamatysime, kad daugelis iš jų buvo užmušti. Nes jie galėjo vykdyti visas apeigas ir visus nurodymus, ir viską, ko reikalavo Dievas, bet jų širdys vis tiek nebuvo tinkamos prieš Dievą.

23 Taigi, galima daryti daug ką. Galima dalyvauti vakarienėje. Galima krikštytis. Galima…galima lankyti bažnyčią, užrašyti savo vardą į knygą, arba būti be galo pagarbiais ir pamaldžiais, ir vis tiek būti žuvusiais. Tai rimtas perspėjimas. Mes galėtume būti, lygiai kaip…džiaugtis iš visų jėgų, kada nusileidžia Dvasia, ir susirinkime, kur pamokslaujamas Žodis, ir mūsų sielos džiaugtųsi kiek gali nuo Žodžio, bet vis tiek būti žuvusiais.

24 “Lietus lyja ant teisiųjų ir neteisių”. Nuo to pačio lietaus, nuo kurio auga kviečiai, auga ir raugės. Visa esmė augančiojo prigimtyje, suprantate. Būtent pati prigimtis kalba, kas mes tokie. Todėl būtent prigimtis, kuri mumyse, kalba, kas mes tokie. Suprantate? Ne…

25 Mes galime būti tokiais religingais, kad sekmadienį ir pirštu nepajudinsime, kad ką nors padaryti.
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 5

Mes galime netgi ir drabužio neužadyti sekmadienį. Mes galime netgi jausti kaltinimą, kad perkame sekmadienį maisto produktus. Ir mes galime būti tokiais religingais ir tokiais dievotais! Tačiau, jeigu mes tiesiog negimėme iš naujo iš Dievo Dvasios, tai mes tiesiog garbiname veltui.

26 Ir taip, tai gana griežtai. Ir mums reikia iš tikrųjų išsiaiškinti tame, ir sužinoti Tiesą. Nes, atsiminkite, antros galimybės mes neturėsime. Tai tiktai vienas vienintelis kartas, tad geriau iš tikrųjų būti tikrais.

Taigi, atkreipkite dėmesį: “Nenoriu palikti jus, broliai, nežinioje”.

27 Taigi, šie Korintiečiai, ką aš pasakiau pačioje pradžioje? Jie grindė savo Amžinas viltis į kažkokį jausmą. Paulius pasakė, tiesiog…Ten pasakė: “Kada aš lankiausi pas jus, pas viena tas, o pas kita kita. Ir vienas…vienas…” Pasakė, štai, visa…Tai gerai. Mes nieko neturime. Bet vis tiek me ne apie tai kalbame. Suprantate? Tai ne tas.

28 Aš pamenu, kada aš tik įtikėjau. Ir aš pradėjau matyti Dvasios veikimus, ir kad kai kurie galėjo tiesiog pamėgdžioti tikrąją, tikrą Šventąją Dvasią ir iki tokio lygio, kad tai…Juk buvo beveik neįmanoma atskirti tiesą nuo melo.

29 Ir aš pamačiau žmogų, kurį aš pažinau, ir aš…ir su atskirimo pagalba aš sužinojau, kad šis žmogus gyveno su kito žmona. O jis stovėjo ten, kalbėjo kalbomis ir išaiškindavo, ir visa kita, ir pranašavo. Ir tai buvo…Ir aš nuvedžiau kitą vaikiną į tą vietą, kur aš galėčiau kelėta minučių pakalbėti su juo, ir tikrų tikriausias Krikščionis.

30 Ir aš pagalvojau: “Kaip gali Dvasia, ta pati Dvasia, kur aš…” Kaip tik tada aš pirmąkart pamačiau sekmininkus. Ir tai buvo Mišavakoje, Indianos valstija. Ir užtikrinu jus, tai, žinoma…Pirmas kelėta mano būvimo ten valandų aš pagalvojau, kad patekau tarp Angelų. O sekančias kelias valandas aš pagalvojau, kad atsidūriau tarp demonų, kada pamačiau tai. Pamačiau šiuos du vyrus, vienas pranašavo, kitas išaiškino.

31 Iki šito aš dar niekada negirdėjau kalbėjimo kalbomis ir panašiai. Aš stebėjau tas dvasias, kaip jos judėjo. Aš pagalvojau: “O-o, tai bent! Atėjo didi Tūkstantmetė Karalystė!” O po to, kada aš turėjau galimybę pakalbėti lauke su vienu iš jų, ir aš galėjau nustatyti, iš kokios jis tešlos, jis pasirodė tokiu nedorėliu, kad toliau nėra kur.

32 Ir…ir tą vakarą aš vėl stebėjau juos, ir aš pagalvojau: “O-o, paimkite mane iš čia. Aš negaliu suprasti, kaip tai gali būti”. Ir aš pamačiau, kad tai buvo Biblijoje. Bet čia vienas iš dariusių tai neturėjo Dievo Dvasios; o kitas darė tai ir turėjo Dievo Dvasią. Tada aš buvau visiškoje sumaištyje.
6 IŠTARTAS ŽODIS

Ir aš tiesiog visa taip ir palikau.

33 Ir praėjus daug metų, kada pasibaigė potvynis, aš ėjau, žingsniuodamas keliu, eidamas į Grins Millą. Ponas Aisleris, valstijos senato narys, vaikšto čia į bažnyčią. Jis sutiko mane kelyje, ir jis apkabino mane. Pasakė: “Billai, ką Kristus reiškia tau dabar?” Mano tėvas mirė. Mano brolis mirė. Ir mano žmona mirė. Mano kūdikis mirė. Ir aš…

Pasakė: “Ką Jis reiškia?”

34 Aš pasakiau: “Pone Aisleri, Jis man svarbesnis už gyvenimą”. Aš pasakiau: “Kažkas įvyko mano viduje. Kelėta metų atgal Kristus įėjo į mano širdį. Ir aš…aš…Tai tiesiog tapo daugiau negu aš pats. Tiesiog kažkas įvyko. Tai buvo ne todėl, kad aš buvau religingu. Ne. Tai tiesiog kažkas, ką Dievas iš malonės padarė dėl manęs”. Ir aš pasakiau: “Netgi jeigu Jis ir pražudytų mane, aš vis tiek tikėčiau Juo. Ir jeigu aš būčiau pragare, ir pragare būtų toks dalykas, kaip meilė, aš vis tiek mylėčiau Jį”. Štai ir viskas. Tai kažkas štai čia viduje. Jis teisus. Aš nusipelniau kiekvienos bausmės, kurią aš gavau. Jūs irgi. Bet jeigu šis inkaras, tai Kažkas, tas Dievo meilės inkaras, kuris laikosi žmogaus širdyje, – visa kita tampa antraeiliu.

35 Sėdėdamas ten ant rąsto, aš meldžiausi apie kažką kitą. Ir mano Biblija atsivertė, ir aš skaičiau iš…iš Laiško Hebrajams, 6-to skyriaus. Ir aš skaičiau ten, kad: “Nebeįmanoma – kartą apšviestus, ir tapusius Šventosios Dvasios dalininkais, kadangi jie atpuola, vėl gražinti juos naujai atgailai. Nes dažnas lietus lyja ant žemės, kad palietų ją, įdirbtų ją, dėl ko ji ir paruošta. Bet ta, kuri arti prakeikimo, erškėčiai bei usnys, kurie arti prakeikimo, turi būti sudeginti”.

36 Ir Šventoji Dvasia nenustojo kalbėti man apie tai. “Kas tai?” Aš perskaičiau tai dar kartą. Ir po to atėjo regėjimas. Ir aš pamačiau prieš save besisukančią žemę. Ji visa buvo išakėta, ir tarsi išarta ir paruošta dėl…sėjimo. Ir ten praėjo žmogus baltu rūbu, sėdamas sėklą. Ir po to, kai jis pasislėpė už žemės horizonto, atėjo kitas žmogus juodu rūbu, sėdamas sėklą po jo. Ir kada išdygo sėklos, pasėtos gero žmogaus, tai buvo kviečiai. Ir išdygo sėklos, kurias pasėjo blogasis, juodas žmogus ir apsirengęs juodai. Jos išdygo, ir tai buvo piktžolės. Ir, o-o, vienas priešingas kitam.

