SEPTYNIŲ BAŽNYČIOS PERIODŲ IŠDĖSTYMAS

Ištrauka iš SEPTYNIŲ BAŽNYČIOS PERIODŲ
IŠDĖSTYMO


SEPTYNIŲ BAŽNYČIOS PERIODŲ
IŠDĖSTYMAS





WILLIAMAS MARRIONAS BRANHAMAS



Platinama

WILLIAMO BRANHAMO EVANGELIJOS ASOCIACIJA

P.O.Box 325, Jeffersonville, Indiana 47131 U.S.A



Teisė į šitos knygos leidybą saugoma įstatymo. Be raštiško leidėjo arba Williamo Branhamo Evangelijos Asociacijos sekretoriaus sutikimo draudžiama parduoti šią knygą, o taip pat spausdinti, versti į kitas kalbas arba naudotis prašant suteikti paskolą arba finansinę pagalbą.


Šią pamokslų seriją Brolis Williamas Marrionas Branhamas pamokslavo nuo 1960 m. gruodžio 4 d. iki 11d. Tai įkvėpė dėl Žinios, parašytos juo šitoje knygoje, paskui jis daug kartų per penkis metus asmeniškai redagavo šią knygą, prieš ją išspausdinant 1965 metais gruodžio 4 d.

Šis lietuviškas vertimas išleistas 200... metais leidyklos:

VOICE OF GOD RECORDINGS
PL 1, 02761 ESPOO, FINLAND


VOICE OF GOD RECORDINGS
P.O.Box 950, Jeffersonville, Indiana 47131 U.S.A.



SEPTYNIŲ BAŽNYČIOS PERIODŲ IŠDĖSTYMAS

Smulkus Septynių Bažnyčios Periodų ir svarbių doktrinų esančių
Apreiškimo Knygoje nuo pirmojo iki trečiojo skyriaus tyrinėjimo išdėstymas.


Williamas Marrionas Branhamas


WILLIAMAS MARRIONAS BRANHAMAS


TURINYS

Skyrius Puslapis

ĮVADAS
1. Jėzaus Kristaus Apreiškimas .............................................................. 1
2. Regėjimas Patmos saloje .................................................................... 28
3. Efezo Bažnyčios Periodas ............................................................... 47
4. Smirnos Periodo Bažnyčia ................................................................. 82
5. Pergamo Periodo Bažnyčia ............................................................. 122
6. Tiatyrų Periodo Bažnyčia ............................................................... 168
7. Sardų Periodo Bažnyčia ..................................................................... 193
8. Filadelfijos Periodo Bažnyčia ............................................................. 229
9. Laodikėjos Periodo Bažnyčia ............................................................ 256
10. Periodų rezultatas................................................................................ 295

ĮŽANGA


Nors šitoje knygoje ir paliečiamos įvairios svarbios doktrinos (tokios, kaip mokymas apie Dievybę, apie Vandens Krikštą ir kt.) pasiremiant Apreiškimo Knyga nuo pirmojo iki trečiojo skyriaus, tačiau pagrindine šios knygos tema yra smilkus Septynių Bažnyčios Periodų tyrinėjimo išdėstymas. Tai reikalinga, kad susipažintume ir suprastume Apreiškimo Knygą, nes iš Periodų išeina Antspaudai, iš Antspaudų išeina Trimitai ir iš Trimitų išeina Dubenys. Panašiai pirmam Romos žvakės užsidegimui Bažnyčios Periodai prasidėjo nuo stiprios šviesos, be kurios nebūtų galėję būti paskui einančios šviesos. Bet kadangi ryškus Septynių Bažnyčios Periodų spindesys sušvito per Dieviškąjį apreiškimą, šviesa seka šviesą, kol mums žiūrint nustebusiomis akimis prieš mus neatsivers visas Apreiškimas; ir mes, pamokyti ir apvalyti Jo Dvasia, būsime sukurti pasiruošę Jo šlovingam pasirodymui – mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, Vienintelio Tikrojo Dievo, Jėzaus Kristaus.

Šis veikalas išdėstytas nuo pirmojo asmens kaip žinia laišku einanti iš mano širdies į žmonių širdis.

Ypatingos pastangos buvo pridėtos naudojant vardus ir titulus, daiktavardžius ir įvardžius ir t. t., liečiančius Dievybę, rašant juos iš didžiosios raidės, taip kaip žodžiai “Biblija”, “Raštas” ir “Žodis”, kadangi mes galvojame, kad tai reikia daryti, kai kalbama apie didingumą ir Dievo Asmenį, ir Jo Šventą Žodį.

Aš meldžiu, kad Dievas palaimintų ir apšviestų Dievo Dvasia kiekvieną skaitytoją.

Williamas Marrionas Branhamas











PIRMASIS SKYRIUS

JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS



1. Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per Savo pasiųstą Angelą Jis padarė jį žinomą Savajam tarnui Jonui.

2. Kuris paliudijo Dievo Žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs.

3. Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.

4. Jonas septynioms bažnyčioms Azijoje: Malonė jums ir ramybė nuo To, Kuris Yra, Kuris Buvo ir Kuris Ateina; ir nuo septynių Dvasių, esančių prieš Jo sostą.

5. Ir nuo Jėzaus Kristaus, Ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio ir žemės karalių Valdovo. Tam, Kuris pamilo mus ir nuplovė Savo Krauju mūsų nuodėmes,

6. Ir padarė mus karaliais ir kunigus Dievui ir Savo Tėvui; Jam tebūnie šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen.

7. Štai, Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!

8. “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”, – sako Viešpats, kuris Yra, kuris Buvo ir kuris Ateina, Visagalis.

9. Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo Žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo.

10. Aš buvau Dvasioje Viešpaties Dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,

11. sakantį: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis; Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms, esančioms Azijoje: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir į Laodikėją”.

12. Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbančio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 2

13. O septynių žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.

14. Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna,

15. Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas.

16. Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu.

17. Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs Savo dešinę ir prabilo: “Nebijok ! Aš Esu Pirmasis ir Paskutinysis;

18. ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžių amžius. Amen. Aš turiu mirties bei pragaro raktus.

19. Tad užrašyk tai, ką regėjai, kas yra ir kas vėliau įvyks;

20. Štai septynių žvaigždžių, kurias matei Mano dešinėje, ir septynių auksinių žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei – tai septynios bažnyčios”.



PIRMOJO SKYRIAUS ĮŽANGA

Apr. 1:1–3. “Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai vykti. Per Savo pasiųstą Angelą Jis padarė jį žinomą Savajam tarnui Jonui. Kuris paliudijo Dievo Žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs. Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti”.

Šios knygos rašytojas (ne autorius) – Šv. Jonas Teologas. Istorikai yra skirtingos nuomonės, kad paskutiniąją savo gyvenimo dalį jis gyveno Efeze, tačiau rašant šią knygą jis buvo Patmos saloje. Tai ne Jono gyvenimo istorija, bet tai Apreiškimas Jėzaus Kristaus būsimuose bažnyčios perioduose. Trečioje eilutėje jis pavadintas pranašyste, ir taip jis iš tikro ir yra.

Šią knygą dažniausiai vadina Šventojo Jono Apreiškimu, bet tai netikslu. Tai Jėzaus Kristaus Apreiškimas, duotas Jonui visų amžių krikščionims. Tai vienintelė visoje Biblijoje knyga, parašyta Paties Jėzaus, asmeniškai pasirodant rašytojui.
3 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Tai paskutinioji Biblijoje knyga, tačiau ji pasakoja apie Dievo veiklos ir darbų pradžią ir pabaigą (laikų atkarpose) Evangeliją.

Taigi, žodžiui “apreiškimas” atitinka graikiškas žodis “apokalipsė”, kuris reiškia “dangalo nuėmimas”. Šį dangalo nuėmimą galima vaizdžiai parodyti pavyzdyje, kada skulptorius nuima dangalą nuo savo skulptūros, parodydamas ją lankytojams. Šis atidengimas, parodymas to, kas prieš tai buvo uždengta. Taigi, atidengimas tai ne tik apreiškimas Kristaus asmenybės, bet tai APREIŠKIMAS JO BŪSIMŲJŲ DARBŲ ATEINANČIUOSE SEPTYNIUOSE BAŽNYČIOS PERIODUOSE.

Neįmanoma įvertinti apreiškimo Dvasia svarbą tikram tikinčiajam. Apreiškimas reiškia jums daugiau, negu jūs, galbūt, galite suvokti. Aš dabar kalbu ne apie jus ir apie šitą Apreiškimo Knygą. Aš kalbu apie VISĄ apreiškimą. Tai nepaprastai svarbu bažnyčiai. Jūs pamenate, kaip Mato Ev.16 skyr. Jėzus uždavė mokiniams šitą klausimą: “Kuo žmonės Mane, Žmogaus Sūnų, laiko?” Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų ”. Jis vėl paklausė: “O kuo jūs Mane laikote?” Tada Simonas Petras atsakė: “Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus”. Jėzus jam atsakė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet Mano Tėvas, Kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu Savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės”. Romos katalikai sako, kad bažnyčia pastatyta ant Petro. Tai iš tikro kūniškas supratimas. Kaip Dievas galėjo statyti bažnyčią ant tokio nepastovaus žmogaus, kuris išsigynė Viešpaties Jėzaus ir dargi keikėsi? [Sinod.vert.“prisiekinėjo ir dievagojosi”.–Red.] Dievas negali statyti Savo bažnyčios ant jokio žmogaus, gimusio nuodėmėje. Tai nebuvo ten kažkokia uola, nors Dievas pašventino žemę toje vietoje. Ir nėra taip, kaip kalba protestantai, kad bažnyčia pastatyta ant Jėzaus. Tai buvo APREIŠKIMAS. Skaitykite taip, kaip parašyta: “Ne kūnas ir kraujas tau tai APREIŠKĖ, BET MANO TĖVAS, IR ANT ŠIOS UOLOS (ANT APREIŠKIMO) AŠ PASTATYSIU SAVO BAŽNYČIĄ”. Bažnyčia pastatyta ant Apreiškimo, ant “Taip Sako Viešpats”.

Iš kur Abelis žinojo, ką daryti, kaip atnešti tinkamą Dievui auką? Per tikėjimą jis gavo apreiškimą apie kraują. Kainas negavo tokio apreiškimo (nors jis turėjo įsakymą), ir todėl jis negalėjo atnašauti teisingą auką. Tai buvo apreiškimas nuo Dievo, kuris padarė skirtumą ir suteikė Abeliui amžiną gyvenimą. Taigi, jūs galite priimti tai, ką kalba jūsų pastorius arba ko moko seminarijose, ir nors jus, gal moko iškalbingai, bet jūs neturėsite amžinojo gyvenimo iki tol, kol Dievas neapreikš jums, kad Jėzus yra Kristus, ir kad tiktai kraujas apvalo jus, ir kad Dievas yra jūsų Gelbėtojas. Tai padaro dvasinis apreiškimas.

Dabar aš pasakiau, kad ši Apreiškimo Knyga yra apreiškimas Jėzaus ir to,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 4

ką Jis daro bažnyčiose per šiuos septynis periodus. Tai apreiškimas, kadangi patys savaime mokiniai nežinojo šitų užrašytų tiesų. Jiems tai nebuvo iš anksto atidengta. Jūs pamenate, tai Ap. Darbų Knygoje, jie priėjo prie Jėzaus ir paklausė Jo: “Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” Jis jiems tarė: “Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą...”. Tie žmonės vis dar galvojo apie Jėzų, turintį žemėje karalystę. Bet tai buvo dvasinė karalystė, kurią Jis ruošėsi statyti. Jis netgi negalėjo jiems pasakyti Savo vietos joje, nes Tėvas dar tada nebuvo Jam to apreiškęs. Bet dabar po Jo mirties ir prisikėlimo, tarpininkaujant Jam šiuo metu, Jis turi galimybę išdėstyti Jonui šitame apreiškime Save Patį, ką reiškia ir ką daro Jo žodžiai ir būvimas bažnyčioje.
Šitame apreiškime Jis pasakoja mums, koks šėtono galas. Jis pasakoja mums, kaip Jis ruošiasi pasielgti su šėtonu, įmesti jį į ugnies ežerą. Jis parodo neteisiųjų galą, kurie seka šėtoną. Ir šėtonas to neapkenčia.

Jūs kada nors pastebėjote, kad šėtonas neapkenčia šias dvi iš Biblijos knygas labiau, negu kitas? Per liberalius teologus ir pseudomokslininkus jis visada atakuoja Pradžios Knygą ir Apreiškimo Knygą. Šiose abejose knygose mes randame šėtono kilmę, jo baisius kelius ir jo sunaikinimą. Štai kodėl jis atakuoja jas. Jis neapkenčia, nenori būti pastebėtas, o šitose knygose išaiškėja, kas jis iš tikrųjų toks. Jėzus pasakė apie šėtoną: “Jis neturi dalies Manyje ir Aš neturiu dalies jame”. Jono 14:30. Šėtonas norėtų įrodyti priešingai, bet negali, todėl jis daro viska ką gali, kad sugriautų pasitikėjimą Žodžiu. Bet kada bažnyčia netiki šėtonu, o tiki Dvasiniu Žodžio apreiškimu, pragaro vartai negali jos nugalėti.

Jeigu jūs ne prieš, leiskite man pasakyti keletą žodžių iš mano asmeninės tarnavimo patirties. Jūs visi žinote, kad tai antgamtinė dovana mano gyvenime. Tai dovana, kada Šventoji Dvasia atskiria ligas ir žmonių širdžių mintis ir kitus slaptus dalykus, kuriuos gali žinoti tik Dievas, ir paskui apreiškia man. Norėtųsi, kad jūs pastovėtumėte šalia manęs ir pamatytumėte žmonių veidus, kada šėtonas žino, kad jis bus iškeltas į šviesą. Taigi, aš dabar kalbu ne apie žmones. Tai šėtonas, kuris įsikibo už jų gyvenimo per nuodėmę, abejingumą ir ligą. Bet jūs pažiūrėtumėte į jų veidus. Šėtonas žino, kad jis tuoj bus iškeltas į šviesą ir žmonių veidai įgauna pačias netikėčiausias išraiškas. Šėtonas bijo, jis žino, kad Dievo Dvasia leis žmonėms pamatyti jo darbus. Štai kodėl jis taip stipriai nekenčia šių susirinkimų. Kai minimi žmonių vardai ir atidengiamos ligos, šėtonas tai neapkenčia. Tad kas gi tai? Tai ne minčių skaitymas, tai ne telepatija, ir ne burtai. Tai APREIŠKIMAS Šventąja Dvasia. Tiktai tokiu keliu aš galiu tai sužinoti. Žinoma, kūniškas protas pavadins tai bet kuo, tik ne Šventąja Dvasia.

Leiskite nurodyti dar vieną priežastį, kodėl šėtonas neapkenčia Jėzaus Kristaus Apreiškimo Knygos bažnyčioje. Jis žino, kad Jėzus Kristus vakar,
5 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

šiandien ir per amžius tas pats, ir kad Jis nesikeičia. Jis žino tai geriau, negu 90% teologų. Jis žino, kad jeigu Dievas nesikeičia Savo prigimtimi, tai Dievas taip pat nesikeičia Savo keliuose. Šėtonas tiksliai žino, kad tikroji Sekminių bažnyčia su juose Dieviškąja jėga (Morkaus Evangelija 16, veikime) yra tikroji Bažnyčia, apie kurią Jėzus pareiškia kaip apie Savo. Visa kita melas. Taip turi būti.

Dabar įsidėmėkite štai ką. Kristus Tikrojoje Bažnyčioje – tai Ap.Darbų Knygos tęsinys. Bet Apreiškimo Knyga parodo, kaip ši antikristo dvasia įeis į bažnyčią ir suterš ją, padarys ją šiltą, formalią ir bejėgę. Tai atskleidžia šėtoną, jo darbus (pastangas suardyti Dievo tautą ir paniekinti Dievo Žodį) iki to pačio momento, kada jis bus įmestas į ugnies ežerą. Jis grumiasi už tai, jis negali šito pakęsti. Jis žino, kad jeigu žmonės gaus TIKRĄJĮ APREIŠKIMĄ apie TIKRĄJĄ BAŽNYČIĄ ir kas ji iš tikrųjų yra, už ką ji stovi ir kad JI GALI DARYTI DIDŽIUS DARBUS, tai ji bus nenugalima armija. Jeigu jie gaus teisingą apreiškimą apie dvi dvasias krikščioniškos bažnyčios ribose ir Dievo Dvasia atskirs ir pasipriešins antikristo dvasiai, tai šėtonas bus bejėgis prieš ją. Jis visiškai neabejotinai atkakliai priešinasi šiandien, kaip ir tada, kada Kristus pasipriešino kiekvienam jo bandymui įgyti prieš Jį valdžią dykumoje. Taip, šėtonas neapkenčia apreiškimo. Bet mes mylime Ji. Turėdami tikrą apreiškimą mūsų gyvenime, mes nugalėsime pragaro vartus, bet jie negalės nugalėti mūsų.

Jūs prisimenate, kad šio pamokslo pradžioje aš paminėjau, kad ši Knyga, kurią mes nagrinėjame, – tikrasis Paties Jėzaus apreiškimas bažnyčioje ir Jo darbai būsimuose perioduose. Po to aš paminėjau, kad būtina Šventoji Dvasia, kuri mums duotų apreiškimą, arba kitaip mes jo negausime. Sujungdami šias dvi mintis kartu, jūs pamatysite, kad nepakanka vien tik įprasto studijavimo ir protavimo, kad padarytumėme šią Knygą realią. Būtinas Šventosios Dvasios veikimas. Tai reiškia, kad ši Knyga negali būti atidengta niekam, išskyrus tam tikrai žmonių grupei. Tai reikalauja pranašiško įžvalgumo. Tai reikalauja sugebėjimo girdėti Dievą. Tai reikalauja antgamtinio pamokymo, ne šiaip sau, kad studentas lygintų eilutes, nors tai gerai. Bet paslaptis reikalauja pamokymo Dvasia, kitaip ji niekada netaps aiški. Mums reikia klausyti Dievo, ir būti atvirais, būti nuolaidiems Dvasiai, kad girdėti ir sužinoti.

Kaip aš jau sakiau, ši Knyga (Apreiškimas) yra Raštų pabaiga. Ji netgi patalpinta pačiame Rašto kanono, gale. Dabar jūs suprantate, kodėl pasakyta, kad palaiminti tie, kas skaito, ir netgi tie, kurie klauso. Tai Dievo apreiškimas, kuris duos jums valdžią prieš šėtoną. Ir jūs galite pamatyti, kodėl tie, kurie pridės arba atims nuo šito, bus prakeikti. Taip ir turi būti, nes kas gali pridėdamas arba atimdamas nuo tobulo Dievo apreiškimo nugalėti priešą? Tai taip paprasta. Niekas neturi pranašesnės jėgos už apreikštą Žodį. Trečioje eilutėje ištartas palaiminimas tiems, kurie šiai Knygai skiria ypatingą dėmesį.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 6

Aš galvoju, kad tai liečia tą paprotį Dievo Žodyje (Senajame Testamente), kada rytais kunigai skaitė susirinkusiems Žodį. Daugelis nemokėjo skaityti, todėl jiems turėjo skaityti kunigas. Kol tai buvo Žodis, ten buvo palaiminimas. Ir ne svarbu, skaitė tai ar klausė.

“Laikas arti”. Prieš tai laikas nebuvo priartėjęs. Dievo išmintyje ir struktūroje tai stiprus apreiškimas (nors visiškai žinomas Dievui) iki šiol negalėjo ateiti. Tokiu būdu mes iškarto suprantame principą – Dievo apreiškimas kiekvienam periodui gali ateiti tik tame periode ir konkrečiu laiku. Pažvelkite į Izraelio istoriją. Dievo apreiškimas atėjo Mozei tik konkrečiu istoriniu laiku, ir netgi konkrečiau, jis atėjo tada, kada žmonės šaukėsi Dievo. Pats Jėzus atėjo laikui išsipildžius. Jis yra pilnas Dievybės Apreiškimas. Ir šiame periode (Laodikėjos) Dievo apreiškimas ateis reikiamu metu. Jis neuždels ir nebus skubotas. Pagalvokite apie tai ir kaip reikiant įsiklausykite, nes mes gyvename laikų pabaigoje.


SVEIKINIMAS

Apr. 1:4–6. “Jonas septynioms bažnyčioms, esančioms Azijoje: Malonė jums ir ramybė nuo To, Kuris Yra, Kuris Buvo ir Kuris Ateina, ir nuo septynių Dvasių, esančių prieš Jo sostą. Ir nuo Jėzaus Kristaus, Ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio ir žemės karalių Valdovo. Tam, Kuris pamilo mus ir nuplovė Savo Krauju mūsų nuodėmes, Kuris padarė mus karaliais ir kunigus Dievui ir Savo Tėvui; Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen”.

Čia žodis “Azija” – tai iš tikro Mažoji Azija. Tai nedidelė žemės dalis dydžiu maždaug kaip Indianos valstija. Šios septynios bažnyčios, esančios ten, buvo specialiai išrinktos iš visų kitų bažnyčių pagal jų charakteringus bruožus, tie patys charakteringi bruožai pasireikš vėliau sekančiuose amžiuose.

Septynios Dvasios prieš sostą, tai yra Dvasia, Kuri buvo kiekviename iš septynių pasiuntinių, skirdama jiems jų tarnystę tai epochai, kurioje gyveno kiekvienas iš jų.

Dabar, visi šie išsireiškimai: “Tas, Kuris Yra”, ir “Tas, Kuris Buvo”, ir “Kuris Ateina”, ir “Ištikimasis Liudytojas”, “Pirmagimis iš mirusiųjų”, “žemės karalių Valdovas”, ir “Alfa ir Omega”, “Visagalis”, visa tai titulai ir aprašymas VIENO ir TO PAČIO ASMENS, Kuris yra Viešpats Jėzus Kristus, nuplovęs Savo krauju mūsų nuodėmes.

Dievo Dvasia Jone taip išsireiškia per jį tam, kad paaiškinti Aukščiausiąjį Jėzaus Kristaus Dieviškumą ir atskleisti Dievybę kaip VIENĄ Dievą.
7 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Šiandien egzistuoja didžiulė klaida. Ji tame, kad vietoj vieno Dievo siūlo tris. Šis apreiškimas buvo duotas Jonui Paties Jėzaus. Jis Pats ištaiso šią klaidą. Tai netiesa, tarytum yra trys Dievai, bet yra vienas Dievas su trejomis funkcijomis. Yra VIENAS Dievas su trejais titulais – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Būtent šis stiprus apreiškimas buvo ankstyvojoje bažnyčioje ir jis turi būti atstatytas šitomis paskutinėmis dienomis kartu su teisinga vandens krykšto formuluote.

Štai čia šiuolaikiniai teologai nesutiks su manimi, nes štai kas buvo parašyta žinomame krikščioniškame žurnale. “Šis mokymas (apie Trejybę) pati šerdis ir Senojo Testamento esmė. Ir iki paskutinės jotos tai pati šerdis ir Naujojo Testamento esmė. Naujasis Testamentas, lygiai taip pat kaip ir Senasis Testamentas, anaiptol negalvoja, kad Dievų egzistuoja daugiau, negu vienas. Tačiau Naujasis Testamentas su tokiu pat aiškumu moko, kad Tėvas yra Dievas ir Sūnus yra Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Dievas, ir kad šie trys NE trys to pačio Asmens aspektai, bet trys asmenys, esantys tikruose asmeniniuose vienas su kitu santykiuose. Čia pas mus didis mokymas apie Tris Asmenis, bet viename Dieve”.

Jie taip pat tvirtina: “Dievas remiantis Biblija ne tik vienas asmuo, bet Jis yra trys asmenys viename Dieve. Tai dydi Trejybės paslaptis”.

Žinoma, paslaptis. Kaip gali trys asmenys būti viename Dieve? Šito ne tik nėra Biblijoje, bet tai netgi parodo trūkumą sveiko protavimo. Trys skirtingi asmenys, nors su identiška esme, sudaro tris Dievus arba kalba visai prarado savo reikšmę.

Tiesiog paklausykite vėl šių žodžių: “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, sako Viešpats, Kuris Yra ir Kuris Buvo ir Kuris Ateina, Visagalis”. Tai Dievybė. Tai ne šiaip koks nors pranašas arba žmogus. Tai Dievas. Ir tai ne trijų Dievų apreiškimas, bet VIENO Dievo, Visagalio.

Pirmojoje bažnyčioje žmonės netikėjo į tris Dievus. Tarp apaštalų jūs negalėsite surasti panašios rūšies mokymo. Ši teorija atsirado po apaštalų epochos ir tikrai tapo leidyba ir pagrindine Nikėjos Pasitarimo doktrina. Doktrina apie Dievybę tapo Nikėjoje susiskaldymo priežastimi į dvi kryptis. Du kraštutinumai išėjo iš šito susiskaldymo. Vieni iš tiesų nuėjo į politeizmą [ stabmeldystę.− Red.], tikėdami į tris Dievus, o kiti nuėjo į unitarizmą. Žinoma, kiek vėliau, bet tai įvyko, ir mes turime tai tiesiog dabar. Bet Apreiškimas pasakytas Dvasia per Joną Bažnyčioms, buvo: “AŠ Esu Viešpats Jėzus Kristus, Aš Esu VISKAS. Nėra jokio kito Dievo”. Ir Jis uždėjo Savo antspaudą ant šio Apreiškimo.

Išnagrinėkite sekantį: Kas buvo Jėzaus Tėvu? Mato 1:18 pasakyta:
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 8

“Ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios”. Bet Pats Jėzus pareiškė, kad Jo Tėvu buvo Dievas. Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, kaip mes dažnai naudojame šiuos terminus, parodo Tėvą ir Dvasią esančius VIENU. Iš tikro taip, nes kitaip Jėzus turėtų du Tėvus. Bet atkreipkite dėmesį, Jėzus pasakė, kad Jis ir Jo Tėvas yra VIENAS, o ne du. Tai parodo VIENĄ Dievą.

Kadangi tai teisinga istoriškai ir pagal Raštą, žmonės stebisi, iš kur atsirado trys. Tai tapo Nikėjos Pasitarimo 325 metais šios doktrinos pagrindu. Ši “trejybė” (visai ne biblijinis žodis) buvo pagrįsta Romos daug dievyste. Romiečiai turėjo daug dievų, kuriems jie meldėsi. Jie taip pat meldėsi protėviams kaip tarpininkams. Paprasčiausiai seniems dievams davė naujus vardus, o šventųjų dėka, tai atrodo kaip Biblijoje. Tokiu būdu, vietoj Jupiterio, Veneros, Marso ir kt. pasidarė Paulius, Petras, Fatima, Kristoferis ir kt. ir pan. Vienas Dievas netenkino jų pagoniškos religijos, taip jie suskaldė Jį į tris, jie sugalvojo užtarėjus–šventuosius, kaip prieš tai pas juos buvo užtarėjai–protėviai.

Nuo tada žmonės negali suvokti, kad yra tik vienas Dievas su trejomis funkcijomis, arba pasireiškimais. Jie žino, kad sutinkamai su Raštu yra vienas Dievas, bet jie stengiasi iš šito padaryti fantastinę teoriją, kad Dievas panašus į vynuogės kekę: trys asmenys su tuo pačiu Dieviškumu, po lygiai išdalintu visiems. Bet čia, Apreiškime, aiškiai pasakyta, kad Jėzus – tai “Tas, Kuris Yra” , “Tas, Kuris Buvo”, ir “Tas, Kuris Ateina”. Jis yra “Alfa ir Omega”, kas reiškia, kad Jis “nuo A iki Z” arba VISA TAI. Jis yra viskas – Visagalis. Jis Sarono Rožė, Slėnio Lelija, Skaisti Rytinė Žvaigždė, Teisybės Šaka, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis yra Dievas, Visagalis Dievas. VIENAS DIEVAS.

Pirmas laiškas Timotiejui 3:16 sako: “Ir neginčijamai yra didelė dieviškumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, matomas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į Šovę”. Čia tai, ką sako Biblija. Ji nekalba čia nieko apie pirmą arba antrą, arba trečią asmenį. Ji sako, kad Dievas buvo apreikštas kūne. Vienas Dievas. Kad VIENAS DIEVAS buvo apreikštas kūne. Klausimas išspręstas. Dievas atėjo žmogaus pavidale. Tai nepadarė JO KITU DIEVU. JIS BUVO DIEVAS, TAS PATS DIEVAS. Tai buvo apreiškimu tada, ir tai apreiškimas dabar. Vienas Dievas.

Vėl grįžkime prie Biblijos ir pažiūrėsime, kuo Jis buvo pradžioje remiantis tuo apreiškimu, kurį Jis davė Pats apie Save. Didis Jehova pasirodė Izraeliui ugnies stulpe. Kaip Sandoros Angelas, Jis buvo tame ugnies stulpe ir kasdien vedė Izraelį. Prie palapinės Jis paskelbė apie Savo atėjimą dideliame debesyje. Paskui, vieną kartą, Jis buvo apreikštas gimusiame iš mergelės kūne, kuris buvo paruoštas Jam. Dievas,
9 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

kuris klajojo virš izraeliečių palapinių, dabar užsidėjo ant Savęs kūno palapinę ir klajojo kaip žmogus tarp žmonių. Bet Jis buvo TAS PATS DIEVAS.

Biblija moko, kad DIEVAS BUVO KRISTUJE. KŪNAS buvo Jėzumi. Jame gyveno visa Dievybės pilnatvė, KŪNIŠKAI. Nėra nieko aiškiau už šita. Taip, paslaptis. Bet iš tikrųjų tiesa – aiškiau ir būti negali. Taigi, jeigu Jis nebuvo tada trys žmonės, tai Jis negali būti trys dabar. VIENAS DIEVAS: ir tas pats Dievas tapo kūnu.

Jėzus pasakė: “Aš išėjau iš Dievo, ir einu (atgal) pas Dievą”. Jono Evangelija 16:27–28. Štai kas tiksliai įvyko. Jis išėjo iš šio pasaulio savo mirties, palaidojimo, prisikėlimo ir užžengimo keliu. Po to Paulius sutiko Jį pakeliui į Damaską, Jis kreipdamasis į Paulių tarė: “Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji?” Paulius paklausė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus”. Jis buvo ugnies stulpas, akinanti šviesa. Jis sugrįžo tiksliai ten, kaip Jis buvo sakęs. Atgal į tą patį pavidalą, kuriame Jis buvo prieš tai, kai Jis priėmė kūno palapinę. Tiksliai taip matė ir Jonas. Jono 1:18: “Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė”. Atkreipkite dėmesį, kur, kaip sako Jonas, RANDASI Jėzus. Jis ESANTIS Tėvo prieglobstyje.

Luko Evangelija 2:11 sako: “Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra VIEŠPATS – Kristus”. Jis gimė Kristumi, ir praėjus aštuonioms dienoms Jis buvo apipjaustytas, ir Jį pavadino Jėzumi, kaip pasakė jiems angelas. Aš gimiau, kaip Branhamas. Kada aš gimiau, jie davė man vardą Williamas. Jis buvo KRISTUS, bet čia, tarp žmonių, Jam buvo duotas vardas. Ši išorinė palapinė, kurią galėjo matyti žmonės, buvo pavadinta Jėzumi. Jis buvo Šlovės Viešpats, Visagalis, apreikštas kūne. Jis yra Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis yra viskas tame.

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tai tik titulai, pavadinimai. Tai ne vardai. Štai kodėl mes krikštijame į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, nes tai vardas, o ne titulas. Tai tų titulų vardas, panašiai, jeigu jūs paimtumėte naujagimį, kuris yra sūnus, ir pavadinate jį. Jis yra kūdikis, sūnus – tai jo titulas, po to jūs jį pavadinate – Džonas Henris Braunas. Jūs nekrikštijate tiesiog “Jėzaus Vardu”. Pasaulyje yra tūkstančiai Jėzų, daugelis iš jų gyveno dar prieš Mūsų Gelbėtoją Jėzų. Bet tik vienas iš jų buvo gimęs Kristumi – “Viešpats Jėzus Kristus”.

Žmonės kalba apie Jėzų kaip apie Amžinąjį Dievo Sūnų. Argi tai ne prieštaravimas? Kas kada nors girdėjo apie “Sūnų”, kuris būtų amžinas? Sūnūs turi kilmę, bet tas, kuris amžinas, niekada neturi pradžios. Jis yra amžinas Dievas (Jehova), apreikštas kūne.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 10

Šv. Jono Evangelijoje pasakyta: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Jis buvo Tikrasis ir Ištikimas Liudytojas amžinam Tėvo Žodžiui. Jis buvo Pranašu ir kalbėjo tai, ką Tėvas liepė Jam kalbėti. Jis pasakė: “Mano Tėvas Manyje”. Štai ką pasakė palapinė vardu Jėzus: “Mano Tėvas Manyje”.

Dievas turi daug titulų: “Mūsų Teisumas”, ir “Mūsų Taika”, ir “Visada Esantis”, ir “Tėvas”, ir “Sūnus”, ir “Šventoji Dvasia”. Bet jo tik vienas žmogiškas vardas, ir tai Jėzaus vardas.

Nesistebėkite dėl to, kad jis turi tris funkcijas arba trejopą pasireiškimą. Žemėje Jis buvo Pranašas; danguje Jis – Kunigas; ir, grįždamas atgal į žemę, Jis – karalių Karalius. “Jis, Kuris Buvo”, – tai yra Jėzus, Pranašas. “Jis, Kuris Yra”, – tai yra Jis, Aukščiausiasis Kunigas, užtariantis, – Tas, Kurį galima paliesti mūsų negalėse. “Kuris Ateina” – tai yra būsimasis Karalius. Žemėje Jis buvo Žodžiu – Pranašu. Mozė pasakė apie Jį: “Viešpats, tavo Dievas, pakels Pranašą, panašų į tave, jeigu jie nepaklausys to Pranašo žodžių, jie bus atskirti nuo savo tautos”. (Įs.18:15)

Atkreipkite dėmesį į šiuos faktus apie Jėzų. Žemėje Jis buvo Pranašu, Avinėliu ir Sūnumi. Tai nepadarė iš Jo tris. Tai buvo ne kas kita, kaip pasireiškimai arba funkcijos Vieno Asmens, Jėzaus.

Taigi, yra mėgstama Rašte vieta, kurios pagalba Trejybės šalininkai tikisi įrodyti savo požiūrį, kad Dievybėje yra daugiau, negu iš tikro vienas Asmuo. Apr. 5:6–8: “Aš pažvelgiau, ir štai sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarytum užmuštas, turintį septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės. Kai Jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos”. Ir iš tiesų, šios eilutės, paimtos išskirtinai, atrodytų, įrodo jų požiūrį. Įsidėmėkite, aš pasakiau “IŠSKIRTINĖS” eilutės. Tačiau perskaitykite Apr. 4:2–3 ir 9–11: “Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste buvo VIENAS. Ir šis Sėdintysis išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Ir kiekvieną kartą kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvenančiam per amžių amžius šlovę, pagarbą ir padėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvenantįjį per amžių amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, sakydami: “Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta”. Atidžiai įsidėmėkite, kad antroje eilutėje sakoma: “VIENAS” ( ne du ir ne trys, bet VIENAS) sėdėjo soste. Trečioje eilutėje kalbama “JIS” (NE jie) buvo panašus į jaspio brangakmenį.
11 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Devintoje eilutėje pasakyta, kad (gyvos) būtybės duoda šlovę “JAM” (ne jiems). Dešimtoje eilutėje sakoma, kad vyresnieji parpuolė prieš “JĮ” (ne prieš juos). Vienuoliktoje eilutėje pasakyta, kad jie sušuko: “Tu esi vertas, o VIEŠPATIE” (o ne Viešpačiai). Toje pačioje eilutėje pasakyta, kad šitas VIENAS, Sėdintysis soste, yra “Kūrėjas”, Kuris yra Jėzus (Jono 1:3), Kuris yra Jehova – Dvasia – Senojo Testamento Dievas (Pr. 1:1).

Bet neapsistosime čia. Dabar perskaitysime iš Apr.3:21: “Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo, Jo soste”. Taip pat perskaitysime Heb.12:2: “Žiūrėdami į mūsų tikėjimo Pradininką ir Atbaigėją, Jėzų. Jis vietoj Sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje”. Įsidėmėkite, kad sutinkamai su Paties Jėzaus žodžiais, Kuris parašė šį Apreiškimą, Jis atsisėdo SU Tėvu. Dvasia Pauliuje (Dvasia, kuri yra Kristaus Dvasia, kadangi Ši yra Pranašystės Dvasia, kurios pagalba ateina Žodis) sako, kad Jis atsisėdo Dievo DEŠINĖJE. Bet kada Jonas pažvelgė, jis pamatė soste tik “VIENĄ”. O šito nebuvo iki Apr.5:6–8 (kuris seka laike paskui Apr.4:2–3), kada mes matome “Avinėlį”, imantį knygą iš “JO”, Kuris sėdėjo soste, kaip nurodyta Apr.4:2–3 ir 9–10. Kas tai? Tai yra “VIENO DIEVO” paslaptis. Jis (Jėzus) atėjo iš Dievo, apsireiškė kūne, mirė ir vėl prisikėlė ir sugrįžo “į Tėvo Prieglobstį”. Kaip pasakė Jonas : “Viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė”. Jono l:18. Dabar laikas Dievui (Mesijui) sugrįžti, pareikalauti Savo nuotakos ir paskui pristatyti Save (atskleisti Save) Izraeliui. Tokiu būdu, mes matome, Dievas vėl daro žingsnį, leisdamasis į fizinį bendravimą su žmogumi, kaip “Dovydo Sūnus, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, ir Pagoniškos Nuotakos Jaunikis”. Tai NE “Du” Dievai, bet paprasčiausiai VIENAS DIEVAS, išreiškiantis Savo trejopas vieningas funkcijas ir titulus.

Žmonės žinojo, kad Jis buvo Pranašas. Jie žinojo Mesijo ženklą, kuris galėjo ateiti tik per pranašą. Jono 1:44–51: “Pilypas buvo iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro miesto. Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: “Radome Tą, apie Kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų”. Natanaelis jam tarė: “Ar iš Nazareto gali būti kas gero?” Pilypas atsakė: “Ateik ir pasižiūrėk!” Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: “Štai tikras Izraelitas, kuriame nėra klastos!”. O Natanaelis Jam sako: “Iš kur mane pažįsti?” Jėzus atsakė: “Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš mačiau tave”. Natanaelis sušuko: “Rabi! Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio Karalius!” Jėzus atsakė: “Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Pamatysi dar didesnių dalykų”. Ir pridūrė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo Angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus”. Sugebėjimas atpažinti mintis žmonių širdyse padėjo Dievo išrinktiems suprasti, kad ten buvo Mesijas, pateptas Dievo Žodis. Hebrajams 4:12: “Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 12

aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus”.

Kada moteris prie šulinio išgirdo, kaip Jis atskiria jos širdies mintis ji paskelbė Jį pranašu, pareikšdama, kad Mesijas bus atpažintas pagal šį didį sugebėjimą. Jono 4:7–26: “Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: “Duok man gerti”. (Tuo tarpu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: “Kaip Tu, būdamas Žydas, prašai mane, Samarietę, gerti? Mat Žydai nebendrauja su Samariečiais. Jėzus jai tarė: “Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, Kuris tave prašo: ‘Duok Man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!”. Moteris atsiliepė: “Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?” Jėzus atsakė: “Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Tada moteris Jam tarė: “Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai”. Jėzus atsiliepė: “Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”. Moteris atsakė: “Aš neturiu vyro”. Jėzus jai tarė: “Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei”. Moteris atsiliepė: “Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti”. Jėzus atsakė: “Moterie, tikėk Manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas – iš Žydų. Bet ateina valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą Dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti Dvasioje ir tiesoje”. Moteris Jam sako: “Žinau, jog ateina Mesijas (Tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs”. Jėzus jai tarė: “Tai Aš, Kuris su tavim kalbu!”.

Apr.l5:3 pasakyta: “Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir AVINĖLIO giesmę: “Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, Visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau!” Jūs matote tai? AVINĖLIS, Aukščiausiasis Kunigas, su Savo išperkamuoju krauju už mūsų nuodėmes malonės soste yra Viešpats Dievas Visagalis. Tai Jo dabartinė paskirtis. Štai ką Jis daro dabar – permaldauja Savo krauju už mūsų nuodėmes. Bet vieną kartą šitas Avinėlis taps Liūtu iš Judo giminės. Jis išeis jėgoje ir šlovėje ir paims Savo valdžią valdyti kaip Karalius. Jis Karalius, ateinantis į šią žemę. Žinoma, tai nereiškia, kad Jis dabar ne Karalius. Nes Jis yra mūsų Karalius, Šventųjų Karalius. Dabar tai dvasinė karalystė. Tai ne šito pasaulio sistema, kaip ir mes ne iš šito pasaulio. Dėl šios priežasties tai, ką mes darome, skiriasi nuo šito pasaulio. Mūsų pilietybė dangiška.
13 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Ir mes atspindime mūsų atgimimo pasaulį, kur Karaliumi yra Jėzus. Štai kodėl mūsų moterys nedėvi vyriškų rūbų, nesikerpa savo plaukų ir nenaudoja visos tos kosmetikos ir kitų dalykų, kuriuos taip stipriai myli šis pasaulis. Štai kodėl mūsų vyrai negeria, nerūko ir nustoja gyventi nuodėmėje. Mūsų viešpatavimas − tai viešpatavimas virš nuodėmės, ir jis įsigali per jėgą, esančią Kristaus Dvasioje, kuris įeina ir apsigyvena mumyse. Visos žemės karalystės sugrius, bet mūsų karalystė išliks.

Iki šiol mes tyrinėdami Raštą stebėjome Jo šlovę ir kalbėjome apie funkcijas ir vienintelio tikrojo Dievo pasireiškimus. Tačiau Jo neįmanoma pažinti intelektualiai. Tai įmanoma pažinti tik Dvasiškai; per Dvasinį apreiškimą. Tai Tas Pats, Kurį atpažino kaip Jėzų po to, kai kūnas sugrįžo atgal į ugnies stulpą. Bet Jis pažadėjo sugrįžti kaip Dvasia ir apsigyventi Savo tautos tarpe. Ir Sekminių dieną tas ugnies stulpas nusileido ir pasidalino į ugnies liežuvius ir pasiliko ant kiekvieno iš jų. Ką darė Dievas? Jis padalino Save bažnyčiai, dovanodamas visiems tiems vyrams ir moterims dalį Paties Savęs. Jis padalino Save savo bažnyčiai tiksliai taip, kaip Jis buvo pažadėjęs. Jono 14:16–23: “Ir Aš prašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, Kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų nepaguostais: ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis Manęs nebematys. O jūs Mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu Savo Tėve, jūs Manyje ir Aš jumyse. Kas žino Mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli Mane. O kas Mane myli, tą mylės Mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir Pats jam apsireikšiu”. Judas – ne Iskarijotas – paklausė: “Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?” Jėzus atsakė jam: “Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”. Jis pasakė, kad Jis mels Tėvą, Kuris pasiūs kitą Guodėją, Kuris jau buvo SU JAIS (su mokiniais), bet NE JUOSE. Tai buvo Kristus. Paskui, 23 eilutėje, kalbėdamas apie Save ir Tėvą, Jis pasakė: “MES ateisime”. Štai kas: “Ateis Dvasia, Ta pati Dievo Dvasia, kuri pasireiškė kaip Tėvas, ir kaip Sūnus, ir dar pasireikš daugeliuose” – VIENAS DIEVAS, Kuris yra Dvasia.

Štai kodėl niekas negali visur vaikščioti pareikšdamas, kad šventas žmogus – tai romos popiežius arba šventas žmogus – tai vyskupas arba kunigas. ŠVENTAS ŽMOGUS yra Kristus, Šventoji Dvasia, kuri mumyse. Kaip ši hierarchija drįsta teigti, kad pasauliečiai neturi ką pasakyti? Kiekvienas turi ką pasakyti. Kiekvienas turi darbą, kiekvienas turi tarnystę. Šventoji Dvasia Sekminių dieną nusileido ir pasidalino, ir pasiliko ant kiekvieno iš jų, išpildydama tai, apie ką kalbėjo Kristus: “Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu Savo Tėve, ir jūs Manyje, ir Aš jumyse”. Jono 14:20.

Didis Aš Esu, Visagalis Dievas, atėjo kaip Dvasia,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 14

kad pripildytų Savo tikrąją bažnyčią. Jis turi teisę ir juda, kur tik nori ir ant ko Jis panori. Mes nesukuriame tarp savęs “šventus žmones”, bet visas tikrasis Viešpaties susirinkimas yra šventas dėl Šventosios Dvasios būvimo. Tai Ji yra šventa, Šventoji Dvasia, o ne susirinkimas savaime.

Dabar štai apreiškimas: Jėzus Kristus yra Dievas. Senojo Testamento Jehova yra Naujojo Testamento Jėzus. Kaip jūs besistengtumėte, jums nepavyks įrodyti, kad egzistuoja TRYS Dievai. Bet būtinas Šventosios Dvasios apreiškimas, kad galėtumėte suprasti tiesą, kad Jis yra Vienas. Būtinas apreiškimas, kad suprastumėme, jog Senojo Testamento Jehova yra Naujojo Testamento Jėzus. Šėtonas prasiskverbė į bažnyčią ir apakino žmones šiai tiesai. Ir kada jie apako, nepraėjo daug laiko, ir Romos Bažnyčia nustojo krikštyti žmones į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą.

Aš turiu pripažinti, kad būtinas tikras Šventosios Dvasios apreiškimas, kad pamatyti tiesą apie Dievybę šiose dienose, kada aplink mus taip stipriai iškraipomas Raštas. Bet nugalinčioji bažnyčia pastatyta ant apreiškimo, todėl mes turime teisę laukti, kad Viešpats apreikš mums Savo tiesą. Tačiau dėl vandens krikšto nereikalingas apreiškimas. Tai randasi tiesiog prieš jūsų akis. Argi įmanoma, kad apaštalus, nors minutėlei palenktų nesilaikyti tiesioginio Viešpaties įsakymo krikštyti Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir paskiau juos rasti tyčiniam nepaklusnume? Jie žinojo ką reiškia Vardas, ir Rašte nėra nė vienos vietos, kur jie būtų krikštiję kaip nors kitaip, negu į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą. Sveika nuovoka pasako mums, kad Ap.Darbų Knyga parodo bažnyčią veikime, ir jeigu jie krikštijo tokiu būdu, tai taip ir reikia krikštyti. Taigi, jeigu tai taip rimta, tai ką jūs galvojate apie tai? Kiekvienas, kas nebuvo pakrikštytas į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, turi būti iš naujo pakrikštytas.

Ap.Darbai 19:1–6: “Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. Radęs ten kelis mokinius, paklausė: “Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?” Jie atsakė: “Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”. Jis klausė toliau: “Kokiu tad krikštu jūs buvote pakrikštyti?” Jie atsakė: “Jono krikštu”. Tada Paulius tarė: “Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, Kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų”. Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus Vardu. Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti”. Štai taip. Šie geri žmonės iš Efezo girdėjo apie ateisiantį Mesiją, Jonas skelbė apie Jį. Jie krikštijosi atgailos krikštu už nuodėmes, laukdami BŪSIMOJO tikėjimo į Jėzų. O dabar jiems atėjo laikas pažvelgti į Jėzų PRAEITYJE ir priimti krikštą nuodėmėms ATLEISTI. Dabar atėjo laikas priimti Šventąją Dvasią. Ir kada jie buvo pakrikštyti į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, Paulius uždėjo ant jų rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia.
15 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

O, tie geri mažieji iš Efezo buvo gerais žmonėmis; ir jeigu kas nors turėjo teisę laikyti save saugiais, tai jau, žinoma, jie. Pastebėkite, kiek toli jie pasistūmėjo. Jie praėjo visą kelią iki pat ateinančio Mesijo priėmimo. Jie buvo pasiruošę Jo atėjimui. Bet argi jūs nepastebėjote, kad nežiūrint į tai, jie pražiopsojo Jį? Jis atėjo ir išėjo. Jiems buvo būtinas krikštas į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą. Jie turėjo prisipildyti Šventąja Dvasia.

Jeigu jūs buvote pakrikštyti į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, Dievas pripildys jus Savo Dvasia. Taip sako Žodis. Ap.Darbų 19 skyriaus 6-ta eilutė, kurią mes skaitėme, yra išsipildymas to kas pasakyta Ap.Darbuose 2:38: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną”. Žiūrėkite, Paulius Šventąja Dvasia pasakė lygiai tą patį, ką Petras pasakė Šventąją Dvasią. Ir kas pasakyta, NEGALI būti pakeista. Turi būti viskas taip pat nuo Sekminių dienos iki tol, kol bus pakrikštytas paskutinis išrinktasis. Gal. 1: 8: “Bet nors ir mes patys ar Angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią Evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas!”.

Dabar kai kurie iš jūsų, vienybininkai, krikštija neteisingai. Jūs krikštijate dėl atgimimo, tarsi panardinimas į vandenį gelbsti jus. Atgimimo negalima pasiekti su vandens pagalba; tai Dvasios darbas. Žmogus, Šventąja Dvasia įsakęs: “Atgailaukite ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu”, nepasakė, kad vanduo atgimdo. Jis pasakė, kad tai buvo įrodymas “Dievui išlaikyti gerą sąžinę”. Ir tai viskas. Pirmas Petro 3:21: “Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per Jėzaus Kristaus prisikėlimą”. Aš tikiu tuo.

Jeigu kas nors klysta, galvodamas, tarsi su istorinių liudijimų pagalba galima įrodyti kokį nors kitą vandens krikštą, negu krikštą į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, tai aš patariu perskaityti istorinius liudijimus ir įsitikinti pačiam. Žemiau pateikiamas tikras liudijimas apie Krikštą Romoje 100 mūsų eros metais, aprašytas žurnale “TAIMS” nuo 5 gruodžio 1955 metų: “Diakonas pakėlė savo ranką, ir Publijus Decijus žengė pro baptisterijos duris. Baseine vandenyje iki juosmens stovėjo Markas Vaska, prekiautojas malkomis. Jis šypsojosi, kai Publijus įlipo į baseiną ir atsistojo šalia jo. Jis paklausė: “Ar tiki?”. “Tikiu”, – atsakė Publijus. “Aš tikiu, kad išgelbėjimą savo gaunu iš Jėzaus Kristaus, nukryžiuoto prie Pontijaus Piloto. Su Juo aš numiriau, kad su Juo turėčiau Amžiną Gyvenimą”. Paskui jis pajuto, kaip stiprios rankos palaiko jį, kai jis atsilošė atgal ir pasinėrė į baseiną, ir prieš tai, kaip šaltas vanduo užsivėrė virš jo, išgirdo Marko balsą: “Aš krikštiju tave į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą”.

Iki tol, kol tiesa nebuvo prarasta (ir nesugrįžo iki šito paskutinio periodo, tai yra nuo Nikėjos iki šito šimtmečio pradžios),
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 16

krikštijo į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą. Tačiau tiesa sugrįžo. Šėtonas negali nuslėpti apreiškimo, kada Dvasia jį nori duoti.

