Pradžios Knyga. Edeno Sode buvo DU medžiai. Vienas buvo geras medis, kitas buvo blogas. Vienas davė GYVENIMĄ, kitas nešė Mirtį. Ten buvo du vaikai, kurie aukojo Dievui auką, tai buvo pradžioje. Leiskite man pakartoti tai, jie ABU aukojo aukas Dievui. Pradž.4: 3–5: “Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių. Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos, riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė”. Kainas buvo piktas, būdamas iš savo tėvo (nuo Nedorėlio), tuo tarpu kai Abelis buvo teisus prieš Viešpatį. Ir paskui mes vėl matome du vaikus iš vieno kūno ir iš vienų tėvų, tai dvyniai Izaokui ir Rebekai. Vienas buvo Dievo išrinktasis, o kitas pasileidęs. Abu garbino Dievą. Ir kiekviename atskirai atvejyje buvo Dievo garbinamas. Visuose atvejuose nedorėliai neapkentė teisiųjų ir persekiojo juos. Būdavo atvejų kai nedorėliai naikindavo teisiuosius. Bet atkreipkite dėmesį, jie buvo pasodinti kartu. Jie gyveno kartu. Jie abu pretendavo į Dievą ir garbino Dievą.
Tai tobulu būdu iliustruoja Viešpaties Jėzaus Kristaus palyginimą, kada Jis pasakė, kad dangaus karalystė panaši į tai, kaip išėjo sėjėjas sėti gerą sėklą ir tuoj po jo išėjo priešas ir tarp gerų sėklų pasodino rauges. Dievas nepasodino raugių. Šėtonas pasodino šitas rauges tiesiog tarp geros Dievo sėklos. Šios dvi augalų (žmonių) rūšys, kurios iš dviejų skirtingų sėklų, augo kartu. Jie maitinosi iš tos pačios žemės, ant jų krito lietus ir tos pačios saulės spinduliai, ir jie abu savo laiku subrendo. Jūs matote tai? Neužmirškite šitų tiesų, kada mes nagrinėsime bažnyčios periodus, ir paskui, vėliau, antspaudus. Ir visų pirma nepamirškite, kad šitame paskutiniajame periode, kada raugės surenkamos kartu jų sudeginimui, tai jie išstums kviečius, kuriuos surinks Viešpats.
Aš noriu išlaikyti šią mintį per visą tekstą. Ir taip, eikime toliau. Jūs kada nors nagrinėjote prabudimo istoriją? Taigi, prabudimas (pagyvėjimas) reiškia Dievo judėjimą jėgoje. Ir kiekvieną kartą, kada veikia Dievas, šėtonas taip pat veikia. Būtinai. Veslio didžio prabudimo dienomis (daugelis žmonių nežino šito), greitai prisipildė beprotnamių namai (psichiatrinės ligoninės), buvo galingas šėtono jėgos pasireiškimas, kad atitraukti žmonių dėmesį nuo Dievo. Parašyta, kad Veslio dienomis, žmonės išdarinėjo visokius keistus dalykus, kas neabejotinai buvo nuo šėtono, tyčiodamiesi iš dorybės ir Dievo jėgos. Sakoma, kad Liuterio dienomis pačiu nuostabiausiu jo tarnavime buvo ne tai, kad jis sėkmingai protestavo prieš Romos katalikų bažnyčią, bet stebino labiausiai tas faktas, kad jis sugebėjo išlikti blaiviu ir protingu tarp tų fanatikų, kurie dažnai buvo pripildyti ir vedami klaidingų dvasių. Ir jeigu jūs žinote tarnavimą šitos paskutinės dienos, tai jūs pastebėsite tą patį klaidingų ir piktų dvasių antpuolį. Tai turi būti tokiu būdu. Aš viliuosi ir tikiu, kad jūs pakankamai dvasingi, kad tai suprasti ir atsižvelgti.