37 Ir regėjime atėjo didžiulė sausra. Ir kviečiukas nulenkė savo galvutę; ji taip norėjo gerti. Ir piktžolė nulenkė savo galvą; ji norėjo gerti. Po to užėjo didelis debesys, ir pradėjo lyti. Ir kviečiukas išsitiesė ir pradėjo šaukti: “Šlovė Viešpačiui! Šlovė Viešpačiui!” Ji taip džiaugėsi lietumi. Ir maža piktžolė išsitiesė, pradėjo šaukti: “Šlovė Viešpačiui! Šlovė Viešpačiui!” Už tą patį lietų.
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 7

38 Tuomet aš supratau. Suprantate? Štai kame reikalas. Šventoji Dvasia nusileis, bet: “Pažinsite iš jų vaisių”, – pasakė Viešpats Jėzus. Matote? Suprantate? Ne iš Dvasios reakcijos, ar tai jie gydo žmones, arba kalba kalbomis, arba gieda Dvasioje, arba džiaugiasi taip arba anaip. Jie gali visa tai daryti ir vis tiek būti pražuvusiais. Svarbiausia – jūsų gyvybė jūsų viduje, naujo gimimo pergyvenimas.

39 Ir taip, Paulius stengiasi pasakyti tai tiems Korintiečiams. “Ne…”

…noriu…Nenoriu, kad liktumėte nežinioje, broliai, – visi mūsų
tėvai buvo po debesim ir visi perėjo jūrą.

Ir… buvo pakrikštyti į Mozę…

40 Kiekvienas iš jų įėjo į dykumą. Jėzus pasakė: “Ne kiekvienas, sakantis: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis. Bet vykdantis Mano Dangiškojo Tėvo valią”. Svarbiausia ne tai, kad jūs sakote. Jūs galėtumėte pamokslauti Evangeliją ir vis tiek būti pražuvusiais. Žinoma.

41 Tai jums tiesiog ne kažkokie vaikų žaidimai. Tai absoliučiai…Tai rimtai. Ir Krikščionybė – tai ne kažkoks smulkmeniškas, lengvabūdiškas išsigalvojimas, pavyzdžiui: “Na, aš eisiu į bažnyčią, ir aš žinau, kad aš turiu lankyti”. Tai ne Krikščionybė. Broli, Krikščionybė – tai ne…

42 Tai kažkas, ką padarė Dievas. Dievas išrinko jus Kristuje ir padovanojo jus Kristui kaip meilės dovaną. Ir jeigu…Dievo pašaukimas ir išrinkimas! Ir jeigu pas jus yra tokia galimybė tapti tokiu žmogumi, ir atsisakome jo dėl kažkokios pasaulio senienos?? Dabar klausykite, eisime toliau.

Ir visi valgė tą patį dvasinį maistą;

43 Jūs girdėjote? 3 eilutė.

Ir visi valgė tą patį dvasinį maistą;

44 Apie ką jis kalba? Apie bažnyčios apeigas. Žmonės ateina į bažnyčią ir sako, kad jie atgailavo ir krikštijosi į Kristų, priimdami ant savęs Viešpaties Jėzaus Vardą. “Ir jie dykumoje irgi taip darė”, pasakė Paulius. Tai darė ir Korintiečiai. Jie ateidavo ir krikštydavosi į Kristų. Priimdavo Kristu išoriškai. Pagal išpažinimą priimdavo Jį. Protiškai priimdavo Jį.

45 Bet, broli, tai žymiai daugiau, negu protiniai sugebėjimai. Tai daugiau to. Reikalas prieina prie tikrojo Gimimo, ne tik protinis supratimas arba emocinis veiksmas. Bet Gimimas, pergyvenimas, kažkas,
8 IŠTARTAS ŽODIS

kas prasiskverbia į pačią širdį ir pakeičia viduje; kitais žodžiais, kas skatina jus daryti visa tai, ko jūs nedarytumėte. Tai skatina jus mylėti tuos, kurie neverti meilės. Tai skatina jus elgtis visai ne taip, kaip jūs nuspręstumėte pasielgti.

46 Ir kada iškyla situacijos, tai jūsų inkaras. Jums nereikia klausinėti: “Ar išeis man?” O-o, ne. Svarbiausia ne tai, ar išeis man. Tai jau padaryta už mane. Kristus manyje padarė tai Pats, o aš tiesiog pasitikiu tiktai Jo inkaru. Kaip tai nuostabu!

47 Pastebėkite, jie visi dalyvavo vakarienėje. Ta šviesa, kuri buvo…Mes žinome, kad tai buvo natūralus procesas, nes iš Dangaus krito lietumi nedideli šerkšnoti su medumi vafliukai. Šis…šis vafliukas buvo truputi panašus į krekerį, į sausainuką, ir ant jo viršuje medus. Ir jie visi buvo šito dalyviais. Kiekvienas perėjo per Raudonąją jūrą ir krikštijosi į Mozę per Debesį ir per jūrą. Sekdami jo paliepimais kaip Dievo tarno, jie visi krikštijosi į jį. Jie visi buvo pasekėjais, kaip mes šiandien, vedami Šventosios Dvasios, didžiu Krikščioniškos Bažnyčios Vadovu. Priveda mus prie vandens krikšto.

Ir jis pasakė: “Jie visi valgė tos pačios manos”.

48 Kas gi tada buvo? Ta mana krito dėl Korės ir dėl jo grupės lygiai taip pat, kaip dėl Mozės, Kalebo ir Jozuės. Jie visi buvo susimaišę; visi krikšto dalyviai; visi narystės dalyviai; visi išpažinimo dalyviai.

49 Taigi, visi dalyvavo vakarienėje. Jūs suprantate? Pažiūrėkite į šį rimtą perspėjimą. Ir, šventyklos parapijiečiai, priimkite tai iš tikro rimtai. Atsiminkite, jūsų Amžina paskirties vieta priklauso būtent nuo šito. Nereikia tiesiog praeiti pro tai, tarsi tai būtų kažkoks susijaudinimas arba kažkas tokio. Tai tas, prie ko mes turime artintis tinkamu būdu. Būtent nuo šito priklauso, ar gyvensime mes ateityje ar ne.

50 Jie visi krikštijosi į Mozę, Raudonąją jūrą. Jie visi sekė tą pačią Būtybę-Dvasią, Debesį ir Ugnies Stulpą. Juos visus vedė tas pats Angelas. Jie visi išėjo su vienu ir tuo pačiu pastoriumi. Jie visi krikštijosi jūroje. Jie visi valgė tą dvasinę maną. O ta mana buvo Kristus. Kristus nusileisdavo, mana krisdavo iš Dangaus kiekvieną vakarą ir išnykdavo čia, kad sustiprintų tautą jų kelyje.

51 Ir Kristus nužengė iš Dangaus ir atidavė Savo gyvybę, kad: “Kiekvienas, kuris tiki į Jį, nežūtų, bet turėtų amžiną Gyvenimą”. Kristus nusileido ir tapo mūsų mana, kad valgytume nuo šitų pačių dvasinių palaiminimų.

52 Todėl Šventoji Dvasia gali nusileisti tiesiog tarp žmonių,
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 9

ir kaip Krikščionys, taip ir drungni, ir pusiau tikintieji, ir pasienio tikintieji – visi valgys tą patį. Bet tai dar nieko nereiškia. O-o, kaip man norėtųsi rasti tokius žodžius, kad kaip reikiant išaiškinčiau tai ir įtvirtinčiau tai kiekvieno esančio čia žmogaus širdyje, kad pamatytų, kaip tai rimta! Su tuo negalima žaisti. Tai ne šiaip vaikščiojimas į bažnyčią.

53 Taigi, klausykite. Jie visi valgė tą pačią dvasinę maną. Pagalvokite apie tai, dvasinę maną!

54 “O-o, – jūs pasakysite, – aš žinau, kad aš išgelbėtas. Aleliuja! Aš šaukiau Dvasioje. Aš jaučiu štai tai”. Visa tai čia ne prie ko. Jūs matote, kaip mes grindžiame savo Amžiną paskirties vietą ant pergyvenimo? Ar matote jūs šioje dienoje, kurioje mes dabar gyvename, kaip žmonės grindžia savo – savo paskirties vietą ant kažkokio jausmuko? “O-o, – pasakysite, – aš žinau, kad gavau Jį, nes aš…aš pajaučiau, kad per mane perėjo Jėga. Aš padariau štai tai”. Visa tai gali būti tikra teisybe, bet jūs vis tiek pražuvę.

55 O-o, kad mes dar turėtume minutę. Kreipkimės minutėlei čia, į Pirmą Korintiečiams 13, ir paklausykime, ką čia nori pasakyti apie tai Paulius.

Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu
gailestingumo (tai yra meilės), esu kaip skambantis varis ar
žvangantys cimbolai.

Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir
Turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus
perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.

56 Paklausykite, kaip šitas griežtas pagyvenęs apaštalas aiškina šiai jausmingai bažnyčiai, kuri grindžia savo viltis ant išgyvenimų. Taigi, tai sekmadieninė mokykla. Tai pasitaisymo vieta. Tai mokymo vieta. Ir vargas tam žmogui, kuris stovės už kafedros ir klaidins. Broli, mums laikas lyginti Raštą su Raštu. Teisingai.

Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu
atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to
jokios naudos.

57 Matote, jūsų visi geri veiksmai, visi jūsų geri darbai, visas dvasingumas, kuris pas jus yra, visos jūsų dovanos, visi jūsų pojūčiai, visas jūsų džiaugsmas, visas jūsų susitaikymas, iš viso neturi tam jokio ryšio. [Tarpas juostoje–Red.]

58 Pagalvokite apie tai minutėlę. Ir pagalvokite apie šių dienų bažnyčias,
10 IŠTARTAS ŽODIS

apie mūsų didžiules bažnyčias, apie presbiterionus, metodistus, baptistus ir denominacinius, jie mano, kad kadangi jie kalba: “Aš tikiu”, ateina, užsirašo savo vardą į knygutę, tuo klausimas baigtas. Kaip toli jie nuėjo!

59 Mūsų sekmininkai galvoja, kad kadangi jie patyrė pergyvenimą, jiems pasidarė geriau, jie prabilo kalbomis, pas juos ant rankų pasirodė kraujas, ant veido aliejaus lašai arba kas nors tokio: “Mes gavome”. O-o, už dešimt milijonų kilometrų nuo šito! Jūs suprantate? Matote, kaip šėtonas, būdamas šio pasaulio dievas, apakino juos, o jie taip ir toliau gyvena, kaip niekur nieko. Klausykite.

Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu
atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – …aš niekas.

60 Pažiūrėkite į visas šias dovanas, į visus šiuos gerus dalykus. “Aš maitinu vargšus. Mano gera širdis. Aš darau tai. Aš darau aną. Aš vaikštau į bažnyčią. Aš kalbu kalbomis. Aš pranašauju. Aš gydau ligonius. Aš pamokslauju Evangeliją. Aš visa tai darau”. Paulius pasakė: “Vis tiek aš – niekas”. Visa tai galima kūniškai pamėgdžioti. Dabar kas Ten kalbama?

Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.

Ji nesielgia nepadoriai… ( Tiktai pagalvokite! ) …nepasiduoda
piktumui, nemąsto piktai,

61 Gailestingumas, meilė. Kas yra meilė? Tai Dievas. Kaip Dievas įeina į jus? Per Gimimą. Suprantate?

62 Taigi, jie visi krikštijosi į Mozę. Jie visi valgė vakarienę. Pas juos visus buvo ta pati dvasinė mana, kuri ateidavo nuo Dievo. Kiekvienas iš jų valgė tą patį.

63 Ir šiandien mes susėdame ir klausome Žodį, ir džiaugiamės Juo, ir priimame Maną, ir valgome Ją, ir sakome: “O-o, aleliuja! Nuostabu. O-o, aš vertinu Tai. Taip, aš pasikrikštijau bažnyčioje. Aš…aš imu ir atgailauju. Aš užrašiau savo vardą į knygutę. Aš vienas iš įkūrėjų”. Visa tai visiškai veltui, jeigu nėra to, ką padarė Dievas. Jeigu tai…Visa tai padarėte jūs. Yra visa tai, ką padarė jūsų tikėjimas.

64 Bet jeigu Dievas nepadarė kažką dėl jūsų, dėl naujo Gimimo! Dabar vieną minutę. Dabar 4 eilutė.

Ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos
lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 11

65 Jie visi gėrė iš šaltinio, jie džiaugėsi. Tuomet ką tai reiškia? Ir kviečiai ir piktžolės džiaugėsi, gaudamos šį dvasinį vandenį. Mes lankome bažnyčią. Mes plojame rankomis su visais kitais. [Brolis Branhamas tris kartus suploja rankomis–Red.] Mes šūkaujame su visais kitais. Mes šokinėjame ir bėgiojame su visais kitais. Mes garbiname Dievą su visais kitais. Mes kalbame kalbomis, kaip visi kiti. Mes meldžiamės už ligonius, kaip visi kiti. Bet jis pasakė…Dabar klausykite, pasistūmėsime truputi toliau.

66 Dabar tai…noriu minutei sustoti, o-o, štai prie ko: “O ta uola buvo Kristus”. Uola buvo Kristus. Jis buvo ten tiesiog formoje, kaip šiandien tai dvasinėje formoje. Mana, maistas: tai yra Žodis, ateinantis nuo Dievo iš Dangaus. Kristus – tai Dievo Žodis, o mes valgome Žodį. Suprantate? Mes sėdime, kaip šiandien ryte Pamokslo metu, mes klausome. Mūsų sielos ima ir pagauna šį Žodį. Mes gyvename Žodžiu. Jis pasakė: “Jie visi valgė tą patį dvasinį maistą, ir jie visi gėrė. Visi gėrė iš tos pačios dvasinės Uolos, o ta Uola buvo Kristus”. Pagalvokite apie tai.

67 Tai ką jis nori čia užbaigdamas pasakyti? Jis perspėja tuos Korintiečius: “Būkite atsargūs su tuo, ką jūs darote. Kada aš ateinu pas jus, pas vieną psalmė, pas kitą kalbos, pas kitą tai, o pas tą anas, pas vieną pranašystė, pas kitą apreiškimas, vienas daro viena, o kitas daro aną”. Būkite atsargūs. Negrįskite ant šito savo tikėjimo, visa tai gerai. Tam yra savo vieta bažnyčioje, bet niekada negrįskite ant šito savo išgelbėjimo. Jeigu jūsų gyvenimas neatitinka Dievo Žodžio, tuomet laikas susitaikyti su Dievu.

68 Atkreipkite dėmesį, dabar. Ir ši Uola, šia Uola buvo Uola, kuri buvo dykumoje.

69 Ir aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį, kada Dievas pašaukė Mozę ir pasiuntė jį į Egiptą, kad išlaisvintų Izraelio vaikus nuo faraono jungo. Jis pasakė: “Ką tu turi čia rankoje?”

O jis pasakė: “Lazda”.

70 Ir jis paėmė lazdą ir numetė ją ant žemės, ir ji pavirto gyvate. Ir jis, Mozė, ėmė bėgti. Po to jis pakėlė ją, ir ji virto lazda jo rankoje.

71 Ir ta lazda, kada jis atėjo į Egiptą, jis ištiesė ją virš Egipto, ir atsirado musės. Jis ištiesė ją, ir ištiko piktžaizdės. Tai buvo Dievo teismas. Dievo teismas buvo lazdos ištiesime.

72 Ir dar pastebėkite, prieš tai kaip tą lazdą iš tikrųjų galima buvo panaudoti. Mozė įkišo ranką į savo užantį, ir ji buvo balta nuo raupsų.

73 Kaip ir kiekvienas žmogus nuo pačios pradžios yra prigimtimi nusidėjėliu.
12 IŠTARTAS ŽODIS

Šito niekaip neapeisi. Jūs gimėte nuodėmėje, pradėti nedorybėje, atėjote į pasaulį su melu lūpose. Nors jus pašventė ant jūsų motinos bažnyčios altoriaus. Nors jus apšlakstė. Nors jus tą ir aną. Bet jūs nuo pačių pradžių nusidėjėlis.

74 Ir yra kita. Dievas pasakė: “Įkišk ranką vėl į savo užantį”. Prie savo širdies jis vėl padėjo savo rankas Dievo paliepimu, kaip ir mes gimėme. Pradžioje jo ranka pasidengė raupsais. Jūs gimėte Dievo dėka, pirma, nusidėjėliu; ne pagal pasirinkimą, bet iš prigimties; po to jūs sugrįžtate atgal. Ir kada jis ištraukė, ranka buvo švari ir sveika, parodydamas, kad ši ranka, prieš tai kaip ji galėjo laikyti teismo lazdą, turėjo būti apvalyta ranka, prieš tai kaip ji galėjo laikyti. Ir bet kuris tarnautojas, bet kuris mokytojas…

75 Aš girdėjau šiandien ryte tai, nuo ko pas mane, atvirai kalbant, sustingo kraujas, kada aš įjungiau radiją prieš pat išeinant. Tai nepagarba; ir jeigu čia yra kas nors iš šito žmogaus giminaičių, aš nenoriu jūsų įžeisti. Bet laikas…Ir tepadeda man Dievas visada būti Krikščioniu tiek, kad vadinti daiktus savo vardais, būti sąžiningu.