Taip, jeigu būtų trys Dievai, tai jūs labai gerai galėtumėte krikštyti ir į Tėvą, ir į Sūnų, ir į Šventąją Dvasią. Bet JONUI BUVO DUOTAS APREIŠKIMAS, kad yra tik VIENAS DIEVAS ir Jo Vardas – VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS, ir jūs priimate krikštą VIENAM Dievui, ir tik vienam. Štai kodėl Petras krikštijo tokiu būdu Sekminių dieną. Jis buvo ištikimas apreiškimui, kuris skamba: “Tai tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė VIEŠPAČIU ir KRISTUMI TĄ JĖZŲ, Kurį jūs nukryžiavote”. Štai Kas Jis – “VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS”.

Jeigu Jėzus yra “KARTU” Viešpačiu ir Kristumi, tada Jis (Jėzus) yra, ir negali būti ne kuo kitu, kaip “Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia” VIENAME Asmenį, apreikštu kūne. Tai NE “Dievas trijuose asmenyse, šventoji trejybė”, bet VIENAS DIEVAS, VIENAS ASMUO su trimis pagrindiniais titulais, su trejomis tų titulų pasireiškimo funkcijomis. Paklausykite dar kartą. Tas pats Jėzus yra KARTU Viešpats ir Kristus. Viešpats (Tėvas) ir Kristus (Šventoji Dvasia) – tai Jėzus, kadangi Jis (Jėzus) – tai kartu Jie ABU (Viešpats ir Kristus).

Jeigu tai neparodo tikro Dievybės apreiškimo, tai niekas kitas jau negalės. Viešpats NĖRA kažkas kitas; Kristus NĖRA kažkas kitas. Šitas Jėzus yra Viešpats Jėzus Kristus – VIENAS DIEVAS.

Kartą Pilypas tarė Jėzui: “Viešpatie! parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana”. Jėzus jam tarė: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti? Kas matė Mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Aš ir Mano Tėvas yra Viena”. Kartą aš pacitavau tai, ir viena moteris pasakė: “Luktelėkite, pone Branhamai, bet jūs ir jūsų žmona taip pat viena”.

Aš atsakiau: “Ne tokia prasme”.
Ji pasakė: “Paaiškinkite, prašau”.
Aš pradėjau taip: “Jūs matote mane?”
Ji atsakė: “Taip”.
Aš paklausiau: “Jūs matote mano žmoną?”
Ji atsakė: “Ne”.

Aš pasakiau: “Tuomet ši vienybė kitos rūšies, kadangi Jis pasakė: ‘Kada matote Mane, tai matote Tėvą’ ”.

Pranašas pasakė, kad vakaro laiku pasirodys šviesa. Kaip giedama šitame himne:
17 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Pasirodys vakaro metu Šviesa,
Kelią į Šlovę tu rasti gali.
Jis – Vardas Jėzaus, mums brangus,
Ta Šviesa šiandien vandens kelį.
Atgailauk ir senas ir jaunas,
Ir vedamas būsi Šventąja Dvasia.
Vakaro Šviesa atėjo – tai faktas,
Kad Dievas ir Kristus yra Vienas.

Ne taip seniai aš kalbėjausi su vienu žydų rabinu. Jis pasakė man: “Jūs, pagonys, negalite pateikti žydui Dievą, supjaustytą į tris dalis. Mes labai gerai tai žinome”.

Aš pasakiau jam: “Tai tiesa, rabine. Mes negalime supjaustyti Dievo į tris gabalus. Juk jūs tikite pranašams, ar ne taip?”

Jis pasakė: “Žinoma”.
“Jūs tikite Izaijo pranašyste, 9:6 ?”
Jis atsakė : “Taip”.
“Apie ką ten kalba pranašas?”
“Apie Mesiją”.
Aš paklausiau: “Koks ryšys tarp Mesijo ir Dievo?”
Jis atsakė: “Jis bus Dievas?”.
Aš pasakiau: “Teisingai”. Amen.

Jūs negalėsite patalpinti Dievo į tris asmenis arba padalinti į tris dalis. Jūs nepapasakosite žydui, kad yra atskirai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis iš karto jums pasakys, iš kur atsirado ši idėja. Žydai žino, kad šis mokymas buvo patvirtintas Nikėjos Pasitarime. Nenuostabu, kad jie su panieka žiūri į mus kaip pagonis.

Mes kalbame apie Dievą, Kuris nesikeičia. Žydai taip pat tiki tuo. O bažnyčia pakeitė šį nesikeičiantį Dievą ir padarė IŠ VIENO TRIS. Bet vakaro metu šviesa grįžta. Kaip nuostabu, kad ši tiesa atėjo tuo metu, kada žydai sugrįžta į Palestiną. Dievas ir Kristus – tai VIENAS. Šitas Jėzus yra KARTU VIEŠPATS IR KRISTUS.

Jonas gavo apreiškimą, ir šituo apreiškimu buvo JĖZUS, ir Jis pristatė Save tiesiog čia, Rašte: “AŠ ESU Tas, Kuris Buvo, Kuris Yra ir Kuris Ateina, Visagalis. Amen”.

Jeigu apreiškimas nesuprantamas jums, nukreipkite savo žvilgsnius į Dievą ir ieškokite Jo pagalbos. Tai vienintelis kelias kaip galima tai suprasti. Apreiškimas turi ateiti nuo Dievo.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 18

Jis niekuomet neateina per įgimtus žmogaus sugebėjimus, bet per Dvasinį padovanojimą. Jūs galite atmintinai išmokti Raštą, ir nors tai nuostabu, bet tai jums nepadės. Tai turi būti apreiškimu nuo Dievo. Žodyje pasakyta, kad niekas negali pavadinti Jėzų Kristumi kaip tik tai Šventąja Dvasia. Jus turite priimti Šventąją Dvasią, ir tada ir tiktai tada Dvasia duos jums apreiškimą, kad Jėzus – yra Kristus: Dievas, Pateptasis.

Niekas nežino Dievo darbų, išskyrus Dievo Dvasią ir tą, kam Dievo Dvasia apreiškia juos. Mes turime kreiptis į Dievą apreiškimo labiausiai, negu apie ką nors dar šitame pasaulyje. Mes priėmėme Bibliją, mes priėmėme jos didžiąsias tiesas, bet visa tai dar ne realu dėl daugelio žmonių, nes apreiškimas Dvasia ne ten. Žodis nebuvo atgaivintas. Antrame Korintiečiams Laiške 5:21 Biblija sako, kad per mūsų sąjunga su Jėzumi Kristumi mes tapome Dievo teisumu. Jūs supratote tai? Pasakyta, kad būdami KRISTUJE, MES ESAME PATIES DIEVO TEISUMU. Pasakyta, kad Jis (Jėzus) tapo NUODĖME už mūs [sinod.vert.žodis “auka už” pridėtas.– Red.]. Tai nekalbama apie tai, kad Jis tapo nuodėmingu, bet tapo NUODĖME už mus, kad per mūsų su Juo sąjungą mes galėtume pasidaryti PATIES Dievo TEISUMU. Jeigu mes priimame tą faktą (o mes turime ji priimti), kad per Savo tarpininkavimą mums Jis tiesiog tapo NUODĖME UŽ MUS, tada mes taip pat turime priimti tą faktą, kad mes per mūsų su Juo sąjungą tapome PATIES Dievo TEISUMU. Atmesti viena – reiškia atmesti ir kitą. Priimti viena – reiškia priimti ir kitą. Dabar mes žinome, kad taip sako Biblija. Šito negalima paneigti. Bet šito apreiškimas dingsta. Tai nėra tikrove daugeliui Dievo vaikų. Tai tik gera eilutė iš Biblijos. Bet mums reikia, kad tai būtu GYVA mums. Tam prireiks apreiškimo.

Leiskite jums kai ką pasakyti, kas kartu ir nustebins jus, ir padės jums. Vargu ar atsiras studentas, kuris netiki, kad Naujojo Testamento originalas buvo parašytas graiku kalba. Visi mūsų įžymūs Biblijos mokslininkai pareiškė, kad Dievas davė pasauliui tris didžias tautas, kurios įnešė tris reikšmingus įnašus Evangelijos plitimo darbui. Jis davė graikus, kurie atnešė bendrą, tarptautinę kalbą. Jis davė mums žydus, kurie atnešė tikrą religiją ir tikrą Dievo pažinimą per Gelbėtoją. Jis davė romiečius, kurie atnešė mums suvienytą imperiją su įstatymais ir susisiekimo sistema. Tokiu būdu, pas mus yra tikroji religiją, kalba, per kurią galima išreikšti ją daugeliui tautų, valdymą ir kelius jos plitimui fiziškai. Svarstant istoriškai, visa tai atrodo labai teisinga. Ir šiandien mūsų mokslininkai sako, kad biblijos laikų graikų kalba tokia tobula ir tiksli, kad jeigu studentas sumanus graikų kalboje ir gramatiškai atidus, tai jis galės tiksliai sužinoti ko moko Naujasis Testamentas. Bet tai tik teorija, argi ne taip? Teisingai. Bet argi ne tiesa, kad kiekvienas autoritetingas mokslininkas žinantis graikų kalbą iš vienos denominacijos ginčijasi su kitu mokslininku iš kitos denominacijos, ir argi jų argumentai neparemti tais pačiais graikiškais žodžiais ir tomis pačiomis gramatikos taisyklėmis?
19 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Žinoma, taip ir yra. Netgi dar tuomet, Pergamos Periode, dar prieš Nikėjos Pasitarimą 325 metais, buvo du įžymūs mokslininkai – Arijus ir Afanasijus, kurie nagrinėjo šitų graikiškų žodžių reikšmes, kovojo už savo doktrinas. Jų debatai vykdavo taip įtemptai ir buvo taip plačiai žinomi, kad mokslininkai sako, jog pasaulis pasidalino dėl dvibalsių (skambėjimas dviejų balsių atskirame skiemenyje). Taigi, jeigu graikų kalba tokia tobula ir taip skirta Dievo, tai kodėl buvo tokie ginčai? O gal Dievas turėjo ketinimą, kad mes visi žinotume graikų kalbą? Netgi šiandien tebevyksta ginčai dėl graikų kalbos. Paimkite, pavyzdžiui, daktaro Makrosono knygą “Paralyžuota Kristaus bažnyčia rentgeno spinduliuose”. Joje jis pateikia daugybe daugelio plačiai žinomų mokslininkų, graikų gramatikos žinovų citatų, ir savo asmeniniam pasitenkinimui įrodo, kad nesikeičiančios graikų gramatikos taisyklės verčia daryti išvadą, lyg Biblija moko, kad Šventosios Dvasios krikštas seka po žmogaus gimimo iš aukšto. Jis taip pat tiesiogiai tvirtina, kad moterys gali stoti prie katedros, nes žodis “pranašauti” reiškia “pamokslauti”. Bet ar įtikino jis kitus graikų kalbos tyrinėtojus, kurie ne mažiau gabūs už jį? Jokiu būdu. Viskas, ką jums reikia padaryti, tai perskaityti tuos mokslininkus, kurie prisilaiko skirtingos nuomonės, ir paklausyti ką jie cituoja.

Visa tai, ką aš dabar kalbėjau yra tiesa, bet pabandykime žengti dar toliau. Šiandien yra kai kurie mokslininkai tvirtinantys, kad originalūs rankraščiai buvo parašyti aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus ir Jo dienų žmonės. Jie tvirtina, kad žmonės nekalbėjo ir nerašė graikiškai, kaip įprastai galvojo. Ir iš tikro, mūsų istorikų nuomonės išsiskyrė. Pavyzdžiui, daktaras Šonfildas, pats žymiausias mokslininkas tyrinėdamas savo paties malonumui įrodė, kad Naujasis Testamentas buvo parašytas gimtąja žmonių kalba, kurie tuo metu kalbėjo graikiškai. Jis stato bokštą savo mokymui, ant įvairių dokumentų esančių jo žinioje, pagrindo. Bet iš kitos pusės mes turime kitą įžymų mokslininką, daktarą Lamza, kuris įsitikinęs, kad Naujasis Testamentas buvo parašytas aramėju kalba, ir jis remiasi ne kuo kitu, kaip tik įžymiu istoriku Toinbi, pagrįsdamas savo išvadą, kad būtent aramėjų, o NE GRAIKŲ buvo tos tautos kalba, todėl visiškai galimas dalykas, kad Naujasis Testamentas buvo pradžioje parašytas aramėju kalba.

Tačiau prieš tai kaip užsiimti tuo, perskaitykime kartu Kingo Džeimso ir daktaro Lamzės vertimus. Mūsų nuostabai susižavėjimą kelia tai, kad abiejuose vertimuose mes randame tuos pačius žodžius, nėra skirtumo turinyje arba mokime. Mes galime daryti netgi tokią išvadą, jog Dievas leido, kad į mūsų rankas pakliūtų tie neseniai atrasti rankraščiai ir publikacijos jau žinomų rankraščių įrodymui tikrumo to, ką mes jau turėjome. Vertėjai gali kovoti vienas su kitu, tačiau rankraščiai šito nedaro.

Dabar jūs matote, kad negalite grįsti išaiškinimą remdamiesi mokslininkų giliu tos kalbos žinojimu, kuria parašyta Biblija.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 20

Bet jeigu jūs ligi šiol negalite to pamatyti, tai tik dėl to, kad ant jūsų proto guli tradicijų uždangalas, todėl dar viena paskutinė iliustracija. Niekas neabejoja, kad rašto žinovai, ir fariziejai, ir įžymūs mokslininkai 33 m. e. metais žinojo tikslias gramatikos taisykles ir tikslią tos kalbos žodžių reikšmę, kuria buvo parašytas Senasis Testamentas; bet su visomis savo turtingomis žiniomis jie praleido pažadėto Dievo Žodžio apreiškimą, apreikšto Sūnuje. Nuo Pradžios Knygos ir iki pranašo Malachijo Knygos pasakojo apie Jį. Ištisi skyriai buvo skirti Jam ir Jo tarnavimui, bet visgi jie visi nepastebėjo Jo, išskyrus tik kai kuriuos, kurie buvo apšviesti Dvasios.

Dabar mes priėjome prie išvados, prie tokios išvados kokią mes jau radome Žodyje. Kol mes tikėsime stengdamiesi rasti seniausius ir geriausius rankraščius, kad turėtumėme pačius tiksliausius Žodžio užrašus, mes niekada negausime jo tikros reikšmės per studijavimą ir Raštų palyginimą, kokiais nuoširdžiais mes bebūtume. REIKALINGAS APREIŠKIMAS NUO DIEVO, KAD IŠAIŠKINTUMĖME TAI. YRA BŪTENT TAI, KĄ PASAKĖ PAULIUS: “APIE TAI IR KALBAME NE ŽODŽIAIS, KURIŲ MOKO ŽMOGIŠKOJI IŠMINTIS, BET TAIS, KURIŲ MOKO ŠVENTOJI DVASIA”. 1Korintiečiams 2:13. Tikrasis apreiškimas yra tas, kada Pats Dievas išaiškina Savąjį Žodį, patvirtindamas ir įrodydamas tai, kas pažadėta.

Dabar, tegu niekas nesuklysta ir nepagalvoja, kad aš netikiu šito Žodžio tikslumu, tą tikslumą, kurį mes turime dabar. Aš tikiu, kad ši Biblija tiksli. Kada Jėzus buvo čia žemėje, Jis pilnai patvirtino Senojo Testamento autentiškumą, kaip ir mūsų Naujasis Testamentas, jis buvo sudarytas teisingai. Neabejokite tuo, mes šiandien turime tikslų Dievo Žodį, ir niekas tegul nedrįsta atimti ką nors iš jo arba pridėti prie jo. Bet mums reikalinga, kad ta pati Dvasia, kuri jį davė, jo mus ir išmokytų.

O, kaip mums būtinas apreiškimas Dvasia. Mums nereikia naujos Biblijos, mums nereikia naujo vertimo, nors kai kurie vertimai labai geri, ir aš ne prieš juos, BET MUMS PEIKALINGAS APREIŠKIMAS DVASIA. Ir padėka Dievui, mes galime turėti tai, kas reikalinga, nes Dievas Savo Dvasia nori apreikšti mums Jo Žodį.

Tegul, Dievas suteikia mums Savo Dvasia nepertraukiamą, suteikiantį gyvybę ir nešantį pergalę apreiškimą. O-o, jeigu tiktai bažnyčia galėtų gauti gaivinantį apreiškimą ir per jį tapti išreikštu gyvu Žodžiu, mes darytume žymiai didesnius darbus ir pašlovintume mūsų Dievą Tėvą Danguje.


IŠLAISVINTI IŠ NUODĖMĖS

Apr. 1:5. “Tam, Kuris pamilo mus ir nuplovė Savo Krauju mūsų
21 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

nuodėmes”. Žodį “nuplovė” pakeiskime į “išlaisvino” – “išlaisvino mus iš mūsų nuodėmių Savo Paties Krauju”. Ar tai ne nuostabu? Jumyse dvasinis protas? Jūs supratote tai? Tai buvo Jo PATIES Kraujas, kuris pilnai išlaisvino mus iš mūsų nuodėmių. Tai buvo ne žmogaus kraujas. Tai buvo Dievo kraujas. Petras pavadino jį Kristaus krauju. Paulius pavadino jį Viešpaties krauju ir Jėzaus Krauju. Ne trys asmenys, bet VIENAS asmuo. Štai vėl šis apreiškimas – VIENAS Dievas. Visagalis Dievas Jehova nužengė ir sutvėrė Sau kūną skaistaus gimimo dėka ir gyveno jame, kad tai galėtų būti Dievo Kraujas, kuris išlaisvintų mus pilnai iš mūsų nuodėmių ir pristatytų mus prieš Jį be dėmės, pripildytais didelio džiaugsmo.

Jūs norite Senojo Testamento pirmavaizdžio? Grįžkime į Edeno Sodą. Kada žinia apie prapuolusį sūnų Adomą pasiekė Šlovę, argi Dievas pasiuntė kokį nors angelą? Argi Jis pasiuntė kokį nors sūnų? Argi Jis pasiuntė ką nors kitą, panašų į mus? Ne, Jis atėjo PATS, išpirkti tą puolusį sūnų. Aleliuja! Dievas niekam nepatikėjo Savo išgelbėjimo plano. Jis patikėjo jį tiktai Sau. Dievas tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų ir išpirko mus Sau. Mes išgelbėti “Dievo krauju”. Amžinas Dievas įėjo į mirtingo kūno palapinę, kad pašalintų nuodėmę. Jis tapo Avinėliu, kad pralietų Savo kraują ir įeitų su juo už uždangos.

Apsvarstykite tai. Kadangi tai Dievo kraujas, tada tai tobulas kraujas; ir jeigu tobulas kraujas išlaisvina mus iš jėgos, ir grandinių, ir susitepimo nuodėme, tada išlaisvinimas tobulas ir pilnas. Todėl dabar nėra pasmerkimo. “Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Dievas išteisina (paskelbia mus teisiais). Kas pasmerks? Kristus numirė, bet buvo prikeltas...” Rom. 8:33–34. Štai kas. Jo mirtis davė mums kraują. Kraujas išlaisvino mus. Dabar nėra pasmerkimo. Kaip tai gali būti? Nėra nieko kas pasmerktu, nes šis kraujas išlaisvino mus iš nuodėmės. Mes laisvi, nekalti. Neklausykite žmogaus, klausykite šito Žodžio. Jūs išlaisvinti krauju.

Dabar nesusidėkite vėl su tradicijomis ir tikėjimo mokymais ir organizacijomis. Neleiskite jus suklaidinti klausant tų, kas atsisako šio Žodžio jėgos ir neigia, kad Jėzus gelbsti, gydo, pripildo Šventąja Dvasia ir jėga. Jūs laisvi Dievo vyrai, išlaisvinti Jo Paties krauju. Jeigu jūs vis dar laikotės savo tikėjimu už mokymų ir denominacijų, tai yra įrodymas to, kad jūs praradote savo tikėjimą į Dievo Žodį.


KUNIGAI IR KARALIAI


Apr. 1:6. “Kuris padarė mus karaliais ir kunigus Savo Dievui ir Tėvui; Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen”.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 22

“Jis padarė mūs! ” O, yra kai kurios tiesos, kurias mums reikia pabrėžti. Štai viena iš jų. JIS! JIS PADARĖ MUS! Išgelbėjimas – tai Jo darbas. Išgelbėjimas nuo Viešpaties, per Jo malonę. Jis išpirko mus su tikslu. Jis išpirko mus dėl tikslo. Mes karaliai, dvasiniai karaliai. O–o, mes karaliausime su Juo šitoje žemėje, kada Jis atsisės į Savo sostą. Bet dabar mes dvasiniai karaliai ir mes karaliaujame dvasinėje karalystėje. Apie tai pasakyta Laiške Romiečiams 5:17: “Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną, Jėzų Kristų”. Laiške Kol. 1:13: “Kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į Savo mylimojo Sūnaus karalystę”. Ir dabar mes karaliaujame su Kristumi, viešpataudami ant nuodėmės, ant pasaulio, ant kūno ir ant šėtono. Rodydami Jo garbę ir šlovę; parodydami JĮ PATĮ, nes tai Kristus mumyse, norintis ir vykdantis pagal Savo palankumą. Taip, iš tikrųjų, netgi dabar mes randamės dangaus srityse Kristuje Jėzuje.

“Ir padarė mus kunigais”. Taip, kunigais Jam, atnešančius dvasinį gyrių pašventintomis lūpomis. Atnešdami mūsų gyvenimus kaip saldžią auką Jam. Garbindami Jį Dvasioje ir tiesoje. Atnešdami prašymus ir užtardami. Kunigai ir karaliai mūsų Dievui. Nenuostabu, kad šis pasaulis mūsų nevilioja, nes mes Dievo tauta, uolūs geriems darbams. Mes buvome vėl sutverti Jame, kad būti vaikais, panašiais į savo Tėvą.


ATEINANTIS DIEVAS

Apr. 1:7. “Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!”.

Jis ateina. Jėzus ateina. Dievas ateina. Pranašas ateina. Kunigas ir Karalius ateina. VISKAS VISAME ateina. Taip, Viešpatie Jėzau, ateik greičiau. Amen.

Jis ateina. Jis ateina debesyse, šlovės debesyse, kaip Jį matė ant Atsimainymo Kalno, ir rūbai Jo spindėjo, kada Dievo jėga apgaubė Jį. Ir pamatys Jį KIEKVIENA akis. Čia kalbama ne apie Paėmimą. Tai įvyks tada, kai Jis ateis užimti Savo teisėtos vietos, kaip Pasaulio Valdovas. Tai kada tie, kurie pervėrė Jį savo mokymais ir denominacinėmis doktrinomis, raudos ir visos tautos apimtos siaubo aimanuos prieš Jį, Kuris yra Žodis.

Štai apreiškimas Zacharijui 12:9–14. Zacharijas tai pranašavo maždaug 2500 metų atgal. Kas netrukus įvyks. Paklausykite. “Aš sunaikinsiu tautas, sukilusias prieš Jeruzalę, o Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos Dvasią. Jie žvelgs į Mane, Kurį jie perdūrė...”
23 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

Kada šita Evangelija grįžta pas Žydus? Kai Pagonių laikas pasibaigs. Evangelija pasiruošusi grįžti atgal pas Žydus. O–o, jeigu tik aš papasakočiau jums kas turi įvykti būtent šiomis mūsų dienomis. Šis didelis įvykis, kuris greitu laiku įvyks, išpildys Apreiškimo 11 skyr. ir paims tuos du liudytojus, tuos du pranašus, Mozę ir Eliją, gražinančius Evangeliją atgal Žydams. Mes šitam pasiruošę. Viskas atstatoma. Kaip Žydai atnešė žinią Pagonims, taip ir Pagonys atneš ją atgal Žydams, ir įvyks Paėmimas.

Taigi, įsiminkite tai, ką mes perskaitėme Apreiškimo ir Pranašo Zacharijo Knygose. Tai kas parašyta abiejose vietose išsipildo iš karto po sielvartų. Pirmagimio Bažnyčia neina per sielvartų periodą. Mes tai žinome.To moko Biblija.

Pasakyta, kad tuo pačiu metu Dievas ruošiasi išlieti Savo Dvasią ant Izraelio namų. Tai ta pati Dvasia, kuri buvo išlieta ant Pagonių jų dienose. “Jie žvelgs į Mane, Kurį jie perdūrė, apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir liūdės, kaip liūdi, netekę pirmagimio. Tą dieną Jeruzalėje bus toks didelis gedulas, koks jis buvo prie Hadad-Rimono, Megido lygumoje. Visas kraštas liūdės, kiekviena giminė atskirai: Dovydo namų giminė atskirai ir jų žmonos; Natano namų giminė atskirai ir jų žmonos” ir kiekvienuose namuose atskirai, kai Jis ateis šlovės debesyse Savo Antrajame Atėjime. Tie žydai, kurie perdūrė Jį, pamatys Jį, kaip pasakyta Rašte: “Kur Tu gavai šitas žaizdas?” O Jis pasakys: “Savo draugų namuose”. Tai bus raudų metas ne tik žydams kurie atmetė Jį kaip Mesiją, bet tai bus raudų laikas tiems pasilikusiems pagonims, kurie atstūmė Jį kaip Gelbėtoją šitoje dienoje.

Ten bus verksmas ir dejonės. Dejuos miegančios mergelės. Jos vaizduoja bažnyčią, kuri atsisakė pasiimti aliejų (Šventosios Dvasios simbolis) savo žibintams (kūno simbolis arba aliejaus saugykla), kada pasirodė jau per vėlu. Jie nebuvo blogi žmonės. Jos buvo mergelės, o tai reiškia aukštus moralinius principus. Bet jos neturėjo aliejaus savo induose, todėl jos buvo išvaryti laukan, kur buvo verksmas ir dantų griežimas.

Pažiūrėsime šito įvaizdį Pradžios Knygoje, 45 skyrius, kur Juozapas sutinka Egipte savo brolius ir atsidengia jiems. Pradžios Knyga 45:1–7: “Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir sušuko esantiems su juo: “Išeikite iš čia!”. Nieko nebebuvo prie jo, kai Juozapas prisipažino savo broliams. Jis taip garsiai verkė, kad išgirdo Egiptiečiai ir faraono namai. Juozapas tarė savo broliams: “Aš esu Juozapas. Ar mano tėvas dar gyvas?” Jo broliai išsigandę negalėjo nė žodžio ištarti, nes jie sumišo jo akivaizdoje. Juozapas tarė savo broliams: “Prieikite prie manęs!”. Jiems priėjus, jis kalbėjo: “Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą. Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų!. Tik dveji metai, kai badas žemėje, jis dar tęsis penkerius metus,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 24

kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama. Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu”.

Dabar, argi tai nuostabiu būdu nesiderina su Pranašo Zacharijo Knyga 12? Lygindami šias dvi vietas mes randame tikslų ryšį.

Kai Juozapas buvo dar jaunas, jo broliai neapkentė jo. Kodėl broliai jo neapkentė? Kadangi jis buvo Dvasinis. Jis nieko negalėjo padaryti su tuo, kad jis matė regėjimus, taip ir dėl to, kad jis matė sapnus ir išaiškindavo juos. Tai buvo jame. Jis negalėjo išreikšti nieko kito, išskyrus tai, kas buvo jame. Tačiau broliai be jokios priežasties neapkentė jo. Bet jis buvo mylimas savo tėvo. Jo tėvas buvo pranašas ir viską suprato. Tai tobulas Kristaus atvaizdas. Dievas Tėvas mylėjo Sūnų, bet broliai (rašto žinovai ir fariziejai) neapkentė Jo, nes Jis galėjo gydyti ligonius, daryti stebuklus ir nusakyti ateitį, matyti regėjimus ir juos išaiškinti. Tai nebuvo priežastis, kad neapkęsti Jo, bet jie neapkentė Jo be jokios priežasties, kaip tai padarė ir Juozapo broliai.

Jūs prisimenate, kaip tie Jokūbo sūnūs pasielgė su Juozapu. Jie įmetė jį į duobę. Jie paėmė jo margą rūbą, kurį davė jam tėvas, ir sumirkė jį krauju, kad tėvas pagalvotų, kad berniuką sudraskė žvėrys. Jie pardavė jį vergų pirkliams, kurie jį nuvežė į Egiptą, ir ten jį perpardavė karvedžiui. Dėl melagingo viršininko žmonos liudijimo jį uždarė į kalėjimą, bet praėjus kuriam laikui jo kaip pranašo sugebėjimai sudomino faraoną, ir jis buvo išaukštintas iki faraono dešiniosios rankos, ir jam buvo duota tokia valdžia, kad niekas negalėjo patekti pas faraoną nepasirodęs pirmiausia prieš Juozapą.

Dabar panagrinėkime Juozapo gyvenimą, jam esant Egipte, nes čia mes matome jį kaip tobulą Kristaus įvaizdį. Tuo metu kaip viršininko namuose jį melagingai apkaltino, nubaudė ir be jokios priežasties pasodino į kalėjimą, lygiai taip kaip jie pasielgė su Jėzumi. Ten, kalėjime, jis išaiškino prižiūrėtojo ir duonininko sapnus, kurie kartu su juo buvo kalėjime. Prižiūrėtojui buvo dovanotas gyvenimas, o kitas buvo nuteistas mirti. Kristus buvo nuteistas ant kryžiaus, apleistas Dievo ir žmonių. Iš kiekvienos pusės nuo Jo kabojo plėšikas – vienas mirė, dvasiškai, bet kitam buvo dovanotas gyvenimas. Atkreipkite dėmesį, kada Jėzus buvo nuimtas nuo kryžiaus, Jis buvo pakeltas į dangų, ir dabar yra didžios Jehovos Dvasios dešinėje; ir niekas negali ateiti pas Dievą kitaip, kaip tik per Jį. Yra VIENAS tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Jis yra viskas, ko jums reikia. Ne šventieji, ne Marijos, tik Jėzus.

Tęsdami šito įvaizdžio temą, kurį mes randame Juozape, atkreipkime dėmesį, kaip jam viskas sekėsi Egipte, ką tik jis bedarydavo. Jis klestėjo savo pirmame darbe pas karvedį. Net kalėjime klestėjo. Kada sugrįš Jėzus, dykuma sužydės kaip rožė. Jis “Klestėjimo Sūnus”. Niekada nebuvo tokio klestėjimo, kaip prie Juozapo, vadinasi, tai bus laikas tokio palaiminimo,
25 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

ateisiančio į šią žemę, kokio pasaulis dar nėra matęs. Kiekvienas iš mūsų galės atsisėsti po savuoju figmedžiu ir juoktis, ir džiaugtis, ir amžinai gyventi Jo artume. Jo artume džiaugsmo pilnatvė, ir Jo dešinėje nuostabus aprūpinimas. Garbė Dievui.

Dabar įsidėmėkite, kur bevažiuotų Juozapas, skambėjo trimitai, skelbdami apie jo atvykimą. Žmonės šaukė: “Lenkite kelius prieš Juozapą!” Ką žmogus bedarytų, kada tik skambėjo trimitas, jis atsiklaupdavo ant kelių. Gal, jis pardavinėjo ką nors gatvėje, tiesdamas ranką pinigams, bet kaip tik pasigirsdavo trimitas, jis turėjo sustoti ir atsiklaupti ant kelių. Net jeigu jis buvo vaidmens atlikėjas arba aktorius, jis turėjo nutraukti vaidinimą ir nulenkti kelius prieš Juozapą, kada trimitas skelbė jo pasirodymą. Ir vienoje iš šių dienų viskas sustos, valandą, kada Viešpaties trimitas suskambės ir mirusieji Kristuje prisikels, ir stos amžinybė, šviesi aušra. Tuomet kiekvienas nulenks savo kelius, nes taip parašyta : “Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam Vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus Vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats”. Fil. 2:9–11.

Bet pažvelkite į kitą nuostabų apreiškimą Juozapo įvaizdyje. Egipte Juozapui buvo duota pagoniška nuotaka, ir per ją jis gavo šeimą iš dviejų sūnų, Efraimą ir Manasiją. Juozapas paprašė savo tėvo palaiminti abu berniukus. Jis pastatė juos priešais Jokūbą tokiu būdu, kad Manasija, pirmagimis, buvo Jokūbo dešinėje ir Efraimas kairėje. Ir kada Jokūbas buvo pasiruošęs laiminti, jis sukryžiavo savo rankas, kad dešinioji ranka būtų ant jaunesniojo. Juozapas sušuko: “Ne, ne taip mano tėve, nes šis – pirmagimis tavo dešinėje”. Bet Jokūbas pasakė: “Dievas sukryžiavo mano rankas”. Šiame įvaizdyje mes matome, kad palaiminimas, kuris priklausė pirmagimiui (Žydams), buvo perduotas jaunesniajam (Pagonims) per kryžių (sukryžiuotas rankas) Viešpaties Jėzaus Kristaus. Palaiminimas ateina per kryžių. Gal. 3:13–14: “Kristus mus atpirko nuo įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”, – kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią”. Abraomo palaiminimas atėjo Pagonims per kryžių. Žydai atmetė kryžių; todėl Jėzus gavo pagonišką nuotaką.

Dabar sugrįšime prie Juozapo susitikimo su savo broliais istorijos. Jūs prisimenate, kad atėjo ne visi broliai. Juozapas tai žinojo ir reikalavo, kad prieš jį pasirodytų visi broliai, kitaip jis negalėjo atsidengti jiems kas esąs. Pagaliau jie atvedė jauniausiąjį Benjaminą, tą, kurio truko. Tai buvo jauniausiasis Benjaminas, Juozapo brolis, dėl kurio degė jo širdis. Ir kada mūsų Juozapas, kada Jėzus grįš į tautą išsaugojusią Dievo įsakymus ir sugrįžusią į Palestiną, Jo širdis degs. Mažasis Benjaminas – tai įvaizdis 144000 Izraeliečių sugrįžusių iš visos žemės į Palestiną išpirkimui.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 26

Jie bus ten pasiruošę priimti Jį, Kuris yra Amžinasis Gyvenimas. Jie sakys: “Tai yra mūsų Dievas, Kurio mes laukėme”. Tuomet jie pamatys Tą, Kurį jie perdūrė. Ir jie raudos nuliūdime: “Iš kur šios baisios žaizdos? Kaip tai atsitiko?”. Ir jie šauks ir raudos, kiekviena šeima atskirai, kiekvienas atskirai sielvarte.

Dabar, kur bus Pagoniška Bažnyčia, kai Jėzus apsireikš Savo broliams? Prisiminkite, kad Juozapo jaunoji su dviem vaikais buvo rūmuose, kadangi Juozapas įsakė: “Tegul visi palieka mane; išeikite iš čia!”. Vadinasi, pagoniška nuotaka buvo paslėpta Juozapo rūmuose. Kur išeis paėmime Pagoniška Bažnyčia? Į rūmus. Nuotaka bus paimta nuo žemės. Ji bus patraukta prieš didį sielvartą susitikimui su savo Viešpačiu ore. Trys su puse metų, kol liesis baudžianti Dievo rūstybė, ji bus didžiojoje Avinėlio Vestuvių Puotoje. Paskui Jis sugrįš, palikdamas savo nuotaką “Savo Tėvo namuose”, kada Jis atidengs Save Savo broliams. Tuo pat metu bus nutrauktas antikristo susitarimas, kurį Žydai sudarė su Roma. Tuomet Roma ir jos sąjungininkai nukreips savo armiją, kad sunaikintų visus dievobaiminguosius Žydus esančius Žodyje. Bet kada jie apguls miestą, kad sugriauti jį, tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus atėjimo ženklas su Jo galinga armija, kad sunaikinti tuos, kurie niokojo žemę. Suduodamas atkirtį priešams, Jėzus ateis ir pristatys Save 144–iems tūkstančiams. Matydami Jo galingą išgelbėjimo pasirodymą, jie pažins Jo jėgą. Bet taip pat žvelgdami į Jo žaizdas ir žinodami, kad jie netgi atstūmė Jį tuo momentu, jie raudos siaubingame drebėjime ir baimėje, kaip tada senovėje Juozapo broliai, kada jie stovėjo prieš jį, pergyvendami, kad juos nužudys. Bet kaip Juozapas pasakė: “Nebauskite savęs. Viskas gerai. Visame tame buvo Dievas. Jis tai padarė, kad išsaugoti gyvybę”. Taip pat ir Jėzus paskelbs jiems taiką ir meilę.

Kodėl Žydai nepriėmė Jėzaus? Visame tame buvo Dievas. Tai buvo vienintelis kelias, kuriuo Jis galėjo atvesti pagonišką nuotaką. Jis mirė ant kryžiaus, kad išsaugotų Pagonių Bažnyčiai gyvybę.

Taigi, šie 144000 randasi ne nuotakoje. Apr. 14:4 jie pavadinti skaisčiais, ir jie seka paskui Avinėlį, kur tik Jis beeitų. Tas faktas, kad jie nesusitepė moterimis, parodo, kad jie eunuchai (Mato 19:12). Eunuchai buvo sargybiniais nuotakos kambariuose. Jie buvo lydinčiaisiais. Atkreipkite dėmesį, kad jie nesėdi soste, bet yra prieš sostą. Ne, jie ne nuotakoje, bet jie bus šlovingoje tūkstantmetėje karalystėje.

Toliau mes matome, kai tie paskutinieji iš Izraelio prisijungė meilėje prie Viešpaties ir priešas bus sunaikintas, Dievas paruoš Savo šventą kalną, Savo naują Edeno Sodą nuotakai, ir dėl Savo ir jos tarnų medaus tūkstantmečiui žemėje. Kadangi Adomas ir Ieva, būdami Edeno sode, neužbaigė tūkstantmečio, tai dabar Jėzus,
27 JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMAS

mūsų paskutinysis Adomas ir Jo Ieva (Tikroji Bažnyčia) išpildys visą Dievo planą.

O–o, kaip kartojasi Biblija. Ši Juozapo su broliais scena neužilgo pasikartos, nes Jėzus greit ateina.

Prieš palikdami Juozapo paveikslą, aš noriu atkreipti jūsų dėmesį dar į vieną dalyką šitame paskutiniame laike. Jūs prisimenate, kada Juozapas stovėjo su savo broliais, kada Benjamino su jais nebuvo, kalbėjosi su jais per vertėją, nors jis gerai žinojo žydų kalbą. Jis kalbėjo su savo broliais svetima kalba. Jūs žinote, kad pirmoji Pagoniška Epocha (Auksinė Galva, Babilono Epocha) užsibaigė kalbomis, Žinia parašyta ant sienos? Šis amžius užsibaigs tokiu pat būdu. Įvairių kalbų gausumas mūsų dienomis – tai dar vienas įrodymas, kad Pagonių Laikai baigėsi ir Dievas grįžta į Izraelį.

Jis greitai ateina. Alfa ir Omega, Pranašas, Kunigas ir Karalius, Viskas Visame, Viešpats Kareivijų Dievas ateina greitai. Taip, Viešpats Jėzus. Vienas ir tik Vienas Tikrasis Dievas, ateik greičiau!



























ANTRAS SKYRIUS

REGĖJIMAS PATMOJE

APREIŠKIMAS 1: 9–20


Jonas Patmos saloje.

Apr. 1:9. “Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo Žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo”.

Ši Jėzaus Kristaus Asmenybės Apreiškimo regėjimų serija, buvo duota Jonui tuo laiku, kada jis buvo ištremtas į Patmos salą. Šita maža sala yra Egėjo jūroje 50 kilometrų nuo Mažosios Azijos pakrantės. Šita akmenuota sala, knibždanti gyvatėmis, driežais ir skorpionais, nesudarė didelės vertės, todėl Romos imperija ją naudojo kaip koloniją atliekantiems bausmę, ten ištremdavo pačius beviltiškiausius kriminalinius nusikaltėlius, politinius kalinius ir t.t.

Jūs pastebėjote, kad Jonas kreipiasi į krikščionis, kaip brolis sielvarte. Tuo metu ankstyvoji bažnyčia buvo negailestingai persekiojama. Ne tik “visur kalbėjo prieš“ jų religiją, bet ir pačius žmones metė į kalėjimus ir žudė. Jonas, kaip ir daugelis kitų, kentėjo kalėjime dėl Dievo Žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo. Kada jį sugavo ir pabandė nužudyti, jį įmetė į verdantį aliejų ir laikė ten dvidešimt keturias valandas, bet veltui. Tada bejėgiai ir įsiutę valdininkai nuteisė jį kaip burtininką atlikti bausmę Patmoje. Bet Dievas buvo su juo, ir jis liko gyvas šitoje saloje ir grįžo į Efezą, kur vėl buvo pastoriumi iki savo mirties.

Šie gauti Jono regėjimai dviejų metų laikotarpį, 95–96 m. e. metai, buvo patys reikšmingiausi iš visų regėjimų Žodyje. Visa knyga išdėstyta simboliais ir todėl yra taikiniu kritikai ir ginčams. Tačiau ant šitos knygos uždėtas Dievo antspaudas. Todėl ji tikra ir turi nepaprastą vertę tiems, kas skaito ir klauso tai, kas parašyta jos šventuose puslapiuose.


DVASIOJE VIEŠPATIES DIENĄ

Apr. 1:10. “Aš buvau Dvasioje Viešpaties Dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą”.

“Aš buvau Dvasioje”. Ar tai nenuostabu? O, aš myliu šiuos žodžius! Galima būtu pavadinti šiuos žodžius: “Visas krikščioniškas gyvenimas”. Jeigu mes ruošiamės gyventi kaip krikščionys, tai mes turime būti JO Dvasioje.
29 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Jonas nesakė, kad jis buvo savojoje dvasioje. Tai nebūtų atnešę šitų regėjimų. Tai turi būti Dievo Dvasia. Ir mumyse turi būti Dievo Dvasia, kitaip visos mūsų pastangos bergždžios. Paulius pasakė: “Aš melsiuosi Dvasioje; aš giedosiu Dvasioje; aš gyvensiu Dvasioje”. Jeigu kas nors gero ateis man, tada tai turi būti apreikšta Dvasia, patvirtinta Žodžiu, ir pasireikš, paliudys rezultatais. Lygiai taip pat, kaip Jonui reikėjo būti Dvasioje, kad gautu šiuos nuostabius apreiškimus tiesiai nuo Jėzaus, taip ir mums reikia būti Dvasioje, kad galėtume suprasti apreiškimus, kuriuos mums Dievas davė, kad gyventumėme jais Jo Žodyje, nes tai ta pati Dvasia.

Pažvelkite į tai tokiu būdu. Visi taip daug skaito Bibliją, kur apie tai pasakyta Ap.Darbuose 2:38: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos (dovanotos) jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną”, tiesiog praleidžia ir eina toliau. Jie nepastebi šito. Jeigu jie matytų tai, būdami Dvasioje, tai jie žinotų, kad norint gauti Šventąją Dvasią, jiems reikia atgailauti ir krikštytis į Jėzaus Kristaus Vardą, ir tuomet Dievas turės išpildyti Savo Žodį, ir pripildyti jus Šventąja Dvasia. Jie niekada nebuvo Jo Dvasioje, kitaip su jais būtų įvykę taip kaip pasakyta Žodyje. Melskite Dievo apreiškimo Jo Dvasia. Tai pirmas žingsnis. Įeikite į Dvasią.

Leiskite panaudoti kitą iliustraciją. Tarkime jums reikalingas išgydymas. Ką sako Žodis? Taip, mes visi skaitėme tai daug kartų, bet nesupratome Dvasioje, kada skaitėme tai. Prašėme mes Dievo, kad Jo Dvasia mokytų mus tikros tiesos apie tai? Jeigu taip, tai mes pasikviestume vyresniuosius, išpažintume savo nuodėmes, mus pateptų (aliejumi), už mus pasimelstų, štai ir viskas. Galbūt, tai įvyktų ne iškarto, bet Jo Dvasioje viskas užbaigta. Kitokio apeliacinio teismo nėra. Dievas išpildys Savo Žodį. O, mums reikia įeiti į Dvasią, ir tada bus viskas padaryta. NEPRADĖKITE IŠ KARTO NUO VEIKSMŲ. ĮEIKITE Į DVASIĄ, IR TUOMET VEIKITE IR ŽIŪRĖKITE KĄ PADARYS DIEVAS.

Jūs atkreipėte dėmesį, kaip pasauliečiai įeina į dvasią to, kas yra šitame pasaulyje? Jie vaikšto į savo sportinius žaidimus, į žaidimus su kamuoliu, ir į savo šokius. Jie įeina į šitą dvasią. Jie nesėdi ten kaip sausos seniai sudžiūvusios sieninės gėlytės. Jie įsijaučia į tai ir tampa viso to dalimi. Bet kaip jie neapkenčia kada krikščionys įeina į Dievo Žodžio Dvasia. Jie vadina mus “fanatikais” ir “šventais šuoliuotojais”. Jie visaip stengiasi parodyti savo nepasitenkinimą ir neapykantą. Nekreipkite dėmesio į tai. Šito galima tikėtis, suprasdami, iš kur tai ateina. Tiesiog eikite pirmyn ir įeikite į garbinimą Dvasioje.

Mūsų dvasia švari. Ji gaivinanti. Ji reali, tikra. Ji rimta ir blaivi, bet tuo pačiu pilna Viešpaties džiaugsmo.
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 30

Krikščionis turi būti pertekęs Viešpatyje džiaugsmo, taip pat kaip šis pasaulis, kuris mėgaujasi ir gėrisi savo malonumuose. Ir pas krikščionis, ir pas pasauliečius – žmogiška prigimtis; ir pas tuos, ir pas kitus yra emocijos. Skirtumas tame, kad krikščioniškos širdys ir jausmai yra pilnai Šlovės Viešpatyje ir Jo meilėje, kai tuo tarpu pasauliečiai tenkina kūną.

Taigi, pasakyta, kad Jonas buvo Dvasioje Viešpaties Diena.

O-o, na jau šita eilutė iš tikro sukelia nesutarimus. Ne tai, kad taip reikia arba taip turi būti, bet kai kurie tiesiog nemato, apie ką Žodis iš tikrųjų kalba.

Mes matome, kad yra mieli žmonės, kurie Viešpaties Dieną vadina Sabatos Diena, kuri jiems yra šeštadienis. Paskui yra ir kiti, kurie Viešpaties Dieną vadina sekmadieniu, pirmąją savaitės dieną. Bet kaip galėjo būti viena iš šitų dienų arba abi iš karto, jeigu Jonas buvo Dvasioje ir gaudavo šiuos regėjimus dviejų metų laikotarpyje. Tikrumoje įvyko tai, kad Jonas buvo pakeltas Dvasioje ir perneštas į Viešpaties Dieną, kuri dar ateis. Biblija kalba apie Viešpaties Dieną ateityje, o čia Jonas mato tai, kas įvyks toje ateisiančioje dienoje. O kol kas tam, kad sutvarkyti mūsų mintis, tiksliai išsiaiškinkime, kas šiandien yra Sabata.

Sabata, kaip mes žinome iš Naujojo Testamento, NĖRA laikymasis tam tikros dienos. Mes neturime įsakymo, kad švęstumėme šeštadienį kaip Sabatą, taip pat mes neturime jokio įsakymo švęsti sekmadienį, pirmąją savaitės dieną. Tiesa tame, kad Sabata reiškia “poilsis”. Hbr. 4:8: “Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į poilsį (arba poilsio dieną), Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną. Taigi Sabatos poilsis tebepasilieka Dievo tautai (Sabatos laikymasis). Nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po Savųjų”. Jūs išgirdote pagrindinę, paskutinės šito sakinio dalies frazę? “Dievas ilsėjosi po Savųjų darbų”. Dievas davė Izraeliui septintą dieną kaip Sabatą ženklan Savųjų darbų, kada Jis sutvėrė šį pasaulį ir viską, kas buvo jame, ir užbaigė kūrybą. Jis ilsėjosi po Savųjų darbų. Jis ilsėjosi. Juk buvo nuostabu duoti žmonėms Sabatos poilsį, kada jie buvo visi vienoje vietoje, ir jie visi galėjo laikytis nustatytos dienos. Šiandien vienoje pasaulio pusėje šviesu , o kitoje tuo pačiu laiku – tamsu, tad šitai iš viso nesuveiktų. Bet tai tiesiog argumentas iš paprasto gyvenimo.

Pažiūrėkime, ko mus moko Biblija apie Sabatos poilsį (apie šeštadienio poilsį). “Nes kas įėjo į Jo poilsį”. Šis įėjimas reiškia ne tik įeiti, bet ir pasilikti šitame poilsyje. Tai yra “amžinas poilsis”, septintoji diena tai tik įvaizdis jos. “Septyni”– tai pabaiga. “Aštuoni” – tai vėl “pirma” diena. Jėzaus prisikėlimas, kuris įvyko pirmąją savaitės dieną, duoda mums amžinąjį gyvenimą ir amžinąjį Šeštadienio poilsį, nusiraminimą. Tokiu būdu, mes matome, kodėl Dievas negalėjo duoti mums kokią nors konkrečią savaitės
31 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

dieną kaip Sabatą (poilsį). Mes “įėjome” ir “pasiliekame” mūsų poilsyje, ko Izraelis negalėjo padaryti, turėdamas tik šešėlį tos tikros esmės, kuria mes džiaugiamės. Kam grįžti į šešėlį, kada mes dabar turime tikrovę ?

Kaip mes gauname šitą poilsį, arba besitęsiantį Sabatą, tai kalbama Jėzaus pakvietime. Mato Evangelijoje 11:28,29 Jis pasakė: “Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jums duosiu ramybę. Imkite ant savęs Mano jungą ir mokykitės iš Manęs;...ir jūs rasite savo sieloms poilsį” (arba laikymasis Sabatos, ne dienos, bet amžinąjį gyvenimą, Sabata). Nesvarbu, kaip sunkiai jūs vargote po savo nuodėmės našta – dešimt metų, trisdešimt metų arba penkiasdešimt metų, arba dar ilgiau, ateikite su savo išvargusiu gyvenimu, ir jūs rasite Jo poilsį (tikrą Sabatą). Jėzus duos jums poilsį.

Dabar, kuo tiksliai yra tas poilsis, kurį duos Jėzus? Iz. 28:8–12: “Visi jų stalai apvemti, nėra švarios vietos. Ką Jis pamokys ir kam paaiškins girdėtą pranešimą? Ką tik nujukintiems kūdikiams? Nes turi būti įsakymas po įsakymo; taisyklė po taisyklės; eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį. Nes, Viešpats kalbės mikčiojančiomis lūpomis ir svetima kalba šitai tautai, kuriai Jis sakė: “Tai (Sabatos) poilsis, kur gali pailsėti pavargę (arba laikymasis Jo Sabatos), tai atgaiva”. Bet jie neklausė”. Tai Izaijo pranašystė kuri išsipildė maždaug po 700 metų Sėkminių dieną, kada jie visi buvo pripildyti Šventąja Dvasia, tiksliai, taip kaip buvo pasakyta, kad taip ir įvyks. Tai yra tikras pažadėtasis Sabatas. Tokiu būdu, kada jie buvo pripildyti Šventąja Dvasia, jie nusiramino, nutraukė savo pasaulietiškus darbus, savo pasaulietiškus reikalus, paliko savo piktus kelius. Šventoji Dvasia ėmėsi darbuotis jų gyvenime. Jie įėjo į poilsį, kuris buvo jų poilsis, jų Sabatas. Tai ne diena ir ne metai, bet amžinai būti pripildytu ir palaimintu Šventojoje Dvasioje. Tai kada jūs pabaigiate, o Dievas daro. Tai Dievas jumyse nori ir veikia pagal Savo palankumą.

Leiskite man padaryti dar vieną pastabą, tiems, kurie švenčia šeštadienį, kurie pareiškia, kad jeigu mes susirenkame sekmadienį, pirmąją savaitės dieną, tai mes susirenkame neteisingą dieną. Štai ką antrajame amžiuje parašė Justinas: “Sekmadieni vyksta visų susirinkimas, kas gyvena miestuose ir kaimuose, skaitomas skyrius iš apaštalų memuarų ir rankraščių, kiek leidžia laikas. Kada baigiasi skaitymas, vedantysis savo kalboje duoda pamokymus ir nurodymus sekti šituos žinomus darbus. Paskui visi mes atsistojame, kad bendrai kartu pasimelsti. Maldos pabaigoje, kaip mes aprašėme, prieš mus padedama duona ir vynas, vyksta dėkojimas ir susirinkimas atsako: “Amen”. Paskui gabalėliai išdalinami kiekvienam dalyviui ir išnešiojami diakonų į namus tiems, kurie nedalyvavo. Paskui turtingi ir kurie turi norą aukoja pagal laisvą valią ir tai kas surinkta įteikiama pirmininkaujančiam, kuris rūpinasi našlaičių, našlių, kalinių, ateivių poreikiais”. Tokiu būdu mes matome, kad tie, kurie tvirtina, kad ankstyvoji bažnyčia laikėsi žydų tradicijos rinktis paskutiniąją savaitės dieną,
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 32

nenusimanantys istoriniuose šaltiniuose ir todėl nesukelia pasitikėjimo.

O-o, žmonės gali ateiti pas Jį ir rasti šį poilsį. Visos širdys verkia dėl šio poilsio, bet daugelis nežino kur rasti atsakymą. Todėl jie bando nuraminti šitą verksmą religiniu laikymusi tam tikrų dienų procesu arba priimdami denominacinius mokymus ir dogmas. Bet nusivylę daugelis pradeda gerti, rūkyti ir leidžia įvairius kūniškus nesaikingumus, galvodami, kad iš pasaulio malonumų gali būti koks nors pasitenkinimas. Bet tame poilsio nėra. Jie rūko ir vartoja vaistus norėdami nuraminti savo nervus. Bet nėra poilsio žemiškuose apžavų gėrimuose. Jiems reikia Jėzaus. Jiems reikalinga dangiška priemonė, Dvasios poilsis.

Tada daugelis iš jų vaikšto sekmadieniais į bažnyčią. Tai gerai, bet net ir ten jie neturi supratimo, kaip prisiartinti prie Dievo ir kaip Jį garbinti. Jėzus pasakė, kad tikrasis garbinimas – Dvasioje ir tiesoje (Jono 4:24). Bet koks garbinimas jūsų bažnyčioje, kuri tiek mažai žino apie Dievą, kad per Kalėdas siūlo Santą Klausą (Senį Šaltį) ir per Velykas – triušius, margučius? Iš kur jie paėmė visa tai? Jie paėmė tai iš pagonių ir padarė bažnytinio mokymo dalimi. Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį ir prisipildo Šventąja Dvasia, tai jis užbaigia visus panašius dalykus. Jis randa poilsį savo sielai. Jis tikrai pradeda gyventi ir mylėti Dievą ir garbinti Jį.

Dabar grįšime prie mūsų Rašto vietos. Dabar mes žinome kas tikrai nėra Viešpaties Diena. Jeigu tai ne šeštadienis ir ne sekmadienis, tuomet kas tai? Gerai, pažiūrėsime tokiu būdu. Šiandien, žinoma ne Viešpaties Diena. Tai žmogiška diena. Tai žmogiški reikalai, žmogiški darbai, žmogiška bažnyčia, žmogiškos idėjos apie garbinimą, viskas žmogiška, nes tai žmogiškas pasaulis (kosmosas). BET VIEŠPATIES DIENA ATEINA. Tikrai taip. Paprasčiausiai tuo laiku, Jėzaus Kristaus Apreiškimo laiku, Jonas buvo pakeltas Dvasia ir nuneštas Dvasia į tą ateinančią Didingą Dieną. Viešpaties Diena – tai kada žmogiškos dienos užbaigtos. Šio pasaulio karalystės taps mūsų Dievo karalystėmis. Viešpaties Diena, kai užgrius teismai ir po šito ateis tūkstantmetė karalystė. Šiandien šis pasaulis su Krikščioniu daro viską, ką nori. Jie juos visaip pravardžiuoja, šaiposi iš jų. Bet štai ateina ta didi ir reikšminga diena, kada jie dejuos ir šauks, nes ateina Avinėlis rūstybėje teisti šito pasaulio. Štai kada teisiesiems bus su Viešpačiu diena, nes nedorėliai sudegs ir teisieji vaikščios ant jų pelenų tūkstantmetėje karalystėje. Malachijo 4:3: “Jūs mindžiosite nedorėlius, ir jie bus pelenai po jūsų kojomis tą dieną, kai Aš tai padarysiu, – sako Kareivijų Viešpats”.


BALSAS TARSI TRIMITO

Apr. 1:10. “...Ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą”.
33 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Jonas buvo Dvasioje, ir jam būnant Dvasioje, jis pamatė didžią ir nuostabią Viešpaties Jėzaus dieną ir visą Jo šventą jėgą. Ateitis tarsi atsivėrė, nes Dievas ruošėsi išmokyti jį. Jonas nepasakė, kad tai buvo trimitas. Tai buvo panašu į trimito garsą. Taigi, trimitas skamba ypatingo būtinumo atveju. Tai panašu į tautą atvykstančio pasiuntinio, karaliaus šauklio. Jis trimituoja. Tai skubus signalas. Žmonės susirenka, kad išgirstų. (Izraelis visada susirinkdavo trimitui gaudžiant.) Kažkas svarbaus turi įvykti. “Išgirskite”. Ir taip, šitame balse buvo toks pat būtinumas atsišaukimo, kaip skambant trimitui. Jis buvo aiškus, skardus ir prikeliantis. O! Kad mes galėtume girdėti Dievo balsą, kaip trimito skambėjimas tą dieną, nes tai “Evangelijos Trimitas”, skambantis “Pranašystės Žodžiu”, kad mes žinotume ir pasiruoštume tam, kas ištiks šitą žemę.


ĮSAKYMAS RAŠYTI

Apr. 1:11. Sakantį: “Aš Esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis; Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms, esančioms Azijoje: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Teatyrus, į Sardes, į Filadelfiją, į Laodikėją”. Štai kas. Pirmasis ir Paskutinysis, Alfa ir Omega: VISKAS. Vienas tikrasis Dievas. Balsas ir Dievo Žodis. Tikrovė ir tiesa jau arti. Štai ką tai reiškia – būti Dvasioje! Aišku, būti Dievo artume ir klausyti iš Jo. “Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms”. Balsas, kuris ištarė Jo žodį Edeno Sode ir ant Sinajaus kalno, balsas, kurį išgirdo puikioje šlovėje ant Atsimainymo kalno, tas balsas vėl suskambėjo, šį kartą su pilnu ir galutiniu Jėzaus Kristaus apreiškimu septynioms bažnyčioms.

“Užrašyk šituos regėjimus, Jonai, liudijimui ateinantiems amžiams, nes jie yra tikros pranašystės, kurie turi išsipildyti. Užrašyk juos ir išsiųsk juos, kad jie visi sužinotų”.

Jonas atpažino tą balsą. O–o, jūs atpažinsite tą balsą, kada Jis šaukia, jeigu jūs esate vienas iš tų, kurie Jo.


AUKSINIAI ŽIBINTAI

Apr. 1:12. “Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbančio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintus”. Jonas nesako, kad jis atsigręžė pažiūrėti kieno tai balsas, bet jis atsisuko pamatyti šitą balsą. O, man tai patinka. Jis atsisuko pamatyti balsą. Šitas balsas ir šis asmuo yra vienas ir tas pats. Jėzus yra ŽODIS. Jono 1:1–3: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę”.
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 34

Jeigu jūs iš tikrųjų galėsite pamatyti Žodį, tai jūs pamatysite Jėzų.

Kada Jonas atsisuko, jis pamatė septynis auksinius žibintus. Iš tikrųjų tai buvo žibintai. Ir remiantis 20 eilutę, tai yra septynios bažnyčios: “Septyni žibintai, kuriuos tu matei – tai septynios bažnyčios”. Vargu ar gali žvakės simbolizuoti bažnyčias. Žvakė dega kurį laiką, bet paskui sudega. Ji pasibaigia. Ir nieko daugiau ten nebeliktų. Bet žibintuose yra trukmės charakteristika, kurios nėra žvakėse.

Jeigu jūs norite turėti nuostabų žibintuvo aprašymą, tai perskaitykite apie jį Pranašo Zacharijo Knygoje 4:1–6: “Angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl sugrįžo ir žadino mane, kaip žmogus žadinamas iš miego. Jis paklausė: “Ką matai?” Aš pasakiau: “Matau, štai žibintuvas visas auksinis ir dubuo jo viršuje. Septynios lempos yra ant jo. Jo viršuje esančios lempos turi po septynis snapelius. Prie jo yra du alyvmedžiai: vienas dubens dešinėje, o kitas jo kairėje”. Aš paklausiau Angelo, kuris kalbėjosi su manim: “Kas tai, yra mano Viešpatie?” Angelas, kalbantis su manim, man atsakė: “Ar nežinai, kas tai yra?” Aš atsakiau: “Ne, mano Viešpatie”. Tada atsakydamas jis tarė: “Tai yra Viešpaties Žodis Zorobabeliui, reiškiantis: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet Mano Dvasia!’ – sako Kareivijų Viešpats”. Čia dar vienas žibintuvas iš gryno aukso. Jis dega skaisčiai, nes jis pilnas aliejaus, kuris teka iš dviejų alyvmedžių, stovinčių abiejose pusėse. Šitie du medžiai simbolizuoja Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą, ir žinoma, aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią, vienintelį, Kas gali duoti tautai Dievo šviesą. Viskas apie ką Angelas kalbėjo Zacharijui, buvo “tai, ką tu matai, reiškia, kad bažnyčia nieko negali daryti ir pasiekti savo asmenine galybe ir jėga, bet Šventąja Dvasia”.

Dabar apžiūrėsime šitą žibintuvą. Jūs pastebėsite, kad jame platus dubuo arba rezervuaras, centre septynių atsišakojimų, išeinančių iš jo. Tas dubuo pripildytas aliejaus, kuris teka septyniais dakčiais, išdėstytais septyniuose atsišakojimuose. Tai tas pats aliejus, kuris septynių vamzdelių galuose dega ir šviečia. Šita šviesa niekados negęsta. Kunigai nuolatos papildo indą aliejumi.

Aliejinė buvo uždegama ypatingu būdu. Iš pradžių kunigas pradėdavo imti ugnį nuo šventojo aukuro, kuris pirmą kartą buvo uždegtas nuo Dievo ugnies. Pirmučiausia jis uždegdavo tą lempą, kuri buvo dubens viršuje. Paskui jis nuo liepsnos pirmos lempos uždegdavo antrą lempą. Trečioji lempa paimdavo ugnį nuo antros lempos, taip pat nuo trečios paimdavo ketvirtoji ir t. t., iki tol, kol užsidegdavo visos septynios lempos. Šita šventa ugnis nuo altoriaus, persiduodanti nuo vienos aliejinės kitai aliejinei, yra nuostabus Šventosios Dvasios atvaizdavimas septyniuose Bažnyčios Perioduose. Pirmasis išsiliejimas Sekminėse (išsiliejimas, kuris atėjo tiesiai nuo Jėzaus Malonės Sosto) per visus septynis periodus suteikia Jo Bažnyčiai ir tobulu būdu parodo, kad Jėzus Kristus vakar,
35 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

šiandien ir per amžius tas pats Dievas, niekada nesikeičiantis Savo esme ir Savo keliuose.

Jono Ev. l5-me skyr. Jėzus pasakė: “Aš esu Vynmedis, – jūs Mano šakelės”. Jis – pagrindinis Vynmedis, augantis iš originalios šaknies, iš originalios sėklos, kuris turi savyje gyvybę. Taigi, vynmedis neneša vaisiaus; tai daro šakelės. Dabar pažiūrėkite: jūs galite paimti citrusinį medį, toki kaip apelsinas, ir įskiepyti greipfruto šakelę, citrinos šakelę, mandarino šakelę ir kitas panašios veislės šakeles, ir visos jos augs. Bet šios įskiepytos šakelės neišaugins apelsinų. Ne, draugai. Citrinos šakelė išaugins citrinas, greipfruto šakelė išaugins greipfrutus ir taip toliau. Tačiau šitos šakelės sukeros nuo gyvybės, kuri yra šitame medyje. Bet jeigu kada nors išaugs nauja šakelė iš to paties medžio, tai ji bus apelsino šakelė, ir ji išaugins apelsinus. Kodėl? Nes gyvybė šitoje šakelėje ir gyvybė tame kamiene vienoda, kai su kitomis įskiepytomis šakelėmis to nebuvo. Ištakos šitų įskiepytų šakelių kitos rūšies gyvybė, iš kitų šaknų, iš kitų medžių, iš kitų sėklų. O, jie išaugins gerus vaisius, bet jie neišaugins apelsinų. Jie negali, nes jie ne originalas.

Ir tokiu būdu su bažnyčia. Vynmedis buvo suskaidytas, ir į jį buvo įskiepytos šakelės. Jie įskiepijo baptistų šakeles, metodistų šakeles, presbiterionų šakeles ir sekmininkų šakeles. Ir ant šitų šakelių išauga baptistiniai, metodistiniai, sekmininkiški ir presbiterioniški vaisiai. (Denominacijų sėklos, iš kurių išauga jų vaisius). Bet jeigu vynmedis kada nors išaugins savo šakelę, tai ta šakelė bus lygiai tokia pati, kaip pats vynmedis. Tai bus tos pačios kilmės šakelė, kuri išaugo Sekminių dieną. Kalbės kalbomis, pranašaus, turės savyje jėgą ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus ženklus. Kodėl? Nes ji pražįsta iš paties vynmedžio natūralių šaltinių. Suprantate ji nebuvo įskiepyta į vynmedį; ji buvo GIMUSI vynmedyje. Kai buvo įskiepytos tos kitos šakelės, viskas ką jos galėjo daryti, tai auginti savuosius vaisius, kadangi jos nebuvo gimusios iš to vynmedžio. Jos nežino apie originalų gyvenimą ir originalų vaisių. Jos negali žinoti, kadangi jos neišaugo iš jo. Bet jeigu jos būtų gimusios iš jo, tada tas pats gyvenimas, kuris buvo originaliame stiebe (Jėzuje), būtų praėjęs pro jas ir pasireiškęs per jas. Jono 14:12: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš dariau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas Savo Tėvą”.

Denominacijos, kurios valdomos žmogaus, negali būti gimusios iš Dievo; nes NE ŽMOGUS, bet Dvasia teikia gyvybę.

Kaip jaudinančiai įdomu matyti, kaip šitos septynios aliejinės traukia gyvybę ir šviesą iš šaltinio, kuris tame pagrindiniame dubenyje, nes ten panardintos jų dagtys. Čia aprašytas kiekvieno bažnyčios periodo pasiuntinys. Jo gyvybė Šventosios Dvasios ugnyje. Jo dagtis (gyvenimas) panardintas Kristuje. Per tą dagtį jis traukia į save Paties Jėzaus gyvybę,
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 36

ir šita gyvybe jis duoda bažnyčiai šviesą. Kas tai per šviesa kurią jis duoda? Ta pati šviesa, kuri buvo uždegta pirmoje lempoje. Ir per visus amžius iki mūsų laikų paskutinės dienos pasiuntinio, ta pati gyvybė ir ta pati šviesa, pasirodęs gyvenimu, kuris paslėptas su Kristumi Dieve.

Tą patį mes galime pasakyti ne tik apie pasiuntinius, bet čia dramatiškai aprašytas kiekvienas tikrasis tikintysis. Jie visi maitinasi iš to paties šaltinio. Visi jie buvo panardinti į tą patį indą. Jie mirė sau ir jų gyvenimai paslėpti su Kristumi Dieve. Jie buvo užantspauduoti Šventąja Dvasia. Ef. 4:30: “Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai”. Niekas negali išplėšti jų iš Jo rankos. Jų neįmanoma papirkti. Jų matomas gyvenimas dega ir spindi, skleisdamas šviesą ir Šventosios Dvasios pasireiškimą. Vidinis, nematomas jų gyvenimas paslėptas Dieve ir maitinasi Viešpaties Žodžiu. Šėtonas negali jų paliesti. Net mirtis negali jų paliesti, nes mirtis neteko savo geluonies; kapas prarado savo pergalę. Padėka Dievui jie turi pergalę Viešpatyje ir per Viešpatį Jėzų Kristų. Amen ir amen.



JAU NEBE KUNIGAS

Apr. 1:13. “O septynių žibintų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta”.

Štai Jis stovi, panašus į Žmogaus Sūnų. Kaip brangakmenis žiedo viduryje, taip Jis pašlovintas bažnyčių vidury. Tai Viešpaties Diena; kadangi Jonas mato Jį stovinti ne kaip kunigą, bet kaip ateinantį Teisėją. Aukso juosta daugiau nebejuosia juosmens, kaip nešiodavo kunigas tarnaudamas Dievui Šventoje Vietoje, bet ji dabar per Jo petį, nes Jis dabar jau nebe kunigas, bet TEISĖJAS. Čia išsipildo Jono 5:22: “Ir Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui”. Jo tarnavimas atliktas. Kunigystė baigta. Pranašystės dienos užbaigtos. Čia Jis stovi, apsijuosęs, kaip TEISĖJAS.


SEPTYNKARTĖ JO ASMENYBĖS ŠLOVĖ

Apr. 1:14–16. “Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna. Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu”.

Kiek jaudinančiai ir įkvepiančiai buvo Jėzaus pasirodymas Jonui, kuris buvo tremtyje dėl Žodžio, ir štai, Gyvasis ŽODIS dabar stovi prieš jį.
37 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Koks nušviečiantis regėjimas, kiekviena aprašyta detalė turi reikšmę. Koks Jo šlovingos Asmenybės apreiškimas!

1. Jo plaukai balti kaip sniegas

Jonas pirmasis pastebi ir užsimena apie Jo plaukų baltumą. Jie buvo balti, akinantys, kaip sniegas. Tai ne dėl Jo amžiaus. O ne. Spindintys balti plaukai reiškia ne amžių, bet patirtį, subrendimą ir išmintį. Amžinasis neturi amžiaus. Ką reiškia Dievui laikas? Laikas Dievui mažai ką reiškia, bet išmintis reiškia daug. Kaip ir tuomet, kada Saliamonas paprašė Dievo išminties, kad teistų Izraelio tautą. Štai Jis ateina, visos žemės Teisėjas. Jis bus vainikuotas išmintimi. Štai ką reiškia balti ir spindintys plaukai. Pažiūrėkite apie tai Danieliaus 7:9–14: “Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. Ugnies srovė tryško ir tekėjo nuo Jo. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knygos buvo atverstos. Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį. Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko. Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi Žmogaus Sūnų, Jis buvo privestas prie Amžinojo ir Jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir Jo karalystė – nesunaikinama”. Štai taip. Danielius matė Jį su šitais baltais plaukais. Jis buvo Teisėjas atverčiantis knygas ir teisiantis pagal jas. Danielius matė Jį ateinantį debesyse. Tiksliai tai ką matė Jonas. Jie abu Jį pamatė lygiai taip pat. Jie pamatė Teisėją su teisėjo juosta per petį, stovintį švarų ir šventą, pilną išminties, pasiruošusį tiesoje teisti šį pasaulį. Aleliuja.

Net pasaulis supranta šią simboliką, nes senovėje pasirodydavo teisėjas ir sušaukdavo teismą. Jis buvo užsidėjęs baltą peruką ir ilgus drabužius, kas reiškė Jo visišką valdžią (aprengtas nuo galvos iki kojų) vykdyti teisingumą.

2. Jo akys kaip ugnis

Pagalvokite apie tai. Tos akys, kurios karta buvo uždengtos sielvarto ir gailesčio ašaromis. Tos akys, kurios verkė dėl užuojautos prie Lozoriaus kapo. Tos akys, kurios nežiūrėjo į galvažudžių piktadarybę, kurie prikalė Jį prie kryžiaus, bet sielvartaudamas Jis meldė: “Tėve, atleisk jiems”. Dabar šitos akys – ugnies liepsna, Teisėjo akys, Kurios atlygins tiems, kurie atstūmė Jį.

Iš visų žmogiškų emocijų, kurias Jis parodė, būdamas Žmogaus Sūnumi − buvo tai, kad Jis dažnai verkė.
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 38

Tačiau už šio verksmo ir už šito sielvarto Jis buvo vis dar tas pats Dievas.

Tos pačios akys matė regėjimus. Jos žiūrėjo giliai į žmonių širdis, skaitydamos jų mintis ir žinodamos visus jų kelius. Tas, kurio mirtingos akys spindėjo, buvo Dievas, Kuris šaukė jiems, nežinantiems, Kas Jis buvo: “Jeigu netikėsite, kad Aš Esu, – mirsite savo nuodėmėse”. Jono 8:24. “Jei Aš nedarau Savo Tėvo darbų – netikite Manimi! O jeigu darau (Mano Tėvo darbus) ir Manimi netikite, – tikėkite darbais ...” Jono 10:37-38. Kaip senovėje Jeremijas, jis buvo verkiantis pranašas, nes žmonės nepriėmė Dievo Žodžio ir atmetė apreiškimą.

Šios liepsnojančios Teisėjo akys net dabar įsimena kiekvieno kūno gyvenimą, apžvelgdamos visą žemę, kur niekas negali pasislėpti, Jis žino viską. Jis žino širdies troškimus ir žmonių ketinimus. Nėra nieko paslėpto, kas nebūtų atidengta, nes viskas atidengta Jam, Kuriam mes pasirodysime. Pagalvokite apie tai, Jis žino, apie ką jūs galvojate netgi dabar.

Taip, čia Jis stovi kaip Teisėjas liepsnojančiomis akimis, kad vykdytų teismą. Malonės diena baigėsi. Oi–oi, šie žmonės turi atgailauti ir ieškoti Jo veido teisume, kol dar yra laikas. Kad Jo prieglobstis taptų jų pagalve, prieš tai kaip ši žemė išnyks ugnyje.

3. Jo kojos panašios į skaistvarį

“Jo pėdos buvo panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį” [geltonas varis.–Red.]. Varis pasižymi savo tvirtumu. Nėra žinoma nieko kito, ką galima būtų užgrūdinti kartu su juo. Bet šis varis, kuris naudojamas Jo pėdų aprašymui, ypatingas dar tuo, kad jis turi išlaikyti išbandymą ugnies krosnyje, išbandymą, per kurį niekas kitas nepraeina. Tai visiška tiesa. Nes varis reiškia Dievo Teismą: Teismą, kurį Dievas nutarė ir įvykdė. Jono 3:14–19: “Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus Vardo. O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti”. Skaičių 21: 8–9: “Viešpats sakė Mozei: “Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant karties! Kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas”. Mozė padarė varinę gyvatę ir iškėlė ją ant karties. Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi”. Izraelis nusidėjo. Nuodėmė turi būti pasmerkta. Taigi, Dievas įsakė Mozei pritvirtinti varinę gyvatę ant karties, ir tas, kuris pažvelgdavo į ją, buvo išgelbėtas nuo bausmės už padarytą nuodėmę.
39 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Varinė gyvatė ant karties simbolizavo nuodėmę nuo Edeno Sodo, kur gyvatė suviliojo Ievą, priversdamas ją nusidėti. Varis kalba apie teismą, kaip tai matyti iš varinio aukuro, kur auka ant aukuro susilaukdavo bausmės už nuodėmę. Kada pranašo Elijo dienomis Dievas nuteisė Izraelį už nuodėmes, Jis užlaikė lietų, ir įkaitę dangūs pasidarė kaip varis. Iš šitos iliustracijos mes matome, kad gyvatė ant karties vaizduoja jau nuteistą nuodėmę, nes jis padarytas iš vario, parodantis, kad Dievo teismas jau nuteisė nuodėmę. Tuomet kiekvienas, kas pažvelgdavo į tą gyvatę ant karties, priimdami jojo reikšmę, išgydavo, nes tai buvo išgelbėjimo darbas nuo Viešpaties.

Gyvatė ant karties – tai palyginimas to, ką atėjo į žemę įvykdyti Jėzus. Jis tapo kūnu tam, kad priimti ant Paties Savęs Dievo teismus už nuodėmę. Aukuro pagrindas buvo iš tvirto vario, kuris simbolizavo Avinėlį, paaukotą prieš pasaulio sutvėrimą. Jis buvo nuteistas jau tada, kai dar nebuvo nusidėjėlių. Kadangi išgelbėjimas pilnai nuo Viešpaties, Jis vienas paspaudė Dievo rūstybės vyno spaustuvės pedalą. Jo drabužis buvo suteptas Jo Paties krauju. Teisingo teismo ir Dievo rūstybės ugnies krosnis tapo Jo dalimi. Jis nukentėjo, teisus už neteisiuosius. “Tu vertas, Dievo Avinėli, nes Tu išpirkai mus Savo Paties krauju”. Jį kankino už mūsų nusikaltimus, jį sumušė už mūsų neteisybes, mūsų pasaulio bausmė krito ant Jo ir Jo žaizdomis esame išgydyti. Viešpats pasiėmė ant Savęs visų mūsų nuodėmes. Jis taip nukentėjo, kaip niekas niekada nekentėjo. Dargi iki kryžiaus, ant Jo pasirodė kraujo prakaito lašai, kaip kraujas iš Jo kūno, nes didelėse ateinančio sunkaus išbandymo kančiose, pats kraujas tekėjo iš Jo venų. Luko Ev. 22:44: “Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn”.

Bet vieną kartą tos varinės pėdos atsistos ant šitos žemės. Jis bus visos žemės Teisėjas, ir Jis teis žmoniją teisingu ir tobulu būdu. Ir niekas negalės išvengti to teismo. Neišsisuks nuo teisingumo. Nuolaidžiavimo nebus. Neteisus pasiliks neteisiu, nedoras pasiliks nedoru. Nesikeičiantis Dievas nesikeičia, ir Jis nepasikeis. Šitos varinės pėdos sutriuškins priešą. Jos sunaikins antikristą, žvėrį ir atvaizdą, ir viską kas bjauru Jo akivaizdoje. Jis sugriaus bažnytines sistemas, kurios priėmė Jo Vardą tik tam, kad iškreipti šitą spindesį ir slopino antikristo dvasia. Nedorėliai, ateistai, agnostikai, modernistai, liberalai – jie visi bus ten. Ten bus mirtis, pragaras ir kapas. Tačiau, taip ir bus. Nes kada Jis ateis, knygos bus atverstos. Štai kada pasirodys: drungna bažnyčia ir penkios paikos mergelės. Jis atskirs avis nuo ožių. Kada Jis ateis, Jis elgsis kaip valdytojas savo karalystėje, nes tai Jo, o su Juo bus tūkstančių tūkstančiai, Jo nuotaka, kuri Jam tarnauja. Šlovė! Oi, dabar arba niekada. Atgailaukite kol dar nevėlu. Pabuskite iš mirties ir ieškokite Dievo, kad prisipildytume Jo Dvasia, arba prarasite amžiną gyvenimą. Padaryk tai dabar, kol yra dar laiko.
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 40

4. Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas

Dabar, ką simbolizuoja šie vandenys? Paklausysime apie tai Apr.l7:15: “Vandenys, kuriuos regėjai,...yra žmonės, minios, tautos ir kalbos”. Jo balsas buvo kaip balsas daugybės žmonių. Kas tai? Tai teismas. Nes tai daugybės liudytojų balsai, kurie per visus amžius Šventąja Dvasia liudijo apie Kristų ir pamokslavo Jo Evangeliją. Tai kiekvieno žmogaus balsas, pakilusio teisme prieš nusidėjėlį, kuris nepriėmė perspėjimo. Septinių pasiuntinių balsai skambės garsiai ir aiškiai. Tie ištikimi pamokslininkai, kurie pamokslavo gelbstinčią Jėzaus jėgą, kurie pamokslavo vandens krikštą Jėzaus Vardu, kurie pamokslavo pripildymą Šventąja Dvasia ir jėga, kurie stovėjo už Žodį labiau, negu už savo gyvybę; visi jie buvo Jėzaus Kristaus balsu, skambančiu per Šventąją Dvasią amžių bėgyje. Jono 17:20: “Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės”.

Ar jūs susimąstėte kada nors apie tai, kaip yra baisu žmogui, kai beviltiškai artėja katarakta? Dabar, įsivaizduokite sau žmogaus riksmą, kada jis artėja prie savo tikros pražūties. Lygiai taip pat artinasi Teismo Diena, kada daugybės balsų šauksmas pasmerkia ir nuteisia tave, nes tu neįsiklausei ir jau vėlu. Išgirsk tą pačią valandą. Nes šiuo momentu jūsų mintys užrašomos danguje. Ten jūsų mintys skamba garsiau, nei jūsų žodžiai. Kaip farizėjas, kuris daug pareikšdavo lūpomis, bet neklausė Viešpaties, kol galiausiai tapo vėlu, širdis jo sugedo ir supyko, ir dabar tai gali tau būti paskutinis kvietimas, kad išgirstum Žodį ir priimtum jį ir turėtum amžiną gyvenimą. Bus per vėlu, kada tu priartėsi prie to daugybės pasmerkimo balsų šauksmo ir pražūties.

Bet jūs kada nors atkreipėte dėmesį, kokiu maloniu ir atpalaiduojančiu gali būti tekančio vandens čiurlenimas? Aš mėgstu žvejoti, ir man patinka tokia vieta, kur čiurlena vanduo ir pliuškena. Aš atsigulu ant nugaros ir su malonumu klausausi, kaip jis kalba mano širdžiai apie ramybę ir džiaugsmą. Kaip džiugu, kada inkaras užmestas dangiškame poilsyje, iš kur Viešpaties balsas kalba taiką, kaip paskelbė atskiriančių vandenų Žodis. Kaip mes turime būti dėkingi už tai, kad girdime Jo meilės balsą ir matome rūpinimąsi, vadovavimą, ir apsaugą. Ir vieną kartą mes išgirsime, kaip prabils tas pats saldus balsas, neteisdamas, bet sveikindamas mus, kurių nuodėmės buvo atleistos Jo krauju, kieno gyvenimas buvo pripildytas Dvasia ir kurie vaikščiojo Žodyje. Išgirsti daugybę sveikinančių balsų, kai tave supa minia žmonių įtikėjusių į amžinąjį gyvenimą, kas gali būti brangiau tai? O, nėra nieko panašaus tam. Aš meldžiu, kad jūs išgirstumėte Jo balsą ir suminkštėtumėte savo širdy, ir priimtumėte Jį kaip jūsų Karalių.

O, jeigu jūs būtumėte matę tai. Tai buvo vandenys, kurie sunaikino šitą pasaulį, bet tai buvo tie patys vandenys, kurie išgelbėjo Nojų, o taip pat išsaugojo Nojui visą žemę.
41 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Klausykite Jo balso, balso Jo tarnų, kada Jis kviečia atgailai ir gyvenimui.

5. Jo dešinėje rankoje buvo septynios žvaigždės

“Savo dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes”. Dabar mes, aišku, jau žinome iš dvidešimtos eilutės, kas tos septynios žvaigždės. “Paslaptis septynių žvaigždžių yra ta, jie yra septynių bažnyčių angelai (pasiuntiniai)”. Dabar mes čia jokiu būdu negalime suklysti, kadangi Jis išaiškino tai mums. Šitos septynios žvaigždės yra pasiuntiniais sekantiems septyniems bažnyčios periodams. Jie nepaminėti vardais. Tik pasakyta, kad jų septyni, po viena kiekvienai epochai. Nuo Efezo Periodo ir iki Laodikėjos Periodo kiekvienas pasiuntinys atnešdavo tiesos žinią tautai, saugiai pristatydamas ją, Dievo Žodį, kiekvienam bažnyčios periodui atskirai. Kiekvienas laikėsi jo. Jie buvo tvirti savo ištikimybe originaliai šviesai. Ir kai kiekviena epocha atsitraukdavo nuo Dievo, Jo ištikimasis pasiuntinys gražindavo tą epochą atgal prie Žodžio. Jų jėgos buvo iš Dievo, kitaip jie nebūtų galėję įveikti šitos srovės. Jis saugojo juos, nes niekas negalėjo išplėšti jų iš Jo rankų, ir niekas negalėjo atskirti jų nuo Dievo meilės, nei ligos ir įbauginimai, nei badas ir skurdas, nei kalavijas, nei gyvenimas ir nei mirtis. Jie iš tikro atidavė save Jam ir buvo saugomi Jo visagalybe. Jiems nerūpėjo persekiojimai esantys jų kelyje. Skausmas ir pajuokos buvo priežastimi atiduoti Dievui garbę, kadangi jie palaikė verčiau kentėti dėl Jo. Ir dėkingumui už Jo išgelbėjimą, jie degė Jo gyvenimo šviesa ir atspindėjo Jo meilę, kantrybę, romumą, susivaldymą, švelnumą, ištikimybę. Ir Dievas palaikė juos stebuklais ir ženklais. Juos kaltino, kad jie fanatikai ir “šventi šuoliuotojai”. Iš jų tyčiojosi, juos smerkė organizacijoje, bet jie išsaugojo ištikimybę Žodžiui.

Tai visai nesunku – būti ištikimam tikėjimo mokymui. Tai lengva, kadangi kaip tik už viso to stovi šėtonas. Bet visai kas kita būti ištikimam Dievo Žodžiui ir grįžti į tai, ką padarė Žodis originale po Sekminių, kai išsiliejo Šventoji Dvasia. Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad Romos katalikų bažnyčia turbūt yra teisingiausia, kadangi visus tuos metus ji ištikima tam į ką ji tiki, ir ji auga toliau ir nesikeičia. Tai visiškai ne taip. Bet kuri bažnyčia, palaikoma vyriausybės, su savo asmeniniu mokymu, kuris visiškai nėra Žodis, ir be išreikšto tarnavimo, visam tam tik sudaro geras sąlygas šėtono iškėlimui, ir tokia bažnyčia, aišku, galėjo gyvuoti. Tai ne kriterijus. Bet kada jūs galvojate apie šitą mažą žmonių grupelę, kuriuos pjaustė į gabalus, metė liūtams sudraskyti, varinėjo iš vietos į vietą, ir jie vis tiek išliko ištikimais Žodžiui, štai šie neabejotinai turi būti Dievo žmonės. Kaip jie iškentė šitą tikėjimo kovą ir ėjo toliau: ŠTAI stebuklas!

Tai paguoda ne tik septynių bažnyčios periodų pasiuntiniams. Kiekvienas tikras tikintysis yra Dievo rankoje ir gali semtis iš Jo meilės ir jėgos ir naudotis visu tuo, ką turi Dievas tikinčiajam.
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 42

Ką Dievas duoda pasiuntiniui ir kaip Jis laimina ir naudoja pasiuntinį – tai visiems tikintiesiems Jo gerumo ir rūpinimosi VISAIS Jo kūno nariais pavyzdys. Amen.

6. Dviašmenis kalavijas

“Iš Jo burnos išėjo aštrus dviašmenis kalavijas”. Laiške Žydams 4:12: “Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus”. Iš Jo burnos išėjo aštrus dviašmenis kalavijas, kuris yra DIEVO ŽODIS. Apr. 19: 11 – 16: “Ir aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; Jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant Jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik Jis Pats. Jis apsirengęs kraujyje pamirkytu drabužiu. Jo Vardas – Dievo Žodis. Paskui Jį sekė dangaus kariaunos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. Iš Jo burnos išėjo aštrus dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Jis ganys jas geležine lazda. Jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą. Ant Jo drabužio, ir ant strėnų užrašytas vardas: “KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS”.

Jono 1:48. “O Natanaelis Jam sako: “Iš kur mane pažįsti?” Jėzus atsakė: “Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš mačiau tave”. Štai kas. Kada Jis ateis, šis Žodis ateis prieš visas tautas ir visus žmones. Ir niekas negalės tam pasipriešinti. Jis atidengs kas guli kiekvieno širdyje, kaip Jis padarė tai su Natanaeliu. Dievo Žodis parodys, kas vykdė Dievo valią, o kas ne. Jis atskleis slaptus kiekvieno žmogaus darbus ir parodys, kodėl jis tai padarė. Jis atskirs skyrium. Apie tai pasakyta Laiške Romiečiams 2:3: “Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teismo?!” Paskui tęsinyje kalbama kaip Dievas ruošiasi teisti žmones. Štai čia, nuo 5 iki 17 eilutės. Užsispyrusi neatgailaujanti širdis bus teisiama. Bus teisiami darbai, teisiami norai. Dievas neatsižvelgs į asmenį, bet visi bus teisiami šiuo Žodžiu, niekas to neišvengs. Tie, kurie girdėjo, bet nepaklausė, bus teisiami tuo, ką jie išgirdo. Tie, kurie ramino save pareikšdami, kad įtikėjo į tai, bet negyveno tuo, bus teisiami. Visos paslaptys išaiškės, apie juos kalbės ant kiekvieno kampo. O, tuomet mes tikrai suprasime istoriją. Neliks jokių, įvairių laikų, paslapčių.

Bet jūs žinote, kad Jis atidengia žmonių širdžių paslaptis šitame amžiuje, kuriame mes gyvename? Kas dar, išskyrus Patį Žodį, galėtų apreikšti širdžių paslaptis? Žydams 4:12: “Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus”.
43 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Tai yra Žodis. Jis vykdo tai, kam Jis buvo siųstas, nes Jis (Žodis) pilnas jėgos. Tai ta pati Dvasia, kuri buvo Jėzuje (Žodyje), kuri vėl darbuojasi bažnyčioje šitame paskutiniajame periode, kaip paskutinis ženklas, bandanti ištraukti žmones iš po pasmerkimo, nes jie, kurie atmeta Jo (Žodį) jau yra nuteisti, kryžiuodami Jį iš naujo. Hbr. 6:6: “Tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai”.

Apaštalas Paulius pasakė, kad Žodis atėjo, kaip ir balsas jėgoje. Pamokslaujantis Žodis tikrai pademonstravo patį save. Panašiai kaip degantis, kertantis kalavijas jis įeidavo į žmogaus sąžinę, ir panašiai kaip chirurgo skalpelis jis išpjaudavo ligas ir išlaisvindavo išvargintus. Visur, kur tik eidavo šie ankstyvosios bažnyčios tikintieji, “jie ėjo skelbdami Evangeliją (Žodį), ir Dievas patvirtindavo šį Žodį lydimaisiais ženklais”. Ligoniai pasveikdavo, demonai išeidavo, ir jie kalbėdavo naujomis kalbomis. Tai buvo Žodis veikime. Šis Žodis niekada nebuvo klaidingas tikinčiųjų Krikščionių lūpose. Ir šitame paskutiniame periode jis čia stipresnis ir žymiai didingesnis, negu kada nors tikrame Žodyje – nuotakoje. O, mažoji kaimene, jūsų mažuma, laikykitės Žodžio, pripildykite juo savo širdis ir savo lūpas, ir ateis diena, Dievas padovanos jums karalystę.

7. Jo veidas kaip saulė

“Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu”.

Mato 17:1 – 13: “Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo. Tada Petras kreipėsi į Jėzų: “Viešpatie, gera mums čia būti!. Jei nori, mes pastatysime čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: “Šitas yra Mano Mylimasis Sūnus, Kuriuo Aš gėriuosi. Jo klausykite”. Tai išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę ir labai išsigando. Tuomet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: “Kelkitės, nebijokite!” Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: “Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš mirusių”. Tada Jo mokiniai jį paklausė: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”. Jėzus atsakė: “Iš tiesų Elijas turi ateiti pirma ir viską atstatyti. Bet Aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus”. Tuomet mokiniai suprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją”.

Dabar Mato 16:28 pratarmėje Mato 17:1–13 Jėzus pasakė: “...Kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties,
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 44

kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį Savo Karalystėje”. Ir trys apaštalai matė būtent tokią Jo antrojo atėjimo tvarką. Ten, ant kalno viršūnės, jie pamatė Jį atsimainiusį. Jo drabužiai spindėjo baltumu, ir Jo veidas švietė kaip saulė zenite. Ir Jam pasirodžius, ten iš dviejų pusių stovėjo Mozė ir Elijas. Lygiai taip pat Jis ateis vėl. Iš tiesų Elijas ateis ir atgręš sūnų širdis (nuotakos) atgal į tėvų Apaštališkąjį Žodžio Mokymą. Pranašo Malachijo Knyga 4:5–6: “Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties Dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad atėjęs neištikčiau žemės prakeikimu”.

Izraelis jau tauta, šalis. Jis jau pripažintas, turi savo armiją, karinį – jūrų laivyną, ryšių sistemą, vėliavą ir viskas, kas liečia valstybės statusą. Bet dar turi išsipildyti Rašto vieta, kur sakoma: “Ar gali tauta atsirasti per vieną akimirką?...” Iz. 66:8. Ši diena greitai ateis. Ant figmedžio pradžioje pasirodo pumpurai. Izraeliečiai laukia Mesijo. Jie laukia Jo, ir jų laukimas greitai išsipildys. Izraelis vėl atgims Dvasiškai, nes Jo Šviesa ir Jo Gyvenimas štai apsireikš dėl jo.

Apr. 21:23: “Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jame šviečia Dievo šlovė ir jo Žiburys yra Avinėlis”. Tai Naujoji Jeruzalė. Avinėlis bus tame mieste, ir Jam ten būnant nebereiks šviesos. Ten nereikės, kad užtekėtų ir šviestų saulė, nes Jis Pats yra ir Saulė, ir Šviesa. Tautos, kurios įeis ten, vaikščios Jo Šviesoje. Jūs laimingi, kad ta diena artėja? Jonas pamatė tos dienos atėjimą. Taip, Viešpatie Jėzau, ateik!

Pranašo Malachijo Knyga 4:1–3: “Štai ateina diena, deganti kaip krosnis, kurioje visi išdidieji ir visi nedorėliai sudegs kaip ražienos, – sako Kareivijų Viešpats. – Jiems neliks nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems Mano Vardo, užtekės Teisumo Saulė su išgydimu po Jo sparnais. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip išleisti iš tvarto veršiukai. Jūs mindžiosite nedorėlius, ir jie bus pelenai po jūsų kojomis tą dieną, kai Aš tai padarysiu, – sako Kareivijų Viešpats”. Čia vėl apie tai. SAULĖ šviečianti visu savo skaistumu. O, Dievo Sūnaus jėga spindi vidury septynių auksinių žibintų. Ten stovi Jis, Teisėjas, Tas, kuris kentėjo ir mirė už mus. Jis paėmė ant Savęs Dievo teismo rūstybę. Jis mindo Visagalio Dievo rūstaus įniršio ir pykčio vyno spaustuvą. Kaip mes jau tvirtinome, nusidėjėliui Jo balsas skamba kaip katarakta arba kaip bangų mūša, kada mirtinos bangos daužosi į uolėtą krantą. Bet šventajam Jo balsas – kaip saldžiausias čiurlenančio upelio garsas, kai tu nusiraminęs Kristuje, ramiai ilsiesi. Apšviesdamas mus Savo šiltais meilės spinduliais. Jis sako: “Nebijokite, Aš esu Tas, Kuris Buvau, Kuris Esu ir Kuris Ateina; Aš Visagalis. Nėra kito išskyrus Mane, Aš Alfa ir Omega, Aš esu VISKAS”. Jis Lygumos Lelija. Skaisti Rytinė Žvaigždė. Jis toks saldus ir nuostabus mano sielai. Taip, jau visai čia pat aušra šitos didžios dienos, ir užtekės Teisumo Saulė su išgijimu Jo sparnuose.
45 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

NUGALINTIS KRISTUS

Apr. 1:17-18. “Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs Savo dešinę ir prabilo: “Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Ir buvau numiręs, ir štai esu gyvas per amžių amžius. Amen. Aš turiu mirties bei pragaro raktus”.

Jokia žmogiška būtybė negalėjo ištverti viso šito regėjimo poveikio. Jo jėgos visiškai išseko, Jonas puolė Jam po kojų, tarsi negyvas. Bet Viešpaties ranka su meile palietė jį, ir laiminantis balsas tarė: “Nebijok; Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Ir buvau numiręs, ir štai esu gyvas per amžių amžius”. Ko tada bijoti? Jis nužengė ir pasmerkimas, kuris krito ant Jo prie kryžiaus ir kapo, buvo dėl mūsų. Jis paėmė ant Savęs visą mirtinos nuodėmės žaizdos naštą ir todėl dabar nėra daugiau pasmerkimo tiems, kurie Jėzuje Kristuje. Tikrai Jis mūsų “Advokatas” – mūsų “Teisėjas”. Jis ir “Advokatas”, ir “Teisėjas”. Iš Teisėjo pusės “byla baigta”– ji užbaigta. Todėl jau dabar nebėra pasmerkimo. Ko bijosi bažnyčios? Kas iš viso to, kas mums pažadėta, Jam nepavyko ištesėti? Kam bijotis bausmės arba mirties? Viskas nugalėta. Štai stiprus nugalėtojas. Štai Tas, Kuris nugalėjo regimą pasaulį ir neregimą pasaulį. Ne taip, kaip Aleksandras Makedonietis, kuris būdamas trisdešimt trijų metų užkariavo pasaulį ir nežinojo, ką jam dar užkariauti, ir mirė kaip nuodėmės ir audringo gyvenimo auka. Ir ne taip, kaip Napoleonas, kuris užkariavo visą Europą, bet pagaliau patyrė pralaimėjimą prie Vaterlo ir buvo ištremtas į Elbę, patirdamas, kad pats nugalėtas. Bet niekas negalėjo nugalėti Kristaus. Jis, Kuris nusižemino, dabar išaukštintas virš visų, ir Jam buvo duotas Vardas aukščiau visokio vardo. Taip, Jis nugalėjo mirtį, pragarą, kapą ir turi jų raktus. Ką Jis atleidžia, tai atleista, ir ką Jis suriša, tai surišta. Tai nesikeičia. Nebuvo nugalėtojo iki Jo, ir nėra išskyrus Jį. Jis vienas yra Gelbėtojas, Atpirkėjas. Jis VIENINTELIS Dievas: ir Jo Vardas “Viešpats Jėzus Kristus”.

“Nebijok, Jonai. Nebijok, mažoji kaimene Jūs paveldėtojai visko, kas priklauso Man. Visa Mano jėga – jūsų. Mano visagalybė jūsų, kadangi Aš esu tarp jūsų. Aš neatnešiau baimės ir trūkumų, bet Aš atėjau atnešti meilę, drąsą ir sugebėjimą. Visa jėga duota Man, ir ji jūsų, naudokitės! Ištarkite Žodį, o Aš padarysiu tai. Tai Mano priesakas jis niekada nebus pažeistas “.


SEPTYNIOS ŽVAIGŽDĖS IR ŽIBINTAI

Apr. 1:20. “Štai septynių žvaigždžių, kurias matei Mano dešinėje, ir septynių aukso žibintų paslaptis: septynios žvaigždė – tai septynių bažnyčių angelai (pasiuntiniai), o septyni žibintai, kuriuos matei – tai septynios bažnyčios”.
REGĖJIMAS PATMOS SALOJE 46

Mes jau pamatėme šitų dviejų paslapčių tiesą. O, mes dar neatidengėme, kas buvo tie septyni pasiuntiniai, bet su Dievo pagalba mes padarysime tai, ir ši paslaptis bus atskleista. Mes žinome šiuos septynis periodus. Jie nurodyti Žodyje, ir mes nagrinėsime kiekvieną iš jų, kad prieitumėme prie paskutinio periodo, kuriame mes gyvename.

Dar kartą žvilgtelėję į šį skyrių, mes matome Jį, stovintį tarp aukso žibintų, laikantį Savo dešinėje rankoje septynias žvaigždes. O, pamatyti, kaip jis stovi Savo Aukščiausioje Dievybėje, nuo to užgniaužia kvapą. Jis Teisėjas, Kunigas, Karalius, Erelis, Avinėlis, Liūtas, Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia, Kuris Buvo, Kuris Yra, Kuris Ateina, Visagalis, VISKAS VISAME. Štai Jis – Autorius ir Užbaigėjas. Vertas šis Avinėlis! Jis įrodė, kad Jis vertas, kada Savimi išpirko mūsų išgelbėjimą. Štai Jis stovi Savo visoje jėgoje ir šlovėje, su visu tuo, kas patikėta Jam kaip Teisėjui.

Taip, štai Jis stovi tarp žibintų, su žvaigždėmis Savo rankoje. Tai naktis, nes naktį mes naudojame apšvietimui lempų šviesą, nes naktį matosi žvaigždžių spindėjimas, atspindintys saulės šviesą. Ir tai tamsa. Ir bažnyčia savo tikėjimu juda šitoje tamsoje. Jos Viešpats išėjo iš šitos žemės, bet Šventoji Dvasia toliau šviečia per bažnyčią, duodama šviesą šitam senam, nuodėmingam – prakeiktam pasauliui. Ir šios žvaigždės atspindi Jo šviesą. Vienintelė šviesa, kuri juose yra, tai Jo šviesa. Kokia tamsa, koks dvasinis šaltis. Bet kada Jis ateina ir atsistoja tarp mūsų, pasirodo šviesa ir šiluma, ir bažnyčia įgauna jėgų, ir per Jį vyksta darbai, kuriuos Jis atlieka.

O, jeigu mes, kaip Jonas, galėtume nors pažvelgti į Jį. Kokiais žmonėmis mums reikėtų būti, stojant prieš Jį tą dieną!

Jeigu tu Jam dar neatidavei savo gyvenimo, dabar nukreipk savo širdį į Dievą, nulenk savo kelius ten, kur dabar stovi, ir prašyk, kad Jis atleistų tavo nuodėmes, ir pašvęsk Jam savo gyvenimą. Paskui mes kartu kreipsimės į Septynis Bažnyčios Periodus; ir aš melsiuosi, kad Dievas padėtų nevertam tarnui atidengti jums Jo Žodį.










TREČIAS SKYRIUS

EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Įvadas į Bažnyčios Periodus

Tam, kad jus pilnai galėtumėte suprasti duotą žinią apie Bažnyčios Periodus, aš norėčiau paaiškinti apie įvairius šaltinius ir priežastis, kurie padėjo man nustatyti pasiuntinių vardus, periodų trukmę ir kitas aplinkybes.

Daug dienų aš ieškojau iš Dievo įkvėpimo Šventąja Dvasia, kadangi šis nagrinėjimas buvo pats rimčiausias iš visų mano ankstesnių tyrinėjimų, kuriuos aš ankščiau atlikau. Paskui viena, ką aš dariau, tai skaičiau Rašto vietas liečiančias Bažnyčios Periodus ir ieškojau dokumentuose apie bažnyčios istoriją, parašytus pačiais objektyviausiais istorikais, kuriuos aš tik galėjau rasti. Dievas atsakė į mano maldą, nes Žodžio ir istorinių dokumentų skaitymo metu, Šventoji Dvasia dovanojo galimybę ir sugebėjimą pamatyti atskleistus šiuos modelius, kurie prabėgo per šimtmečius ir iki dabartinio laiko, iki paskutinės dienos.

