Palaidojimas (Entombment)

Palaidojimas


1 Palaimintasis Dangiškas Tėve, Šventosios Dvasios Būvimas jau čia, ir mes prieiname prie Tavo Šventojo Žodžio. Ir nors užkimusiu balsu stengiuosi neskubėti ir tarti žodžius kaip galima lėčiau ir tolygiai, aš prašau, kad Tavo Dieviškasis vadovavimas ir Šventosios Dvasios patepimas veiktų šiandien tarp mūsų. Ir tegu Jis, Visur Esantis, tegu Jis paims Dievo Žodį ir duos Jį kiekvienai širdžiai pagal mūsų poreikius. Tegu Jis šiandien pamaitins mus Dievo gerybėmis.

2 Ir šiandien vakare, kada mes kalbėsime apie Žodį, tegu mūsų širdys bus visiškai panardintos į Golgotą, kur Jėzus sumokėjo tą visą apimančią kainą, kurios reikalavo didieji Dievo teismai, pradedant nuo Edeno Sodo. Ir šiandien tegu mes suvoksime, kad mes dovanai išteisinti per Jo prisikėlimą ir per Jo mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą.

3 Ir šiandien mes jau ne iš šio pasaulio, nes mes buvome nupirkti brangia Dievo Sūnaus Kraujo kaina. Ir tegu šiandien vakare mes kreipsimės į Tave su dėkingomis širdimis, visomis mintimis ir jėgomis, kas tik yra mumyse, ir tarnausime tau iš tyros, nuoširdžios širdies.

4 Suteik šiandien vakare, Tėve, jeigu čia yra tie, kas nežino Tavęs savo nuodėmių atleidime, tegu šitą vakarą jie nuolankiai ateis prie kryžiaus ir ten išpažins savo nuodėmes prieš Dievą, Kuris, būdamas teisus, atleis. Ir tegu šis vakaras bus reikšmingas dėl visų mūsų. Mes prašome šito Tavo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Vardu. Amen.

5 Ir taip, mes suvokiame, kad niekas žemėje nevertas paimti Dievo Žodį ir atskleisti Jį tinkamai, nes Žodis parašytas per įkvėpimą. Šventoji Dvasia yra Žodžio Autorius.

6 Ir kada Danguje ieškojo to, kas paimtų Knygą ir nuimtų Antspaudus, tai nei Danguje, nei žemėje, nei po žeme neatsirado to, kas būtų vertas nuimti Antspaudus arba net pažiūrėti į Knygą. Ir ten buvo Avinėlis, Kuris buvo užmuštas nuo pasaulio sutvėrimo, ir Jis atėjo ir paėmė Knygą iš Sėdinčiojo Soste rankos, ir nuėmė Antspaudus ir atskleidė Žodį.

7 Ir šiandien vakare mes tikime ir pasitikime Juo, kad Jis apreikš mums Žodį. O dabar aš perskaitysiu iš Apaštalų Darbų 2 skyriaus.

8 Kaip aš pranešiau, pirmą vakarą buvo Antras Atėjimas ir…
IŠTARTAS ŽODIS 2

Viešpaties Jėzaus, tai trečiadieni. Ir ketvirtadieni vakare buvo tema: “Visa apimanti Auka. O penktadieni vakare buvo tema: Visa apimantis Išpirkimas; Tobuli. Jūs supratote jį vakar vakare? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Tobuli, kaip mes galime būti visiškai nepriekaištingais ir tobulais Dievo akyse! Ir šiandien vakare bus apie Palaidojimą, o rytoj – Prisikėlimas, pagal dienu seką.”

9 Ir dabar, šiandien vakare aš nusprendžiau perskaityti Rašto vietą iš Apaštalų Knygos, 2 skyriaus ir 25, 26 ir 27 eilutės imtinai. Ir ten sakoma štai kas, sako Petras.

Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet matau Viešpatį priešais save.
Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau.

Todėl džiūgavo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas
ilsėsis viltyje,

Nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam
matyti supuvimo.

10 Kokia nuostabi ištrauka šiam vakarui, iš kurio galima paimti kontekstą apie Jo būvima kape.

11 Pirma, prie ko norėtųsi…nukreipti jūsų dėmesį – tai neklaidingas Dievo Žodis. Dievas vykdo Savo Žodį tiksliai. Ir šiandien vakare norėtųsi sutelkti savo mintis į tai, kad Dievas vykdo Savo Žodį. Mes galime ilsėtis su užtikrintume, kad viską, ką Dievas pasakė Savo Žodyje, yra Tiesa. Ir tikėjimas nesiremia ant biraus žmogiškų supratimų arba žmogaus teologijų smėlio, bet jo galutinis atramos taškas yra ant nepajudinamo Dievo Amžinojo Žodžio Uolos.

12 Žodis! Jeigu Dievas pasakė taip – tai Tiesa visam laikui. Jis negali atsiimti Savo Žodžių atgal ir pasakyti: “Aš ne tai norėjau pasakyti”. Aš galiu kažką pasakyti, ir jūs galite kažką pasakyti, dar mums būdinga atsiimti savo žodžius atgal, nes mes pasakėme tai remiantis savo supratimu ir savo sugebėjimais. Bet Dievas taip skiriasi nuo mūsų. Jis beribis, todėl viską, ką Jis besakytų, yra absoliučiai tobula. Jam niekada nereikia atsiimti Savo Žodžių atgal, niekada nereikia atsiprašyti už tai, ką Jis pasakė. Tai visada pasilieka Tiesa.

13 Netgi apie Jėzų šiomis reikšmingomis dienomis, kuriose mes švenčiame, iš tikrųjų atidavė mirčiai Savo Sūnų už pasaulio nuodėmes, tikriausiai, dar net prieš tūkstantį metų iki to, kaip buvo padėtas pamatas. Dievas ištarė Žodį, ir Danguje Tai – užbaigtas darbas, kada Dievas tai ištaria; jis jau užbaigtas.
PALAIDOJIMAS 3

O-o, jeigu tik mes suvoktume, ką tai reiškia, mes taptume visai kitais žmonėmis! Pamatęs teismus Jo Knygose, paskirtus čia dėl nepaklusniųjų, žmogus kiekvieną valandą tikrintų save; teisusis kiekvieną valandą džiaugtųsi tuo, skaitydamas apie palaiminimus, kuriuos Dievas pažadėjo ištikimiems. Ir mes galime ilsėtis su tikrumu, kad kiekvienas Žodis išsipildys, tiesiog įinkarins ant to savo sielą. Taip visada buvo.

14 Kada Dievas prakalbėjo į Nojų, dar tada, prieš tvaną; galbūt, tikriausiai, iki to, kaip buvo parašyta Biblija, arba, šiaip ar taip, iki to, kaip buvo parašyta ši Biblija; Dievas pasakė Nojui, kad artinasi audrą, ir vandenys padengs žemę. Ir kada nebuvo nei mažiausių įrodymų to, kad tai įvyks, viskas tikrai prieštaravo, Nojus veikė su drebėjimu ir pastatė arką, paruošė jį. Jis buvo dėl savo šeimos ir jo paties išgelbėjimo. Dievas neapvylė jo, nes tai buvo Jo Žodis. Tai turėjo įvykti, kada Dievas pasakė, kad tai įvyks.

15 Taigi, kada Nojus…[jo–Red.] Knyga, pati seniausia Biblija, buvo parašyta, tikriausiai, iki to, kaip buvo prašyta Pradžios Knyga, ir ji buvo įtraukta į Bibliją. O Mozė parašė Pradžios Knygą. Jobas savo Knygoje tvirtai stovėjo ant pažado, kurį davė jam Dievas. Ir jis laikėsi savo aukojimo aukų be baimės širdyje; žinodamas, kad tai, ką Dievas pasakė, Dievas gali ir išpildyti. Ir kada atrodė, kad viskas vyksta priešingai, Jobas stovėjo nepajudinamai, nes Dievo pažadas buvo nepajudinamas. Dievas pažadėjo Jobui, ir Jobas ilsėjosi ant to pažado.