76 Aš išgirdau, kaip kažkas padainavo ir pasakė: “Aš turiu sandorą”. Ir atvertė ir perskaitė Rašto vietą, ir pamokslavo iš Pirmos Psalmės: “Palaimintas žmogus, kuris nesėdi su apjuokėjais, nestoja į nusidėjėlių kelią”. Jūs žinote, kas tai buvo? Tas vaikinas su rokenrolu, Džimis Osbornas per radiją pamokslavo Evangeliją.

77 O-o, broli, tai yra gėda! Toks žmogus neturi jokios teisės lysti į gyvojo Dievo Žodį. O jūs imate šitą vaikiną iš kaimo šokių šventės Rinfro slėnio, kur pasilinksminimai visą naktį, ploja rankomis ir linksminasi šokiuose. O sekantį rytą pakeičia savo basiuką ir kalba kaip Krikščionis. Tai juk vulgarumas ir bjaurastis Dievo akyse.

78 Ranka, laikanti šitą Teismo lazdą, turi būti apvalyta Jėga ir Kristaus prisikėlimu. Jis neturi jokios teisės vartyti rankose Dievo Žodžio. Netgi dauguma pamokslininkų stengiasi pateisinti šitą Elvį Preslį, kuris apskritai ne kas kitas, kaip dabartinis Judas Iskarijotas. Judas Iskarijotas gavo trisdešimt sidabrinių; Elvis Preslis gavo milijoną dolerių ir “Kadilakų” auto parką. Jis juk parsidavė. Jis buvo sekmininkišku tikinčiuoju ir pardavė savo pirmagimio teises, kad grotų rokenrolą, ir gauna įkvėpimą iš velnio. Ir aš nesirinksiu išsireiškimų. Ne, ponai. Ir dabartinis Judas Iskarijotas.

79 Be to netgi tarnautojai bando palaikyti tai. O Elvis Preslis sako: “Taip, aš tikiu, kad Dievas duoda man visą pasisekimą”. Kaipgi gyvas, šventas Dievas duos pasisekimą vulgarumui ir kažkokiai demoniškai velniavai?

80 Tai jau tikrai viena iš didžiausių kliūčių, matytų šioje šalyje,
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 13

[Brolis Branhamas vieną kart beldžia į kafedrą–Red.] – toks tipas, kaip Elvis Preslis, kuris pasiuntė į pragarą milijonus sielų šiuos savo šlykščiu, bjauriu rokenrolu. Žinoma. Aš neturiu absoliučiai jokių atsiprašymų. Jeigu jūs tikite man kaip Dievo pranašui, atsiminkite, štai jis, įsikūnijęs šėtonas. Absoliučiai.

81 Ir Džimi Osbornas ir kiti neturi jokios teisės į Dievo Žodį. O taip pat ir bet kuris žmogus, kuris ištaria Dievo Vardą veltui vakarėliuose ir šokiuose, kur rokenrolas ir toks vulgarumas, neturi jokios teisės stoti už kafedros [Brolis Branhamas vieną kart suploja delnais–Red.] ir imtis Dievo Žodžio.

82 Štai kame reikalas su daugeliais iš šitų dabartinių bažnyčių, jūs atvedate iš štai tokių vietų šiuos bugi-bugi atlikėjus. Kokia nors mergina, kuri vieną naktį linksminosi vakarėlyje ir šoko po visu šitu rokenrolu; ji ateina prie altoriaus, o sekantį vakarą ji pas jus gieda solinę giesmę. Kai kurie iš jūsų, vaikinai, atvedate kokį nors gitaristą iš tų vietų, iš naktinio klubo, ir po dviejų savaičių statote jį už kafedros pamokslauti.

83 Broli, užtikrinu tave, čia jis šito niekada nepadarytų. Ne, nė už ką. Jis turi mokytis, įrodyti, kad jis – Dievo vyras, ir išsiaiškinti. Mes netikime tokiu štai staigiu peršokimu iš ten į čia. Štai kas privedė bažnyčią prie tokio stovio, kokiame ji šiandien.

84 Mums reikalinga Tiesa. Šis Žodis yra Tiesa. [Brolis Branhamas du kartus pabeldžia į kafedrą–Red.] Teisingai. Ranka, laikanti šią teismo Lazdą, turi būti švari ranka. Absoliučiai.

85 Ta Mozės teismo ranka buvo apvalyta, ir tada į ją įdėta lazda. Ir lazda nusileido ir užleisdavo teismą ant Izraelio.

86 Ir po to dykumoje, šitas nuostabus pirmavaizdis. Ir aš turiu užbaigti. Šitas nuostabus pirmavaizdis, kada ten buvo Uola, “O ta Uola buvo Kristus”.

87 Ir žūstantys žmonės mirdavo be vandens, ir jie nusipelnė šito. Jie nusipelnė mirties, nes jie murmėjo. Jie skundėsi. Jie nuo pačios pradžios nebuvo tikinčiaisiais. Jie buvo viso labo protiniais tikinčiaisiais. Jie atliko…Buvo padaryta antgamtiška, ir išėjo daug įvairiataučių žmonių. Jie neatsivertė iš visos savo širdies.

88 Grupėje buvo tiktai trys, apie kuriuos mes žinome: Mozė, Aaronas ir Kalebas, Mirjam.

89 O Mirjam irgi parodė išdavystę, kada ji pasijuokė iš to, kad Mozė vedė tą etiopę. Ir pasakė: “Argi nebuvo kitų mergaičių į žmonas ir taip toliau? Jis galėjo tai padaryti”. Ir Dievui nepatiko tai ir ištiko ją raupsais.
14 IŠTARTAS ŽODIS

90 O jos brolis sušuko, pasakė: “Argi tu leisi savo seseriai mirti tokiame stovyje?”

91 Ir Dievas pasakė Mozei išeiti prieš Jį. Ir jis nuėjo ir maldavo už Mirjam. Po šito ji neilgai gyveno.

92 Ne, broli. Tai, ką Dievas daro – tobula. Mes neturime jokios teisės savo mintimis pridėti kažką prie Šito. Tiesiog palikite Tai, kaip yra. Dievas padarys tai; Dievas pasakė Tai; ir viskas. [Brolis Branhamas vieną kart pabeldė į kafedrą–Red.] Tiesiog priimkite tai. Aš nežinau, kaip tai…Jeigu aš galėčiau paaiškinti, tai aš būčiau lygus su Dievu. Aš negaliu Šito paaiškinti. Aš tiesiog tikiu Tuo. Štai ir viskas. Tai viskas, ko iš manęs reikalaujama. Niekas neprašo paaiškinti tai, nes tai aukščiau mūsų supratimo, tai aukščiau mūsų intelekto. Tai daro Dievas, tad šito negalima paaiškinti. Aš tiesiog priimu tai tikėjimu ir sakau: “Tai mano asmeninė nuosavybė, ir aš tikiu tuo”. Aš negaliu šito paaiškinti.

93 Juk ten buvo ta uola! Pas Dievą buvo uola, kurioje buvo sukaupta daug vandens, tokia nedidelė uola, galbūt, ne didesnė už šią kafedrą. Bet kada Mozė sudavė į šią uolą, iš jos pasipylė užtektinai vandens, kad pagirdytų du milijonus žmonių. Ir be to, tiek galvijų ir avių, kiek pas juos buvo.

94 O-o, kada aš matau šiuos dailininkus, kurie tapo paveikslus, kažkoks lašelis varva iš uolos, o ten stovi vaikutis su kibirėliu rankoje! O-o, jis liejosi visai ne taip.

95 Jis liejosi gausia, galinga srove. Ji pagirdė apie du milijonus žmonių, neįskaitant kupranugarių ir visų jų galvijų. “O ta Uola buvo Jėzus Kristus”. Nuostabi lygiagretė su Jono Evangelija 3:16: “Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų Amžinąjį Gyvenimą”.

96 Ir pastebėkite, kas įvyko. Viena, kaip jie galėjo gauti vandenį iš šios uolos, – teismo lazda turėjo suduoti į uolą. Ir Mozę sudavė į Uolą, ir Dievo teismas užgriuvo ant Uolos. Ir kada tai įvyko, ji davė iš savęs vandenį.

97 Žmonės buvo absoliučiai…Dievas buvo teisingas, kad paliko juos mirti, nes jie nepatikėjo Juo. Jie buvo nesąžiningais. Jie buvo iškrypusiais. Jie nebuvo verti gyvenimo. Netgi Mozė pavadino juos “neklusniais”, sukilo prieš Dievą. Ir jie užsitarnavo mirtį.

98 Ir visi mes buvome verti mirties, nes mes sukylame prieš Dievą. Tiksliai. Atkreipkite dėmesį, mes visi verti mirties. Bet Dievas toks maloningas! Jis net negalvotų apie mus. Bet Jis toks maloningas, kad paėmė nuodėmes kiekvieno iš mūsų ir uždėjo ant Savo Paties Mylimojo Sūnaus, Kristaus;
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 15

kad mes nežūtume, kad turėtume Amžiną Gyvenimą. Kaipgi mes galime gerti iš tos Uolos ir dar būti neteisiais širdyje?

99 Bet, broli, šiandien tai daro milijonai žmonių. Visiškai teisingai. Jie pasiremia ant to, kad jie baptistai arba metodistai, arba sekmininkai. Jie pasiremia ant to, kad jie turėjo kažkokį keistą jausmą; ant to, kad jie kalbėjo kalbomis, kad jie šūkavo, kad jie šoko, kad jie turėjo išgydymo tarnavimą, ir Dievas gydė ligonius, arba kažkas, sukeliantis jų pasitikėjimą; ant to, kad jie turėjo apreiškimą, kad tai teisinga; ant to, kad jie darė štai tai. Visa tai gerai, nieko prieš nepasakysi, bet tai neturi nieko bendra jūsų išgelbėjimui, visiškai jokio. Aliejus galėtų lietis litrais, arba kraujas ant veido, ir tai vis tiek nieko nereiškia. Teisingai.

100 Paulius pasakė: “Aš galiu kalbėti žmonių ir angelų kalbomis, ir vis tiek būti pražuvusiu”. Net jeigu aš turiu išmintį ir pažinimą, ir galėčiau stovėti ir aiškinti šią Bibliją, kad Ji tiesiog būtų…[Brolis Branhamas kelėta kartų greitai spragteli pirštais–Red.]…sujungti Ją į vieną. Tai vis tiek neturi jokios reikšmės.

101 Broli, jie visi gėrė iš tos pačios Uolos. “Ta Uola buvo Kristus”.

102 Teismas buvo ant Kristaus, kad jūs turėtumėte privilegiją ateiti ir gerti. Tai Dievo gerumas jums, kad jūs valgote nuo Žodžio. Dievo gerumas jums tame, kad Jis leido jums krikštytis. Dievo gerumas jums tame, kad padarė jus piliečiu, suteikė jums sveikatą, pasodino jus šiandien ryte bažnyčioje. Tai Dievo gerumas. Tai vis Dievo gerumas.

103 Bet kaip dėl jūsų atsako už gerumą Dievui? Ar norite jūs pavesti Jam viską, kiekvieną mintį, kiekvieną veiksmą, viską? Štai ką…štai ką Dievas padarė dėl jūsų. O ką jūs padarysite dėl Jo?

104 Atkreipkite dėmesį, nagi paskaitykime dar kelėta eilučių. “Ir ta Uola buvo Kristus”. Dabar 5 eilutė.

Vis dėlto daugumas iš jų nepatiko Dievui,…

105 Matote? Jis leido jiems krikštytis. Jis leido jiems valgyti Žodį ir tikėti Juo. Jis leido jiems gauti dvasinį palaiminimą. Jis leido jiems gerti iš dvasinės Uolos. Visa tai Dievas padarė iš Savo malonės, tačiau Dievui nebuvo patenkintas jais. Žiūrėkite.

…jų kūnai liko gulėti dykumoje.

106 Po visų šitų pergyvenimų, po visų mūsų didelių išgydymo tarnavimų, kuriuos mes matėme, po visų didžių stebuklų, kuriuos mes matėme padarytus,
16 IŠTARTAS ŽODIS

po visų mūsų patirtų audringų pajučių, kada šūkavome ir garbinome Dievą, gėrė iš tos Uolos, po visų gerų pamokslų, kuriais mes mėgavomės, tačiau liko gulėti. Viskas baigta! [Brolis Branhamas vieną kart beldžia į kafedrą–Red.] “Pasitraukite nuo Manęs, darantys neteisybę. Aš netgi jūsų nežinojau”.

107 Patikrinkite save! Pas mus artinasi prabudimas. Aš žinau, kad tai griežta. Bet, broli, bet kuris tėvas, kuris nebaus savo vaikų, nėra geru tėvu. Teisingai. “Liko gulėti”.

Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai…

108 Tai Pauliaus žodžiai. Jūs tikite tuo? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Tai buvo pavyzdžiu. Gerai.

…kad negeistume blogio, kaip anie geidė.

109 Jūs galite sau įsivaizduoti vyrą, disk-žokėją, kuris suka plokšteles ir groją šitą bjaurų rokenrolą, ir: “Kažkas atsitiko, ir mane visą pradėjo purtyti”, ir visokios šios bjaurios dainos, kurias dainuoja Elvis Preslis ir tie tipai, o paskui ateina ir apsimeta, kad pamokslauja Evangeliją? Tiktai pagalvokite! [Brolis Branhamas dešimt kartų pabeldė į kafedrą–Red.]

110 Jūs galite sau įsivaizduoti, kaip gatvėje sėdi vyras ir moteris, ir moteris guli pusiau nuoga kieme už namo šituo bjauriu drabužėliu, pasirodydama prieš vyrus, o paskui pasirodo ir geria iš šios dvasinės Uolos, ir šūkauja ir visa kita?

111 Sekmininkų tarpe vyrauja stiprus mokymas apie moterų lygias teises. Jos nešioja didelius, ilgus auskarus ir…ir pasipuošia visokiais papuošalais.

112 Ir kelėta dienų atgal priešais mano namą vienas jaunas jaunuolis sėdėjo mašinoje ir verkė, nes jo žmona…Iš sekmininkų, kalba kalbomis, pranašauja. Taip-taip. Ir pasakė: “Visa bažnyčia iki vieno nešioja šortus”. Ir jis…“Ji išeina į gatvę aštuntą ir devintą valandą vakare, renka cigarečių nuorūkas, kurias numetė kiti, ir rūko. Ir toliau šūkauja, garbina Viešpatį ir pranašauja”.

113 Neseniai aš stovėjau bažnyčioje, kur vienas didis Dievo vyras, kurį aš didžiai gerbiu. Ir jis kėlė viešumon tai, po to kaip išėjo vienas žmogus, kuris ten vienas iš vyriausių. Ir…ir pas jį iš rankų tekėjo visas tas kraujas ir visa kita. O aš užkimau, bandydamas rytuose, vakaruose smerkti tai remdamasis Biblija. Juk tai ne nuo Dievo.

114 Visoks kraujas, kuris tekėtų iš Kristaus, būtų fiziniu Krauju, vadinasi, Jo fizinis Kūnas yra čia, tuomet Antrasis Atėjimas jau įvyko. Jėzus pasakė:
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 17

“Netikėkite kada sakys: ‘Štai, Jis dykumoje’. Netikėkite, kada: ‘Jis čia’. Netikėkite tuo. Nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius”. Ir aš šaukiau apie tai nuo rytų iki vakarų.

115 Ir, pagaliau, vakarinėje pakrantėje atsistojo pagyvenęs daktaras Kanada, mano nuoširdus draugas. O kitas žmogus, kuris buvo to žmogaus menedžeriu, kuris pradėjo tai, vieną iš tokių judėjimų, pakilo ten ir pareiškė nepaprastą…Pasakė: “Grynas aliejus ir šventas kraujas. Šiandien bus rodomas mūsų kraujas”. Ir jie kiek tik galima užpildė patalpas. Ir jis parodė, kad pas jį po diržu kyšojo dvi adatos.

116 Visiems žinoma, kad galima pradurti pirštą, ir iš jo netekės kraujas, jeigu jo nesuspausi arba nesuverši. Netekės kraujas, jeigu jo nesuspausi arba nesuverši. Jeigu jį pradurti, nieko neišeis, nes iki venų nuo ten dar toli. Ir kada jis tai padarė, jis parodė, kaip jis tai darė.

117 Pas jį štai čia užpakalyje buvo aliejus, sutepdavo juo savo rankas. Po to jis atsistojo ir pasakė: “Matote mano ranką, ji visiškai sveika”. Po to jis pasakė: “Šlovė Dievui! Aleliuja!” Ir jis suspaudė štai taip pirštus. Žinoma, jis išspaudė iš pirštų kraują. Kada visi šūkavo, tas nuvalė jam kaktą, ir štai ji, apgaulė. Tada kai tas pats vyras, kuris buvo kartu su dariusiu tai žmogumi, štai, prašom, iškėlė viešumon ten tiesiog prieš auditoriją ir…įkišo ranką į jo kišenę ir parodė buteliukus su aliejumi ir kita.

118 Vienas pakabino ant sienos širdį ir pasakė: “Ši siena alsuoja Jėzaus Krauju. Tai Jėzaus širdis”. Įėjo vienas stambus pagyvenęs teksasietis, neišsigando. Pasakė: “Kas prisilies prie šito, tas mirs”. Pas juos buvo virvės. Pas visus yra fotografijos šito ir panašiai, kaip ši siena kraujavo, kvėpavo krauju iš širdies. O šitas vaikinas su savo žmona įėjo ir įsmuko į bažnyčią, nuplovė nuo sienos dažus, atsisėdo ten gale ir laukė. Jie atėjo. Pastorius pasakė: “Na, jūs žinote, Jėzus buvo čia ir nuėmė ją”.

119 Jis pasakė: “Jėzus čia niekuo dėtas. Aš pats tai padariau”. Teisingai.

120 Kas įvyko? Tai todėl, kad žmonės neįsitvirtinę gyvojo Dievo Žodyje. [Brolis Branhamas vienąkart pabeldžia į kafedrą–Red.] Argi Biblijoje nesakoma: “Ateis iš rytų, iš vakarų, iš šiaurės ir pietų. Bus badas ne tik duonos ir vandens, bet ir klausimo Dievo Žodžio”? Kokioje dienoje mes gyvename!

121 Ir mes dabar matome, kad visos šios didžios denominacinės bažnyčios susivienija į sąjungą, ir priėjo iki to, kad netgi jau kad įsigyti radijo imtuvą, tu turi priklausyti prie šitų bažnyčių sąjungos. Jau nebepaklausysi radijos. Nesijaudink, brolyti. Ir visa kita irgi, ir visas televizijos laidas.
17 IŠTARTAS ŽODIS

Reikės priklausyti bažnyčių sąjungai, kitaip negalėsi visa tai turėti. O kada jūs tai darote, jūs suformuojate ne ką kitą, kaip žvėries ženklą iš Biblijos. Štai jums, prašom. Matote, kaip visa susivienija į sąjungą?

122 O-o, padėka Dievui, yra išties gyvas Dievas. Yra iš tikrųjų tikrasis Viešpats. Yra iš tikrųjų tikrasis Žodis. Yra iš tikrųjų tikrasis išgydymas. Visa tai iš tikrųjų yra. Bet, broli, niekada negrįsk savo tikėjimo ant kažkokio nereikšmingo jausmo, [Brolis Branhamas kelėta kartų beldžia į kafedrą–Red.] ant bažnytinės tvarkos, ant dalyvavimo vakarienės, ant valgymo nuo dvasinės Uolos.

123 Jūs pasakysite: “Aš žinau tai, broli. Aš paragavau Dievo”. Tai gali būti visiška tiesa. Bet į kokią vietą tai įkrito? Tai jau sekantis klausimas. Į kokį kibirą tai pateko? “Teisieji ir neteisieji”. Dabar klausykite.

Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.

124 Kas per geidulys buvo pas juos? Taigi, klausykite, aš noriu pasistūmėti dar kiek toliau, jeigu jūs man atleisite.

Nebūkite stabmeldžiai…

125 O-o, jūs pasakysite: “Šlovė Dievui, kad aš ne stabmeldys”. Palūkėkite minutėlę. Patikrinkime tai pagal Žodį. Jūs pasakysite: “Aš nesilenkčiau stabui”. Tai visai nereiškia, kad jūs lenkiatės stabui. Jums tiktai reikia būti neveikliems, nieko nedaryti. Vaikštote į bažnyčią: “Gerai, viskas normalu”. Sugrįžtate namo, nieko su Tuo nedarote.

126 Broli, tikrasis iš naujo gimęs vyras arba moteris negali neveikti. Juose yra Kažkas. Jiems norisi liudyti. Jiems norisi daryti ką nors. Jie būtinai ką nors daro. Jie negali nusiraminti. Paklausykite.

Nebūkite stabmeldžiai, kaip (jie) kai kurie iš jų, – kaip parašyta:
“Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti”.

127 Apie ką Paulius kalba? Apie pavyzdžius. Jie krikštijosi į bažnyčią. Pas juos buvo absoliučiai teisingas krikštas. Vieną kartą; tris kartus į priekį; atgal; vardan Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios; tiktai Jėzus; kas tai bebūtų. Pas juos buvo teisingas krikštas. Jie buvo krikštyti teisingai. Mes ginčijamės ir bėgiojame, ir ginčijamės dėl tokių smulkmenų. Kokia iš to nauda? Jūs nutolstate nuo pagrindinio principo. Mūsų bažnyčios susiskaldė dėl krikšto. Žinoma.

128 Po to jūs sakote: “O-o, aleliuja!
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 18

Pas juo nėra tokio dvasinio palaiminimo, kaip pas mus. Jie tokie šalti, formalūs. Šlovė Dievui, kad aš valgau tikrąją Dievo Maną. Aš žinau, kad tai Tiesa”. Tai gryna tiesa, bet kokią tai turi reikšmę? Jūs sakysite: “Broli, aš…Šventoji Dvasia iš tikro nužengia mūsų bažnyčioje”. Tai gerai, bet kokią tai turi reikšmę jums, jeigu jūs nesate tinkamu indu, į kurį Jis nusileidžia? Įsidėmėkite.

129 O-o, jūs sakysite: “Aš nuoširdus”. Jie irgi. Jie paliko savo namus ir išėjo, netgi pakišo savo galvas mirčiai, kad pasektų. Jie padarė truputi daugiau, negu mums tenka daryti. Tai neturi jokios reikšmės. Tiktai pagalvokite.

130 Biblijoje sakoma: “Veltui jie garbina Mane. Veltui jie garbina Mane”. Visiškai teisingas garbinimas – veltui. Kur tai prasidėjo? Nuo paties Edeno sodo, nuo Kaino. Jis garbino Dievą lygiai taip pat, kaip Abelis, bet veltui jis garbino Jį. Taip, ponai. “Yra kelias, kuris atrodo žmogui teisingas”.

131 Jūs sakysite: “Kodėl gi taip? Aš atgailavau. Kodėl su manimi ne viskas gerai? Aš atgailavau. Aš manau, kad aš ne blogesnis už kitus. Aš vaikštau į bažnyčią. Aš pasikrikštijau. Aš gaunu Dievo palaiminimus. Aš mėgstu gerą pamokslą. Aš myliu Dievo Žodį. Aš mėgstu Jį skaityti. Ir aš irgi gaunu dvasinius palaiminimus. Ir, aleliuja, aš galiu pranašauti. Aš galiu kalbėti kalbomis. Aš visa tai dariau, ir tu nori pasakyti, kad ‘tai veltui’?”

132 Aš nesakau, kad tai veltui, bet yra galimybė to, kad tai gali būti veltui. Teisingai. Viskas priklauso nuo to, kokie jūs viduje, teisingai, ir kas tokie jūs, priimantys tai. Jeigu jūs negimėte iš naujo, jeigu iš tikrųjų jumyse nieko tokio nėra, tuomet tai veltui. Visi mano palaiminimai nieko nereiškia. Dabar dar vienas ir viskas.

Neištvirkaukime, kaip kai kurie iš jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną
dvidešimt trys tūkstančiai.

133 “Ištvirkauti”, tai yra dvasiniai ištvirkavimai. Būtų pas mus laiko…Sekmadieninė mokykla baigėsi. Dvasinis ištvirkavimas!

Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo
gyvačių.

Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.

134 Murmate, gašlūs, sumaišote pasaulį su savo religija, išeinate…Dievas mėgsta švarą, tikrą švarą.

135 Šiandien ryte aš kalbėjausi. Aš pagalvojau: “Kas…”
19 IŠTARTAS ŽODIS

Taigi, pabaigai, aš štai apie ką pagalvojau. “Kas gali būti dar mieliau, kaip grįžti namo, kada jis pavargęs ir išsekęs, su kibirėliu rankoje, padirbęs arba paaręs visą dieną, arba kuo jis ten bebūtų, įeiti ir pamatyti mielą žmoną, sutinkančią jį prie durų? Atsisės minutėlei jam ant kelių ir pataisys jam lengvai antakį, ir pabučiuos jam į skruostą, ir apkabins jį, ir pasakys: ‘Brangusis, aš…aš žinau, kad tu pavargai, ir tu taip daug dirbai’. Paguos jį”.

136 Juk jis žino, kad ta ranka, apkabinanti jį, visiškai priklauso jam. Ji – jo. Ji niekada neapkabina kito vyro ir jokių kitų geismų. Bučinys ant jo skruosto kyla iš tikros, tyros, šventos širdies, kuri tiesiog myli jį, ir tiktai jį. Kaip tai paskatina jus…Aš žinau, jums norisi atstatyti savo krūtinę, pasakyti: “O-o, galu gale, aš ne toks ir pavargęs”. Matote? Būtent. Tai kažką duoda jums.

137 Aš noriu pasakyti jums kai ką. Bet kas, jeigu pas jį ant skruosto šitas bučinys, o pas jį nėra pasitikėjimo? Jis galėtų būti ant skruosto kokio nors kito vyro. Kas, jeigu tos rankos, apkabinančios jį, glėbesčiavo ką kitą, ir kaip ir ankščiau nori daryti tą patį? Tai mažai ką duos. Tame mažai ko yra. Kodėl?

138 Taigi, pradžioje jie buvo viena. Dievas, kada Jis sukūrė žmogų, Jis padarė jį dvejopu žmogumi, ir vyriškos, ir moteriškos giminės. Jis atskyrė jį kūne; ir patalpino jį čia, į žemę, kūne, o moteriškoji pusė ir toliau buvo dvasioje.

139 Paklausyk, drauge, Dievas taip pasirūpino. O-o, kaip tai…Tegu tai neatsitraukia nuo jūsų. Dievas nepaėmė saują dulkių, kad sutvertų Ievą; ji buvo visai kitu kūriniu. Ir ji nėra kūrinys. Ji – antrinis produktas. Ir Dievas išėmė iš Adomo šono tą šonkaulį, tiesiog iš po jo širdies, ir paėmė šonkaulį ir sukūrė žmoną. Ir paties Adomo dvasios dalis buvo moteryje, ir jie abu yra viena; siela, kūnas, dvasia – viena. Jie visiškoje vienybėje. Tikroji moteris…Ir tikrasis vyras, tikroji žmona, jie kartu – viena.

140 Kieno tai pirmavaizdis? Kristaus, iš Jo krūtinės! Ne antrinis produktas, ne metodistų arba baptistų, arba sekmininkų jauniklių pulkelis. Ne, ponai. Bet iš Savo Paties širdies Jis paėmė Mylimąją, kuri visiškai tyra ir ištikima. Ji ištikima kaip lelija. Pažvelkite į…

141 Pažiūrėkite, kaip ten sako Saliamonas: “Ateik, mano mylimoji, eikime tarp granatų vaisių. Mylėkimės”. Ir kada tikrasis tikintysis pakelia savo rankas su tyra širdimi ir laikosi Kristaus, to įsimylėjusio į Kristų meilė įeina į jo širdį. Tai Jo Žmona, lygiai kaip vyras tikrosios žmonos atžvilgiu.

142 Kokiu gi žmogumi mums reikia būti? Aš koketuojame mes su Kristumi kaip paleistuvė? Ar remiamės mes ant kažkokios smulkmenos ir bėgame paskui pasaulį ir pasaulio dalykais, ir tiktai pasaulis prote, ir nėra tos tikros meilės ir atsidavimo, kurie pas mus turi būti? Jūs galite sau įsivaizduoti? Och!
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 20

143 Broli, tu gali sau įsivaizduoti savo žmoną, kuri prieina ir sėdasi tau ant kelių visa išsipusčiusi ir su apatiniais, ir su visokiais nėriniais, ir plaukai gražiai sušukuoti ir prisegti, ir visa kita? Apkabina tave, sakydama: “O-o, Vania, aš tave taip myliu”. “Aš myliu tave”. Ir tu iškart sužinai, kad kažkas ne taip. Tu netiri pasitikėjimo ja, nežiūrint į tai, kaip patraukliai ji atrodo, irt kaip gražiai ji pasipuošė. Tu, jeigu tu neturi visiško pasitikėjimo ja, tai kažkas negerai. Tai ne…tai nepatenkina to troškimo, kurį vyras patiria savo žmonos atžvilgiu.

144 O dabar tiesiog įsivaizduokite, kad jūs koketuojate su šiuo pasauliu ir susijungiate su pasauliu, o paskui atsiklaupiate, sakydami: “O Viešpatie Jėzau, aš myliu Tave”. Tai deginantis veidmainiškas Judo pabučiavimas. Teisingai. Pagalvokite apie visa tai. Dabar artinasi prabudimas. Suprantate?

145 O-o, jūs galite nešioti vestuvinį žiedą, tiesa, bet jūs ne žmona. O-o, jūs galite būti moterimi. Jūs galite būti šeimininke namuose, bet jūs ne žmona, jeigu jūs taip elgiatės.

146 Ir jūs ne tikras Krikščionis, jūs tikrai ne tikrasis dėl Kristaus vaisius, jeigu jūs nemylite Jo visa savo esybe.

147 Man nesvarbu, ar patraukliai jūs atrodote ar ne: jūs mylite Jį, iš jūs išreiškiate save. Štai kada jūs dviese tampate vienu; štai kada Kristus ir Jo Bažnyčia. Ne denominacija, ne krikštu, ne jausmais, ne kuo kitu, bet tikra meile iš Dievo širdies jūs buvote išpirkti, kada Jis buvo ten sužeistas ir išpirko mus. Ir jūsų meilė, ir jūsų ištikimybė, ir jūsų atsidavimas parodo, kas jūs tokie. Suprantate, ką aš turiu omenyje? Ar jūs išsipusčiusi ar jūs…

148 Netgi, jeigu mano žmona niekada nesišukuotų savo plaukų, nenešiotų gražios suknelės arba niekada…Ji – mano mylimoji. Aš gėriuosi ja dėl jos ištikimybės, jos dorybės. Ji tokia, kokia yra.

149 Ir Krikščionys ir Krikščionės, tokie mes ir Dievo akyse. Reikalas ne tame, kad mes galime vaikščioti į pačią geriausią bažnyčią, arba galime nešioti geriausius drabužius, arba galime gyventi štai šiame rajone, arba galime daryti šitą, arba galime važinėti šituo, arba galime daryti tą ir aną. Tas čia visai ne prie ko. Svarbiausia – dorybė mūsų ištikimybės ir mūsų meilės Kristui. Tai ir yra Gimimas. Štai kas vyksta.

150 “Ir net jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, aš – niekas. Net jeigu aš maitinu vargšus; net jeigu aš išdalinčiau visą savo turtą; net jeigu aš darau šitą ir darau aną, ir darau trečia, aš – niekas”. Kokia Kristui nauda iš viso šito, ką jūs galite daryti, ir iš visko, ką jūs galite štai taip padaryti, jeigu nėra tos tikros, teisingos meilės ir ištikimybės? Pagalvokite apie tai, gerai?
21 IŠTARTAS ŽODIS

151 Tai sekmadieninė mokykla ir, atsiminkite, tai pamoka dėl jūsų. Būkite, leiskite savo širdyje Kristui atsistoti pirmoje vietoje, kaip tikra žmona savo vyro atžvilgiu. Kažkieno kito rankos negalėtų kažkur prisiliesti prie jos. Kieno nors kito bučinys, nesvarbu, koks jis yra žavus, ji nusigręš. Ji turi vieną nekintančią meilę, meilę savo vyrui. Teisingai. Nesvarbu, koks gražus gali būti vyras, ir kokia puiki ir prilaižyta atrodo jo šukuosena, ir kaip gerai jis gali elgtis. Ne, ponai. Nieko panašaus. Ji myli vyrą, ir ji myli tiktai jį vieną. Ji netenka visų savo dorybių ir visų savo bučinių. Visa jos meilė ir visa kita nekreipta į jos vyrą, ir tiktai į jį. Suprantate, ką aš turiu omenyje?