Raktas, kurį davė man Viešpats ir kuriuo aš galėjau nustatyti pasiuntinį kiekvienai epochai, tai Rašto raktas. Jį iš tiesų galima pavadinti Esminiu. Tai apreiškimas, kad Dievas niekada nesikeičia ir kad Jo keliai taip pat nesikeičiantys, kaip ir Jis. Hbr. 13:8 pasakyta: “Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius”. Ekl. 3:14,15: “Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina, – nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų. Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį”. Štai, nesikeičiantis Dievas su nesikeičiančiais keliais. Ką Jis darė PRADŽIOJE, Jis toliau darys iki PABAIGOS. Permainų nebus. Pridedame tai Bažnyčios Periodams. Kokį žmogų Dievas pasirinko pirmajam periodui ir kaip Dievas pasireiškė to žmogaus tarnavime, tai bus pavyzdys visiems kitiems periodams. Ką Dievas padarė pirmame bažnyčios periode, tą Jis nori daryti visuose kituose perioduose.

Dabar mes tiksliai žinome iš Žodžio, parašyto Šventąja Dvasia, kaip buvo įsteigta pirma originali bažnyčia ir kaip Dievas apreiškė Save joje. Žodis negali būti pakeistas, nei būti pakeistu, nes Žodis yra Dievas. Jono 1:1: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”. Pakeitimas tik vieno žodžio, kaip tai padarė Ieva, atneša nuodėmę ir mirtį, ir netgi, kaip tai pasakyta Apr. 22:18-19: “...Jeigu kas prie jų ką pridės – Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių – Dievas atims jo dalį iš Gyvenimo Knygos ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje”. Tokiu būdu, tai, kuo bažnyčia buvo Šventosios Dvasios išsiliejimo metu Sekminėse yra standartas. Tai pavyzdys. Kito pavyzdžio nėra. Nesvarbu ką kalba mokslininkai, Dievas Nepakeitė šito pavyzdžio.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 48

Tai, ką Dievas padarė Sekminių dieną, Jis turi tęsti iki bažnyčios periodų pabaigos.

Nors mokslininkai gali jums pasakoti, kad apaštalų epocha užsibaigė, jūs tuo netikėkite. Toks tvirtinimas yra klaidingas pagal du punktus. Visų pirma klaidinga manyti, kad apaštalų jau daugiau nėra, jeigu pirmieji dvylika mirė. Žodis “apaštalas” reiškia “pasiustas”, o šiandien daug pasiustų, bet juos vadina misionieriais. Iki tol, kol šaukiami ir siunčiami vyrai pamokslauti Gyvenimo Žodžio, apaštališkoji epocha tęsiasi. Antra, jie tvirtina, kad “pasireiškimo Šventosios Dvasios jėgos” epocha užsibaigė pasibaigus Biblijai. Tai netiesa. Nėra nė vienos Rašte vietos, pagal kurią galima būtų patvirtinti tokią nuomonę, bet kaip tik daugiau priešingai įtikinančių išvadų. Štai mūsų įrodymas, kad abu šie išsišokimai yra klaidingi. Ap.Darbų 2:38–39: “Petras jiems tarė: ‘Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems i esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas’”. Pažadėtoji jėga, kuri Sekminių Dieną buvo suteikta apaštalams, priklauso “jums (Žydams), ir jūsų vaikams (Žydams), ir visiems toli esantiems (Pagonims), ir visiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas (ir Žydams ir Pagonims)”. Kol Jis nenustos kvietęs, Sekminių siunčiama žinia ir jėga NESILIAUS.

Tai, kas buvo bažnyčioje Sekminėse, tai jos neatskiriama teisė. Pradžioje ji turėjo švarų Dievo Žodį. Joje buvo Dvasios jėga, pasireiškusi įvairiuose stebukluose ir ženkluose ir Šventosios Dvasios dovanose. Hbr. 2:1–4: “Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Nes jei per angelus paskelbtas Žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas (Žodžiui) susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valią”. Ši originalioji bažnyčia nebuvo organizuota žmonių. Ją vedė Šventoji Dvasia. Ji nebuvo labai didelė. Jos neapkentė ir smerkė. Ji buvo persekiojama. Ją persekiojo net iki mirties. Bet ji buvo ištikima Dievui. Ji stovėjo su originalaus Žodžio pavyzdžiu.

Bet neapsigaukite čia. Kada aš kalbėjau, kad Dievas ir Jo keliai nesikeičia, aš nesakiau, kad bažnyčia ir jos pasiuntiniai negalėjo keistis. Bažnyčia – ne Dievas. Ji gali keistis. Aš pasakiau, kad kadangi Dievas nesikeičia ir nesikeičia Jo keliai, mes galime sugrįžti į pradžią ir pamatyti pirmą ir tobulą Dievo veiksmą ir toliau spręsti pagal šį pavyzdį. Štai taip buvo tai padaryta. Tikroji bažnyčia visada stengsis būti panaši į Sekminių dienos originalą. Šių dienų Tikroji šiandieninė Bažnyčia pasistengs priartėti prie tos pirmos, ankstyvosios bažnyčios. Ir bažnyčių pasiuntiniai,
49 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

turėdami savyje tą pačią Dievo Dvasią, pasistengs priartėti prie apaštalo Pauliaus. Jie nebus tiksliai tokie kaip jis, bet tikri pasiuntiniai bus panašūs į Paulių, kuris buvo laisvas nuo visų žmonių, buvo ištikimas Dievui ir skelbė tik Dievo Žodį, ir jėgoje parodė Dievo Dvasią. Niekas kitas nepadarys. Jūsų ištakos turi būti originale. Į ką buvo panašūs tėvai, Tikroji Bažnyčia visada seks savo Sekminių įkūrėjų pėdomis, o jos pasiuntiniai stengsis būti panašūs į apaštalą Paulių, pirmąjį, pirmojo periodo bažnyčios pasiuntinį. Tai taip paprasta ir taip nuostabu.

Su šiuo paprastu, tačiau tokiu nuostabiu įminimui raktu, aš galėjau su Šventosios Dvasios pagalba perskaityti Apreiškimo Knygą ir istorinius dokumentus, ir nustatyti kiekvieną periodą, kiekvieną pasiuntinį, kiekvieno periodo trukmę ir tą vaidmenį, kurį kiekvienas suvaidino Dievo tikslui nuo Sekminių ir iki periodų pabaigos.

Dabar, kada jūs suprantate mūsų požiūrį apie Tikrąją Bažnyčią (kuo ji buvo tą dieną kai išsiliejo Šventoji Dvasia ir kuo ji buvo apaštalų periode, kaip tai išdėstyta Žodyje, Ap.Darbų Knygoje), mes galime pritaikyti tą pačią taisyklę, kad parodytumėme, kaip puolė bažnyčia. Pagrindinė klaida arba paklydimai, kurie įsiskverbė, įsėlino į pirmąją bažnyčią ir buvo atskleisti Ap.Darbų Knygoje ir Apreiškimo Knygoje, o taip pat Laiškuose ir pasireiškė vis labiau ir akivaizdžiau kiekviename sekančiame periode, kol galiausiai nepriėjo prie pilno tiesos užtemimo paskutiniajame Laodikėjos Periode.

Dabar, iš šito pirmojo rakto, kurį mes gavome nuo Viešpaties, yra kita, ne mažiau nuostabi tiesa. Aš pasakiau, kad Tikroji Bažnyčia visuomet stengsis būti tokia, kuri buvo aprašyta Ap.Darbų Knygoje. Tai tikra tiesa. Mes atradome, kad Žodis taip pat kalba mums apie paklydimų įsibrovimą, kurie pilnai užtemdė tiesą šitoje paskutinėje dienoje, kada jau turi pasirodyti Viešpats. Dabar mūsų prote iškyla klausimas: ar Dievas apleido Savuosius ir ar leido juos apgauti? Jokiu būdų, nes Mato 24:24 Raštas aiškiai sako, kad “Išrinktoji” NEGALI būti apgauta. “Nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, JEI ĮMANOMA, net išrinktuosius”. Ir ką gi? Atsakymas mums aiškus. Yra Tikroji Bažnyčia ir netikra bažnyčia. Yra Tikrasis Vynmedis ir netikrasis vynmedis. Bet, aišku, klaidinga bažnyčia, kamienas netikro vynmedžio visados stengsis užimti Tikrosios Bažnyčios poziciją ir tvirtinti, kad jinai, o ne Išrinktoji, yra reali ir tikra. Netikroji stengsis užmušti Tikrąją. Taip buvo Ap.Darbų Knygoje, taip buvo išdėstyta septyniuose perioduose ir taip pat apie tai kalbama duotoje Žinioje. Taip buvo. Taip yra dabar. Taip bus. Tai nesikeičia.

Dabar būsime labai atsargūs, kad nebūtų šitame klausime nesusipratimo. Todėl pasistengsime pagrįsti šį teiginį Žodžiu. Pažvelkime į pradžią.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 50

Pradžios Knyga. Edeno Sode buvo DU medžiai. Vienas buvo geras medis, kitas buvo blogas. Vienas davė GYVENIMĄ, kitas nešė Mirtį. Ten buvo du vaikai, kurie aukojo Dievui auką, tai buvo pradžioje. Leiskite man pakartoti tai, jie ABU aukojo aukas Dievui. Pradž.4: 3–5: “Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių. Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos, riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė”. Kainas buvo piktas, būdamas iš savo tėvo (nuo Nedorėlio), tuo tarpu kai Abelis buvo teisus prieš Viešpatį. Ir paskui mes vėl matome du vaikus iš vieno kūno ir iš vienų tėvų, tai dvyniai Izaokui ir Rebekai. Vienas buvo Dievo išrinktasis, o kitas pasileidęs. Abu garbino Dievą. Ir kiekviename atskirai atvejyje buvo Dievo garbinamas. Visuose atvejuose nedorėliai neapkentė teisiųjų ir persekiojo juos. Būdavo atvejų kai nedorėliai naikindavo teisiuosius. Bet atkreipkite dėmesį, jie buvo pasodinti kartu. Jie gyveno kartu. Jie abu pretendavo į Dievą ir garbino Dievą.

Tai tobulu būdu iliustruoja Viešpaties Jėzaus Kristaus palyginimą, kada Jis pasakė, kad dangaus karalystė panaši į tai, kaip išėjo sėjėjas sėti gerą sėklą ir tuoj po jo išėjo priešas ir tarp gerų sėklų pasodino rauges. Dievas nepasodino raugių. Šėtonas pasodino šitas rauges tiesiog tarp geros Dievo sėklos. Šios dvi augalų (žmonių) rūšys, kurios iš dviejų skirtingų sėklų, augo kartu. Jie maitinosi iš tos pačios žemės, ant jų krito lietus ir tos pačios saulės spinduliai, ir jie abu savo laiku subrendo. Jūs matote tai? Neužmirškite šitų tiesų, kada mes nagrinėsime bažnyčios periodus, ir paskui, vėliau, antspaudus. Ir visų pirma nepamirškite, kad šitame paskutiniajame periode, kada raugės surenkamos kartu jų sudeginimui, tai jie išstums kviečius, kuriuos surinks Viešpats.

Aš noriu išlaikyti šią mintį per visą tekstą. Ir taip, eikime toliau. Jūs kada nors nagrinėjote prabudimo istoriją? Taigi, prabudimas (pagyvėjimas) reiškia Dievo judėjimą jėgoje. Ir kiekvieną kartą, kada veikia Dievas, šėtonas taip pat veikia. Būtinai. Veslio didžio prabudimo dienomis (daugelis žmonių nežino šito), greitai prisipildė beprotnamių namai (psichiatrinės ligoninės), buvo galingas šėtono jėgos pasireiškimas, kad atitraukti žmonių dėmesį nuo Dievo. Parašyta, kad Veslio dienomis, žmonės išdarinėjo visokius keistus dalykus, kas neabejotinai buvo nuo šėtono, tyčiodamiesi iš dorybės ir Dievo jėgos. Sakoma, kad Liuterio dienomis pačiu nuostabiausiu jo tarnavime buvo ne tai, kad jis sėkmingai protestavo prieš Romos katalikų bažnyčią, bet stebino labiausiai tas faktas, kad jis sugebėjo išlikti blaiviu ir protingu tarp tų fanatikų, kurie dažnai buvo pripildyti ir vedami klaidingų dvasių. Ir jeigu jūs žinote tarnavimą šitos paskutinės dienos, tai jūs pastebėsite tą patį klaidingų ir piktų dvasių antpuolį. Tai turi būti tokiu būdu. Aš viliuosi ir tikiu, kad jūs pakankamai dvasingi, kad tai suprasti ir atsižvelgti.

Tiesiog, kad užtvirtintumėme šį požiūrį apie tai,
51 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

kaip Tikrasis ir melagingas vynmedžiai susimaišo ir demonstruoja dviejų dvasių veiklą, pažiūrėkime į 1 Jono 4:1–4, ir Judo 3,4,12. “Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo ir kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus atėjusio kūne, nėra iš Dievo. Tokia – iš antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs. Jis JAU DABAR YRA pasaulyje. Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos (antikristo dvasią), nes Tas, Kuris jumyse (Dievo Dvasia), didesnis už tą, kuris pasaulyje”. Judo 3,4,12: “Mylimieji, labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išgelbėjimą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą ŠVENTIESIEMS. Mat vogčiomis įsiskverbė (tokie neina pro DURIS, ir todėl jie plėšikai) KAI KURIE žmonės (ne Šventieji), kuriems nuo seno surašytas toks pasmerkimas: jie BEDIEVIAI, iškreipią mūsų Dievo malonę į ištvirkusį elgesį ir neigia vienintelį Valdovą Dievą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jie kaip dėmės jūsų meilės pokyliuose, kai vaišinasi KARTU su jumis, ir nesidrovėdami tunka (valgydami) be jokios baimės...”. Žvelgiant į šitas Rašto vietas, negalima paneigti, kad Tikroji Bažnyčia ir melaginga bažnyčia persipynė, būdamos pasėtos kartu, nors išaugo iš skirtingų sėklų.

Dabar, aš galvoju, jūs turite žinoti dar kai ką. Septynios bažnyčios, į kurias kreipėsi Jonas, yra Mažojoje Azijoje, ir jos visos – Pagoniškos bažnyčios. Jis nesikreipė į bažnyčią Jeruzalėje, kuri buvo pagrindinai žydų bažnyčia, galbūt, kelėta pagonių buvo joje. Priežastis tame, kad Dievas nusigręžė nuo Žydų ir atsigręžė į Pagonis. Tokiu būdu, per visus bažnyčios periodus Dievas turi reikalą su Pagonimis, iššaukdamas Sau Nuotaką iš Pagonių. Štai kodėl “Bažnyčios Periodai” ir “Pilnas Pagonių skaičius” – tai vienas ir tas pats. Ap.Darbų 13:44–48: “Kitą Sabata beveik visas miestas susirinko pasiklausyti Dievo Žodžio. Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti tam, ką kalbėjo Paulius. Bet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: “Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo Žodis. Bet kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai štai mes kreipiamės į pagonis. Nes taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių’. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties Žodį, ir įtikėjo visi skirtieji amžinajam gyvenimui”. Rom. 11:1–8: “Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė Savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš Izraelitas, iš Abraomo palikuonių, Benjamino giminės. Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu: “Viešpatie! Jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės”. O kaip skamba Dievo atsakymas? – “Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą”. Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 52

Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas. Tai ką gi? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti buvo apakinti (kaip parašyta: “Dievas jiems siuntė snaudulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų ) iki šios dienos”.

Rom. 11:25–29: “Aš nenoriu broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties, – kad jūs per aukštai apie save nemanytumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis Pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: “Iš Sijono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievystes nuo Jokūbo. Tokia bus jiems Mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes”. Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet pagal išrinkimą jie numylėtiniai dėl savųjų tėvų. Juk Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami” [neatimamos.–Red.].

Šios septynios bažnyčios išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje, senovėje turėjo savyje tam tikrus charakteringus bruožus, kurie sekančiuose amžiuose tapo subrendusiais vaisiais. Kas tada buvo tik ką pasodinta sėkla, vėliau išaugo subrendusiu derliumi, kaip pasakė Jėzus: “Nes jei žaliam medžiui tai daro, tai kas sausam atsitiks?” Luko 23:31.


LAIŠKAS EFEZO PERIODO BAŽNYČIAI


Apreiškimas 2:1–7


Efezo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, Kuris laiko Savo dešinėje septynias žvaigždes, Kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintų.

Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą, ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius.

Tu ištvėrei, esi kantrus, ir dėl Mano Vardo triūsei ir nepailsai.

Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę.

Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, - jei neatgailausi, - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintą.

Savo naudai tu turi, kad nekenti nikolaitų darbų, kurių ir Aš nekenčiu’.
53 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo Gyvybės Medžio, esančio Dievo rojaus viduryje’.



PASIUNTINYS

Pasiuntiniu (angelu) Efezo bažnyčiai buvo apaštalas Paulius. Negalima paneigti to fakto, kad jis buvo pagonių eros pirmajam periodui pasiuntinys. Nors Petrui buvo dovanota valdžia atverti pagonims duris, Pauliui buvo duota būti apaštalu ir pranašu jiems. Jis buvo Pranašu – Pasiuntiniu Pagonims. Jo pranašiškoji funkcija, kurios dėka jis priėmė pilną Žodžio apreiškimą Pagonims, tikrai paliudijo jį jiems apaštališkuoju pasiuntiniu. Su tuo sutiko ir kiti apaštalai Jeruzalėje. Gal. 1:12-19: “Nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją. Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų. Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė Savo malone, panorėjo apreikšti manyje Savo Sūnų, kad skelbčiau Jį Pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir paskui vėl sugrįžau į Damaską. Po trijų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Petru ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą”. Gal. 2:2: “Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu Pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui”. Gal. 2:6–9: “O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. Priešingai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangelija neapipjaustytiems, kaip Petrui apipjaustytiesiems, – nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių, – ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Šefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius”. Romiečiams 11:13: “Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą”.

Paulius įkūrė bažnyčią Efeze pirmojo šimtmečio viduryje. Tai padeda mums nustatyti Efezo periodo bažnyčios datą: maždaug 53 m.e. metai.

Jo tarnavimo būdas tapo pavyzdžiu, prie kurio veržėsi visi būsimieji pasiuntiniai ir tapo pavyzdžiu visiems tikriems Dievo tarnautojams, nors ir nepasiekusių tokių aukštumų pranašavimo srityje, kokiuos pasiekė Paulius. Pauliaus tarnavimas turėjo trejopą savybe, o būtent:
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 54

Visų pirma Paulius buvo absoliučiai ištikimas Žodžiui. Jis niekada nenukrypdavo nuo jo, kiek jam tai bekainuotų. Gal. 1:8–9: “Bet nors ir mes patys ar Angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią Evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas! Kaip ankščiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią Evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! Gal. 2:11–14: “Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: “Jei tu, būdamas Žydas, gyveni pagoniškai, o ne Žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?

1 Kor. 14:36–37: “Argi iš jūsų išėjo Dievo Žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? Jei kas mano esąs pranašas ar dvasinis žmogus, tegu pripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai”.

Atkreipkite dėmesį, kad Paulių niekas neorganizavo, bet jis buvo vedamas Dvasios, kaip kadaise Dievas siuntė Mozę išvesti Izraelį iš Egipto. Jeruzalės taryba nesiuntė Pauliaus ir neturėjo jam nei juridinės, nei jokios kitos valdžios. Dievas, tik vienas Dievas ir siuntė, ir vadovavo. Paulius buvo ne žmonių, bet Dievo. Gal. 1:1: “Paulius, apaštalas (ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą)”. Gal. 2: 3–5: “Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, – jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis”.

Antra, jo tarnavimas buvo Dvasios jėgoje, tokiu būdu parodydamas pasakytą ir parašytą Žodį. 1 Kor. 2:1–5: “Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo. Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą. Aš buvau aš pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau. Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga”. Ap.Darbų 14:8–10: “Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis, Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekada nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant, o šis įdėmiai pažvelgė į jį ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas, garsiu balsu pasakė: „ Tau sakau Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu: Atsistok tiesiai ant savo kojų!” Tas pašoko ir ėmė vaikščioti”. Ap.Darbų 20:9–12: “Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: “Nekelkite triukšmo,
55 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

gyvybė tebėra jame”. Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lyg pat aušros, ir tada iškeliavo. O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda”. Ap.Darbų 28:7–9: “Nei tos vietos buvo vyriausiojo salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priėmė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas susirgo karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjęs ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos gyventojai, turėję ligų, ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi”. 2 Kor. 12:12: “Iš tiesų jūsų akyse pasitvirtino apaštalo ženklai: visokeriopa kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai”.

Trečia, jis turėjo akivaizdžius jo tarnystės vaisius, paskirtais Dievo. 2 Kor. 12:11: “Jūsų verčiamas, tapau kvailiu besigirdamas. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane girti, nes aš neprastesnis už pačius didžiausius apaštalus, nors esu niekas”. 1 Kor. 9:2: “Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai jums, be abejo, esu, nes mano apaštalystės antspaudas esate jūs Viešpatyje”. 2 Kor. 11:2: “Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę”. Paulius buvo priemone Dievo rankose atvedimui pagoniškas avis ištisomis miniomis; jis maitino jas ir rūpinosi jomis, kol jie neatnešė teisumo vaisių ir pasiruošė susitikimui su Viešpačiu, kaip Pagonių nuotakos dalis.

Tuo laiku kai buvo duotas apreiškimas, remiantis padavimu, Paulius jau mirė kankinio mirtimi, bet Jonas tęsė vietoj jo, tiksliai, kaip tai darė Paulius savo tarnystės dienomis. Pauliaus mirtis, įvykusi iki to, kaip buvo duotas apreiškimas, nepanaikina to fakto, kad jis buvo pasiuntiniu Efezo Bažnyčios Periodui, nes pasiuntinys kiekvienam periodui, nežiūrint į tai, kada jis pasirodo arba išeina, yra tas, kas daro įtaką šitam periodui dėl Dievo tikslo dėka apreikšto Žodžio tarnystės. Šiuo žmogumi buvo Paulius.


EFEZO MIESTAS

Efezo miestas buvo vienas iš trijų didžiausių miestų Azijoje. Jį dažnai vadindavo trečiuoju krikščioniško tikėjimo miestu po Jeruzalės ir Antiochijos. Tai buvo labai turtingas miestas. Vyriausybė buvo romėnų, bet kalba buvo graikų. Istorikai mano, kad Jonas, Marija, Petras, Andrejus ir Pilypas buvo visi palaidoti šitame nuostabiame mieste. Paulius, tikrojo tikėjimo šitame mieste įkūrėjas, pastoriavo čia tik apie tris metus; bet nesant jam, būdamas toli nuo savo kaimenės, jis nuolatos melsdamasis rūpinosi jais. Timotiejus buvo jų pirmasis vyskupas. l Tim. 1:1–3: “Paulius, Jėzaus Kristaus apaštalas, Dievo, mūsų Gelbėtojo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų vilties, paliepimu, – Timotiejui, tikram sūnui tikėjime: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties. Dar keliaudamas į Makedoniją, aš prašiau tave pasilikti Efeze,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 56

kad įsakytum kai kuriems, jog jie nemokytų kitaip”.

Pats pavadinimas “Efezas” turi keistą sudėtingą reikšmę: “nusitaikęs” ir “nusilpęs”. To laiko aukšti siekiai, kurie prasidėjo Dvasios pilnatvėje, “Dievo gelmių”, kada jie buvo nusitaikę į didį Dievo pašaukimą, pradėjo prarasti budrumą. Karštas sekimas Jėzumi Kristumi vėso, pradėjo pasireikšti pranašiškas ženklas to, kad būsimaisiais amžiais ši fizinė priemonė, pavadinta bažnyčia, pasiners į baisias “šėtono gelmes”. Ji nusilpo ir nuplaukė pasroviui. Jau šitame periode reiškėsi atsitraukimas. Paliko savo pirmąją meilę. Mažytė sėklelė, pasodinta tame Efezo Periode, ateityje turės išaugti į paklydimo dvasią, kurios šakose, netyri skraidantys ore paukščiai, susisuks savo lizdus. Tokiu nekaltu, žmogišku supratimu, pasirodė šis medelis Naujajai Ievai (Naujai Bažnyčiai), kad ji vėl buvo suvedžiota šėtono. Efezo Periodas suteikė jai galimybę dėl Dievo pranašumo, ir vienu metu ji buvo nugalėtoja, o paskui atsipalaidavo, ir šituo nesaugomu momentu šėtonas pasodino pilno griuvimo sėklą.

Pati religija Efeze parodo šito pirmojo bažnyčios periodo pavyzdį ir duoda atspalvį sekantiems amžiams. Pirmiausia, didinga Dianos šventykla, kurią tiek daug metų statė, sutalpino savo “šventuose” kiemuose pačius blankiausius ir neįkyrius Dianos atvaizdus, kokius tik galima įsivaizduoti. Ji buvo visiškai nepanaši į jokius kitus jos atvaizdus, esančius kitose pašvęstose jai šventyklose. Ji tiesiog buvo beveik neturinti moters figūros kontūrų, perėjusio į medžio gabalą, iš kurio ji buvo išdrožta. Jos rankos buvo padarytos iš dviejų paprastų geležinių strypų. Kaip tobulai tai atvaizduoja antikristo dvasią, paplitusį pirmame periode. Jis buvo paleistas tarp žmonių, ir visgi neturėjo ryškių kontūrų, kad tauta suklustų. Bet šitos rankos, geležinių strypų pavidale rodė, kad jo ketinimu buvo pasikėsinti į Dievo darbą, griauti savo antplūdžiu. Atrodė, kad niekas nepastebėdavo nei jo, nei to, ką jis darė. Bet jie pastebėjo tai tą dieną, kada šitomis geležinėmis rankomis jo “darbai” buvo padaryti “mokymu”, o jo mokymas tapo imperijos įstatymu.

Tarnavimo tvarka šventykloje taip pat daug ką atskleidžia. Visų pirma kunigais buvo eunuchai. Ši bevaisė kunigija pranašavo bevaisę tautą, kuri nukryps nuo Žodžio, kadangi žmonės, pretenduojantys į Dievo pažinimą ne Žodyje, taip pat bevaisiai ir be gyvybės, kaip ir bevaisis eunuchas. Antra, šventyklos ribose buvo mergelės – tarnaitės, kurios atlikdavo šventykloje religines apeigas. Tai rodė į tą dieną, kada ceremonijos ir formos, ritualai ir apeigos užims Šventosios Dvasios vietą, ir charizmatiniai pasireiškimai [t.y. pasireiškimai Šventosios Dvasios dovanų.–Red.] jau daugiau nebepripildys Dievo šventyklos. O virš visų bus kunigas, žmogus, turintis politinę jėgą ir įtaką tautoje, vaizduodamas tai, kas jau progresavo, nors ir nebuvo taip stipriai pasireiškę, tai yra bažnyčia jau greitai bus atiduota žmogaus vadovavimui, su žmogiškais planais ir žmogišku garbės troškimu,
57 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

o “Taip Sako Šventoji Dvasia” nustos būti gyva tikrove. Jų žinioje buvo visi šventyklos vergai, kurie neturėjo kito pasirinkimo, kaip paklusti šitai religinei hierarchijai. Tai negalėjo reikšti nieko kito, išskyrus tą dieną, kuri ateis, kada turinti įgaliojimus dvasininkija politiniais manevrais padedant valstybei, pakeitę Žodį ir Dvasią, mokymais, dogmomis ir žmogišku vadovavimu pavergs pasauliečius, tuomet kada lyderiai mėgaudamiesi liguistais turtais, džiaugėsi savo purvinais malonumais, o nelaimingi žmonės, kuriems pagal Dievo Žodį jie turėjo tarnauti, dabar tapo jų tarnais.

JĖZUS, JO PASIUNTINYS IR BAŽNYČIOS

Apr. 2:1. “Tai sako Tas, Kuris laiko Savo dešinėje septynias žvaigždes, Kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintų”. Tai Jis, apie Kurį pasakyta: “Šis Jėzus yra KARTU Viešpats ir Kristus”. Štai Jis, Vienas ir Vienintelis Viešpats Dievas Visagalis, ir nėra kito, išskyrus Jį. Štai Jis, Gelbėtojas (“... išgelbėjimas nuo Viešpaties” – Jono 2:9) vaikščiojantis tarp bažnyčių per septynias epochas. Kuo Jis buvo pirmajame periode, tuo Jis liko visuose perioduose. Kiekvienam tikinčiajam Jis tas pats Jėzus Kristus vakar, šiandien ir per amžius. Ką Jis kartą padarė, Jis toliau daro, ir Jis toliau darys tai.

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus vaikšto vienas tarp Jo bažnyčių. Su Juo nėra nieko kito. Kitaip ir būti negali, nes Jis vienas įvykdė jos išgelbėjimą ir užmokėjo Savuoju krauju, išpirkdamas ją Sau. Jis jos Viešpats ir Šeimininkas. Ji atiduoda Jam visą garbę ir šia garbe Jis nesidalina su kuo nors kitu. Su Juo nėra romos popiežiaus. Su Juo nėra arkivyskupų. Su Juo nėra Marijos, Jo žemiškojo kūno motinos. Jis nesako, pasisukdamas į Tėvą, kadangi Jis yra Tėvas. Jis nepasisuka, kad duotų nurodymą Šventajai Dvasiai, kadangi Jis yra Dievas, amžina Dvasia, ir tai Jo Gyvybė teka ir pulsuoja bažnyčioje, suteikdama jai gyvenimą, ir be Jo nebūtų gyvenimo. Išgelbėjimas iš Viešpaties.

Su Juo nebuvo nieko kito, kai Jis puolė pykčio užsidegimu ugnies liepsnoje. Niekas kitas, bet JIS kabojo ant kryžiaus ir atidavė Savo kraują. Jis yra mūsų tikėjimo Autorius ir Užbaigėjas. Jis mūsų išgelbėjimo Alfa ir Omega. Mes sužieduoti Jam, o ne kitam. Mes nepriklausome bažnyčiai. Mes priklausome Jam. Jo Žodis – Įstatymas. Tikėjimo mokymai, dogmos, šalutiniai įstatymai ir konstitucijos neturi mums įtakos. Taip, VIENAS Jėzus vaikšto bažnyčių tarpe. Tai Dievas bažnyčioje vykdantis Savo gerąją valią. Niekada neužmirškite šito. Jūs turite tik vieną ryšį su Dievu ir pas Dievą tik vienas ryšys su jumis – tai JĖZUS, ir TIK VIENAS JĖZUS.

Štai Jis, su septyniomis žvaigždėmis Savo dešinėje rankoje. Dešinė ranka reiškia jėgą ir Dievo valdžią. Psalmė 43:3: “Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė ir Tavo ranka,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 58

ir Tavo veido šviesa; nes Tu juos mylėjai”. Dešinėje valdžios rankoje randasi septynios žvaigždės, kurios pagal Apr. 1:20 yra septyni pasiuntiniai bažnyčioms. Tai reiškia, kad Dievo jėga ir valdžia stovi už Jo pasiuntinių kiekvienam periodui. Jie juda su Žodžiu ugnyje ir Šventosios Dvasios jėgoje. Jie yra žvaigždės, nes jie atspindi šviesą. Šviesą, kurią jie atspindi, tai Jo šviesa. Jie neturi savo asmeninės šviesos. Jie neuždega savosios ugnies, kad žmonės galėtų vaikščioti jų kibirkščių šviesoje. Iz. 50:ll. Tai naktis, nes būtent naktį pasirodo žvaigždės. Tai nuodėmės tamsos naktis, nes visi (visas pasaulis) nusidėjo ir nuolatos netenka Dievo šlovės. Rom. 3:23.

Šie septyni pasiuntiniai skelbia tautai apie Dievą. Priimantis juos priima Jį, Kuris pasiuntė juos. Jono 13:20. Jie kalba ir veikia, remdamiesi Jo valdžia. Jis stovi už juos visa Dieviškąja jėga. Mato 28:18-20: “Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota VISA VALDŽIA danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios Vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai AŠ ESU SU JUMIS per visas dienas iki pasaulio pabaigos (periodų pabaigos)”. Taigi, jie pilni Šventosios Dvasios ir tikėjimo, uždegti Dievo ugnimi, laikydami prieš save Tiesos Žodį, ir Jis stovi, kad palaikytų juos. Pagalvokite apie tai, nė vienam bet kurių laikų tikinčiajam nėra reikalo šaukti savo širdyje: “O, jeigu aš galėčiau pakliūti į tą laiką, pirmąjį periodą, kada buvo pasiųsti apaštalai”. NĖRA reikalo žiūrėti atgal. ŽIŪRĖKITE AUKŠTYN ! Žvelkite į Jį, Kuris ir dabar vaikšto tarp bažnyčių kaip visose epochose. Žiūrėkite į Jį, Kuris vakar, šiandien ir per amžius tas pats; Kuris niekada nesikeičia nei esmėje, nei Savo keliuose. Kur du arba trys susirinkę Jo Vardu, ten Jis tarp jų! Ir Jis yra jų tarp ne kaip geranoriškas žiūrovas arba kaip užrašinėjantis angelas; bet Jis stovi tiksliai išreikšdamas Kas Jis – Gyvenimas ir Tvirtovė ir Davėjas visokių gerų dovanų bažnyčiai. Aleliuja!

“Vaikščiojantis tarp septynių aukso žibintų” Kokie reikšmingi šie žodžiai, žvelgiant Rašto šviesoje, kurie aprašo Jį kaip “Kristus – mūsų Gyvenimas”. Kadangi Kristus tikrai yra bažnyčios gyvenimas. Ji neturi kito gyvenimo. Be Jo ji paprasčiausiai religinė bendruomenė, klubas, beprasmis žmonių susibūrimas. Kaip aprengtas ir papuoštas numirėlis lieka mirusiu, taip ir bažnyčia, ką ji bepasiektų savo programomis ir savo labdaringomis pastangomis, be Kristaus ji taip pat numirusi. Bet su Juo savo tarpe, su Juo, skatinančiu ją, ji tampa kažkuo tai nuostabiu visko “Jo kūno, Jo pilnatvės, pripildančio viską visame”. Ir šią valandą Jis vaikšto tarp auksinio, paskutiniojo periodo žibinto. Kuo Jis buvo, kada vaikščiojo pirmajame periode, Tuo Jis yra dabar, šitame paskutiniame periode. Jėzus Kristus VAKAR, ŠIANDIEN IR PER AMŽIUS TAS PATS.

“Septyni auksiniai žibintai”. Iš. 25:31 pasakyta: “Ir padaryk žibintuvą iš GRYNO aukso; Žibintuvas turi būti NUKALTAS; jo koja ir jo liemuo,
59 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

jo taurelės, buoželės ir žiedai turi būti iš vieno gabalo su juo”. Tikroji Jėzaus Kristaus bažnyčia, nuotaka, prilyginta GRINAM auksui. Jos teisumas – tai JO teisumas, Jos atributai – tai JO Paties šlovingi atributai. Ji prilygsta Jam. Ji turi atspindėti tai, kuo Jis yra. Ji turi išreikšti tai, kas yra pas Jį. Ji be kaltės. Ji šlovinga. Nuo pradžios ir iki pabaigos ji Savo Viešpaties darbas, o Jo visi darbai tobuli. Iš tikro joje susumuota ir išreikšta amžina Dievo išmintis ir Jo tikslas. Kaip galima įsigilinti į tai? Kaip galima suvokti tai? Nors mes ir negalime, bet mes galime tai priimti tikėjimu, nes tai ištarė Dievas.

Bet ne vien tik iš aukso šitas žibintuvas, o iš KALANT gryninto aukso. Rankų darbas kalant, gryninant auksą, pagal duotą Dvasios projektą. Argi buvo kada nors žmonės, išskyrus jos Viešpatį ir mokytoją Jėzų Kristų, taip mušami ir gryninami, kaip Jėzaus Kristaus nuotaka? Aišku, ji papildo kentėjimus, paliktus Kristaus užnugary. Jos turtas nusiaubtas. Jos gyvybė pavojuje. Ją laiko kaip avis papjovimui. Ją visą laiką žudė. Ji iškenčia daug, bet neatsilygina tuo pačiu, nesukelia skausmų kitiems. Verta Evangelijos šita nuostabioji Kristaus nuotaka. Ir kaip auksas lankstus, tada kai žalvaris lušta nuo smūgių, šis Dievo auksas ištvers savo kentėjimus dėl Viešpaties, nepalenkiamas, nepalaužiamas, nesugriaunamas, bet gyvenimo išmėginimuose šis suformuotas į grožį ir amžiną džiaugsmą.


KRISTUS GIRIA SAVUOSIUS


Apr. 2:2–3. “Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą, tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl Mano Vardo triūsei ir nepailsai”.

Kaip nuostabu, Gelbėtojas giria Savo vaikus. Jis visiškai dėmesingas jų geriems dvasiniams santykiams ir elgesiui. Jis žino, kad jų tarpe pasitaiko silpnybių, tačiau Jis dar neparodo šito. Argi tai nepanašu į Viešpatį? Jis žino, kaip padrąsinti mus geram darbui ir išmušti norą piktam. Čia mes galime gauti gerą pamoką mūsų bažnytiniam ir šeimyniniam gyvenimui. Dar daugiau mes galime pasimokyti, stebėdami, kaip Dievas būtent tokiu pat būdu darbuojasi su kiekvienu iš mūsų. Niekada nepraraskite budrumo, Dievo Šventieji, nes Dievas toks geras, kad nepamiršta jūsų meilės darbo. Ką mes bedarytume, netgi jeigu paduosime kam nors stiklinę vandens, ir už tai Viešpats atlygins ir palaimins.

“Žinau tavo darbus, tavo triūsą, tavo kantrybę”. Kadangi Jis vaikšto viduryje Savo bažnyčios, Jis žino apie Jo tautos kentėjimus, ir Jis rūpinasi. Kaip tai buvo vergijos Egipte dienomis, kada Jis išgirdo jų dejones.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 60

Jis, Kuris niekada nesikeičia, iki šiol girdi engiamųjų raudą, kada Jis vaikšto tarp jų. Pats žodis “darbas, pastangos” turi nuovargio nuo priespaudos reikšmę. Dievo tauta ne tik intensyviai darbuojasi dėl Jo meilėje, bet ir su džiaugsmu iškenčia dėl Jo. Jie ramiai neša šitą jungą. Pirmame periode iškentėjo didelį persekiojimą. Sunku buvo pamokslauti Evangeliją ir nešti tiesą. Aukščiausiu pašaukimu jų gyvenime buvo tarnauti Dievui, ir kada jų viltys šiame gyvenime žlugdavo, jie buvo ramūs ir kantrūs, ir visa pašvęsdavo į Jo rankas, Kuris pažadėjo amžiną atpildą danguje už tai, ką jie paliko dėl Jo žemėje.

Aš galvoju, mes turime čia stabtelėti ir pagalvoti, kodėl Dievo tauta visuomet buvo persekiojama ir visada bus persekiojama. Jūs žinote, kad Pradžios Knyga – tai viso ko pradžia, ir tai, kas prasidėjo tenai, tęsis toliau per Apreiškimą. Ten mes matome, kad Kainas persekiojo ir užmušė Abelį, kadangi paskutinysis patiko Dievui. Paskui mes matome tą paveikslą su Išmaeliu, Abraomo sūnumi pagal kūną, kuris kovojo su pažadėtu sūnumi Izaoku ir erzino jį. Paskui buvo Esavas, kuris nekentė Jokūbo, ir būtų užmušęs jį, jeigu būtų neįsikišęs Dievas. Naujajame Testamente mes randame Judą, išduodantį Jėzų, o pirmojo šimtmečio karinė religinė tvarka kėsinosi sunaikinti pirmus tikinčiuosius. Šio pasaulio vaikai, valdomi šėtono, neapkenčia Dievo vaikų, kurie vadovaujami Dvasios.

Nesvarbu, kiek teisingas ir sąžiningas krikščionis visuomenės atžvilgiu ir koks jis malonus su savo draugais, nieko nedaro, išskyrus gera, bet jeigu jis išpažįsta Kristų kaip savo Gelbėtoją ir pripažįsta Šventosios Dvasios dovanų veikimą kalbose, pranašystėse, išgydime ir stebukluose, jį smerks. Šio pasaulio dvasia neapkenčia Dievo Dvasios, ir kadangi jis negali nugalėti Viešpaties Dvasios, jis bando sunaikinti indą, kuriame gyvena Tiesos Dvasia.

Persekiojimai ir išbandymai – tai natūrali, normali Krikščioniško gyvenimo dalis. Jūs nieko negalite padaryti su jais, išskyrus viena. Atiduokite juos visus Dievui, neteiskite ir paveskite jų įtvirtinimus ir tvirtoves Jo galutiniam teismui.

“Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų, ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius”. Šie efeziečiai tikėjo, kad Dievo tauta turi būti šventa. Sprendžiant iš šito sakinio, jie dėjo pastangas, kad išsaugotų kūną, nesuteptą nuodėme. Visiškai akivaizdu, kad atkritimas jau prasidėjo. Nuodėmė prasiskverbė į bažnyčią. Bet jie buvo paklusnūs Pauliaus žodžiams, kada jis kalbėjo išvaryti nedorėlius iš savo tarpo. Jie buvo atskirta tauta. Jie išėjo iš šio pasaulio, ir dabar jie neleido šitam pasauliui įeiti į jų tarpą. Jie būtų nesusitaikę su nuodėme bažnyčioje. Šventumas jiems nebuvo frazė arba kalbos posakis; tai buvo jų gyvenimo būdas.
61 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

“Tu ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius”. Oho, koks griežtas teiginys. “Tu ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai”. Argi tai nestačiokiška? Kokią teisę turi žmonės bandyti tuos, kurie vadina save apaštalais? Ir kaip jie juos išbando? O, man tai patinka. Apie tai kalbama Laiške Galatiečiams 1:8: “Bet nors ir mes patys ar Angelas iš dangaus skelbtų kitokią Evangeliją, negu mes jums (jau) paskelbėme, – tebūnie prakeiktas!”. Tai buvo apaštalas, kuris atnešė tautai originalų Žodį. Šis originalus Žodis negalėjo pasikeisti, negalėjo pasikeisti net raidė arba taškas. Paulius žinojo, kad tai Dievas pasakė jam, todėl ir pareiškė: “Net jeigu aš ateisiu ir pabandysiu duoti jums antrą apreiškimą, pabandysiu įnešti vieną mažą pakeitimą tame, ką aš daviau jums pradžioje, tebūsiu aš prakeiktas”. Jūs matote, Paulius žinojo, kad šis pirmas apreiškimas buvo tikslus. Dievas negali duoti pirmą apreiškimą, o vėliau antrą apreiškimą. Jeigu Jis tai padarė, reiškia, Jis persigalvojo. Jis gali duoti apreiškimą ir paskui pridėti prie jo, kaip Jis tai padarė Edeno Sode, kada Jis pažadėjo moters Sėklą, ir vėliau nurodė, kad ta Sėkla turi ateiti per Abraomą, o dar vėliau pasakė, kad ji ateis per Dovydo liniją. Bet tai buvo tas pats apreiškimas. Jis tik davė žmonėms daugiau informacijos, norėdamas padėti jiems tai priimti ir suprasti. Bet Dievo Žodis negali keistis. Sėkla atėjo tiksliai, kaip buvo apreikšta. Aleliuja. O pažiūrėkite, ką darė tie melagingi apaštalai. Jie atėjo su savo asmeniniu žodžiu. Efeziečiai žinojo tą Žodį, kurio mokė Paulius. Jie buvo pripildyti Šventąja Dvasia, Pauliaus rankų uždėjimu. Jie žiūrėjo tiems melagingiems apaštalams tiesiai į akis ir kalbėjo: “Jūs nesakote to, ką pasakė Paulius. Todėl jūs netikri”. O, nuo šito užsidega mano širdis. Sugrįžkite atgal prie Žodžio! Tikrumoje ne jūs išbandote apaštalą, ir pranašą, ir mokytoją, ŽODIS IŠBANDO JUOS. Vienoje iš šitų dienų turi ateiti pranašas Laodikėjos Bažnyčios Periodui. Ir jūs sužinosite, ar jis tikrai siųstas nuo Dievo, ar ne. Taip, jūs sužinosite, jeigu jis nuo Dievo. JIS BUS BŪTENT TAME ŽODYJE, KURĮ DIEVAS DAVĖ PAULIUI. JIS NEATSITRAUKS NUO ŠITO ŽODŽIO NĖ AKIMIRKAI, NĖ PER BRŪKŠNELĮ. Tame paskutiniame periode, kada atsiras daug melagingų pranašų, budėkite, ir pamatysite, kaip jie jums tvirtins, kad jeigu jūs nepatikėsite jiems ir tam, ką jie sako, tai jūs prapulsite; bet kada į sceną išeina PASKUTINĖS DIENOS PRANAŠAS, jeigu jis tikrai tas pranašas, tai jis skelbs: “Sugrįžkite atgal į Žodį arba jūs pražūsite”. Jis remsis ne asmeniniu apreiškimu arba išaiškinimu, bet Žodžiu. Amen ir Amen!

Šie melagingi apaštalai – žiaurūs vilkai, kaip apie juos pasakė Paulius. Jis pasakė: “Kada aš išvyksiu, jie pabandys įeiti ir tvirtinti apie tokį pat apreiškimą; bet jų tikslas ne padėti jums, bet sunaikinti jus”. Ap.Darbai 20:27–32: “Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų. Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią Jis įsigijo Savo Krauju. Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 62

kurie kreivomis kalbomis (ne Dievo, bet savo asmeninius žodžius ir mintis) stengsis patraukti paskui save mokinius. Todėl budėkite, ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės Žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų”.

Jonas taip pat žinojo apie juos, nes jis pasakė 1 Jono 4:1: “...daug netikrų pranašų (jau) yra išėję į pasaulį”. Šita antikristo dvasia jau skverbėsi į bažnyčią ir ji veikė eidama prieš Žodį. Žinoma, o kaipgi, čia viskas ir prasidėjo. Būtent čia, pirmajame bažnyčios periode. Jie jau apeidami Žodį nustatinėjo savo asmeninius tikėjimo mokymus ir filosofijas vietoje Dievo Žodžio. Tai ir yra antikristas, nes Jėzus yra Žodis. Būti anti – Žodžiu reiškia būti anti – Jėzumi. [“anti” reiškia “prieš”.–Red.] Būti anti – Žodžiu reiškia būti antikristu, nes Dvasia ir Žodis VIENA. Jeigu tu anti – Žodis, tai tu esi antikristas. IR JEIGU TAI PRASIDĖJO PIRMOJE BAŽNYČIOJE, VISA TAI AUGS IKI TOL, KOL GALIAUSIAI NEĮSIVIEŠPATAUS. Ir jūs visa tai pamatysite tiksliai, kada mes pereisime per visus periodus. Efezo Periode tai prasideda tikrai nuo mažo, ir kiekviename periode didėja iki tol, kol šis anti – Žodis, antikristo sistema, pilnai neįsiviešpatavo, kada neklystantis Žodis buvo atmestas melagingos bažnyčios melagingais apaštalais.

Čia labai lengvai gali iškilti neteisingas įspūdis apie šiuos dalykus, nes aš kalbu tai labai griežtai. Jums gali pasirodyti, tarsi anti – Žodis, antikristo dvasia – tai pilnas atsižadėjimas Žodžio, neigimas Biblijos viršenybės ir jos atstūmimas. Ne, ponai, visiškai ne tai, o tai, kas pasakyta Apr. 22:18–19: “Aš sakau kiekvienam, kuris girdi šios knygos pranašystės žodžius: “Jeigu kas prie jų ką pridės – Dievas jam pridės aprašytų šitoje knygoje negandų. Ir, jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių – Dievas atims jo dalį iš Gyvenimo Knygos ir šventojo miesto, kurie aprašyta šitoje knygoje”. Tik pakeitimas nors VIENO žodžio, atimant arba pridedant prie jo. Tai originali šėtono gudrybė dar iš Edeno Sodo. Jis pridėjo tik vieną žodelį prie to, ką pasakė Dievas. Tai ir davė veiksmui pradžią. Tai atnešė mirtį ir griuvimą. Ir tas pats buvo Efeze. Tiesiog pridėjo žodį, atėmė žodį, ir pradėjo klestėti šis anti – Žodis, antikristo dvasia.

Dabar jūs supratote tai ? Ir vėl tie dvyniai. Vėl šie du medžiai, augantys šalia vienas kito toje pačioje žemėje, besimaitinantys, drėkinami to pačio lietaus, po tos pačios saulės spinduliais. Bet jie kyla iš SKIRTINGŲ sėklų. Vienas medis UŽ Dievo Žodį, tiksliai, kaip Dievas jį davė, myli jį ir paklusnus jam. Kitas medis iš sėklos, kuris prieš Dievo Žodį ir keičia jį, kur panori. Pakeičia savo asmeniniais tikėjimo mokymais ir dogmomis šį gyvą tikrąjį Žodį tiksliai, kaip tai padarė Kainas, kuris užbaigė tuo, kad užmušė Abelį. Bet nebijok, mažoji kaimene. Stovėkite su Žodžiu. Pastatykite šį Žodį tarp savęs ir šėtono. Ieva šito nepadarė ir puolė.
63 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Ir kada bažnyčia palieka Žodį, ji pasineria į šėtono tamsos gelmes.

“Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl Mano Vardo triūsei ir nepailsai”. Tai kaip tik apie tai, kas buvo pasakyta antrame sakinyje. Bet antrame sakinyje darbai, triūsas ir ištvermė kilo iš šventojo Žodžio apsaugos, kuris buvo jiems duotas. Kaip jie išlaikė priešų puolimą! Koks pasitikėjimas Pauliumi buvo juose! Bet šitame sakinyje jų persekiojimas, išbandymai ir ištvermė per palaimintąjį Jėzaus Vardą.

Jūs žinote, tai visiškai ne keista, nes dėl šito Žodžio ir šito Vardo priešas užgriūna prieš mus, kaip audra. Dėl šito galingo Žodžio, kuris buvo parodytas išgydimuose, ženkluose, stebukluose ir kituose pasireiškimuose, fariziejai klykė, reikalaudami tikrųjų tikinčiųjų mirties. Ir dabar iš šio Vardo, kurio neapkentė ir niekino žydai, tyčiojasi “kultūringi”, kaip jie šaipėsi, galvodami, kad tik kvailiai gali tikėti žmogumi, kuris mirė ir vėl prisikėlė, ir dabar sėdi danguje. Taigi, ten buvo žydai, religingi persekiotojai, keikiantys šitą Jėzų, Kurį jie laikė melagingu Mesiju; ir taip pat ten buvo kiti, sarkastiškai su pažeminimu besišaipantys iš naujo dievo Vardo, Kurio jie nelaikė savo dievu.

Dabar čia yra kai kas kita, kas prasidėjo tame periode ir tęsis per visus amžius, virsdamas vis gilesniu ir tamsesniu. Tai žmonių išsižadėjimas šito Vardo. Tikroji Efezo Bažnyčia to nedarė. Ne, ponai, tai buvo netikri apaštalai. Tai svetimas bandė pakliūti į vidų ir suteršti tikinčiuosius. Efeziečiai žinojo šį Vardą ir mylėjo jį. Prisiminkite Efezo Bažnyčios pradžią. Maža žmonių grupelė, kurie laukė Mesijo, išgirdo, kad pranašas, kuris pavadino save Mesijo šaukliu, pasirodė Palestinos dykumoje ir krikštijo žmones atgailai už nuodėmes. Tada tie žmonės priėmė Jono krikštą. Bet kada pas juos atėjo Paulius ir jiems papasakojo, kad tas pranašas numirė ir kad atėjo Jėzus ir Savo gyvenimu išpildė auką už nuodėmes, ir kad DABAR atėjo Šventoji Dvasia, kuri įeis į vidų ir pripildys visus tikrai tikinčius į Mesiją Jėzų. Kada jie tai išgirdo, JIE BUVO PAKRIKŠTYTI Į VIEŠPATIES JĖZAUS VARDĄ, ir kada Paulius uždėjo ant jų rankas, jie visi prisipildė Šventąja Dvasia. Jie žinojo, ką reiškia būti paklusniais Žodžiui ir būti pakrikštytais į Jo Vardą (Viešpatį Jėzų Kristų), ir tokiu būdu jie žinojo, kad jie bus pripildyti Šventąja Dvasia. Jūs negalėtumėte pakeisti tų žmonių. Jie žinojo tiesą. Ap.Darbų 19:1−7.

Jie žinojo šito Vardo jėgą. Jie matė, kad šis Vardas buvo toks galingas, kad net juostas, skepetėles, lietusias Pauliaus kūną ir pasiųstas Jėzaus Vardu kenčiantiems žmonėms, galėjo išlaisvinti šiuos sergančius nuo visokios rūšies ligų ir išvaryti netyras dvasias. Tokiu akivaizdžiu, stebuklingu būdu veikė šis Vardas, kad tie ištvirkę žydai Efeze bandė panaudoti jį dvasių prisaikdinimui. Ap.Darbų 19:11–17: “Pauliaus rankomis Dievas darė ypatingų stebuklų. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles bei prijuostes,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 64

ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios. Panašiai kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgino turėjusiems piktųjų dvasių prišaukti Viešpaties Jėzaus Vardą, sakydami: “Mes jus saikdiname Jėzaus Vardu, kurį skelbia Paulius!”. Taip darė vieno žydų vyriausiojo kunigo Skevo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atsakė: “Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O kas jūs esate?”. Ir žmogus, turįs piktąją dvasią, užpuolė juos ir nugalėjo su tokia jėga, kad jie nuogi ir sužaloti išbėgo iš anų namų. Apie tai sužinojo visi Žydai ir Graikai, gyvenantys Efeze. Visus apėmė baimė, o Viešpaties Jėzaus Vardas buvo aukštinamas”.

Jie žinojo šventą gyvenimą, neatskiriamą nuo šito Vardo, nes teatsiskiria nuo nuodėmės kiekvienas kuris vadinasi Viešpaties Vardu. Būkite šventi, nešantys Viešpaties indus. Nenešiok tavo Viešpaties Dievo Vardo veltui. Šie Efeziečiai buvo KRIKŠČIONIMIS. Jie nešiojo Vardą, ir tas Vardas buvo Kristus, Kuris buvo Dievo Dvasia juose, ir šis Vardas buvo vienu iš trijų jų Viešpaties Vardų.

“ ... Dėl Mano Vardo triūsei ir nepailsai”. Šie tikintieji nesidarbavo nei Pauliui arba kokiai tai organizacijai. Jie nepašventė savęs programoms ir įstaigoms, kurių dėka jie statytų vertingas valdas. Jie darbavosi dėl Viešpaties. Jie buvo Jo tarnais, o ne organizacijos eiliniais. Jie nevaikščiojo sekmadieniais į bažnyčią, kad pakalbėti apie šitą Vardą ir paskui užmiršti visą savaitę. Jie netarnavo šitam Vardui vien tik liežuviu. Ne, ponai. Jie atiduodavo už tai savo gyvybę.

Visa, ką jie darė jie darė šitame Varde. Jie veikė šitame Varde, bet jeigu jie negalėjo veikti šitame Varde, tai jie susilaikydavo nuo šito veikimo. Tai buvo krikščionys dangaus srityse, kur veikimo būdas buvo Viešpatyje.

Bet ta melaginga vynmedžio grupė, kuri norėjo suteršti šį Vardą, įsėlino, kaip vilkai tamsoje, laukdami, kad prasiskverbti ir sudraskyti. Bet šventieji išlaikė išbandymus ir išsaugojo Žodį ir Vardą.


DIEVO NEPASITENKINIMAS

Apr. 2:4. “Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę”. Kad suprasti tai, jūs turite visiškai suvokti, kad Dvasia kalba ne vien tik pirmiesiems šventiesiems iš Efezo. Ši duota žinia visam periodui, kuris tęsėsi maždaug šimta dvidešimt metų. Tada šita duota žinia visoms kartoms toje laiko atkarpoje. Taigi, istorija kartojasi. Apžvelgdami Izraelio kartas, mes matome vienoje kartoje prabudimą, o sekančioje matome, kaip ugnis jau gęsta. Trečioje kartoje žarijos vos šviečia, o ketvirtoje jau nėra nė pėdsako nuo pirminės liepsnos.
65 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Paskui Dievas vėl uždega ugnį ir tas pats procesas pasikartoja. Tai tiesiog pasireiškimas tos tiesos, kad pas Dievą nėra anūkų. Išgelbėjimas neateina per prigimtinį gimimą, lygiai kaip nėra apaštališkojo paveldimumo. Šito nėra Žodyje. Jūs pradedate su tikraisiais, atgimusiais tikinčiaisiais, bet kada ateina sekanti karta, jie tiesiog daugiau nėra gryni krikščionys, bet jie jau priėmė denominacijos vardą, ir dabar jie jau baptistai, metodistai, ir t. t. Tai tiksliai kas jie yra. Jie ne Krikščionys. Kad išsigelbėti, jūs turite gimti pagal Dievo valią, o ne pagal žmogaus norą. Bet dabar visi šie žmonės susirenka kartu dėl žmogaus noro. Aš nesakau, kad kas nors iš jų randasi neteisinguose santykiuose su Dievu. Aš šito nesakau, bet pirminė ugnis prigeso. Jie jau daugiau ne tie, kuo buvo ankščiau.

Karštas noras įtikti Dievui, troškimas pažinti Jo Žodį, šauksmas, nusidriekiantis Dvasioje, – visai tai pradeda vysti, ir jau ta bažnyčia, kažkada degusi Dievo ugnimi, atšalo ir tapo formalia. Štai kas vyko tuomet su Efeziečiais. Jie tapo formaliais tikinčiaisiais. Pasišventimas Dievui geso, ir žmonių jau ypatingai nebejaudino tai, ką apie juos galvoja Dievas, juos pradėjo jaudinti, ką apie juos galvoja pasaulis. Ir su ta sekančia karta buvo lygiai, kaip ir su Izraeliu. Jie prašė, kad su jais, kaip ir kitose tautose, būtų karalius. Kada jie padarė tai, jie atstūmė Dievą. Bet visgi jie padarė tai. Tai bažnyčios istorija. Kada jie pradėjo susitapatinti su šiuo pasauliu vietoje paklusnumo Dievui, nepraėjo daug laiko, ir mes matome, kaip jie nustoja daryti tai, ką darė, ir pradeda daryti tai, ko pradžioje nedarė. Jie pakeitė savo aprangos stilių, savo pažiūras ir savo elgesį. Jie nusilpo. Štai ką reiškia “Efezas”: atsipalaidavusiai dreifuojantys.

Šitas prabudimo ir mirties ratas niekada nesibaigia. Viskas, ko jums reikia, – tai pašaukti ir gražinti šį paskutinį Dievo judėjimą Dvasioje, kada vyrai ir moterys rengiasi krikščioniškai, vaikšto į bažnyčią, visą naktį meldžiasi ir nesigėdija Dvasios pasireiškimo. Jie palikdavo savo senas mirusias bažnyčias ir garbino Dievą namuose arba senuose sandėliuose. Pas juos buvo kažkas tikro. Bet praėjo nedaug laiko, kaip pas juos atsirado pakankamai pinigų, kad statytų gražias, naujas bažnyčias. Vietoje to, kad patiems giedoti Dievui, jie tam pastatė chorą. Jie aprengė chorą mantijomis. Jie suorganizavo judėjimą ir pastatė žmogų vadovauti. Greitai jie pradėjo skaityti knygas, netinkamas skaitymui. Jie pašalino užtvaras, įėjo ožiai ir ėmėsi darbo. Užsibaigė džiaugsmingi šauksmai. Užsibaigė Dvasios laisvė. O, formą jie, žinoma, išsaugojo; bet užgeso ugnis, ir beveik viskas, kas liko, – tai tik juodi pelenai.

Neseniai aš užsiminiau, kad Jonas suprato, ką reiškia mylėti Dievą. Šitas didysis meilės apaštalas, tikriausiai, matė tai, kada bažnyčia pradėjo prarasti šitą pirmąją Dievo meilę. l Jono Laiške 5:3 jis sako: “Nes tai yra meilė Dievui, kad mes laikytumėmės Jo įsakymų (Jo Žodžio)”.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 66

Vienas nedidelis nukrypimas nuo šito Žodžio buvo žingsnis šalin nuo Kristaus. Žmonės sakosi mylį Dievą ir vaikšto į bažnyčią, jie netgi džiaugsmingai šūkauja, ir gieda, emociškai praleidžia laiką. Bet kada visa tai pasibaigia, pažiūrėkite, ar randasi jie ŽODYJE, ar vaikšto jame, ar gyvena jame. Jeigu jie praeina per visa kita, bet nevaikšto Žodyje, jie gali sakyti, kad myli Dievą, bet jų gyvenimas liudija ką kitą. Būtų keista, jeigu Jonas dar iki savo mirties nebūtų matęs žmonių, teigiančių, kad jie myli Dievą, bet nepaklusnius Jo Žodžiui. O, Efezo Bažnyčia, kažkas vyksta su tavimi. Kažkas bando arba pridėti prie šito Žodžio, arba atimti nuo Jo. Bet jie tai daro taip subtiliai, kad jus negalite šito pamatyti. Jie nepadarė staigaus judesio, jūs aiškiai pamatytumėte. Tai po uždanga, jie tai pateikia per samprotavimus ir žmogišką supratimą, ir tai augs iki tol, kol galiausiai neatmesi. Sugrįžkite į Sekmines (prie Šventosios Dvasios), kol nevėlu!

Bet žmonės kaip paprastai neįsiklauso į Dievo perspėjimą. Šita prabudimo ugnis, pasirodžiusi ant švenčiausiojo Žodžio, tokia nuostabi ir Dvasios pasireiškimas toks palaimintas, kad įsėlina mažytė baimė ir kužda į širdį: “Kaip mums išsaugoti ir apginti šią tiesą? Ką mums padaryti, kad šitas pagyvėjimas tęstųsi? Štai kada ateina “antikristo dvasia” ir šnibžda: “Pažiūrėkite, dabar pas jus yra tiesa, žiūrėkite nepraraskite jos, organizuokitės ir sudarykite tikėjimo mokymą to, kuo tikite, padarykite bažnytinį vadovėlį”. Ir jie tai daro. Jie organizuoja. Jie prideda prie Žodžio. Ir jie miršta, lygiai kaip Ieva, kada ji paėmė Vieną neteisingą žodį. Dievo Žodis atneša gyvenimą. Laikoma ne tai, ką mes kalbame apie šitą Žodį, bet ką pasakė Dievas.


DIEVO PERSPĖJIMAS

Apr. 2:5. “Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jeigu neatgailausi, – greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintą”.

Dievas jiems liepia PRISIMINTI. Akivaizdu, jų protas kažką pametė. Jie kažką užmiršo. Jis pasakė jiems grįžti savo prote atgal prie pradinio taško. Pirmojo periodo pradžia buvo Sekminės (Šventoji Dvasia). Jie nuklydo nuo jos. Jie užmiršo jos nuostabią šlovę. Dar buvo laiko susiprotėti ir grįžti prie tikrojo. Atgal ten, kur galima būtų pasakyti: “Man gyventi – tai Kristus”. Atgal prie tyrumo, su kuriuo turėjo reikalą Ananija ir Sapfyra. Atgal prie Nuostabiųjų Vartų. O, kokia gėda – atkristi nuo Dievo ir leisti veiksmus, teršiančius Jo Vardą. Visi, kurie nešioja Jo Vardą, atsiskirkite nuo nuodėmės ir saugokite savo indus švariais Dievui. Pažiūrėkite kuo jūs kažkada buvote savo širdyse, ir savo prote, ir savo gyvenime. Ir sugrįžkite atgal.

O kas tai per grįžimas atgal? Tai atgailos kelias.
67 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Jeigu nusidėjėlis turi ateiti pas Dievo atgailos keliu, tai tuo labiau turi atgailauti drungnas arba nuklydęs. Atgailaukite! Atneškite atgailos vaisius. Įrodykite tai savo gyvenimu. “Jeigu neatgailausi, – pasakė Dievas, – Aš patrauksiu tavo žibintą”. Tai tikra. Tokiame stovyje bažnyčia negali duoti pasauliui šviesą. Jos šviesa pavirto tamsa. Tada Dievas patrauks Savo ištikimąjį pasiuntinį ir Savo ištikimus ganytojus ir atiduos juos sau patiems, ir jie toliau pasakos apie krikščionybę, netekę jos.

Nedelsiant atgailaukite! Ryžkitės! Akivaizdu, Efezo bažnyčia nesiryžo, kadangi jos gyvenimo tarpsnis nebuvo labai ilgas. Dievo šlovė paliko juos labai greitai, ir greitai šitas miestas pavirto griuvėsiais. Jo šlovinga šventykla tapo beforme griuvėsių krūva. Ši žemė pavirto pelke, apgyvendinta vandens paukščiais; gyventojai išnyko, liko tik kelėta netikinčiųjų apleistame kaimelyje. Neliko net VIENO krikščionio. Žibintas buvo patrauktas iš tos vietos.

Taigi, tai nereiškia, kad ji negalėjo atgailauti. Tai nereiškia, kad mes negalime atgailauti. Mes galime. Bet tai turi įvykti greitai. Tai turi būti ištikima širdis, sielvarte besišaukianti Dievo ir tada Dievas atstatys. Šlovė pasirodys vėl.

NIKOLAITŲ SĖKLA

Apr. 2:6. “Savo naudai tu turi, kad nekenti nikaloitų darbų, kurių ir Aš nekenčiu”.

Tad yra dvi mintys apie tai, kas tokie buvo Nikaloitai. Vieni sako, kad tai buvo grupė atsitraukusiųjų, kurių įkūrėjas buvo Nikolas Antijochietis, prozelitas [naujatikis iš pagonių.– Red.], kuris buvo vienas iš septynių diakonų Jeruzalėje. Jie rengdavo pagoniškus pokylius ir buvo toli gražu ne išmintingi savo elgesiu. Jie mokė: kad viešpatautumėme geiduliams, pirmiausia reikia asmenine patirtimi pažinti visus geidulių kraštutinumus. Jie taip nerūpestingai atsidavė tam, kad galutinai pasileido. Tokiu būdu, jie buvo pavadinti dviem iš Senojo Testamento vardais, kurie simbolizavo šitą beprotybę: Balaamas ir Jezabėlė. Kaip Balaamas įvedė tautą į ištvirkimą ir tokiu būdu nugalėjo juos, buvo pasakyta, kad ir Nikolas pasielgė tokiu būdu. Šita grupė kaip manoma turėjo palikti Efezą, ji buvo išstumta ir rado vietą įsitvirtinimui Pergame.

Bet visa problema tame, kad tai netiesa. Tai absoliučiai nepatvirtinta istorijos. Geriausiu atveju tai tik padavimas. Priimti tokį požiūrį – tai reiškia suvesti Efezo bažnyčios periodą tiktai kaip istoriją, be ryšio su šia diena. O tai neteisinga, nes viskas, kas prasidėjo ankstyvojoje bažnyčioje, turi tęstis kiekviename periode, kol galiausiai netaps palaiminta ir pakelta Dievo
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 68

arba bus sunaikinta ugnies ežere kaip nešvarumas. Tai, kad šis padavimas tikrai prieštarauja Raštui, matyti iš Apr: 2:2, kad Efezo Bažnyčia NEKENTĖ nedorėlių. Jie išvarydavo juos, kitaip nebūtų prasmės sakyti, kad jie jų nepakentė. Jeigu jie neišvarydavo jų, reiškia jie juos kentė. Dabar, 6 eilutėje pasakyta, kad jie neapkentė jų darbų. Taigi, ši nikaloitų grupė, darydama savo darbus, liko šito pirmojo periodo dalimi. Jų darbų neapkentė, bet patys žmonės bejėgiais nepasidarė. Tokiu būdu, mes matome, kaip sėklos pasėtos Efeze išaugs ir taps mokymu, kuri įsikeros aukštyn ir gilyn ir atsidurs ugnies ežere.

Kas tie nikaloitai? Šis žodis susidaro iš dviejų graikiškų žodžių. “Niko” reiškia “pavergti” ir “laos” reiškia “tauta”, arba “pasauliečiai”. Akivaizdus faktas, kažkas toje ankstyvojoje bažnyčioje darė kažką tokio, kas pavergdavo pasauliečius. Jeigu pasauliečiai buvo pavergti, reiškia ten buvo ir darė tai kažkokia “valdžia”.

Kas vyko toje bažnyčioje, ko neapkentė Dievas? Tai, kas vyko tada, ir vėliau, ir vyksta šiandien, tiksliai apibūdinama žodžio reikšme “nikolaitai”. Žmonės kažkokiu būdu buvo pavergti, kas absoliučiai prieštaravo Dievo Žodžiui.

Tad, kad suprastumėme to reikšmę, apie ką eis toliau kalba, aš turiu jus perspėti, kad jūs visada atmintumėte, kad ši religinė esmė (arba dvasinė, jeigu jums patinka) susideda iš dviejų dalių, kurios susipina, bet jos priešingos viena kitai, kaip juoda ir balta. Religija ir dvasinis pasaulis kilo nuo tų dviejų medžių, kurių šaknys Edene. Ir Gyvybės Medis, ir Pažinimo Gėrio ir Blogio Medis buvo vidury sodo, ir, be abejo, jų šakos buvo persipynusios. Ir Efezo bažnyčioje tas pats paradoksas. Bažnyčia susidaro iš gero ir blogo. Du vynmedžiai sudaro bažnyčią. Jos panašios į kviečius ir rauges augančius vienas prie kito. Bet vieni TIKRI. Kiti MELAGINGI. Dabar Dievas kalbės Į kiekvieną iš jų, ir Jis kalbės APIE kiekvieną. Jis vadins ją bažnyčia. Ir tik tikrai išrinktieji atpažins Tikrąją Dvasią. Tik išrinktieji nebus suklaidinti. Mato 24:24: “Nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius”. Vadinasi, dar tada, ankstyvojoje bažnyčioje (per labai trumpą periodą po Sekminių), šis netikras vynmedis apsivijo aplink Tikrąjį vynmedį ir mes jau aptinkame šituos nikaloitų darbus. Ir jūs visur pamatysite šią kariaujančią prieš Tikrąjį vynmedį dvasią, iki tol, kol jis bus sunaikintas Dievo. Dabar jūs supratote tai?

Gerai. Dabar, koks buvo tos bažnyčios dvasinis klimatas? Ji paliko savo pirmąją meilę. Palikti savo pirmąją meilę Dievo Žodžiui – tai reiškia būti atpuolusiam nuo to originalo, kuriuo buvo Sekminės. Išsireiškiant labiau suprantamesne kalba, tai reiškia,
69 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

kad bažnyčiai iškilo pavojus prarasti vadovavimą Šventąja Dvasia, Dvasios kontrolę. Tai buvo tiksliai tuo, kas įvyko po to, kai Mozė išvedė Izraelį iš Egipto. Dievo kelias buvo tame, kad juos vesti ugnies stulpu, pranašiška ištarme, stebuklais ir ženklais ir nuostabiomis Dievo duotomis jėgomis. Tai turėjo vykti “Dievo išrinktaisiais”, ir “Dievo paskirtaisiais”, ir “Dievo apdovanotais”, ir “Dievo pasiustaisiais” vyrais, viešpataujant ir judant Šventajai Dvasiai visoje stovykloje. Jie sukilo ir panoro nustatyti taisykles ir tikėjimo mokymus. Paskui jie užsigeidė karaliaus. Dar vėliau jie panoro būti panašiais į šitą pasaulį ir nuėjo į visišką atsimetimą ir užmarštį. Lygiai taip prasidėjo pirmasis bažnyčios periodas, o paskui ėjo vis blogyn ir blogyn iki tol, kol Šventoji Dvasia buvo pilnai atstumta ir Dievas turėjo sunaikinti tautą.

Pažiūrėkite, kaip tai prasidėjo ankstyvojoje bažnyčioje. Tai buvo pavadinta darbais. Po to tapo mokymu. Tai tapo norma. Tai išėjo į tiesų kelią. Galiausiai, tai įsigalėjo, ir Dievas buvo pastumtas į šalį. O, tai prasidėjo nuo mažo, taip tyliai, taip nekaltai. Atrodė taip neblogai. Skambėjo taip gražiai. Paskui tvirtai įsikabino ir panašiai kaip pitonas išspaudė visą kvapą ir užmušė visą dvasingumą, kuris buvo bažnyčioje. O, šis netikras vynmedis pasalūniškas ir gudrus. O, jis panašus į šviesos angelą, kol neįsikabina į tave. Ogi, aš noriu pasakyti, kad aš tikiu į vadovavimą. Bet aš tikiu ne į žmogišką vadovavimą. Aš tikiu į Šventosios Dvasios vadovavimą, ateinantį per Žodį. Aš taip pat tikiu, kad Dievas pastatė bažnyčioje vyrus, apdovanotus Dvasia; jie saugos, kad bažnyčioje būtų tvarka. Aš tuo tikiu. Aš taip pat galvoju, kad bažnyčią veda vyrai, kuriuos Dievas pasiuntė rūpintis ja. Bet šį vadovavimą ŽODŽIU, tokiu būdu, iš tikrųjų ne žmonės valdo, bet DIEVO DVASIA, nes Žodis ir Dvasia yra VIENA. Hbr. 13:7: “Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo Žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu”.

Bet pažiūrėkite, kas ten vyko. Tas netikras vynmedis pasigavo atsiradusį mokymą, kad žmogiškas valdymas – teisinga. Jie mokė, kad bažnyčią reikia valdyti. Jie mokė, kad tautą reikia kontroliuoti, bet vietoj to, kad tai daryti Dievišku keliu, jie paėmė valdžią ir visą dvasinę jėgą į savo rankas ir iškilo kaip šventa dvasininkija, stovinti tarp Dievo ir žmonių. Jie sugrįžo atgal, į senąją Aarono sistemą. Jie tapo antikristu, nes jie pašalino Jo tarpininkavimą ir įstatė savąjį. Dievas neapkentė šito. Efeziečiai neapkentė šito, ir kiekvienas tikras tikintysis taip pat neapkęs šito. Reikia būti aklam, kaip kurmis, kad nematyti, kad tas pats vyksta visuose perioduose, ir tas pats šiandien, blogiau ir negali būti. Kas tai buvo? Tai buvo organizacija. Tai suskirstė žmones. Dievo tauta turi būti vieninga. VIENA Dvasia VISI jie krikštijosi į vieną kūną, ir KIEKVIENAS turi būti vedamas Šventąja Dvasia, ir KIEKVIENAS turi dalyvauti Dievo garbinime. Bet žmonės užsinorėjo pranašumo, todėl jie viska paėmė į savo kontrolę, vyskupai tapo arkivyskupais, ir su šitais atstovaujamaisiais titulais jie apeidavo Dievo Žodį ir mokė savųjų doktrinų.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 70

Jie versdavo žmones klausyti jų iki tol, kol neatėjo laikas, kada jų garbinimo pavidalas neteko jokio panašumo su garbinimu pirmose po Sekminių dienose. Tokie darbai buvo apaštališkojo paveldimumo pradžia. Nuo apaštališkojo teisėto paveldimumo lengvai ir greitai žengė prie “bažnytinės narystės” kaip prie išgelbėjamosios malonės priemonės. Žodį sutrumpino iki tikėjimo mokymo. Antikristas savo dvasia viešpatavo bažnyčiai.

Pažvelkite į tai šiandien. Jeigu jus perskaitysite Ap.Darbų 2:4 tokiu būdu, kaip kai kurie skaito, tai jums išeis: “Ir kada atėjo Sekminių diena, atėjo kunigas su plotkelėm ir pasakė: “Iškišk savo liežuvį!” Padėjo ant jo plotkelę, pats nugėrė truputį vyno, pasakė: “Dabar tu įgijai Šventąją Dvasią”. Neįtikėtina? Būtent dėl šito atėjo nikolaizmas. Jie sako: “Nesijaudinkite, apie ką ten kalba Dievo Žodis. Jūs negalite šito suprasti. Mes turime jums tai išaiškinti. Be to, Biblija neužbaigta. Ji su laiku keičiasi, ir mes jums papasakosime apie šitas permainas”. Kaip tai prieštarauja Dievo Žodžiui, kuris aiškiai patvirtina: “Dievas išlieka teisingas, o kiekvienas žmogus – melagis”, visada, kada yra konfliktas su tiesa. Dangus ir žemė praeis, bet NĖ VIENAS Dievo ŽODIS nepasikeis. Tokiu būdu, tautą veda žmonės, kurie drįsta būti kažkuo tai, būdami niekuo. Tvirtina, kad jie Kristaus vietininkai, bet iš tikro jie – antikristai.

Štai dar viena liūdna istorija. Šita istorija apie vandens krikštą. Jėzaus dienomis ir po Sekminių panardindavo į vandenį. Niekas negali to paneigti. Išsilavinę žmonės sako, kad viskas, ką jie darė, tai tik laistė vandeniu, nes įvairiose vietose lengva buvo rasti duobes su vandeniu. Ir kada jie laistydavo juos vandeniu, tai darydavo Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, lyg šie titulai – tikri vardai ir lyg trys Dievai vietoj vieno. Bet pasilik šitoje organizacijoje, bandydamas pamokslauti tiesą apie panardinimą į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, ir tave išstums pro duris. Tu negali būti Dievo vedime ir pasilikti ten. Tai neįmanoma.

Juk, Paulius buvo pranašas, išmokytas Šventosios Dvasios. Jeigu Paulius krikštijo Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu ir pasakė, kad kiekvienas, darantis kitaip, negu jis mokė, bus prakeiktas, tada laikas pabusti ir pamatyti, kad bažnyčia nebekontroliuojama Šventąja Dvasia, bet kontroliuojama nikolaitų. Ap. Darbų 20:27–30: “Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų. Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo Savo Krauju. Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius”.

Paulius matė, kaip tai artėjo. Jis perspėjo juos apie šią miklią ir gudrią dvasininkiją, kuri ateis ir įveiks savo klaidingais mokymais. Jis žinojo,
71 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

kad jie išmokys tokiam garbinimo būdui, kuris pašalins tautą nuo visokio dalyvavimo Šventosios Dvasios tarnavime. Ir netgi šiandien tarp tų, kurie tvirtina, kad jie laisvi ir pripildyti Dvasia, nėra didelės parapijiečių laisvės, ir geriausia, ką galima pamatyti, tai keletą pamokslininkų, įkvėptai pamokslaujančius, tuo tarpu kaip banda sėdi krėsluose ir stropiai ryja tai. Stipriai skiriasi nuo to, ką kalba Paulius, kad kada visi susirenka, visi Dvasios vedime, ir visi dalyvauja Dvasiniame garbinime.

Korporacinė bažnyčia niekada nesuprato šitos pamokos nei iš Raštų, nei iš istorijos. Kiekvieną kartą, kada Dievas dovanoja Šventosios Dvasios aplankymą ir žmonės išsilaisvina, po kurio laiko jie suriša save atgal tuo pačiu, iš kur jie išėjo. Kada Liuteris išėjo iš katolicizmo, žmonės kurį laiką buvo laisvi. Bet kada jis mirė, žmonės tiesiog organizavo tai, į ką jis tikėjo, kaip jie galvojo, ir nustatė savuosius mokymus ir idėjas, ir atstumdavo kiekvieną, kas kalbėjo ne taip kaip jie. Jie grįžo atgal į katolicizmą truputį kitoje formoje. Ir šiandien dauguma liuteronų pasiruošę apskritai sugrįžti atgal.

O, taip! Apreiškime 12 parašyta, kad pas tą seną paleistuvę daug dukterų. Šios dukros visai kaip jų motina. Jie atideda Žodį į šalį, atmeta Dievo Dvasios darbą, pajungia sau kaimenę ir padaro taip, kad pasauliečiams neįmanoma garbinti Dievo išskyrus kaip per juos arba pagal jų pavyzdžius, kas yra ne kas kita, kaip netikėjimo anspaudas, gautas nuo paties šėtono.

Kurgi mes randamės dvasiškai? Mes visiškoje tamsoje. Kaip toli mes nuklydome nuo pirmos bažnyčios. Niekur nematyti Sekminių, ir Žodį rasti sunku. Apaštalinis paveldimumas, kuris šiandien klesti, nerandamas Žodyje. Tai žmogiška struktūra. Tai verčia abejoti tiesa, kad DIEVAS pastatė Savo lyderius bažnyčioje, o NE ŽMOGUS. Juk Pertas net nebuvo Romoje. Tačiau jie meluoja ir sako, kad jis buvo. Istorija įrodo, kad jis nebuvo. Žmonės, kurie skaito istoriją, trauko pečiais ir toliau tiki šiuo melu. Kur Žodyje jūs rasite “Kristaus vietininkas”? Niekas negali užimti Jo vietos. Tačiau tai padarė, ir žmonės tai priėmė. Kur jūs rasite, kad “pridėtas apreiškimas” būtų priimtas Dievo, ypač apreiškimas, prieštaraujantis tam, kuris jau duotas? Tačiau jie priima jį ir remiasi juo. Kur jūs rasite “skaistyklą”? Kur jūs rasite “mišias” ? Kur jūs rasite “mokėk pinigus, kad ištrukti iš pragaro”? Šito nėra Žodyje, bet žmonės įtraukė tai į savąsias knygutes ir per tai paėmė viršų virš žmonių, valdydami juos baimės pagalba. Kur jus rasite, kad “žmogus turi valdžią atleisti mums, tarsi jis Dievas”? Išsireiškimas “žiaurūs vilkai” nepakankamai stiprus, kad aprašyti juos. Nikolaizmas. Organizacija. Žmogus virš žmogaus.

Sugrįžkite prie Dievo! Atgailaukite kol nepervėlu. Pažiūrėkite į šią rašyseną ant sienos. Tai pasmerkimo rašysena. Kaip šventi indai buvo suteršti ir tai sukėlė Dievo pyktį, taip ir dabar šventas Žodis buvo suterštas,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 72

ir Dvasia nuliūdo, ir štai pasmerkimas, tiesiog prie durų. Atgailaukite! Atgailaukite! Sugrįžkite į Sekmines. Sugrįžkite prie Šventosios Dvasios vadovavimo. Sugrįžkite prie Dievo Žodžio, nes kam jums mirti?


DVASIOS BALSAS

Apr. 2:7. „ Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo Gyvybės Medžio, esančio Dievo rojaus viduryje’”.

“Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms”. Galbūt milijonai klausė arba skaitė šiuos žodžius. Bet kiek iš jų atkreipė dėmesį į juos? Šito mes nežinome. Bet norintis išklausyti ir norintis pažinti tiesos žodį bus apšviestas Dievo Dvasia. Jeigu jūsų ausis atvira Žodžio klausymui, tai Dievo Dvasia padarys šį Žodį realų jums. Tai Dvasios darbas. Aš galiu jus mokyti tiesos, bet jeigu jūs neatversite savo ausis, kad ją klausyti, ir savo širdį, kad priimtumėme ją, tai jus negausite apreiškimo.

Įsidėmėkite, pasakyta, kad Dvasia kalba bažnyčioms. Tai daugiskaita, ne vienaskaita. Dvasia neįsakė Jonui užrašyti tai tik vietinei Efezo Bažnyčiai arba tik pirmajam periodui. Tai visiems bažnyčios periodams. Bet tai pradžia bažnyčioms. Ir tokiu būdu, tai panašu Pradžios Knygai. Kas prasidėjo Pradžios Knygoje, pasilieka jėgoje per visą Žodį ir, galiausiai, pasibaigia Apreiškimo Knygoje. Tokiu būdu, bažnyčios pradžia Ap.Darbuose, tai Dievo projektas visiems periodams, kol ji (bažnyčia) nepasibaigs Laodikėjos Periode. Įsižiūrėkite atidžiai. Tegu įsiklauso kiekvienas periodas, nes tai, kas vyksta čia, tik pradžia. Šis pasodintas medelis pradeda augti. Jis augs per visas epochas. Tada ši siųsta žinia kiekvienam Krikščioniui visuose perioduose iki Jėzaus atėjimo. Taip, būtent taip, nes tai kalba Dvasia. Amen.


PAŽADĖTAS APDOVANOJIMAS

Apr. 2:7. ‘...Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo Gyvybės Medžio, esančio Dievo rojaus viduryje’”. Tai būsimas apdovanojimas visiems visų periodų nugalėtojams. Kada nuaidės paskutinis kvietimas kovai, kada sudės ginklus, tada mes pailsėsime Dievo rojuje, ir mūsų dalis bus Gyvybės Medis, amžinai.

“Gyvybės Medis”. Argi nenuostabus žodžių posakis? Jis minimas tris kartus Pradžios Knygoje ir tris kartus Apreiškimo Knygoje. Visose šešiose vietose tai tas pats medis ir simbolizuoja visur tiksliai tą patį.

Bet kas yra tas – Gyvybės Medis?
73 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Ogi, visų pirmiausia mums reikėtų žinoti, dėl ko naudojamas terminas “medis”. Skaičių 24:6, kada Balaamas apibudino Izraelį, jis pasakė, kad jie buvo “kaip alavijo medžiai, kuriuos Viešpats įsodino”. “Medžiai” visame Rašte priskiriami asmenims, kaip 1-je Psalmėje. Tokiu būdu, Gyvybės Medis turi būti Gyvybės Asmeniu, o tai yra Jėzus.

Taigi, Edeno Sodo viduryje buvo du medžiai. Vienas buvo Gyvybės Medžiu, kitas buvo Pažinimo Gėrio ir Blogio Medžiu. Žmogus turėjo gyventi Gyvybės Medžiu; bet neprisiliesti prie kito medžio, kad nemirtų. Bet žmogus paragavo kito medžio, ir kada jis tai padarė, tai per jo nuodėmę į jį įėjo mirtis, ir jis liko atskirtas nuo Dievo.

Ogi, tuo Medžiu Edene, tuo Medžiu, kuris buvo gyvybės šaltiniu, buvo Jėzus. Jono Evangelijoje nuo 6 iki 8 skyriaus Jėzus kalba apie Save kaip apie amžinojo gyvenimo šaltinį. Jis pavadino Save Duona iš dangaus. Jis kalbėjo apie tai, kad Jis atidavė Save ir jeigu žmogus valgis nuo Jo, tai jis niekada nemirs. Jis pareiškė, kad Jis žinojo Abraomą ir kad Jis BUVO prieš Abraomą. Jis pranašavo, kad Jis Pats jiems duos gyvojo vandens, kurio išgėręs, žmogus nebetrokš vėl, bet gyvens amžinai. Jis apreiškė Save kaip “DIDIS AŠ ESU”. Jis yra Gyvenimo Duona, Gyvybės Šaltinis, Amžinas, GYVABĖS MEDIS. Jis buvo ten, Edene, sodo vidury, taip, kaip Jis bus Dievo rojaus viduryje.

Kai kurie laikosi požiūrio, kad šie du medžiai sode buvo dar dviem medžiais išskyrus tuos, kurie buvo ten Dievo pasodinti. Bet atidūs studentai žino, kad tai ne taip. Kada Jonas Krikštytojas sušuko, kad kirvis pridėtas prie visų medžio šaknų, jis nekalbėjo tik apie prigimtinius medžius, bet apie dvasinius įstatymus. 1 Jono 5:11 sakoma: “O LIUDIJIMAS toks: Dievas suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje”. Jono 5:40 Jėzus pasakė: “Tačiau nenorite ateiti pas Mane, kad turėtumėte gyvenimą”. Dievo Žodis liudija, aiškiai tvirtina, kad GYVENIMAS, AMŽINAS GYVENIMAS yra Sūnuje. Kitos vietos nėra. 1 Jono 5:12: “Kas turi Sūnų, tas turi GYVENIMĄ. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas NETURI Gyvenimo”. Dabar, kadangi šito liudijimo negalima pakeisti, išimti iš jo arba pridėti prie jo, tada jis tvirtina, kad GYVENIMAS YRA SŪNUJE ...O kadangi yra taip, tai MEDIS SODE TURI BŪTI JĖZUS.

Gerai. Jeigu Gyvybės Medis – asmenybė, tada Pažinimo Gėrio ir Blogio Medis TAIP PAT yra asmuo. Kitaip ir negali būti. Tokiu būdu, Teisusis ir Nedorėlis buvo šalia vienas kito Edeno Sodo viduryje. Ez. 28:13(a): “Tu (šėtone), buvai Edene, Dievo sode”.

Štai čia mes gauname tikrąjį apreiškimą apie “gyvatės sėklą”. Štai kas iš tikrųjų įvyko Edeno sode. Žodis sako, kad Ieva buvo gyvatės apgauta. Ji tikrai buvo suviliota gyvatės. Apie tai pasakyta Pradžios Knygoje 3:1:
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 74

“Gyvatė buvo gudresnė už visus lauko gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs”. Šitas žvėris buvo toks artimas žmogiškai būtybei (tačiau buvo gyvūnas), kad jis galėjo mastyti ir kalbėti. Jis buvo tiesiai vaikščiojančiu padaru ir buvo kažkas vidutinio tarp šimpanzės ir žmogaus, bet artimesnis žmogui. Jis buvo tiek artimas žmogiškajai būtybei, kad jo sėkla galėjo susijungti, ir susijungė su moters sėkla, ir ji pastojo. Kada tai įvyko, Dievas prakeikė gyvatę. Jis pakeitė kiekvieną kaulą gyvatės kūne, kad jis šliaužiotų kaip gyvatė. Ką bedarytų mokslas, jis neras šitos dingusios grandies. Dievas pasirūpino tuo. Žmogus protingas, ir jis mato panašumą tarp žmogaus ir gyvūno, ir jis bando tai įrodyti evoliucija. Nėra jokios evoliucijos. Bet įvyko susimaišymas tarp žmogaus ir gyvūno. Tai viena iš Dievo paslapčių, kuri buvo paslėpta, bet štai ji apreikšta. Tai įvyko tada, Edeno vidury, kada Ieva nusisuko nuo Gyvenimo, kad priimti Mirtį.

Atkreipkite dėmesį, ką Dievas pasakė jiems sode. Pr. 3:15: “Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; Jis sutriuškins tau galvą, o tu gelsi Jam į kulnį”. Jeigu mes tikime Žodžiu, kad moteris turėjo Sėklą, tada gyvatė tikriausiai turėjo taip pat turėti sėklą. Jeigu moters Sėkla buvo vyriškos lyties vaikas, be vyro pagalbos, tada gyvatės sėkla turėtų būti pagal tą patį pavyzdį, turi gimti kitas vyriškos lyties vaikas, be žmogiškos vyriškos lyties būtybės pagalbos. Kiekvienas studentas žino, kad moters Sėkla – buvo Kristus, Kuris atėjo tarpininkaujant Dievui, be žmogiško įsikišimo. Taip pat gerai žinoma, kad išpranašautas gyvatės galvos sutriuškinimas buvo tikrai pranašyste, liečianti įvykdymo Kristumi prieš šėtoną ant kryžiaus. Ten, ant kryžiaus, Kristus sutriuškino šėtonui galvą, tuo metu šėtonas sužeidė Viešpaties pėdą.

Ši Rašto vieta yra apreiškimas to, kaip tiesiog gyvatės sėkla buvo pasėta šitoje žemėje, taip pat mes turime pasakojimą Luko 1:26–35, kur tiksliai išdėstyta, kaip moters Sėkla pasireiškė kūniškai, be žmogiškos, vyriškos lyties būtybės pagalbos. “Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, Angelas tarė: “ Sveika, malonės apdovanotoji! Viešpats su tavim! Palaiminta tu tarp moterų!”. Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia”. O Angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!. Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi JĖZUMI. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą. Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir jo karalystei nebus galo”. Marija paklausė Angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi”. Kaip moters Sėkla buvo tiesioginis atkūrimas Dievui Paties Savęs žmogiškame kūne, taip ir gyvatės sėklai yra tas kelias,
75 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

kurį surado šėtonas, kad gauti galimybę atidaryti duris dėl savęs ir įeiti į žmogiškąją rasę. Tai šėtonui (nes jis tik SUTVERTA dvasia – būtybė) buvo neįmanoma atkurti save tokiu būdu, kaip Dievas atkūrė Save, todėl Pradžios Knyga pasakoja, kaip jis atkūrė savo sėklą ir įnešė arba įvedė save į žmogiškąją rasę. Prisiminkite taip pat, kad šėtonas pavadintas “gyvate”. Mes kalbame apie jo sėklą, arba jo injekciją į žmogiškąją rasę.

Dar prieš tai, kaip Adomas kūniškai pažino Ievą, gyvatė jau pažino ją, ankščiau jo. Ir gimęs iš šito buvo Kainas. Kainas buvo (pagimdytas, pradėtas) nuo to “Nedorėlio”. 1 Jono 3:12. Šventoji Dvasia per Joną negalėjo vienoje vietoje pavadinti Adomą “Nedorėliu” (o jis tokiu ir būtų buvęs, jeigu būtų buvęs Kaino tėvu), o kitoje vietoje Adomą pavadinti “Dievo Sūnumi”, kuriuo jis ir buvo sutveriant. Luko 3:38. Kainas pasirodė charakteriu panašus į savo tėvą, mirties nešiotoją, žmogžudį. Jo akivaizdi nepagarba Dievui susitinkant su Visagaliu Pradžios 4:5, 9, 13 44, parodo jo absoliučiai nežmogiškus charakteringus bruožus, tai atrodo viršija bet kokį aprašymą, kurį mes randame Biblijoje apie šėtono pasipriešinimą Dievui. “Tačiau į Kainą ir jo auką nepažvelgė. Tad Kainas supyko ir jo veidas paniūro. Ir tarė Viešpats Kainui: “Kur yra tavo brolis Abelis?” Jis atsakė: “Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?” Kainas tarė Viešpačiui: “Mano bausmė per didelė, kad galėčiau ją pakelti. Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš”.

Atkreipkite dėmesį, kaip tiksliai Dievo užrašuose aprašytas Kaino, Abelio ir Seto gimimas. Pr. 4:1 “Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau žmogų Viešpaties pagalba”. Ji dar pagimdė jo brolį Abelį”. Pr. 4:25: “Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas ...” TRYS sūnūs gimė nuo DVIEJŲ aktų, Adomui pažinus kūniškai. Kadangi Biblija – tai tikslus ir tobulas Dievo Žodis, tai ne klaida, bet užrašyta, kad mums atverti akis. Kadangi TRYS sūnūs gimė nuo DVIEJŲ Adomo aktų, tai jūs, NEABEJOTINAI, žinote, kad VIENAS iš šitų trijų NEBUVO Adomo sūnumi. Dievas paliudijo tai tokiu tiksliu būdu, kad kažką mums parodyti. Tiesa čia tame, kad Ievos įsčiose buvo DU sūnūs (dvyniai) nuo SKIRTINGŲ apvaisinimų. Ji nešiojo dvynius, Kaino prasidėjimas buvo kiek ankstesnis Abelio prasidėjimui. Pažiūrėkite vėl į šiuos DVYNIUS. Kaip visuomet, tobulas pavyzdys. Tiems, kurie galvoja, kad tai neįmanoma, težino, kad medicinos liudijimai pilni atvejų, kada moterys turėjo dvynius nuo skirtingų kiaušinėlių ir skirtingų sėklinimų apvaisinant kiaušinėlius su kelėto dienų skirtumu, ir NE TIK TAI, bet kai kurie liudijimai parodo, kad dvyniai buvo pradėti nuo skirtingų tėvų. Neseniai viso pasaulio spaudoje apskriejo atvejis su norvegų moterimi, kuri reikalavo iš savo vyro išlaikyti ją ir jos dvynius, vienas iš kurių buvo baltas, o kitas tamsiaodis. Ji prisipažino, kad jos meilužiu buvo negras. Abu apvaisinimai įvyko trijų savaičių skirtumu. Bjumonte, Teksaso valstijoje,
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 76

1963 metais vėl užfiksuotas keleto gimimų faktas, kada apvaisinimai įvyko su kelių dienų skirtumu, ši moteris vos nemirė gimdydama vieną iš vaikų.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl gyvatės sėkla turėjo ateiti tokiu keliu? Žmogus buvo sutvertas Dievui. Žmogus turėjo būti Dievo šventykla. Žmogus buvo Dievo poilsio vieta (Šventosios Dvasios), šventykla. Ap.Darbų 7:46–51: “Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui. Ir Saliamonas pastatė Jam namus. Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas: “Dangus – Mano sostas, o žemė – pakojis po Mano kojomis. Kokius gi namus Man statysite ? – klausia Viešpats, – ar kokia Mano poilsio vieta? Argi ne Mano ranka visa tai padarė? Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai”. Šėtonas visą laiką žinojo tai. Jis taip pat nori gyventi žmoguje, kaip tai daro Dievas. Bet Dievas paliko šitą teisę Sau. Šėtonas negali šito padaryti. Tiktai vienas Dievas pasirodė žmogiškame kūne. Šėtonas negalėjo ir negali šito padaryti. Jame nėra kuriamosios galios. Šėtonas turėjo vienintelį kelią, kad įvykdyti savo norą– tai įeiti į gyvatę Edene taip pat, kaip jis įėjo piktosiomis dvasiomis į kiaules Gedarėjoje. Dievas neįeina į gyvūnus; bet šėtonas gali, ir padarys tai, kad pasiektų savo tikslą. Jis negalėjo turėti vaiko per Ievą tiesioginiu keliu, kaip Dievas per Mariją, todėl jis įėjo į gyvatę ir tada suviliojo Ievą. Jis sugundė ją, ir per ją gavo vaiką savo vietininku. Kainas paveldėjo savyje visus dvasinius šėtono charakteringus bruožus ir gyvulinius (jausminius, kūniškus) gyvatės charakteringus bruožus. Nenuostabu, kad Šventoji Dvasia pasakė, kad Kainas buvo iš piktojo. Aišku, taip.

Dabar aš noriu pereiti prie įrodymo to, kad yra tam tikra giminystė tarp žmogaus ir gyvūno. Kūniška prasme. Jūs žinote, kad galima paimti iš dar negimusio įsčių vaisiaus (gyvūno) embriono ląsteles ir įdėti jas į žmogų? Tuomet ląstelės iš skydliaukės pasuks į žmogaus skydliaukę, inkstų ląstelės pasuks į žmogaus inkstus. Jūs įsivaizduojate, kaip tai nuostabu? Kažkoks intelektas veda šitas gyvūno ląsteles tiesiog į reikiamą vietą. Šitas intelektas priima tas ląsteles ir patalpina jas į reikiamą vietą. Tarp gyvūno ir žmogaus yra giminystė. Jos negali susimaišyti ir daugintis. Tai jau bandė daryti. Bet ten, sode, įvyko susimaišymas, ir tai įrodo iki šiol egzistuojanti cheminė giminystė. Nes tada, Edene, gyvatė buvo tiesiai vaikščiojanti būtybė. Jis buvo artimas žmogui. Jis buvo beveik žmogus. Šėtonas pasinaudojo gyvatės fizinėmis savybėmis, kad suvedžiotų Ievą. Paskui Dievas suardė gyvatės struktūrą. Ne vienas kitas gyvūnas negali susijungti su žmogumi. Bet giminystė yra.

Dabar, kada mes su jumis pažengėme toliau, leiskite sutelkti jūsų dėmesį šitame dalyke, kad jūs galėtumėte pamatyti būtinumą mūsų įsigilinimo į “mokymą apie gyvatės sėklą”. Mes pradėjome nuo to fakto, kad ten, sodo vidury, buvo DU medžiai. Gyvybės Medžiu buvo Jėzus.
77 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Kitu medžiu buvo neabejotinai šėtonas, iš kurio ir kilo šito medžio vaisiai. Ogi, tada mes žinome, kad abu šitie medžiai turėjo ryšį su žmogumi, kitaip jie nebūtų ten patalpinti. Jie, turėjo dalyvauti suvereniame plane ir Dievo tiksle Jo santykyje su žmogumi ir su Juo Pačiu, kitaip mes negalėtume priskirti Dievui visa ko žinojimą. Visa tai tiesa, ar ne taip? Žodis visiškai aiškiai išdėsto, kad PRIEŠ pasaulio sutvėrimą Dievo tikslu buvo pasidalinti Jo Amžinu Gyvenimu su žmogumi. Ef. 1:4–11: “Mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų, Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame. Jame turime atpirkimą per Jo Kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kuria Jis dosniai suteikė mums su visa išmintimi ir supratimu; paskelbdamas mums Savo valios paslaptį pagal Savo palankumą, kaip nusprendė Savyje, kad laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje. Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, Kuris visa veikia pagal Savo valios nutarimą”. Apr. 13:8: “Ir jį (šėtoną) garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašytas nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio Gyvenimo Knygoje”. Bet šis Gyvenimas negalėjo ateiti kokiu nors kitu keliu, išskyrus kaip keliu “Dievą apreikštą kūne”. Tai buvo Jo amžino ir numatyto tikslo dalimi. Šis planas buvo išaukštinimui Jo šlovingos malonės. Tai buvo Išpirkimo planas, Išgelbėjimo planas. Dabar klausykite atidžiai. “Buvo būtina, kad Dievas, būdamas Gelbėtoju, ir kad parodytų Save kaip Gelbėtoją, paskyrė žmogų, kuris pareikalautų išgelbėjimo”. Tai šimtą procentų tiesa, ir daugybe Rašto vietų liudija, kaip ir taiklus sakinys Rom. 11:36: “Nes iš Jo, per Jį ir Jam yra VISA. Jam tebūnie GARBĖ per amžius. Amen”. Žmogus negalėjo tiesiog ateiti ir paragauti nuo to Gyvybės Medžio, kuris sodo viduryje. Šito Medžio Amžinas Gyvenimas pradžioje turėjo virsti kūnu. Bet pirmiausia, kad Dievas imtųsi gelbėti nusidėjėlio, turi būti nusidėjėlis, kurį reikia gelbėti. Žmogus turėjo nupulti. Kad šis kritimas, sukeltas šėtono, įvyktų, turėjo būti kūnas, per kurį šitas kritimas įvyktų. Šėtonas taip pat turėjo ateiti per kūną. Bet šėtonas negalėjo ateit per žmogaus kūną, kad sukeltų puolimą, kaip Kristus atėjo žmogaus kūne, kad atstatytų puolusį. Bet ten buvo gyvūnas, gyvatė, tiek artimas žmogui, kad šėtonas pasiekė tą žvėrį ir per tą žvėrį jis pasiekė žmogaus kūną ir sukėlė puolimą, ir įvedė save į žmogaus rasę, kaip ir Jėzus turėjo kartą ateiti ir įvesti Save į žmogaus rasę, į žmogiškus kūnus, iki pačio Prisikėlimo, kada mes turėsime kūnus, panašius Jo šlovingam kūnui. Tokiu būdu, tai, ką Dievas sugalvojo šitame sode, buvo nulemtu Jo planu. Ir kada šėtonas pasiekė savo, kas, tiesa sakant, buvo būtina dėl Dievo plano, tada žmogus jau negalėjo pasiekti to Gyvybės Medžio sode. Aišku ne. Tai buvo ne tas laikas. Bet buvo paimtas gyvūnas (gyvūnas sukėlė šitą puolimą? Tepraliejamas jo gyvybės kraujas!) ir pralietas jo kraujas, ir tada Dievas vėl turėjo bendravimą su žmogumi. Paskui turėjo ateiti ta diena, kada Dievas pasireikš kūne, ir Savo paklusnumo ir nusižeminimo pagalba Jis atstatys puolusį žmogų
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 78

ir padarys to Amžino Gyvenimo dalyviu. Kada jūs matote tai, jūs galite suprasti gyvatės sėklą ir sužinoti, kad Ieva paragavo anaip ne obuolį. Ne, tai buvo žmonijos išsigimimu per sėklos sumaišymą.

Aš žinau, kad po atsakymo į vieną klausimą tuojau pat iškyla kitas, žmonės klausia manęs: “Jeigu Ieva puolė tokiu būdu, tada ką padarė Adomas, juk Dievas uždeda kaltę Adomui?”. Atsakymas labai paprastas. Dievo Žodis amžinai įtvirtintas danguje. Dar prieš sukuriant žvaigždžių dulkių dalelytę šis Žodis (Dievo įsakymas) jau buvo TIKSLIAI, KAIP JIS PARAŠYTAS MŪSŲ BIBLIJOJE. Ogi, Žodis mus moko, kad jeigu moteris palieka savo vyrą ir eina su kitu vyru, tai ji svetimautoja, ir ji jau išsituokusi, ir vyras jos atgal nebepriima. Šis Žodis buvo teisingas Edene, kaip jis buvo teisingas ir tada, kada Mozė parašė jį įstatyme. Žodis negali pasikeisti. Adomas priėmė ją atgal. Jis tikrai žinojo, ką jis daro, bet jis vis tiek tai padarė. Ji buvo jo dalimi, ir jis norėjo paimti ant savęs jos atsakomybę. Jis jos nepaleido. Vadinasi, Ieva tapo nėščia nuo jo. Jis žinojo, kad ji pastos. Jis tiksliai žinojo, kas atsitiks su žmogiškąja rase, ir jis pardavė žmogiškąją rasę nuodėmės vergystei, kad jis turėtų Ievą, nes jis mylėjo ją.

Vadinasi, gimė šie du sūnūs. Sūnūs, kurie taps žmogiškosios rasės tėvais, kuri jau tada buvo suteršta. Ir koks liudijimas apie juos? Perskaitysime tai. Judo Laiškas 14: “Apie šiuos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Enochas..” Enocho kartų eilės sąrašas, penktame skyriuje Pradžios Knygoje. Čia pateikta tokia giminystės eilė: 1. Adomas, 2. Setas, 3 Enosas, 4. Kenanas, 5. Mahalalelis, 6. Jeredas, 7. Enochas. Atkreipkite dėmesį, kad Kainas nepaminėtas. Adomo linija eina per Setą. Jeigu Kainas būtų Adomo sūnus, tai pirmagimio teisės įstatymas apdovanotų Kainą teise giminės sąraše. Taip pat turime būti atidūs, kas pasakyta Pradžios 5:3: “Kai Adomui buvo šimtas trisdešimt metų jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo atvaizdą, ir jis jį praminė Setu”. Niekur nepasakyta, kad Kainas buvo pagal Adomo atvaizdą, o juk jis turėjo būti tokiu, jeigu jis buvo jo sūnus, nes reprodukcijos dėsnis (dauginimosi dėsnis, giminės pratesimo įstatymas) kategoriškai tvirtina, kad kiekvienas atkuria pagal savo panašumą. Mes taip pat turime patikėti tuo faktu, kad abejose genealogijose, duotose Pradžios Knygoje ir Luko Ev., nėra Kaino. Jeigu Kainas būtu Adomo sūnumi, tai apie jį kur nors būtų pasakyta, kad „ Kainas, kuris buvo Adomo sūnus, kuris buvo Dievo sūnumi “. Apie tai nekalbama, kadangi apie tai NEGALI BŪTI pasakyta.

Žinoma, mokslininkai jau seniai kalba apie dvi žmonijos genealogijas, viena iš kurių – dievobaiminga linija – Seto linija, o kita nedora linija įsteigta Kaino. Tiktai tikrai keista, kad tie patys mokslininkai nepapasakojo mums, kokiu būdu Kainas tapo tokia asmenybe, tuo tarpu kaip Abelis ir Setas ėjo dvasine, dievobaiminga linija. Iš tikrųjų Kainas turėjo būti daugiau dvasingesnis, o Abelis mažiau dvasingesnis, Setui dar mažiau ir taip toliau,
79 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

žemyn genealogijoje, nes kiekviena sekanti karta, vis toliau toldavo nuo Dievo. Bet ne, Kainas pasirodo kaip nedorėlis, aprašytas tokiu piktu, kaip niekas kitas, juk jis įsiutęs priešinasi Dievui ir Žodžiui.

Bet tebūna žinoma: Raštas nežaidžia žodžiais. Viskas, kas randasi šitame Liudijime, galima pamatyti pateptomis akimis. Tai įtraukta su konkrečiu tikslu. Žodyje pasakyta, Pradž.3:20 : “Ir Adomas praminė savo žmoną Ieva, nes ji yra tapusi visų gyvųjų motina”. Bet Raštas niekur nekalba, kad Adomas yra visų gyvenančiųjų tėvas. Jeigu toks papildymas neįtrauktas į Pr. 3:20, tai kodėl turi būti minima, kad Ieva yra visų motina, o apie Adoma nepasakyta nė žodžio? Tai faktas, nors Ieva buvo visų gyvųjų motina, Adomas nebuvo visų gyvenančiųjų tėvu.

Pr. 4:1 parašyta, ką Ieva pasakė: “Įsigijau žmogų Viešpaties pagalba”. Ji nepriskiria Adomo tėvystę Kainui. Bet Pr. 4:25 ji sako: “...Dievas, – pasakė ji, – man skyrė KITĄ sėklą, VIETOJ ABELIO, kurį užmušė Kainas”. Ji nesako, kad Dievas jai DAVĖ kitą sėklą – tai būtų buvęs Kristus, nes Jis buvo DUOTAS. O šitas sūnus, Setas, buvo PASKIRTAS vietoj Abelio. Ji pripažįsta, kad jos sūnus nuo Adomo; čia ji nepripažįsta Kaino, kadangi jis nuo gyvatės. Kada ji kalba – KITĄ SĖKLĄ vietoj Abelio, ji sako, kad Kainas skyrėsi nuo Abelio, nes jeigu jie būtų nuo to pačio tėvo, tai ji turėtų pasakyti: “Man buvo duota DAR SĖKLA”.

Aš netikiu viskuo, ką tenka skaityti, bet tai tikrai įdomu, kas buvo parašyta žurnale “Gyvenimas” nuo 1963 metų kovo 1d., tame straipsnyje psichiatrai kalbėjo lygiai tą patį, ką mes svarstome. Aš žinau, kad ne visi psichiatrai sutaria tarp savęs, bet vis dėl to reikalas štai kame. Baimė prieš gyvates – tai ne sąmoninga pasibjaurėjimo reakcija, bet pasąmoninga. Jeigu tai būtu natūrali baimė, žmonės stovėtų taip pat džiaugsmingai sužavėti, kaip prie narvo su gorila arba su liūtu. Pasąmoninis mąstymas priverčia juos, žvelgiant į gyvates, spoksoti išsprogintomis akimis. Tai pasąmoningai seksualus gyvatės priviliojimas. Tas pastebėta žmonių iš kartos į kartą, amžių bėgyje. Gyvatės visada buvo ir liks pasibjaurėtinai pritraukiančiomis. Gyvatės pavidalas visada buvo surištas su tuo, kas vienu metu gera ir bloga. Amžių bėgyje tai buvo falo simbolis [Oksfordo žodynas: “fallos”(graik.) – “lytinio sąnario pavidalas, didžiai iškeltas kai kuriose religinėse sistemose, kaip gimdančios jėgos gamtoje simbolis”.– Red.]. Lygiai kaip aprašyme Edeno Sode, kur mes matome gyvatę kaip aistringo blogio įsikūnijimą.

Beveik visame pasaulyje, tarp įvairių laukinių genčių, gyvatės pavidalas surištas su seksu, ir jį dažnai garbina būtent dėl šito. Seksologijos tyrinėjimas pateikia daugybę pavyzdžių. Norėtųsi sužinoti, iš kur šios tautos paėmė tai, juk jie nemokyti ir niekada neskaitė Biblijos. Bet kaip tvano istorija žinoma visame pasaulyje, taip pat žinoma tiesa apie žmogaus puolimą.
SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI 80

Jie žinojo kas įvyko Edene.

Dabar kas nors paklaus manęs: Ar pasakė Dievas Ievai saugotis gyvatės, kad gyvatė nesugundytų jos? Paklausykite, Dievui nebūtinai reikėjo kalbėti apie tai, kas įvyks. Užtenka žinoti pačią esmę. Jis tiesiog davė Žodį. Jis pasakė neragauti nuo PAŽYNIMO. Priimti dalyvavimą GYVENIME. GYVENIMAS BUVO DIEVO ŽODIS. VISKAS, KAS NEBUVO DIEVO ŽODŽIU, BUVO MIRTIS. Ji leido, kad VIENAS ŽODIS būtų pakeistas, ir kaip tik tuomet šėtonas ją įsigijo. Dievas galėjo pasakyti: “Neskink nuo medžių vaisių daugiau, negu tu gali suvalgyti”. Šėtonas galėjo pasakyti: “Paklausyk, tai labai teisinga. Matai, jeigu nuskinsi per daug, supus. Bet štai, yra metodas išsaugoti vaisius, ir tu gali juos skinti, kiek tik nori. Žiūrėk, tu gali tuo pat metu eiti ir savo keliu, ir Dievo keliu”. Šėtonas tuojau būtų ją pagavęs. Kaltas sulaužant VIENO įstatymo punktą sulaužei VISĄ įstatymą. Neapsigaukite Žodžio atžvilgiu. Būtent tai atsitiko Efezo Periode prieš jam pasibaigiant maždaug 170 m.e.metais.

Ir ką išaugino šis medis? Pažinimo medis išaugino mirtį. Kainas užmušė savo brolį Abelį. Nedorėlis užmušė teisųjį. Tai tapo pavyzdžiu. Ir kaip buvo pranašų pasakyta, šitas pavyzdys išliks iki viso atstatymo.

Pažinimo Medis išaugino protingus žmones, garsius žmones. Bet jų keliai – tai mirties keliai. Dievo tauta paprasta, bet dvasiškai supratinga, stiebiasi į Dievą ir gamtą, ramiai išdirba žemę, daugiau rūpinasi tiesa, negu apie turtus. Gyvatės sėkla atnešė stulbinančią prekybą, nuostabius išradimus, bet visa tam lydi mirtis. Kare žmonės žūna nuo parako ir atominių bombų; o taikos metu nuo jų mechaninių išradimų, tokių kaip mašina, žūna netgi daugiau žmonių, negu neramybės laiku naikinami kariniais išradimais. Mirtis ir naikinimas – tokie jų gimdymo vaisiai.

Bet jie religingi, jie tiki Dievu. Jie panašūs į savo tėvą, į velnią, ir į savo protėvį – Kainą. Jie kartu tikėjo į Dievą. Jie vaikšto į bažnyčią. Jie susimaišė su teisiaisiais, kaip raugės susimaišo su kviečiais. Ir elgdamiesi tokiu būdu jie skirsto ir pagimdo Nikolaitų religiją. Jie paskleidžia savo nuodus ir deda visokias pastangas, kad sunaikintų Dievo sėklą taip pat, kaip Kainas užmušė Abelį. Prieš Jų akys nestovi Dievo baimė.

Bet Dievas nepraras nė vieno iš Savųjų. Net mirtyje Jis saugo juos ir pažadėjo, kad paskutinę dieną Jis prikels juos.

PABAIGA

“Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo Gyvybės Medžio, esančio Dievo rojaus viduryje”. Kokia užvaldanti mintis! Tas Gyvybės Medis Edeno Sode,
81 EFEZO PERIODO BAŽNYČIA

Kurio negalima buvo pasiekti dėl Adomo puolimo, dabar pasiekiamas nugalėtojui. Saugančio cherubo liepsningas kalavijas įstatytas į makštį. Bet prieš, jį įstatant į makštį, jo ašmenys nusidažė Avinėlio krauju. Apmąstykime truputi apie šią tiesą, kol mes žiūrinėjame, kodėl Adomui ir jo palikuonims buvo uždraustas šitas Medis, o dabar vėl leidžiama.

Dievo sumanymu Jo kūriniui, žmogui, yra išreikšti Jo Žodį. Pradžioje (Pradžios Knygoje) Adomui buvo duotas Žodis, kuriuo jis turėjo gyventi. O gyvenimas Žodžiu būtu išreikštu Žodžiu. Tai tiesa, ar ne taip ? Bet gyveno Adomas šituo Žodžiu? Ne, nes jis turėjo gyventi KIEKVIENU Žodžiu, bet jis neįsiklausė į kiekvieną Žodį. Tada pasirodė Mozė. Koks didis ir stiprus tai buvo žmogus! Tačiau ir jam nepavyko gyventi kiekvienu Žodžiu, ir šitas pranašas, įvaizdis Ateinančio Didžiojo Pranašo, pratrūko pykčiu, nepaklusdamas Žodžiui. Ir taip pat buvo Dovydas, didis Izraelio karalius, vyras pagal Dievo širdį. Bet gundomas jis puolė per svetimavimą. Bet, galiausiai, kada išsipildė laikas, atėjo Tas, Galva, Jėzus, Kuris turėjo būti gundomas, kad pamatytų, ar Jis gyvens KIEKVIENU Žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Čia susipainiojo šėtonas. Nes tai buvo Tas, Kuris gyveno sutinkamai “Taip parašyta”, ir šitas Dievo Šedevras nugalėjo, atspindėdamas Savimi Dievo Žodį. Tuomet šis apreikštas Tobulasis buvo atiduotas nukryžiuoti, kaip Tobulas Dievo Avinėlis tobulai aukai. Ir ant šio “medžio” Jis gavo mirtinas žaizdas, kad mes per Jį ir Jo dėka galėtume valgyti nuo Gyvybės Medžio, kad dovanai duotas Gyvenimas padarytų mus sugebančiais nugalėti ir išreikšti Dievo Žodį.

Ir dabar tiems Dievo sūnums, kurie per Jį nugali, duota Dievo rojaus privilegija ir pastovus bendravimas su Jėzumi Kristumi. Niekada nebus atskirti nuo Jo. Kur Jis eis, ten eis Jo nuotaka. Viskuo, kas Jam priklauso, Jis dalinasi su Jo mylimaisiais pagal giminystės paveldėjimo teises. Kas slaptoje išaiškės. Tamsa išsisklaidys. Mes pažinome, kadangi mes pažinti. Mes būsime panašūs į Jį. Tai yra nugalėtojo paveldėjimas, kuris nugalėjo Avinėlio Krauju ir liudijimo Žodžiu apie Jėzų Kristų.

Kaip mes laukėme tos dienos, kada visi kreivi keliai išsitiesins ir mes būsime su Juo, amžinai. Teateina tos dienos pasirodymas, ir būkime mes paklusnūs Jo Žodžiui, ir įrodysime tuo, kad verti pasidalinti Jo šlove.

“Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms”. Kaip tragiška, kad šitas pirmasis periodas nepaklausė Dvasios balso. Vietoj to paklausė žmogaus. Bet padėka Dievui, kad paskutiniajame periode pakils žmonės, paskutiniosios dienos Tikroji Nuotaka, ir ji paklausys Dvasios balso. Šitoje susitelkusios tamsos dienoje sugrįš švaraus Žodžio šviesa, ir mes grįšime į Sekminių dienos jėgą, kad sutikti grįžtantį Viešpatį Jėzų Kristų.

KETVIRTAS SKYRIUS

SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA

Apreiškimas 2:8-11


“Smirnos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, Kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą:

Aš žinau tavo darbus ir priespaudą, ir tavo skurdą ( o vis dėlto tu turtingas!), – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą Žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.

Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas, net jei turėtum mirti, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką’.

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojas nenukentės nuo antros mirties’”.


ĮVADAS

Tam, kad atgaivintų jūsų atmintį, aš noriu vėl parodyti, kaip mes atskleidėme pasiuntinių vardus kiekvienam periodui. Dievas pagal Savo aukščiausiąjį palankumą pasirūpino apie tai, kad Naujojo Testamento bažnyčios istorija nebūtų prarasta, lygiai kaip jis pasirūpino apie tai, kad nebūtų prarasta Izraelio istorija, patalpinęs ją Biblijoje ir kurią patvirtina šiandien daugelis rankraščių, kurių ritinėliai randami induose žemėje, ir kitais žmogaus darbo įrankiais, kuriuos atrado ir išaiškino archeologai. Mes tikrai turime nepertraukiamą biblijinės istorijos komentarą nuo pirmo puslapio ir iki šios dienos. Tokiu būdu, skaitydami istoriją, mes galime nustatyti, koks žmogus arba kokie žmonės įvairiuose perioduose buvo labiausiai artimi pradiniam Dievo pavyzdžiui – Apaštalui Pauliui. Paskui turi būti atidžiai peržiūrėti tie, kuriuos Dievas panaudojo tam, kad sugrąžintų Savo tautą atgal prie Tiesos Žodžio. Paskui iš visų šitų turi būti vienas kiekvienam periodui, kuris aiškiai ir neabejotinai išsiskirtų kaip stovintis Žodžio jėgoje labiausiai artimas pavyzdžiui. Šitas ir bus pasiuntinys. Periodai taip pat nustatyti per istorijos nagrinėjimą. Reikia tiesiog skaityti apie šituos periodus taip, kaip mes randame Apreiškimo knygoje, ir viskas tobulu būdu sutampa su istorija, kaip TAI ir TURI BŪTI. Kadangi bažnyčios periodai buvo išpranašauti Dievo ir jų padėtis ir atskleistos aplinkybės, tada ir sekanti istorijos raida priversta vystytis taip, kaip išdėstyta Biblijoje. Tai taip paprasta, bet šis paprastumas yra raktas į Žodį. Prie viso to aš nebuvau tiktai tyrinėtoju ir istoriku, bet aš siekiau Dvasinio supratimo,
83 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

ir tik su galutiniu Dievo Dvasios patvirtinimu aš išrinkau šiuos nustatytus vyrus. Tai tiesa, Dievas žino mano širdį.


PASIUNTINYS

Taikydami mums Dievo duotas taisykles išrenkant pasiuntinį kiekvienam periodui, mes nesvyruodami tvirtiname, kad į šitą poziciją buvo Viešpaties pastatytas Irinėjus. Jis buvo žymaus šventojo ir tikėjimo kario Polikarpo mokiniu. Nėra abejonių, kad sėdėdamas prie šito didžio vyro kojų, jis išmoko krikščioniškos malonės, kuri srove liejosi iš jo pašvęsto gyvenimo, nes Polikarpas buvo tikrai vienas iš šlovingiausių visų amžių šventųjų, kada mes žiūrime į jį, stovintį nepriekaištingo gyvenimo šviesoje. Jūs gerai prisimenate, jeigu skaitėte apie tai, kad Polikarpas mirė būdamas kankiniu. Per daug senas, kad bėgtų, ir per daug nuoširdus, jis pasitikėjo žmogumi, kad tas paslėptų jį, ir užmokėjo už tai, jis atidavė save mirčiai. Bet prieš tai jis paprašė, ir jam buvo leista dvi valandas pasimelsti už jo brolius Viešpatyje, už valdovą, už jo priešus ir už jo įkalintojus. Panašiai visų amžių didiems šventiesiems ir norėdamas teikti pirmenybę Prisikėlimui, jis tvirtai atsisakė išsižadėti Viešpaties ir mirė su ramia sąžine. Jį atvedė ir pastatė prie stulpo, kad sudegintų (jo nepririšo jam asmeniškai prašant), ir uždegė laužą. Ugnies liepsnos nukrypdavo į šonus nuo jo kūno, neliesdamos jo. Tada jį kiaurai perdūrė kalaviju. Netikėtai vanduo pasruvo iš jo perverto šono, gesindama liepsną. Iš tiesų visi pamatė, kaip iš jo krūtinės išėjo dvasia balto balandžio pavidalu, nutoldama nuo jo. Prie šito didžio liudijimo reikia pridėti, kad Jonas Atverėjas nekariavo prieš nikolaitų sistemą, jis pats prisijungė prie organizacijos, nesuprasdamas, kad tas troškimas bendravimo, ir tai, kas atrodė geru planu padedant Dievo darbui, iš tikrųjų buvo priešo gudrybe.

Su Irenėjumi buvo ne taip. Jis kariavo prieš organizaciją bet kokioje formoje. Taip pat jo gyvenimas tarnaujant Viešpačiui – tai istorija ryškių Šventosios Dvasios pasireiškimo pavyzdžių. Žodis buvo perteikiamas su neįprastu aiškumu ir švarumu, suderintai su pradiniais nurodymais. Jo bažnyčios Prancūzijoje buvo žinomos kaip turinčios Dvasios dovanas, šventieji kalbėjo kitomis kalbomis, pranašavo, tikėjimo malda prikeldavo mirusiuos ir gydė ligonius. Jis matė bet kokio pobūdžio organizuotos brolybės pavojų tarp diakonų ir pastorių ir t.t. Jis tvirtai stovėjo už vieningą, Dvasios pripildytą su pasireiškiančiomis dovanomis vietinę bažnyčią. Ir jis buvo pagarboje pas Dievą, nes Dievo jėga veikė šventųjų tarpe.

Jis taip pat turėjo aiškų supratimą apie Dievybę. Ir kadangi jis buvo Polikarpo mokinys, kuris savo ruoštu buvo šventojo Jono mokiniu, mes tikrai žinome, kad jame buvo teisingas mokymas, kiek tai įmanoma, šita tema. Leidinyje “Šventieji tėvai iki Nikėjos”, pirmame tome, 412 -me puslapyje
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 84

mes galime perskaityti jo išaiškinimą apie Dievybę. “Visi kiti išsireiškimai taip pat atskleidžia vienos ir tos pačios būtybės titulą, – Jėgos Viešpats, Viešpats, viso Tėvas, Visagalis Dievas, Aukščiausiasis, Kūrėjas, Sutvėrėjas ir tam panašūs – tai vardai ir titulai nepaliaujamai einantys vienas po kito skirtingų būtybių, bet vieno ir to paties”. Jis aiškiai nurodė, kad tai ne kas kita, kaip titulai, tokie, kaip Sarono Rožė, Skaisti Rytinė Žvaigždė, Gražiausias iš Tūkstančio ir t. t. Tai ne kas kitas, kaip VIENAS Dievas. Jo Vardas – Viešpats Jėzus Kristus.

Griežtas Irinėjiaus atsidavimas Žodžiui, jo nuostabus Rašto supratimas ir Dievo jėgos buvimas jo tarnavime patvirtina teisingą pasirinkimą šitam periodui. Labai gaila, sekančių periodų pasiuntiniuose nebuvo tokios vaisių jėgos ir vadovavimo Šventojoje Dvasioje ir Žodyje pusiausvyros.


SMIRNA

Smirnos miestas buvo išsidėstęs šiauriau nuo Efezo, Smirnos įlankos pakrantėje. Dėka esančio nuostabaus uosto tai buvo prekybos centras, žymus savo eksportu. Taip pat jis buvo įžymus retorikos, filosofijos, medicinos, kitų mokslų mokyklomis ir gražiais pastatais. Ten gyveno daug žydų, kurie karštai priešinosi krikščionybei, labiau nei romiečiai. Faktiškai pirmasis Smirnos vyskupas – Polikarpas buvo nukankintas žydų, parašyta, kad žydai suteršė savo šventąją dieną (Sabatą), nešiojo malkas, kad sukrautų jam laidotuvių laužą.

Žodis “Smirna” reiškia “kartumas”, kyla iš žodžio “mira”. Mira buvo naudojama balzamuojant mirusius. Tokiu būdu, šito periodo pavadinime randame dvi reikšmes. Tai buvo kartus, pripildytas mirtimi periodas. Šie du alyvmedžiai vienos bažnyčios ribose toliau driekėsi atskirai, su padidėjusiu netikro vynmedžio pykčiu teisingosios atžvilgiu. Mirtis buvo ne tik netikro vynmedžio sėkla, tačiau netgi tikrajame vynmedyje pasirodė šliaužiantis sustingimas ir bejėgiškumas, nes juos jau nunešė nuo švarios, skaisčios pirmųjų metų po Sekminių dienos tiesos; ir jau nėra jėgų ir dvasinės sveikatos, ir nėra tikro tikinčiojo gyvenimo, lygiai kaip nėra pažinimo ir atsidavimo švariam Dievo Žodžiui, kas buvo ne vienu pavyzdžiu Senajame Testamente. Organizacija sparčiai augo sutinkamai su padidėjusia dvasine narių mirtimi, kadangi Šventosios Dvasios vadovavimas buvo pašalintas ir Žodis buvo pakeistas tikėjimo mokymais, dogmomis ir žmogiškomis apeigomis.

Kada Izraelis sudarė neteisėtą sąjungą su pasauliu, užmezgė santuokinį bendravimą, pagaliau atėjo diena, kada pasaulis įveikė ir Babilonas išvedė Dievo tautą į nelaisvę. Prieš išeinant į nelaisvę, pas juos buvo kunigystė,
85 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

šventykla ir Žodis. Bet kada jie sugrįžo iš ten, pas juos buvo rabinai, fariziejų teologinė tvarka, sinagoga ir Talmudas. Jėzui ateinant jie taip sugedo, kad Jis pavadino juos vaikais jų tėvo – velnio, nežiūrint to fakto, kad kūnu jie buvo iš Abraomo. Šitame periode, mes matome, vykstant tą patį. Tačiau kaip “visas Izraelis” – tai ne Izraelis, bet tai buvo nedidelė grupė tikrų Dvasinių izraelitų, taip pat visada bus nedidelė grupė tikrų Krikščionių, Kristaus nuotaka, kol Jis neateis dėl Savųjų.

Šitame mieste buvo dvi įžymios šventyklos. Viena šventykla buvo pastatyta garbinti Dzeusą, o kita buvo pastatyta Sibilei. O tarp šitų dviejų šventyklų buvo pats nuostabiausias antikos laikų kelias, pavadintas Auksine Gatve. Tai man parodo apie tolimesnį pagonybės antpuolį, kuris prasidėjo pirmame periode, bet egzistavo tik Romoje. Susijungimas šitų dviejų dievo ir dievaitės šventyklų – tai Marijos garbinimo sėkla, kurioje Marija buvo pavadinta Dievo motina ir jai skiriama garbė ir titulai, ir valdžia lygiomis su Jėzumi Kristumi. Auksinė gatvė, kuri jungia jas, – tai paveikslas to godumo, kuris privertė šituos nikolaitų organizatorius sujungti valstybę ir bažnyčią, nes jie žinojo, kad tai atneš jiems turtus ir valdžią. Jeigu Efezo Periodas buvo lysve, kur sėjosi būsimo tragiško Pergamo Periodo sėklos, tai šitas Smirnos Periodas buvo ir lietumi, ir saule, ir trąša, kas užtikrino šį bjaurų sugedimą, kuris ateityje įtvirtins bažnyčią stabmeldystėje, kas yra dvasinė paleistuvystė, iš kurios ji daugiau niekada nebepakils. Mirtis išaugino ant šitos šaknies šakelę, ir kas paragavo nuo jos, tas atsikando kartybę ir mirtį.

Šitas periodas tesėsi nuo 170 iki 312 m.e.metų.


SVEIKINIMAS

Apr. 2:8. “Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, Kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą”.

“Pirmasis ir Paskutinysis, Kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą”. Ogi, tai ne žmogaus žodžiai. Paprastas žmogus (jeigu jis galėtų prabilti iš kapo) būtų pasakęs: “Aš pirmasis ir paskutinysis, kuris buvau gyvas, o dabar miręs”. Pirmiausia, kas įvyksta su žmogumi, – tai jis gimsta, ir galiausiai, kas įvyksta su juo, – tai jis miršta. Čia kalba ne žmogus. Tai Dievybė. Žmogus (Adomas) paėmė gyvenimą ir pavertė jį į mirtį. Bet šitas ŽMOGUS (Jėzus) paėmė mirtį ir pavertė jį gyvenimu. Adomas paėmė nekaltybę ir pavertė ją į kaltę. O Šis paėmė kaltę ir pavertė ją teisumu. Adomas paėmė rojų ir pavertė į didelį apleistą šiukšlyną; o Šitas sugrįžta, kad paverstų sugriautą ir sukrėstą naikinimais žemę į naują Edeną. Adomas paėmė džiaugsmingo bendravimo su Dievu gyvenimą ir pavertė jį į dvasinės tamsos dykuma, kuri išaugino visokią nuodėmę, moralinį nuosmukį, skausmą, kančias,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 86

paklydimus ir sugedimą, kurie kariauja prieš žmogaus sielas. Bet Šitas iš baisios mirties, iš nuosmukio ir išsigimimo, pripildžiusį žmoniją, išaugino teisumo ir grožio gyvenimą, kad kaip ankščiau nuodėmė viešpatavo mirčiai, taip dabar žmonės galėtų viešpatauti teisume per Jėzų Kristų; ir nors nuodėmė nusikaltime buvo baisi, bet dabar tuo labiau Jo malonės dovana amžinam gyvenimui.

Štai Jis, vaikšto tarpe tų, kuriuos Jis išpirko, Jo bažnyčios viduryje. O kas buvo tie išpirktieji? Argi daugelis nebuvo panašūs Pauliui, žudikais ir samdiniais? Argi daugelis nebuvo panašūs į tą mirštantį ant kryžiaus plėšiką ir žmogžudžiais? Visi jie – iš Jo malonės. Visus sugražino iš mirties. Visus padarė GYVAIS Kristuje Jėzuje, Viešpatyje.

Įdomu, atkreipėte jūs dėmesį, koks sveikinimas buvo pirmajam periodui ir koks buvo šitam periodui. Palyginkime juos. “Taip sako Tas, Kuris laiko Savo dešinėje septynias žvaigždes, ir vaikšto bažnyčių viduryje. Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, Kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą”. Tai vienas ir tas pats asmuo. Ir Jis duoda mums suprasti, kad tai Jo bažnyčia. Kaip vaisiaus sėkla yra vaisiaus viduje, taip ir Jis, Karališkoji Sėkla, yra bažnyčios viduryje. Kadangi tik viena sėkla turi savyje gyvybę, taip ir Jis – gyvybės autorius bažnyčiai. Jo vaikščiojimas reiškia Jo nuolatinį rūpinimąsi ja. Jis Vyriausias Ganytojas, prižiūrintis Savuosius. Tai jo teisė, nes Jis išpirko šią bažnyčią Savuoju krauju. Šis kraujas – Dievo kraujas. Ši bažnyčia priklauso Dievui, Pačiam Dievui. Jis yra “Pirmasis ir Paskutinysis”. Šis titulas reiškia amžinybę. Jis buvo miręs, ir štai vėl gyvas. Jis sumokėjo šią kainą, vadinasi, Jis vienasmenis Dievo šventyklos šeimininkas. Ten Jis valdo. Ten Jį garbina. Jis piktinasi kiekvienu, kuris pasisavina Jo Viešpatavimą ir valdžią. Be abejo, kad Jis parodo Save kaip Dievybę kiekvienam periodui su tikslu apsaugoti ir paguosti tautą. Jis perspėja netikrą vynmedį, ir Jis guodžia tikrąjį vynmedį. Tai VIENAS TIKRAS VISAGALIS DIEVAS. Klausykite Jo ir gyvenkite.


EPOCHOS STOVIS

Apr. 2:9. „ Aš žinau tavo darbus ir priespaudą, ir tavo skurdą ( o vis dėlto tu esi turtingas!), – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą Žydai, bet nėra tokie, tik šėtono sinagoga”.

Visiškai akivaizdu, kad pagrindinis dalykas šitame periode yra priespauda (nelaimės, kentėjimai.–Red.). Jeigu priespauda buvo ir pirmajame periode, tai čia jau išpranašautas priespaudos sustiprėjimas per visą antrąjį periodą. Nėra abejonių, kad sekantys Pauliaus žodžiai nukreipti į kiekvieno periodo krikščionių mases po visą pasaulį. Hbr. 10:32-38: “Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą,
87 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

tiek patys išstatyti viešam reginiui su paniekimais ir smurtu, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi. Jūs užjautėte mane, kalinį, ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą. Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis. Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. Nes “dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks. Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”.

Paprastas geraširdžių žmonių bendravimas su tikrais tikinčiaisiais galėjo jiems kainuoti gyvybę atsaku už jų gerumą.

Viešpats Visagalis Dievas sako: “AŠ ŽINAU”. Jis ten, vaikščiojantis Savo tautos viduryje. Jis ten, Ganytojas ir Savo kaimenės Viršininkas. Ar sulaiko Jis persekiojimus? Ar sulaiko Jis priespaudą? Ne, Jis šito nedaro. Jis tiesiog kalba: “AŠ ŽINAU tavo priespaudą – Aš nekurčias tavo kentėjimams”. Tai dėl daugelio žmonių susitrenkimo akmuo. Panašiai kaip su Izraeliu, jie stebėjosi, ar tikrai Dievas myli juos. Kaip Dievas gali būti teisingu ir mylinčiu, kada Jis stovi šalia ir žiūri Savo tautos kentėjimus? Apie tai jie klausė Malachijo 1:1–3: “Viešpats kalbėjo Izraeliui per Malachiją. Aš pamilau jus, – pasakė Viešpats. – O jūs sakote: “Kaipgi Tu mus pamilai?” Argi Ezavas nebuvo Jokūbo brolis? – sako Viešpats. Bet aš pamilau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau. Aš paverčiau jo kalnus dykyne, o jo paveldėtą žemę atidaviau stepių šakalams”. Matote, jie negalėjo atspėti Dievo meilės. Jie galvojo, kad meilė reiškia kančių nebūvimą. Jie galvojo, kad meilė reiškia tėvų priežiūra kūdikiais. Bet Dievas pasakė, kad jo meilė “išsirenkanti”. Jo meilės įrodymas – tai IŠRINKIMAS; – nesvarbu, kas atsitikdavo, Jo meilė buvo ištikimai įrodyta išrinkimu juos išgelbėjimui ( nes Dievas išrinko jus išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą ir tikrąjį tikėjimą). Jis gali jus paskirti mirčiai, kaip Jis pasielgė su Pauliumi. Jis gali jus paskirti kentėjimams, kaip jis pasielgė su Jobu. Tai Jo privilegija. Jis Valdovas. Bet visa tai su konkrečiu tikslu. Jeigu Jis neturėtų tikslo, tada Jis būtu suirutės autoriumi, o ne taikos. Jo tikslas tame, kad mes paskui, kai truputi pakentėsim, galėtume tapti tobulais, įsitvirtinusiais, sustiprėjusiais ir pastoviais. Kaip Jobas pasakė: “Jis duoda jėgų mums”. (Jobo 23:6b). Jūs matote, Jis Pats iškentėjo. Jis išmoko per kentėjimus paklusnumo. Jis tikrai tobulėjo per tai, ką Jis iškentėjo. Hbr. 5:8–9: “Nors būdamas Sūnus, Jis per Savo kentėjimus, išmoko paklusnumo ir ištobulintas tapo, amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta”. Aiškiau kalbant, pats Jėzaus charakteris tapo tobulas per kentėjimus. Ir, remiantis tuo, ką parašė Paulius, Jis paliko savo bažnyčiai kentėjimų saiką, kad ir jie taip pat, savo tikėjimu į Dievą, kentėdami dėl Jo, galėtų pasiekti tobulumą. Kodėl Jis norėjo šito? Jokūbo 1:2–4: “Laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 88

o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte”.

Kodėl Jis stovi šalia? Atsakymą randame Laiške Romiečiams 8:17–18: “O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai, Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti. Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta”. Jeigu su Juo nekenčiame, tai negalėsime ir karaliauti su Juo. Jūs turite kentėti, kad karaliautumėte. Nes be kentėjimų, charakteris tiesiog neišugdomas. Charakteris – tai PERGALĖ, o ne dovana. Žmogus be charakterio negali karaliauti, nes jėga be charakterio – šėtoniška. Bet jėga su charakteriu tinka valdymui. O kadangi Jis nori pasidalinti su mumis netgi Savo sostu ant to pačio pagrindo, kad Jis nugalėjo ir atsisėdo Savo Tėvo soste, tada ir mes turime nugalėti, kad atsisėstume su Juo. Ir nereikšmingi laikini kentėjimai, per kuriuos mes dabar pereiname, neverti palyginus su ta nepaprasta šlove, kuri apsireikš mumyse, kada Jis ateis. O, koks turtas laukia tų, kas sutinka įeiti į Jo karalystę, per daugelį kentėjimų.

“Ugningo išbandymo nevenkite, kaip kažko keisto”. Štai ką pasakė Petras. Ar tai keista, kad Dievas nori ugdyti mumyse krikščionišką charakterį, kuris pasiekiamas per kentėjimus? Ne, ponai. Pas mus visus būna išbandymai. Mus išbando ir baudžia kaip sūnus. Visi pereina per tai. Bažnyčia, kuri nekenčia, ir neišmėginta, negavusi šito – ne Dievo. Hbr. 12:6: „ Nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”. Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai”.

Ogi, šios ypatingos Smirnai sąlygos turi būti pridėtos kiekvienai epochai. Nuo šito nelaisvas nė vienas periodas. Nuo šito nelaisvas nė vienas tikras tikintysis. Tai nuo Dievo, nes tame Dievo valia, ir tai būtina. Mums reikia šito, kad Viešpats mokytų mus šios tiesos, kad mes turime kentėti, ir tuo būti panašiais į Kristų. “Meilė kantri, ji maloninga”. Mato 5:11–12: “Palaiminti jūs, kai dėl Manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.

Debesuotas dangus ir gyvenimo audros – tai ne Dievo nepritarimo ženklas. Tas pats kaip giedras dangus ir ramūs vandenys nėra Jo meilės ir pritarimo ženklas. Jo patvirtinimas bet kurio iš mūsų tik JO MYLIMAJAME. Prieš pasaulio sutvėrimą Jis turėjo mums pasirenkančią meilę. Jis myli mus? O, taip! Bet iš kur mes žinome? Mes žinome tai, nes JIS TAIP PASAKĖ ir pademonstravo Savo meilę, kadangi Jis pritraukė mus prie Savęs ir davė mums Savo Dvasios, pastatydamas mus į sūnų poziciją. O kaip aš įrodysiu savo meilę Jam? Tikėdamas tam, ką Jis pasakė, ir džiaugdamasis išbandymais, kuriuos Jis prileidžia Savo išmintimi.
89 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

“Žinau tavo skurdą (o vis dėlto tu turtingas)”. Štai vėl. Pažvelkite į Jį, vaikščiojantį Savo Bažnyčios viduryje. Kaip tėvas, Jis žiūri į Savo šeimyną. Jis Galva Savo namiškių. Jis globėjas. Jis ginėjas. Ir Jis mato jų neturtą. O, kaip suklumpa ant šito nepamokyti tikintieji. Kaip Dievas gali kentėti, matydamas, kokiame skurde randasi Jo vaikai, ir nenutraukti viso to? Kodėl nepasilenkti ir neišlieti ant jų visą palaiminimą Savo dosnia ranka?

Ir čia vėl jums teks patikėti į meilę ir gerumą ir Dievo išmintį. Ir tai irgi būtina. Prisiminkite, kaip Jis mokė: “Nesirūpinkite rytojaus diena, ką valgysite arba kuo vilkėsite. Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Jis, Kuris aprengia lelijas ir žvirblius maitina, tuo labiau suteiks jums. Fiziniai dalykai jūsų gyvenime nėra tokie būti dėl tikro pamato, žmogaus gyvenimas susideda ne iš daiktų, kuriuos jis turi. Bet pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visi būtini materialiniai prisidės”. Dievo tautos ne materialus protas. Juose Kristaus protas. Jie neieško lobių, kurie žemai; jie ieško kas aukštai. Tai iš tikro tiesa, dauguma krikščionių NEturtingi. Greičiau, jie tarp vargšų. Tai buvo Jėzaus dienomis. Tai buvo tiesa Pauliaus dienomis ir turi būti tiesa šiandien. O, bet šiandien jau ne tokia tiesa, nes Laodikėjos Periodas neaprėpiamai turtingas, dvasingumo kriterijumi čia dažnai yra žemiškų gėrybių gausumas. O, kaip bažnyčia turtinga daiktais. Bet kaip ji skurdi Dvasia. “Palaiminti, vargšai, nes jų yra Dievo karalystė. Dievo karalystė NE valgymas ir gėrimas”. Ji nemateriali. Ji mūsų VIDUJE. Turtingas tas, kuris turtingas Dieve, o ne žemiškuose daiktuose.

“O! – šaukia Dvasia, – matau tavo neturtą, matau tavo poreikį. Tu neturi tiek daug, kad galėtum pasigirti. Tai, ką tu turėjai, buvo atimta iš tavęs. Tu su džiaugsmu atidavei tavo turtus dėl amžinojo. Iš tavęs juokiasi, tave niekina, tu neturi materialių atsargų, kad jais pasinaudoti prireikus. Bet nežiūrint į visa tai, jūs turtingi. Jūsų viltis Jame, Kuris yra jūsų skydas ir didžiausias apdovanojimas. Jūsų karalystė dar ateis. Bet ji ateis ir Ji tęsis amžinai. Taip, Aš žinau apie jūsų nelaimes ir vargus. Aš žinau, kaip tai sunku. Bet Aš prisiminsiu visa tai, kada aš sugrįšiu pasiimti Savųjų, ir tada Aš apdovanosiu jus”.

Nieko prieš turtingus žmones, nes Dievas gali išgelbėti ir turtingą žmogų. Kai kurie iš Dievo vaikų turtingi. Bet pinigai gali tapti tokiais spąstais, ir ne tik tiems, kas juos turi, bet ir tiems, kurie neturi. Dar tada, pirmajame amžiuje, Jokūbas piktinosi tais, kurie skyrė reikšmę turtingiems žmonėms: “Atsižvelgdami į asmenį jūs neturite tikėjimo į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”. Neturtingi žmonės stengėsi pataikauti turtingiesiems, kad gautų pagalbą, vietoj to, kad pasitikėtų Dievu. “Nedarykite šitaip, – sako Jokūbas. Nedarykite šitaip. Pinigai ne viskas. Pinigai tai ne atsakymas”. Ir šiandien tai irgi ne atsakymas. Mes žymiai turtingesni, negu kada nors buvome, tačiau Dvasiškai toli neužbaigti. Dievas veikia ne su pinigų pagalba.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 90

Jis veikia Savo Dvasia. Ir šis Dvasios judėjimas ateina tik į Žodžiui pašvęstą gyvenimą.


ŠĖTONO SINAGOGA

Apr. 2:9b. “Aš žinau kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą Žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga”.

Šitame sakinyje įdėta labai reikšminga mintis, ne tik ji ypatinga savo turiniu, bet ir iš tikro per tūkstantį metų tai ištiktųjų pasikartojo.

Apr. 2:9: “Aš žinau tavo darbus, ir prispaudimą, ir tavo skurdą (o vis dėl to tu turtingas), – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą Žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga”. Pradėsime nuo to, kad žodis “Judėjai” neturima galvoje žydų tautos religija. Ji priklauso tik Judo tautai ir turi tokią pat reikšmę, kaip kad aš pasakyčiau, kad aš gimiau airiu. Šie žmonės tvirtino, kad jie tikri žydai, žydai gimimu. Bet jie melavo. Jie nebuvo žydais nei pagal gimimą, nei pagal religiją.

Jeigu visa tai tiesa, tai kas gi jie buvo? Jie buvo tie apgauti žmonės, kurie jau buvo bažnyčios dalimi. Jie priklausė melagingam vynmedžiui.

Jie priklausė ne tikrai bažnyčiai, bet melagingai bažnyčiai, nes Dievas pasakė: “Jie – šėtono sinagoga”. [Sinod. vert. “susibūrimas” – Red.]. Ogi, žodis “sinagoga”– tai ne tas pats žodis, kurį mes naudojame bažnyčios pavadinimui. Biblijoje žodis “bažnyčia” reiškia “iššauktoji”, arba “surinktieji, pašauktieji”. Psalmistas taip pasakė apie šią išrinktą tautą: “Palaimintas žmogus, kurį TU IŠSIRINKAI IR PRIARTINAI prie Savęs, kad jis gyventų Tavo kiemuose”. Psalmė 65:5. Bet žodžio “sinagoga” reikšmė – tai “susirinkimas” arba “susirinkti”. Tai gali būti arba geru, arba blogu, bet šituo atveju žodžio reikšmė – blogąja prasme, kadangi šie susirenka ne nuo Dievo, bet patys sau. Pranašas Izaijas apie juos kalbėjo: “Štai jie tikrai rinksis, bet NE MANIMI: kas besusirinktų prieš tave, kris dėl tavęs”. Izaijo 54:15. Ir kadangi šie tikrai buvo prieš tikrąjį vynmedį, ateis diena, ir Dievas sunaikins juos.

Bet kodėl vienos bažnyčios ribose įsimaišė šie žmonės, vadinantys save Judėjais? Priežastis štai kame: kadangi jie melagiai, tai galėjo pareikšti ką nori. Jie galėjo kalbėti kas jiems patinka, lyg tai būtu tikrai taip, ir paskui laikytis šito. Šituo atveju jie galėjo meluoti su gana stipriu įsitikinimu. Argi buvo ne taip, kad ankstyvoji bažnyčia, beveik, jeigu nepilnai, susidarė iš žydų, priskirdami juos originaliems Jo kūno nariams? Dvylika apaštalų buvo judėjai ir sekantys apaštalai buvo taip pat arba judėjai arba prozelitai.
91 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Tokiu būdu, šie žmonės prisiekinėjo, kad jie žydai, kad gautų pirmenybę pretenduodami į originalumą. Meluoja, neatkreipdami dėmesio nei į faktus, nei į istoriją ir prilimpa prie šito. Tiesiog kalba ir kalba, ir galu galiausiai žmonės tai priima.

Jūs supratote čia ką nors? Argi tai ne ta pati dvasia šiandieninėje bažnyčioje? Argi jie netvirtina, kad jie originali ir tikroji bažnyčia ir kad išsigelbėjimas tik pas juos? Argi jie ne tvirtina, kad turi raktus nuo karalystės, kuriuos jie gavo iš Petro? Argi jie netvirtina, kad Petras buvo jų pirmasis popiežius ir gyveno Romoje, kada tai ABSOLIUČIAI NEPASITVIRTINA ISTORIJA? Ir net patys mokytieji ir žinomi šios bažnyčios pasekėjai tiki jos melu. Šėtoniškoji sinagoga! Ir jeigu šėtonas – jos tėvas, o jis melo tėvas, tada nieko keisto, kad tie, kurie jo sinagogoje, taip pat melagiai.

Apsvarstysime mintį apie Dievo niekinimą, apie piktžodžiavimą. Šitie, kurie iš šėtoniškos sinagogos, šituo atveju nepiktžodžiavo Dievui (nors tai aišku ir be žodžių), bet jie piktžodžiavo apie tikrąją bažnyčią. Žinoma. Kaip Kainas vijosi ir užmušė Abelį, nes jis (Kainas) buvo nuo piktojo, ir kaip mirę formalūs Judaizmo pasekėjai (Jėzus pasakė, kad jie buvo nuo jų tėvo, šėtono) mėgino pirmojo periodo pirmaisiais metais sunaikinti Krikščionis, taip ir čia, antrame periode, ta pati grupė (melagingas vynmedis) dar įnirtingiau mėgina sunaikinti tikrus tikinčiuosius. Šita antikristo dvasia auga.

Ši grupė, kuri taip lėtai ir atsargiai skverbėsi į bažnyčią savo DARBAIS (Nikolaizmu), jau daugiau nebijo, kad ji bus pastebėta, bet atvirai susiorganizavo į savo asmeninę susirinkimo grupę ir sukyla prieš tikrąją bažnyčią su atviru priešiškumu.

Ogi, kada aš kalbu, kad tai buvo organizuota antikristo bažnyčia, tai aš jums siūlau tiesą, patvirtintą istoriškai. Pirmoji bažnyčia, įkurta Romoje (mes peržvelgsime jos istoriją Pergamo Periode), jau pavertė Dievo tiesą į melą per pristatymą pagoniškos religijos su krikščioniška iškaba ir su krikščioniška reikšme. Prieš antrojo periodo pradžią ji tapo tiek pagoniška (nors pretendavo į tikrosios bažnyčios pavadinimą), kad Polikarpas būdamas senyvo amžiaus nuėjo apie 1500 mylių, kad maldauti juos grįžti atgal prie tiesos. Jie šito nepadarė. Pas juos buvo tvirta hierarchija ir stipri organizacija, ir visiškas atkritimas nuo Žodžio. Tuomet tai buvo šėtoniškoji sinagoga, pilna apkalbų, Dievo niekinimų, kurioje jau buvo Nikaloitų mokymo sėklos, ir kuri greičiausiai turėjo tapti tvirtove arba šėtoniškos religijos jėga. Tai visiškai teisinga, nes Apr. 2:9b NEsako, kad šie žmonės IŠ šėtoniškosios sinagogos, bet sako, kad jie – TAI ŠĖTONIŠKA SINAGOGA.

Šita antikristo dvasia ne nauja. Tai ne kažkas tai naujo, atsiradę bažnyčios perioduose. Jis buvo čia labai seniai. Kad aiškiau suprasti, kaip ji veikia,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 92

kaip ji priešinasi Dievui ir kaip įeina į bažnyčios ribas, pažiūrėsime į tai Senajame Testamente. Peržiūrėkime kaip šita dvasia pasireikšdavo Izraelyje, kada jie išėjo iš Egipto, kad taptų bažnyčia dykumoje.

Lygiai kaip ankstyvoji bažnyčia, kada ji startavo vadovaujant švariai Šventosios Dvasios tarnystei su ženklais, stebuklais ir pasireiškimais, tokiais, kaip pranašystės, kalbos ir išaiškinimai, išmintis, pažinimas ir išgydimai, taip pat ir Izraelio dienomis, kada jie paliko Egiptą, jie buvo po Dievo Dvasios vadovavimu, pasireiškiančios dovanose. Dievas buvo šitos tautos lyderiu. Iš tiesų Jis buvo jų Karalius. Jis buvo Tėvas – Karalius. Jis rūpinosi Izraeliu, kaip tėvas rūpinasi savo šeimyna. Jis maitino juos, vedė juos į kovą, patraukdavo kliūtis ir sunkumus ir išspręsdavo jų problemas. Jis paprasčiausiai darbavosi su jais. Jie buvo vienintele tauta, kuriai Jis buvo ištikimas Dievas. Bet jie pradėjo žvalgytis aplink ir pamatė, kaip filistimliečiams ir kitoms tautoms valdo karaliai. Tai patraukė jų dėmesį, ir jie nusprendė sužmoginti savo vadovavimą, ir užsigeidė karaliaus. Ogi, Dievas ruošėsi sužmoginti Savo vadovavimą Viešpaties Jėzaus Kristaus Asmenyje, bet jie užbėgo priekin Jo. Šėtonas žinojo Dievo planą, todėl jis įdėjo į tautos širdis norą užbėgti pirmiau Dievo (pirmiau Žodžio).

Kada jie atėjo pas Samuelį ir paprašė karaliaus, Samuelis buvo taip sunerimęs, kad jam kone širdis nesustojo. Dievas vadovavo Savo tautai per šitą pašvęstąjį, pranašą patvirtintą Raštais, o dabar jis pasijuto atmestu. Jis surinko tautą ir maldavo juos nenusisukti nuo Dievo, Kuris rūpinosi jais, kaip vaikais, laimino juos, ir jie klestėjo. Bet jie reikalavo. Jie pasakė Samueliui: “Tu visada mums teisingai vadovavai. Tu visada buvai sąžiningas finansiniuose reikaluose. Tu rūpestingai laikei mus sutinkamai su Viešpaties Žodžiu. Mes labai vertiname šituos stebuklus, išmintį, Dievo dovanas ir Jo apsaugą. Mes tuo tikime. Mums tai patinka. Ir jau mes nenorėtume likti be šito. Mes tiesiog norime karaliaus, kad vestų mus į karą. Žinoma, kada mes eisime į karą, mes ir toliau ketiname turėti priešakyje kunigus su Judo tauta, mes trimituosime, šauksime ir giedosime. Mes nesiruošiame nieko nutraukti. BET MES NORIME, KAD VIENAS IŠ MŪSŲ BŪTU KARALIUMI IR VADOVAUTŲ MUMS”.

Ir Dievas pasakė Samueliui: “Matai, ne tave jie atmetė, bet atmetė MANE, kad AŠ nekaraliaučiau jiems”.

Kaip tai buvo tragiška. Jie nesuvokė, kad, kada jie prašo Dievo leisti jiems būti panašiais į likusį pasaulį, jie atmetė Jį, nes Dievas nulėmė Savo tautai skirtis nuo šito pasaulio. Jie ne iš šito pasaulio, ir jie nepanašūs į šitą pasaulį, ir jie nesielgia kaip šitas pasaulis. Jie nukryžiuoti pasauliui, ir pasaulis nukryžiuotas jiems. 2 Kor. 6:17–18: “Todėl: ‘Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite to, kas netyra,
93 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite Mano sūnūs ir dukterys, – sako Visagalis Viešpats’”.

Jūs matote, kad vieninteliu skirtumu tarp Izraelio ir kitų tautų buvo Dievas. Pastatydami Dievą kitoje pusėje, Izraelis pasidarydavo toks pat, kaip ir kitos tautos. Kada Samsonas apkirpo savo plaukus, jis tapo panašus į bet kurį žmogų. Atidėkite į šalį Šventosios Dvasios vadovavimą, ir bažnyčia bus NE KAS KITA, KAIP ŠITAS PASAULIS SU PRIKLIJUOTU PRIE JO DIEVO VARDU. Pasaulis ir bažnyčia iš to paties molio, panašiai kaip Ezavas ir Jokūbas buvo iš tų pačių tėvų, bet šitą skirtumą nustato Dievo Dvasia.

Nesvarbu, kad tu vadini save krikščionimi. Tai gali kiekvienas. Svarbiausia – ar turite savyje Dievo Dvasią, nes be šitos Dvasios jūs pasileidę; jūs ne Jo. Amen.

Ne taip seniai aš paklausiau vienos moters, ar ji nekrikščionė. Ji atsakė: “Aš kiekvieną vakarą uždegu žvakutę”. Kuo čia dėti žemiški dalykai? Aš metodistas, aš baptistas, aš sekmininkas! Tai neturi jokios reikšmės. Arba Šventoji Dvasia, arba pražuvęs.

Taip, pradėdami dar tada, pirmoje bažnyčioje, žmonės pradėjo galvoti ir svarstyti, kaip jiems tobulintis Dieve. Pradėjo pasirodyti Nikaloitų darbai. Paskui susiformavo grupė. Juos nunešė nuo Žodžio pavyzdžio. Čia reikia pakeisti tik vieną žodį, ir šis raugelis paskui užraugina visą tešlą. Pažeidęs vieną įstatymo raidę kaltas pažeidimu viso įstatymo. Ieva pakeitė tik vieną žodį. Ir šito pakako.

Ir kada ši grupė su šėtonu centre buvo suformuota, jie pradėjo neapkęsti ir kovoti prieš tikrus tikinčiuosius, siekdami to, kad jie (svetimi) ir yra Dievo bažnyčia.

Atkreipkite dėmesį, kaip organizacija gimdo neapykantą. Ji griauna bendravimą. Ji sukelia kartėlį. Štai ką reiškia “mira”. Smirna buvo pripildyta šituo. Kartėlis. Kartėlio šaknis suteršia daugelį. Ir taip vis daugiau ir daugiau skverbėsi suteršimas. Kiekvienoje epochoje išliks jo pėdsakai.

Smirnos bažnyčia nuplaukė i nuo originalo. Ji tapo hibridu. Ji tapo hibridu tokiu pat būdu, kaip ir Ieva. Jūs žinote, kad hibridas gaunasi sumaišant dvi rūšis. Galiausiai jau nėra to grynumo, kuris buvo originale. Tai mišinys. Taip, kada Ieva leido žvėriui sumaišyti savo sėklą su jos sėkla, ji pagimdė kūrinį, pavadintą Kainu, kuris nebuvo grynai žmogus. Jis buvo nuo PIKTOJO. Pastebėkite, kaip jis skyrėsi nuo Abelio. Pastebėkite, kaip jis skyrėsi nuo Seto. Jis neapkentė Dievo ir nebuvo paklusnus Žodžiui, vijosi ir užmušė teisųjį. Jis pastatė save aukščiau Dievo Žodžio.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 94

Taip pat ir bažnyčia atitolo nuo to, kuo ji buvo pradžioje. Ji hibridas. Tai yra nominalioji bažnyčia – tai hibridas. Žmonės sako: “Aš baptistas”. Pradžioje taip nebuvo. “Aš metodistas”. Pradžioje taip nebuvo. Vietoj tiesaus Dievo Žodžio, vietoj žmonių pripildytų Dvasia, kurie buvo vedami Dvasios duotu apreiškimu, bažnyčioje dabar tikėjimo mokymai, nutarimai ir protingų žmonių spėliojimai. Vietą, priklausančią apreiškimui, užėmė išsilavinimas. Samprotavimas pakeitė tikėjimą. Programa pakeitė tiesioginį garbinimą Šventojoje Dvasioje. Pradžioje tai nebuvo. Pasikeitė visa forma. Tai tapo hibridine bažnyčia.

Na ir kas, kada bažnyčia tapo hibridine, argi ji pagimdys grynus krikščionis? Ji negali. Juose nėra šito gyvenimo arba šitos sėklos, kas gimdo krikščionis. Panašus gimdo panašų. Baptistai gimdo dar daugiau baptistų, ir tie elgėsi, kaip baptistai. Metodistai gimdo metodistus, ir jie elgėsi, kaip metodistai. Nė vienas nepasižymi Dievo jėga, jie negali, nes ji ne ten. Jie Dievui žinomi savo garbinimų ceremonijomis, savo tikėjimo mokymais ir dogmomis.

Beje, apie hibridą. Jūs žinote patį pagarsėjusį hibridą pasaulyje? Jis egzistuoja senų seniausiai. Tai mulas. Tai asilo ir arklio mišinys. Tai keistas gyvūnas. Jis negali savęs reprodukuoti. Jis neturi gyvybės, kuri galėtų tai padaryti. Kas liečia darbą, šitas mulas gali dirbti daugiau, negu arklys arba asilas. Bet pažiūrėkite į jo prigimimą. Jis užsispyręs ir sunkiai paveikiamas, jūs negalite pasitikėti juo. Tai užbaigtas hibridinės religijos paveikslas. Tiesos ir tamsos mišinys, nes arklys – tai tikro tikinčiojo pavidalas, o asilas – tai piktojo atvaizdas. Sumaišykite juos, ir jūs turėsite bevaisę formalią religiją. Ji neturi gyvybės sėklos. Ji mirusi. Ji gali svarstyti apie tiesą, bet negali jos išreikšti. Ji neturi savo tarpe Dievo, tačiau, susirenka kartu ir pasakoja apie Dievą, ir tuo pat metu metodiškai atmeta jėgą. Jie atmes Žodį pačiame Viešpaties Varde. Ir dėl jų nebus jokios vilties. Jūs įsivaizduojate, kad organizuota religija niekada neturėjo prabudimo? Niekada! Kai tik susiorganizuoja, taip ir miršta. Jie niekada negali sugrįžti. Ne, ponai. Aš galiu parodyti jums tai įvaizdžiuose. Išėjimo 13:13: “Kiekvieną pirmagimį asilaitį privalai išpirkti ėriuku, bet jei neišpirksi, užmušk jį. Kiekvieną savo žmonių pirmagimį sūnų privalai išpirkti”. Matote, asilas gali būti išpirktas. Kiekvienas niekingas nusidėjėlis gali būti išpirktas aukojamu Jėzaus Kristaus krauju, arba atstumiant Kristų pats bus atstumtas. Bet jūs neišpirksite mulo. Dėl jo nėra išpirkimo. Dėl jo nėra kraujo. Šito negalima padaryti, nes tuo metu kaip asilas randa slėptuvę kraujuje, mulas randa priebėgą bažnyčioje. Mule “nėra sėklos”, kuri galėtų išaugti, bet pas asilą yra sėkla.

Žinoma, o kaipgi, tik keletą savaičių atgal aš skaičiau vieną straipsnį. Taip, tai buvo ne krikščionio straipsnis, o neišgelbėto žmogaus, vieno verslininko. Jis rašė, kad stebisi šitomis bažnyčiomis.
95 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Jis negali jų suprasti. Pas juos pilnos seminarijos profesorių, kurie moko Dievo Žodžio, griaudami Jį. Šitas žmogus negalėjo suprasti. Jis buvo sukrėstas tuo. Jis sakė, galėčiau suprasti, jeigu tai darytų ateistai arba komunistai, arba laisvamaniai arba dar kas nors. Bet kada pati bažnyčia sugriovė Dievo Žodį, tai buvo tolygu sąmoningam nužudymui. ŠTAI JŪSŲ HIBRIDINĖ RELIGIJA. PABUSK AMERIKA, KOL DAR NEVĖLU.

Kada bažnyčia pasitraukia nuo Žodžio, ji tikės kam nori. Panašiai kaip Ieva. Kada gimė Kainas, ji pasakė: “Įsigijau žmogų nuo Viešpaties”. Jūs įsivaizduojate, kad ji būtent tai turėjo omenyje? Ji galvojo, kad ji turi žmogų nuo Viešpaties. Žiūrėkite, tik ką ji vietoj Dievo Žodžio priėmė šėtono žodį, ir buvo apgauta, ir štai ji jau galvoja, kad viskas, ką ji sako, – tai tiesa. Jeigu ji taip pasakė, kad ji gavo žmogų nuo Dievo, tai ji ir gavo žmogų nuo Dievo. Bet Dievas Savo visatoje nustatė dėsnius. Gera sėkla gali atnešti tiktai gerą vaisių, o bloga sėkla gali išauginti tik netikusį vaisių. Ir kiekviena sėkla, nors jos ir skirtingos, maitinasi ta pačia žeme, drėgme, saulės spinduliu, bet išaugins pagal savo rūšį. Žvilgtelėkite į Kaino genealogiją. Žvilgtelėkite į Seto genealogiją. Tarp jų tik vienas skirtumas – originalioje sėkloje. Ir niekame kitame.

Jeigu jūs tikrai atidžiai pažiūrėsite į šį Ievos tvirtinimą, tai jūs pastebėsite, kad ji suprato daug daugiau, negu daugelis galvoja. Ji nepriskyrė sūnaus šėtonui, nes tada jis taptų lygus Dievui. Tik Dievas galėjo sukurti kiaušinėlį Marijos įsčiose. Šėtonas negalėtų padaryti tai. Ieva tai žinojo. Šėtonas gali tik iškreipti. Ir taip, jis apgavo ją, suteikdamas ne tą sėklą. Tai buvo gyvatės sėkla, kuri pagimdė Kainą. Ir tai buvo Adomo sėkla, kuri pagimdė Abelį ir Sėtą. Šios sėklos praėjo per tą patį procesą, bet vaikai buvo skirtingi, kadangi buvo iš skirtingų sėklų.

Ji patikėjo, kad Kainas buvo nuo Dievo. Ji priėmė šėtonišką melą kaip Dievo tiesą. Būtent tai, ką mes matome šiandien. Bažnyčios kyla kaip tiesos fontanai, bet tiesos nėra juose; tačiau jų vaikai prisiekinėja jais, ir net prikals tave už tavo įsitikinimus.

Jeigu jums atrodo, kad tai perdėta, perskaitykite visą 2 Timotiejaus Laiške 3 skyrių ir pirmas penkias ketvirtojo skyriaus eilutes, 2 Timotiejaus 4:1–5: “Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, Kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse. Jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms [graik. “mitai”– “pokalbiai, padavimai, istorijos ”.– Red.]. Bet tu būk visame kame apdairus, iškęsk sunkumus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnavimą”.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 96

Kada bažnyčia panašiai Adomui ir Ievai, leido sau nukrypti nuo originalo, įėjo mirtis.

Ji neturi jėgų. Ji pavirto į kvailybę. Tą pačią minutę, kada bažnyčia pasuko į formas, į ceremonijas ir į kunigiją, organizuodami tarnautojus į grupes, kurios nusprendė vadovauti be Šventosios Dvasios ir Jo Žodžio, tuo pačiu momentu įėjo mirtis, ir bažnyčia pradėjo šlubuoti, ir kai ji sušlubavo, ji pavirto bejėgia žmonių grupe, kurių vienintelis ginklas tapo ginčai. Ji nieko negalėjo nuveikti Dvasioje, nes savo viltis statė ant programų, o ne ant tikėjimo Jo Žodžiu. Jie pasėjo programą ir nupjovė programą. Jie pasėjo iškreipimą ir nupjovė sugedusius vaikus, atsimetėlius.

Jūs kišatės į Dievo reikalą, ir jūs pjaunate lygiai tai, ką įnešėte ten. Žmogui reikėtų išmokti šito, žvelgiant į gamtą. Jis įsikišo į gamtą. Jis įnešė į gamtą savo asmenines idėjas, pakeitė molekulės struktūrą ir t. t., ir dabar jis pjauna uraganą. Pažvelkite nors į tai, kaip jie augina viščiukus. Juos taip nušeria, kad mašina dėti kiaušinius išeina iš rikiuotės. Tai netinka maistui. Jis lengvas ir skurdus. Jie įneša į mėsą tokias medžiagas, kad žmonės valgo jas ir žmogaus kūnas keičiasi, moterys darosi siauros klubuose ir plačios pečiuose, o vyrai atvirkščiai. Jeigu jūs kvailinate gamtą, tai ir gaunate siaubingus atgarsius, kas gi įvyks, jeigu jūs tiesą paverčiate melu? Štai atsakymas – jūs užauginsite antikristą, bedievišką religijos sistemą, tiek sugedusią, kad ji nebus panaši į originalą, ir negalės padaryti to, ką padarė originalas. Vienintelis Dievo atsakymas tokioje situacijoje – tai ugnies ežeras.

Šitas skurdus Smirnos Periodas buvo bemirštantis. Jis mirė ir nesugrįžo. Jokia epocha atgal nesugrįžta. Joks prabudimas negrįžta atgal. Natūraliose kartose ji neturi savyje Dievo gyvybės. Būtina karta iš aukšto. Šitas paskutinysis periodas prasidėjo Sekminių prabudimo laužais, ir jie čia pat jį organizavo. Vietoj to, kad paimtų Žodį, jie ėmėsi savų asmeninių idėjų ir padarė tai, ką darydavo kiekvienoje epochoje, – Žodį pakeitė vadovėliu. Tiesiog ženk į šoną nuo šito vadovėlio ir pamatysi, kas įvyks. Tu atsidursi lauke, broli. Ir jie tave pavarys ir apkaltins Dievą. O kaip jie myli savo organizaciją. Nenuostabu. Jie antros kartos sekmininkai, o kadangi pas Dievą nėra anūkų, jie paprasčiausiai vaikai savo tėvų, žinomi savo tikėjimo mokymais ir savo garbinimo forma. Papasakoti apie tai, kas vyko jie gali, bet padaryti to negali. Kažkada pas juos sužaibavo žaibas, bet viskas kas liko tai griaustinio griausmai. Bet tik duokite jiems pakalbėti apie jų judėjimo šlovę. Jie jums pasakys: “Taip, pone, kad jūs žinotumėte, šį judėjimą pradėjo ne žmogus. Jis įvyko netikėtai. Dvasia išsiliejo po visą pasaulį. Taip, pone, pas mus buvo tai, kas pas juos Sekminių dieną. Tai buvo ne žmogaus, bet Dievo”. TADA KODĖL JIE TO NEIŠSAUGOJO? JEIGU DIEVAS TAI PRADĖJO, TAI KODĖL DIEVAS NEGALĖJO IŠSAUGOTI TAI IR UŽBAIGTI? Jeigu Dievas neparašė vadovėlio su tikėjimo mokymais, nuorodomis ir dogmomis,
97 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

kad pradėtume visa tai, tada su kokia teise jie visa tai daro? Dievas išliejo Savo Dvasią ant baptistų, metodistų, nazariečių, adventistų, presbiterionų, Brolių, Dievo bažnyčios (keletas tokių pavadinimų ) ir t.t. Visi šie broliai buvo išauginti ant įvairių mokymų, nutarimų, bažnytinių vadovėlių ir t. t. Dievas nušlavė visa tai į šoną. Jis sudaužė jų dispensacijos teorijas ir atstatė Dvasios dovanas, įrodydamas, kad Jis vakar, šiandien ir per amžius tas pats. Bet ar padarė išvadą sekmininkai organizacijos atžvilgiu? Ne, draugai. Jie tiesiog ten susiorganizavo ir parašė savo asmenines knygeles, nutarimus ir bažnytinį vadovėlį, bendruomenės įstatus ir t. t. su vienintele tik mintimi, kad įrodytų, kad dabar jų rankose visa tiesa, jiems žinomi visi atsakymai ir todėl jie – Dievo elitas, žinantis kelią, ir kaip Dievo paskirti vedliai, gali parodyti šitą kelią kitiems. Bet dabar pas juos nėra to. Jie sukryžmino save, panašiai toms pačioms grupėms, iš kurių jie išėjo. Jeigu jie nori pasilikti nuotakoje, tai jiems teks išeiti lygiai taip, kaip pasielgė jų protėviai.

Jie panašūs visiems likusiems. Prabudimas praėjo. Jie bando gyventi pagal pavadinimą, bet jie mirę. Vis dar pasakodami apie Dievo Dvasią, jie pasirinko organizaciją. Jie kalba apie Šventosios Dvasios įrodymą. Bet jie užmiršta, kad šėtonas taip pat gali kalbėti kalbomis. Tarp jų babiloniška sumaištis, o jie vadina tai Dievo Dvasia. Ir vėl mes, vietoj Dievo, kalbančio žmogui, matome žmogų, kalbantį Dievui.

Gal, dabar, tu pilnas noro pamurmėti ant manęs už šituos žodžius. Gerai. Jie vadina save “Sekmininkais” ir “Pilnoji Evangelija”. Tegu įrodo tai. Sekminių dieną nusileido ugnis debesies pavidalu ir pasiskirstė ant kiekvieno lyg ugnies liežuviais ir pasiliko ant kiekvieno iš jų. Kur šita ugnis? Sekminių dieną jie kalbėjo kalbomis, ir žmonės, kurie klausėsi, suprato juos. Kur tai? Visa tikinčiųjų dauguma elgėsi kaip viena šeima. Tarp sekmininkų pasidalijimai, kokių istorijoje nebuvo. Niekas nedrįso prisijungti prie ankstyvosios bažnyčios, bet tik Dievas pridėdavo. O tarp šitų tiek daug ožių, kiek tarp kitų. Jie teigia, kad jie pilnoje Evangelijoje, o įrodyti šito negali. Jų bažnyčios, kaip ir jie patys, bejėgiai. Jeigu pripažintumėme, kad jie – “Pilnoji Evangelija”, tada teks pripažinti, kad Biblija padarė klaidą ten, kur aprašomi pilnos Evangelijos Sekminių dienos vyrai. Jie gieda: “Manyje įvyko didelės permainos”. Jie teisūs. Bet permainos ne į gerą. Laikas sugrįžti prie Dievo. Jie nešioja vardą, tarsi gyvi, bet jie mirę. Kalbos – tai neįrodymas prabudimo ir pagyvėjimo. Tai mirties įrodymas. Kalbos paskelbė įrodymą, kad ceremoninė Žydų religija užsibaigė, kad prasidėjo nauja era. Kalbos šiandien nuleidžia Pagonių bažnyčios periodų uždangą ir Evangelija grįžta pas Žydus. Žmonės kalba apie kalbas skelbiančias galingą dvasios judėjimą. Jie pavėlavo, traukinys praėjo. Tiesa tame, kad tai pabaiga visų žmogiškų idėjų, programų ir karalysčių, ir skelbiama Dievo karalystė. Pabusk, Dievo tauta, pabusk!

Jeigu jūs negalvojate, kad tai tiesa, tai paklausykite dar štai ką.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 98

Visame pasaulyje, kaip pas sekmininkus, taip ir fundamentaliose grupėse organizuojasi verslininkai. Jie įsibrovė pamokslauti be Dievo pašaukimo. Jie parodo save žmonių gaudytojų stiliuje ir Dievo judėjimo įkūrėjais, ir jie tvirtina, kad apdovanotas tarnavimas, kurį Dievas davė bažnyčiai (Laiškas Efeziečiams 4:10–13), sužlugo, todėl jie imasi darbo. Štai kur mes randamės, kaip tik pranašystės įsipildymo centre, pavadintu Korės maištu, ir jie net nežino, kad jie jį išpildė. Jie aklai pamokslauja patirtį vietoj tiesos. Tegu Dievas pasigaili jų. Tegu atsivers jų akys, kol nepervėlu. O–o, paklausykite manęs. Kada tai buvo, kad piniginis prestižas, visuomeninis lyderiavimas, dalykiniai ir protiniai sugebėjimai darydavo žmogų tinkamą dvasiniam vadovavimui, arba teikė reikšmę Dievo Žodžiui? O kada materialinės ir žmogiškos vertybės kokiu tai būdu pradeda būti kaip priemonė, su kurio pagalba neva veikia Dievas vietoj Šventosios Dvasios, IR TIK ŠVENTOSIOS DVASIOS, tada vyksta kova prieš Dievą, o ne už Jį.

Taigi, aš noriu, kad tai užrašytumėte. Aš nekalbu prieš bažnyčios vyresniuosius. Ne draugai. Vyresniu gali būti vargšas iš vargšų arba pats turtingiausias pasaulyje žmogus, iki tol, kol jis pasilieka vyresniuoju širdyje ir darbuose. Aš nedvejočiau rekomenduoti presbiteriu arba diakonu žmogų, turintį iš tikro Dvasines savybes, nežiūrint į jo materialinę arba visuomeninę padėtį. Bet kada jūs matote, kaip visuomeninė arba finansinė struktūra skverbiasi į bažnyčią, kas įvairiausiais būdais skirsto žmones, – tai ne nuo Dievo. Tai dar vienas laiko ženklas šitame materialiai turtingame, bet Dvasiškai nuskurdusiame Laodikėjos Periode, kuriame mes dabar gyvename.

“Aš žinau tavo neturtą”. Jūs atkreipėte dėmesį, kad jų neturtas ir šėtono sinagoga susinėrę tame pačiame sakinyje? Taip, tai turtingai galinga organizacija, ji visada išstūmė mažus, tarnaujančius Dievui žmones. Kada Dievo Dvasia juda žmonių širdyse, kas palieka šiuos pastatus ir turtus? Mažoji kaimenė visada išeina iš didelės organizacijos. Ir kur paskui eina tie žmonės? Jie garbina Dievą namuose, senų sandėlių patalpose, rūsiuose, lygiai taip, kaip jie kažkada išeidavo į katakombas.

Šie žmonės buvo neturtingi tarp šito pasaulio daiktų. Žinoma. Bet jie buvo turtingi Dvasioje.

“Aš žinau jų piktžodžiavimą” Ogi, čia nepasakyta tiesiogiai, kad šie melagiai piktžodžiauja Dievui, nors tai aišku ir be žodžių. Bet jie piktai kalba apie tikrąją bažnyčią. Taip visuomet būna. Žydai Jeruzalėje koneveikė bažnyčią pačioje pradžioje. Panašiai elgėsi ir pagoniškų dievų garbintojai. Ką šmeižia, tie ir bus tikrąja sėkla. Nerono dienomis krikščionis kaltino visose bėdose, net Romos sudeginime. Komunistinėse šalyse mažoji kaimenė visada pirmoji baudžiama sunaikinimui, nors pagal dydį ji visai nereikšminga. Nežiūrint į tai, kad krikščionys – tai mieli lojalūs žmonės,
99 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

darantys tik gera juos visada persekios iki pat fizinio sunaikinimo.

Priežastis tame, kad jie yra priekaištu bedieviams. Jie kaip krislas akyje nedorėliuose. Ir nors teisieji neketina padaryti žalos nedorėliams, bet nori daryti tik gera, jie nuolatinai pasirodo įtrauktais į ginčą, kaip tai buvo su Jonu Krikštytoju ir Erodu. Nes Jonas nenorėjo pikto nei Erodui, nei jo žmonai, bet norėjo išgelbėti juos nuo Dievo rūstybės. Šito ne tik visai nesuprato ir sutiko priešiškai, bet už tai Joną atidavė mirčiai. Ir už visą tą gerą, ką daro Dievo tauta, juos iki šiol išjuokia ir gyvybę pastato mirčiai. Žinoma, už nugaros šitų sąžinės netekusių žmonių, kurie atlygina piktu už gera, turi būti kokia tai pikta jėga. Taip, yra tokia jėga. Tai šėtonas. Atsakymas randasi sekančiame sakinyje.


DEŠIMT PRIESPAUDOS METŲ

Apr. 2:10. “ Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką’.

Kiekvieną kartą, kada Viešpats kalba šiuos žodžius: “Nebijok”, – tai jau arti kova, kuri įtrauks paskui save didelį pavojų ir kentėjimus, ir teisių praradimą. Jis nesako tai taip aštriai ir trumpai: “Ateina prispaudimai”. Tai išgąsdintų. Bet panašiai motinai, kuri ruošiasi išjungti šviesą, švelniu balsu sako savo kūdikiui, kad jis neišsigąstų: “Dabar nebijok, užges šviesa ir bus tamsu. Bet atsimink, kad aš čia, su tavimi”. Taip ir Jis sako: “Nebijokite nei žmogaus, nei to, ką jis gali padaryti su jumis. Aš su jumis, ir užtenka jums Mano malonės. Per vandenis pereisite ir nepaskandins jūsų. Ir net mirtyje nebus jums pralaimėjimo. Jūs daugiau, negu nugalėtojai”.

Didis apaštalas Paulius iš savo asmeninės patirties žinojo šių žodžių realumą, ir jis parašė Laiške Romiečiams 8:35–39: “Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: “Dėl Tavęs esame žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, Kuris mus pamilo. Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje”. Ne, mums nėra ko bijoti. Jo meilė išvaro visokią baimę.

Dabar, pažiūrėkite, ką Jis sako: “Štai, velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti”. Judėjai darė tai jau tada. Pagonių kunigai darė tai jau tada. Valdovai kurie parodydavo malonę tautai,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 100

nes žmonėms patikdavo renginiai, pasmerkdavo tūkstančiais krikščionių mirčiai, mesdami juos liūtams ir naikindami su gladiatorių pagalba. Kokį ryšį tam turi šėtonas? Kodėl kaltiname jį? Taip, už viso šito šėtoniška neapykanta. Už viso to stovi jis, nes jis neapkenčia Dievo. Šėtonas visada pasiruošęs pabandyti sugriauti tai, kas yra pagal Dievo širdį. Bet pažiūrėkite. Tai labai pamokančiai. Jeigu už Judėjų nugarų, kurie varė krikščionis teisman, stovėjo šėtonas, tada Judėjai ne nuo Dievo religijos, bet nuo šėtoniškos. Jų susibūrimas – taip pat šėtono sinagoga. O jeigu Romos Katalikų Bažnyčia tamsiais viduramžiais, net ir visais amžiais, užmušė didžiulę daugumą tikinčiųjų, tada jie nuo velnio ir taip pat priklauso šėtonui.

O jeigu jus tai šokiruoja, tiesiog palaukite, kada išsipildys pranašystė iš Apreiškimo Knygos 13 skyriaus. Tai sukrečianti tiesa, kad šitame skyriuje mes randame Jungtines Amerikos Valstijas. Būtent skaičius trylika yra tos šalies simboliu. Jis prasidėjo iš trylikos kolonijų. Ant šitos šalies vėliavos buvo trylika žvaigždžių ir trylika juostų. Ir tryliktajame skyriuje aprašytas jos likimas. To žvėries atvaizde, paminėto šitame skyriuje, pasirodys visas to žvėries pyktis, kuris buvo prieš jį. Kaip tas žvėris pakilo Nikėjos Pasitarime, taip šitas žvėries atvaizdas išeis iš Pasaulietinės Bažnyčių Tarybos su visokia nedorybe ir šėtoniška jėga, kad išlietų šėtonišką pyktį ant tikrojo Dievo vynmedžio. Tai bus pakartotinas viso šėtoniško klastingumo ir žiaurumo išsipildymas.

Tie, kurie kovoja prieš Dievo nuolankiuosius, tyčiojasi ir naikina juos, – tegu daro tai. Jie panorės tai daryti. Ir visa tai Dievo Vardu ir religijos. Bet jie meluoja. Jie ne nuo Dievo. Jie nuo savo tėvo – velnio. Jų veiksmai prieš žmones, BET KOKĮ žmogų, atidengia, kas jie tokie. Tegu jie organizuojasi ir atstume mažąją kaimenę. Bet ateitis visiems parodys, kad jie nuo velnio. Jie – tai netikras vynmedis – šakelė, kuri užmuša. Jų neapykanta įrodo, kas jie tokie. Antikristinė Nikolaitų bažnyčia – štai kas jie tokie.

“Jie bus įmesti į kalėjimą”. Taip, juos varė į teismus ir melagingai kaltino, ir kankino, ir mesdavo į kalėjimus. Ir aišku, kad visa tai daroma religijos vardu ir laikantis padorumo ir įžeisto nekaltumo. Viskas daroma iš gerų paskatų. Tai primena man apie Aukščiausiuosius Teismus, kurie vadovaujasi maldomis ir biblijos skaitymu mokyklose. Kas stovi už to? Šėtonas. Tai tik dar vienas pykčio protrūkis prieš Dievą.

“Dešimtį dienų turėsite prispaudimą”. Tai pranašystė. Ir kartu su tuo parodymas skirtumo gyvenimiškos Smirnos Periodo atkarpos. Diokletijus, žiauriausias iš visų imperatorių, išliejo teroro kompaniją prieš Dievo šventuosius, ir jeigu ne Dievo malonė, tai jis būtų nušlavęs nuo žemės paviršiaus visus tikinčiuosius. Tai pats kruviniausias istorijoje laikas, kuris tesėsi dešimt metų (dešimt dienų pagal Apr. 2:10b), nuo 302 iki 312 m.
101 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

“Būk ištikimas net jei mirtum”. Jis nesako “Buk ištikimas iki mirties valandos”, bet “net jei mirtum”. Jūs galite savo krauju padėti anspaudą ant jūsų liudijimo. Jie mirdavo tūkstančiais, milijonais visų amžių bėgyje. Jie mirdavo tikėjime. Panašiai ištikimam kankiniui Antipui, jie nebrangino savo gyvybės, net jei turėjo mirti. Dažnai mes galvojame, kad būti kankiniu – tai tiesiog neįmanoma. Bet išdrįsiu priminti, kad tas tikėjimas, kuriuo mes kasdien nugalime Jėzuje Kristuje – tai tas pats tikėjimas, kuris palaikė Polikarpą ir visus kankinius. Didis tikėjimas didžią valandą suteikia didžią malonę. Per amžius palaimintas mūsų Dievas!

“Ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką”. Jeigu padavęs stiklinę vandens dėl Viešpaties Vardo nepaliks be apdovanojimo, kiek didesnis bus apdovanojimas tam, kuris atiduoda savo gyvybę kaip kankinys už Viešpaties Jėzaus Vardą. Mes galime gauti nedidelį vaizdinį, jeigu sulyginsime šitą vainiką su tuo vainiku, kurį gaudavo varžybose. l Kor. 9:24 Paulius sako: “Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!”. Vainikas, kuriuo apdovanodavo nugalėtoją Olimpinėse žaidynėse, – buvo girlianda iš alyvos šakelių. Bet vainikas, apie kurį kalbama šitoje Apreiškimo Knygos vietoje, kuriuo apdovanojamas kankinys, – tai karališkoji karūna. Jėzus vadina jį gyvenimo vainiku. Viena karūna – tiems, kurie siekė tikslo; kita – tiems, kurie atidavė savo gyvybę. Abu vainikai – amžini. Jie nepražus. Nugalėtojus šio pasaulio gyvenimo bėgime greitai paliks šito pasaulio audringų plojimų džiaugsmas. Jų šlovė nuvys. Bet tiems, kurie atiduoda savo gyvybę už Dievą, kasdieniniu siekimu ir kova arba praliejimu savo kraujo, kaip vainikuojančius jų gyvenimą aukojimu, jiems bus duotas gyvenimo vainikas.

Visgi per daug mažai laiko skiria darbui dėl amžinojo Dievo apdovanojimo. Dievo atlygis žymiai viršija. Jeigu mes tikime kūno prisikėlimo realumą ir amžiną karalystę, tada mes turime krauti danguje tuos gerus lobius, kurie prieinami ištikimiems šventiesiems.


APDOVANOJIMAS UŽ NUGALĖJIMĄ

Apr. 2:11. “Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties’”.

Štai, dar karta Dvasia sako visoms epochoms. Ši duota žinia, kad paguostų mus šiandien, kaip ji guodė mūsų brolius visuose kituose perioduose. O Jis sako mums, kad antroji mirtis mums nepakenks.

Mes visi žinome, kad antroji mirtis – tai ugnies ežeras. Apr. 20:14: “Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai – antroji mirtis”.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 102

Žinoma, tai turima galvoje visus tuos, kas buvo ten, kas buvo įmestas į ugnies ežerą. Aš noriu kai ką čia išaiškinti jums. Nėra abejonių, kad daugelis pradės komentuoti šitą jiems keistą doktriną. Bet aš grindžiuosi Dievo Žodžio autoritetu ir neigiu, kad netikintysis eina į amžiną pragarą ir dega ten amžinai. Pirmiausia pragaras, arba ugnies ežeras, arba kaip jums patinka vadinti, – tai ne amžina. Kaip tai įmanoma, jeigu jis turėjo pradžią? Mato 25:41 sakoma, kad “Amžina ugnis, paruošta velniui ir jo angelams”. Jeigu ji buvo paruošta, tada ji turėjo pradžią. Jeigu ji turėjo pradžią, tai ji negali būti amžina. Žinoma, jūs galite suklupti ties šituo žodžiu – “amžinas” [angl.tekste – “besitęsiantis amžinai”, “ilgai trunkantis”.– Red.]. Bet šis žodis reiškia “per amžių amžius” ir turi savyje įvairias reikšmes. Pirmoje Karalių Knygoje 3:13–14 Dievas pasakė Samueliui, kad jis ruošiasi teisti Elio namus visiems laikams ir kad jie “amžiams” neaukotų daugiau aukų, kaip Jo kunigai. Ir Trečioje Karalių Knygoje 2:27 Saliamonas pašalina iš kunigystės paskutinį iš Elio palikuonių. Tai įvyko per keturias kartas arba vėliau. Dabar jūs matote, kad “ilgai trunkantis” [sinodo. vert. “amžinas”. – Red.] neatitinka žodį “amžinas”, tai yra neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Šiuo atveju žodis “ilgai trunkantis”(ugnis) reiškia “iki išnykimo”. Štai kas įvyko. Jie išnyko.

Pažiūrėkite į žodį “sunaikinimas”. 2 Telos. 1:9: “Jie bus nubausti amžiną pražūtimi”. Graikų kalboje žodis “sunaikinimas” reiškia “išnaikinimas”. Ir žodis “sunaikinimas” NE reiškia “sugriovimas”. “Sugriovimas” reiškia, kada kažkas tęsėsi ir veda į nupuolimą, į suirimą. Vadinasi, ką gali reikšti “amžinas sunaikinimas”? Tai nereiškia besitęsiantis išnaikinimas, kitaip vietoj žodžio “sunaikinimas” stovėtų žodis “sugriovimas”. Tai reiškia sunaikinti iki galinio taško. Užbaigti su tuo.

Gal, jums dabar įdomu kur iš tikrųjų naudojamas žodis “amžinas”, o ne taip kaip mus išmokė. Tai paprasta. Kada tai priskiriama Dievui, tai reiškia – be pradžios ir be pabaigos, visada tęsiasi ir niekada neužsibaigia. Ir kada jūs kalbate apie amžiną gyvenimą, jūs turite galvoje, kad tai yra Dievo gyvenimas.“ O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžiną gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą”. Štai, tada tik Dievo sūnūs turi amžiną gyvenimą, gyvenimą tokios rūšies, kuris niekada neturėjo pradžios, bet buvo visada. Tai tiesa. Tiesiog dabar tu turi savyje kažką amžino – be pradžios ir be pabaigos. Tai yra Dievo Dvasia. Tai yra dalis Paties Dievo. Tai yra Dievo gyvenimas.

Dabar, jeigu nusidėjėlis eis į pragarą ir ten kentės, tuo laiku kai jūs ruošėtės eiti į dangų ir džiaugtis dangumis, tada jis jau čia turi džiaugsmingą gyvenimą, kaip ir jūs.

Be to, yra ir tokie, kurie sako, kad amžinas gyvenimas reiškia Dievo vaikų gerovę. Jų pasiturimas gyvenimas ir malonumai, štai kas pastatyta ant kortos.
103 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Iš kitos pusės, nusidėjėlis eina į savo bausmę, todėl antra mirtis susiveda į bausmės ir vietos klausimą. Amžinas gyvenimas reiškia dangus. O amžina bausmė reiškia pragarą. Tai keista, kaip pasikėlė tie teologai, kad išgalvojo ir įtikėjo tuo. Bet ar žinote jūs, prie ko tai veda? Tai daro amžiną gyvenimą geografijos klausimu vietoj ASMENYBĖS. Kaip kas nors gali tikėti tuo, kad amžinas gyvenimas – tai vietos klausimas, tai aukščiau mano supratimo. Tai mane stulbina.

Ne, draugai. Amžinas gyvenimas yra tik vienos rūšies. Dievas jį turi. Jeigu mes turime Dievą, mes turime amžiną gyvenimą Jame ir per Jį.

Jūs matote, kad šitie žodžiai – “besitęsiantis amžinai” – galima pritaikyti įvairiai, bet kada jie taikomi Dievo atžvilgiu, o Jis yra, kas Jis yra, ir čia jie turi vieną reikšmę. Jie reiškia Dievo trukmę. Jūs negalite naudoti juos panašiu būdu kituose dalykuose. Tik vienas Dievas amžinas, ir kadangi Jis gyvas, mes gyvi su Juo.

Dabar, tegul niekas nesako, kad aš netikiu ugnies ežeru ir bausme. Aš tikiu. Nors nežinau, kiek ilgai jis tęsis, bet galu galiausiai jis bus pašalintas. Apr. 21:8 sakoma, kad tie paminėti nusidėjėliai turės dalią ugnies ežere, bet tikslus šito žodžio vertimas ne “dalis”, bet “laikas”. Štai, matote.

Taigi, nedorėliai bus nustumti į pragarą (Hadą arba duobę), ir pragaras – į ugnies ežerą. Atskirti nuo Dievo. Kaip tai bus baisu.

Bet su teisiaisiais bus ne taip. Jiems nėra ko bijoti. Jie buvo Dievo išpirkti. Jie Jo prieglobstyje. Jie nugalintys. O kas nugali? Tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Kristus.

Kodėl šitas nugalėtojas, šitas tikintysis išvengs ir įeis į amžino gyvenimo ir palaimos karalystę? Nes Jėzus užmokėjo kainą, kad išpirkti mus iš nuodėmės. Jis uždengė šią atskirimo spragą, ir mes, buvę toli, dabar tapome artimi šituo krauju.

Jie nebus pasmerkti. Jie neatsidurs šitame ugnies ežere. Jie nepražus, kadangi Jis nepames nei vieno iš jų. Kiekvienas iš išpirktųjų bus ten, kur Jėzus.

Jūs žinote, kodėl yra taip? Aš paaiškinsiu jums akivaizdžiai. Aš turiu mažą sūnelį Juozapą. Kas beatsitiktų, jis yra dalis manęs. Jeigu aš būčiau turtingas, blogiausia, ką aš galėčiau padaryti, – tai atimti paveldėjimo teisę, bet jokiu būdu aš negaliu jo atstumti. Aš negaliu, nes jis – dalis manęs. Štai, galima paimti kraują patikrinimui. Ką gi, sulyginkime jo kraują su mano. Tai įrodys, kad Juozapas mano sūnus. Jis mano.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 104

Kraujo patikrinimas parodo, priklausai tu Dievui ar ne.

Negaliu užmiršti to laiko, kada Kolorade, aš ganiau raitas arkliu, herefordo grynakraujius. Jeigu mes norėjome ganyti šitas bandas valstybinėse ganyklose, mes turėjome atvesti juos valstybiniam patikrinimui. Jie neleisdavo praeiti nei vienam gyvuliui be kraujo žymens lentelės ausyje. Ši žymena reiškė, kad gyvulys buvo grynaveislis. Ganyklos prižiūrėtojai, kurie apžiūrinėdavo juos, net nežiūrėjo į žymę. Jie tik žiūrėjo į šitą lentelę, ar buvo tai tinkamas kraujas. Aleliuja. Jeigu kraujas teisingas, tai jis turi būti tikras.

Jūs žinote, Dievas pažiūrėjo žemyn ir paskelbė: “Siela, kuri nusideda, mirs. Ji atskirta nuo Manęs. Ji negali priartėti prie Manęs”. Mes žinome, kad visi nusidėjome ir stokojame Dievo garbės. Tai reiškė, kad visi mirė, visi buvo atskirti, ir vieną kartą turėjo ateiti ta diena, kai netgi ta gyvybės dalelytė būtų užgesusi ir viskas užsibaigtų. Bet Dievas Savo meilėje paėmė gyvūno gyvybę vietoje nusidėjėlio gyvybės.

Senajame Testamente nusidėjėlis atnešdavo avinėlį. Jis uždėdavo ant šito avinėlio savo ranką, kai tuo metu kunigas perpjaudavo ėriukui gerklę. Jis juto, kaip tekėjo kraujas, ir girdėjo jo bliovimą. Jis juto mirties kančiose sustingusį kūną. Jis matė, kaip Dievui kilo dūmai nuo pašlakstyto kraujo. Jis žinojo, kad jo vietą užėmė šitas avinėlis. Jis žinojo, kad šitas avinėlis užmokėjo gyvybę dėl jo. Bet avinėlio gyvybė buvo gyvuliška, ir ji negalėjo grįžti ant nusidėjėlio, kad jį apvalytų. Jis nueidavo su tuo pačiu troškimu nuodėmiauti. Jis nueidavo su nuodėme savo prote ir po metų vėl sugrįždavo, ir atnešdavo auką už tuos pačius darbus.

Bet Naujajame Testamente jau ne taip. Mūsų mirštantis Avinėlis – tai Dievo Sūnus, Kuris atidavė Savo kraują išpirkai už daugelį. Tikėjimu mes einame, ir dedame mūsų rankas ant šito Avinėlio – mes matome jo kraujuojančias žaizdas, jo sudraskytą nugarą, aštrūs dygliai suraižė jo antakius – mes jaučiame Jo skausmą ir girdime Jo šauksmą: “Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?” Ir kas įvyko? Ta gyvybė, kuri išėjo iš suirusių kraujo ląstelių, sugrįžo ant atgailaujančiojo. Ta gyvybė, kuri buvo Jame, sugrįžo į mus. Mes sugrįžtame, nebeturėdami daugiau noro nuodėmiauti, dabar mumyse neapykanta darbams ir kūno geiduliams.

Pažiūrėsime į save. Kas mūsų gyvybė? Tik viena ląstelė, atėjusi iš mūsų tėvo. Moteriškoji lytis neturi hemoglobino. Ji gamina kiaušinėlį; ji inkubatorius. Bet kraujas ateina iš vyro. Štai kodėl moteris ima vyro vardą. Vaikai ima jo vardą. Motina – tai inkubatorius šitiems vaikams, kuriuos ji gimdo jam.

Štai kas įvyko dėl mūsų išpirkimo.
105 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Šventoji Dvasia nusileido ant Marijos ir ji pagimdė Sūnų, ir pavadino Jį Jėzumi. Didis Kūrėjas nužengė ir tapo auka už mūsų nuodėmes. Jo kraujas buvo Dievo krauju. Jis buvo būtent tuo. Šis Dievo kraujas išsiliejo, ir Dvasia paliko Jį, kada Jis mirė agonijoje. Tada TA PATI GYVYBĖ (DVASIA) sugrįžo, kad įeiti į atgailaujantį nusidėjėlį ir išlaisvinti jį. Šitas nusidėjėlis jau nebegrįždavo kasmet, auka po aukos, nes tame nėra reikalo. Šita VIENINTELE auka kartą ir visam laikui jis buvo išlaisvintas iš nuodėmės vergijos ir priėmė Kristaus gyvybę, kuria jis viešpatauja pergalėje virš nuodėmės, virš pasaulio, virš kūno ir virš šėtono.

Dievas tai padarė. Jis padarė viską. Jis sušuko pasauliui, prakeiktam nuodėmėje: “Aš duosiu ženklą jums. Mergelė turės kūdikį. Mergelė pradės ir pagimdys Sunų. Šitas ženklas bus jums. Tai bus amžinas ženklas. Gimusysis iš jos bus Emanueliu, Dievas su mumis”.

Dievas nužengė kraujo ląstelėje, ne per žmogų, bet Šventąja Dvasia, ir mergelės įsčiose buvo pastatyta šventykla, kad numirtų. Moters Sėkla atėjo tam, kad Jis priimtų tuos smūgius ir paniekinimus, kad atneštų mums mūsų išgelbėjimą. Kada Šventoji Dvasia nusileido ant Marijos, Jis sukūrė jos įsčiose tą ląstelę, kuri pasidaugino ir tapo mūsų Viešpaties kūnu. Ta ląstelė buvo sukurta. Tai buvo Dievo Kūrinijos Pradžia. Štai Kas yra Jėzus. Ir šitas Šventasis buvo pripildytas Šventuoju krauju, Dievo krauju. Ši palapinė gimė. Jis išaugo vyru. Jis atėjo prie Jordano ir ten ši Auka buvo apiplauta Jonu, Jordano upėje. Kada ši Patinkama Auka pakilo iš vandens, Dievas nužengė ir įėjo į Jo buveinę, pripildydamas Jį Dvasia be saiko. Ir kada Jis mirė ir praliejo Savo kraują, tobula Dievo gyvybė išėjo, kad sugrįžtų ant nusidėjėlio, kuris priims Kristų kaip savo Gelbėtoją.

O kaip tai sukrečia! Jehova, gimęs, klykia ant mėšlų krūvos. Jehova, pagimdytas ėdžiose ant šiaudų. Štai jums amžinas ženklas dėl išdidžių ir pasipūtusių, psiaudointelektualų, kurie išvystė savo teologiją ir atmetė Dievo tiesą. Dievas Jehova, verkiantis kūdikis dvokiančiame tvarte. Ir mes dar drįstame galvoti, kad turime teisę didžiuotis, riesti savo nosis, kritikuoti ir elgtis taip, tarsi mes kažką iš savęs reiškiame. Štai jums tikras ženklas! Jis tikras. Jehova, žaidžiantis, kaip berniukas. Jehova, dirbantis dailydės krautuvėje. Jehova, plaunantis žvejams kojas.

„ Aš duosiu jums ženklą, – pasakė Dievas. Ne kunigystės baltomis apykaklėmis ženklą. Ne turtų ir valdžios ženklą. Šitame ženkle nėra nieko tokio, ko jums užsinorėtų arba kas jums atrodytų tinkama. Bet šis ženklas amžinas. Tai pats didingiausias ženklas”. Jehova, stovintis teisme, sumuštas ir kraujuojantis, su erškėčiais įsmigusiais į Jo antakius, ir su apspjaudytu veidu, apjuoktas ir nužemintas. Jehova, niekinamas ir atstumtas, kabantis nuogas ant kryžiaus,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 106

tuo metu kaip veidmainiai tyčiojosi ir liepė Jam nužengti nuo kryžiaus. Mirštantis Jehova. Jehova meldžiasi – ir niekas nevyksta. Paskui Jehova numirė. Štai ženklas visiems žmonėms. Nėra kito, panašaus šitam. Jis didingas.

Ir tada tamsa apgaubė žemę. Jie paguldė Jį į kapą. Jis gulėjo ten tris dienas ir tris naktis, iki žemės drebėjimas nesudaužė nakties tamsos, ir Jis išėjo. Jehova išėjo. Jehova pakilo aukštyn. Po to Jehova sugrįžo, kad įeiti ir gyventi Savo bažnyčioje. Jehova sugrįžo stipriame vėjo sūkuryje ir ugnies liepsnoje. Jehova sugrįžo, kad vaikščiotų Savo bažnyčios vidury ir pripildytų jėga Savo tautą. Jehova atėjo dar kartą. Šį kartą, kad pasiliktų Savo tautoje. Ir vėl Jehova gydo ligonius, prikelia numirusius ir Dvasia apreiškia Patį Save. Jehova sugrįžo, kalbantis kalbomis ir atsakantis per išaiškinimus.

Jehova nužengė ir ištraukė prostitutę iš nuodėmės. Jis nužengė pas girtuoklį su musėmis apsėstu veidu, kada tas gulėjo be sąmonės nutekamajame griovyje. Taip, Jehova atėjo, kad apsireikštų kūne ir pasireikštų per kūną. Jehova atėjo – Dievas mumyse, šlovės viltis. Taip, Jėzus atėjo ir praliejo Savo kraują ir išlaisvino belaisvius. Jis atėjo ir išpirko Savąsias prarastas avis. Jis davė joms amžinąjį gyvenimą, ir jos niekada nepražus. Jis nepraras nė vienos iš jų, bet pakels jas paskutinėje dienoje.

Aleliuja! Antroji mirtis negali joms pakenkti. Ji neturi joms jokios galios. Nes jie priklauso Avinėliui, ir jie seka paskui Jį ten, kur Jis eina.


ŠVENTOJI DVASIA KIEKVIENOJE EPOCHOJE

Apr. 2:11. “Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms”. Nėra nė vieno bažnyčios periodo, kuriame šitas sakinys nebūtų paminėtas. Kiekviename atskirai periode tie patys nurodymai šito periodo žmonėms. “Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako”. Bet tai visiškai neįmanoma, kad visi žmonės išgirstų, ką Dvasia sako įvairiems periodams. 1 Kor. 2:6–16: “Tiesa, tarp subrendusiųjų mes skelbiame išmintį, tačiau tai išmintis ne šio pasaulio ir ne šio pasaulio valdovų, kurie pranyks. Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogaus į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli”. Dievas mums tai apreiškė per Savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota.
107 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia, – dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais. Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė, ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. “Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti? O mes turime Kristaus protą”. Mato 13:13–16: “Aš jiems kalbu palyginimais, nes jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Jzaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’. Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi”. Jono 8:42–44: “Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte Mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne Pats nuo Savęs atėjau, bet Jis Mane siuntė. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Nes negalite Mano Žodžių klausyti. Jūsų tėvas – velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas”. Iš šitos Rašto vietos akivaizdu, kad niekas savaime negali girdėti Dievo. Šis sugebėjimas turi būti duotas jam Dievo. Mato 16:17: “Jėzus jam atsakė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet Mano Tėvas, kuris yra danguje”. Lygindami kartu šias eilutes, mes matome, kad yra tik viena grupė žmonių, ir tai ypatinga grupė žmonių, galinti išgirsti, ką Dvasia kalba kiekviename periode. Tai viena ypatinga grupė, kuri priima apreiškimą dėl kiekvieno periodo. Tai Dievo grupė, nes grupė, kuri negali išgirsti, – tai ne Dievo grupė. (Jono 8:42–44) Grupė, kuri gali girdėti ir klauso, ką Dvasia sako, ir priima pasakytą apreiškimą, – ta grupė aprašyta 1 Kor. 2:6-16. Jie kaip tik tie, kurie turi Dievo Dvasią. Tai tie, kurie gimė iš Dievo. Jie krikštyti į Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną Jo Dvasia. Jie krikštyti Šventąja Dvasia.

Tam, kad toliau išsakyti šią mintį, turint galvoje nurodytas Rašto vietas apie tuos, kas krikštytas Šventąja Dvasia, pažiūrėsime, ką pasakė Jėzus Jono 6:45: “Yra parašyta pranašuose: Ir jie VISI bus Dievo mokomi”. Grįšime prie Pranašo Izaijo Knygos 54:13, iš kur paimtos šios eilutės, ir perskaitysime: “Visi tavo vaikai bus Viešpaties pamokyti”. VISI Dievo yra Dievo VAIKAI. Štai taip, įrodymas to, kad kažkas yra Dievo vaikas, (ant kurio nusileido Dvasia ir gyvena jame) čia vėl pateikiamas tas, kuris pamokytas Žodžio Šventąja Dvasia.

Dabar jūs pradedate suprasti, kodėl kalbos nėra Šventosios Dvasios krikšto įrodymas. Nė viename periode nebuvo pasakyta, kad “kalbantis kalbomis tegu kalba, ką sako Dvasia”. Kitos kalbos, jų išaiškinimas ir pranašystės ir t.t. kaip įrodymas patraukti į šalį.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 108

Įrodymu yra GIRDĖJIMAS to, ką sako Dvasia. Dvasia kalba. Taip, Dvasia moko. Kaip pasakė Jėzus, kad Jis tai darys, kada Jis sugrįš. Jono 14:26: “Jis visko jus išmokys ir primins jums visa, ką Aš esu jums pasakęs”. Būtent tai ir įvyko. Štai kaip buvo parašytos Evangelijos. Šventoji Dvasia priminė šitų vyrų protuose būtent tuos žodžius, kuriuos kalbėjo Jėzus. Štai kodėl šitos Evangelijos tikslios. Jos tobulos. Bet Dvasia ne tik atnešė visa tai į jų protus, bet Ji išmokė juos ir toliau tiesoje, kuri pas jau buvo. Štai kaip Paulius gavo savo apreiškimus. Jis pasakė apie tai: “Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangeliją nėra iš žmonių, nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu”. Gal. 1:11–12. Jis buvo išmokytas Šventąja Dvasia.

Kada Jėzus buvo šitoje žemėje, kartą Jį aplankė vienas žymus žmogus. Šitas žmogus pasakė: “Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo”. Bet jus pastebėkite, kaip Jėzus pertraukė jį. Jis kreipėsi į Nikodemą, ir žodžius, kuriuos Jis ištarė, galima būtu perfrazuoti taip: “Aš NE mokytojas. Aš – Aukojamas Avinėlis už nuodėmes. Mano Dvasios dėka Aš darau galimu Naują Gyvenimą. Bet štai ateis Tas, Kuris Mokytojas. Jis – Šventoji Dvasia”. Kada Jėzus buvo žemėje, Jis atėjo kaip Avinėlis ir kaip Pranašas. Bet kada Jis grįžo į bažnyčią Savo Dvasia, Jis tapo Mokytoju.

Ir mes girdime, kaip kiekvienam periodui skamba ta pati tiesa. “Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms”. Bet tik Dvasia pripildytas vyras gali išgirsti apreiškimą tai epochai. Niekas kitas negalės. Ne, ponai. Jie negali, nes tai būtent tai, ką pasakė Paulius 1 Kor. 2:6–16.

Taip, dabar jūs pasidžiaugsite. Ore sklando patys keisčiausi mokymai, sukeliantys nesusipratimą ir sunkius jausmus. Nes, kada sekmininkai sako, kad tu TURI kalbėti kalbomis, kitaip tu nebuvai krikštytas Šventąja Dvasia, jie arba neigia, kad tokie stiprūs vyrai, kaip Knoksas, Mudi, Teiloras, Gofordas, ir kiti gavo Šventąją Dvasią, arba sako, kad visi jie slaptai kalbėjo kalbomis, nesuvogdami, kas vyksta. Tai ne tiesa. Ne, draugai. Tai grubi klaida. Kalbos nėra Dvasios pripildymo įrodymas. Tai tik vienas iš devynių pasireiškimų, paminėtų 1 Kor. 12 skyriuje. Raštas nesako, kad jūs gaunate Šventąją Dvasią, kalbėdami kalbomis, arba, kad jūs gaunate Šventąją Dvasią per kalbėjimą kalbomis. Bet jis sako, kad “Po to, kai jie visi prisipildė Šventąja Dvasia, jie pradėjo kalbėti kalbomis”, ir toliau sakoma, kad jie pranašavo.

Šiandien tarp daugelį žmonių priimta tikėti, esą visi, kas tvirtina, kad kalbant kalbomis jie priėmė Šventąją Dvasią, kalba tikrąja Dvasine kalba. Bet tai ne taip, nes dauguma žmonių kalba žinoma kalba, bet po klaidingos dvasios įtaka. Tarkim, mes randamės surinkime ir visi žmonės kalba kalbomis. Iš kur jūs žinote, kokia kalba iš Dvasios, o kokia nuo šėtono?
109 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Aš buvau tarp pagonių, kur jų burtininkai gėrė kraują iš kaukolės ir kalbėjo kalbomis, aiškino ir pranašavo. Jie gali netgi rašyti kalbomis. Ir dargi, jeigu kalbos – TAI Šventosios Dvasios gavimo įrodymas, tada kiekviena kalba turi būti nuo Dievo. Tačiau net kalbų įrodymo šalininkai laiko įmanomu, kad kalbos gali būti klaidingos ir teisingos, nes tikroji pas Dievą, o klaidinga pas šėtoną. Taigi, mano klausymas: “Kas žino, kas tikra? Kas suprato šitą kalbą, kad galėtų pasakyti apie ką buvo kalbama? Kas turi atskyrimo dovaną, kad sužinoti?” Taigi, kada mes turime atsakymus į šituos klausimus, mes galime eiti toliau, bet iki to momento mus turi dominti šitų kalbų šaltinis. Dabar tu matai, kad jeigu tu palaikai kalbas kaip įrodymą, o nežinai, kas jomis kalbama, tai tu galu galiausiai prieisi iki to, kad visos kitos kalbos turi būti nuo Dievo. Tada mums teks patikėti, kad šėtonas negali kalbėti kitomis kalbomis. Bet tai ne taip. Kiekvienas tikras misionierius kitose šalyse labai gerai žino, kad šėtonas kalba kitomis kalbomis, kaip ir man teko su šituo susidurti.

Teologai iš sekmininkų pripažįsta, kad jie negali patvirtinti Raštais tokį požiūrį, kad jeigu krikštytas Šventąja Dvasia, tai kalba kalbomis. Jie pripažįsta, kad nusprendė tai iš patirties, išdėstytos Ap.Darbų Knygoje, kur trijuose iš penkių atvejų žmonės prakalbo kalbomis. Ir taip pat be Rašto pagrindo jie tvirtina, kad yra dvi kalbų rūšys. “Viena – tai kada tu kalbi, priimdamas Šventąją Dvasią, ir tai yra “įrodymas”, o vėliau, jeigu tikėsi, tu gali gauti kalbų dovaną, kuriomis galėsi kalbėti dažnai. Tačiau, – jie sako, – kartą prakalbėjęs kalbomis gavimo įrodymui, tu gali daugiau ir nebekalbėti”. Ir vėl mes susirūpinę, mums norisi žinoti, kur tai galima rasti Žodyje. Jeigu šito ten nėra, tada Dievas šito nesakė ir vargas tam, kas prideda prie šito Žodžio. Bet Žodyje yra kažkas būtent apie šitą dalyką, ko jie sąmoningai nepastebi. 1 Korintiečiams, 13-me skyriuje minima apie žmogiškas ir angeliškas kalbas. Tai žinomos ir nežinomos kalbos. Šiuolaikiniai sekmininkai tvirtina, kad jie gauna Šventąją Dvasią, kalbėdami nežinomomis arba angelų kalbomis. Jie pastatė vežimą priekyje arklio, nes Ap.Darbų Knygoje 2 skyriuje žmonės kalbėjo tikrąja tarme, kurią girdėjo ir suprato netgi netikintys.

Štai kaip, kada Dievas tyli, mums geriau irgi patylėti. Bet kada Jis ką nors pasako, mums geriau irgi kalbėti, ir kalbėti tai, ką Jis jau pasakė. Jis papasakojo mums apie įrodymą arba apie tai, kas turi įvykti po krikšto Šventąja Dvasia, kad turi ateiti Mokytojas ir įvesti į visą tiesą. Bet šitas Mokytojas VIDUJE, o ne mokytojas išorėje. Ir jeigu Dvasia nebus viduje, tai jūs neišgirsite tiesos ir nepriimsite jos per apreiškimą, klausydami bet kuriuo paros metu. Tai buvo ženklu gyvenančios Dvasios Pauliaus dienomis. Tie, kurie buvo pripildyti Šventąja Dvasia, išgirdo Žodį, priėmė jį ir gyveno juo. Tie, kurie neturėjo Dvasios, girdėjo tik kaip kūniški žmonės, neteisingai išaiškindami ir puolė į nuodėmę.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 110

Kiekviename periode (o dėl tikrojo tikinčiojo kiekvienas periodas – Šventosios Dvasios periodas), – taigi, aš kalbu, kiekviename periode buvo tas pats įrodymas. Tie, kurie turėjo šitą Dvasią, šitą Mokytoją, išgirdo Žodį, ir šita Dvasia buvusi juose ėmė šį Žodį ir mokė (atidengdavo jį jiems); o jie buvo tais, kurie išgirdo pasiuntinį ir jo siųstą žinią, priėmė ją ir gyveno ja.

Aš žinau jiems tai didelė pagunda – pasiteisinti Sėkminiu diena, o taip pat ta diena, kada Šventoji Dvasia nusileido Kornelijaus namuose, ir panaudoti šiuos du identiškus atvejus kaip Krikšto Šventąja Dvasia įrodymą. Bet kiekvienu atveju klausytojai suprasdavo šitas kalbas. Tai pakankamai stipriai skiriasi nuo šiuolaikinės babiloniškos painiavos sekmininkų susirinkimuose. Jeigu ir tai neįtikina mus palikti tokius aiškinimus, tai ką mums daryti, kada susiduriame su tokiu faktu, kad žmonės, niekada nekalbėję kalbomis, turi savo gyvenime kai kuriuos kitus iš aštuonių pasireiškimų, tokius, kaip išminties žodis, dvasių atskyrimas, pažinimo žodis, tikėjimas, išgydimai ir netgi stebuklai? Ir šis pastebėjimas dar tuo įdomus ryšium su tuo, kad kalbos – iš devynių dovanų visų mažiausia; todėl kada mes matome, kaip žmonės, kurie nekalba ir niekada nekalbėjo kitomis kalbomis, naudoja žymiai stipresnes dovanas, negu tie žmonės, kurie kalba kitomis kalbomis, tai mes jau dabar nebegalime visiškai pasitikėti tokiam mokymui ir turime padaryti pataisymą tai kas išpūsta.

Taigi, dabar jūs matote, kad mes negalime leisti sau kalbėti tai, apie ką nepasakyta Biblijoje. Kada Raštas moko mus, kad Šventosios Dvasios veiksmai ir Palaimintos Asmenybės pasireiškimai tame, kad atneštumėme kiekvieno periodo tiesą to periodo tikrajai sėklai, tada mes žinome, kad tame žmoguje turi gyventi Dvasia, kitaip jis negalės priimti tiesą šitam laikui. Amen. Tai visiška tiesa. Ir jeigu šie periodai ką nors atneš, tai būkite tikri, jie atneš ir patvirtins šią tiesą.

Dabar, prieš tai kaip užbaigti šią temą, aš noriu aiškiai išdėstyti, kas yra, pasiremiant Žodžiu, Šventosios Dvasios Krikštas. Ne pagal mane arba pagal jus. Tai turi būti sutinkamai su “Taip sako Viešpats”, o kitaip jus nuvedė klaidingu keliu. Amen. Pradėsime nuo to, kad mano surinkimuose, kaip jūs galite pastebėti, po pamokslo pabaigos evangelistiniame tarnavime, arba po žinios nurodymų, aš užmetu tinklą ir kviečiu žmones atsiliepti. Aš kviečiu juos išeiti į priekį ir priimti Šventąją Dvasią. Mano draugai sekmininkai, girdėdami mano žodžius, galvoja, kad aš kviečiu žmones išeiti į priekį, kad gautų Šventosios Dvasios krikštą, nes jie jau gimę iš aukšto. Taigi, kada aš kviečiu tuos, kas pripildytas Dvasia prieiti prie tų, kas išėjo kviečiant priimti Dvasią, čia mūsų brangieji metasi į priekį ir pradeda įtikinėti žmones pašvęsti save Dievui ir tikėti, ir kalbėti kalbomis. Tai sukėlė daug netvarkos ir nesusipratimų. Aš pasakysiu jums, ką aš iš tikro turiu galvoje. Aš turiu galvoje, kad nusidėjėlis praeitų į priekį dėl atgimimo iš aukšto,
111 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

kuris yra krikštas į Kristaus kūną Šventąja Dvasia, būtent tai įvyko Sekminių dieną, kada prasidėjo bažnyčia. Kitais žodžiais, būti gimusiu iš Dvasios – tai reiškia būti tikrai krikštytu Šventąja Dvasia. Tai vienas ir tas pats.

Aš suprantu, kad tai gali truputi sutrikdyti, kadangi daugelis žmonių žino, kad aš buvau baptistų pamokslininkas, ir aš nedvejodamas pareiškiau, kad baptistai tai praleidžia, sakydami, kad tu gavai Šventąją Dvasią, KADA tu įtikėjai, nes tai ne taip. Tu gauni Ją, “PRIEŠ TAI KAI ĮTIKĖJAI”. Ap.Darbų 19:2–6: “Paklausė: “Ar prieš tai įtikėję, gavote Šventąją Dvasią?” Jie atsakė: “Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”. Jis klausė toliau: “Kokiu tad krikštu jūs buvote pakrikštyti?” Jie atsakė: “Jono krikštu”. Tada Paulius tarė: “Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, Kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų”. Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus Vardu. Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti”. Štai taip. Paulius paklausė: “Ar PRIEŠ TAI įtikėję gavote?”. Jis nepasakė: “KADA jūs įtikėjote”. Tame yra didelis skirtumas, nes mes įtikime ir PO TO gauname. Ef. 1:13 tais pačiais žodžiais pakartojama tai, kas įvyko Efeze, pagal Ap.Darbų Knygos 19 skyrių. “Kurią jūs taip pat gausite PASKUI, išgirdę tiesos Žodį – jūsų išgelbėjimo Evangeliją; Kuriame dar PASKUI, ir įtikėję Juo (ne kada jūs įtikėjote), esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia”. Štai mano požiūris. Dauguma mūsų modernistų ir netgi mūsų fundamentalistų (taip vadinamų) tiki išgelbėjimu kokį tai konkretų laiką, kaip dažnai vadina “sprendimo priėmimas”, ir tai pavadino Kristaus priėmimu arba gimimu iš aukšto. Taigi, priimti Kristų – tai reiškia priimti Jo Dvasią. Priimti Jo Dvasią – tai reiškia gimti iš aukšto. Priimti Jo Dvasia – tai reiškia būti pakrikštytu Šventąja Dvasia. Amen. Šie žmonės tiki. Tai nuostabu. Bet jie tame ir sustoja. Jūs gaunate Šventąją Dvasią PO TO, kai jūs įtikite. Visada taip buvo ir visada pasiliks. Pačiu pirmu nukreipiančiu žodžiu tautai buvo Petro kreipimasis Sekminių dieną, o jis pasakė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmėms, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.

Šis Petro pamokymas buvo tiksliu atsakymu tam, kas tikrai įvyko Sekminių dieną. Įvyko tai, kad Dievas, remiantis pranašo Joelio pasakymu, išliejo pažadėtąją Šventąją Dvasią ant viso kūno. Jis neišliejo ankščiau to laiko, nedavė ankščiau to laiko. Buvo būtent tai. Bet TAI turėjo įvykti nuo to momento ir toliau, per atgailą, krikštą į Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardą, ir tada Dievas turi pagal Savo Žodį pripildyti ateinantįjį. Nei Petras, nei kas nors iš apaštalų niekada nekalbėjo: “Jūs turite užgimti iš aukšto ir paskui prisipildyti Dvasia”.

Atidžiai pažiūrėkite, kokiu būdu sekantį kartą Dvasia nusileido ant
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 112

žmonių, ir jūs pamatysite, kad tai yra patyrimo pavyzdys Šventosios Dvasios priėmime. Darbų 8:5–17: “Pilypas, nuvykęs į Samarijos miestą, ėmė skelbti gyventojams Kristų. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis daro stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų. Ir didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą. Mieste buvo vienas vyras, vardu Simonas, kuris nuo seno užsiiminėjo magija, stebindamas Samarijos gyventojus ir sakydamas esąs nepaprastas. Visi – nuo mažo iki didelio – jį gerbė ir sakė: “Jis yra didelė Dievo jėga”. Gerbė jį, nes ilgą laiką šis stebino juos savo kerais. Bet patikėjo Pilypu, kuris skelbė Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus Vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys. Ir pats Simonas įtikėjo ir pakrikštijęs nesitraukė nuo Pilypo. Jis buvo apstulbintas, matydamas daromus ženklus ir stebuklus. Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo Žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną, kurie atvykę ėmė melstis už samariečius, kad jie priimtų Šventąją Dvasią (mat Ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus Vardu); tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią”. Remiantis 12 eilute JIE PATIKĖJO ŽODŽIU. Paskui jie buvo pakrikštyti į Viešpaties Jėzaus Vardą. Bet remiantis 16 eilute, nežiūrint į visą tai, jie VIS DAR NEGAVO ŠVENTOSIOS DVASIOS. Tik PO įtikėjimo ir krikšto teisingu būdu jie gavo Šventąją Dvasią. Tai tikslus pavyzdys išdėstytas Petro Ap.Darbų 2:38–39.

Kita Rašto vieta, kuri išlieja tame nuostabia šviesą, randasi Laiške Galatiečiams 3:13–14: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio, – kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią”. “Abraomo palaiminimas” – gimimas iš aukšto, ir “Dvasios pažadas” – Krikštą Šventąja Dvasia jokiu būdu negalima laikyti, kaip du skirtingus įvykius. Nes Raštas skaitomas taip: “Jėzus mirė ant kryžiaus ir šitos mirties ir prisikėlimo dėka Abraomo palaiminimas, palikdamas Žydus, atėjo Pagonims. Tai įvyko tam, kad Dvasia pasidarytų prieinama Pagonims”.

Suprasti tik ką pasakyta manimi – tai išsiaiškinti, kodėl studentai niekur negali atrasti, kad Paulius būtų sakęs: “Užgimk iš aukšto ir PASKUI prisipildyk Dvasia”. Jie išvertė tai ir įdėjo savo nuomonę, kad šitaip atrodytų. BET RAŠTAS ŠITO NESAKO. Jėzus taip pat niekada šito nekalbėjo. Perskaitykite įsigilindami Jono 7:37–39. “Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: “Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegeria!. Kas tiki Mane, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės”. Jis kalbėjo apie DVASIĄ, Kurią turėjo gauti Jį įtikėjusieji. Nes Šventoji Dvasia dar nebuvo duota, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas”. Čia aiškiai ir konkrečiai pasakyta, kad kada tikintysis ateina tikėjime pas Jėzų ir geria, iš jo patekės gyvojo vandens upės. Tai parodyta Sekminių dienos patirtyje. Dabar, išlaikydami prote šitą mintį, mes perskaitysime Jono 4:10 ir 14:
113 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

“Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, Kuris tave prašo: ‘Duok Man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens. O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Minimas tas pats gyvasis vanduo, bet šį kartą jis nepavadintas upe; jis pavadintas artezinis šulinys (versmė). Štai kur klysta šitie žmonės. Kadangi tai pavadinta šuliniu (versme) ir upe, jie galvoja, kad vienoje vietoje kalbama apie amžiną gyvenimą, duodamą Dvasios, o kitoje vietoje, ten, kur pavadinta upe (manydami stiprią dinamiką), – tai turi būti Dvasia, duota dabar, kaip apdovanojimas jėga. Ne taip. Tai vienas ir tas pats. Tai Dvasia, duodanti gyvenimą ir jėgą, ir tai atėjo Sekminėse.

Kas buvo tokio nesusipratimo priežastimi? Štai atsakymas “PATIRTIS”. Nuo Žodžio nuėjo į patirtį ir pergyvenimus. Atmeskite patirtį kaip matuoklę šalin. Yra tik viena liniuotė, viena matavimo liniuotė – tai ŽODIS. Dabar klausykite atidžiai ir pasistenkite suprasti. Petras pasakė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmėms, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną”. Paulius paklausė: “Ar PRIEŠ TAI įtikėję, gavote Šventąją Dvasią?” Būtent tame visa mūsų problema. Žmonės atgailauja savo nuodėmėse, priima vandens krikštą, BET JIE NEINA TOLIAU IR NEGAUNA ŠVENTOSIOS DVASIOS. TIKĖKITE Į DVASIOS GAVIMĄ KOL GAUSITE. Tikėti į Jėzų – tai žingsnis teisinga kryptimi, kryptimi į Šventąją Dvasią. Bet čia žmonės ir sustoja. Jie prieina prie vandens ir paskui sustoja. Jie įtikėjo ir paskui sustojo. Biblijoje nepasakyta, kad jūs gaunate, KADA jūs įtikėjote. Bet pasakyta: “Ar PRIEŠ TAI įtikėję, gavote Šventąją Dvasią?” Tikslus ir pažodinis vertimas: “Priėmėte Šventąją Dvasią, prieš tai įtikėję?” Žmonės įtikėjo ir paskui sustojo. Tu negauni Šventosios Dvasios, atgailavęs ir įtikėjęs į Jį. Tu eini toliau ir gauni Šventąją Dvasią. Jūs matote tai? Štai kur klysta mūsų fundamentalistai. Jie neturi jėgos, nes sustojo prieš Sekmines.

Jie panašūs į Izraelio vaikus, kurie išėjo iš Egipto ir sustojo priešais Pažadėtąją Žemę. Taigi, kada Izraelio vaikai išėjo iš Egipto, jų skaičius buvo apie du milijonus. Jie keliavo visi kartu, visi matė tuos pačius Dievo stebuklus, visi ragavo tos pačios manos ir gėrė vandenį iš tos suduotos uolos, visi sekė paskui tą patį debesį dieną ir paskui ugnies stulpą naktį, bet TIK DU pasiekė Pažadėtąją Žemę. TIK DU BUVO IŠTIKIMI ARBA TIKRAIS TIKINČIAISIAIS. Tai tiesa, nes Žodis mums pasakoja, kad likusieji žuvo dėl netikėjimo; dėl netikėjimo jie negalėjo įeiti. (Hbr. 3:19). O kadangi yra taip ir ĮĖJO TIK DU, tada likusieji nebuvo tikrais tikinčiaisiais. Koks buvo skirtumas? Du stovėjo su Žodžiu. Kada prie Kadės Varni pas tuos dešimt žvalgų sudrebėjo širdis, Jozuė ir Kalebas nesvyravo, kadangi jie tikėjo Žodžiu, ir pasakė: “Mes daugiau negu nugalėtojai paimti šitą žemę”. Jie žinojo, kad galės padaryti tai, nes Dievas pasakė:
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 114

“Aš atidaviau jums šitą žemę”. Po to, kai visi šitie izraeliečiai pamatė jėgą ir gerovę, ir Dievo išgelbėjimą, jie neįėjo į poilsį, kuris buvo Šventosios Dvasios įvaizdžiu. Dabar jūs matote, kad tik kai kurie tikės viso kelio atkarpoje, kad gautų Dievo Dvasią.

Gerai, iki šitos vietos mes jau priėjome. Dabar aš noriu eiti dar toliau, ir aš žinau, kad tai sukels tam tikras emocijas. Bet už tai aš jau nebeatsakau. Aš atsakau prieš Dievą ir Jo Žodį ir prieš Dievo tautą, kuriai Jis mane pasiuntė. Aš noriu būti ištikimas visame, ką Jis duoda man pasakyti.

Jono 6:37 ir 44 pasakyta: “Visi, kuriuos Man duoda Tėvas, ateis pas Mane ir ateinančio pas Mane Aš neišvarysiu lauk. Niekas negali ateiti pas Mane, jei Mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną”. Jono 1:12–13: “Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo Vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, BET IŠ DIEVO gimę”. Efeziečiams 1:4–5: “Mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui”. Dabar, nesigilinant giliau į šią Dievo suvereniteto temą (tai užimtų visą knygą), leiskite man nurodyti, kad, remiantis šitomis eilutėmis, Jėzus Kristus renkasi Savo nuotaką taip, kaip ir vyrai šiandien renkasi savo nuotakas. Šiandien nuotaka neima į vyrus šiaip sau tam tikrą žmogų. Ne, draugai. Tai jaunikis sprendžia ir išsirenka sau tam tikrą moterį į žmonas. (Jono 15:16: “Ne jūs Mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau”.) Ir remiantis Dievo Žodžiu, nuotaka buvo išrinkta prieš pasaulio sutvėrimą. Jis Pats paskyrė tai išsirenkant nuotaką. (Ef. l:9). Ir Rom. 9:11 pasakyta: “Kad Dievo nutarimą įvykdytų pagal pasirinkimą”. Jūs negalite perskaityti tai kokiu nors kitu būdu. Širdies ketinimas, Dievo amžinas ketinimas buvo tame, kad paimti nuotaką pagal Jo PATIES išrinkimą, ir šis ketinimas buvo Jame, ir būdamas amžinas, buvo sutvarkyta prieš pasaulio sutvėrimą.

Dabar klausykite atidžiai. Dar prieš atsirandant žvaigždžių dulkių dalelytei; dar prieš Dievui tapus Dievu (Dievas – tai garbinimo objektas, o tada dar nebuvo nieko, kas garbintų Jį, todėl tuo metu Jis buvo tik potencialiai Dievas), Jis buvo tik kaip Amžina Dvasia, nuotaka jau buvo Jo prote. Taip, ji buvo. Ji egzistavo Jo mintyse. O ką galima pasakyti apie Dievo mintis? Jos amžinos, ar ne taip?

Amžinos Dievo mintys! Leiskite paklausti jūsų: “Dievo mintys amžinos?” Jeigu jūs galėsite tai pamatyti, tai jūs daug ką pamatysite. Ir esme ir elgesyje Dievas nesikeičiantis. Mes tai jau nagrinėjome ir įrodinėjome. Dievas beribis Savo galimybėmis, ir todėl Jis, kaip Dievas, turi būti visa žinantis. Jeigu Jis visa žinantis, tada Jis dabar nesimoko, nesitaria netgi Pats su Savimi, neprideda kada nors prie Savo žinojimo.
115 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Jeigu Jis gali pridėti prie Savo žinojimo, tada Jis ne visa žinantis. Jeigu mes pasakytume, kad Jis ne visada visa žinantis, tai būtų ne pagal Raštą. Jis YRA visa žinantis. Jis niekada neturėjo naujos minties apie ką nors, nes visos Jo mintys pas Jį visada buvo ir visada bus, ir Jis nuo pat pradžių žino pabaigą, nes Jis yra Dievas. TOKIU BŪDU, DIEVO MINTYS AMŽINOS. JOS REALIOS. JOS TEISINGOS. Jos nepanašios į juodraštį arba į kokio nors žmogaus projektą, kuris nubraižė, ir vieną kartą ateis diena, kada tai bus įgyvendinta ir įgaus pavidalą, bet Dievo mintys jau realios ir amžinos ir yra Dievo dalimi.

Pažiūrėkite, kaip tai veikia. Mintys apie Adomą pas Dievą buvo visada. Adomas kaip Jo mintis dar nebuvo išreikštas. Psalmė 139:15–16 duoda mums nedidelį supratimą apie tai: “Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurios man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo”. Tai, kaip aš jau sakiau, nebuvo parašyta apie Adomą, bet tai jums duoda supratimą ir žinojimą, kad mintis jau buvo Jo prote, ir ta mintis buvo amžina ir turėjo būti išreikšta. Taigi, kada Adomas buvo suformuotas iš žemės dulkių, o jo dvasinė esybė sutverta Dievo, tada Adomas tapo išreikšta Dievo mintimi, ir tos amžinos mintys pasireiškė.

Mes galime pažvelgti gilyn į amžius. Mes matome Mozę, Jeremiją, Joną Krikštytoją, kiekvienas iš jų buvo išreikšta konkrečiu laiku Dievo amžina mintimi. Paskui mes prieiname prie Jėzaus, LOGOS [“Žodis”. – Red.] Jis buvo tobula ir pilnai išreikšta MINTIMI ir tapo žinomas kaip Žodis. Štai KAS Jis YRA toks ir visada BUS.

Taigi, pasakyta, kad “Jis išrinko mus JAME (Jėzuje) prieš pasaulio sutvėrimą”. Tai reiškia, kad mes ten buvome SU JUO prote ir Dievo mintyse prieš pasaulio sutvėrimą. Tai suteikia išrinktiesiems AMŽINUMO savybę. Nuo šito niekur nepasidėsi.

Leiskite man čia įterpti vieną mintį. Netgi mūsų natūralus gimimas pagrįstas išsirinkimu. Moters kiaušialąstės gamina aibę kiaušinėlių. Bet kodėl yra taip, kad konkrečiu laiku nusileidžia tam tikras kiaušinėlis, o ne kitas? Ir toliau dėl nežinomos priežasties tam tikras spermatozoidas prisijungia prie šito kiaušinėlio, tuo metu kai kiti, kurie su tokiu lengvumu galėtų prisijungti, to nepadarė ir žuvo. Už viso šito stovi kažkoks intelektas, kitaip kas nulemia, berniukas tai ar mergaitė, blondinas arba juodbruvas, šviesios arba tamsios akys ir t. t. Dabar, nepraleidžiant minties, prisiminkite Jozuė ir Kalebą. Argi Jėzus nepasakė Jono 6:49: “Jūsų tėvai valgė dykumoje maną ir mirė”? Šitie tėvai, kurie numirė, buvo būtini kaip tos tautos protėviai, į kurią kreipėsi Jėzus. Jie žuvo, tačiau jie buvo natūraliu Dievo išrinkimu,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 116

tuo tarpu kaip Jozuė ir Kalebas buvo Dvasiniu išrinkimu.

Bet tęsime toliau. Šie išrinktieji buvo ne tik amžinomis Dievo mintimis, kurie turėjo pasireikšti kūne tinkamu laiku, tačiau tie patys išrinktieji pavadinti kitu vardu. Rom. 4:16: “Dėl tos priežasties paveldima tikėjimu, kad būtų iš malonės, kad pažadas būtų garantuotas visiems palikuonims (sėklai); ne tik tiems, kurie gyvena įstatymu, bet ir tiems, kurie gyvena Abraomo tikėjimu, jis yra mūsų visų tėvas”. Rom. 9:7–13: “Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”. Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis. O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sąra turės sūnų”. Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko, (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet Šaukiančiojo valia) jei buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”. Kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”. Gal. 3:16: “Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo Sėklai”. Jis nesako daugiskaita: “ir palikuonims”, bet vienaskaita: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus”. Gal. 3: 29: “O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą”. Pagal Rom. 4:16 mes matome, kad Dievas davė Neatšaukiamą Pažadą VISIEMS Abraomo palikuonims ir Paulius patalpina save ir visus tikinčiuosius į šį paskirstymą, sakydamas: “Abraomas yra mūsų VISŲ tėvas”. Paskui jis tęsia ir ne tik susiaurina savo teiginį, bet, greičiau, užbaigia jį, nes Gal. 3 jis sutapatino Sėklą (vienaskaita) su Jėzumi ir pripažino “vaikais sėklos” kaip pažado vaikais, o pažadas kaip turintis ryšį su “išsirinkimu”, arba su “Dievo išsirinkimu”. O tai būtent tai, ką mes jau kalbėjome. Tie, kurie iš Karališkos Sėklos, yra Dievo išrinktaisiais; jie iš anksto paskirti, pažinti Dievo ir buvo Dievo prote ir Jo mintyse. Išsireikšdamas dar aiškiau – Tikroji Kristaus Nuotaka buvo Dievo prote amžinai, nors nebuvo išreikšta iki tam tikro momento, kada kiekvienas pasirodydavo skirtu, nurodytu laiku. Kada kiekvienas narys pasirodydavo, jis tapdavo IŠREIKŠTU ir užimdavo savo vietą šitame kūne. Tokiu būdu, ši nuotaka yra NUOTAKA – IŠTARTO ŽODŽIO SĖKLA. Ir nors ji moteriškos giminės, ji taip pat pavadinta “Kristaus kūnu”. Tai visiškai akivaizdu, kad ji taip turi vadintis, nes ji buvo numatyta Jame, išėjo iš to pačio šaltinio, buvo su Juo amžina ir dabar apreiškia Dievą kūne iš daugelio narių, kadangi vieną kartą Dievas buvo apreikštas VIENAME NARYJE, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

Ką gi, mes prieiname prie išvados. Kaip amžinas Logos (Dievas) buvo apreikštas Sūnuje ir Jėzuje gyveno visa Dievo pilnatvė kūniškai ir kad Šitas Amžinasis Buvo Tėvu, apreikštu kūne, ir per tai įgijo Sūnaus titulą, taip ir mes, amžini Jo mintyse, savo ruoštu tampame daugeliais Ištarto Žodžio Sėklos nariais, išreikšto kūne, ir tos amžinos mintys, dabar pasireiškiančios kūne, yra Dievo sūnūs, būtent taip mes ir pavadinti.
117 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

MES TAPOME SĖKLA NE PER GYMIMĄ IŠ AUKŠTO, BET MES BUVOME SĖKLA, IR TODĖL BUVOME GIMĘ IŠ AUKŠTO, NES TIK IŠRINKTIEJI GALI BŪTI GIMĘ IŠ AUKŠTO. Mes galėjome atgyti tik todėl, kad mes BUVOME SĖKLA. Jeigu tai NE SĖKLA, ten nėra ką atgaivinti.

Laikykite tai stipriai savo prote. Dabar žengsime sekantį žingsnį. “Išpirkti” reiškia “pirkti gražinant atgal”. Tai atstato pirminį šeimininką. Dievas Savo mirtimi, kraujo praliejimu IŠPIRKO ATGAL SAVUOSIUS. Jis išpirko atgal Ištarto Žodžio Sėklos – Nuotaką. “Mano avys klauso Mano balso (Žodį) ir seka paskui Mane”. Jūs visada buvote avimi. Jūs nepavirtote iš paršelio arba šunies į avį. Tai neįmanoma, nes kiekvienos rūšies gyvybė veda pagal savo rūšį, ir nėra rūšių kaitos. Kadangi mes buvome Dievo mintyse ir paskui pasireiškėme kūne, tai turi ateiti diena, kada mes išgirsime Jo balsą (Žodį), ir, klausydami tą balsą, suvokiame, kad mūsų Tėvas kviečia mus, ir sužinome, kad mes Dievo sūnūs. Mes išgirdome Jo balsą, ir mes sušukome, kaip tas sūnus palaidūnas: “O, mano Tėve, gelbėk mane! Aš grįžtu pas Tave”.

Dievo sūnus ilgai gali klaidžioti, kol jis suvokia, kad jis sūnus. Ir tikrai, dauguma tikrų krikščionių, kaip toje istorijoje su ereliuku, kurį išperėjo višta. Jūs žinote, kad erelis – tai tikro tikinčiojo paveikslas. Taigi, vienas fermeris paėmė iš erelio lizdo kiaušinį ir padėjo po višta kartu su kitais kiaušiniais. Tinkamu laiku visi viščiukai išsirito. Viščiukams buvo nuostabu su šia višta – motule, bet mažasis ereliukas negalėjo suprasti šito kudakavimo ir kapstymosi šitoje mėšlų krūvoje ieškant maisto. Jam pavykdavo vos ne vos gyventi, nors jis buvo pakankamai sumišęs visu kitu. Bet kartą iš tenai, iš aukštai, erelio patelė, kuri padėjo tą kiaušinį, susekė žemėje šitą mažytį ereliuką. Ji metėsi žemyn su nepaprastu greičiu ir veriančiai surėkė, kad jis pakiltų pasitikti jos. Jis niekada negirdėjo erelės šauksmo, bet kada jis išgirdo šitą pirmą šauksmą, kažkas susijaudino jame ir jis panoro pulti pasitikti jos. Bet jis bijojo pabandyti. Vėl mama veriančiai sušuko, kad jis sklandytų vėjuje ir sektų ją. Jis atsiliepė ir sušuko, kad bijo. Ji pašaukė dar kartą, ji šaukė, kad dar pabandytų. Jis sumojavo savo sparnais ir pakilo į orą, ir, atsakydamas į savo mamos šauksmą jis pakilo aukštyn į žydrą dangų. Matote, jis visada buvo erelis. Kurį laiką jis elgėsi kaip viščiukas, bet tai negalėjo jo patenkinti. Bet kada jis išgirdo šito didelio erelio kvietimą, jis pakilo į savo vietą. Ir kada tikras Dievo sūnus per Žodį girdi Dvasios šauksmą, jis irgi suvokia, kas jis toks, ir nukryps į šitą Didį Pranašą – Erelį ir amžinai atsisės su Juo aukštybėse Jėzuje Kristuje.

DABAR ATEINA MŪSŲ TRIUMFO KERTINIS AKMUO – Krikštas Šventąja Dvasia. Gal. 4: 4-7: “Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad išpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnijimą.
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 118

O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis Savo Sūnaus Dvasią, šaukiančią: “Aba, Tėve!” Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų”. Štai kaip. Atėjo Jėzus Kristus, mirė ant kryžiaus, įvykdė Išpirkimą (atstatydamas pirminį šeimininką išpirkimo dėka, užmokėdamas kainą) ir tokiu būdu PASTATĖ MUS KAIP SŪNUS. Jis nepadarė mus sūnumis, nes mes jau buvome Jo sūnūs, bet Jis pastatė mus kaip sūnus; nes kol buvome šitame pasaulyje, kūne, mes negalėjome būti pripažintais Jo sūnumis. Mes buvome šėtono belaisviais. Bet nežiūrint tai, mes buvome sūnūs. Paklausykite tai: O KADANGI JŪS – SŪNŪS, TAI DIEVAS PASIUNTĖ Į JŪSŲ ŠIRDIS SAVO SŪNAUS DVASIĄ, ŠAUKIANČIĄ: “TĖVE, TĖVE!” Ant ko Sekminių dieną nusileido Dvasia? Ant Sūnų. Korinte? Ant Sūnų, kada jie IŠGIRDO ŽODĮ.

Kas yra Šventosios Dvasios krikštas? Tai Dvasia Krikštija jus į Kristaus kūną. Tai gimimas iš aukšto. Paskui kai jūs atgailavote (išgirdę Jo Žodį) ir atsakydami Dievui tyra sąžine, buvo jūsų krikštas vandenyje, paskui ateina Dievo Dvasia ir pripildo jus.

Tai, ką mes tik ką išdėstėme, būtu daug lengviau visiems suprasti, jeigu visi tikėtų į vienos Dievybės mokymą. Nes Dievybėje nėra trijų asmenų, bet VIENAS. Tokiu būdu, Negimstama iš aukšto nuo įeinančios Jėzaus Gyvybės Dvasios, po ko tarytum ateina Šventoji Dvasia, kad duotų mums jėgą. Jeigu tai būtu tiesa, kodėl gi mes neatiduodame Tėvui garbę, neleisdami Jam dalyvauti mūsų pilname išgelbėjime, nes jeigu išgelbėjimas nuo Viešpaties ir jeigu egzistuoja trys Viešpačiai, tada JIS (Tėvas) taip pat turi kažką daryti. Bet, aišku, tai galima įžvelgti, nes Jėzus aiškiai parodė, kad tai buvo Jis ir tik Jis vienas, Kuris yra Dievas, ir kad tai Jis ir tik Jis ateina į tikintįjį. Jono 14:16 pasakyta, kad Tėvas pasiųs kitą Guodėją, bet 17 eilutė sako, kad Jis (Jėzus) gyveno su jais ir kad vėliau bus juose. 18 eilutėje Jis sako, kad Jis ateis pas juos. 23 eilutėje, kreipdamasis į mokinius Jis pasakė: “Mes (Tėvas ir Sūnus) ateisime pas jį”. Tokiu būdu, tai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, visi įeina iškarto, nes TAI VIENAS ASMUO, sudarantis Dievybę. Šis įvykis įvyko Sekminėse. Yra tik vienas Dvasios atėjimas, dviejų nėra. Nelaimė tame, kad žmonės nežino tikros tiesos, jie tiesiog tiki Jėzumi dėl nuodėmės atleidimo, bet neina toliau, kad gautų Dvasią.

Prieš tai kaip užbaigti šią temą, aš žinau, kad jūs turite klausimą. Jūs norėtumėte žinoti, ar aš tikiu ankstesnio egzistavimo mokymą. Aš netikiu į šį mormonų mokymą apie ankstesnį sielos egzistavimą, lygiai kaip aš netikiu į sielų persikūnijimą ir persikėlimą. Čia būkite atsargūs ir supraskite. Tai ne asmenybė su amžinu paskirimu ateina nuo Dievo, bet TAI ŽODIS, SĖKLA. Štai kas. Dar tada, labai seniai, kad žmogiškas protas galėtų tai suprasti, amžinas Dievas su amžinomis mintimis pagalvojo ir nutarė: “JOKŪBĄ PAMILAU, O EZAVO NEKENČIAU, (Romiečiams 9:13),
119 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

DAR JOS DVYNIAMS NEGIMUS IR JIEMS DAR NEPADARIUS NEI GERO, NEI BLOGO”. Matote, tai buvo MINTIS, o paskui ta mintis tapo išreikšta ir Dievas išpirko Jokūbą, nes tik vienas Jokūbas buvo SĖKLA. Tik Jokūbe buvo sėkla; štai kodėl jis vertino pirmagimystės teisę ir Dievo įstatymą. Jeigu tu tikra sėkla, tu išgirsi Žodį; Dvasia krikštys į Kristaus kūną, pripildydama tave ir sustiprindama tave jėga, ir tu priimsi Žodį tai dienai ir epochai. Matote, koks aiškus tampa tikrasis įrodymas, kada prieš jus atidengtas Žodis? Ir dar atkreipkite dėmesį, Jėzus buvo Karališkoji Sėkla. Jis gyveno žmogiškame kūne. Kada Dvasia pašaukė Jį (Mintį, Apreikštą Žodyje), Jis nuėjo prie Jordano ir ten buvo pakrikštytas vandenyje. Ant paklusnumo Žodžiui pagrindo Šventoji Dvasia nusileido ant Jo ir balsas pasakė: “Šitas yra Mano mylimas Sūnus, Jo klausykite”. Tas balsas nepasakė: “Šis tapo Mano Sūnumi”, Jėzus BUVO Sūnus. Šventoji Dvasia pristatė Jį prieš juos kaip Sūnų. Paskui, būdamas tokiu būdu pripildytas (o tas pats pavyzdys pasilieka ir Sekminių dieną, ir po jos), Jis išėjo, rodydamas jėgą, gaudamas pilną Dievo apreiškimą ir nuo Dievo šitai dienai.

Taigi, mes nuolatos kalbėjome, kad jeigu tikintysis buvo pakrikštytas Šventąja Dvasia, tada šitas tikintysis priims Žodį tam periodui, kuriame jis gyvena. Tai tikras įrodymas. Leiskite parodyti jums tai aiškiau.

Septyni Periodai, kaip tai išdėstyta pirmame ir trečiame Apreiškimo Knygos skyriuose, apima visą Pagonių Visumos laiko tarpą, visą tą laiką, kurio eigoje Dievas užsiima Pagonių išgelbėjimo klausimu. Siunčiamos Žinios pradžioje ir pabaigoje kiekvienoje epochoje sakomi tie patys žodžiai, kiekviename periode, be išimties. “Pasiuntiniui (Efezo, Smirnos, Pergamo, Tiatyrų, Sardų, Filadelfijos, Laodikėjos) rašyk: Taip sako Jis...t.t. ir pan.”. “Kas turi ausis, tegu jis (vienaskaita) klauso, ką Dvasia sako bažnyčioms”. Čia pastebėkite, kad Jėzus (Dvasia) KIEKVIENAME periode skiria Save TIK VIENAM asmeniui, kas liečia Žodį tam periodui. Tik VIENAS pasiuntinys kiekvienam periodui gauna tai, ką Dvasia turi pasakyti tam periodui, ir tas VIENAS PASIUNTINYS yra pasiuntinys tikrajai bažnyčiai. Jis kalba Dievo vardu apreiškimu abejoms “bažnyčioms” – ir tikrajai, ir melagingai. Paskui šita žinia perduodama visiems. Bet nors ji perduodama visiems, kas randasi žinios diapazone, ši žinia priimama individualiai tam tikru būdu ir tik tam tikros rūšies grupei. Kiekvienas žmogus iš šitos grupės – tai tas, kuris pajėgus klausyti, ką Dvasia kalba tokiu būdu, būtent per pasiuntinį. Tie, kurie girdi, negauna savo asmeninio atskiro apreiškimo, lygiai kaip ir grupė negauna savo kolektyvinio apreiškimo. BET KIEKVIENAS ŽMOGUS KLAUSO IR PRIIMA TAI, KĄ PASIUNTINYS JAU GAVO IŠ DIEVO.

Nieko keisto, kad tai būtent taip, nes Paulius nustatė šitą pavyzdį po Dievo ranka. Tik pas vienintelį Paulių buvo pilnas dėl jo dienos apreiškimas, kas visiškai akivaizdu, kada sugretiname jį su kitais apaštalais, kurie pripažino,
SMIRNOS PERIODO BAŽNYČIA 120

kad Paulius buvo tos dienos Pranašu – Pasiuntiniu Pagonims. Taip pat pastebėkite, kad tai iš tikro apšviesta Žodyje, kada Paulius panoro vykti į Aziją, Dievas uždraudė jam, nes avys (Jo vaikai) buvo Makedonijoje ir jie (makedoniečiai) turėjo išgirsti, ką Dvasia pasakys per Paulių, tuo metu kai Azijoje žmonės nebūtų išgirdę.

Kiekviename periode tiksliai toks pat pavyzdys. Štai kodėl šviesa ateina per Dievo paskirtą pasiuntinį į tam tikrą vietą, ir paskui nuo pasiuntinio šita šviesa plinta per kitų tarnavimą, tuos, kurie buvo teisingai išmokyti. Bet žinoma, ne visada jie supranta, kaip tai būtina – kalbėti TIKTAI tai, ką pasakė pasiuntinys. (Atsiminkite, Paulius perspėjo, kad žmonės kalbėtų tiktai tai, ką jis pasakė, 1 Kor. 14:37, – “Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios žmogus, tas turi pripažinti, kad tai, ką jums rašau, yra VIEŠPATIES ĮSAKYMAS. Kas? Ar iš jūsų išėjo Dievo Žodis? Arba ar pas jus vienus jis atėjo?”) Jie čia pridės, ten atims, ir greitai žinia jau nebeturi grynumo, ir atgimimas miršta. Kaip atsargiai ir atidžiai mes turime klausyti VIENĄ balsą, kadangi Dvasia turi vieną balsą, kuris yra Dievo balsas. Paulius perspėdavo, įspėdavo, kad jie kalbėtų tai, ką jis pasakė, taip pat elgėsi ir Petras. Jis perspėjo juos, kad NETGI JIS (PAULIUS) negalėjo pakeisti nei vieno žodžio duoto jiems apreiškimu. O, kaip tai svarbu – klausyti Dievo balsą per jo pasiuntinius ir paskui kalbėti tai, kas buvo duota jiems pasakyti bažnyčioms.

Aš tikiuosi, kad dabar jūs pradedate matyti tai. Tikriausiai dabar jūs suprantate, kodėl aš neprisilaikau fundamentalistų ir sekmininkų. Aš turiu laikytis Žodžio tokiu būdu, kaip apreiškė Viešpats. Aš dabar neaprėpiau viso. Tai užimtų atskirą knygą, bet su Viešpaties pagalba, turėsime daug pamokslų, ir kasečių, ir siunčiamą žinią visomis šitomis temomis, kad padėti jums suprasti ir sujungti kartu visą Raštą.

“Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako kiekvienos epochos bažnyčioms”. Kiekvienoje epochoje buvo tas pats šauksmas. Klausykite, ką sako Dvasia. Jeigu tu krikščionis, tu sugrįši prie to, ko moko Dvasia, Žodžio šitam periodui. Kiekvienas pasiuntinys kiekvienam periodui skelbia šitą Žodį. Kiekvienas naujas ir tikras prabudimas ir atgimimas įvyksta tada, kada žmonės sugrįžta prie Žodžio jų periodui. Kiekvieno periodo šauksmas – tai perspėjimas: “Jūs palikote Dievo Žodį. Atgailaukite ir grįžkite prie Žodžio”. Nuo pirmos Biblijos Knygos (Pradžios) iki paskutinės Knygos (Apreiškimo) tik viena Dievo nepasitenkinimo priežastis – paliktas Žodis; ir tik viena priemonė rasti Jo malonę – grįžti atgal prie Žodžio.

Efezo Periode, ir šitame periode, ir kiekviename mūsų apžvelgtame periode mes matome, kad tai tiesa. Ir paskutiniame, tai yra mūsų periode, mes matome Žodžio užtemimą, pilnas atkritimas, savo užbaigimu einantį į didįjį sielvartą.
121 SEPTYNI BAŽNYČIOS PERIODAI

Jeigu tu esi tikroji sėkla, jeigu tu tikrai krikštytas Šventąja Dvasia, tu vertinsi Jo Žodį daugiau už reikiamą mėsos gabalėlį, tu trokši gyventi KIEKVIENU Žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.

Tai mano nuoširdi malda už visus mus; tebūsime mes girdinčiais, ką šiandien Dvasia atneša mums iš Žodžio.