16 O-o, jeigu tik bažnyčia galėtų pasiekti tokį lygį, kad ji galėtų saugiai ilsėtis ant Amžino Dievo Žodžio kaip ant Tiesos! Kokia įvyktų permaina, koks įvyktų pasitaisymas, koks būtų apvalymas, koks būtų džiaugsmas, kokia būtų jėga, jeigu vyrai ir moterys priimtų Dievą reikiamu būdu, kad tai kas Jo pasakyta yra Tiesa. Kokios bebūtų aplinkybės, tai neturi jokios reikšmės. Dievas taip pasakė, ir išspręstas klausimas!

17 Ir Jobas, kada jis pergyveno tai kas buvo jo išbandymo pergyvenimu, kada Dievo Artume jis pasirodė teisiu žmogumi. Dievas netgi pasakė, kad jis tobulas. Žemėje nebuvo jam panašaus. Ir šėtonui buvo duota privilegija gundyti jį, pasakė: “Aš priversiu jį prakeikti Tave tiesiai į veidą”.

18 Ir jis vos neatėmė Jobui gyvybės ir būtų padaręs, bet Dievas nutiesė ribą, pasakė: “Tu gali daryti su juo kas patinka, bet neatimk jam gyvybės”.

19 Po to, kada Jobui atėjo pats gundomiausias, lemiamas momentas, jis pasakė: “Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas, ir paskutinėse dienose Jis ateis į žemę. Net jeigu šį kūną suardys kirminai, bet aš savo kūne regėsiu Dievą”.
4 IŠTARTAS ŽODIS

Nesvarbu, kaip, atrodė, buvo tamsu, ir kaip tai atrodė nerealiai, buvo kažkas, ant ko Jobas įinkarino savo sielą, – ant Amžino Dievo pažado. O-o, jeigu ir mes taip padarytume! Atkreipkite dėmesį, jis rėmėsi ant pažado: “Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas”.

20 Ir aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį, (dėl tų žodžių, kuriuos aš noriu pasakyti vėliau), Jobas tiksliai nustatė savo palaidojimo vietą. Ir kada Jobas mirė, jis buvo palaidotas būtent taip.

21 Buvo dar vienas žmogus vadu Abraomas, kuris priėmė Dievą pagal Jo Žodį. Ir jis patikėjo Dievu. Ir visa tai, kas prieštaravo pažadui, kurį Dievas davė jam, jis vadino kaip neegzistuojantį. Jis priėmė Dievą pagal Jo Žodį. Ir kada praėjo daug dienų, savaičių ir mėnesių, ir netgi praėjo metai, tai nei kiek nepajudino Abraomo. Biblijoje sakoma: “Jis nesuabejojo Dievo pažadu netikėjimu; bet buvo ištikimas, atiduodamas Dievui šlovę”.

22 Kada kiekvieną dieną atrodė…apskritai su kiekviena diena iš tikrųjų darėsi sunkiau, bet vietoj to, kad silpnėtų, Jobas su kiekviena diena darėsi vis stipresnis. O-o, koks pas mus palaimintas tikrumas! Kada atsiranda sunkumas, kad tai kas pažadėta Dievo atrodytų neįmanomu, vietoj to, kad trauktis atgal, į pasaulį, mes turime stovėti kaip niekada tvirtai ant TAIP SAKO VIEŠPATS. Kada Dievas ką nors sako, tai turi išspręsti viską.

23 Ir Abraomas laikė visa tai kaip nesant, nes tai prieštaravo Žodžiui. O kada Abraomas neteko savo mylimosios ir žmonos, Saros, nugyvenęs su ja daug metų, jis nupirko žemės sklypą netoli tos vietos, kur buvo palaidotas Jobas, ir palaidojo Sarą. Įdomu, kodėl? Jie buvo pranašais! Jie matė! Jie turėjo ryšį su Dievu! O kada mirė Abraomas, jį palaidojo su Sara.

24 Taigi, jis nenorėjo, kad tie žmonės atiduotų jam tą žemės sklypą. Jis nupirko jį prieš liudininkus. Koks nuostabus krikšto provaizdis. Jis nupirko jį prie liudininkų, kad tai buvo juo nuosavybe. O-o, štai taip turi ateiti tikrasis tikintysis, nesprukti į kampą, o atsistoti prie liudininkų: “Aš Viešpaties Jėzaus ir Šventosios Dvasios, ir Jo didžių darbų liudininkas, ir juo labiau, kada mes matome artėjant šito apgaulingo laiko”.

25 Ir po to, kada Abraomo sūnus, kuriuo buvo Izaokas, jam buvo duotas pažadas. Ir kada Izaokas mirė, jis buvo palaidotas su Abraomu. Ir Izaokui gimė Jokūbas.

26 Ir Jokūbas mirė ten, tolimame Egipte. Bet atkreipkite dėmesį,
PALAIDOJIMAS 5

prieš savo mirtį, jis pasakė savo sūnui-pranašui, Juozapui: “Prieik čia, sūneli, ir padėk ranką ant mano sužeisto klubo”. Nes, atsimenate, kaip jis buvo sužeistas, nes Viešpaties Angelas palietė jo klubą, ir nuo tos dienos jis šlubavo. Jis pasakė: “Padėk ranką ant mano klubo ir prisiek man mūsų tėvų Dievu, kad tu nepalaidosi manęs čia Egipte”. Kodėl? O-o, pas juos buvo žodis, jie turėjo apreiškimą!

27 Ir leiskite man čia sustoti ir pasakyti, kad gyvojo Dievo Bažnyčia pastatyta ant Dieviškojo apreiškimo; ne ant denominacijos, organizacijos, ne ant mokymų arba doktrinų, bet ant dvasinės gyvojo Dievo apreikštos Tiesos.

28 Abelis turėjo jį Edeno Sode, kada prasidėjo bažnyčia. Iš kur jis žinojo, kad reikia aukoti avinėlį? Kodėl jis neatnešė vaisių, kaip Kainas? Bet tai buvo apreikšta jam!

29 Kartą Jėzus pokalbyje pasakė: “Kuo laiko mane, Žmogaus Sūnų?”

“Vieni sakė, kad Tu – Mozė, Elijas ir taip toliau”.
Jis pasakė: “Bet kuo jūs mane laikote?”

30 Matote, tai nepriklauso nuo to, ką galvoja ką nors kitas, svarbiausia, ką jūs žinote kaip Tiesą. “Kuo jūs mane laikote?” Šiandien kiekvienas iš mūsų susidurtų su šiuo klausimu veidas į veidą: “Kuo tu mane laikai?”

31 Ir Petras iš kart išstojo, be jokios abejonės, pasakė: “Tu – Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”.

32 Kadangi Jėzus žinojo visų širdžių paslaptis, nes Jis buvo ne kas kitas kaip Jehova, pasireiškusiu kūne, Jis pasakė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas apreiškė tau tai, bet Mano Tėvas, Kuris Danguje, padarė tai. Ir ant šios Uolos Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai negalės nugalėti Jos”.

33 Kada mes ateiname, liuteronams norisi gyventi tikėjimu, metodistams norisi šūkauti, kad gautų Ją, jūs, sekmininkai, norite prabilti kalbomis, kad gauti Ją, bet visa tai net arti Šito nestovi.

34 Tai yra Dieviškasis Viešpaties Jėzaus Kristaus apreiškimas, Jo Esybės Asmuo, pasireiškęs širdyje: “Ant šio Akmens Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai nenugalės Jos”. Tai tiksliai atitinka Mato…:24, 5:24, tiksliau, Šventojo Jono 5:24: “Kas Mano Žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį Gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į Gyvenimą”.
6 IŠTARTAS ŽODIS

Ne todėl, kad pas jus buvo kažkoks judėjimas, kažkokia emocija, ne todėl, kad jūs nusipelnėte privilegiją tame, kad Kristus apsireiškė jums iš Dangaus: “Ant šio Akmens Aš pastatysiu Savo Bažnyčią”.

35 Ir Jokūbas, kada jis mirė, jo sūnus pernešė jo kūną, ir jis buvo palaidotas su Abraomu, Izaoku, Sara ir Jobu Šventoje žemėje, Palestinoje.

36 Po to Juozapas – pranašas. Jis klestėjo Egipte. Jis žinojo Dievą. Dievas apsireiškė jam. Ir kada jis buvo prie mirties, pasakė: “Nelaidokite mano kaulų čia, bet palaidokite…kada…Kartą Dievas tikrai aplankys jus!” Kodėl? Jis saugiai ilsėjosi ant Dievo Žodžio Mozei: “Keturis šimtus metų jie tarnaus šiai tautai, bet Aš išvesiu juos”. Jis tvirtai rėmėsi į Žodį.

37 Ir kokia čia nuostabi iliustracija, atkreipkite dėmesį. Kiekvienas žydas, praeinantis pro, su nučaižyta prižiūrėtojų nugara…Ir kada jis žvelgė į savo pranašo Juozapo kaulus, jis žinojo, kad kartą jie išeis. Nes tie kaulai buvo palikti ten dėl priminimo apie tai, kad kartą jie išeis.

38 Kažkur penkiolika ar aštuoniolika metų atgal, kad Bili Polis, mažasis berniukas penkių metų, gal ir mažiau…Mes turėjome gėlytę, kurią mes nešėme prie jo mamos kapo kartą ryte auštant, per Velykas, (kaip tik, skverbdamasi, kilo saulė), tiksliau, tiesiog auštant, po to ėjome į susirinkimą. Ir kada mes priėjome prie kapo, šitas mažylis nuėmė kepurę, kada mes priėjome ten, kur buvo palaidoti jo sesutė ir jo motina. Ir jis pradėjo šniurkščioti ir pravirko, ir jis pasakė: “Tėti, mama guli ten toje duobėje?”

39 Aš pasakiau: “Ne, sūneli. Ji ne ten toje duobėje. Jai milijona kartų geriau, negu mums su tavimi”.

Jis pasakė: “O aš dar pamatysiu mamą?”

40 Aš pasakiau: “Iš Dievo malonės, jeigu tu nori šito, tu galėsi ją vėl pamatyti”. Pasakė: “O jos kūnas išeis iš šio kapo?”

41 Aš pasakiau: “Sūneli, užmerk akutes, ir aš papasakosiu tau vieną pasakojimą. Šitą rytą, šimtus metų atgal vienas kapas liko tuščias”. Aš pasakiau: “Tai priminimas. ‘Tuo, kurie užmigo Dieve, Kristus atves su Savimi, kada ateis’.” Be menkiausios abejonės, aš tvirtai stoviu ant Amžino Dievo pažado!

42 Kaip senovėje Jobas, kada mes girdime žodžius “dulkė į dulkes, žemė į žemę”, tai primena man Longfelą, kuris pasakė:
PALAIDOJIMAS 7

Nekartok posmuose liūdnuose:
“Gyvenimas yra sapnas tuščias!”
Pas ką miega siela, siela tas mirė:
Gyvenime aukštesnė prasmė paslėpta.
Jis pasakė:
Taip, gyvenimas ne svajonės!
Gyvenimas žygdarbis yra!
Ne siela mirs, o kūnas.
Juk “Tu esi dulkė ir dulke pavirsi”, – apie sielą nesakė Viešpats.

43 Tai vadina teofanija…kad, kada mes išeiname iš čia, mes keliaujame į kitą vietą. Kas ten bebūtų, aš priimu apaštalo Žodžius, kada jis pasakė: “Jeigu šis žemiškas kūnas arba gyvenamoji palapinė suirs, mūsų jau laukia kita, kad pereitų iš šito į Aną”.

44 Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Jobas, visi pranašai, jie vylėsi ir tikėjo, kad bus prisikėlimas, kad ateis Atpirkėjas. Jie pranašavo apie Jį. Henochas pranašavo apie Jį; tvirtai stovėjo, užantspaudavo tuo savo liudijimą. Izaokas, Jokūbas, Danielius, Jeremija, Ezechielis, jie tvirtai rėmėsi į tą laiką, kada ateis Mesijas.

45 Ir jie mirdavo, ir jų sielos nueidavo į Rojų. Jie negalėjo įeiti į Dievo Būvimą, nes (mes kalbėjome apie tai vakar vakare) jaučių ir ožių kraujas negalėjo atleisti nuodėmių; jis tiktai padengdavo nuodėmę, kalbėdamas apie tą dieną, kada bus tobula Auka; nes gyvūno kraujas negalėjo grįžti į aukojantįjį, nes kitaip būtų ir toliau aukoją tokios rūšies aukas.

46 Bet kada mirė Dievo Sūnus, Gyvybė, buvusi Jame, – tai ne kas kita, kaip Dievas, sugrįžęs ir priėmęs mus į Dievo šeimą. Ir dabar mes – Dievo vaikai, Gyvybė iš Jo Kraujo.

47 Dabar greitai atkreipkite dėmesį, kada eisime toliau. Kada dar Senajame Testamente…ir tie, kas tikėjo ir garbino, ir mirė Tikėjime, laukdami to laiko…Tie pranašai darė tai ir norėjo, kad juos palaidotų Palestinoje, todėl, kad jie žinojo, kad prisikėlimas įvyks ne Egipte. Jis turėjo įvykti tiktai Palestinoje.

48 Būtent tai aš kalbu ir šiandien vakare. Mane vadino visaip; man nesvarbu, kaip mane vadina žmonės, man tai neturi reikšmės. Viena, ko aš noriu – tai žinoti, kad aš miriau, ir mano gyvenimas paslėptas Kristuje dėka Dievo ir užantspauduotas Šventąja Dvasia; kad, kada Jis pašauks iš mirusiųjų tarpo, tą dieną aš atsakysiu. Palaidokite mane Kristuje, nes tuos, kurie Kristuje, tą dieną Dievas atves su Juo.
8 IŠTARTAS ŽODIS

49 Kaip mes įeiname į Kristų? 1-as Korintiečiams 12:13: “Viena Dvasia [Brolis Branhamas vienąkart suploja delnais–Red.] mes visi buvome pakrikštyti į vieną Kūną ir tapome Dievo Karalystės bendrapiliečiais”. Mes išpažįstame, kad mes – piligrimai ir keleiviai šioje žemėje, [Brolis Branhamas du kartus suploja delnais.] jau nebeieškome šitų pasaulio dalykų, bet laukiame, kad palaimintasis Karalius ateis paimti nuosavybę nuo jūros iki neaprėpiamos jūros, kada Jis ateis Savo šlovėje. Žinoma, mes laukiame Jo Atėjimo.

50 Ir mano mintyse nėra abejonės tame, kad būtent tai buvo Jėzaus mintyse, kada Jis buvo čia, žemėje, tas Amžinas Dievo Žodžio neklystamumas. Nes mes žinome, kad Jame gyveno Dievybės Kūno pilnatvė. Dievybė visiškai buvo Jame. Jis buvo ir Tėvu, ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia, Kuris gyveno žmogaus pavidale; Dievo teofanija, didis Dievo atvaizdas, pagal kurį Jis sutvėrė žmogų, po to apgyvendino jį žemėje. Pas Jį buvo kūnas. Dievas ne be kūno. Pas Dievą yra kūnas, ir jis panašus į žmogų. Mozė matė jį, kiti matė jį, ir jis panašus į žmogų.

51 O štai tai yra tiktai pavaizdavimas apie Tai. Ir viskas žemėje: grožis, skaistumas, žemės grožis – tai ne kas kita, kaip atsakomoji žymiai geresnio pusė, nei tai, kas laukia mūsų, kada mes paliksime šitą pasaulį. Nes viskas žemėje yra tiktai atvaizdas to, kas yra Danguje. Viskas kas gera, viskas kas teisu, viskas kas gražu, medžiai, paukščiai, viskas yra tiktai atvaizdu to, kas Danguje.

52 Mūsų asmeninis gyvenimas yra tiktai atvaizdu. Tai tiktai šešėlis, o ne tikrumas. Tai neigiama pusė. Reikalinga mirtis, kad išryškinti foto nuotrauką, gražinti mus atgal į teofanija, iš kurios mes atėjome. Po to, prisikėlimo laiku, mes ateisime Jo panašume, prikeltame kūne. Kaip tai nuostabu; ne tik nuostabu, bet tai tikra, šventa Amžinojo Dievo Žodžio Tiesa, kad mes būsime kaip Jis.

53 Atkreipkite dėmesį, taigi, Jėzus buvo apdovanotas visomis Dievo jėgomis, bet kada Jis susitiko su šėtonu, Jis iš viso nenaudojo Savo jėgos. Jis tiktai rėmėsi Žodžiu! [Brolis susirinkime sako: “Amen. Tiesa. Taip Jis ir daro”.–Red.] Taip Jis ir daro. Jis pasakė: “Parašyta: ‘Ne viena duona gyvens žmogus, bet kiekvienu Žodžiu, išeinančiu iš Dievo lupų’.”

54 Tuomet kaip galima sakyti, kad gali likti namuose ir būti tokiu pat Krikščioniu, kokiu būtum bažnyčioje? Neįmanoma. Skaitykite Žodį! Šventoji Dvasia maitinasi Žodžiu. Biblija – tai Dievo dvasinis maistas Jo Bažnyčiai. O Šventoji Dvasia išnešioja Jį jums ir įdeda Jį į širdį, o jūs su dėkojimu Jį laistote. Ir kiekvienas Dieviškasis pažadas padarys tiksliai tai, ką pasakė apie tai Dievas. Turi išsipildyti. Tai Jo Žodis, ir tai yra Gyvenimas.
PALAIDOJIMAS 9

55 Ir taip, aš užmiršau, kad man skirta kalbėti tiktai puse valandos. Ir aš sugaištu tiek laiko tam, kad prieičiau prie to, ką aš noriu pasakyti.

56 Bet atkreipkite dėmesį, Jėzui, paskutinę valandą arba dvi Jo gyvenimo valandas išsipildo daug, daug pranašysčių.

57 Kažkas pasakė man: “Broli Branhamai, tai turi įvykti, ir tas turi įvykti”. Aš pasakiau: “Tai galėjo įvykti ir per vieną valandą”.

58 Perskaitykite 21 Psalmę, o paskui ištyrinėkite tą valandą, kada Jis mirė ant kryžiaus, aš tiesiog dabar neprisimenu, kiek nuostabių pranašysčių išsipildė per paskutines dvi ar tris Jo gyvenimo valandas! Žinoma. “Pervėrė Mano kojas ir Mano rankas. Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl palikai Tu Mane?” – ir taip toliau, kaip meldė Dovydas.

59 Ir paskui, aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį dar į vieną dalyką, į Tiesą, į nepriekaištingą Dievo Žodžio vaidmenį. Biblijoje sakoma: “Jis saugos visus Jo kaulus, nei vienas iš jų nebus sulaužytas”. Nes provaizdyje, velykinis avinėlis buvo šito provaizdis. Avinėlis turėjo būti be kliaudos, avinėlyje neturi būti sulaužytų kaulų. Ir tą valandą, kada Jis…Jis mirė, jie užlipo su kūju sutrupinti Jam blauzdikaulį. Ir prieš pat…Pažiūrėkite į tą patį lemiamą momentą! Žmogus su kūju buvo pasiruošęs suduoti į Jo kojas, bet Dievo Žodis sako: “Jo kūne nė vienas kaulas nebus sulaužytas”.

“Kaipgi tai įvyks?” Tai mes vis skubame.

60 Dievo Žodis Amžinas! Jeigu Dievo Žodis tiek tobulas, tai tie, kas Kristuje, turi prisikelti, tai taip pat tikra, kaip ir tai, kad yra prisikėlimas. Dievas privalo išpildyti Savo Žodį apie mūsų išgydymą lygiai taip pat, kaip ir apie jūsų išgelbėjimą. Nes Jis, būtent Jo Žodis pažadėjo tai. Tai Dievo Žodis, ir mes neturime jokios teisės atimti nuo Jo. Bet tiesiog sakykite: “Tai Tiesa”. Tikėkite Juo! Kas beįvyktų, vis tiek tikėkite Juo. Būtent taip turėjo tikėti Juo visi kiti, ir mes čia ne išimtis. Dievas davė Palestiną Izraeliui, bet jie turėjo kovoti už kiekvieną žemės centimetrą, kurią jie gavo. Pažadas priklauso jums, bet jūs turite kovoti už kiekvieną centimetrą, į kurį jūs pareiškiate teisę; šėtonas pasirūpins apie tai, žinoma, pasirūpins.

61 Bet atkreipkite dėmesį, kada jie buvo pasiruošę sutriuškinti mūsų Viešpačiui Jėzui blauzdikaulius, jeigu tas kūjis būtų sudavęs į koją ir sulaužęs ją, tai Dievas būtų apgaviku. Bet visoje kančios tamsoje neužteko demonų, kad leistu tam kūjui suduoti į šitą brangų kūną.
10 IŠTARTAS ŽODIS

Nes Dovydas prieš aštuonis šimtus metų iki to pasakė: “Jo kūne nė vienas kaulas nebus sulaužytas”. [Brolis Branhamas du kartus beldžia į kafedrą–Red.] Dievo Žodis turi pasilikti Tiesa.

62 Bet ką jie tada padarė? Jie paėmė ietį ir įsmeigė į Jo šoną, ir išėjo Kraujas ir vanduo, kad įvykdytų tai, kas pasakyta Biblijoje: “Perdūrė Mano rankas ir Mano šoną”. Žodis išsipildė.

63 O kada Jis mirė, o-o, kokia baisi valanda! Aš prisimenu tą giesmę, ir, atvirai sakant, aš jaučiuosi tiesiog siaubingai, kada prisimenu tą giesmę, kurią parašė poetas daug metų atgal.

Po niūriu dangum, tarp skeldinčių uolų,
Mirdamas palinko, Gelbėtojas mano;
Atsivėrė uždanga, atsivėrė tas kelias
Amžinos Šalies dangiškiems džiaugsmams.

64 Ir kada Jis ten kabėjo, mirdamas kraujavo, kada Jis nulenkė Savo galvą, saulei taip pasidarė gėda dėl savęs, žiūrėti žemyn į mirtingus tvarinius, kuriuos Dievas sutvėrė pagal Savo atvaizdą; juk teko užmokėti tokią kainą, kad išpirkti juos; tą valandą saulė atsisakė žiūrėti į žemę. Mėnulis tiek sutriko, kad pasitraukė iš savo vietos. Ir žvaigždės nusisuko nuo žemės. Kokia baisi, tikriausiai, yra nuodėmė, kad Dievui teko taip pasielgti su jais!

65 Ir matyti tuos besišaipančius kunigus, Jo veidu varvėjo spjaudalas. Kažkas sudavė Jam per galvą lazda ir pasakė: “Jeigu Tu pranašas, tai pasakyk mums, kas sudavė Tau”. Vienas iš jų plėšė barzdą ir daužė per veidą, ir reikalavo, kad Jis apgintų save.

66 Jis pasakė: “Jeigu Mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, tai Aš iškart pakviesčiau Savo Tėvą, Jis siustų Man dvylika legionų Angelų”.

67 Viskas galėjo pasikeisti, bet kaip Jis galėjo tai padaryti? Jis tiesiog negalėjo šito padaryti, nes Jo Paties vaikai reikalavo Jo Kraujo. Jūs galite sau įsivaizduoti tėtį, tėvą, kada jo paties vaikai (tamsoje) reikalauja savo gi tėvo kraujo? Štai kodėl Jis negalėjo padaryti nieko, kaip tiktai mirti. Jeigu Jis nemirtų, Jo vaikai būtų pasmerkti, kūriniai būtų pasmerkti. Bet Jis turėjo mirti, kad išgelbėtų Savo tautą.

68 Ir kada Jis mirė, kada Jis nulenkė Savo galvą, šiai senai žemei perbėgo per nugarą šiurpuliai. Ji, galbūt, patyrė nervinį sukrėtimą, nes Biblijoje sakoma,
PALAIDOJIMAS 11

kad “visame krašte nuo šeštos iki devintos valandos gaubė tamsa, buvo visoje žemėje”. Ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, aukuro akmenys sugriuvo. Mirė gyvojo Dievo Sūnus. Jis mirė taip, kad saulė pripažino tai. Jis mirė taip, kad mėnulis pripažino tai. Jis mirė taip, kad žvaigždės pripažino tai. Jis mirė taip, kad žemė pripažino tai. Jis mirė taip, kad stichijos pripažino tai, atmosfera pripažino tai. Visi turėjo sužinoti, kad tai Dievo Sūnus! Nes Dievo Žodis negalėjo neišsipildyti, Jis buvo pažadėtas nuo Edeno Sodo: “Sėkla, Kuri sutrins gyvatės galvą”.

69 Kas gi su Juo atsitiko? Kur Jis išėjo, kada buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paguldytas į Juozapo iš Arimatėjos kapą?

70 Jis buvo toks vargšas, kad Jis neturėjo kur priglausti galvos. Jis gimė ėdžiose, turėjo blogą reputaciją, kaip “nesantuokinis kūdikis”. Žemėje iš Jo juokėsi, šaipėsi, išjuokė. Jį išjuokė ir atstūmė. O kada Jis mirė, Jis turėjo mirti mirties bausme tarp dviejų plėšikų. Ir Jo netgi nebuvo kur palaidoti, ir Jis buvo palaidotas kito žmogaus kape. Pats Dangaus Dievas, atėjęs į žemę! Kuo mes save laikome, kada tenka iškęsti kokį nors nereikšmingą kentėjimą? Ką Jis padarė dėl mūsų! Pagalvok apie tai, drauge, pamastyk apie tai.

71 Romiečių kareivis pasakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”. Nusidėjėliui teko tai pripažinti. Judas pasakė: “Aš išdaviau nekaltą Kraują”. Jam tai teko pripažinti. Visa žemė pripažino tai.

72 Kur Jis tada išėjo? Argi kada žmogus miršta, tuo ir baigiasi? Ne, ponai. Jis turėjo mirti tokiu būdu, nes Dievo Biblijoje sakoma, kad Jis mirs tokiu būdu. Ir Jis pasitikėjo Dievo Žodžiu. Štai kodėl Jis galėjo Savo gyvenime pasakyti: “Sugriaukite šią šventyklą, ir per tris dienas Aš atstatysiu ją”.

73 Nes Dovydas pasakė vienoje vienintelėje vietoje Biblijoje, būdamas įkvėptas. Kada Dovydas, Dievo vyras, pranašas, kuris buvo pateptas Žodžiu, pasakė: “Neduosiu Savo Šventajam matyti irimą ir nepaliksiu Jo sielos pragare”.

74 Jėzus pasakė: “Sugriaukite šį kūną, ir per tris dienas Aš atstatysiu jį”. Jis žinojo, kad Dievo Žodis negalėjo neišsipildyti. O-o, tai bent!

75 Jeigu Jis galėjo tvirtai stovėti ant to, tikėdamas, kad Dievo Žodis negali neišsipildyti, tai tuo labiau mes galime stovėti taip pat tvirtai ant to, kad mes gimėme iš naujo iš Šventosios Dvasios, ir tiesiog dabar Jis liudija mūsų širdyje, ir mes žinome, kad mūsų Atpirkėjas gyvas ir kartą vėl ateis.
12 IŠTARTAS ŽODIS

Ilsėkitės su tikrumu tame, kad tuos, kurie Kristuje, Dievas atves su Juo! Dabar atkreipkite dėmesį.

76 Štai ir Jis. Jis žinojo, kad nė viena šito kūno ląstelė nepatirs irimo. Irimas prasideda po septyniasdešimt dviejų valandų. Štai kodėl Jis nepasiliko visas tris dienas. Jis mirė penktadieni po pietų, prisikėlė sekmadieni ryte. Bet tai buvo trijų dienų bėgyje. Tų trijų dienų bėgyje Jis turėjo prisikelti, nes Jis pasitikėjo Dievo Žodžiu.

77 Ir štai Jis keliauja! Kur Jis iškeliauja, kada numirė? Biblijoje sakoma: “Jis pakilo. Jis nuėjo ir pamokslavo sieloms, buvusioms kalėjime, kurios neatgailavo kantrumo laiku Nojaus dienomis”. Jo siela, Jo Dvasia, Jo Paties Esybės teofanija nusileido žemyn. Nagi pasekime akimis Jį. Jūs norėtumėte dabar pasekti paskui Jį kelėta minučių? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Nagi pažiūrėkime, kur Jis nuėjo.

78 Tiesiai po mirtingų būtybių pasauliu yra demoniškų jėgų sfera; žemiau šito…tiesiai virš jos yra neteisiųjų sielos; po jais yra pačios šėtono valdos, pragaras. Paskui tiesiai virš jų yra Šventoji Dvasia; po to – Pats Dievas. Vienas eina žemyn, kitas eina aukštyn; dvi dvasios yra čia, žemėje, darydamos įtaką šios žemės žmonėms.

79 Ir kada mirė Jėzus, Jis nusileido ten žemyn. Aš matau jį tą popietės penktadienį, po Jo mirties [Brolis Branhamas keturis kartus beldžia į kafedrą–Red.], beldžiasi į pražuvusių pasaulio duris. Nagi minutėlei pasekime Jį. Atsidaro durys. Ten buvo moterys, ten buvo vyrai, ten buvo jauni žmonės, ten buvo pagyvenę, jie buvo visi kartu toje baisioje vietoje pavadintu pražuvusių sielų kalėjimu.

80 Jeigu aš turėčiau laiko, aš norėčiau papasakoti jums. Ir, galbūt, tai tiesiog regėjimas. Bet kartą aš pabuvojau toje vietoje ir meldžiau malonės, būdamas nusidėjėliu, bemirštantis po operacijos. Kada aš išėjau, aš stovėjau vakaruose, pakėlęs rankas į Dangų, ir į mane švietė kryžius.

81 Bet toje liūdnoje vietoje Jėzus priėjo prie durų. Visa turėjo liudyti, kad Jis buvo Dievo Sūnus, nes jiems pamokslavo kantrybės laiku Nojaus dienomis. Beldžiasi į duris. Jis pasakė: “Aš – Tas, apie kurį kalbėjo Henochas. Aš – moters Sėkla, kuri turėjo sutrinti gyvatės galvą. Kiekvienas Dievo Žodis išsipildė; Aš ką tik miriau ten, Golgotoje, ir Aš išpirkau Savo Bažnyčią. Ir Aš ir esu Tas, apie Kurį kalbėjo Henochas”. O dėl jų nebuvo malonės, nebuvo vilties, nes jie nusidėjo. Ir durys buvo uždarytos jų akyse.
PALAIDOJIMAS 13

82 Nusileido iki pat demonų ribų! Iki pačių pragaro vartų! Jis pasibeldė į duris. [Brolis Branhamas septynis kartus beldžia į kafedrą–Red.]

83 Tai tada kada jis buvo kape, tai yra, Jo kūnas, laukdamas prisikėlimo. Jis pabuvojo tose vietose, į kurias keliauja teisieji ir neteisieji; kur nukeliausite ir jūs kartą, į vieną arba kitą vietą.

84 Ir jis beldžiasi [Brolis Branhamas keturis kartus beldžia į kafedrą–Red.] į pragaro duris. Ir kada Jis pasibeldė, išėjo šėtonas. Ir aš tiesiog girdžiu, kaip jis sako: “A-a, na, pagaliau Tu atėjai. Aš galvojau, kad pribaigiau Tave, kada užmušiau Abelį”.

85 Suprantate, kada ši Sėkla buvo pažadėta Edeno Sode, šėtonas nuolatos stengėsi sunaikinti šią Sėklą. Ir Abelio mirtis ir Seto pasirodymas – tai tiesiog mirtis, palaidojimas ir Kristaus prisikėlimas. Ši Sėkla turėjo tęstis. O jis stengėsi sunaikinti Ją.

86 Jis pasakė: “Aš galvojau, kad pribaigiau Tave, kada sunaikinau Abelį. Aš galvojau, kad pribaigiau Tave, kada sunaikinau pranašus. Aš buvau tikras, kad pribaigiau Tave, kada nukirtau Jonui galvą. Bet dabar, galu gale, Tu atėjai. Dabar tai Tu pakliuvai”. O-o!

87 Aš girdžiu, kaip Jis sako: “Šėtone, prieik čia!” Dabar Jis – Šeimininkas. Ištiesia ranką, nutraukia nuo jo šono tą raktą nuo mirties ir pragaro, pakabino jį ant Savo šono. “Aš noriu tau oficialiai paskelbti. Užtenka tavo gąsdinimų! Aš – nekaltai gimęs gyvojo Dievo Sūnus. [Brolis Branhamas du kartus suploja delnais–Red.] Mano Kraujas dar šviežias ant kryžiaus, ir visa skola užmokėta! Tu daugiau nebeturi teisių. Tu nebetenki visko. Atiduok Man šiuos raktus!” Teisingai. Pasisuka ir spiria jam, sutrinksi durim [Brolis Branhamas vieną kartą ploja delnais.] ir sako: “Pasilik ten! Nuo šiol Aš – Šeimininkas”.

88 Pas jį nebuvo raktų nuo Karalystės, nes Jis atidavė juos Petrui, (mes pakalbėsime apie visa tai, kai krikštysime). Bet pas Jį buvo raktai nuo pragaro ir mirties, ir Jis paėmė juos; po Savo prisikėlimo Jis pasakė: “Aš turiu mirties ir pragaro raktus”. Pas Petrą buvo raktai nuo Karalystės. Pas šėtoną buvo raktai nuo mirties ir pragaro, bet dabar Jėzus paėmė juos, Jis – Šeimininkas.

89 Štai Jis pradeda kilti. Artėja Velykos; laikas bėga greitai. Bet yra dar viena grupė. Kur Jobas? Kur Abraomas? Kur jie? Kur tie žmonės, kurie pasitikėjo Dievo Žodžiu? Ar užmiršo Jis juos? Ar sunaikino juos mirtis? Argi tuo ir viskas? Jokiu būdu, niekada! Dievas turi išpildyti Savo Žodį.
14 IŠTARTAS ŽODIS

90 Aš matau Jį. Nagi trumpam pažvelkime į Rojų ir pažiūrėkim, kas ten. Ir aš matau, kaip Sara ir Abraomas vaikštinėja ten, ir po kurio laiko [Brolis Branhamas penkis kartus pabeldžia į kafedrą–Red.] kažkas beldžiasi į duris. Abraomas eina ir atidaro duris, sako: “Brangioji, prieik čia. Žvilgtelk! Pažiūrėk, tai juk tas pats, Kuris stovėjo su manimi tą dieną po ąžuolu”. Jis – Abraomo Dievas.

91 Kaip tik tada aš matau, kaip Danielius žiūri per jo petį ir sako: “Tai Akmuo, kuris atskilo nuo kalno, tai taip pat tikra, kaip ir tai, kad aš čia stoviu”. [Brolis Branhamas penkis kartus pabeldė į kafedrą–Red.]

92 Aš matau, kaip atsistoja Jobas ir sako: “Tai mano Atpirkėjas, aš sakiau, kad žinau, kas Jis gyvas ir kartą stovės Jis žemėje. Iš mano kūno, gal, liko tik arbatinis šaukštelis dulkių, bet lygiai po penkiolikos minučių aš vėl būsiu jame. [Brolis Branhamas vieną kartą suploja delnais–Red.] Tai Jis”.

93 Ezechielis pažvelgė už jų ir sako: “Aš pamačiau tą patį Asmenį kaip Ratą Rate, besisukantį aplink, ore”. O-o, tai bent!

94 Po to prieina Henochas. Henochas pasakė: “Aš mačiau, kaip Jis atėjo su dešimčia tūkstančių Savo šventųjų, kad įvykdytų teismą”.

95 Ten laukė Senojo Testamento šventieji, žinoma, laukė, po išperkamuoju krauju. Jie negalėjo įeiti Dievo Akivaizdon, Dangiško Dievo, nes ožių ir avių kraujas negalėjo sunaikinti nuodėmės.

96 Bet Jis pasakė: “Mano Broliai, [Brolis Branhamas du kartus suploja delnais–Red.] Aš ir esu Tas, už Kurį jūs Mane laikote. Aš – moters Sėkla. Aš – Dovydo Sūnus. Aš – Dievo Sūnus. Aš – Tas, gimęs iš mergelės. Mano Kraujas išpirko. Jūs laukėte po ožių ir avių krauju, bet dabar Mano Kraujas išperka, ir jūs laisvi. Tad kilkime, Velykos jau prasidėjo”. Tik pagalvokite, tai buvo tik maždaug tūkstantį devynis šimtus metų atgal.

97 Aš girdžiu, kaip Abraomas sako: “Viešpatie, kada mes pakilsime kūne, (o mums su Sara ten taip patinka), Tu ne prieš, jeigu mes pakeliui padarysime tarsi nedidelį sustojimą?”

98 Aš girdžiu, kaip Jis sako: “Ne, žinoma, ne. Aš ruošiuosi pabūti su Mano mokiniais apie keturiasdešimt dienų. Apžiūrėkite, pasižvalgykite, kaip ten viskas atrodo!”

99 Tą nuostabų Velykų rytą, (nuo kurio mes pradėsime ryte, jei leis Viešpats),
PALAIDOJIMAS 15

kada Jis prisikėlė iš mirusiųjų, Biblijoje sakoma, remiantis Šventojo Mato 27, kad “Daug šventųjų, užmigę žemės dulkėse, prisikėlė ir išėjo iš kapų”. Kas tai buvo? Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Jobas, tie, kas pagal duotą dvasinį apreiškimą žinojo, kad kartą Atpirkėjas ateis į žemę. Tai jie, pirmagimiai iš užmigusiųjų. Štai jie įėjo į miestą. Aš matau Sarą ir Abraomą – jauni ir pilni…ir gražūs, ir pilni gyvybės; jau niekada nepasens, jau niekada nesusirgs, jau niekada nebealks, vaikštinėja savo kūne.

100 Kajafa stovi ten, sako: “Jūs žinote ką? Šiomis dienomis kažkas įvyko, tik pažiūrėkite į šią netvarką šventykloje! Ten…Mums reikės pasakyti, kad kas nors užsiūtų šią uždangą. Pažiūrėkite ten, dėžė su paaukojimais apsivertė. Kas įvyko? Gal tas Vaikinas buvo astrologu? Gal Jis buvo kerėtoju? Arba kas įvyko? Paklausykite! Prieik čia, Juozapai, o kas ten per jauna porelė stovi?”

Abraomas pasakė: “Sara, mus pažino. Mums geriau pasišalinti”.

101 “Daug kam pasirodė!” Tai buvo dar ne viskas. Pabaigai, žiūrėkite. Kartą, kada Jis…jie pabuvojo ten – Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir visi kiti – pabuvojo tėvynėje. Kada Jėzus pakilo…

102 Jūs pasakysite: “Broli Branhamai, tai išsigalvojimas?” Ne, ponai! Po minutės aš parodysiu jums Rašto vietas.

103 Kada Jis pradėjo kilti, jie matė tik Jį, bet Senojo Testamento šventieji nuėjo kartu su Juo, nes Biblijoje sakoma, kad: “Pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų”. Ir aš matau Jį, kaip pakyla ir susijungia su Savo bažnyčia.

104 Du Angelai iš orkestro, kurie grojo muziką, sugrįžo ten ir pasakė: “Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, Kuris buvo paimtas, vėl sugrįš”. Žinoma! Jie skubiai sugrįžo, kad prisijungtų prie eisenos.

105 Ir žengė Jėzus su Senojo Testamento šventaisiais per dangus. Jie aplenkė mėnulį, jie aplenkė saulę, jie aplenkė žvaigždes. Ir kada jie pamatė tuos didžius, nuostabius, baltą Dangų, senojo testamento šventieji sušuko, cituodami Raštą: “Pakilkite, senovinės durys, ir būkite pakeltos! Pakilkite, senovinės durys, ir būkite pakeltos! Ir tegu įeis šlovės Karalius!”

106 Visi Angelai susirinko aukštai prie Dangaus krašto ir pasakė: “Kas tas šlovės Karalius?”
16 IŠTARTAS ŽODIS

107 Senojo testamento šventieji pasakė: “Tai Viešpats, stiprus ir galingas kovoje! Jis buvo Nugalėtoju!”

108 Angelas paspaudė didelį mygtuką, ir atsivėrė perlo vartai.

109 Tiesiog per Jeruzalės miestą žygiavo didis, galingas Nugalėtojas, nusivesdamas senojo testamento šventuosius. Grojo Angeliški orkestrai, ir džiūgavo Angelai. Jis buvo galingu Nugalėtoju! Pas Jį ant šono kabėjo raktai nuo mirties ir pragaro, žygiuodamas pro Šlovės rūmus, kol nepriėjo prie Sosto. Ir Jis pasakė: “Tėve, štai jie. Jie tikėjo su tikėjimu į Tavo Žodį, kad Aš kartą ateisiu. Aš nugalėjau ir mirtį, ir pragarą”. Kas tai buvo, broli? Pas Jį ant rankų buvo žaizdos, kalbantys apie tai, kad Jis kovo kovą. Šlovė Dievui Aukštybėse! Jis ir yra tas galingas Nugalėtojas! “Štai jie, Tėve: Abraomas, Izaokas ir Jokūbas”.

110 Aš girdžiu, kaip Jis sako: “Sūnau, užlipk čia pas Mane ir atsisėsk, kol Aš padėsiu kiekvieną priešą pakoju po Tavo kojomis”. Broli, kartą Jis vėl ateis, ir kokia tai bus diena!

111 Jis negulėjo nieko neveikdamas, kada buvo kape. Mes galvojame, kad Jis tiesiog gulėjo ten, miręs. Bet Jis buvo ten žemai ir toliau kovojo, Jis nusileido žemyn ir atėmė iš šėtono raktus, šiandien pas Jį raktai ir nuo mirties ir nuo pragaro. Jis pasakė: “Kadangi aš gyvenu, tai ir jūs gyvensite”.

112 Šiandien vakare aš norėčiau žinoti, mano brangus broli, sese, ar pagalvojote apie tai nuoširdžiai? Ar suvokiate jūs, kad jūs gyvenate tik todėl, kad Jis gyvena? Ar vertinate jūs tai tiek, kad paaukoti save kaip auką ir pasakyti: “Dieve, štai aš , nusidėjėlis, būk gailestingas man”? Ar priėmėte jūs šią visą apimančią auką? Ar jūs kalbėjote Jam, kad mylite Jį? Ar nusimenate jūs, kada pasielgiate neteisingai? Jeigu iki šiol pas jus dar nebuvo tokio pergyvenimo šiame palaidojime…O mūsų laikas baigiasi. Tiesiog malonus jausmas! Bet aš norėčiau žinoti, jeigu jūs dar nepriėmėte Kristaus kaip savo asmeninio Gelbėtojo, ar nepadarytumėte jūs šito, tuo metu kai mes nulenkiame minutei galvas maldai.

113 Sugrokite, prašau, šią: “Tarp skeldinčių uolų”, sese Gerti, jeigu pas jus ji yra. Gerai, bet kuri tiks.

114 Su nulenktomis galvomis, aš noriu užduoti jums labai nuoširdų klausimą. Atsiminkite, draugai, nusidėjėli ar šventasis, jūs neišnykstate iš egzistavimo, kada jus laidoja. Jūsų siela kažkur yra. Taigi, pagal Raštus, Jėzus pabuvojo ir toje ir kitoje vietoje. Kur Jis berastu jus, jeigu jūs mirtumėte šiandien vakare? Ar būtų malonės durys uždarytos prieš jus dėl to, kad jūs atmetėte?
PALAIDOJIMAS 17

Atsiminkite, Jis ne tik Gelbėtojas, Jis – Teisėjas. Dabar jūs – teisėjas, kaip jūs teisiate Jį? Leiskite Jam dabar būti jūsų Gelbėtoju.

115 Aš prisimenu vieną pasakojimą. Kurį laiką atgal vežime sėdėjo mažas berniukas. Gatvėje iššovė šautuvas, ir arkliai pasileido, bėgdami prie skardžio. Dar nedaug ir vežimas būtų nukritęs nuo skardžio, bet vienas jaunas kaubojus pribėgo ir sustabdė arklius, nes jame buvo vaikutis. Jis išgelbėjo mažyliui gyvybę.

116 Daug metų praėjus, jau teismo pastate. Tas pats berniukas įvykdė nusikaltimą, pasuko ne tuo keliu, buvo kaltu. Jis gėrė, žaidė azartinius žaidimus, nušovė žmogų, ir buvo kaltu, pripažintas kaltu. Ir teisėjas atsistojo ir pasakė: “Aš nuteisiu tave bausme pakariant, kabėti, kol neišleisi savo mirtingo gyvenimo kvapo”.

117 Tas jaunas žmogus pasakė: “Teisėjau!” Ir jis pertraukė teismo eigą, peršoko per užtvarą ir puolė prie teisėjo kojų, prašydamas malonės. Jis pasakė: “Teisėjau, pažiūrėk į mano veidą! Tu neatsimeni manęs?”

Jis pasakė: “Ne, sūneli, neprisimenu”.

118 Jis pasakė: “Tu prisimeni, kaip daug metų atgal tu vienam mažam berniukui išgelbėjai gyvybę nuo nutrukusio arklio?”

Jis pasakė: “Taip, aš pamenu”.

119 Jis pasakė: “Aš – tas berniukas”. Jis pasakė: “Teisėjau, tu išgelbėjai tada mane. Išgelbėk mane ir dabar!”

120 Teisėjas pažiūrėjo į jį ir pasakė: “Sūnau, tą dieną aš buvau tavo gelbėtoju. Šiandien aš – tavo teisėjas”.

121 Šiandien Jis – tavo Gelbėtojas, nusidėjėli, rytoj Jis gali tapti tavo Teisėju. Todėl viską apgalvokime dabar, kada groja muzika. Ir visi meldžias, tie, kurie bendrauja su Dievu maldoje.

122 Aš noriu dabar greitai sužinoti: tie, kas norėtų priimti Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją, pasakykite: “Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui. Aš noriu ateiti per pralietą Kraują. Man nusibodo prisijunginėti prie bažnyčių ir bėgioti iš vietos į vietą. Aš noriu gimti iš naujo. Aš noriu pergyventi savo širdyje, kad žinočiau, kad Kristus atsivėrė man dvasinio apreiškimo pagalba,
18 IŠTARTAS ŽODIS

apie kurį tu ką tik kalbėjai, broli Branhamai. Aš noriu dvasinio apreiškimo, Šventosios Dvasios savo širdyje, kad atgaivintų mane, padarytų Kristų žymiai realesnį dėl manęs, negu aš pats sau. Aš noriu tokio pergyvenimo, broli Branhamai. Pasimelsk už mane, prašau, kada aš pakeliu ranką!” Kas nori, kad jį prisimintų, pakelkite dabar, prašau, ranką. Telaimina jus Dievas, ledi. Telaimina Dievas jus, ledi, ten gale. Nuostabu. Telaimina Dievas jus, pone. Nuostabu. Pakelkite rankas, toliau kelkite rankas.

123 Kaip galima gėdytis? Argi tu gali atmesti tai, kai Tai, drauge? Atminkite.

124 “O-o, – pasakysite jūs, – Broli Branhamai, pamokslininkai pamokslavo daug metų”. Aš žinau, bet sykį jie nustos pamokslauti. Ir sprendžiant iš to, kaip klostosi reikalai, tai gali įvykti gana greitai. Jūs išgirsite paskutinį pamokslą. Atvirai sakant, šis pamokslas gali būti jums paskutiniu.

125 “O-o, – pasakysite jūs, – aš jaunas”. Tai neturi reikšmės. Mirtis nežiūri į žmogų arba amžių, arba sugebėjimus.

126 Ar nepriimsite jūs dabar Jį kaip asmeninį Gelbėtoją, pakeldamas ranką, sakydamas: “Dieve, būk gailestingas man”? Pakelkite savo rankas su visais kitais ir pasakykite: “Dabar aš noriu priimti Kristų”. Ar nepakelsite savo rankos?

127 Kas nors iš nupuolusių, pasakykite: “Dieve, būk gailestingas man. Šitą vakarą aš noriu sugrįžti pas Kristų, kad rytoj aš turėčiau naują prisikėlimą”. Ar nepakelsite savo rankos? Pakelkite ranką, pasakykite: “Būk gailestingas man. Aš noriu dabar ateiti”. Jūs padarysite tai? Pakelkite ranką, pasakykite: “Aš buvau atsimetėliu, bet šiandien vakare…” Telaimina Dievas jus, ledi. Telaimina Dievas jus. Nuostabu. “Aš priimsiu Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Aš priimsiu Jį šiandien vakare. Aš klaidžiojau daug metų toli nuo Dievo, bet dabar aš einu namo”. Ar nepriimsite Jo šiandien vakare, kad tai galėtų būti jums nauju prisikėlimu, kad jūsų ankstesnis gyvenimas pasibaigė?

128 Ši ponia prieina prie altoriaus, kad atgailautų, kad atsistoti. Kas nors dar nori atsistoti čia, išeiti čia kartu su ja ant savo išpažinimo pagrindo? Jūs irgi galite atsistoti ir ateiti prie altoriaus. Sveiki prie altoriaus. Žinoma. Prieikite tiesiog dabar. Jeigu jūs norite atsistoti čia ir melstis, tai bus tiesiog nuostabu. Prieikite. Jūs ateisite? Ant savo tikėjimo išpažinimo pagrindo, ant savo tikėjimo išpažinimo į Dievo Sūnų, ar neateisite jūs dabar? Gerai.

129 Tai jūsų reikalas, atsiminkite. Viskas priklauso nuo jūsų. Ar jūs nusidėjėlis? Atsimetėlis jūs? Jūs atšalote ir nutolote nuo Kristaus?
PALAIDOJIMAS 19

Jūs norite dabar vėl atgimti su Juo, pradėti gyvenimą nuo pradžių? Kaip dėl jūsų, vyras ir žmona, pas kuriuos ilgą laiką įtemti santykiai, pykote pas save namuose? Ar neateisite jūs dabar ištaisyti visko prieš Dievą ir vienas prieš kitą? Padarykite dėl savęs Velykas tikromis Velykomis, pradėkite šeimyninį gyvenimą nuo pradžių.

130 Kaip dėl jūsų, kurie niekada nebuvote…niekada nesimeldėte pas save namuose, tiesiog einate iš bažnyčios namo ir stengiatės gyventi kaip galima geriau, niekada nesusirinkdavote šeima ir nesimelsdavote? Štai kodėl pas mus nepilnamečių nusikalstamumas ir viskas, kas pas mus yra. Štai kodėl išyra amerikietiškos šeimos. Ar neateisite jūs dabar ir nepradėsite viską iš naujo? Jūs padarysite tai? Jūs kviečiami. Atminkite, dabar aš – jūsų tarnautojas; tą dieną aš busiu liudininku. [Brolis Branhamas daro pauzę–Red.]

Tuomet nelenkime dabar galvas maldai.

131 Mūsų Palaimintas Dangiškas Tėve, šiandien vakare mes pavedame Tau šią auditoriją su visu galimu iškilmingu, šventu rimtumu. Mes nuolankiai prieiname prie Tavo Sosto. Ir šiandien vakare, po Pamokslo apie tai, kad to didžio palaiminimo metu Jis negulėjo nieko neveikdamas, Jo siela nusileido tiesiai į pragaro vietas ir užbaigė paskirtą Jam Dievo darbą. O rytoj ryte mes pamatysime, kad Jis praėjo aukštutines sritis, nugalėdamas viską, Savo prisikėlimo metu. Bet Jis išėjo Velykų rytą dėl mūsų išteisinimo. Ir mes matome, kad Jis pasiuntė atgal Savo Dvasią, kad kaltintu žmones dėl nuodėmės.

132 Ir mes meldžiame šiandien vakare, Viešpatie, kad tie, kas pakėlė savo rankas, būtų prisiminti prieš Tave. Tegu dabar iš jų širdies pakils sprendimas, kad jie priėmė Tave, ir tiki Tavimi, ir tegu šiandien vakare jie bus užantspauduoti pažado Antspaudu, Šventąja Dvasia. Dovanok tai, Tėve. Nes mes atiduodame juos Tau šiandien vakare su šiuo Pamokslu. Tegu Jis palaimins išklausiusius Jį, tuos, Viešpatie, kas neš Jį su savimi į savo namus, ir įdės Jį giliai į savo širdis. Tegu jie gyvena Dievo Žodžio maistu. Dovanok tai, Tėve, nes mes prašome šito Kristaus Vardu. Amen.








































Palaidojimas
(Entombment)

Šis Viljamo Marijono Branhamo pamokslas buvo išsakytas 1957 m. balandžio 20 d. šeštadienio vakarą Branhamo bažnyčioje, Džefersonvilio mieste (Indianos valstijoje, JAV). Juostos, numeriu 57-0420, trukmė viena valanda ir penkios minutės. Pasinaudojus magnetine juosta, iš anglų į lietuvių kalbą išversta be sutrumpinimų ir pakeitimų. Pirmasis leidimas 2009 m.
Šis leidinys išleistas tikinčiųjų paaukojimų dėka ir yra platinamas nemokamai.