152 Ir jūs netenkate viso pasaulietiško, nesvarbu, kokiu tai atrodo geru, kokiu tai atrodo patraukliu ir kokiu tai atrodo žaviu. Jūsų dorybė – štai kas įskaitoma.

153 Tada jūs pasakysite: “O-o, aleliuja! Aš…aš žinau, kad gavau tai, nes aš padariau štai tai. Aleliuja!” O pats toks greitai užpykstantis kaip parakas.

Leisk man pasakyti tau, broli, reikalinga dorybė, kurią gerbia Kristus.

154 “Net jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis; net jeigu pas mane iš abiejų rankų liejasi kraujas; net jeigu aš šūkauju ir šoku Dvasioje; net jeigu aš valgau Dievo Žodį ir myliu Jį; net jeigu aš geriu iš tos pačios dvasinės Uolos, iš Kurios geria visi kiti; net jeigu aš ploju delnais taip pat garsiai, kaip visi kiti”. [Brolis Branhamas du kartus ploja delnais–Red.] “Net jeigu aš lieju krokodiliškas ašaras; net jeigu aš galiu daryti visa tai! Bet jeigu nėra tos tikros, tyros, nepadirbtos Krikščioniškos dorybės Kristaus atžvilgiu, tai jūs tampate kaip skambantis varis ir žvangantys cimbolai”. Paulius perspėjo apie tai savo bažnyčią, Korintiečių bažnyčią, kuri visai susinarpliojo visokiose fantazijose.

155 Aš perspėju jus, draugai. Įsidėmėkite, aš turėsiu atsakyti už jus ten Teismo Dieną, ir jūsų kraujo nebus ant manęs. Nesvarbu kaip jūs ištikimi kažkam kitam, būkite ištikimi Kristui. Atminkite tai, kada melsimės.

156 Palaimintasis Dangiškas Tėve, dabartinėje padėtyje mes dabar ateiname ir išpažįstame visą savo neteisumą. O-o, būk gailestingas, gailestingasis Dieve. Ir mes meldžiame, kad Tu pažvelgtum į mūsų širdis. Ir šią valandą, kada mes laukiame, nulenkę savo galvas į dulkes, pažvelk į pagyvenusių vyrų širdis, į pagyvenusių moterų širdis, į vidutinio amžiaus ir jaunų, netgi mažų vaikų širdis. Ir tegu patikrinsime save.

157 Mes artinamės prie šitos karštos savaitės, kurioje mes švenčiame kaip Didįjį Penktadienį ir Velykas, prisikėlimą. Nors šiais metais mes, galbūt, buvome ištikimi bažnyčiai, nors mes, galbūt, priėmėme vakarienę, nors mes,
LAIŠKAS KORINTIEČIAMS – PASITAISYMO KNYGA 22

galbūt, šūkavome, mes, galbūt, darėme daug ką, bet, o Dieve, pažvelk į mano širdį. Aš kalbu už save. Pažvelk į mano širdį ir į šitų žmonių širdis čia šiandien ryte, ir ištirk mus, Viešpatie. Jeigu yra kažkas, kas užima Kristaus vietą, o Dieve, pašalink tai. Ar tai būtų tinginystė, paprastas trūkumas, kas tai bebūtų, aš nežinau. Bet, Dieve, pašalink tai iš mūsų. O-o, mes nenorime būti nukautais čia tiesiog kovos metu, nukautais Dievo, ir būti Jam priešu.

158 O Dieve, pažvelk į mūsų širdis. Ištirk mus Savo Šventąja Dvasia ir leisk mums šiandien ryte pamatyti, ar yra mumyse koks nors blogis. Jeigu yra, tai pašalink tai, Tėve. Mes dabar dedame tai ant altoriaus, kad išeiti ir palikti tai ten. Ar tai neveikimas, ar tai greitas pyktis, ar tai abejingumas, ar tai panieka, kas tai bebūtų, ar tai neapykanta, ar tai pyktis, ar tai ginčai, kas tai bebūtų, o Dieve, pašalink tai šiandien nuo mūsų.

159 Ir šiame būsimame prabudime tegu mes būsime tiek pripildytais Tavo žavumu, Viešpatie, kad daugelis ateis ir bus išgelbėti šioje nedidelėje bendruomenėje, kur mes įdėjome tiek pastangų. Per dešimt metų tai pirmas prabudimas, kurį aš pravedu. Taigi, aš meldžiu, kad Tu duotum mums šitą tikrą, tikrą dvasią į mūsų širdis.

160 Ir tegu tai įsiinkarins ten visai Amžinybei. Dovanok tai, Viešpatie. Paskatink mus patikrinti save, mus, vedusius žmones, tame, kaip mes elgiamės su mūsų žmonomis, kiek mes ištikimi, arba kiek mūsų žmonos ištikimos mums. Ir tegu mes šitą rytą suvoksime savo širdyse, ką mes pagalvotume, jeigu kažkas panašaus atsitiktų pas mus namuose. Ir paskui tegu mes nukreipsime savo meilę į Tave ir pasakysime: “O Dieve, būk gailestingas man”.

161 O-o, jeigu…jeigu žmona, maždaug, vienąkart į mėnesį tiesiog praeitų pro šalį ir dėtų savo ranką į jūsų, ir kalbėtų: “Brangusis, aš myliu tave”, ir eitu toliau, o-o, atrodytų, kad ji taip nevertina manęs, juk atrodytų, kad kažkas negerai. Ir, Dieve, galbūt, kartą į mėnesį arba tada, kada mes ateiname į bažnyčią, mes išsakome trumpą maldelę. O-o, Tu nori mūsų meilės, mūsų…mūsų bendravimo visą laiką, ir kad mūsų mintys ir mūsų širdies ketinimai butų sutelkti į Tave. Suteik tai, Viešpatie.

162 O-o, saugok mūsų širdis taip sutelktomis į Tave, kad pasaulio dalykai taps blankūs ir tokie nereikšmingi. Suteik tai, Viešpatie. Išgirsk mus dabar ir palaimink mus tolimesnėje šio tarnavimo dalyje. Mes prašome Kristaus Vardu. Amen.

163 Taigi, tegu Viešpats palaimina jus labai stipriai. Ir aš…Atleiskite, kad užėmiau dar kelėta minučių po to, kaip paleidome sekmadieninę mokyklą. Ir aš meldžiu, kad Dievas palaimintu jus. Visa tai ne aš kalbėjau; tai iš Dievo Žodžio. Jie buvo pavyzdžiais mums. Jie – pavyzdžiai. Ir dabar paklausyk, drauge.

164 Kaip tu jaustumeisi, jeigu žinotum, kad žmona, kuri bučiuoja tave, neištikima tau? Pagalvok apie tai. Truputi patyrinėk. Ką tu pagalvotum?

165 Ir kada jūs ateinate pas Dievą ir neištikimi? Nedarykite šito. Būkime nuoširdžiais. Kam jums priimti jausmus. Kam jums priimti ką nors kitą, kada visi dangūs pilni tikros, tyros Dievo meilės. Kam priimti pakaitalą, kada mes galime gauti tikrą? Tai dėl jūsų. Dabar tegu Viešpats palaimina jus, kada aš perduodu tarnavimą mūsų pastoriui.

166 Ir neužmirškite šioje savaitėje, nedidelis prabudimas vyks dėl šios bendruomenės ir nedidelių arti esančių miestų. Atsisėskite prie telefono, paskambinkite kam nors, pasakykite jiems, kad ateitų. Mes turėsime kvietimą prie altoriaus, ir laukiame šioje savaitėje nuostabiai praleisti laiką Viešpatyje.

167 Telaimina jus Viešpats, kol nepasimatysime su jumis sekantį trečiadienį vakare.



Laiškas Korintiečiams – pasitaisymo knyga
(Corinthians, Book Of Correction)


Šį pamokslą brolis Williamas Marrionas Branhamas išsakė 1957 metais balandžio 14, sekmadieni ryte, Branhamo maldykloje Džeffersonvilyje, Indianos valstija, JAV. Juosta su numeriu 57-0414 tęsiasi vieną valandą ir devynias minutes. Buvo įdėtos visos pastangos dėl tikslaus perdavimo Žinios žodine forma išspausdintoje formoje. Vertimas be sutrumpinimų ir be pakeitimų padarytas iš anglų kalbos į lietuvių iš magnetafoninės juostos ir pirmąkart išspausdintas 2009 metais.

Šio pamokslo leidyba tapo galima dėka laisvanoriškų tikinčiųjų paaukojimų. Platinama nemokomai.