Dievas sako, kad tai Laodikėjos Periodo bažnyčia – “nelaiminga”. Šis žodis kyla iš dviejų graikiškų žodžių, kurie reiškia “iškęsti” ir “išmėginimas”. Ir tai neturi jokio ryšio su tais tikrų Krikščionių išbandymais, nes Dievas aprašo Krikščionį išbandyme kaip “palaimintąjį”, sutinkantį išbandymą su džiaugsmu, tada kaip šitas aprašymas turi “niekingo ir apgailėtino” reikšmę. Kaip keista. Šito amžiaus gerovėje, šito progreso amžiuje, – kokie gali būti išbandymai? Aišku, tai keista; bet šitos gerovės ir plačių galimybių amžiuje, kada kiekvienas turi taip daug ir dar daugiau gali turėti, kad su visais šitais išradimais, kad palengvintumėme mūsų darbą, ir su viskuo, kas teikia mums patogumų, NETIKĖTAI mes pamatėme tokį skaičių psichiškai nesveikų, kad galima skelbti pavojų. Kada kiekvienas turi būti laimingas ir nėra priežasties nuliūdimui, milijonai vartoja raminančius ir migdomuosius nakčiai, rytais nuotaiką keliančias tabletes, bėgioja pas daktarus, gula į psichiatrijos ligonines ir bando nuslopinti nesuprantamą baimę alkoholiu. Dargi, šitas amžius giriasi savo nepaprastomis parduotuvėmis, prikimštomis prekėmis, bet žmonės nelaimingi kaip niekada. Šitas amžius giriasi savo dvasiniais pasiekimais, bet žmonės, kaip niekada ankščiau, nepasitikintys savimi. Šitas amžius giriasi geromis moralinėmis vertybėmis, bet jis žymiai iškrypęs, negu koks nors nuo tvano amžius. Jis sako apie pažinimą ir mokslą, bet jis patiria pralaimėjimą visose srityse, nes žmogiškas protas ir siela ir dvasia negali aprėpti arba eiti koja į koja su visomis permainomis, kurios įvyko žemėje.
“Ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum”. Jis nesako, kad tu turi pirkti šitą akių tepalą. O ne! Ant Šventosios Dvasios nėra etiketės su kaina. “Ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo”. Gal. 3:2. Be Krikšto Šventąja Dvasia tavo akys niekada nebus atmerktos tikram Dvasiniam Žodžio apreiškimui. Žmogus be Dvasios – aklas Dievui ir Jo tiesai.
Kada aš galvoju apie šį akių tepalą, atmerkiančias žmogiškas akis, aš negaliu neprisiminti savo vaikystės Kentukyje. Mes su broliu miegodavome palėpėje ant šiaudinio gulto. Namo sienose buvo daug skylių ir vėjas prapusdavo kiaurai. Kartais žiemą būdavo taip šalta, kad mes pabusdavome ryte su tokiomis užšalusiomis akims, kad mūsų akys buvo užtrauktos uždegimu. Mums reikėdavo kviesti mūsų mamą, ji užlipdavo į viršų ir karštais šildytais enoto taukais trindavo mūsų akis iki tol, kol jos nesuminkštėdavo, ir tada mes galėdavome matyti. Žinote, baisūs skersvėjai prapūtė šitos kartos bažnyčią, ir aš bijau, kad jos akys užsimerkė ir apsitraukė, ir ji akla tam, ką turi Dievas jai. Jai reikia Dievo Dvasios karšto aliejaus, kad jos akys atsimerktų. Iki tol, kol ji nepriims Šventosios Dvasios, ji ir toliau eis, pakeisdama jėgą – programomis ir Žodį – tikėjimo mokymais. Ji mato pasisekimą, skaičiuodama narių skaičių, vietoj to, kad ieškoti vaisių. Teologijos daktarai užrakino duris į tikėjimą ir visiems draudžia įeiti. Jie patys neįeina ir kitų neįleidžia. Jie semiasi savo teologijos iš psichologijos vadovėlių, kuriuos parašė netikintys. Yra toks psichologijos vadovėlis, kurio mums reikia, – tai Biblija. Ji parašyta Dievo ir joje Dievo psichologija. Jums nereikia jokio daktaro, kad paaiškintų jums ją. Priimkite Šventąją Dvasią ir leiskite jai aiškinti. Ji parašė šią Knygą, ir ji gali papasakoti jums, ką reiškia tai, kas yra joje. 1 Kor. 2:9–16: “Bet skelbiame, kaip parašyta: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli”. Dievas mums tai apreiškė per Savo Dvasia, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota. Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasią, – dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais. Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokytų?” O mes turime Kristaus protą”.
Ištraukos iš W.M.Branhamo knygos „SEPTYNIŲ BAŽNYČIOS PERIODŲ
IŠDĖSTYMAS“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą