2010 m. vasario 9 d., antradienis

PAGARBA

Pagarba


1 Neseniai aš grįžau iš ligoninės, aš atidaviau tai į Viešpaties rankas, kad jeigu…jeigu…žinodamas, kas aš šiek tiek užkimęs, nes aš peršalau. Bet aš pagalvojau, kad jeigu aš…kad jeigu mamai būtų geriau, kad aš galėčiau ateiti, aš vėl ateičiau čia, kad susitikčiau su jumis. Nes kada aš matau ką nors, kas guli, kaip mama ten, ir žinau, kad čia visi kiti mamos ir tėčiai, kad mums visiems teks prie šito prieiti, matote, aš galvoju apie tai, kaip aš dėkingas, kad ji pasiruošusi išeiti.

2 Ir paskui, aš noriu dar kai ką išsakyti bažnyčiai. Man atrodo, aš mačiau ten gale seserį Uilson. Ir…ir paskui, čia tikriausiai, kažkur yra brolis ir sesuo Sotmanai, patalpoje. Ir…ir čia kai kurie iš tų, kurie padėjo, kad sėdėtų naktimis su mama ir visa kita, tai didelis atsidavimas. Ir aš labai vertinu viską, ką jūs visi padarėte. Iš tikrųjų, šeima išvargusi, jūs žinote, mes sėdime kiekvieną naktį. Ir tiesiog dabar beveik visi jie dirba, todėl tai ant Medos ir manęs, arba Deloros, o pas ją vaikai mokykloje, ir sunkokai pavyksta paskirstyti tai štai taip tarp mūsų, kartais žmogus, ir tiesiog išvargsti. Tiesiog vos vaikštai ir beveik negali atskirti dienos nuo nakties, ypač kada pasieki tokį amžių, kaip mūsų su Meda, žinote, ne tiek daug naktų reikia, kad išvargintų tave, kada tau jau sukako nemažai metų.

3 Taigi, aš ankščiau galvojau, kad galiu ištverti ištisas paras. Aš važiuodavau iš Kalifornijos su savo senu “T” modelio Fordu, ir aš pakeliui truputi pamiegodavau, tai užimdavo man kažkur keturias arba penkias dienas, gal septynias dienas, kad nuvažiuočiau. Ir aš tiesiog važiuodavau ir važiuodavau, ištisas paras. Ir aš truputi pavargdavau, numesdavau po mašina nedidelę antklodę, nusukdavau į prerijas, pamiegu kelėta valandų ir toliau. Aš labai pasikeičiau nuo to laiko. Brolis Nevillas. Aš tiesiog suprantu, kad man jau seniai ne dvidešimt penki, matote.

4 Taigi, kokia garbė šiandien vakare būti čia, Viešpaties namuose. Ir šį rytą aš turėjau nedideles…nedideles, kelėta pastabų, kurias aš norėčiau, kurias Viešpats davė man. Ir aš galvojau, kad galbūt, jeigu bus galimybė, aš pakalbėčiau apie tai, prieš man pasimeldžiant už ligonius. Bet kadangi mes šį rytą užtrukome su klausimais, aš pagalvojau, kad jeigu mamai bus geriau, tada tai galbūt bus ženklu, kad aš galbūt turėsiu vėl ateiti čia šiandien vakare ir truputi pakalbėti šiandien, jeigu tai nepertrauks kokius nors brolio Nevillo planus.

5 Ir kada aš stovėjau kambaryje, man ką tik davė nuostabų liudijimą nuo Krikščionės sesers, kuri šiandien su mumis. Šiandien ryte ji buvo eilėje dėl maldos, ir ji meldėsi, stovėjo už kažką kitą. Ir jos kambaryje, tamsiame kambaryje, ten kabo “Viešpaties vakarienė”, “Paskutinė vakarienė Viešpaties”.
2 Ištartas Žodis

Ir jis taip suprojektuotas, kad saulė negali patekti iš jokios pusės į kambarį. Ir šiandien trečią valandą šitas Šviesos Vainikėlis, kuris buvo matomas čia, kada mes pabaigėme pamokslauti Bažnyčios Periodus, tik labiau panašus − tarsi vaivorykštės spalvomis, pakibo tiesiog virš Viešpaties Jėzaus galvos. Ji kelėta akimirkų stebėjo Tai. Ir ji nuėjo ir papasakojo savo seseriai, kiek aš supratau iš pasakojimo, ir…ir jie atėjo, ir ilgai tuo stebėjosi, valandą ar kažkur tiek. Ir paskui jie pašaukė kaimyną, tarnautoją, tai buvo brolis Strikeris, iš čia, kad parodytų šitą fenomeną. Ir jie stovėjo ir stebėjo net iki penkių ar kažkur tiek. Ir tarnautojai paprašė pasimelsti, ir jis jautė, kad jis tiesiog negalėjo melstis arba kažkas taip.

6 Truputį vėliau buvo pranašystė (ir jie tai išaiškino savaip, ką tai reiškė), ir vėl atėjo žodis per pranašystę, ir buvo pasakyta, kad jie “neteisingai išaiškino”, jie suprato neteisingai. Aš galvoju, kad buvo taip, taip, sese Brius? Jie neteisingai tai išaiškino. Buvo pasakyta, kad ženklas buvo tam, kad parodytų jiems, tarsi pritarimą, kad jie patikėjo Žinia, kuri skelbiama čia Bažnyčioje, štai taip. Ir pasakė, kad jie pamatys dar didesnių dalykų, negu tai, kas įvyko, kad jie netgi pamatys Angelus pakylančius ir nusileidžiančius.

7 Taigi, mes gyvename paskutinėmis dienomis, ir mes arti laiko pabaigos. Ir aš… Tai skamba, gal siaubingai skamba dėl kai kurių žmonių, bet ne dėl Krikščionių: aš džiaugiuosi, kad mes čia. Aš džiaugiuosi, kad mes prie pabaigos.

8 Vienąkart aš pasakiau tai susirinkime. Ir vienas žmogus kalbėjosi su manimi, jis paklausė: “Ką tu nori tuo pasakyti? Tu nori pasakyti, kad norėtum pamatyti, kaip ateis pasaulio pabaiga?”

Aš pasakiau: “O-o, taip pone!” Aš pasakiau: “Žinoma!”

9 Jis pasakė: “Tai juk skamba neprotingai, kad kas nors norėtų, kad įvyktų pasaulio pabaiga”.

10 Aš pasakiau: “Pasaulio pabaigoje, laiko, ateina Jėzus, ir štai Ką aš noriu matyti”. Ir aš pasakiau: “Biblija sako, kad: ‘Visi tie, kurie laukia Jo pasirodymo!’ Matai?”

11 Ir taip malonu žinoti, kad visa tai, kas sena, gyvenimiška, čia vieną kartą užsibaigs, ir mes eisime…eisime pamatyti Jo.

12 Bet kurį laiką atgal buvo pasakyta…O-o, daug metų atgal, kada buvo vergvaldystė. Ir ten buvo senas negras, kuris turėjo…paprastai pravesdavo seną bažnytinį giedojimą, kaimišką giedojimą. Jie rinkdavosi kartu ir tarnavo tarp vergų, ir pamokslaudavo, žinote, ir pas jus buvo susirinkimai.
Pagarba 3

Ir vieną vakarą ten buvo išgelbėtas vienas senukas. Ir kai jis buvo išgelbėtas, jis tada žinojo, kad jis buvo laisvas. Taigi, sekantį rytą plantacijoje jis pradėjo pasakoti savo kitiems vergams, jis pasakė: “Aš laisvas”.

13 Ir jo bosas priėjo ir sustabdė jį, jis pasakė: “Tai štai, paklausyk, Semai”. Pasakė: “Ką aš čia girdžiu, ką tu kalbi tarp vergų, kad tu laisvas?”

14 Jis pasakė: “Taip, bose”. Pasakė: “Tai tiesa”. Pasakė: “Praeitą vakarą susirinkime aš buvau išlaisvintas nuo nuodėmės ir mirties įstatymo”. Štai taip. Štai taip.

15 Nuodėmės ir mirties įstatymas, aš buvau išlaisvintas iš jo. Kartą jūs buvote tuo surišti, matote, bet dabar jūs laisvi nuo šito. Matote? Kaip aš pasakiau šį rytą: mirtis būna tik nuodėmėje. Nuodėmė ir mirtis − tai tas pats, matote. Bet kada jūs ne nuodėmėje − jūs ne mirtyje; bet kol jūs nuodėmėje − jūs mirtyje. Suprantate? Ir todėl, kada jūs laisvi nuo nuodėmės ir mirties įstatymo − jūs naujas kūrinys Jėzuje Kristuje, ir tuomet jūs laisvi.

16 Ir jo bosas pasakė jam, pasakė: “Semai, tu tikrai tai turi omenyje?”

17 Jis pasakė: “Taip, pone”. Ir pasakė: “Viešpats pašaukė mane praeitą vakarą pakalbėti su mano žmonėmis ir pasakyti jiems, kad jie gali būti laisvi nuo nuodėmės ir mirties įstatymo. Nors mes vergai, bet mes visgi galime būti laisvi nuo nuodėmės ir mirties įstatymo”.

Jis pasakė: “Semai, tu tikrai tai turi omenyje?”

18 Jis pasakė: “Bose, aš nežinau, ką jūs padarysite su manimi po to, kai aš tai pasakysiu, bet aš, aš sakau jums, aš − laisvas žmogus”. Jis pasakė: “Aš laisvas nuo nuodėmės ir mirties įstatymo”.

19 Ir jis pasakė: “Semai, aš irgi Krikščionis, žinai. Ir kadangi tu turi… Dievas išlaisvino tave nuo nuodėmės ir mirties, ir tu − Krikščionis, ir tu jauti, kad turi kalbėti apie tai savo broliams, aš einu šiandien ir išlaisvinu tave, ir pasirašau deklaraciją. Ir tu gali būti laisvu žmogumi, niekieno nevaržomu, kad pamokslautum Evangeliją savo broliams”.

20 Jis pasakė, kad senukas pamokslavo daug-daug metų. Ir paskui kartą, po šito, kaip ir mes visi, mes prieiname kelio pabaigą. Ir kada mes prieiname prie mūsų…jo kelio, kada jis priėjo, jis atėjo ten. Ir sako, jis gulėjo be sąmonės, galbūt, a-a, kelėta valandų. Ir daug jo baltųjų brolių atėjo aplankyti jo. Ir ten kambaryje buvo visa jų grupė, kada jis atsibudo, atgavo sąmonę. Jis apsižvalgė aplink, jis pasakė: “Jūs norite pasakyti, kad aš dar ne ten?”
4 Ištartas Žodis

Ir jie pasakė: “Semai, tu miegojai”.

21 Jis pasakė: “Ne”. Jis pasakė: “Aš nemiegojau”. Pasakė: “Aš buvau ten, kitoje pusėje”.

22 Tai štai, jie pasakė, broliai tarnautojai pasakė: “Semai, papasakok mums, ką tu matei kitoje pusėje”.

23 Pasakė: “Gerai, − jis pasakė, − aš įėjau pro didelius perlinius vartus, − ir pasakė, − kada aš įėjau ten, − pasakė, − aš mačiau Sostą, ir aš mačiau Jį”. Ir pasakė: “Štai priėjo Angelas, Jis pasakė: ‘Tu Semas?’”

Jis pasakė: “Taip, tai aš”.

24 Pasakė: “Semai, − pasakė, − štai čia rūbai ir vainikas”. Pasakė: “Tu uždirbai tai. Semai, didžiais darbais, kuriuos tu padarei žemėje”.

25 Jis pasakė: “Nekalbėkite man apie drabužius ir vainiką apdovanojimui”.

Jis pasakė: “Ką tu norėtum apdovanojimui?”

Pasakė: “Tiesiog leiskite man žiūrėti į Jį tūkstantį metų”.

26 Aš galvoju, mes visi jaučiame tą patį, ar ne taip? Aš…aš nenorių jokių rūbų ir vainikų, ir pilių, aš tiesiog norėčiau žiūrėti į Jį. Aš tiesiog norėčiau žiūrėti į Jį, ir viskas, žinote. Ar nenorėtumėte jūs tiesiog… Aš norėčiau laikyti tavo ranką, broli Nevillai, kada aš tai kalbu. Mes galime padaryti tai kartu, sakysim: “Pagalvok tik, broli Nevillai, kaip mes pasilikdavome Bažnyčioje, ir karšta, ir šalta, ir visa kita. Bet pažvelk čia, į ką mes žiūrime, į gyvojo Dievo Sūnų”. Argi tai ne nuostabu, tiesiog žiūrėti ir matyti Jo bruožus!

27 Aš du kartus savo gyvenime, tris kartus, aš mačiau Jį regėjime. Jis kiekvieną kartą atrodė Toks pat. Bet nėra tokio dailininko pasaulyje, kuris galėtų nutapyti Jo portretą. Galėtume, galbūt, nutapyti ką nors, kas panašu į Jį. Bet man Jis atrodė kaip Žmogus, Kuris, jeigu prakalbėtų, ateitų pasaulio pabaiga, bet, tuo pačiu, toks geras ir mylintis, kad tiesiog nėra…labai daug charakteringų bruožų, kad dailininko teptukas galėtų juos pagauti. Ir aš būtinai noriu pamatyti Jį vieną kartą, kaip Asmenybę.

28 Ir aš dažnai galvojau, kaip aš norėčiau išgirsti Jį, kada Jis pakėlė tas brangias rankas ir pasakė: “Ateikite pas Mane”. Matyti Jame tą išvargusį, išsekusį žvilgsnį, kada Jis pavargęs ir be jėgų nuo Savo kelionių, sako: “Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir Aš nuraminsiu jus.
Pagarba 5

Imkite ant savęs Mano naštą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies”. Norėčiau išgirsti, kaip Jis tai kalbėjo. Manęs nebuvo tą dieną. Aš nestovėjau su Petru, Jokūbu ir Jonu. Bet aš tikiuosi, kad stovėsiu šalia su jais tą dieną, kada aš išgirsiu, kaip Jis sakys: “Gerai padarei, Mano gerasis, ištikimasis tarne, dabar įeik į Viešpaties džiaugsmą”.

29 Ir tik pagalvoti, kad tie patys, kurie parašė Bibliją: Paulius, Izaijas, Jeremijas, ir visi apaštalai, ir tie brangūs broliai, kur jie dabar bebūtų, kur jie dabar bebūtų… Tas pats Dievas, Kuris veikė su jais, kad numatytų ir parašytų Tai, ir panašiai, ir duotų jiems Biblijines dovanas, pranašystę ir kalbėjimą kalbomis, ir stebuklus ir ženklus, ir taip toliau. Tie patys žmonės, kur jie bebūtų dabar, mes būsime kartu su jais. Tas pats Dievas, su tuo pačiu. Tai daugiau ne “įsivaizduoju taip”, mes dabar tai žinome, matote, nes Jis iš tikrųjų yra, ir mes žinome, kad yra taip. Todėl, argi mes neturime būti pačiais laimingiausiais žmonėmis žemėje? Ko, ko mes dar galime trokšti?

30 Šiandien aš kalbėjausi su pagyvenusiu žmogumi, aš galvoju, jis pasakė, kad jam maždaug aštuoniasdešimt aštuoni ar aštuoniasdešimt devyni metai, kuris visai neseniai tapo Krikščioniu. Aš krikštijau jį Jėzaus Kristaus Vardu, kada jis neturėjo kuo apsivilkti, išskyrus jo įprastą sekmadieninį kostiumą. Aš paėmiau jį į vandenį. Aš galvoju, brolis Vudas davė jam kelnes arba dar kažką, ir mes krikštijome jį čia vandenyje. Ir jis papasakojo man, kada jis buvo berniuku… Jis dabar pakankamai pasiturintis žmogus. Ir jis, kada jis buvo berniukas, jis pasakė, kaip jis dirbo už trisdešimt dolerių į mėnesį. Jis nesivedė arba dar ką nors, kol netapo pagyvenusiu žmogumi. Ir jis pasakė, kaip jis troško tų laikų, kad kada jis pasens, jam nereikėtų elgetauti arba gulėti gatvėje. Kaip jis imdavo tą mažą uždarbį ir tai, ką jis sutaupė, ir dėjo tai į verslą, ir tai iš tikrųjų išėjo į naudą ir susitaupė. Ir štai jis dabar ten, aštuoniasdešimt su trupučiu metų, aštuoniasdešimt aštuoni ar aštuoniasdešimt devyni, man atrodo, jis pasakė, labai arti devyniasdešimties, vis dar vaikšto, sėdi tiesiog čia bažnyčioje šį rytą. Ir dar, jis pakankamai apsirūpinęs, kad jam neteks nerimauti. Jeigu jis pragyvens dar vieną šimtą metų, jam neteks nerimauti, kas liečia finansus ir visa kita. Geraširdis, geras, šventas brolis, daro viską dėl Krikščionių, ką tik gali ir žino.

31 Ir tuomet aš pasakiau: “Ir aukščiau viso šito, mano brangus broli, kada jums buvo aštuoniasdešimt aštuoni ar aštuoniasdešimt septyni metai, Dievas Savo malone ištiesė ranką ir davė jums Amžiną Gyvenimą Dangiškuose Namuose”. Ko daugiau jūs galėtumėte trokšti užbaigiant savo gyvenimą? Taip, pone.

32 Ir visus turtus, kuriuos mes galėjome sukaupti, visa tai, ką mes galėjome padaryti žemėje, nesvarbu, kas tai, ką padarė žmogus, tu turi mirti ir palikti visa tai iki mažiausios smulkmenos.
6 Ištartas Žodis

Visi pasaulio lobiai
Išnyksta be pėdsako,
Bet nežemiškus turtus
Įgyk tu visada!

33 Taip. “Savo ranką Dievui duok”. Aš mėgstu šią giesmę. Mes taip dažnai ją giedojome čia Bažnyčioje.

Žemėje viskas greit praeina,
Čia niekas neišstovės.
Vilkis į tai, kas amžina,
Dievas saugo Savo rankoje!

34 Ten guli šiandien vakare mano sena mama. Jeigu aš turėčiau šimtą milijonų dolerių, aš atiduočiau viską iki cento už tai, kad valandėlę su ja pakalbėti. Aš atiduočiau. Žinoma. O kas, jeigu ji turėtų šimtą milijonų dolerių, kokia jai nauda būtų iš jų dabar? Jokios, matote. Viskas, ką ji turi, jei nėra ką palikti iš žemiškų turtų. Bet ji išeina iš čia, ji žino Viešpatį Jėzų, kaip savo Gelbėtoją. Tai svarbiausia.

35 Šito akivaizdoje aš… Šiandien vakare visi patikrinkime save. Tiesiog pagalvokime, prieš mums pradedant melstis: “Koks…koks šiandien mano stovis su Dievu?” Patikrinkime savo širdyse ir sužinokime. “Viešpatie, jeigu aš šiandien sužeidžiau nors vieną sielą, jeigu aš priverčiau nors vieną koją žengti į šoną, ką aš bepadaręs ar pasakęs, kas buvo neteisingai, o, Dieve, atleisk man už tai”. Suprantate? Nagi…

Žvelgiu tikėjimu į Avinėlį, Gelbėtoją.
Meldžiu, išgirsk mane,
Pašalink nuodėmę,
Nuo šiol leisk priklausyt,
Tau visada.

Per tamsą kai einu
Širdgėlą sutinku,
Būk man vedliu.
Tamsą pakeisk diena,
Nušluostyk ašarą,
Neleisk paklysti man,
Palikt tave.

36 Laikyk mane, Viešpatie, ant tako. Laikyk mane Savo valios centre. Jaunas ar senas, mes nežinome kiek tau metų, tau galbūt ir aštuoniasdešimt metų,
Pagarba 7

ir jeigu sulauksi ryto, tu nugyvensi ilgiau, negu daugelis šešiolikmečių vaikinų ar merginų. Daug šešiolikmečių vaikinų ir merginų išeis dar iki aušros susitikti su Dievu. Taip. Todėl amžius su tuo neturi nieko bendro. Klausimas tame, ar pasiruošęs tu sutikti Jį? Tai svarbiausia.

37 Pagalvokime apie visa tai, kol melsimės nulenkę savo galvas.

38 O Gailestingasis ir Šventas, ir Garbingas Gyvybės Tėve, mes ateiname Tavo akivaizdon, Visagalis Dieve, kad padėkoti iš mūsų širdies gelmių, kad mums suteikta garbė sėdėti čia šiandien vakare. Vaikštinėjau neseniai po tą ligoninę ir mačiau ten žmones, kurie buvo be sąmonės, kai kurie iš jų kraujavo ir verkė, ir kai kurie išprotėję ir pririšti prie lovos, o Dieve, aš meldžiu, kad kiekvienas iš jų būtų pasiruošęs, Tėve, kad jie būtų pasiruošę sutikti Tave, jeigu pasirodys, kad jie išeis iš šito gyvenimo. Ir tik pagalvoti, Viešpatie, kad tai galėjome būti mes, kiekvienas iš mūsų čia, jeigu nebūtų Tavo malonės. Bet Tu leidai mums gyventi, kad vėl susirinktume kartu šiandien vakare, kad pasiruoštume. Visa tai dabar aplanko mūsų širdis ir mintis, Viešpatie. Ir kada Tu ištiri mūsų širdies vidų, jeigu ten yra mumyse kas nors netyro, Viešpatie, pašalink tai, Tėve. Dieve, pašventink mūsų sielas Sau.

39 Mes dėkojame Tau už visa tai, ką Tu padarei ir už tai, kad mes tikime, Tu padarysi. Ir už tą Šviesos pasirodymą šiandien ten, sesers Brius namuose, aš dėkoju Tau už tai, Viešpatie, tai suteiks jiems jėgų.

40 Ir dabar, Viešpatie, aš meldžiu, kad Tu dovanotum šiandien vakare, kad mūsų sielos galėtų nuolatos atsinaujinti čia, Tavo Būvime, šitoje Maldykloje. Mes dėkojame tau, Tėve, už šią Maldyklą. Mes dėkojame Tau už šitą pastorių čia, mūsų brolį Nevillą, nuolankų žmogų, nepaperkamą žmogų, žmogų, kuris pilnas Dievo meilės Kristui ir Jo Bažnyčiai. Aš meldžiu, kad Tu palaimintum jį ir jo gyvenimo draugę, ir jo vaikus. Ir, Viešpatie, tegu jie ilgai būna čia, mūsų tarpe, žemėje. Suteik tai. Neleis ligai įeiti į jų namus ir išsaugok juos sveikais. Neleisk ligai įeiti nei į vieno iš mūsų namų, Viešpatie, išsaugok mus sveikais, kad mes galėtume tarnauti Tau.

41 Ir dabar mes dedame mūsų sielas ištyrimui ant aukuro, kada aš po kelių minučių atsimerksiu, kad perskaityčiau Tavo Žodį, jeigu tam bus Tavo valia, šitą vakarą išpuola mano eilė pasistengti laužti Gyvybės Duoną žmonėms. Dabar, Viešpatie, padėk man pasakyti kažką, kas padėtų čia šiandien kokiai nors vargšei, negaluojančiai sielai. Padėk taip pat, kad tai būtų pasitaisymo žodžiai, kad mes galėtume žinoti, kaip mes turime elgtis, ką mums reikia daryti, ir kaip mes turime gyventi šitame tikrame pasaulyje, jeigu mes laukiame, kad Dangus bus mūsų Namais. Suteik tai, Viešpatie. Ir išgydyk ligas. Jeigu yra mūsų tarpe kas nors, Viešpatie, kas serga, mes meldžiame, kad Tu išgydytum juos.
8 Ištartas Žodis

Sustiprink tuos, kas nusilpo. Mes meldžiame už juos.

42 Mes meldžiame ne tik už šią bažnyčią, bet ir už visas kitas bažnyčias visame pasaulyje, kur ištarta malda ir maldavimas prieš Dievą, ir daugelis dešimtys tūkstančių šventųjų alkstančiomis širdimis šaukia: “Ateik, Viešpatie Jėzau, ateik!” O-o, žinoma, vienąkart Tu išgirsi mūsų šauksmą, Viešpatie, ir ateisi.

43 Jeigu mums tektų užmigti pirmiau, negu tai įvyks, Atėjimas toks: mes žinome, kad trimitas suskambės ir mirusieji Kristuje prisikels pirmieji. Vienąkart mes išeisime ir stovėsime Tavo akivaizdoje. Mes dėkojame Tau už tai, ir mes laukiame to laiko, ir dabar paruošk mūsų širdis. Nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

44 Taigi, šiandien aš ketinu kalbėti neilgai, galbūt, trisdešimt, keturiasdešimt minučių, tokia trumpa tema čia, ir aš, pirmiausia, norėčiau perskaityti Rašto vietą, esančią Psalmių Knygoje. 104 Psalmė, ir skaitome toliau iki 15-tos eilutės, išskirtinai. Kol aš skaitau šitą Psalmę, aš noriu, kad jūs labai atidžiai išklausytumėte skaitomus Žodžius, nes Dievo Žodis nepraeis.

Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus.

Dabar tik pagalvokite apie tai!

Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus.

Giedokite Jam, giedokite Jam psalmes. Garsinkite visus Jo stebuklus.

Didžiuokitės Jo šventu vardu. Tegu džiaugiasi širdis tų, kurie ieško
Viešpaties.

Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Nuolatos ieškokite Jo veido.

Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo
stebuklus ir Jo lūpų ištartus sprendimus.

Jūs, Jo tarno Abraomo palikuonys, Jokūbo vaikai, Jo išrinktieji.

Jis yra Viešpats, mūsų Dievas; visoje žemėje galioja Jo sprendimai.

Jis per amžius atsimena savo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui
kartų, sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui.

Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu, Izraeliui – amžina sandora,
Pagarba 9

Sakydamas: “Tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį”,

Kai jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje.

Jie keliavo iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą.

Jis niekam neleido jų skriausti, sudrausdavo dėl jų karalius:

“Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto”.

45 Aš iš ten noriu paimti temą: “Pagarba”. Skaitant čia, Dovydas šaukiasi Viešpaties. Pagarba − tai tas, ką mes turime Viešpačiui. Ir tai kaip tik tas, ką aš norėčiau įdėti į kiekvieno žmogaus širdį šiandien čia, kas viskas, ką mes matome, kaip vyksta, mes turime tai gerbti. Matote, mes turime tai gerbti. Ir Dovydas pasakė, kad kai buvo visai mažai vyrų Izraelyje, tikėtina, jis kalbėjo apie Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, labai mažai vyrų, kad Jis sudrausdavo dėl jų tautas ir karalius. Dievas sudrausdavo tautas ir karalius, sakydamas: “Nelieskite Mano pateptųjų ir Mano pranašams nedarykite pikto”.

46 Ten Ekleziasto Knygoje, 12-me skyriuje ir 13-je eilutėje parašyta štai taip, matote:

Paklausykite, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo
įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.

47 Viso ko esmė − tai “bijoti Dievo”. Ir tu neturėsi pagarbos kol nebus baimės. Tu turi turėti Dievo baimę. Saliamonas, irgi, pasakė Patarlėse, kad:

Išminties pradžia − Viešpaties baimė;

Išminties pradžia − Viešpaties baimė;

48 Taigi, tai nereiškia, kad tu išsigąsti Jo, bet tai reiškia, kad tu išreiški “pagarbą” ir “šventą pagarbą”. Ir kai tu gerbi Dievą, tu bijai Dievo. Tu bijai, kad gali neįtikti Jam kažkokiu būdu, tu bijai, kad bijai ką nors padaryti ne taip. Tu nenori šito.

49 Aš bijau savo motinos. Aš bijau savo…savo žmonos. Aš bijau savo bažnyčios. Aš bijau visų Dievo tarnų, kad aš nepadėčiau kur nors jų kelyje susitrenkimo akmens. Aš…aš bijau žmonių. Aš bijau miesto žmonių, kad aš nepadaryčiau ko nors neteisingai, kas leistų jiems pagalvoti, kad aš ne krikščionis.

50 Matote, tu turi, prieš tau įgyjant pagarbą, tu turi turėti baimę. Ir Dievas reikalauja šito. Jis reikalauja pagarbos. Dievas reikalauja, Jis reikalauja jos. Ir baimė atneša tai. Ir mes žinome, kad baimė atneša pagarbą.
10 Ištartas Žodis

51 Dabar, paimkite pavyzdžiui, vyrą, jis fermeris arba galbūt jis darbininkas parduotuvėje, ir niekas į jį nekreipia jokio dėmesio. Bet tegul tik jis gauna darbą policijoje ir eis gatve, ir kaip policininkas su savo emblema, ir uniforma (tas, kuris, galbūt, diena prieš tai su juo nesikalbėjo), “Sveikas, Džonai! Kaip tavo reikalai?” Matote? Dėl ko tai? Tai kažkas panašiai drebėjimo arba baimės, arba pagarba dėl šito. Galbūt, jį išrinks miesto meru arba, galbūt…

52 Kuo būtų šiandien prezidentas Kenedis, jeigu jis nebūtų prezidentu Kenedžiu? Kas, jeigu jis būtų tokiu pat žmogumi, kaip dabar, bet tik būtų darbininku, kuris dirbtų čia “Kolgeit” firmoje už keturiasdešimt dolerių į savaitę? Matote? Jis pereitų čia per miestą ir niekas neatkreiptų į jį ypatingo dėmesio, tik jo draugai. Bet kadangi jis Jungtinių Valstijų prezidentas, jis užsitarnauja pagarbą, matote.

53 Ir todėl, kad Dievas yra Dievas, jis užsitarnauja pagarbą. Taip. Ir Jis, mes turime gerbti Jį. Ir parodyti baimę prieš Jį, ir tai atneša pagarbą. Dievas pareikalavo tai dėl Savęs ir visų Savo tarnų. Dievas reikalauja pagarbos Savo tarnams. Jis, Jo tarnai, iš kur mes žinome, kad jie Jo tarnai, nes Jis patvirtina šituos tarnus Savo Žodžiu. Jis ima tuos tarnus ir daro juos Dievo tarnais ir įrodo, kad jie Jo tarnai, veikdamas Savo Žodžiu per šituos tarnus. Toliau, kai tu gerbi šitą tarną, tu gerbi Dievą. Taigi, kada aš gerbiu jus, ir jūs gerbiate mane, ir mes gerbiame vienas kitą, tada mes gerbiame Dievą.

54 Ar nepasakė Jėzus: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte. Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių. Nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato Mano dangiškojo Tėvo veidą”. Taigi, mes žinome, kad jie, kad mes, būdami Dievo vaikais, kad mes Dievo dalis. Ir Dievas reikalauja šitos pagarbos. Ir po to Dievas parodo, kas yra Jo vaikai. Jis…Jis parodo tai stebuklais ir ženklais, jie įvyksta.

55 Taigi, dabar mes pradėsime ir pakalbėsime apie kai kuriuos iš šitų žmonių. Taigi, jeigu aš kalbėčiau apie tai, nuo ko pradėti, aš pagalvočiau… Minutėlei paimkime Nojų. Taigi, Nojus turėjo apreiškimą nuo Dievo, nors tai buvo priešinga visam tam, ką įrodė mokslas, kaip tiesą. Bet nežiūrint į tai, jis kalbėjo Dievui, ir Dievas kalbėjo jam. Ir jis pradėjo ruošti arką. Kada pašaipūnai ir apjuokėjai, kaip sako Biblija, kad tokie bus paskutinėse dienose, kaip buvo ir tomis dienomis, kai tie apjuokėjai šaipėsi iš Nojaus. Žinoma, jie galvojo, kad jis išprotėjo, nes jis statė arką. Taigi, bet Dievas užleido teismą ant tų apjuokėjų, nes jie nepanorėjo klausyti Dievo pasiuntinio ir įeiti į arką pagal jo pamokslą, tada Dievas pasiuntė Savo Dieviškąjį teismą į žemę. Pirma, Jis padarė pasiruošimą dėl visų tų, kas norėjo priimti tai, išvengti šito, ir paskui, jeigu jie vengė šito, beliko tik viena.
Pagarba 11

Jeigu jie nepriima Dievo priemonių išsigelbėjimui, tuomet lieka tik viena − tai Dieviškasis teismas.

56 Tu gali padaryti tik du dalykus, siūloma arba malonė arba teismas. Tu turi priimti viena arba kita. Štai kur šiandien mes randamės. Arba mes priimsime Dievo malonę, arba mes pereisime Jo teismą. Tiesiog nėra kito būdo apeiti tai. Dievas visada paruošia išgelbėjimo kelią dėl tų, kurie nori išsigelbėti. Paskui pas Jį yra… Kas pasiliko − turės praeiti teismą. Ne todėl, kad Dievas nori, kad jie ten būtų, bet todėl, kad jie patys išsirinko tokį kelią. Matote, jie patys pasirenka. Štai kur šiandien mes randamės, draugai, tas pats. Mes galime priimti Dievo išgelbėjimo kelią, arba mes galime praeiti Jo teismus, vieną iš šito mes turime priimti. Argi jūs ne laimingi šiandien vakare, kad jūs priėmėte išgelbėjimo kelią? Nes visiems, kurie atmeta išgelbėjimo kelią, pateks į teismą.

57 Po to, yra dar vienas žmogus, apie kurį aš norėčiau pakalbėti. Didis, galingas pranašas, vardu Mozė. Žmonėms (Izraeliui) reikėjo suprasti, kad pagal Raštą, Dievas ruošėsi išlaisvinti juos ir ruošėsi išvesti juos iš Egipto. Bet kaip tik Dievas paruošė Savo žmogų ir pasiuntė jį į Egiptą, jie neparodė jam pagarbos. Jie nusisuko nuo jo ir pasakė: “Užmuši ir mus, kaip užmušei egiptietį?”, kas privertė juos pasilikti vergijoje dar bereikalingus keturiasdešimt metų. Jie pasiliko vergijoje, nes jie atsisakė pagerbti išlaisvintoją, kuris ėjo išlaisvinti jų. Tai vėl atvedė juos atgal į vergiją. Ne todėl, kad Dievas norėjo, kad jie pasiliktų (laikas buvo tikslus), bet jie liko keturiasdešimt metų ilgiau, nes jie atsisakė priimti Dievo numatytą išgelbėjimo kelią.

58 Aš labai tikiu, kad šiandien reikalas tame pačiame. Tas pats, matote.

59 Kad jie atsisakė išeiti, ir Dievas buvo nepalenkiamas, ir pasakė Abraomui ir jiems visiems Savo įstatyme (kaip mes šiandien perskaitėme, Dovydas gieda apie tai), Jis pažadėjo jiems, kad Jis padarys tam tikrą darbą, tokiu būdu, Dievas ištesi Savo pažadą. Jis vis tiek ruošėsi juos išvesti, bet, tikėtina, po to beveik visa karta mirė. Sena karta, kuri juokėsi iš Mozės ir visa kita, nenorėjo priimti Žinios, ši karta (keturiasdešimt metų) mirė, ir Mozė atėjo į kitą kartą. Matote, ką aš turiu omenyje? Jeigu jie šito nepriima, tuomet Dievas leidžia, kad ši karta mirtų, ir Jis atves kitą kartą padaryti tai. Taigi, jie atmetė tai. Ir po to mes sužinome, kad tai sekanti karta, kuri pakyla, kada Mozė nuėjo ten įrodyti save…

60 Žinote, Mozė bijojo vėl tenai eiti. Dabar Mozei buvo aštuoniasdešimt metų, ir jis buvo dingęs keturiasdešimt metų. Ir kada jis kalbėjo su Dievu degančiame krūme, jis pasakė: “Ką aš pasakysiu jiems, kas pasiuntė mane?” Dievas neturėjo vardo. Jis pasakė: “Ką aš pasakysiu jiems, kas pasiuntė mane?” Pasakė: “Kada aš pasakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas pasirodė man’, jie pasakys: ‘Kas mūsų tėvų Dievas?’ Ir ką gi aš pasakysiu jiems?”
12 Ištartas Žodis

61 Jis pasakė: “Pasakyk jiems, kad AŠ ESU, KURIS ESU. Pasakyk jiems, kad AŠ ESU, KURIS ESU”. Ir Jis paklausė: “Ką laikai rankoje, Moze?”

62 Jis atsakė: “Lazdą”. Ir jis numetė ją ir ji pavirto gyvate. Ir jis įkišo savo ranką į užantį, ji buvo balta nuo raupsų kaip sniegas; ir jis ištraukė ją, ji buvo sveika.

63 Jis pasakė: “Eik tenai su šitais ženklais ir parodyk juos prieš žmones, ir tai bus patvirtinimu. Iš šitų ženklų jie pažins, kad Aš pasiunčiau tave išlaisvinimui”. O-o, broli! Dievas visada taip daro. Dievas visada duoda antgamtinius ženklus. Matote?

64 Ir dabar, kai jis nuėjo ten ir sukvietęs žmones padarė tuos ženklus prieš juos, visas Izraelis patikėjo, visi iki vieno. Ir jie irgi nuėjo tiesiai į rūmus dėl išlaisvinimo. Ir paskui faraonas nusprendė, kad jis neišlaisvins jų, ir Dievas užleido teismą ant faraono. Ir mes žinome, kas atsitiko Egipte.

65 Keista, po viso šito, kai jie matė įvykusius visus šiuos ženklus, ir po to kai jie priėjo prie Raudonosios jūros, ir suprato, kad tas pats Dievas, Kuris parodė visus šiuos ženklus, čia, prie Raudonosios jūros, jie suabejojo Dievu, visų pirma ir pradžioje − kad Jis buvo pajėgus padaryti išgelbėjimo kelią.

66 Taigi, štai kur mes darome savo klaidą. Kada truputi susergame, kada nedidelė nelaimė arba nedidelė bėda užklumpa kur nors kelyje, mes tada pradedame pasiduoti. Naujai įtikėjęs; kas nors pasijuoks iš jo, sakydamas: “Tu juk tiesiog tikras šventuolis”.

67 “Man nepatinka kada mane vadine šventuoliu”. Tu matai, matai, prašau, tu pradedi abejoti.

68 Pats laikas tam pasipriešinti! Pats laikas pagerbti pasiuntinį. Pats laikas pašlovinti Dievą.

69 Ir Mozė pasakė: “Aš jau padariau dešimt stebuklų jums matant. Ir Dievas davė jums dešimt stebuklų, ir dar jūs bijote jūros. Žinoma. Kiek jums dar reikia, kad jūs patikėtumėte?” Jis atsitraukė atgal ir paėmė savo lazdą, ir laikė ją jūros link, ir pakilo audra, ir išsklaidė ją iki kitos pusės, ir jie perėjo į kitą pusę. Ir kada tik jie perėjo ten, jie iš karto pradėjo skustis, kad jie neturi duonos. Matote, tiesiog tas pats. Tuomet Dievas siuntė jiems duonos iš dangaus. Po to jie skundėsi, kad jie neturi vandens. Jie tiesiog skundėsi ir skundėsi. Ir aš atkreipiau dėmesį…

70 Jūs pasakysite: “Na, juk jie galėjo būti kokiais nors netikinčiais”. Galbūt ir taip. Ten su jais ėjo mišri minia, teisingai.
Pagarba 13

71 Bet aš noriu priminti jums kitką. Jeigu Dievas siuntė pasiuntinį ir patvirtino ženklais, kad jis buvo pasiuntinys pasiustas nuo Dievo, tuomet jiems belieka klausyti šito pasiuntinio. Tiksliai. Jie turi klausyti pasiuntinio ir rodyti pagarbą šitam pasiuntiniui. Pažiūrėkite į Jozuę ir Kalebą, jie stovėjo tiesiog šalia jo. Taip, pone. Kur tik buvo Mozė, ten ir jie buvo. Buvo Mozė teisus ar neteisus − jie vis tiek stovėjo su juo, matote, nes jie žinojo, kad tai buvo Dievo pasiuntinys.

72 Ir ten, mes randame kartą, kad netgi Marijam, pranašė, ir Aaronas, vyriausias kunigas, juokėsi iš Mozės žmonos, nes ji buvo efiopietė ir galvojo: “Argi nebuvo pakankamai moterų mūsų grupėje, kad apsivestų, vietoj to, kad eiti ten ir vesti tą moterį?” Tai nebuvo Mozės pasirinkimas; tai Dievas išrinko Mozei. Ir kada jie pasijuokė iš šito, tai tiek užrustino Dievą, kad Jis ištiko Marijam, pranašę, raupsais, paties Mozės seserį. Ką į tai pasakysite? Ją, pranašę, bet ką ji darė? Ji juokavo, ir neparodė pagarbos Dievo pasiuntiniui, tų dienų įstatymo pasiuntiniui. Ir ji neparodė pagarbos. Ir taip pat Aaronas, vyriausiasis kunigas, kuris buvo Mozės lūpomis, taip, jis buvo kartu su ja.

73 Ir tuomet Aaronas pamatęs savo seserį ištiktą raupsų, jis atėjo pas Mozę ir pasakė: “Ar tu leisi, kad numirtų tavo tikra sesuo?”

74 Ir Mozė įėjo į palapinę ir puolė prieš Viešpatį ir pradėjo verkti, ir šauktis Dievo malonės savo seseriai. Ir Viešpaties Dvasia nužengė ir pasakė: “Pakviesk Aaroną ir Marijam mano akivaizdon”. O-o, tai bent!

75 Dievas reikalauja pagarbos! Dievas siunčia Savo Žinią − jūs klausykite Jo, ir jūs gerbkite Jį. Nesvarbu, jeigu jie vadina Tai šventuoliu minia, arba kaip jie Tai bevadintų; tegul pasaulis daro tai ką nori. Bet jūs parodykite pagarbą!

76 Taigi, ten stovėjo Marijam. Dievas pasakė: “Pakviesk Marijam ir pakviesk Mozę…tai yra pakviesk čia Aaroną, tavo brolį ir seserį, kad pasirodytų prieš Mane”.

77 Ir kai jie įėję atsistojo prieš Dievą, Dievas pasakė: “Argi jūs nebijote Dievo?” Pasakė tai vyriausiam kunigui ir Marijam, pranašei. Pasakė: “Jeigu jūsų tarpe yra koks nors žmogus, kuris dvasinis arba pranašas, Aš − Viešpats, duosiu jam apie Save žinoti. Aš kalbėsiu jam per regėjimus ir apreikšiu jam Save per sapnus, ir taip toliau, jeigu jis dvasinis arba pranašas”. Bet pasakė: “Su Mano tarnu Moze Aš kalbu iš lūpų į lūpas”. Pasakė: “Argi jūs nebijote Dievo?” Kitais žodžiais: “Kalbėdamas apie Mozę, jūs kalbate apie Mane. Jeigu jūs negerbiate Mozės, jūs negerbiate Manęs”. Pasakė: “Argi aš neįrodžiau jums, kad jis Mano tarnas? O jūs visiškai negerbiate jo”.

78 Kokia tai būtų pamoka šių dienų žmonėms; jokios pagarbos, jokio pagerbimo.
14 Ištartas Žodis

79 Dabar, Jis pasakė: “Ir todėl, kad jūs šito nedarėte − štai kodėl ant jūsų raupsai. Štai kodėl visa tai atsitiko, − pasakė, − todėl, kad jums derėjo žinoti, kad tai Mano tarnas. Jūs žinote tai, todėl, kada jūs kalbate ką nors prieš jį − jūs kalbate prieš Mane”.

80 Taigi, Mozė pasimeldė, kad išsaugotų jai gyvybę, ir Dievas išsaugojo jai gyvybę. Po viso šito ji ilgai negyveno, ji mirė. Bet ji apsivalė nuo raupsų ir septynias dienas buvo už stovyklos, jūs žinote, kad…kad apsivalytų, apsivalytų nuo savo raupsų. Dievas ją išgydė.

81 Bet štai ką Jis bandė parodyti jiems: “Jūs turite gerbti tai, ką Aš darau”.

82 Ir jeigu toks Dievo požiūris buvo tą dieną, ir Dievas negali pasikeisti, Dievas nori, kad mes gerbtume, ką jis daro. Jis reikalauja šito. Pasakė: “Arba jūs gerbsite tai, arba įvyks kažkas kita”.

83 Vienas žmogus kartą pasakė man, jis pasakė, kad aš… Vargšas žmogus, renka štai čia turguje, kad pavalgytų. Jis buvo visiškai išsekęs, labai blogame stovyje. Pagal tikėjimą jis liuteronas, ir pas juos buvo vakarienė. Jis buvo nepajėgus nueiti į bažnyčią, todėl jis paėmė taksi. Pasakė, kad jam kainavo aštuoniasdešimt centų nuvažiuoti ten, ir aštuoniasdešimt centų sugrįžti atgal. Jo kaimynas, didelis bedievis, matė, kaip vieną rytą jis meldėsi “Tėve mūsų”, ir juokėsi iš jo, šaipėsi iš jo. Jis pasakė šitam kaimynui, jis pasakė šitam žmogui, pasakė: “Kur tu šiandien ryte važiavai su taksi?”

Pasakė: “Ten buvo vakarienė. Aš važiavau į bažnyčią”.

Jis pasakė: “Kas yra vakarienė?”

Pasakė: “Kada mes imame duoną ir vyną”.

84 Jis pasakė: “Pas mane irgi buvo už stalo šį rytą su gabalu baltos duonos ir viskiu”. Matote?

85 Aš žinau tris jaunuolius, kurie šaipėsi iš duonos laužymo bažnyčioje, žinau apie juos. Ir jie nuėjo į kambarį viešbutyje ir pasiėmė kelėta sumuštinių su kumpiu ir butelį viskio, ir atliko ten savo vakarienę, juokaudami iš duonos laužymo, kuris vyko sekmininkų bažnyčioje. Mažiau negu per tris mėnesius nuo to laiko visi trys buvo…vienas iš jų mirė, ir du atsidūrė psichiatrinėje, ir du atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje.

86 Negalima negerbti Dievo! Jūs turite gerbti Dievą. Jeigu jūs netikite tuo, tada tylėkite, laikykitės nuo šito toliau. Arba elgtis taip,
Pagarba 15

arba ateikite kaip gerbiantys ir gerbkite tai. Nesišaipykite iš žmonių Dvasioje. Nekalbėkite apie žmones, kurie garbina Dievo Dvasioje. Nelieskite jų.

87 Aš stovėjau tiesiog ten ant kampo, daug metų atgal, kaip jaunas pamokslininkas. Ir ten priėjo moteris, katalikų tikėjimo; bet aš žinojau, kad jos vyras buvo katalikas, bet ji nebuvo nė kuo. Ir labai graži, žavi moteris, atrodanti puikiai, maždaug dvidešimties, dvidešimt dviejų metų. Aš pažinojau ją čia mieste dar tada kai buvo mergaite. Ir ji priėjo ten, ir atsistojo ten, ir ji pasakė: “Aš net savo karvei neleisčiau priimti Wiliamo Branhamo religijos”.

88 Ir sekančią naktį, pirm negu aš patekau pas ją, išgirdau, kad ji buvo bemirštanti ligoninėje, ir iki šiol nežinau, kas užmušė ją. Ji buvo bemirštanti ten ligoninėje, ir atėjo jos vyras manęs. Jis pasakė… Jis buvo katalikas. Ir jis atėjo, jis pasakė: “Eime greičiau ir pasimelsk už mano žmoną, ji šaukėsi tavęs visą vakarą, ji miršta”.

89 Taigi, aš pasakiau: “Aš eisiu”. Ir aš palikęs susirinkimą sėdau į mašiną ir išvažiavau į ligoninę. Aš užbėgau laiptais ir sutikau medicinos seserį, ir ji pasakė: “Ji jau mirusi”.

Ir jis pasakė: “Eime, vis tiek pasimelsk už ją”.

Aš pasakiau: “Ji mirusi”.

Pasakė: “Vis tiek pasimelsk”.

“Tai neatneš jokios naudos”.

Pasakė: “Na ką gi, eime jos pažiūrėti”.

90 Ir aš atėjau. Pas ją buvo tokie rusvai juodi plaukai, man atrodo juos vadina aukso spalvos kaštoniniais plaukais. Labai graži moteris, kelėta strazdanėlių ant jos veido su didelėmis gražiomis rudomis akimis. “Ir ši moteris, − pasakė medicinos sesuo, − Billai, ji mirė tokioje agonijoje, kad ji iš visų jėgų sušuko tavo vardą ir pasakė: ‘Pasakykite jam, kad atleistų man’, − kad net strazdanos ant jos veido išsiplėtė, kaip karpos”. Ir tos didelės akys štai taip išsprogo, ir jos blakstienos pusiau uždengė jas. Nes, jūs žinote, kas atsitinka su mirštančiais žmonėmis, jų inkstai ir viduriai juda, ir ji buvo ten visa šlapia. Ir mirė tokioje agonijoje, nes…ne todėl, kad ji nepagerbė manęs, bet ji nepagerbė Evangelijos, kurią aš pamokslavau, ir Dievas darė stebuklus ir ženklus.

91 Tam tikrą laiką atgal Nju-Olbanėje, kada aš ten stovėdamas kalbėjausi su nusidėjėliu, atvesdamas jį pas Kristų,
16 Ištartas Žodis

stambus žmogus su pūslėtomis rankomis garaže, šitas žmogus buvo mano draugu, jo žentas įbėgo pro kitas duris į garažą. Aš stovėjau ten ir pamokslavau per pietų pertrauką, valgiau sumuštinį ir kalbėjausi su juo apie Dievą. Aš ieškodavau dieną vietos, kur galėčiau nueiti per pietų pertrauką ir bandyti laimėti sielą dėl Kristaus. Jis pasakė: “Branhamai”, − jis pasakė. Aš pats buvau jaunas pamokslininkas. Jis pasakė: “Branhamai”, − pasakė jis, − pas mano mamą buvo tokia religija, tokia nuoširdi religija”. Ir ašaros riedėjo jo skruostais.

Aš paklausiau: “Kaip seniai ji išėjo?”

Atsakė: “Daug metų atgal. Ji visada melsdavosi už mane”.

92 Aš pasakiau: “Tas pats Dievas, Kuris girdėjo jos maldas, bando atsakyti į jas dėl jos tiesiog dabar”.

93 O tas žmogus įėjo ten, jis pasakė: “Sveiki”. Jis buvo girtas. Pasakė: “Ei, Billai, paklausyk”. Pasakė: “Kas kartą, kada tu panorėsi ateiti į mano garažą, − pasakė, − tu ateik, bet, − pasakė, − bet neatnešk čia savo seną šventuolių religiją”.

94 Aš pasisukau į jį, aš pasakiau: “Kur Kristus nepageidaujamas svečias, manęs ten nebus”.

95 Taigi, jis pasisuko ir pasakė: “Ei, atsipeikėk, vaikine”.

96 Ir savo širdyje tiesiog išgirdau, kaip Balsas pasakė: “Tu pjausi tai, ką sėji. Būtų geriau tau, jeigu girnų akmenį pakabintų ant tavo kaklo ir paskandintų jūros gelmėj”. Ir jo paties žentas tą pačią dieną pervažiavo jį pakrauta dviejų tonų “Ševrole” mašina ir sutraiškė jį ant žemės.

97 Matai, tu turi gerbti Dievą. Tu turi, tu… Dievas reikalauja pagarbos, Jis reikalauja šito.

98 Taigi, Marijam, ji privalėjo būti protingesnė. Taip pat…taip pat Aaronui reikėjo būti protingesniam, kad nesielgtų šitaip, nes Mozė buvo vedamas Dievo Dvasios, kad darytų tai, ką jis ruošėsi daryti.

99 Tarnautojas iš baptistų kelėta dienų atgal parašė man laišką, iš čia. O-o, jis taip mane iškoneveikė! Jis parašė: “Ech tu, šitoks tinginys! Tarnavimas, kuris būtų panašus Elijo tarnavimui, pranašų, − pasakė jis, − ir po to matyti, kaip tu sėdi namuose ir nieko neveiki!”

100 Taigi, Billis dabar dirba kaip sekretorius, jis atrašė jam atgal laišką.
Pagarba 17

Jis pagalvojo: “Gerai, aš galvoju, aš atsakysiu jam”, − jis pasakė. Bet jis pagalvojo, kad, pirmiau, prieš išsiusdamas, jis duos jį man perskaityti. Bet jame buvo tiek daug diplomatijos. Jis pasakė: “Tai štai, tai ne nuo mano tėčio, tai nuo manęs”. Pasakė: “Jūs sakote, kad pas tėtį tarnavimas, panašus į Elijo”. Ir pasakė: “Jūs sakote, kad jis sėdėjo kažkur ant upės kranto su meškere rankoje arba aukštai kalnuose su šautuvu rankose”. Pasakė: “Ką jūs pasakysite apie Eliją, kada jis tris metus sėdėjo prie upelio?” Pasakė: “Argi jūs nežinote, kad jie vedami Dievo Dvasios, kad darytų tai, ką jie daro?” Matote, kiekvienas nori, kad bėgtų jo takeliu. Bet žmogus turi būti vedamas Dievo Dvasios, ir jūs turite tai gerbti. Ir viskas.

101 Čia vienąkart brangi siela, čia, mieste, pamatė vieną brolį, jis paklausė: “O kur Billis?”

Jis atsakė: “Jis kažkur Kanadoje”.

Jis pasakė: “Tikriausiai išvažiavo medžioti?”.

Jis pasakė: “Taip, jis išvyko pamedžioti”.

Pasakė: “Ai, visa tai niekai!”

102 Gerai, bet žmogus nežinojo, kad aš buvau po Šventosios Dvasios Jėga, turėjau vykti pagal regėjimą TAIP SAKO VIEŠPATS. Ką jūs darysite Teismo dieną? Kokia nauda man eiti prie to žmogaus lovos ir melstis už jį? Visų pirma jis iš viso netiki man. Ir žmonės, kada jie ateina ir kalba tokius dalykus, tarsi aš nežinočiau, kad jie netiki Tam? Nors jie tapšnoja tau per petį ir vadina tave “broliu”, nors tu žinai, kad jie netiki Tam. Matote? Jie netiki Tam. Ir tu gali… Nieko dėl jų negali padaryti. Jie pašauks tave: “Nueik, pasimelsk”, bet tai neatneša jiems jokios naudos. Nes, matote, jie negerbia To. Tu turi tikėti Tam. Pasek tuos, kurie iš tikrųjų tiki, ir pažiūrėk, kas atsitiks. Matote, jūs turite gerbti Tai.

103 Izabelė Elijo dinomis; kaip ji negerbė Elijo! Kaip ji… Elijas, šiaipjau buvo jos pastorius. Žinoma. O-o, ji nenorėjo šito priimti. Ne, kur jau! Ji buvo…ji buvo ateiste arba bedieve, arba…arba stabų garbintoja. Ir pas ją buvo savi pagoniški šventikai. Bet, tačiau Elijas buvo jos pastorius, Dievas pasiuntė jį ten būti pastorium. Jis buvo pastorius, netgi jeigu…jeigu jis apšauktų ją ir pasakytų jai visas jos nuodėmes, vis tik jis buvo jos pastorius. Ji išviso nenorėjo šito priimti, bet, ir ji negerbė jo. Ji neapkentė jo! Žinoma, neapkentė. Ir kas su ja atsitiko? Dievas leido šunims suėsti ją gatvėje. Taip. Dėl ko? Ji neturėjo pagarbos Žiniai, kurią pamokslavo Elijas.

104 Dievas reikalauja pagarbos. Tu turi ją turėti. Jeigu tu ką nors gausi iš Dievo,
18 Ištartas Žodis

tu gerbsi Jį. Ir tu turi daryti tai iš širdies, iš savo širdies gilumos. Tu turi tai daryti.

105 Bet ji negerbė Dievo, nepagerbdama Jo pranašo. Taigi, ji žinojo, kad Elijas buvo pranašu. Pas juos Izraelyje nebuvo nė vieno, kuris galėtų susilyginti su Eliju. Žinoma, jo regėjimai ir visa kita buvo tobuli prieš Dievą. Ir jis, bet jis nuteisė juos. O taip! Jis ėjo prieš kiekvieną denominaciją ir visa kita. Ir viskas, kas vadinosi nuodėme − jis smerkė tai, nuo mažo iki didelio, karalių ir visus, jis nerinko jokių išsireiškimų ne dėl vieno iš jų. Bet jie turėjo žinoti, kad jis buvo pranašu. Jie tiesiog negalėjo žinoti šito. Taip, pone.

106 Netgi Achabas bandė apkaltinti jį dėl sausros. Jis ir meldėsi, kad Dievas siustu sausrą. Taip, jis pasimeldė. Ir jis pasakė: “Aš turiu galią, ir aš uždarysiu dangų; nelis arba netgi neiškris lašas, kol aš šito nepasakysiu”.

107 Ar galite įsivaizduoti šią Izabelę su išdažytu veidu, trypčiojančią kojomis grindis: “Šitas senas veidmainis! Šitas senas veidmainis verčia kentėti visus šituos mažus vaikus”, − ir panašiai. Elijas bandė atvesti juos atgal prie Dievo, bandė įtikinti tautą sugrįžti prie Dievo. Matote? Ir ji, rodos, galėjo pasakyti žmonėms: “Jūs norite pasakyti man, kad jūs tikite tokiu žmogumi, kuris sustabdė štai taip žemdirbystę ir nėra nei lietaus nei rasos? Ir visa jo ten veidmainystė arba burtininkystė”, − kaip jinai visa tai bevadintų. “Juk jis ne kas kitas, kaip tiesiog kerėtojas arba burtininkas, arba dar kažkas tokio. Jis uždarė dangų ir nelis lietus, versdamas kentėti visus šituos žmones. Ir paskui jūs sakote, kad tai Dievo valia?”
.
108 Tai buvo Dievo valia! Maža kas, jūs turite žiūrėti į tai, ką… Jūs turite gerbti Dievą, nežiūrint į tai, ką Jis daro. Jis žino, ką Jis daro. Atrodė viskas blogai: kenčia vaikai, kenčia žmonės, žūsta gyvuliai, žūsta avys, niekur jokio vandens, naktys buvo karštos ir tvankios, diena saulė įkaitindavo dangų kaip varį, ištisus trejis metus arba šešis mėnesius. Ir Elijas, sėdėdamas ant kalno, pasakė: “Netgi rasa nenuguls, kol aš to nepasakysiu”. Taip. O-o, kaip jie jo neapkentė!

109 Ir kada jis, Achabas surado jį, jis pasakė: “Tu atneši nelaimes Izraeliui, argi ne?”

110 Senas Elijas pažvelgė į jį, pasakė: “Ne-e, ne aš, bet tu atneši nelaimes Izraeliui”. Taip. Matote, netgi Achabas neturėjo jam pagarbos. Ir jūs žinote, ką Elijas pasakė Achabui, pasakė: “Už tai, kad tu praliejai nekaltą Naboto kraują, šunys laižys irgi tavo kraują gatvėje”. Taip ir atsitiko! Kadangi nepagerbė Dievo pasiuntinio. Visiškai teisingai. Jie nepagerbė.

Tai štai, Marijam nepagerbė. Aaronas nepagerbė.
Pagarba 19

111 Nesvarbu, kas tu, Krikščionis ar ne Krikščionis, tu vis tiek turi išreikšti Dievui pagarbą ir gerbti tai, ką Jis daro, arba nukentėsi nuo pasekmių. Arba priimti tai, arba eiti į teismą − vienas iš dviejų, tai, ko tu panorėsi.

112 Aš galėčiau valandomis liudyti apie tai, ką aš mačiau per savo gyvenimą, ką aš mačiau kitose šalyse ir kitų tautų tarpe ir taip toliau, apie viską, kas įvyko. Bet praleisiu tai, tiesiog, kad jūs suprastumėte šią…šią mintį, apie ką aš bandau pasakyti jums, jūs turite tai gerbti. Aš mačiau jaunus žmones, kurie sėdėjo susirinkime ir šypsojosi, ir juokėsi susirinkime, ir mažiau nei per dvidešimt keturias valandas buvo partrenkti gatvėje. Aš mačiau jaunus žmones, kurie sėdėjo susirinkime, o po metų po to, kai aš ten pabuvojau, ir sekantį kartą, galbūt, po šešių mėnesių sugrįžtu į tą pačią vietą, ir praktiškai visi jie pradingo arba užmušti, susirgę kur nors ligomis ir panašiai. Taip. Tu turi tai gerbti.

113 Aš prisimenu vieną vakarą vieną jauną mergaitę Tennesyje. Aš ėjau pro duris, pamokslavau didelėje baptistų bažnyčioje, ėjau pro duris. Tą vakarą pajaučiau paraginimą pakviesti ją ateiti pas Kristų. Na tad, ji nusijuokė mano akivaizdoje, kada aš pakviečiau ją ateiti pas Kristų. Pasirodo, kad ji buvo viena iš diakono dukterų. Tą vakarą ji stovėjo prie durų ir laukė manęs. Kada aš išėjau, ji pasakė: “Štai ką aš noriu jums pasakyti: daugiau niekada nestatykite mane į tokią nepatogią padėtį”.

Aš pasakiau: “Dievas kvietė tave”.

114 Ji pasakė: “Niekai! Aš jauna, − pasakė, − aš tam turiu dar daug laiko”. Pasakė: “Mano tėčio religingumo užteks visiems mūsų namuose”.

115 Aš pasakiau: “Bet neužteks dėl tavęs, sese, kiekvienas turi turėti savo asmeninį religingumą”.

116 Ji pasakė: “Jeigu aš panorėsiu, kad kas nors man apie tai kalbėtų, aš atrasiu ką nors sveiku protu, o ne tokį, kaip jūs”.

117 Aš pasakiau: “Prašau, kalbėk, ką tu nori. Manęs tai nejaudina, bet vienąkart tu dėl šito pasigailėsi”.

118 Neužilgo po šito pravažiavau per tą patį miestą. Štai ji eina gatve, matosi apatinis sijonas, velkasi su cigarete rankoje ir pasiūlė man gurkšnelį viskio. Tas pats! Ir štai jos liudijimas, ji pasakė: “Prisimeni tą vakarą, kada tu pašaukei mane?” Pasakė: “Tai buvo tiesa”. Ji pasakė: “Dievo Dvasia tą vakarą liudijo man, bandydama atvesti mane”. Ir pasakė: “Nuo to laiko aš matau mano mamos sielą, kepančią pragare, kaip blynas ant keptuvės, ir juokiuosi iš šito”. Štai kas įvyko, matote.
20 Ištartas Žodis

119 Tu turi gerbti Dievą. Ir viskas. Tu turi tai daryti, broli. Ir viskas. Izabelė negerbė.

120 Ir prisimenate, kitą kartą ten buvo nepagarbūs vaikai, jie buvo išauklėti tokiuose namuose.

121 Eliją, pasibaigus jo dienoms, žinoma, žmonės neapkentė jo, nes jis pašaukė tai žemei badą. Ten buvo kai kurie žmonės, kurie išmokė savo žmones, kad “Elijas − tai toks ir toks žmogus”, − buvusį perkeltą ir paimtą į Dangų, − “jį kažkur užmušė, ir jie tiesiog palaidojo jį, ir paslėpė jį”. Jie…jie netikėjo.

122 Taigi, Eliziejus užėmė jo vietą, dabar jis buvo tos dienos pasiuntiniu, po to, kai Elijas buvo paimtas. Taigi, jis ėjo pro vieną miestą ir vaikai, maži vaikai šito miesto išbėgdavo, šaipydamiesi iš jo, kalbėjo: “Pasakyk, senas pliki, kodėl tu nepakilai kaip Elijas?” Matote, jie netikėjo, kad Elijas pakilo. Štai, prašom. Tai nebuvo nepagarba žmogui; tai buvo nepagarba jo Žiniai. Jis buvo Elijo pasekėju, Elijo. Ant jo buvo patepimas, ant jo buvo Elijo dvasia. Jis nuėjo tiesiog ten ir padarė tuos pačius darbus, kuriuos darė Elijas. Alleliuja!

123 Jėzus pasakė: “Kas tiki Mane, darbus kuriuos Aš darau, jis taip pat darys”. Taip. “Šie ženklai lydės tikinčiuosius”.

124 Jie negerbė tai. Ir jie negerbė Elijo, nes jis tikėjo Elizieju, nes Dvasia buvo ant jo. Ir jis pasisuko, ir sudavė per vandenį Jordane su apsiaustu − Jordanas prasiskyrė, išėjo, ir padarė tokius pat stebuklus, kuriuos darė Elijas. Ir netgi visi pamokslininkai ten pranašų mokykloje pasakė: “Elijo dvasia ilsisi ant Eliziejo”, − šneka pasklido po šalį.

125 O žmonės, aš tikras, juokėsi tarp savęs, kalbėjo: “Ei…ei, čionai, pažiūrėkit. Ši šventuolių ir fanatikų krūva sako: ‘Tas žmogus nemiręs išėjo į Dangų, nusileido žirgai’. Mes nieko nematėme”. Žinoma, jie nematė. Žinoma, ne, jie nematė. “Mes nematėme jokių arklių. Mes niekur negirdėjome jokių vežimų. Niekai! Senis mirė, ir jie palaidojo jį, o dabar bando padaryti iš šito daug triukšmo”.

Lygiai šitaip jie pasakytų šiandien, tą patį!

126 Kaip jie pasakė apie Jėzų, pasakė: “Jie atėjo naktį ir pavogė Jo Kūną”. Jie netgi kareiviams užmokėjo, kad paliudytų apie tai. Bet jis prisikėlė iš mirusiųjų!

127 Ir Elijas buvo paimtas aukštyn ugnies vežime su ugniniais žirgais.

128 Ir kada šitas jaunas pranašas ėjo per miestą. Ir jis, būdamas jaunu žmogumi,
Pagarba 21

prapliko. Jis ėjo ten, ir tie maži vaikai bėgo paskui jį, sakė: “Ei, kodėl tu nepakilai kartu su Eliju?” Kalbėjo: “Ei, tu, praplikęs seni!” Matote? Jie rodė nepagarbą. Ir ką padarė Elijas? Jis pasisuko Dvasios jėgoje ir prakeikė šituos vaikus. Kas įvyko? Dvi lokės išėjo iš miško ir užmušė keturiasdešimt du vaikus. Teisingai. Nepagarba, negerbimas. Negalima šito daryti. Tu turi gerbti Dievą.

129 Jeigu dabar kam nors iš vaikų pasakytų, jeigu jų tėvai ir mamos pasakytų: “Dabar paklausykite, vaikai, kalba, kad Elijas buvo pakeltas. Taigi, mes nežinome šito, bet vis tiek , aš…aš…aš nežinau, taip ir ar ne, bet sakau jums, geriausia tiesiog nieko nekalbėkite apie tai. Tiesiog tylėkite. Kada jis eis… Mes girdėjome, kad šiandien jis praeis pro miestą, ten gatvėje bus susirinkimas. Jeigu jis eis, jeigu jūs, vaikai, sutiksite jį šiandien kelyje į mokyklą, tiesiog pasakykite: ‘Sveiki, gerbiamasis! Sveiki, pone!’ Kažkaip taip. Pakalbėkite su juo”.

130 Bet vietoj to, nėra abejonės, namie jiems kalbėjo, o-o, jie girdėjo kaip tėtis ir mama sėdėdami už stalo juokėsi kartu, sakydami: “Žinai ką! Sako, kad šitas šventuolis buvo paimtas. Tu kada nors tikėjai ką nors panašaus? Ir sako, kad šitas praplikęs senis, toks plikas, kaip šis moliūgas, jam nėra ir trisdešimt penkių metų, ir štai jis praeis čia, ir jie turės susirinkimą gatvėje, laukia, kad mes patikėsime tokiam niekui. Jis gi ne kas kitas, kaip tiesiog…tiesiog vienas juokas. Ir viskas. Nes jis neis į mūsų bažnyčias, matai. Lygiai toks pat, kokiu buvo Elijas, jie neis į mūsų bažnyčias. Mes, jis… Tikriausiai pas jį koks nors burtininkavimas, kerėjimas, apgaulė, kaip pas Eliją”. Jie netikėjo juo. Taigi, maži vaikai šito neišmoko namuose.

131 Jeigu jie būtų išmokyti gerbti ir pagerbti, jie išeitų prieš Dievo pranašą ir paprašytų pasimelsti už juos.

132 Bet jie buvo išmokyti pašiepti ir išjuokti, ir šaipytis. Kažkas panašaus į šiandieninius vaikus, o-o, ne, tiek daug tų, kurie šiandien šaipytųsi iš susirinkimo gatvėje, jie šaipytųsi iš pamokslaujamos Evangelijos.

133 Taigi, Elijas prakeikė juos Viešpaties Vardu. Ne dėl vaikų, bet dėl negerbiančių tėvų, kurie taip auklėjo vaikus negerbti Dievo. Dvi lokės išėjo ir užmušė keturiasdešimt du vaikus. Tai štai, tai nepagarba. Dievas reikalauja pagarbos! Kada jie nepagerbdavo Jo pranašo, jie nepagerbdavo Jo; nesvarbu, jeigu jie netikėjo, jiems reikėjo laikyti liežuvį už dantų, laikytis toliau nuo šito. Bet ne, jie panoro įnešti savo indelį. Jiems norėjosi pasakyti tai, ko jiems nederėjo sakyti. Ir kas su jais atsitiko?

134 Paimkime kai kuriuos žmones, kurie gerbė tai. Paimkime moterį šunemietę su tuo pačiu pranašu, Eliju. Ji, apskritai nebuvo izraeliete. Ji buvo iš Šunemo, bet ji tikėjo Dievu. Ir ji matė, kaip šitas žmogus ėjo per miestą, girdėjo,
22 Ištartas Žodis

kaip jis kalbėjo, ji matė ženklus, kuriuos jis darė.

135 Istorija aprašo, nežinau, tiesa tai ar ne, kad sykį laukiniai šunys užpuolė mažą mergaitę. Taigi, tai ne iš Rašto, tai iš istorijos, aš apie tai skaičiau. Buvo pasakojama, kad moteris Šunemietė stovėjo ant kampo, ir ji matė, kad šie šunys sudraskys šią mažą mergaitę. Ir šitas šventas žmogus ėjo per miestą, ir jis pakėlė savo lazdą į Dievą ir štai taip šaukėsi malonės šitiems vaikams, ir šunys nusisuko ir pasitraukė šalin nuo jų. Nežinau, taip yra ar ne, bet skamba įtikinančiai.

136 Bet kuriuo atveju ši moteris pasakė, Biblijos laikais, kada ji “suprato, kad tai buvo šventas žmogus”. Ji suprato, kad kažkas įvyko. Ji matė, kuo jis buvo ir “suprato, kad jis buvo šventu žmogumi nuo Dievo”. Ir vietoj to, kad negerbti jo, kaip darė Izabelė, ji pagerbė jį. Ji pasakė savo vyrui: “Mes visiškai pajėgūs tai padaryti. Meldžiu tave, pastatykime jam kur nors namuką. Duokime jam vietą, nes jis išvargęs. Aš stebėjau jį. Jis sensta, ir aš atkreipiau dėmesį, kaip jo žili plaukai kabo ant jo barzdos. Ant jo viskas sena, jo plonos rankos, kada jis ėjo, tokios štai suglebusios rankos. Ir štai jis eina, neša ant savo šono nedidelį aliejaus indą, susisukęs į avies kailio gabalą, saulės kaitroje, jo kūnas buvo nudegęs ir raudonas. Aš meldžiu tave, įrenkime jam čia vietelę poilsiui. Paimkime rangovą ir einame, ir įrenkime jam nedidelę vietą, ir įleiskime jį ten, nes aš supratau, kad jo dvasia, iš jo dvasios, kad jis šventas žmogus. Jis Dievo vyras”. O-o, o-o, koks kontrastas!

137 Taigi, jos vyras sutiko, ji…jis, galbūt, pasakė: “Brangioji, aš irgi atkreipiau dėmesį į šitą žmogų. Aš girdėjau jį, aš stebėjau jį, aš mačiau jo darbus. Aš žinau, kad jis šventas Dievo vyras. Todėl, mes imkime ir padarysime tai”. Taigi, jie pašaukė rangovą ir įrengė jam gerą vietelę, ir pastatė jam ten nedidelę lovą poilsiui, kad jis galėtų atsigulti ir pailsėti. Įrengė jam vietą, kad nusiplautų kojas, atnešė vandens ir visa kita, ir paruošė tai ten.

138 Ir kai ateidavo pranašas, žinoma, jo siela džiaugdavosi matydamas, kad dėl jo buvo kažkas padaryta. Jis pasakė Gehaziui: “Eik, pakviesk ją, ir paklausk, ką aš galiu dėl jos padaryti, gal man ‘pakalbėti su karaliumi, su vyriausiuoju vadu’?” Jis…

139 Ji pasakė: “Aš gyvenu savo tautos tarpe, ir aš nieko nestokoju”.

140 Bet Gehazas pasakė: “Ji neturi vaikų. Ir jos vyras jau gana pagyvenęs, jis senas. Jie neturi vaikų”.

141 Įsivaizduoju sau, kaip Elijas guli ten ant šitos lovos, kurią ji padarė, taip palaimino jį, kojos jo apiplautos, barzda išplauta, ir visa kita, guli, beabejo,
Pagarba 23

jis matė nuo Dievo regėjimą (nes jie visada juos mato). Taigi, jis pasakė: “Eik, pakviesk ją ir pasakyk jai, kad pasirodytų pas mane”. O-o, tai bent! “Eik, pakviesk ją, nes ji…ji pagerbė Dievą. Eik, pasakyk jai ateiti čia”.

142 Kada ji stovėjo prie durų, jis pasakė: “TAIP SAKO VIEŠPATS. Maždaug šį laiką sekančiais metais tu pagimdysi vaikutį”. Ir maždaug šį laiką sekančiais metais ji turėjo vaiką.

143 Tada šėtonas, kada jam sukako kažkur dvylika metų, kartą jo tėvas paėmė jį į lauką, ir šėtonas pasakė: “Aš pašalinsiu šį vaikutį”, − taigi, jį ištiko saulės smūgis. Ir jis mirė ant savo mamos rankų.

144 Tai nuliūdino ją? Ne, pone. Ji pasakė: “Pakinkyk asilą. Ir jok į priekį, nesustok. Jok aukštyn į Karmelio kalną, į kalną, nes jis praėjo ten tą dieną”. O-o, o-o, o-o, tai bent! Štai jums, prašau! Štai kur pagarba. Štai kur pagarba.

145 Ir jos vyras pasakė: “Tu vyksti pas Dievo vyrą”. Pasakė: “Dabar ne jaunatis ir ne sabatas, jo nebus ten aukštai savo…”

146 Ji pasakė: “Viskas bus gerai, tiesiog pakinkyk asilą ir leisk man vykti”. Ir taip jie išvyko.

147 Ir jie pakilo į kalną. Ir kada pagyvenęs Elijas žvilgtelėjo iš uolos, ir jis išėjo iš ten, ir pažvelgė, jis pasakė: “Atrodo eina ta moteris Šunemietė”. Pasakė: “Ji, galbūt, nuliūdusi”. Jis pasakė: “Eik, pasitik ją. Ir kaipgi, − pasakė, − ji nuliūdusi savo širdyje, ir Dievas nieko nepasakė man apie tai”.

148 Matote, Dievas neprivalo tau visko pasakoti, matote, taigi, Jis netgi savo pranašams visko nepasakoja. Jis tiesiog…Jis tiesiog daro tai, ką Jis nori. Jis − Dievas.

149 Dabar, čia Elijas pasakė: “Dieve!” Kas, jeigu Elijas būtų pasakęs taip: “Kodėl tu nepasakei man, ko ji eina? Kodėl Tu man visko nepapasakojai apie tai?” Jis niekada nieko nepamatytų. Bet Elijui tai buvo normalu, kaip ten bebūtų.

150 O kas, jeigu ji pakiltų ir pasakytų: “Tu sakai, kad tu Dievo tarnas? Tu veidmainis! Irgi man, atsirado šventuolis!” To nebūtų įvykę. Matote? Dievas kartais mus išbando, žiūri, ką mes darysime.

151 Taigi, vietoj šito, ji pribėgo tiesiog prie jo kojų ir nusilenkė, tarsi Dievui. Ir ji pasakė, ir ji pasisakė jam kas atsitiko. Elijas pasakė: “Imk mano lazdą ir eik, ir uždėk ant vaikučio”.

152 Ir kai jis pasakė, moteris pasakė: “Viešpats Dievas gyvas
24 Ištartas Žodis

ir siela tavo nemirs, − o-o, tai bent, − tu − Dievo tarnas, aš nepaliksiu tavęs. Aš stovėsiu čia tol, kol Dievas nepasius regėjimo”. Pagyvenęs Elijas pastovėjo ten tuputi; persijuosė savo juosmenį, paėmė savo lazdą, ir štai jis išėjo.

153 Jis įėjo į kambarį kur gulėjo šitas vaikutis, miręs vaikutis. Pavaikštinėjo pirmyn, atgal kambaryje, štai taip, kelėta kartų. Dėl pagarbios moters, moters, kuri gerbė jį, dėl vyro, kuris gerbė jį ir tikėjo, kad jis Dievo vyras, jis vaikščiojo po kambarį pirmyn ir atgal, kol Dievas neatsakė Amen. Po to jis pats atsigulė ant vaikučio, ir tas sučiaudėjo septynis kartus, ir pakėlė jį, ir atidavė jį motinai. Išėjo ir grįžo atgal į olą. Nes ji pagerbė Dievo žmogų! Amen. Dievas reikalauja pagarbos.

154 Kaip su Morta? Ji visada galvojo apie tai, kaip paruošti Jėzui skanius pietus. Marija norėjo klausyti Dievo Žodį, todėl ji tiesiog sėdėjo šalia ir klausėsi Jo. Jai buvo nesvarbu, ar pakeisti užvalkalai pagalvėms, arba ar apdulkėjo užuolaidos, ar turėjo jie ką nors pavalgyti ar ne, ji tiesiog norėjo išgirsti tai, ką norėjo pasakyti Jėzus. Bet Morta visada norėjo paruošti Jam skanius pietus, ir kad kėdė būtų būtinai minkšta, ir kad stovėtų reikiamoje vietoje, ir viskas būtų štai taip išvalyta. Bet ji norėjo dėl Jo, norėjo padaryti ką nors dėl Jėzaus savaip, o Marija norėjo padaryti tai savaip. Bet sykį, kada išėjo Lozorius… Daug žmonių kalba prieš Mortą, sako, kad jai derėjo būti žymiai suinteresuotesniai. O-o, ne, vieną minutėlę. Matote, atėjo laikas ir Mortai parodyti, kas buvo joje. Ir po to, kai Jėzus… Kai mirė Lozorius, jos brolis, ji pasiuntė Jo, kad ateitų ir pasimelstų už jį. Jis neatėjo. Jis neatsakė į kvietimą. Jis nuėjo dar kažkur. Ji vėl pasiuntė. Jis vis tiek neatsakė į kvietimą.

155 Bet kada Jis, pagaliau atėjo, atrodė, kad dabar ji galėjo prieiti prie Jo ir pasakyti: “Kodėl Tu neatėjai? Kodėl Tu neatėjai, kada aš kviečiau Tave? Mano brolis gulėjo ten, sirgo. Mes palikome savo bažnyčią, mes palikome savo organizaciją, mes padarėme viską, kad sektume Tavo Žinią, nes mes patikėjome, kad Tu buvai Dievo Žmogumi. Bet kaip galėjo Dievo Žmogus… Ir mes abi našlės, čia trys vaikai našlaičiai, trys našlaičiai, ir mūsų pragyvenimo lėšos išėjo tos šventyklos gobelenui. Mes buvome ten nariais, mūsų mama ir tėtis buvo ten nariais. Bet kadangi Tu apgaule įtraukei mus į tai, kad patikėtume Tuo, ko Tu stengiesi mokyti, sakydamas, kad Tu Dievo Sūnus ir Pranašas, pasiustas nuo Dievo, ir panašiai, kaip mes galime tikėti Tau, Žmogui, Kuris netgi nepaklausė manęs, kai aš Tave šaukiau? Kada aš buvau bėdoje ir reikėjo Tavęs. Tu neatsakei į mano pranešimą ir neatėjai. Ir aš vėl pasiunčiau, ir Tu vis tiek neatsakei į jį. Kodėl Tu taip pasielgei?” Jeigu ji būtų taip padariusi, ši istorija šiandien skambėtų kitaip.

156 Ką ji padarė? Ji nubėgo tiesiai ten, kur Jis buvo, puolė prie Jo kojų ir pasakė: “ Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”.
Pagarba 25

O-o, štai jums, prašau. Ką ji padarė? Ji išreiškė pagarbą. Ji buvo Dievo Artume, ir ji pagerbė Jį. Ji pavadino Jį savo Viešpačiu. “ Viešpatie, jei būtum čia buvęs”. (Ne “Aš gi siunčiau Tavęs! Tai jau buvo užmiršta.) “Dabar Tu čia, matai. Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”.

Ji pasakė: “Tavo brolis prisikels!”.

157 “O-o, − pasakė ji, − taip, Viešpatie, aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną”.

158 Ir…ir Jis pasakė, ji… Jis pasakė: “Bet Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, nemirs per amžius”.

159 “Aš tikiu, Viešpatie, jog Tu − Dievo Sūnus, Kuris turi ateiti į šį pasaulį. Bet ir dabar, Viešpatie!” O-o! “Bet ir dabar!” (Ne “Viešpatie, Tau derėjo padaryti tą, ir Tau priderėjo padaryti aną!”) Bet: “Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos”. Štai taip.

160 Kas, jeigu šiandien galėtume pasakyti tai kam nors: “O-o, mano broli, aš tikiu, kad ko tiktai tu paprašytum Dievą, Dievas duos tau tai”? Būtų tie patys rezultatai.

161 Bet nesvarbu, kiek Jis buvo, jeigu Jis būtų… Ir mes žinome, kad Jis buvo Dievo Sūnumi. Jeigu ji nepagerbtų tai, tai nebūtų suveikę. Tai ėjo iš jos širdies. Ji pasakė: “Bet ir dabar, Viešpatie, kad ko tiktai Tu paprašytum Dievą, Dievas duos Tau tai”. Štai taip. Štai taip. Iš visos širdies ji patikėjo tuo. Jeigu Jis eitų į medžioklę arba žvejoti, jai nebūtų jokio skirtumo.

162 Ne, jeigu Elijas eitų į medžioklę arba kur nors išeitų, nebūtų jokio skirtumo moteriai šunemietai. Ji vis tiek tikėjo, kad jis buvo Dievo žmogumi. Žinoma. Nesvarbu, ką jis darė, jai jis vis tiek buvo Dievo žmogumi, nes ji matė, kaip Dievas veikė jo gyvenime.

163 Ir Mortai, nesvarbu, kas įvyko, ji matė, ką Dievas darė dėl Jo. Ji pasakė: “Bet ir dabar, Viešpatie, kad ko tiktai paprašytum Dievą, Dievas duos Tau tai”. A-a, štai jums, prašom.

164 Jis pasakė: “Tavo brolis prisikels”. Ir taip Jis pasakė: “Kur jį paguldėte?” Ir jie nuėjo prie kapo. Ir Jis pašaukė Lozorių iš kapo, po to, kaip tas buvo miręs keturias dienas. Kodėl? Todėl, kad Lozoriaus sesuo gerbė tai, Kuo Jis buvo.

165 Jeigu negali gerbti žmogaus, gerbk tarnystę, kurią jis turi Dieve.
26 Ištartas Žodis

Tai visiškai teisingai, matote, gerbk jį. Jeigu ateina tarnautojas, jūsų pastorius, visada gerbkite jį. Aš girdėjau kaip bendruomenėse kalbėjo apie savo pastorius, kaip jie tiesiog kalba apie jį, pasakoja su neatsargumu, išjuokia jį. Kaip tas pastorius gali kada nors ką nors dėl jūsų padaryti? Jis negali. Jūs…jūs ne, jūs ne… Aš nekalbu apie šią bažnyčią, bet aš turiu omenyje bažnyčias, kurias aš mačiau, kad jeigu jūs… Jūs turite mylėti savo pastorių. Jūs turite žinoti, kad jis − žmogiška būtybė, bet visgi Dievas padarė jį Savo pastoriumi. Šventoji Dvasia padarė jį prižiūrėtoju, tuomet tokiu būdu jūs turite jį gerbti. Ir nesvarbu, ką padarė pastorius, jeigu jūs gerbiate jį savo širdyje, kaip Dievo tarną, Dievas gerbs jus už tai.

166 “Tas, kad − tas, kuris priima mane, priima Tą, Kuris siuntė Mane”, − pasakė Jėzus. “Nepriimantis Manęs negali Jo priimti”. Matote, jie pasakė, kad Dievas buvo jų Tėvu; Jis pasakė: “Jūsų tėvas velnias”.

167 Taigi, jūs matote, jūs turite gerbti tai ir tikėti tuo, tikėti, Kas Jis. Taip. Morta tikėjo tuo.

168 Ir tai ta trumpa mintis, kurią aš paliečiau šį rytą, kad tuo laiku, kada priėjo ta moteris Sirofinikietė. Pažiūrėkite, kaip graudžiai jai buvo atsakyta. Štai Jis ten buvo, žydas; ji buvo pagonė, ir ji pribėgo prie Jo. Ji nežinojo kaip kreiptis į Jį, bet ji turėjo poreikį, ir ji žinojo, kad Jis buvo tuo Dievo Sūnumi. Ji tikėjo tuo. Ji… Jeigu…jeigu Dievas atsakydavo į Jo maldas už kitus, Jis atsakys ir į maldą už ją. Ir ji žinojo: ką Jis kalbėjo − buvo Dievo Žodžiu. Jeigu tai buvo Dievo Žodžiu žydams, tai, taip pat buvo Dievo Žodžiu ir dėl pagonių, ką Jis besakytų. Jėzus išbandė ją. Ji pasakė: “Viešpatie, pasigailėk!” Dabar stebėkite. Ne, pasakė: “Tu − Dovydo Sūnus”, nes ji girdėjo kaip žydai kalbėjo: “Tu − Dovydo Sūnus”. Tai štai, Dovydo Sūnumi Jis buvo ne dėl jos. Matote? Jis pasakė… “Tu − Dovydo Sūnus!” Tokiu būdu žydas galėjo kreiptis, nes ji girdėjo iš visų likusiųjų. Ji bandė prieiti, kaip jie prieidavo, nes ji bandė išreikšti pagarbą. Ji bandė parodyti savo pagarbą. Ir ji ne tam, kad apsimestų; Jėzus žinotų, jeigu taip būtų. Ne, Jis būtų žinojęs. Ir taip, kada ji priėjo, ji pasakė: “Tu − Dovydo Sūnus, pasigailėk mano dukters, nes ji dažnai šėlsta”.

169 Jis pasisuko ir pažiūrėjo į ją, ir pasakė: “ Juk nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”. Fiu! Na kaip jums? Tai bent! Ne tik atsakė jai jos prašyme, bet pavadino ją “šunimi”. Taip. O šuo − tai vienas iš pačių žemiausių vardų visoje Biblijoje, jūs žinote. Ir taip, Jis pasakė: “Juk nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.

170 Ji pasakė: “Tai tiesa, Viešpatie”. “Viešpatie”, − tada ji pataikė. Jis jai nebuvo jokiu Dovydo Sūnumi, bet Jis buvo Viešpačiu. Pasakė: “Tiesa, Viešpatie. Taip, bet vaikai valgo trupinius po…
Pagarba 27

Arba, tai yra, bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius”. Štai tai pasiekė. Tai tas, ko reikėjo. Štai tai pagarba.

171 Jėzus pasisuko į ją, pasakė: “Didis tavo tikėjimas. Dabar eik namo, rasi savo dukrą tokia, kaip tu tikėjai”. Štai taip. Kodėl? Tai buvo jos priėjimas.

172 Kas jeigu ji nusisukdama pasakytų… Jis pasisukdamas pasakytų: “Negerai Man imti…” Kitais žodžiais: “Taip nedera”.

173 Sakysim, prieitų prie manęs katalikė ir pasakytų: “O-o, broli Branhamai, aš žinau, kad Dievas girdi tavo maldas už šituos žmones čia. Ar nepasimelstumėte už mane?”

174 Ir aš atsakyčiau: “Tai štai, tai neteisinga, kad aš užimčiau šitų vaikų laiką čia. Aš čia, kad melsčiausi už šiuos sekmininkus, o ne už jūsų katalikų būrį”. Matote? Ką ji pasakytų? Oho, aš įsivaizduoju, kaip ji išžingsniuotų iš čia. Matote?

175 Bet ji pasisuko, ir ji pasakė: “Tai tiesa, Viešpatie. Tai tiesa, Viešpatie. Bet mes…mes norime, šunys su džiaugsmu ėda trupinius po Šeimininko stalu”.

176 Matote, tai iškart patraukė Jo dėmesį. Jis atsigręžė ir pasakė: “Didelis tavo tikėjimas”. Ir po to mes randame kitą atvejį… Matote, tai buvo jos priėjimu, jos pagarba. Kada ji pagerbė Jį − ji pagerbė Dievą.

177 Ir taip, mes randame, kad syki ten buvo romietis, ir jis buvo didžiu žmogumi, ir jis mylėjo žydus. Ir jis turėjo sergantį tarną. Jis pats neskaitė save vertu eiti prašyti Jėzaus.

178 Matote, visada reikia laikyti save mažu, negu tu esi. Niekada nebūk svarbus savo akyse. Suprantate? Tai štai, ir jeigu tu svarbus, tegu kas nors kitas kalba tai apie tave. Suprantate? Ir taip, kada tu, ši moteris arba…

179 Šitas vyras, tiksliau, jis pasakė, kad jis buvo romėnų šimtininkas, ir jis turėjo sergantį tarną, taigi, jis pasiuntė, kad šitas sergantis tarnas pasveiktų. Ir Jėzus pasakė: “Aš ateisiu išgydyti jo”.

180 Ir taip, kada Jis ėjo keliu, romietis pamatė, einantį Jį. Aš įsivaizduoju, jį sakantį: “O-o, tai bent, štai eina šitas Šventasis. Čia ateina Šventasis. Taip aš juk nieko nereiškiantis pagonis. Aš…aš…aš − romėnų šimtininkas, aš − generolas arba karininkas. Aš…aš…aš gi ne žydas, aš neturiu teisės, kad ateitų šitas Šventas Žmogus”. Matote šią pagarbą? Matote? “Aš neturiu teisės, kad šitas Šventas Dievo Tarnas užeitų į mano namus”.
28 Ištartas Žodis

181 Pamatė Jį prieinantį prie durų, ir jis pašaukęs Jį, pasakė: “Viešpatie, aš…aš nevertas, kad Tu užeitum po mano stogu”. Tikriausiai jis turėjo namus-rūmus, šimtininkas. Pasakė: “Aš nevertas, kad Tu užeitum po mano stogu. Ir save patį laikau nevertu ateiti pas Tave, todėl aš pasiunčiau žmones iš Tavo…Tavo Paties palaimintos tautos, iš žydų. Bet su manimi tarnas, kuris labai serga”. Ir jis pasakė: “Aš žmogus pavaldus, − pasakė, − aš sakau šitam kareiviui: ‘Eik’, ir jis eina. Aš sakau šitam: ‘Ateik’, ir jis ateina”.

182 Ką jis ten pasakė? “Aš žinau, kad Tu turi visą jėgą, Tu gali pasakyti šitai ligai: “Išeik”, ir ji pasitrauks. Ir Tu gali pasakyti šitam: “Ateik”, ir tai ateitų”. Matote, Jis atpažino. Ir kaip jis turėjo valdžią kareiviams, taip Jėzus turėjo valdžią visoms ligoms ir negalėms. “Visa, ką Tu turi padaryti, Viešpatie, tai tiesiog tark Žodį!” Štai taip! “Tiesiog tark Žodį, ir mano tarnas gyvens”.

Jėzus sustojo, pasisuko į tuos žydus, pasakė: “Aš neradau tokio tikėjimo Izraelyje”.

183 Jis pasakė: “Dabar su tavo tarnu viskas gerai”. Amen. Kodėl? Nes jis pagerbė tai. Jis pagerbė Jėzų Kristų, Kuris buvo Dangaus Dievas.

184 Dabar, man atrodo, jau darosi vėlu, aš tiesiog noriu dar viena pasakyti, štai ką. Visa ši didi pagarba ir visa kita; bet šiandien tai kažkaip kitaip. Dievas šiandien kažką daro, o žmonės juokiasi iš šito. Aš galvoju, kad šiandien pas mus būtų kitaip, negu, maždaug, keturiasdešimt metų atgal, kada pirmą kartą pradėjo lietis Šventoji Dvasia, bet ką padarė žmonės? Uždarė pamokslininkus į kalėjimą, pavadino juos šventuoliais. Išeidavo į… Nenorėjo netgi maitinti juos miestuose ir visa kita; ir jie apiblokšdavo kukurūzus į geležinkelio vagonus, kad išgyventų. Ką jie padarė? Jie dar turėjo keturiasdešimt metų, bažnyčia turėjo, kentėjo, per viską perėjo, du karus per tokį laiko tarpą, matote. Tūkstančiai jų buvo užmuštų; kada ji, tikriausiai, jau galėjo išeiti Namo.

185 Tai štai, kas įvyktų, kada Dievas pradėtų lieti Šventąją Dvasią ant bažnyčios paskutinėmis dienomis, kas atsitiktų dvidešimt metų atgal, kada Jis pradėjo siusti Savo ženklus ir stebuklus, kas įvyktų, jeigu visi tie žmonės, susivienytų? Ką jie padarė? Jie pasakė: “Tai žyniavimas, tai hipnozė, jis minčių telepatas, jis toks ir anoks”. Kas, jeigu visos tautos susirinktų kartu ir sakytų: “Palaimintas bus Viešpaties Vardas”? Kas, jeigu metodistai, baptistai ir presbiterionai, ir visi kartu susiimtų už rankų ir sakytų: “Padėka Dievui, štai ko mes laukėme. Šventoji Dvasia išsiliejo. Štai čia žmonės, kurie mato regėjimus, štai tarp mūsų pranašai, čia yra…čia yra visos šios didžios dovanos, kalbantys kalbomis, štai čia Dieviškieji gydytojai, čia visa tai buvo išlieta ant mūsų. Padėka Dievui, kad tai ateina per nuolankią žmonių grupę pasivadinančią sekmininkai. Dabar visi eikime atgal prie Biblijos.
Pagarba 29

Sugrįžkime, broliai, sulaužykime mūsų organizacijas ir visi būsime broliais”? Didžiosios bažnyčios susieitų visos kartu, kas atsitiktų? Broli, šiandien šalyje netgi nereikėtų ligoninių. Taip. Ne, tarp žmonių reikštųsi tokios galingos, didžios dovanos, būtų tokia pagarba, ir, tikriausiai, bažnyčia išeitu Namo, prasidėtų Tūkstantmetė Karalystė.

186 Bet ne, jie šito negerbia. Jie pavadino juos šventuoliais. Spauda tik ir laukė, kad išsakytų visą piktžodžiavimą ir purvą, kurį tik galėjo, ir pridėdavo prie šito visą nešvarų žargoną, kokį tiktai galėjo ir visa kita, ir bažnyčios tiktai kvatojosi ir jokėsi iš šito, ir…ir juokavo iš jų, ir išvarydavo juos, ir bandė juos laikyti už miesto, ir panašiai, su nepagarba. Tai štai, aš daug galėčiau pasakyti apie tai, bet darosi vėlu.

187 Prašau, leiskite man dabar prieiti prie Branhamo Maldyklos. Dievas dabar pradėjo lieti ant mūsų dovanas. Mes tai matome. Taigi, kuo šiandien laikoma Dievo dovana? Tai Šventoji Dvasia, tai Šventoji Dvasia, Kuri mumyse. Mes turime tai gerbti. Mes turime gerbti Jį kiekviename žmoguje, ant kurio Ji nusileidžia. Mes turime išreikšti…Dievo Dieviškosioms dovanoms. Kada Jis siunčia šias dovanas, nesvarbu, kiek jos tikros, jos niekada nepadės mums, kol mes neprieisime prie to, kad pradėsime jas gerbti. Kažkas gali pranašauti; jeigu jūs netikite ta pranašyste, ji neduos jums jokios naudos. Jūs turite turėti pagarbą, ir jūs turite gerbti tai. Jūs turite tikėti, kad tai ateina nuo Dievo.

188 Tikėkite iki tol, kol neįrodyta, kad ji neteisinga. Po to, kai įrodyta, kad ji neteisinga, tada jūs turite teisę netikėti tuo, tuomet daugiau neprisidėkite prie šito. Bet kol tai pasitvirtina kaip tiesa − tikėkite tuo.

189 Kaip pasakė senas Samuelis tą dieną, kada jie norėjo karaliaus. Jis pasakė: “Aš vieno noriu jūsų paklausti. Ar ėmiau aš iš jūsų kada nors jūsų pinigus? Ar prašiau aš kada nors iš jūsų pragyvenimui? Arba, ar kalbėjau aš jums ką nors Viešpaties Vardu išskyrus tai, kas įvyko?” Jis pasakė: “Jums nereikalingas joks karalius, ir jūsų karalius neatneš jums jokios naudos”. Ir jis pasakė jiems tai. Jis iškėlė dėl jų klausimą, pasakė: “Ar kalbėjau aš jums ką nors TAIP SAKO VIEŠPATS išskyrus tai, kas įvyko?”

190 Taigi, tuomet žmonės išreiškė nepagarbą Samueliui. “O-o, mes žinome, Samuelis. Taip, tu, mes negalime pasakyti, kad tu kalbėjai mums ką nors…tai buvo tiesa, bet, bet vis tiek mes norime padaryti tai štai taip”. Matote? Jūs neturite šito daryti. Jūs turite daryti tai Dievo keliu.

191 Kada mes gauname Šventąją Dvasią − tai ne pasisveikinimas su pastoriumi. Šventosios Dvasios priėmimas − tai priėmimas į save Kristų, nes Jis yra Dievo Pasiuntinys šiai dienai. Šventoji Dvasia yra Dievo Pasiuntinys,
30 Ištartas Žodis

ir mes turime gerbti Jį. Kada Jis ateina nesakyk: “Cha! Cha! Cha! Pažiūrėk, kaip ta moteris ten šaukia ir verkia, ašaros rieda jos skruostais. Pažiūrėk čia į šitą vyrą, purto rankas ir dreba, ir šaukia. Žinai, kas tai? Tai krūva įžiebiančių emocijas”. Jūs piktžodžiaujate Šventajai Dvasiai. Jūs turite gerbti tai.

192 Pamenate, aš kurį laiką atgal buvau Oregonoje, maždaug buvo dvidešimt metų atgal. Ir priėjo dvi katalikės mergaitės, žurnalistės. Ne todėl, kad jos buvo katalikės, nieko panašaus; todėl, kad tiek pat protestantų, ir iš manęs šaipėsi daugiau protestantų, nei katalikų. Ir…ir…ir, tokiu būdu, šios mergaitės priėjo, kad parašytų straipsnį. Taigi, kai tiktai jos įėjo ten, aš iš karto įžvelgiau dvasią, kaip tiktai jos įėjo, ir aš pasakiau: “Gerai, kokia dabar pas jus kritika galvoje?” Ir ši mergaitė ištraukė cigaretę ir pradėjo, ir aš pasakiau: “Tik neuždekite jos, kol jūs mano kabinete. Palikite ją”.

193 Ir taip, ji prisėdo ir pažvelgė į mane taip, tarsi pasiruošusi buvo mane štai taip papjauti, ir ji pradėjo kažką sakyti. Ji pasakė: “Na ką gi, aš noriu užduoti jums kelėta klausimų”.

Aš pasakiau: “Kalbėkite”.

194 Ji pasakė: “Kaip tai išeina, kad jūs surišti čia su šitų ‘šventų jojikų’ suėjimu?” Pasakė: “Jūs vienas iš jų?”

Aš pasakiau: “Aš vienas iš jų”.

195 Ir ji pasakė: “Tad, jūs norite pasakyti, kad tame yra kažkas dievobaimingo?”

Aš pasakiau: “Taigi, jūs, kaip katalikė, tuo netikite”.

Ji pasakė: “Iš kur jūs žinote, kad aš katalikė?”

196 Aš pasakiau: “Aš žinau, kad jūs katalikė. Aš pasakysiu jums, koks jūsų vardas, matote, ir kas jūs tokia”. Tai išmušė ją iš vėžių.

197 Ji pasakė: “Tad, jūs norite man pasakyti, kad tokie žmonės, jie sako, gyvens čia žemėje ir bus Danguje?” Ji pasakė: “Aš nenorėčiau Danguje būti su tokiais žmonėmis, kaip šie”.

198 Aš pasakiau: “Jums neverta smarkiai jaudintis. Iki tol, kol jūs galvojate tokiu būdu, jūs, bet kuriuo atveju, ten nebūsite”. Aš pasakiau: “Tegu jūsų tai nejaudina”.

199 Aš tiesiog stovėjau, žiūrėjau jai tiesiai į veidą.
Pagarba 31

Ir keli broliai sėdėjo kambaryje. Aš pasakiau: “Aš nesinervinu. Aš…aš tiesiog noriu leisti jums žinoti, kokioje jūs padėtyje, suprantate”. Ir aš pasakiau: “Jūs ruošiatės parašyti, norite ateiti čia ir atrasti kokį nors nieką, ir jūs niekada neparašytumėte to, ką aš pasakysiu jums. Jūs išgalvosite iš šito savo istoriją. Jūs eikite ir darykite tai, bet vieną aš noriu jums pasakyti. Jūs parašysite, kiek tai galima skandalingiau, − aš pasakiau, − bet prieš jūsų mirtį mano balsas aidu atsilieps jūsų ausyse. Jeigu ne, tuomet žinokite, kad aš netikras pranašas”. Aš pasakiau: “Dabar jūs tiesiog rašykite, ką norite, jums spręsti. Aš duodu jums laisvę eiti ir rašyti, ką jūs panorėsite. Bet pirm, negu jūs mirsite, jūs išgirsite mano balsą, šaukiantį jūsų ausyse. Tai neatneš jums jokios naudos”. Aš pasakiau: “Dabar eikite ir rašykite, ką norite”.

200 Ji pastovėjo ten truputi. Ji paklausė: “Gerai, ką jūs galvojate apie šitą idiotišką susiėjimą ten, kurie vakar taip šaukė ir taip elgėsi?”

Aš pasakiau: “Jie visi Krikščionys”.

“Krikščionys?”

201 Aš pasakiau: “Žinoma, jie Krikščionys”. Aš pasakiau: “Jie Krikščionys, pripildyti Šventąja Dvasia”.

Ir ji pasakė: “Tai ne Šventoji Dvasia”.

202 Aš pasakiau: “Ką jūs pavadintumėte Šventąja Dvasia?” Pažiūrėsime, ką ji pasakytų apie tai. Aš pasakiau: “Aš norėčiau jums kai ką pasakyti”.

203 Ji pasakė: “Na ką gi, aš nenorėčiau susidėti su tokiu susiėjimu”.

204 Aš pasakiau: “Aš negalvoju, kad tai labai pavojinga, − aš pasakiau, − jeigu jūs štai tokiu būdu susidėtumėte”. Aš pasakiau: “Nes jeigu jūs kada nors susijungtumėte su Dievu arba bet kuriuo iš šventųjų, jūs susijungtumėte štai taip”.

Ji pasakė: “Su Biblijos šventaisiais?”

205 Aš pasakiau: “Taip”. Aš pasakiau: “Jūsų ‘palaimintoji mergelė Marija’, kaip jūs ją vadinate, kuri jūsų dievaitė, − aš pasakiau, − pirma, negu Dievas leido jai ateiti į Dangų, jai teko užlipti į viršų Sekminių Dieną ir gauti Šventąją Dvasią, ir ji svirdinėjo po Dievo Jėga, kaip girta”.

Ji pasakė: “Tai melas”.

206 Aš pasakiau: “Ramiai, minutėlę”. Aš kreipiausi į Raštą, ir aš pasakiau:
32 Ištartas Žodis

“Pažiūrėkite čia”, pasisukau. Aš pasakiau: “Štai tai čia, tiesiog Rašte”. Ji pasuko savo galvą. Aš pasakiau: “Jūs netgi neišdrįsote paskaityti Dievo Žodį”. Matote? Aš pasakiau: “Žinoma”. Matote, nepagarba. Aš pasakiau: “Dabar, jeigu jūs užbaigėte, tai galite paimti nuo stalo savo pakelį cigarečių ir eiti”. Bet aš pasakiau: “Aš noriu, kad jūs viena žinotumėte. Jūs rašote, ką norite, bet atsiminkite paskutinius žodžius, kuriuos aš kalbu: “Viešpaties Vardu, jūs prisiminsite tai prieš mirtį”.” Ji nieko neparašė. Taip. Ji tiesiog paliko tai.

207 Kas tai? Nepagarba, nori pajuokauti, kažką daro, jie nežino, ką jie daro. Teisingai.

208 Bet čia Maldykloje, mes norime, kad jūs visi žinotumėte šituos dalykus čia. Kada Dievas pradeda lieti ant žmonių Šventąją Dvasią, kartais, aš žinau, aš mačiau žmones, kurie pereina į kūniškumą, kada jie buvo…kada jie buvo po Dvasios patepimu, aš mačiau, kad jie įeidavo į kraštutinumus tame, bet nieko nekalbėk apie tai. Tu gerbk tai, nulenk savo galvą. Jūs, galbūt, nesuprasite šito, gal ir aš nesuprasiu, bet aš vis tiek noriu tai gerbti. Ir taip, mes turime turėti pagarbą Dievui. Ir kada Dievas išlieja Šventąją Dvasią, aš tiesiog dėkoju, sakysim: “Dėkoju Tau, Dangiškas Tėve. Tu kažką darai dėl šitos vargšės brangios sielos, kuri nori įeiti į Tavo Namus, kaip aš ateisiu”.

209 Ir aš mačiau žmogų, kaip čia kartą vienas brolis, kuris tarnavime pasakė, ką aš kalbėjau apie jį. Ir mes nuėjome ir surinkome visas juostas ir nusiuntėme jam. Tai buvo brolis A. A. Alenas. Ir jis pasakė, kad aš juokiausi iš jo, kalbėdamas apie kraują tekantį iš jo rankų, ir…ir, kad tai vadina pirminiu Šventosios Dvasios įrodymu, ir…ir, aš galvoju, iš jo rankų, ir ant jo kaktos pasirodydavo kraujas ir aliejus, ir panašiai. Jis pasakė, kad…kad aš juokiausi iš šito ir pasakiau jam, kad tai buvo nuo velnio. Aš atrašiau, aš parašiau jam laišką, aš pasakiau: “Broli Alenai…” Jis parašė straipsnį, ir jūs jį skaitėte: “Brangus broli Branhamai”. Matote? Ir po to išleido visoje šalyje bukletus, vietoj to, kad atvyktų ir pasikalbėtų su manimi apie tai, jis padarė taip.

210 Bet štai ką aš pasakiau, aš pasakiau: “Aš paimsiu visus šešis vakarus iš Fenikso ir nusiusiu tau savo juostas”. Ką Leo su likusiomis ir padarė, ir nusiuntė jiems juostas. Aš pasakiau: “Tavo vardas buvo paminėtas tik vieną kartą. Žmonės padėjo man raštelį, buvo parašyta: “Broli Branhamai, brolis Alenas ką tik buvo mieste ir pasakė mums, kad ‘pirminiu Šventosios Dvasios įrodymu buvo kraujas iš rankų ir kraujas ant kaktos, ir aliejus, išsiskiriantis iš jo rankų, tai buvo pirminiu įrodymu’.””

211 Aš pasakiau: “Aš nesutinku su broliu Alenu, kad tai pirminis Šventosios Dvasios įrodymas, nes niekur Biblijoje jos nekraujavo iš rankų, ir…ir aliejus neišsiskyrė ant jų veidų ir rankų, kad įrodytų, kad jie turėjo Šventąją Dvasią”.
Pagarba 33

Aš pasakiau: “Šventoji Dvasia buvo Dievo Jėga jų gyvenimuose. Ir Jėzus pasakė: “Šie ženklai lydės įtikėjusius”, matote. “Mano vardu išvarinės demonus”, ir taip toliau. Bet aš pasakiau: “Bet viena aš norėčiau pasakyti apie brolį Aleną: jis didis Dievo vyras. Ir jeigu aš galėčiau pamokslauti taip pat gerai, kaip brolis Alenas, aš niekada neturėčiau išgydymo tarnavimo, aš tiesiog pamokslaučiau Evangeliją”.

212 Paskui, matote, po to kai jis išleido šį laikraštį ir visa kita, kad aš “tai padariau”, tiesiog remiantis tuo, kad kažkas kitas pasakė. Bet netgi, jeigu aš nesutinku su broliu jo teorijoje, aš, žinoma, nenorėčiau apkalbėti brolio.

213 Ir dar, stovint tiesiog čia, čia, Minesotoje, tą vakarą Minesotoje, ir ten vyko didelėje katedroje, šventykloje, su Gordonu Patersonu. Ir šitas vaikinas, kuris parašė knygą prieš A. A. Aleną ir pasakė apie jį viską, ką tik galima pasakyti, ir pasakė: “Jis netgi išdrįso parašyti šią knygą “Besikandžiojantys demonai” apie tą moterį, kuri rodė žymes ant jos rankų, kur velnias įkando jai ir visa kita”. Ir taip, aš…aš, žinoma… (Aš nežinau, ar gali tai būti tiesa ar ne, nes šėtonas − tai dvasia, suprantate; bet ši moteris teigė, kad didelis gauruotas šėtonas ateidavo ir kandžiodavo jos rankas ir veidą, ir visa kita.) Ir jis pasakė: “A. A. Alenas parašė šią knygą”. Ir tas žmogus, kuris parašė knygą, parašė apie mane geroką straipsnį, ir štai jis ten sėdėjo tą vakarą, tiesiog susirinkime (kada brolis Petersonas ir likusieji priėjo ir pasakė man, jis ten sėdėjo), kuris gyrė mane, ir peikė A. A. Aleną.

Aš pagalvojau: “Štai dabar aš galėsiu pastovėti už brolį Aleną”.

214 Ir taip, aš išėjau ten, ir aš pasakiau: “Aš skaičiau čia šiandien laikraštyje straipsnį, kad būtent šitas žmogus, kuris mieste, ne…” Žinant, kad jis ten sėdėjo. Aš pasakiau: “Jis čia pasisakė apie brolį A. A. Aleną kritikuodamas”. Aš pasakiau: “Nors aš labai vertinu, kad tas žmogus kalba komplimentus mano adresu, − aš pasakiau, − kad aš neatvykau dėl pinigų ir visa kita, ir pravedžiau pačius švariausius susirinkimus iš jų visų ir taip toliau, jis pasakė gerus dalykus”. Aš pasakiau: “Aš labai vertinu tai. Bet jeigu tas žmogus, kuris parašė čia laikraštyje šį straipsnį, patikrintų savo užrašus atidžiau, negu tiktai pasakyti, kad brolis A. A. Alenas parašė “Besikandžiojantys demonai”. A. A. Alenas nerašė šitos knygos. Aš žinau žmogų, kuris parašė ją”. Aš pasakiau: “Jis apskritai nerašė šitos knygos. Ir jeigu šitas žmogus tikrino savo straipsnį neatidžiai, aš abejoju, kad ir visa kita, ką jis pasakė apie brolį Aleną, − tiesa”. Pasisakydamas už brolį Aleną. Ir aš pasakiau: “Be to, jeigu brolis Alenas klystu, aš geriau būčiau už Teismo Suolo, užimdamas savo vietą kartu su broliu Alenu klysdami, kada jis stengiasi laimėti sielas Kristui, negu kritikuoti tai, ką stengiasi padaryti žmogus”. Amen. Taip. Taip, pone.

215 Kas besišauktų Jėzaus Kristaus Vardo − aš kartu su juo, ar jis protestantas,
34 Ištartas Žodis

ar katalikas, arba kuo jis bebūtų. Aš…aš, galbūt, nesutiksiu su juo jo teologijoje, bet aš noriu gerbti jį, kaip Kristaus tarną ir kaip mano brolį. Suprantate? Ir nesvarbu, ką jis daro, mes turime išreikšti pagarbą Šventajai Dvasiai. Absoliučiai teisingai. Taip, pone. Ir kada mes susiimsime, kad taip elgtis, tada Dievas pradės lieti Savo palaiminimus mūsų tarpe. Ir mūsų čia visai nedidelė grupė, maždaug penkiasdešimt arba šešiasdešimt žmonių, arba, galbūt, septyniasdešimt penki žmonės sėdi čia šiandien vakare, jeigu mes tiesiog visi kartu susivienysime ir išreikšime Dievui ir Šventajai Dvasiai vertą pagarbą, ir tam, ką Jis daro šitą dieną, ir gerbsime kiekvieną dovaną ir kiekvieną tarnystę, kurią Jis siunčia į mūsų tarpą. Dievas tiesiog toliau lies Savo Dvasią ant mūsų ir mes išaugsime skaičiumi ir pagausėsime. Argi jūs tuo netikite? Žinoma. Mes turime reikšti Dievui pagarbą.

216 Dabar minutėlei nulenkime mūsų galvas maldai. Prieš mums pradedant melstis, aš norėčiau žinoti, ar yra čia kas nors, kas norėtų pasakyti: “Broli Branhamai, aš noriu, kad tu pasimelstumei už mane, kad aš turėčiau didžią pagarbą Dievui, kad aš bučiau pajėgus visada laikyti liežuvį už dantų, nepasisakyti prieš Dievo darbus, nesvarbu, kokie jie, ir tegu Dievas įdės į mano širdį pagarbą kiekvienai Dieviškai dovanai, kurią Jis siunčia bažnyčiai”. Ar nepakelsi tu tiesiog savo rankos ir pasakysi: “Pasimelsk už mane”. Dievas telaimina jus. Beveik kiekviena ranka bažnyčioje, ir aš keliu savo irgi.

217 Dieve, padėk man būti Tavo tarnu. Padėk man gerbti savo brolius, padėk man gerbti savo seseris. Ir kiekvieną Dievo Dvasią, kuri aplanko surinkimą: ar tai kalbėjimas kalbomis, ar kalbų išaiškinimas, ar tai pranašystė, ar tai atskyrimo dovana, kas tai bebūtų, − aš sakau: “O, Viešpatie Jėzau, siusk jas. Siusk jas, o, Viešpatie. Aš dėkoju Tau”.

218 Dabar, Dangiškas Tėve, mes žinome, kad Tu didis ir galingas Dievas. Mes žinome, kad Tavo pyktis baisus, kada Tu įpykęs, tai juk baisu: Dievo pyktis per vieną sekundę gali sunaikinti žemę. Bet kada Tu žiūri žemyn per Viešpaties Jėzaus Kraują, tada Tavo pyktis pasitraukia. O-o, paslėpk mane Amžių Uoloje! Viešpatie Dieve, saugok mano sielą padengtą Viešpaties Jėzaus Krauju. Ne tik mano, Viešpatie, bet taip pat ir tuos, kurie šiandien vakare čia. Mes mylime Tave, Viešpatie. Ir kiekvieną dovaną, kurią Tu davei mums, nors jie gali vadinti mus kaip tik nori, Viešpatie, tai vis tiek ne…nenoriu turėti su tuo nieko bendro, mes vis tiek gerbiame Tave, Didį, didžią Šventąją Dvasią. Mes mylime Tave, Tėve.

219 Mes dėkojame Tau už išgydymo dovaną tarp mūsų. Mes dėkojame Tau už pranašystės dovaną mūsų tarpe. Mes dėkojame Tau už kalbų dovaną ir išaiškinimo dovaną. Ir, o Dieve, mes meldžiame, kad Tu toliau siustum dovanas į mūsų tarpą, didžios Šventosios Dvasios dovanas. O labiausiai, Viešpatie,
Pagarba 35

mūsų širdyse toks didelis dėkingumas už šitą visą apimančią Dovaną − už Jėzų Kristų. Mes dėkojame Tau už Jo malonę ir už Jo gerumą, Kuris padarė visus šiuos mažesnius dalykus prieinamus mums per Savo pavaduojančią auką ir kentėjimus ir pralietą Kraują, už nuodėmių atleidimą Golgotoje. Jis pašventina paprastus žmones, kurie su džiaugsmu Jo klauso.

220 Ir, Viešpatie, mes taip džiaugiamės, kad Tu ateini pas paprastus žmones. Biblijoje, Šventojo Luko Evangelijoje mes skaitome, kad: “Paprasti žmonės Jo klausėsi su džiaugsmu”. Šiandien jie sako: “O-o, tai tiesiog prasčiokų susiėjimas”. Bet, Viešpatie, tai tas susiėjimas, kuri išgirdo Tave, kada Tu buvai čia kūne. Paprasti žmonės klausėsi Tavęs su džiaugsmu. Išdidūs, turtingi ir dauguma tokių nenorėjo Tavęs klausyti. Tų dienų karaliai, valdovai, kunigai nenorėjo Tavęs klausyti. Bet paprasti žmonės su džiaugsmu priėmė Tave.

221 Ir, Tėve, šiandien vakare, mes paprasti žmonės, ir mes su džiaugsmu priimame Tave. Mes džiaugiamės, kaip džiaugėsi jie, kad jie sugrįžo atgal, džiaugdamiesi, ir laikė, kad tai buvo nuostabu, ir buvo laimingi, kad jie galėjo kentėti dėl Jo Vardo, kada juos barė ir vadino visaip. Ir jie buvo tokie laimingi, nes jiems tai buvo garbė kentėti dėl Jėzaus Kristaus Vardo. Dieve Tėve, mes prisijungiame prie tų dienų mokinių ir sakome: “Mes laimingi”.

222 Aš stoviu šiandien vakare, kaip šventasis Paulius senovėje, kada jis stovėjo prieš Agripą, ir jis pasakė: “Aš lenkiuosi mūsų tėvų Dievui tokiu būdu, kurį vadinate erezija, beprotyste”.

223 Ir kada Agripas pasakė: “Pauliau, didelis mokytumas tave privedė prie beprotystės”.

Jis pasakė: “Aš neišprotėjęs, Agripai”.

224 Ir paskui, pagaliau, jis priėjo prie to, jis pasakė: “Tu ir mene baigi įtikinti pasidaryti Krikščioniu”.

225 Jis pasakė: “Aš norėčiau, kad ir tu būtum toks, kaip aš, išskyrus šitas grandines ir pančius”.

226 O Dieve, kokią meilę turėjo Paulius, jis pasakė, kad jis norėtų būti prakeiktu dėl savo žmonių išgelbėjimo. O Dieve Tėve, duok mums tokią meilę vienas kitam. Duok mums šią nemirštančią meilę, šį padorumą, šią pagarbą vienas kitam, būti tiek Krikščionimis, kad žiūrėtume aukščiau klaidų vienas kito, žiūrėti aukščiau. Nes žmogus buvo palaimintas Dievo; ir jis gali suklysti. O Tėve, leisk mums nežiūrėti į šią klaidą, žinant, kad tai brangus brolis, kad, galbūt, šėtonas įviliojo jį į kokias nors pinkles. Bet jeigu jis papuolė,
36 Ištartas Žodis

mes meldžiame, Viešpatie, kad Tu padėtum jam arba jai ištrukti iš ten, kad mūsų širdyse būtų meilė eiti dėl pražuvusių avių ir atvesti jas atgal į kaimenę. Suteik tai, Viešpatie. Atleisk mums mūsų neteisybes, kaip ir mes atleidžiame tiems, kurie eina prieš mus. Suteik tai, Viešpatie. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Nes Tavo karalystė ir jėga, ir šlovė per amžius. Amen.

[Brolis Nevillas išsako pranašystės žinią−Red.]

227 Dėkoju Tau, Viešpatie. Dėkoju Tau, Tėve. Mes aukštiname Tave, o, Šventasis. Koks Tu šlovingas, Tėve! Kaip mes dėkojame Tau, Viešpatie! Kokia tai paguoda jaustis Šventosios Dvasios Būvime ir girdėti, kaip Ji kalba mums per žmogaus lūpas, patvirtindamas, kad Jis vis dar pasilieka Dievu ir mūsų tarpe. Mes dėkojame Tau už tai, Tėve. Tęsk su mumis, Viešpatie. Būk gailestingas mums, kad mes galėtume būti Tavo tauta. Per Jėzaus Vardą mes prašome. Amen.

228 Argi nenuostabu būti Krikščionimi? Argi nenuostabu žinoti Dievą ir žinoti Jo Būvimą? Pagalvok tik apie šiandieninę dieną, kaip Jis tai padarė netgi antrą kartą. Šiandien Jis…Jis pasakė čia sesei, Jis atėjo toje Šviesoje, ir kalbėjo jiems, nes jie patikėjo Žinia. Jis šlovingas, ar ne taip? Argi nemylite Jo? Kiek iš jūsų myli Jį visa savo širdimi, visa savo siela? Jis nuostabus. Dabar atsistosime ant savo kojų, kada mes dainuosime šią seną giesmę, kurią mes visi mylime.

Aš myliu Jį, aš myliu Jį,
Pamilo Jis pirma.
Išpirk man Kalvarijoj,
Išganymą.

229 O-o, argi Jis nenuostabus? Nuostabus! Dabar atsiminkite apie tarnavimą trečiadienį vakare. Ir paskui, jeigu Viešpatie valia, aš būsiu čia sekantį sekmadienį, jeigu Viešpaties valia. Melskitės už mus savaitės bėgyje. Kada mes nulenksime dabar mūsų galvas maldai, aš noriu paprašyti brolį Nevillą, mūsų pastorių, kad jis pakiltų pasakyti paskutinį žodį.












































Pagarba.


Šį pamokslą brolis Marrionas Branhamas išsakė sekmadienį vakare, 1961 metais, spalio 15 d., Branhamo Maldykloje Džeffersonvilyje, Indianos valstija, JAV. Išspausdinta iš magnetofono juostos be sutrumpinimų ir pakeitimų. Lietuviškas vertimas pirmą kartą išspausdintas 2008 metais. Išspausdinta leidėju “Voise Of God Recordings” ir platinama nemokamai.

VOISE OF GOD RECORDINGS
P. O. Box 950, Džeffersonville, Indiana 47131 U.S.A.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą