IZRAELIS IR BAŽNYČIA (Israel and the Church)

IZRAELIS
IR
BAŽNYČIA






















Viljamas Marijonas Branhamas









Turinys



1. Izraelis Egipte .......................................................................................... 3
1953 m. kovo 25 d., trečiadienis, vakaras
Originali įrašo trukmė: 1valanda ir 46 minutės

2. Izraelis prie Raudonosios jūros, I dalis ................................................. 51
1953 m. kovo 26 d., ketvirtadienis, vakaras
Originali įrašo trukmė: 1 valanda ir 24 minutės

3. Izraelis prie Raudonosios jūros, II dalis ............................................... 91
1953 m. kovo 27 d., penktadienis, vakaras
Originali įrašo trukmė: 1 valanda ir 31 minutė

4. Izraelis prie Kadeš Barnėjos .................................................................. 135
1953 m. kovo 28 d., šeštadienis, vakaras
Originali įrašo trukmė: 1 valanda ir 34 minutės

5. Izraelis tėvynėje ...................................................................................... 179
1953 m. kovo 29 d., sekmadienis, vakaras
Originali įrašo trukmė: 55 minutės






















Izraelis Egipte





1 Ši senutėlė maldykla… O aš daug kartų užvažiuodavau valandėlei, dviem, arba, būdavo, pravažiuojant vienam tarnavimui. Tai apskritai mano pirmas bandymas atvažiuojant čia pravesti prabudimą. Mes pradedame nuo šiandien. Prabudimas, kaip aš manau − tai net tai, kad, taip sakant, atvesti naujus narius. Prabudimas − tai ne grupelė naujai įtikėjusių, nors visa tai lydi prabudimą. Bet prabudimas − tai pažadinti tai, kas jau tavyje yra, tiesiog atgaivinti tai.

2 O dabar aš… Čia su mumis nuostabus pastorius, brolis Nevillas, kuris kaip tik čia sėdi priekyje, šiandien jis truputi užkimęs, peršalo.

3 Ir aš išdėstysiu viską be išsisukinėjimų. Ankščiau aš buvau… Kai aš buvau čia, aš buvau pastorius, aš buvau giedojimo vedantysis, aš rinkau paaukojimus, aš apmokėdavau skolas, aš buvau valytoju, o dar aš buvau dailyte, o dar aš imdavau ir semdavau pelenus iš krosnies, ir dariau viską, kas tiktai pakliūdavo po ranka, o paskui dar uždarbiaudavau komunalinių aptarnavimų kompanijoje. Štai taip septyniolika metų aš išbuvau čia. O šiai dienai aš labai džiaugiuosi už šį senutėlį pastatą. Ir dėl manęs jis, žinoma, tarsi mano gimimo vieta. Ne visai apgalvotas, bet jis…ir ne toks didžiulis, bet čia aš namuose ir jaučiuosi labai jaukiai. Ir aš labai džiaugiuosi, kad jis yra.

4 Taigi, susirinkimų tikriausiai turėsime… Mes paskelbėme penkis vakarus iki sekmadienio vakaro. Ir mes ruošiamės mokyti iš Rašto, dėstyti mokymą. Taigi, šis mokymas bus imamas vien tik iš Biblijos. Taigi, ir dar… Ir…susirinkimuose… Taigi, aš norėčiau viską smulkiai paaiškinti, todėl, kad mes jau nuo pačių pradžių turėtume padėtą gerą pamatą… Aš galvoju, jūs… Pirma mums reikia padaryti tai, ir mes peržvelgsime taisykles, ir kuo mes būtent užsiimsime, kad…prieš tai, kaip pasimelsime ir pradėsime tarnavimą.
4 IŠTARTAS ŽODIS

5 Ir štai, aš ketinu, jeigu Viešpats leis, kalbėti šiandien tema “Bažnyčia”, penkis vakarus apie Bažnyčią.

Pirmą vakarą, šiandien, “Izraelis Egipte”. O rytoj vakare, jeigu Viešpats leis, “Prie Raudonosios jūros”. O paskui sekantį vakarą “Prieš varinę gyvatę”. Paskui šeštadienį vakare “Kadeš Barnėja”. O sekmadienį vakare mes norime parodyti juos “Tėvynėje”.

Ir visa tai biblijiniai mokymai. Ir atsineškite su savimi Biblijas, nes mes taip ir darysime − Raštas po Rašto.

6 Gavome daug skambučių dėl maldos už sergančius ir taip toliau, bet aš tarsi šalinausi šito. Aš stengiuosi savo mintis sutelkti vien tik į biblijinius mokymus. Ir taip, aš nežinau, ką darys mūsų Viešpats. Mes laukiame pakvietimo į užsienį išvykai į užsienį. Aš nusprendžiau, kad tai labai tinkamas laikas. Galbūt, po šito… Gal jau ir Nevillas pasveiks tam laikui ir pratęs, kur užbaigsime, ir, gal toliau ves šį prabudimą. Aš norėčiau, kad jis tęstųsi iki pat Velykų. O velykų rytą aš norėčiau daugelį jūsų čia krikštyti. Tai būtų puikumėlis, tiesa? Pats tinkamiausias laikas krikštyti minią žmonių. Mano manymu, mes turime ką krikštyti iš jaunimo.

7 Ir taip, jeigu jau prakalbome apie jaunimą: reiškia taip, pas mus atėjo kelėta svečių. Aš, tikriausiai, ir nežinau, kas čia išviso vaikšto, o kas ne. Aš tiesiog nežinau… [Tarpas juostoje−Red.]

8 Pradžiai 12 skyrius, ir kas turi pieštukus ir popierių… Pas mus yra kelėta laisvų Biblijų, jeigu kas nors norėtų žiūrėti iš Biblijos, ir kažkam ji reikalinga. Vienas iš vyresniųjų brolių su malonumu atneš ją jums tiesiog dabar, jeigu jūs pakelsite ranką. Pas mus čia yra penkios ar šešios Biblijos. [Brolis salėje kažką sako−Red.] Likusios − tai tik Naujasis Testamentas, broli, o aš šiandien turėsiu daugiausiai iš Senojo Testamento.

9 Nagrinėjant Raštą aš rodau labai daug pirmavaizdžių, už ką mane ir smerkia. O mokymas iš pirmavaizdžių − tai lyginti Seną su Nauju pirmavaizdžiuose. Aš aiškinu jums, kodėl aš tai darau. Tai todėl, kad…

10 Kartais atsitinka, kad žmonės mokslininkai ir panašiai įterpia į Bibliją išpustus žodžius, į Jos terminus arba tarmę… O mane asmeniškai tenkina [Biblija−Red.] karaliaus Jokūbo. Kol kas ji išsilaikė audrose ilgiausiai visų vertimų, ir tiesiog aš taip tikiu.

11 Ir aš tikiu, kad visas Raštas moko apie tai, kad visas Senas Testamentas buvo šešėliu to, kas liečia ateitį. Tad, jeigu aš einu šitos sienos link,
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 5

o mano šešėlis čia prieš mane, jis parodys, koks aš maždaug, kol aš einu prie jos. Ji parodytų, ar aš keturkojis gyvūnas, ar tai paukštis, ar dar kažkas − šešėlis parodys.

12 O Senasis Testamentas buvo šešėliu arba pirmavaizdžiu Naujojo Testamento. Visas Senasis Testamentas nurodė į Golgotą. Aš tikiu, kad su Šventosios Dvasios pagalba per būsimas savaites (kaip ilgai − aš nežinau) man visgi pavyks įrodyti, kad kiekvienas Senojo Testamento skyrius kalbėjo apie Jėzų Kristų, ir viskas išsipildė Jame. O mes Jame esame pilnaverčiais. Kaip paprastai Dievas viską sutvarkė! Kristuje mes pilnaverčiai.

13 Taigi, žmogus visada stengėsi pats save išgelbėti ir ko tiktai nedarė, kad išsigelbėtų; bet niekur Naujajame Testamente nebuvo pagal mūsų pačių darbus, būtent “malone jūs išgelbėti per tikėjimą”. Tai… Viena, kas gali jus išgelbėti − tai malonė.

14 Štai, aš ką tik prašiau pakelti rankas, nežinant, kas čia yra bažnyčios narys, o kas ne, kad sužinočiau, kiek krikščionybės šalininkų. Ir išeina, kad maždaug devyniasdešimt devyni procentai iš jūsų čia šiandien krikščionys. Ir aš tikiuosi, kad likusieji jau jais tapo.

15 Ir taip, Pradžios Knyga − tai sėklos sėjos skyrius Biblijoje. Tai pradžia. Žodis pradžios ir reiškia “pradžią”.

16 Taigi, o rytoj vakare mums reikės įsigilinti į Išėjimą, kad sūnus… O žodis išėjimas kilęs iš žodžio “iššaukti, išeiti”. Sūnūs buvo… Izraeliečiai išėjo. Savo išėjimu jie išėjo iš Egipto į pažadėtą žemę, kurią Dievas jiems davė.

17 Tai štai, tam, kad teisingai apžiūrėti tų laikų bažnyčios paveikslą ir sulyginti jos pirmavaizdį su šios dienos, reikia kreiptis į sėklą, patikrinti ją iki išėjimo, iki jos išėjimo pradžios. Taigi, jūs… Tiksliau, patikrinti ją iki…kad jūs pamatytumėte, kur randasi bažnyčia, ir kaip jie įsikūrė Egipte, ir tuomet jūs pamatysite, kaip Dievas iššaukė juos. O paskui likusią dalį savaitės mes tiesiog įsigilinsime tiesiog į Raštą. Ir šiandien naudosime daug, daug Rašto vietų, jeigu Viešpats leis, dėstant mokymą.

18 Tai štai, pirma, mums reikia sužinoti, kodėl… Pati didžiausia problema, kurią aš pastebėjau tarp krikščionių visame pasaulyje − tai kažkokią baimę. Jie visada bijo. Ir kaip tik paliečia liga, jie iškart jau bijo. Daug kartų… Kartais man taip atrodo, juk ir aš neapsaugotas nuo šito. Bet šiandien ir šitoje ateinančioje savaitėje aš pasistengsiu padaryti štai ką − aš pasistengsiu išvyti šitą baimę Dievo Žodžiu.

19 Taigi, jūs prieisite prie manęs ir pasakysite: “Broli Branhamai, aš tikiu tuo. Dar aš tikiu tuo”.
6 IŠTARTAS ŽODIS

20 Yra tiktai vienintelis būdas, kaip galima patikrinti. Taigi, aš negalėčiau remtis ant kito žmogaus pergyvenimo, ant kokios nors bažnyčios apeigos. Yra tiktai vienas vienintelis būdas, kaip patikrinti, kas kame − tai pagal Dievo Žodį. Ir taip, jeigu Dievo Žodyje kažkas sakoma, tuomet aš turiu tikėti, kad tai Tiesa.

21 Neseniai prie manęs priėjo vienas jaunas tarnautojas, ir jis papasakojo man apie vieną situaciją, pasakęs, kad jis pasimeldė apie tai. Ir jis pasakė, kad Viešpats apreiškė jam, kad reikalas buvo šitaip. Ir aš taip greitomis į jį žvilgtelėjau, ir sakau: “Broli, tai ,žinoma, nuostabu”. Pasakiau: “Aš dėkingas Viešpačiui, kad Jis tai padarė dėl tavęs. Bet aš noriu tau kai ką pasakyti: tai prieštarauja…”

Jis pasakė: “Bet regėjimas tai nuo Dievo atėjo”.

22 Aš pasakiau: “Tai neįmanoma, broli, nes jis prieštarauja Žodžiui”.

23 Taigi, mes viską turime patikrinti pagal Žodį. Ne tai, kad… Jeigu Jis prieštarauja mano tikėjimui, bet Rašte taip sakoma, tai Raštas teisus, o aš neteisus. Suprantate? Raštas visada teisingas. Ir tiktai taip galima kažką padaryti − pradžioje susitikrinus su Raštu. Štai, teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Taigi, aš…aš noriu girdėti jūsų “amen”, jeigu jūs taip tikite. Suprantate? Amen reiškia “tebūna taip”. Taigi, reiškia, mes negalime…

24 Neseniai kažkas klausinėjo manęs (apskritai netgi ir šiandien) apie vieną žmogų, kuris turėjo pasisekimą tam tikrame dalyke, kurį jis darė, ir pasakė: “O-o, broli Billai, tai jau tikrai nuo Viešpaties”.

Aš pasakiau: “Nuo Jo negali būti”.

“Kaip tai? − paklausė. − Juk jie gelbsti sielas”.

25 Aš pasakiau: “Taip negali būti, nes, jeigu apie tai pradėjome, tai prieštarauja Jo Žodžiui. Juk Dievas nepradės kalbėti pradžioje vieną, o paskui kitą. Jis kalbės visada vieną ir tą patį”. Suprantate, Dievas negali meluoti. Dievas neklystantis, Jo Žodžiai… Jeigu Jis Dievas, tai Jis turi būti suverenus. Suprantate? Ir Jis turi…

26 Ir čia jūs sakote: “O kaip tu galvoji, ar gali Dievas padaryti tą ir aną, nors Jo Žodyje sakoma?..”

27 Aš pasakiau: “Ne. Biblijoje sakoma: ‘Kas atims arba pridės prie ko nors iš šitos Knygos, tas bus išbrauktas iš Gyvenimo Knygos’.”

28 Tad, štai kodėl. Visada pagal viską… Ne iš patirties ir ne todėl,
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 7

kaip viskas atrodo, bet pagal tai, kaip sakoma Dievo Žodyje. Taigi, Naujajame Testamente Paulius pasakė: “Netgi jeigu mes ar Angelas iš Dangaus ateis ir mokys kažkaip ne taip, kaip jūs jau girdėjote, − tai Laiške Galatams 1:8, jeigu jūs norite užsirašyti, − tebus jis prakeiktas”.

29 Štai, todėl, dabar kreipsimės ir peržvelgsim pradžią, ir sužinosime, kiek teisingas šis Žodis. Taigi, turėkite tai omenyje. Ir kada mes naršysime per šitą Bibliją, jūs pamatysite, kad Dievo dantytas ratas sukasi lėtai, bet teisingai. Gali pasirodyti, kad iki ten dar milijonas kilometrų, bet jis visą laiką su girgždesiu sukasi, ir vieną gražią dieną jis pririedės. Kas be… Paimkite bet kurį iš…

30 Gaila, kad dabar mes neturime laiko pamokai iš Biblijos − šešis, aštuonis mėnesius, paimti Pradžios Knygą ir užsiimti tik Pradžios Knyga. Ir aš galvoju, kad per sekančias tris, tris arba keturias savaites Biblijos nagrinėjimą pamatytume, kaip kiekvienas jos siūlelis tęsęsi per visą Bibliją, kiekviename Jos Žodyje. Taigi, aš asmeniškai jau du metus nagrinėju Pradžios Knygą, ir aš dar tiktai antrą kart ją skaitau, ir netgi pusės dar neišnagrinėjau, nors ir antrą kart. Čia tekdavo…dvejuose, trijuose sakiniuose savaitėmis sėdėti. Ir pradedi matyti, kas šitoje sėkloje…

31 Jeigu nori sužinoti, koks bus tavo derlius, arba kas būtent auga dirvoje, paimk ir sužinok, kokia ten sėkla. Iš sėklos išaugs būtent tai, kuo ji ir yra. Ji išaugins pagal savo rūšį. Ir kukurūzo išaugs kukurūzas, iš piktžolės − piktžolė, iš kviečio − kvietys. Kas ten bebūtų, iš jos išaugs būtent tai, kokia buvo sėkla.

32 Ir visos tos kultūros, ir atsirandančios naujovės, ir visi šie dalykai, ir mūsų dienų “izmos” − iš Dievo malonės visos jos užrašytos Pradžios Knygoje, iš kur viskas ir pasidėjo, tik pavadinimas pasikeitė. Bet jūs pažiūrėkite į dvasios veiksmus tais laikais, ir pažiūrėkite, kaip ji veikia šiandien, ir jūs pamatysite, kad tai vienas ir tas pats. Ir, draugai, kai kurie dalykai tiesiog pritrenkiantys! Jūs nustebtumėte, jeigu sužinotumėte, kas tai yra ir aukščiausiose sferose.

33 Taigi, tik pažiūrėkite į tą dvasią, kaip ji pasireiškė tada Kaine, kaip ji judėjo toliau per Chamą, išryškėjo per Nimrodą Babilone; iš Babilono priėjo prie tų pačių laikų, kai atėjo Jėzus. Mokytojai, Biblijos žinovai, jie tai ir negalėjo atpažinti Viešpaties Jėzaus Kristaus. Ir štai jie stovėjo ten, puikūs žinovai, šventi vyrai, teisieji, žinantys Žodį, netgi kiekvieną Jos raidelę, ir kur ir kaip Ji parašyta, žinojo Ją atmintinai, nuo pradžios iki galo kiekvieną ritinį ir visa kita; turėjo gimti iš tam tikros vyrų giminės, tiksliau, kunigų, kurie kilme…tiksliau, iš kažkokios giminės, kad taptų kunigu. Šiandieniniai miklūs žinovai, seminarijos studentai netgi ir puspadžio nebūtų verti palyginus su vienu iš tokių, ir vis dėlto nepažino Jėzaus. Ir kada atėjo Jėzus, jie buvo šventi, o Jėzus pasakė: “Jūs iš savo tėvo − velnio”. Pasakė: “Klystate, nepažindami Dievo jėgos,
8 IŠTARTAS ŽODIS

nei Dievo Žodžio”. Galite sau įsivaizduoti, kad Viešpats Jėzus Kristus pavadino šventą, teisingą žinovą, nagrinėjantį Bibliją, šėtonu? Bet Jis juk pavadino. Ir jeigu jūs patikrinsite, jūs sužinosite, iš kur tai atsirado.

34 Ir pažiūrėkite, šiandien tai juda su visu greičiu su siaubinga jėga. Visi… Dera tau, mano broli, sese, apsvarstyti tai, ko tu klausaisi, ir niekada nebandyk sumenkinti šėtono apgaulės jėgą. Nebandyk jo neįvertinti. Jis meilikaujantis, kaip nežinau kas. Ir antikristo dvasia − tai ne komunizmas. Ne. Antikristo dvasia tiek panaši į tikrą, kad, jeigu įmanoma, jis apgautų ir pačius išrinktuosius. Jėzus taip pasakė − Evangelijoje pagal Matą 24. Tai religinga dvasia. Oho, o kaipgi, Kainas ir Abelis buvo broliais. Varnas ir balandis tupėjo ant tos pačios laktos. Ezavas ir Jokūbas buvo broliais. Judas ir Jėzus buvo toje pačioje bažnyčioje − vienas pamokslininku, kitas iždininku. Matote? Visada, tai tiesiog apgaulė. Melas, kurį Kainas…kurį pasakė šėtonas Ievai, buvo devyniasdešimt procentine Tiesa. Apie kokį melą galima prišnekėti! Girdėjau aš, kaip vyrai praleisdavo ištraukas iš Rašto, kad tiktai netektų… Tai užgauna jų teologiją. Suprantate? Bet tai…jeigu…jeigu ši dalis teisinga, tai ir šita dalis teisinga. Sudėkime jas kartu, ir tegu jos atitinka visą Bibliją. Taigi, pradžioje, kada Dievas…

35 Šitą kartą mes neturėsime laiko, kad pakalbėtume apie tuos dalykus, bet mes pradėsime štai nuo čia, nuo bažnyčios pasirodymo. O tai įvyko, kada Dievas… Taigi, pats žodis bažnyčia reiškia “iššauktieji, iššauktieji žmonės”. Ir aš manau, kad šiandien kiekvienoje denominacijoje pasaulyje, kiekvienoje iš jų būtinai atsiras kelėta gerų žmonių. Ir aš manau, kad jeigu Jėzus ateis, tai bus iššaukta grupė. Ir aš manau, kad iki Viešpaties Atėjimo mums dar labai toli; kas liečia pačią bažnyčią, mūsų padėtis niekam tikusi dėl Viešpaties Atėjimo. Mums tikėjimo neužtenka dieviškajam išgydymui, o Paėmimui − aš išvis tyliu. Turi kažkas įvykti.

36 Tereikia tiktai kam nors prabilti apie Paėmimą, sako: “Čia dar kas?” Kai kurie žmonės…ir tai bažnyčios nariai. Prabilk apie dieviškąjį išgydymą: “Aš tuo netikiu”. Jiems nesuprasti. Sako: “Aš manau, kad jis juos užhipnotizavo”. Tai kaipgi toks žmogus pateks į Paėmimą? Kaipgi jis prisikels iš mirusiųjų, kada ten nėra ką prikelti? Jo nėra kuo prikelti.

37 Tai tiesiog apsimetinėjimas, protinis, psichologinis. Kada jūs sakote: “Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus”, − tai gerai. Bet, mano broli, jeigu tai kyla ne iš širdies, tai tiesiog protinis. O iš širdies tai negali kilti iki tol, kol Šventoji Dvasia nepaliudys apie tai. Jėzus pasakė, kad niekas… Arba Biblijoje pasakyta: “Niekas negali pavadinti Jėzų Kristumi, kaip tiktai Šventąja Dvasia”. Ir tu negali pasakyti tai pats sau, Šventoji Dvasia turi prabilti per tave.

38 Žiūrėkite, kada Jėzus…kada Petras išpažino Jį, jis pasakė:
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 9

“Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”, − Jis atsakė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas apreiškė tai tau, bet Mano Tėvas, esantis Danguje. Ir Aš sakau tau, tu Petras, ir ant šitos Uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai Jos nenugalės”. Argi ne taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Tad jūs matote, kas kaip.

39 Dabar pati esmė, dabar mes pradėsime. Pradžioje Dievas sušaukė ir iššaukė Savo tautą.

40 Aš labai garsiai kalbu, broli Koksai, ar nepakankamai garsiai? [Brolis Koksas sako: “Labai garsiai, broli”.−Red.] Truputi garsokai. Prašau atleisti, aš… Šis daikčiukas labai garsus, o aš pripratau prie didelių angarų ir salių, ir gatvėje, ir panašiai, tikriausiai aš per daug įsirėkiau. Aš visai nerėkiu ant jūsų.

41 Taigi, šiandien mūsų pirmas vakaras, mes pradėsime nuo Pradžios Knygos 12-to skyriaus:

Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik
į kraštą, kurį tau parodysiu.

Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo
vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.

Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave
keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.

42 Abromas eina iš Babelės su savo tėvu į Šinaro kraštą, į Šinarą, į Šinaro lygumą, kur daug sielų nuėjo kai nustojo statyti Babelę arba įvykusio išsklaidymo. Abromo tėvas, gimdytojas, atvedė Abromą ir jo artimuosius į Šinarą. Ir visoje toje žemėje, tarp visų tų žmonių vienam buvo maloningas Dievas…tiksliau, vienam žmogui buvo maloningas Dievas.

43 Dabar aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį: tai krikščionybės pradžia, bažnyčios. Ir aš noriu, kad jūs pastebėtumėte: tai buvo ne todėl, kad Abromas buvo geru žmogumi, tai buvo todėl, kad Dievas išrinko ir pasirinko Abromą. Ne Abromas išrinko Dievą, o Dievas išsirinko Abromą. Jūs matote tai? O dabar žiūrėkite. Taigi, kaip buvo tada, taip ir šiandien. Ne jūs išsirenkate Dievą, o Dievas išsirenka jus.

44 Taigi, tai, galbūt, labai stipriai pasakyta, ir aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį. Iš karto po pasirinkimo, išsirinkimo, vyksta atskirimas nuo viso kito. Kaip tiktai Jis pašaukia… Jis išsirenka, pašaukia. O, pašaukęs, Jis atskiria tave nuo visko, kas prilipo prie tavęs. Štai ir įrodymas, kad tai ne denominacija,
10 IŠTARTAS ŽODIS

tai ne du arba trys kartu − Jis laukia kiekvieno individualiai! Amen! Darbas vyksta individualiai su kiekvienu žmogumi.

45 Aš išgelbėtas ne todėl, kad mano motina išgelbėta, o todėl, kad Dievas išrinko mane Kristuje. Aš noriu, kad jūs tai pamatytumėte. Ne tai, kad jūs patys save išrinkote, ne iš jūsų pasirinkimo, ne nuo gausių jūsų maldų, ne todėl, kad jūs pradėjote gyventi iš naujo − jūs čia visai niekuo dėti. Tai Dievas! O-o, tai bent, kai pradedi matyti, kur Tiesa!.. Jūs pasakysite: “Tu ką, nori pasakyti, kad ne…ne aš atsigręžiau į Viešpatį?” Taip, ne tu. Tau išviso nebuvo įmanoma atsigręžti į Viešpatį. Visa tavo prigimtis, tu visa savo esybe buvai prieš Dievą. Dievas pašaukė tave. Taip buvo visada.

46 Edeno sode, kada žmogus pirmąkart nusidėjo, pažiūrėkite į nusidėjėlio charakterį − pasislėpė. Bet juk tai Adomas turėjo žinoti Dievą; o Adomas pasislėpė, ir Dievas kvietė Adomą. Jūs matote? Štai jis, nusidėjėlio charakteris: pasislėpti, pabėgti, pasislėpti už ko nors. Bet Dievas kviečia! Tai bent! Malonė, o malonė − Dievas kviečia!

Ir štai, pastebėkite. Jūs pasakysite: “Ai, tai juk Adomas ir Ieva”.

47 Tas pats vyksta visada, visoje Biblijoje. Jėzus pasakė: “Niekas negali ateiti pas Mane, jeigu Mano Tėvas nepatrauks jo”. Tiesa? Taip Žodyje. O mums taip ir reikia − pagal Žodį, tuomet žinai ant ko stovi.

48 Kas iš jūsų čia šiandien turi…yra krikščionis, žinote, kad jūs krikščionis, kažkas jumyse kužda jums, kad jūs krikščionis? Pažiūrėsim. Gerai. Jūs matote? Taip jūs turite būti pačiais laimingiausiais žmonėmis pasaulyje. Jūs tiesiog turite tuo tikėti. Oi, tai juk taip paprasta, patikėkite Dievo Žodžiu!

49 Tai štai, pirma negu jūs tapote krikščioniu, Dievas pašaukė jus. Ne jūs pašaukėte Dievą, o Dievas pašaukė jus. Taigi, Jis pašaukė Abromą, o jis mums visiems, [tėvas] tikėjimo. Atkreipkite dėmesį. Taigi, jis pasakė: “Abromai!”

50 Taigi, tai išrinkimas. Aš noriu dėti stiprų akcentą į šį išrinkimą, nes tai Tiesa. Taigi, jūs…jūs tapote krikščioniu ne pagal atsitiktinumą, nes jūs tapote krikščioniu dar prieš tai, kaip atsiradote šitoje žemėje. Iki jūsų gimimo Dievas paskyrė jums būti krikščioniu, nuo Edeno Sodo, dar prieš pasaulio sutvėrimą. “Oho, − pasakysite jūs, − nejaugi taip yra, broli?” Tai Tiesa. Dievas, kai jūs dar nieko nežinojote…

51 Buvo toks laikas, kada jūs žinojote, bet jūsų…jūsų protas dabar užtemdytas, jūs šito neprisimenate. Žemėje tik buvo vienas Žmogus, kuris žinojo, kad jis buvo ankščiau − tai buvo Jėzus. Jis pasakė:
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 11

“Dabar Tu, Tėve, pašlovink Mane pas Save ta šlove, kurią pas Tave turėjau dar prieš pasaulio buvimą”. Jis buvo įsikūnijusiu Dievu, Jis galėjo nusikelti į praeitį ir žinoti, kas tada buvo. Bet mūsų protas aptemęs ir neprisimena šito.

52 Bet mes buvome paskirti, nulemti. Jūs žinote, ką reiškia nulemti? Tai kada kažkoks nulėmimas buvo numatytas Dievo. Amen! Taip, taip, tai jums ne pienelis. Pastebėkite. Tikriausiai jums neateina į galvą. Geriau truputi panagrinėkime tai. Atverskime su manimi Laiško Efeziečiams 1-mą skyrių, ir truputi paskaitykime, nes aš bijau, kad jūs…jūs šito nesupratote ir tiesiog galvojate, kad aš pasakiau tai nuo savęs. Tai ne taip. Dabar atidžiai paklausykite. Po kelių akimirkų mes prieisime iki Bažnyčios, apskritai, greitai. Taigi, Paulius sako, kreipiasi (Efeziečiams 1) tiesiai, betarpiškai ir konkrečiai Bažnyčiai. Tuo mes šiandien ir užsiimame. Tai ne dėl kūdikių, tai dėl suaugusiųjų, ne dėl kūdikių.

53 Maži vaikučiai, mano mažylė ten, gale, dar tik mokosi vaikščioti. Šliopteli, krinta, vėl stojasi ir galvoja, kad ji jau atliko žygdarbį. Aš irgi tokiu kažkada buvau. Bet dabar aš vyras. Kas vaikiška aš palikau.

54 Dabar mes turime priaugti iki pilno mokymo. Man patinka seni, geri šukavimo susirinkimai, kada mes tiesiog plojome rankomis arba šaukiame ir džiaugiamės, pravedame didelius nuostabius susirinkimus ir taip toliau, šokame, taip sakant, kol visas šitas “muilo burbulas” nesprogsta. Bet tik palaukite, ir kai ateis išbandymas, pas tave nebeliks po kojomis pagrindo. Kreipkimės ir išsiaiškinkime. Sužinokime, kas skatina mus tai daryti. Kreipkimės į pagrindą, pažiūrėsime, kur mes ir kas mes.

Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas… (Tai man patinka:
“Jokia seminarija manęs nesiuntė”! Cha!) …šventiesiems, gyvenantiems
Efeze…(Dabar atidžiai, jis sako, kam.) …ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje.

55 Žiūrėkite, adresuoja tai kažkam konkrečiai? − Ne nusidėjėliui, ne kūdikiams, bet suaugusiems.

Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas…

Žiūrėkite:

Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus
Kristaus!

Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas,
kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje,
12 IŠTARTAS ŽODIS

56 Tai bent! Matote, į ką jis kreipiasi? Ne į saujelę kūdikių, o į žmones, kurie sėdi Dangiškose vietose ir gauna palaiminimus. Taigi, jis pasakė: “Jūs jau kažką žinote, jūs buvote išmokyti, ir jūs išgelbėti, ir aš noriu jums pasakyti, kur esmė ir reikalas”. Ech, kaip man tai patinka, o jums? “Aš noriu, kad jūsų kojos truputi po Dangų pavaikščiotų, kad jūs nebūtumėte jau taip pririšti prie žemės”. Pasakė: “Dabar aš noriu paaiškinti jums. Aš noriu duoti jums nedidelį…nedidelį…nedidelį smūgį, nedidelį prabudimą, nedidelį sužadinimą”. Amen. Aš mėgstu sužadinimą, jis tarsi pakelia tavo dvasią, ypatingai tada, kada tu žinai, kad gali pasakyti: “TAIP SAKO VIEŠPATS”! “Dabar aš noriu su jumis pasikalbėti, − jis pasakė, − su jumis, kurie sėdite Dangiškose vietose Jėzuje Kristuje, kurie kartu palaiminti visais dvasiniais palaiminimais, Dievo dovanų pasireiškimais, dieviškais išgydymais, pranašystėmis, visais pasireiškimais. Dabar jau jūs suaugę, aš noriu su jumis pakalbėti. Aš adresuoju tai jums”. Dabar žiūrėkite:

Nes…

Amen. Štai mes ir priėjome. Tikiuosi, tai iš tikrųjų…aš duosiu šitam gerai įsigerti, kaip reikiant, nes tai sveika, gal pačius kaulus pasieks.

Nes Jis išrinko mus Jame…

57 Kas išrinko? “Aš pats išgirdau ir atėjau”? Ne, ne, visai ne tu.

…Jis išrinko… (“išrinko” − būtasis laikas) …išrinko mus (Bažnyčią)
Jame…

Kada tai buvo, Pauliau? Praeitoje savaitėje, arba kada tu vedei prabudimą? − Ne.

…prieš pasaulio sutvėrimą…

58 Štai dabar nors su sparnais skraidyk! Matote? Matote? Jis padarė ką? “Jis išrinko mus Jame (Kristuje) prieš pasaulio sutvėrimą”.

59 Gaila, kad mes neturime laiko kreiptis į Jobo Knygą 7:37, kad pažiūrėti, kaip jis ten pasakė: “Kur tu buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Pirma, kai Aš dėjau žemės pamatus! Pasakyk man, ant ko jie pastatyti? Arba kur tu buvai kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?” Pasakė Jobui: “Susijuosk dabar kaip vyras; Aš klausiu tave…”

60 Taigi, Paulius sako:

Jis išrinko mus Jame (Bažnyčią) prieš pasaulio sutvėrimą…
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 13

Dabar žiūrėkite:

…kad mes būtume šventi…

61 Ne mūsų pačių šventumas. Jūs pasakysite: “Broli Branhamai, tu ką, šventumo šalininkas?” Žinoma. Ne savo, o Jo. Mano šventumas − niekas, Jo − tobulas!

62 Na, tuomet jūs paklausite: “Tai tu tiki, kad galima išgerti arba…” Ne, aš taip nekalbėjau. Žiūrėkite, iš kviečio grūdo gali išaugti tik kvietys, iš jo negali išaugti piktžolės. Jame nėra noro, jame nėra gyvenimo, kurio dėka išaugtų piktžolės. Ir jeigu mes Jėzuje Kristuje…

63 Neapsigaukite, geriau išanalizuokite tai kaip reikiant. Suprantate? Jeigu jūs vis tvirtinate: “Na, o aš…aš nejaučiu pasmerkimo, kada darau tai, ir aš nejaučiu pasmerkimo, kada darau aną”, − pasaulio darbai! Dabar aš jus truputi užgausiu, paglostysiu prieš plauką. Bet tai tikriausias įrodymas to, kad jūs dar neatėjote pas Kristų, jūs dar negimę iš naujo.

64 “Kas myli pasaulį arba šio pasaulio darbus, tame netgi nėra Dievo meilės”.

65 Taigi, jeigu jūs metėte tai todėl, kad žinote, kad šito negalima daryti, ir jūs metėte tą ir aną, tai ženklas to, kad jūs dar nė trupučio nepajudėjote. Kada visa tai tampa jumyse mirę, ir šito prigimtis pašalinta, tai ten viduje yra kitas Asmuo, o Jis gali duoti tiktai… Šventoji Dvasia, Kuri buvo Kristuje, duoda jumyse Gyvybę, panašią Kristuje. Visai ne dėl jūsų darbų, o dėl Jo. Jis padarė šitą pasirinkimą prieš pasaulio sutvėrimą.

66 Kažkas pasakė: “Na, o aš žinau, kad aš išgelbėtas, nes aš mečiau rūkyti”.

67 Ne todėl aš tapau išgelbėtu, ne todėl tu tapai išgelbėtu. Tu tapai išgelbėtas, todėl, kad Dievas išrinko tave išgelbėjimui dar prieš pasaulio sutvėrimą. Toks biblijinis mokymas. Amen! Čia tai jūs matote, mes pradedame pažinti, kad tai ne iš mūsų, o iš Jo. Suprantate? Jis išrinko mus.

68 Abromas negalėjo pasakyti: “Na štai, garbė Dievui, aš atėjau nuo Babelės bokšto. Aleliuja! Todėl aš tapau išgelbėtu”. Tada Jis išgelbėtų krūvą žmonių, padariusių tai, jeigu dėl šitos priežasties. Suprantate, Jis taip nepadarė.

69 Abromą Jis išrinko. Ir buvo padėta pati pradžia mūsų išgelbėjimo, duota žmonėms, kai Jis pašaukė jį ir išrinko jį, ir iš anksto paskyrė jį, ir davė jam pažadą, ir sudarė sandorą su Abromu ir jo sėkla amžiams. Taigi, mes čia galėtume paimti ir perskaityti visą skyrių apie tai, bet mes neturime laiko.
14 IŠTARTAS ŽODIS

Štai, Dievas pašaukė… Žiūrėkite, kada Jis čia pašaukė Abromą, Jis pašaukė jį pagal išsirinkimą. Ne todėl, kad jis buvo toks, o todėl, kad Dievas buvo toks. Ir Jis pašaukė jį iš jo tautos ir palaimino jį, ir pasakė jam, kad “Aš išgelbėsiu tave”. Ir čia toliau Jis sako: “Ir tu ateisi pas Mane visai senyvo amžiaus”. Jis dar nespėjo nieko tokio užsitarnauti, o Dievas jau išsirinko jį, pasakė jam: “Ir ne tiktai tave, bet ir tavo sėklą po tavęs”. Tai bent! Pastebėkite.

Sugrįžo jis…

Devin-…8-ta eilutė. Ne, perskaitysime kiek toliau kita tema:

Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo
Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš
Charano.

Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą,
kurį jie turėjo…

70 Dabar žiūrėkite, jis tuoj pat padarė tai, ko Dievas pasakė jam nedaryti: jis paėmė Lotą, brolio sūnų, ir Abromas paėmė savo tėvelį. Bet Jis juk nesakė paimti tėvelį, tačiau, jis vis tiek paėmė jį. Ir kiekvienas skaitantis Bibliją… Paimkite ir perskaitykite tai rytoj iš Pradžios Knygos, kai jūs turėsite laiko. Atkreipkite dėmesį, kad tai buvo kaip šaukštas deguto medaus bačkoje, kol šitas senelis nemirė. Jis visą kelią buvo susitrenkimo akmeniu, ir Lotas irgi. Dievas pašaukė Abromą, o ne Lotą. Jis pašaukė Abromą, o ne jo tėtušį.

71 Na, jūs pasakysite: “O kaip su Sarąja?” Vyras ir jo žmona yra viena. Suprantate? “jie vienas kūnas”, − taip Biblijoje sakoma. Štai.

72 Bet Jis pašaukė Abromą ir paprašė jį, ir liepė jam atsiskirti nuo visko, ką jie turėjo, ir eiti į svetimą žemę.

73 Pažiūrėkite, atskyrimas! Eik į svetimą žemę, apie kurią tu nieko nežinai (tai ir yra krikščionybė), atsiskirti nuo pasaulio dalykų, nes Dievas pašaukė tave; keliauti į kitą žemę, kad gyventum tarp žmonių, apie kuriuos tu nieko nežinai, būti piligrimu. Amen. Kai aš apie tai galvoju, aš vos susilaikau. Piligrimas! Keliautojas!

74 Pagyvenęs Jokūbas prieš mirtį stojo prieš faraoną, jis pasakė: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų”. Amen. Kuo jis buvo? Jis pagaliau atsibudo. Šitas draugužis pragyveno visai nesaldų gyvenimą. Jis žinojo, kad čia jis tik keliauninkas. Taigi, pastebėkite.

75 Mes prieiname prie 8-tos eilutės, ir Dievas čia pažada Abromui,
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 15

kad Jis išgelbės jį ir jo sėklą po jo. Taigi, Jis sudarė sandorą be jokių sąlygų. Jis sudarė jį ne visai tik todėl, kad tai buvo…kad tai buvo Abromas. Jis nepasakė: “Vadinasi taip, Abromai, jeigu tiktai darysi tai, jeigu tiktai darysi aną…” Jis pasakė: “Abromai, Aš jau viską padariau. Tau nieko nebeliko daryti. Aš padariau viską Pats!” Amen. Tai bent, tik pagalvok! Dievas padarė viską Pats, be kažkokių sąlygų. Dievo sandora besąlygiška!

76 Jūs pasakysite: “Žinai, broli, aš daugiau nevalgau mėsos ir šito aš nedarau, aš…” Brolyti mano, tai juk tai visai ne prie ko. Reikalas ne tame, valgai tu mėsą ar nevalgai mėsos, ar laikaisi šabato dienų ar jaunačio, ir ar vaikštai sekmadieninę mokyklą sekmadieniais, ar dar kažką. Tu išgelbėtas besąlygiškai!

77 Tuomet tu pasakysi: “Broli Branhamai, vadinasi, jeigu aš išgelbėtas, garbė Dievui, aš galiu daryti viską, ką noriu?” − Taip. O jeigu tu išgelbėtas, broli, tu nenori nieko pasaulietiško, ir tu visa širdimi žiūri į tai, tu be šito negali. Bet kol dar yra potraukis, tu pats žinai: kažkas dar ne taip.

78 Taigi, išrinkimas, Dievas pašaukė Abromą, pasakė jam, kad Jis išgelbės jį besąlygiškai.

79 Dabar pereisime čia, toks pažadas buvo duotas kiek vėliau. Aš noriu, kad jūs dabar atsiverstumėte su manimi tik minutėlei Pradžios Knygos 15:7, ir iš čia truputi perskaitykime. Gerai.

Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos
miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.

Abromas tarė: “ Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją
paveldėsiu?”

80 Taigi, Abromas po išėjimo iš Chaldėjo žemės, iš žemės…iš Ūro Chaldėjo miesto, iš Šinaro žemės, atsiskyrė, išėjo. Tik pažiūrėkite, lygiai kaip šiose dienose krikščionys − iki šiol keliauja. Žiūrėkite:

Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką,
trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.

81 Taigi, aš noriu, kad rytoj jūs paimtumėte ir perskaitytumėte tai (jeigu jūs jau pasižymite) ir toliau. Aš pacituosiu, kad sutaupytume laiką, nes aš nenoriu jūsų labai ilgai užlaikyti. Aš noriu, kad jūs ateitumėte ir rytoj vakare, kad mes galėtume išnagrinėti tai konkrečiai. Šiandien mes tiktai dedame gruntą, tik pagrindą. Suprantate?

82 Ir taip, jis paėmė juos: karvę, ožką ir aviną, ir du…balandį ir karvelį;
16 IŠTARTAS ŽODIS

Karvę ir aviną jis padalino pusiau ir taip toliau, ir padėjo juos, padėjo ten karvelį, ir be… (suprantate?) …nepadalinęs jo. Ir jis baidė nuo jų paukščius iki saulės nusileidimo. Ir Dievas nužengė ant Abromo, kad sutvirtintų šitą sandorą, atėjo, pasakė: “Abromai, dabar Aš parodysiu tau, ką Aš ruošiuosi padaryti”. Ir Jis…

83 Ir jūs žinote, dauguma iš jūsų buvo čia bažnyčioje, daug metų atgal aš pravedžiau pamoką ta pačia tema. [Sesuo susirinkime sako: “Dar 1949 metais”.−Red.] Taip, tikrai. Dar 1949 metais aš mokiau apie tai. Na štai, pas ją netgi Biblijoje tai pažymėta.

84 Žiūrėkite. Paskui Jis nužengė ir parodė Abromui, ką Jis ruošiasi daryti. Pirma, Jis užmigdė Abromą: “Tu, Abromai, tu čia iš viso ne prie ko”.

85 Dabar kreipiuosi į tuos, kurie bando patys save išgelbėti. Kiek aš supratau, bažnyčioje, maldykloje, paklausę šį mokymą, dauguma žmonių išėjo iš maldyklos, nuėjo į kultus ir taip toliau, tikėdami visokiems niekams, nustojo…kai kurie iš jų nustojo valgyti mėsą, o kai kurie iš jų pradėjo laikytis šabatų ir jaunačių, ir aš ne…tikriausiai ir aukojo aukas ir visa kita po to, kai iš tikrųjų atsisakė priimti Dievo Žodį. Tai kalbama apie tai, kas buvo ten viduje. Paulius pasakė: “Jie išėjo, nes buvo ne mūsų”. Suprantate? Taip ir yra. Suprantate? Taip. Šventoji Dvasia laikysis už Dievo Žodžio. O melagingumas viso kito bus įrodyta dideliame išbandyme.

86 Taigi, Jis pasakė: “Abromai…” Jis užmigdė jį, pasakė: “Aš parodysiu tau, kaip Aš tai padarysiu, kaip Aš išpildysiu Savo sandorą”. Ir jis paėmė tuos gyvūnus… O dabar žiūrėkite, kai Abromas užmigo (tai reiškia, kad mirtis turi pasiekti kiekvieną tvarinį), paskui prieš jį atsirado deganti krosnis. O deganti krosnis simbolizavo pragarą, kad kiekvienas nusidėjėlis nusipelno pragaro. O paskui už jo, šalia aukos, atneštos ant kalno, praėjo maža, balta Šviesa, Jis praėjo viduriu tarp visų tų aukos gabalų. Sandora!

87 Atkreipkite dėmesį, žmonės prisiekia įvairiais būdais. Labai dažnai… Mes šiandien, kaip mes prisiekiame? − Sakome: “Sutarta, duok penkis”. Tai sutartis. Toks mūsų susitarimas, tiesa? Senais laikais sudarydavo… Kinijoje, žinote, kaip jie sudarydavo sutartį? Jie meta vienas į kitą druską. Toks susitarimas Kinijoje. Suprantate? Ir sutartį sudaro įvairiai, įvairūs tautų papročiai.

88 Bet Rytuose buvo paprotys papjauti gyvūną ir atsistoti tarp šito gyvūno gabalų, o paskui užrašyti. Čia jūs tai rasite, Kunigų Knygoje, ir čia jie užrašo savo susitarimą. Ir šitas susitarimas perplėšiamas per puse virš šito mirusio gyvūno. Ir virš šito mirusio gyvūno jie prisiekia apie tai, kad jeigu jie sulaužys šitą susitarimą, tebus su jų kūnais kaip su šituo mirusiu gyvūnu.
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 17

Ir jie vienas kitam duoda po vieną dalį. Ir paskui jie išsiskirsto. O kada susieina, šios dvi dalys turi susijungti, būtent tie patys gabalėliai. Koks grožis!

89 Dievas sudaro sandorą, parodo, iš anksto parodo, kad “Aš prisiekiau tai padaryti, tavo Sėkloje Aš palaiminsiu visas pasaulio tautas”. Perskaitykite patys.

− Aš palaiminsiu pagonis, Aš palaiminsiu juodaodžius, geltonodžius, baltuosius. Aš kiekvieną palaiminsiu per tavo Sėklą, nes iš tavęs kils karaliai ir kunigaikščiai.

− Kaipgi Tu padarysi tai, Viešpatie?

− Aš parodysiu tau kaip.

90 Ir Jis ant kalno parodė jam, ką simbolizavo šie gabalai. Ir bet kuris nagrinėjantis Bibliją čia žino, kad kiekvienas iš jų buvo švarus gyvulys, simbolizavęs auką Jėzų Kristų. Jis ir buvo Avinu. Jis ir buvo Veršis, iš kurio buvo daromas apvalymo vanduo, kai reikėjo pereiti per atskyrimo vandenis. Dabar mes apvalomi vandens apiplovimu dėka Žodžio, atskiriančio nuo nuodėmės, per Žodį, per tikėjimą. O balandis ir karvelis − tai buvo dieviškasis išgydymas. Visa tai Kristuje! Amen.

91 Ten Dievas parodė Abromui, ką Jis ruošiasi padaryti, kad per Izaoko Sėklą Jis pagimdys Savo viengimį Sūnų, Kristų, ir nužudys Jį tarp dangaus ir žemės, kai saulė nusileis, o žemėje bus tamsa, ir ten Jis suplėšė Jį į gabalus. Dievas išplėšė iš Jo sielą Jo, ir Jis sudarė sandorą su žemės giminėmis. Kada šis brangus, nepriekaištingas Visagalio Dievo Kraujas tekėjo iš Emanuelio venų, Jis išplėšė iš Jo sielą. Jis pasakė: “Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Tu palikai Mane?” Visas Jo veidas pasityčiojančiai apspjaudytas, žiauraus pasityčiojimo vainikas užmautas ant Jo kaktos, Jį prikalė romėnai vinimis, Jo nugara tiek sudraskyta, kad matėsi Jo šonkauliai, kabojo ant kryžiaus, šaukė, mirdamas nusidėjėlio mirtimi, šio pasaulio nuodėmė buvo ant Jo. Ir ten Dievas suplėšė Jį, išplėšė iš Jo sielą Jo, kada Jis pasakė: “Į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią”, − ir nulenkė galvą. Ir žemė sudrebėjo ir skeldėjo akmenys. Štai Jis, štai tai Dievo sandora! Štai Jo išpildymas.

Tamsoje tarp drebančių uolų,
Gelbėtojas atidavė Savo gyvybę.
Uždangos nėra, atsivėrė kelias
Amžinų dienų šalin, kur džiaugsmas laukia.

Ten, ant kryžiaus, mirė Jis,
Už mane Savo Kraują liejo.
18 IŠTARTAS ŽODIS

92 Paskui Jis perplėšė Savojo Sūnaus sielą, atskyrė sandorą ir metė kūną į žemę. Jis išgulėjo ten tris dienas ir tris naktis. Jis prisikėlė! “Nes Tu nepaliksi Mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo”. O Jo siela buvo Jo Dvasia, Kuri nusileido į pragarą. Ir Jis, tai yra Dievas, pasilenkė ir pakėlė Jo kūną ir davė Jam gyvybę, ir paėmė Jėzaus kūną ir pasodino Savo dešinėje Šlovėje, o Šventąją Dvasią pasiuntė kaip sandorą.

93 Štai taip. Nepraleiskite šito, broli. Be Šventosios Dvasios krikšto tu pražuvęs. Tai vienintelis… Tau neteks pergyventi apie tai, pateksi tu į Dangų ar ne. Jeigu čia viduje nėra nieko antgamtiško, durys negalės atsidaryti, gali vaikščioti ten ir į jas nors galva daužyti. Bet jeigu Dievo Dvasia viduje, tai Dievo Dvasia viduje nuims duris nuo vyrių. Čia viduje turi būti tai, kas atidarys jas Ten. Tiesa. Tad jūs jau dabar teisiami pagal tai, ką būtent jūs galvojate apie Jėzų Kristų.

94 Ir taip, štai Jis: suplėšytas, sudaužytas, suplėšytas į gabalus. Jo siela grįžo pas Dievą. Dievas palaimino Jį. O vėliau Jo siela sugrįžo Šventosios Dvasios krikšto pavidalu, Kuri įeina į kiekvieną tikintįjį, kad pašventintų, apvalytų protą, apvalytų širdį ir palikti viduje dalį Šventosios Dvasios, vieną − šitam, vieną − anam. O kai Šventoji Dvasia bus išdalinta, ta pati Šventoji Dvasia, Kuri ištraukė Jėzaus kūną iš kapo, Ji gi ir pakels aukštyn. Ir šita sandora turi susijungti, kadangi Jis suplėšė tada ir atidavė kūną, sugrįžo pas Dievą, o Dvasia sugrįžo į žemę. Vadinasi, jūsų Dvasia turi būti tokia pat Dvasia, kitaip nesusieis. Amen. Tiksliai. Ne todėl, kad tu save tokiu padarei, bet todėl, kad kažkas, Dievo meilė prasiskverbė į tavo sielą ir išrovė visus žemiškus stabus iš eilės! Štai kaip.

95 Ir kažkas dūsauja ir šaukia į Dievą − tai jūsų siela čia viduje šaukiasi Dangiško Tėvo. Štai taip. Dėl šito pas jus yra tikėjimas, ir jūs tampate Abromo sėkla. Jūs tikite į Dievo pažadą, kaip tikėjo Abromas. Nors jis ir užsilaiko, bet jūs vis tiek juo tikite. Ištikimi! Abromas nesuabejojo Dievo pažadu netikėjimu, bet buvo tvirtas, atiduodamas garbę Dievui.

96 O jūs netgi išgelbėtais negalite išsilaikyti nuo vieno prabudimo iki kito. Ir dargi vadinate save Abromo sėkla?! Geriau pradžioje susimastykite apie kai ką. Nuspręskite teisingai. Griežtai laikykitės Žodžio.

97 Abromas nesuabejojo Dievo pažado netikėjimu. Kada Jis pasakė jam, kad duos jam sūnų, jis dvidešimt penkis metus išlaukė, visą laiką darydamasis vis stipresnis. Jis augo malonėje ir Viešpaties pažinime. Amen.

98 Atrodo nesiruošiau įsipamokslauti, bet Ji pati manyje įsipamokslavo. Gerai.

99 Dievas pašaukia, išsirenka. Tad geriau priimkite tai kaip yra − yra žmonės,
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 19

kurie niekada nebus išgelbėti. Yra žmonės, kurie niekada nebus išgelbėti, ką jie bedarytų. Ir jūs tai žinote. Yra žmonės, iš anksto skirti tam, kad būtų pražuvusiais. Yra žmonės, iš anksto skirti tam, kad būtų išgelbėtais. Visi, iš anksto skirti išgelbėjimui, bus išgelbėti, nežiūrint į nieką.

100 Tai…tai nelabai gerai įsisavina. Chm. Man pasirodė, kad jūs šito nesupratote. Nagi atverskime… Tuomet suraskime tai, pažiūrėkime, ką sako Dievas. Atverskime, pirmiausia pažvelkime į Naują Testamentą. Nagi, Laiškas Romiečiams 9, greitai, ir mes pamatysime, taip yra ar ne. Pažiūrėsime, ar nepasakė Dievas, kad vieni bus pražuvusiais, o kiti išsigelbės. Jūs mylite Dievo Žodį? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Ką gi, tuomet pažiūrėkime, kas jame sakoma. Dabar klausykite atidžiai. Neskubėkite, nereikia skubėti. Dabar sekite, Romiečiams 9, kalba Paulius, Naujasis Testamentas. Galiu parodyti jums daug vietų Senajame Testamente.

101 O tie, kurie užsirašo, užsirašykite taip pat Judo Laiškas 4, kol užsirašote:

Žmonės, kurie jau seniai iš anksto skirti tokiam pasmerkimui
…žmonės…iškreipia mūsų Dievo malonę į palaidumą, elgdamiesi
pagal pasaulio geidulius.

Dar pas Timotiejų, kur sakoma:

Kaip Janas ir Jambras priešinosi Mozei ir Aronui, taip ir jie
priešinasi tiesai. Tai žmonės sugedusio proto…

Dievas pasakė, kad jie bus, ir tokie yra!

102 Pažiūrėkite į šitą apsimetinėjimą. Nueikite, pereikite per sekmininkų, metodistų, baptistų, šventumo šalininkų bažnyčias, kur tiktai norite − jūs pamatysite, kad žmonės tiktai mėgdžioja tam, žmonės tik apsimetinėja, kad jie tokie. “Taip, garbė Dievui, aleliuja!”

103 Viena moteris neseniai pasakė: “Pas mane dešimt vaikų, bet, šlovė Dievui, Viešpats pašaukė mane pamokslauti Evangeliją. Aleliuja! Viso, aš einu”. Nieko panašaus Jis nedarė. Jis niekada nedarė ir niekada nedarys, nes Jis pasakė, kad nedarys taip. Štai, bet, oi-oi-oi, jai taip užsinorėjo. Taip, taip. Dievas davė jai auklėjimui dešimt vaikų − štai kas jai priklauso daryti. Gerai. Bet reikalas tame, kad jie per daug įsijautė.

104 Juk tokie kalba: “Man nereikia, kad mane kas nors mokytų. Šlovė Dievui, aš gi turiu Šventąją Dvasią”. Vadinasi, Šventoji Dvasia apsiriko, kada Ji pasakė, kad paskyrė kai kuriuos bažnyčioje mokytojais.
20 IŠTARTAS ŽODIS

Dievas pastatė juos bažnyčioje būti mokytojais. Štai ir visa kalba. Kam tada Ji pastatė joje mokytojus, jeigu mokys tiktai Šventoji Dvasia? Matote? Gerai. Suprantate?

105 Žmonėms reikia savo smegenis praplauti, o ne tik vandenyje krikštytis. Taip, taip. Gerai. Prašau atleisti už tokį griežtą pasisakymą, bet aš…aš noriu, kad tai iš tikrųjų pasiektų. Mes juk norime prabudimo, vadinasi, mano broli, reikia viską išjudinti. O dėl šito reikia šėtonui įspirti. Nesiginčyk su juo, užimk savo teritoriją ir stovėk ten. Teko kovoti su juo visame pasaulyje, ir bet kuris kitas krikščionis, kuris kada nors stovėjo už Dievą, turi su juo kovoti. Bet jeigu tu žinai, ant ko stovi, ir žinai, kur Tiesa, kad tai TAIP SAKO VIEŠPATS, tuomet yra ant ko stovėti.

106 Jūs pasakysite: “Na, šlovė Dievui, aš tapau išgelbėtu, nes aš nustojau gerti. Garbė Dievui, man per nugarą šiurpuliai perbėgo. Stiprus vėjo gūsis papūtė man į veidą. Tu tiki, kad taip buvo, broli Branhamai?” Žinoma. Bet man, visų pirma įdomu, iš kur šitas stiprus vėjo gūsis papūtė. Suprantate? Tiesa. Tiksliai. Šiurpuliai šiurpuliais, bet aš netapau išgelbėtu dėl to, kad man perbėgo šiurpuliai, ir ne dėl to, kad pajaučiau stiprų vėjo gūsį. “Broli, tu ką? Netiki tuo?” Ne, tikiu. Bet minutėlę, nagi truputi čia paaiškinsiu. Pas šėtoną yra klastotės.

107 Aš išgelbėtas todėl, kad aš išpildžiau Dievo reikalavimus. Jis pašaukė mane, ir aš žinojau, kad Jis pašaukė mane. Aš priėmiau Jį pagal Jo Žodį, todėl aš galiu pasakyti šėtonui: “TAIP SAKO VIEŠPATS!”

108 Kai Jėzus buvo čia žemėje, Jis buvo Dievu, Jis buvo Emanueliu. Dievas buvo Kristuje, taikydamas su Savimi pasaulį. Susitikdamas su šėtonu Jis niekada nenaudojo nė vieno iš Savo didžių dovanų, Jis sakė: “Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne vien duona’. Parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’.” Ir Jis nugalėjo priešą. Šitaip, žinokite Raštus. Šėtonas Juos irgi žino, bet jūs turite teisingai mokyti Dievo Žodį. Suprantate?

109 Atkreipkite dėmesį, paklausysime, ką sako Paulius. Kas iš jūsų priims Pauliaus mokymą? Jis juk pasakė: “Jeigu Angelas mokys ką nors kitą, tebūna jis prakeiktas”.

Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė
Šventojoje Dvasioje…

110 Paklausykite, kaip Paulius patvirtina apie save (matote?), išdėsto taip, kad jūs žinotumėte visu šimtu procentu:

Kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 21

Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus
vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną…

111 Jūs girdėjote tokią šneką: “O-o, visi žydai − tai Dievo išrinkta tauta”. Tai ne taip. Tai ne taip. Žydai nėra Dievo išrinkta tauta. Suprantate? Ne. Dabar paklausykite, pažiūrėkite, ar nesakė Paulius tą patį (suprantate?), o juk jis buvo žydu. Matote, Abraomas turėjo vienuolika sūnų. Jūs tai žinote, tiesa? Ir visi jie buvo Abraomo sėkla. Jie visi buvo Abraomo sėkla, bet “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”. Ne likusiuose, ne Izmaelyje ir ne likusiuose devyniuose sūnuose nuo kitos, trečios jo žmonos. Ne. Būtent iš Izaoko buvo pašaukti palikuonys. Palūkėkite, mano manymu, tai šitame skyriuje:

Kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą,
tarnavimą Dievui ir pažadus.

112 Ir taip, čia jis kalba apie Izraelį. Dabar žiūrėkite, ką jis sako:

Iš jų – tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems
viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio,
priklauso Izraeliui.

113 Tiesa? Reiškia, jie ne visi Izraelis (tai yra, šie žydai), ne visi jie jais yra. Žiūrėkite.

Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai…

114 Tai dar nereiškia, kad jie izraelitai. Dabar žiūrėkite. “Broli Branhamai, kokį pirmavaizdį tu rodai?” Aš parodau Bažnyčios pirmavaizdį. Ne visi tie, kurie išpažįsta Kristų, yra krikščionys. Ne visi iš Abraomo sėklos buvo…buvo…turėjo pažadus, o būtent išrinktieji, būtent pažadas. O šitas pažadas buvo ištartas Abromui. Ir Dievo išrinktieji buvo paskirti prieš pasaulio sutvėrimą. Suprantate? Atkreipkite dėmesį.

Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš
Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.

115 Ne likusiuose žyduose, bet Izaoke. Per Izaoką gimė Kristus. Tai buvo Abraomo Sėkla − Kristus. Ir be to Abraomo Sėkla visų pirma buvo ne per lytinį aktą, o Dievas pripažino būtent jo tikėjimą. Ir būtent per tikėjimą, kuris mumyse − per tikėjimą į mirtį, palaidojimą ir Kristaus prisikėlimą − mums duodama Abraomo Sėkla.
22 IŠTARTAS ŽODIS

116 Ir Abromas buvo apipjaustytas − kaip pažado antspaudas jo tikėjimui. Taigi, jis negavo jo tuo momentu, kai jis buvo apipjaustytas; jis gavo pažadą dar prieš tai, kai jis buvo apipjaustytas.

117 Teisingai, seniūne? [Brolis Nevillas atsako: “Amen”−Red.] Kur brolis…kitas pamokslininkas? Aš mačiau, kad jis sėdėjo… Tikriausiai jis įrašinėje ten, gale. Broli… Taip. Gerai.

118 Jis gavo pažadą dar prieš tai, kai jis buvo apipjaustytas. Laiškas Romiečiams 4 jums apie tai pasakys. Jis gavo pažadą dar prieš tai, kai jis buvo apipjaustytas. Po to jam buvo duotas apipjaustymas kaip antspaudas jo paklusnumo tikėjimui. Taigi, kai mes kalbame… Štai kodėl Bili Greimas, Čarlzas Fuleris ir Bilingzas, ir visi likusieji, štai kodėl jie taip kalba, šie broliai baptistai. Aš daugumai iš jų taip aiškinau, Rufui Mauzliui ir daugumai kitų. Aš pasakiau…

119 Jis pasakė: “Pas mus atsirado dvidešimt tūkstančių naujai įtikėjusių, o po dviejų savaičių ir dvidešimties nerado”.

Aš pasakiau: “Jie juk nebuvo atversti”.

“Kaip tai? − pasakė jis. − Bet jie juk priėmė Kristų kaip savo Gelbėtoją”.

120 Aš pasakiau: “Vis tiek jie neatsivertę”. Tiksliai. Tu tampi atsivertusiu tiktai… Atsiversti reiškia “būti pasikeitusiu”. Ir pažiūrėkite, Paulius…

121 Petras jau seniai tikėjo Viešpačiu, seniai buvo krikštytas, seniai gavo jėgą gydyti ligonius, išvarinėti demonus, prikelti mirusius. O Jėzus pasakė jam tą naktį prieš nukryžiavimą: “Po to kai atsiversi, sustiprink savo brolius”. Tiesa? Buvo jau ir išgelbėtas, ir pašventintas, o dar nebuvo atsivertęs. Tai Raštas.

“Oi, o argi jis buvo pašventintas?” Taip.

122 Evangelijoje pagal Joną 17:17: “Pašventink juos, Tėve, Tiesa”. Jūs galvojate, Jis dėtų Dvasią į netinkamą indą? O jie vaikščiojo ir išvarinėjo demonus, grįžo džiaugdamiesi. Šaunuoliai, metodistai. Jie grįžo džiaugdamiesi, šlovindami Dievą, ir sakė: “O-o, ir demonai paklūsta mums!”

123 Stop, minutėlę! Evangelijoje pagal Matą 10, ir Jis pasakė: “Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”. Argi ne taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.]

124 Dabar jūs čia minutėlei pritilsite: o Judas tai buvo su jais. Argi ne taip?
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 23

Judas buvo lygiai toks pat, kuriam buvo mielas savo kampelis. Jis irgi džiūgavo ir džiaugėsi. Ir jis nuolatos sekė paskui Bažnyčią net iki Sekminių. Bet kada priėjo prie Sekminių, kad gautų Šventosios Dvasios krikštą, jis atsisakė jo ir išdavė Jėzų. Ir tai buvo antikristas. Ir šita dvasia šiandien prasiskverbia kaip niekur nieko, ir mokys išteisinimo tikėjimu, ir viso kito, ir prieis net iki pačio Šventosios Dvasios krikšto, ir tuomet parodys savo tikrą veidą. Tiksliai.

125 Ir pažiūrėkite į dešimt mergaičių, kurios išėjo. Penkios… Visos jos mergelės. Penkios iš jų buvo paikos, penkios turėjo aliejų savo žibintuose. Kas yra aliejus? − Šventoji Dvasia. Suprantate? Tiesa. Jos visos buvo mergelės, gyveno padorų, tvarkingą gyvenimo būdą.

126 Jūs pasakysite: “Na, broli, aš gi nevaikštau į šokius, aš nevaikštau į kiną”. Tai tiktai moralinė pusė, jeigu tiktai neįvyko antgamtiško. Ne dėl to, kad tu šukavai; ne dėl to, kad tu kalbėjai kalbomis; ne dėl to, kad tu šokai ir šokinėjai; ne dėl to, kad tu padarei kažką; bet kažkas antgamtiško įvyko štai čia viduje, kas pakeitė tave ir užantspaudavo tave meile Dieve. Tu užinkarintas. Tiesa.

127 “Tu ką, netiki?” Aš ne prieš šauksmą, aš visu tuo tikiu, bet tai nieko neišsprendžia.

128 Metodistai galvojo, kad, kai jie šukavo, jie Ją gavo, bet pasirodė, kad jie klydo. Daugelis iš jų šukavo, ir negavo Jos. Pasirodė sekmininkai, jie prakalbo kalbomis, pasakė: “Mes gavome”, − bet pasirodė, kad jie klydo. Daugelis iš jų kalbėjo kalbomis, o taip nieko ir negavo. “Netgi, jeigu aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, tame man nėra jokios naudos”. Jis Jos negavo. Taip. Štai kodėl visas pasaulis tame apsigavo ir daro ne tai, kas reikia. Tai nieko neišsprendžia. Ne kažkoks kūniškas pasireiškimas arba emocijos, bet kažkas įvykę štai čia viduje, iš pagrindų pakeitę tavo mąstymą, iš pagrindų pakeitę tavo charakterį. Tu tapai atsivertusiu; netgi ne tu, o Kristus įėjo į tave ir perkeitė tave. Tavo senojo žmogaus charakteris miręs, ir tu gimęs iš naujo, ir tu naujas žmogus. Žiūrėkite. Amen.

129 Klausykite, aš ką, jau užsivėlinau, taip? Broliai paskutinėse eilėse, sušaukite man kiek vėliau, jeigu aš užtęsiu. Man po minutės reikės paliesti Izraelio sūnus, bet aš noriu jums parodyti, kad padaryti visa tai − Dievo darbas. Jūs dar mane mylite? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Gerai. Tuomet toliau melskitės už mane. Gerai. Bet jūs tada duokite man truputi ataušti. Taip, minutėlę.

Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš
Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.

Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai
pagal pažadą laikomi palikuonimis.
24 IŠTARTAS ŽODIS

130 “Pažado vaikai”. Kas pažadėta? Koks pažadas? − Kurį Dievas davė prieš pasaulio sutvėrimą. Jis pasakė jiems: “Štai ji, − sėklą!” Ne dėl to, kad tu metei daryti tą ir metei daryti aną, ir nustojai meluoti, nustojai vogti. Tai tiesiog dori darbai, doras pilietis irgi taip elgsis. Tu dar negali vadinti save krikščioniu, kol neįvyks kažkas viduje, kol negimsi iš naujo dėl to, kad kažkas įvyko čia viduje. Atkreipkite dėmesį.

O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų”.

Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno du sūnus
(dabar paklausykite), mūsų tėvo Izaoko.

131 Užsidėkite savo apsiaustą, paruoškite savo šalmą. Tai padarys jumyse permainą:

Dar jos dvyniams negimus (čia apie Ezavą ir Jokūbą) ir jiems dar
nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal
pasirinkimą…

132 [Brolis Branhamas daro pauzę−Red.] Aš ilgiau prie šito užsilaikau, kad jums pasidarytų suprantama. Pabuskite nors truputėliui. “Ezavas ir Jokūbas, kada ne tas, nei kitas dar negimė, kada dar jie neatskyrė gero nuo blogo…”

…(kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą ne dėl darbų, bet
Šaukiančiojo valia)…

133 Fu! O aš galvojau, kad jūs išsigelbėjote todėl, kad nustojote valgyti mėsą?! Jūs čia visai nieko dėti! Jeigu jūs išgelbėti, tai Dievas pašaukė jus prieš pasaulio sutvėrimą ir išgelbėjo jus. Teisingai? Dabar žiūrėkite.

…Kaip ir pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”,

Kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”.

134 Dar nė vienas iš jų negimė, o Dievas jau pasakė: “Vieną Aš myliu, o kito nekenčiu”. Tai Dievo Žodis ar ne? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Aš neatsakau už Jį, tik už tai, kad Jį pamokslauti.

135 Ir taip, išrinkimui tavo darbai neturi nieko bendro, tai tas, ką padarė Dievas. Dievas padarė tai Kristuje dėl jūsų prieš pasaulio sutvėrimą. “Visus, kuriuos Man davė Tėvas, ateis pas Mane”. Aleliuja! Tai bent! Prašau atleisti. Aš ne sujaudintas, aš tiesiog laimingas. “Visus, kuriuos Man davė Tėvas, ateis pas Mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk.
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 25

Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują vertai, gavęs Dvasią, turi amžinąjį Gyvenimą. Ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”.

136 Ko jūs bijote? Dievas pažadėjo ir nepastatė sąlygų. Tai Dievo meilė skamba tavo širdyje, ir tu žinai, kad tu perėjai iš mirties į Gyvenimą, tu myli visus, ir visas pasaulis dėl tavęs pasikeitė, ir ji ten įinkarinta, ir niekas tavęs nepajudins − tiesiog būk laimingas ir eik sau toliau. Garbė Dievui! Tegu niekas neverčia tavęs gręžiotis. Taip, tu gali nutolti ir atšalti, ir tave truputi supurtys, bet ši Dievo Sėkla pasiliks nepakitusi. Biblijoje sakoma: “Net jeigu mes netikime, Jis negali taip. Jis saugus, Jis pasilieka ištikimas”. Dabar žiūrėkite. Nagi perskaitykime:

Ką gi tada… Ką gi pasakysime? ( Paklausykite, ką sako Paulius.)
Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu! (Gal Dievas neteisingas?)

Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir
būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”.

Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta…

137 Aha, jūs pasakysite: “Garbė Dievui, aleliuja, prieš mirtį dar spėsiu tapti išgelbėtu”. Suspėsi? Dievas ryšium su šituo nori kai ką pasakyti:

…ne nuo to, kuris trokšta (ne nuo jo) ar kuris bėga (žiūrėkite), bet
nuo gailestingojo Dievo.

138 Ne nuo to, kuris stengiasi ir ne nuo to, kuris nori, bet nuo Dievo, Kuris pasigaili. Tai nuo Dievo, Kuris išsirenka. Dievas daro ką nori.

139 Dabar atkreipkite dėmesį, pasistūmėsime kiek toliau. Pas mane čia pažymėta raudonomis raidėmis, visko tiek prirašyta, kad praktiškai nieko nesimato. Tai…tai dėl to, kad aš skaičiau tai tiek daug kartų:

Nes…

Aš nežinau, kas čia parašyta. Tai… Čia juk nusitrynė. Aš matau, kad čia kažkas yra, aš čia raudonu rašalu apvedžiau viską:

…Raštas…

Rytoj vakare paimsiu kitą Bibliją.

…Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą
tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”.
26 IŠTARTAS ŽODIS

140 Dievas pastatė faraoną ir sukietino jo širdį dėl to paties tikslo. Dievas pastatė Judą Iskarijotą, jis čia gimė pražūties sūnumi. Teisingai? Dievas pasakė Ezavui ir Jokūbui dar prieš jiems gimstant, viską papasakojo jų motinai apie tai, kaip visa vyks: vieno Jis nekentė, o kitą Jis pamilo. Juk taip? Tad viską visame daro būtent Dievas, o tu čia išviso nieko dėtas. Ir jeigu Dievas pašaukė tave, Dievo meilė skamba tavo širdyje. Ir visus tuos, kuriuos Jis pašaukė, ateis pas Jį, ir niekas iš jų nepražus. Dievas pažadėjo, Jis pasakė: “Niekas iš jų nepražus. Visus, kuriuos davė Man Tėvas, ateis pas Mane. Ir niekas iš jų nepražuvo išskyrus Judą Iskarijotą, kad išsipildytų Raštas. Ir Aš prikelsiu juos paskutiniąją dieną”.

141 Taigi, jūs…jūs neseniai sakėte, kad jūs krikščionys. Dėl ko jūs tapote krikščioniu? − Dėl to, kad Dievas pašaukė jus nuo pasaulio sutvėrimo būti krikščioniu, ir jūs tapote krikščioniu. Tuomet jūs išsigelbėjote, prisipildėte Šventąja Dvasia, turite amžiną Gyvenimą. Kam Jis davė jums Šventąją Dvasią? − Kaip Antspaudą jūsų tikėjimo. Juk pradžioje pas jus atsirado tikėjimas.

142 Ir taip, jeigu jūs paklausite: “Bet tu ką tik kalbėjai apie Billį Greimą ir kitus, kad jie šaukia: ‘Na ką, kas iš jūsų nori priimti Kristų kaip savo Gelbėtoją, pakelkite ranką’. O tai normalu?” − žinoma, normalu. Tai gerai, bet tai tik pradžia. Toliau, jeigu tu iš tikrųjų tiki, ir iš tikrųjų priėmei tai į savo širdį, ir teisingai išmokytas, tuomet Šventoji Dvasia ateis kaip apipjaustymas, kurį Jis davė Abraomui po jo tikėjimo, patvirtinimui.

143 Taigi, jūs sakote… Žmonės sako: “Praveskime laukimo susirinkimą. Garbė Dievui, padarykime kaip ankščiau”. Ir sako: “Garbė Dievui, laukime Šventosios Dvasios”. Nieko panašaus.

144 Laukti nereiškia “melstis”. Laukti reiškia “laukti”. Kas iš jūsų žino, kad žodis laukti reiškia “laukti”? Jėzus pasakė: “Laukite ten, Jeruzalės mieste, kol Aš…kol jums nebus duota kas pažadėta”. Aš nežinau, ką jie darė. Tikriausiai jie meldėsi. Nežinau.

145 Bet po šito jiems jau daugiau niekada nebereikėjo laukti. “Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų”. Visu greičiu! Ir kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Juk taip? Matote, jokio laukimo. Šventoji Dvasia iš karto ateidavo ir krikštydavo juos Šventąja Dvasia jų tikėjimo patvirtinimui.

146 Ir Dievas liepė Abraomui apsipjaustyti jo tikėjimo patvirtinimui. Ir kas tai buvo? Kas yra Šventoji Dvasia? Kas nors pasufleruokite man, kam yra Šventoji Dvasia? − Tai ženklas. Teisingai? Kuo buvo apipjaustymas? − Ženklu. Teisingai? Ženklu.
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 27

Dievas davė ženklą to, kad Jis priėmė Abraomą dėl apipjaustymo.

147 Ir kai jūs sakote: “Aš tikiu Dievu, aš tikiu Jėzumi Kristumi”, − tuomet Dievas duoda jums Šventosios Dvasios krikštą, kad paženklintų, kad Jis priėmė jūsų tikėjimą. Aleliuja! Ir tuomet jūs užantspauduoti į Dievo Karalystę; ne iki sekančio prabudimo, bet iki atpirkimo dienos. Laiškas Efeziečiams 4:30: “Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai”. Štai taip.

148 Dabar greitai, dar penkias minutes, žvilgtelėkime į Pradžios Knygą 45. Ir aš čia nusprendžiau išrinkti patį nuostabiausią ir trumpiausią kelią, kad nuvesti šituos Izraelio sūnus tiesiai į tą vietą, kur mes susitiksime su jais vėl rytoj vakare ir toliau vesime juos. Prašau atleisti, kad šiandien vakare aš truputi uždelsiu, bet visų pirma man reikėjo išskleisti šią pradžią.

149 Ir taip, Abromas gavo pažadą. Pasirodė Izaokas. Jūs žinote apie aukas. Aš bandžiau jums išaiškinti, kad iššaukimas, tos bažnyčios išrinkimas dar tais laikais buvo nuo Dievo, lygiai kaip ir šiandien. Jis pašaukė Abromą pagal išsirinkimą, Jis pašaukia Bažnyčią pagal išsirinkimą. Jis davė Abromui pažadą, Abromas patikėjo juo, ir šiandien Jis pašaukia Bažnyčią. Jūs tikite Jėzumi Kristumi? Tuomet, pirma, jūs įtikėjote. O paskui Dievas…pareikalavo apipjaustymo iš Abraomo ir jo vaikų, jo sėklos, kaip ženklas; ir šiandien Jis duoda jums Šventąją Dvasią kaip ženklą.

150 Kas yra šią dieną žmogui Šventoji Dvasia, kai Ji nužengia? − Ji turi apipjaustyti. Argi…argi Steponas nepasakė taip Apaštalų Darbuose 7-me skyriuje? Juk jis pasakė: “ Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai”. Tiesa? O ką daro apipjaustymas? − Apipjausto nereikalingą kūną, pasaulietiškumą. Ji apipjausto tave toliau nuo pasaulio dalykų, meilės pasauliui, meilės kūnui, gyvenimo puikybės. Ji tiesiog apipjausto jus toliau nuo šito. Jūs čia išvis niekuo dėti, ji pati tai atlieka ir duoda meilę Jėzui Kristui neužgesinama ugnimi. “Niekas negali atskirti jus nuo Dievo meilės, kuri Kristuje Jėzuje”. Paulius pasakė: “Pavojai ir išbandymai, ir kalėjimas, ir visa kita, nei dabartis, nei ateitis negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje”.

151 Ir Jis pašaukė jus, apipjaustė jus, patalpino jus Jame ir paskyrė jūsų amžiną būvimo vietą. Jeigu dėl šito krikščionims nesinori šaukti, tai nežinau, kas tada privers juos tai padaryti. Jeigu dėl šito žmogus, kuris Kristuje, neprabus, tai aš nežinau, kas tada apskritai jį pažadins; mano manymu, jis dukart miręs, išrautas su šaknimis. O jūs kaip manote? Gerai.

152 Vadinasi, Jis pašaukė, paskui Jis perdavė Savo Sėklą toliau.
28 IŠTARTAS ŽODIS

Toliau, Jis praėjo per Abraomą, paskui per Izaoką, o paskui per Jokūbą, o paskui nuo Jokūbo per Juozapą. Dabar žiūrėkite, turėtume mes laiko kada nors išnagrinėti tai. Mes tai padarysime, bet tik ne dabar. Žiūrėkite, išrinkimas − jis Abraome. Jūs pastebėjote? Tiktai šituose keturiuose patriarchuose, o paskui pasibaigė, nutruko, baigėsi tais dvylika patriarchų, ir tos giminės išsišakojo. Tiesa? Ir sugrįš…sugrįžo atgal tiktai tada, kada sugrįžo Viename − Abraomo Sėkloje; tuomet ji įėjo į Žmogų, Kuriuo buvo Kristus, nors ji buvo pašlovinta čia, žemėje, ir pakelta Dieve. Ir Šventoji Dvasia sugrįžo, kad išplistų į visas tautas, pripildyti žemę pažinimu Viešpaties iki pat Dangaus, ir, o-o, štai kokia Šventoji Dvasia.

153 Dabar žiūrėkite. Išrinkimas − Abraome, išteisinimas − Izaoke, malonė − Jokūbe, ir tobulumas − Juozape. Apie Juozapą neužrašyta nieko blogo. Tai tobulumas. Tai trys žemiškos Izraelio sūnų klajojimo stadijos, o ketvirta buvo tada, kai jie įėjo į pažadėtą žemę, o tai buvo Mileniumas. Ir tai trys stadijos pagoniškos bažnyčios. Šitoje savaitėje, jeigu Viešpats leis, aš galėsiu patikrinti tai iš Biblijos ir parodyti jums, kad mes savo trečioje stadijoje, jau pasiruošę įeiti į Mileniumą Juozapo laikais.

154 Dabar žiūrėkite, tuomet viskas baigėsi Juozape. Žiūrėkite. Nepriekaištingas žmogus − gimęs iš savo tėvo, mylimas savo tėvo, savo brolių neapkenčiamas. Taip, žiūrėkite, dabar greitai, nes man reikia pasiskubinti, sutelkite visą savo dėmesį. Mylimas Savo Tėvo, neapkęstas Savo brolių − Viešpats Jėzus. Pažiūrėkite, kaip Jėzus atlieka Savo vaidmenį kiekviename iš tų personažų. Pažiūrėkite į Juozapą, į nepriekaištingą. Ach, apie jį būtų galima kalbėti savaitėmis. Pažiūrėkite, neapkęstas savo brolio, mylimas savo tėvo. Kodėl? − Jis buvo dvasinis žmogus. Jis matė regėjimus, mokėjo išaiškinti sapnus. Jis buvo dvasinis. Jo nedori…jo broliai pasakė: “Niekai! Liaukitės!”

155 Dabar pažiūrėkite į šiandienines bažnyčias. Pažiūrėkite iš dvasinės pusės. Viešpats Jėzus šiandien Savo bažnyčioje neapkenčiamas visų palikuonių. Matote? Visiškai tiksliai. Šaiposi, visur Jį vadina “fanatiku”. Juk taip ir turi būti. Štai pirmavaizdis, štai šito šešėlis.

Jūs pasakysite: “Na, broli Branhamai, jeigu aš gausiu Šventąją Dvasią, iš manęs visi juoksis”.

156 Ką gi, priešingu atveju tu Jos negavai. Tu turi būti neapkenčiamas šito pasaulio. Jėzus pasakė: “Jei namų Šeimininką jie praminė belzebulu, tai ką bekalbėti apie Jo mokinius, − (suprantate?), − Jo namiškius?” Taigi, Jis buvo… Ir žiūrėkite.

157 Taip pat jį mylėjo… Ir jo tėvas… (Šito mes negalime praleisti, apeiti.)
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 29

Jo tėvas padovanojo įvairių spalvų drabužį. Tiesa? Taigi, jeigu jūs pastebėsite, tas chitonas be siūlių, simbolizavęs Šventąją Dvasią, Kuri dengė Jo esybę… O šiandien būtent Šventoji Dvasia dengia Bažnyčią įvairiaspalviu Drabužiu. O vaivorykštėje septynios spalvos. Matote? Ir šios septynios tobulos spalvos − tai visos spalvos, kurios tiktai yra. Ir jos susilieja sudarydamos vaivorykštę. O vaivorykštė Biblijoje reiškia sandorą. Ir Dievas sudarė Savo sandorą su Noju, kad vandenys daugiau (bet užtat sekantį kartą bus ugnis), Jis davė jam vaivorykštės ženklą, ir jis pas mus ir toliau yra. Teisingai?

158 Ir taip, jeigu jūs atsiversite (gaila, kad neturime laiko likusioms Rašto vietoms) Apreiškimo Knygos 1-mą skyrių, ten Jonas pamatė Jį stovintį, “panašų į Žmogaus Sūnų, stovintį septynių žibintuvų viduryje”, o tai buvo Septyni Bažnyčios Periodai.

159 Ir mes pradėjome nuo Efezo, o užbaigėme Laodikėja, drungnu bažnyčios periodu, kuriame mes dabar, “turintį dievotumo pavidalą, atsisakantį jo jėgos”. Vaikšto į bažnyčią ir kviečia ten žmones, ir sako: “Priimk Kristų”, − ir įtraukia juos į sąrašą, bet atsisako Šventosios Dvasios krikšto ir jėgos, stebuklų ir ženklų, stebuklingų darbų, juokiasi iš jų Laodikėjos bažnyčios periode, kuris išspjautas iš Dievo burnos, o išrinktieji pakils. O-o, aleliuja! O-o, į mano sielą kažkas įkrenta, kai aš apie tai galvoju, draugai. Ech, pasaulis šiandien tokioje būsenoje!

160 Ir štai Jis ten stovėjo. Žiūrėkite. Ir Jis buvo išvaizda kaip jaspis ir sardis. Kieno buvo jaspis? − Tai buvo Rubeno akmuo. Kieno buvo sardis? − Benjamino. Pirmasis ir Paskutinysis. Jis buvo išvaizda, kaip pirmasis ir paskutinysis. Ir vaivorykštė virš Jo galvos, virš septynių auksinių žibintuvų. Vaivorykštė − sandora, kurią Dievas sudarė per Abraomą, per Izaoką, per Kristų, per Bažnyčią dėka Šventosios Dvasios krikštu. Tas septynių spalvų drabužis, kuris buvo ant Juozapo, kuris buvo ant Jėzaus, šiandien ji ant Bažnyčios − po apsauga. Kūnas buvo uždengtas drabužiu. O Bažnyčia − tai ne jūs, tai Šventoji Dvasia, padengusi jus Krauju, Dievo sandora, paskirtais nuo pasaulio sutvėrimo.

161 Aleliuja! Aš tiesiog turėjau tai atskleisti. Gerai. O tai mane visą varžė. Pastebėkite, aš jums pasakysiu (gal, jūs galvojate, kas aš išprotėjau). Jeigu aš išprotėjau, tai aš laimingas, nelieskite manęs. Gerai. Aš noriu jums kai ką pasakyti. O-o, ir kaipgi aš negaliu būti laimingas, kada aš kai ką žinau?! Kaipgi aš galiu nutylėti apie tai, ką aš žinau?! Aš stengiuosi tai perduoti žmonėms. Oho! Tai kiekvieną padarys laimingu. Fu! Tai bent! Gerai.

162 Štai toks Jis ir buvo. Ir Jokūbas buvo…o Juozapas buvo Jo pirmavaizdis. Dangalas… Tėvas…tėvas padovanojo jam drabužį. Aleliuja! O jūs prisimenate? Kai Jėzus buvo pakrikštytas: “Tuoj išbrido iš vandens.
30 IŠTARTAS ŽODIS

Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo, sakantį: ‘Šitas yra Mano mylimas Sūnus, Kuriuos Aš gėriuosi’.” Iki šito momento Jis nepadarė nė vieno stebuklo. Po to tiesiai į dykumą, kad būtų gundomas, ir po to iš ten iškart gydyti ligonius, ir Dievo jėga.

163 Štai Bažnyčia. Pakrikštyta, Ji apsirengia Šventosios Dvasios Drabužiu, jėga. O-o, tai bent!

164 Kaip fenomenalu, apmirusios Saros įsčios iki Izaoko gimimo! Dievas leido, kad viskas taip ir tęstųsi. Jai buvo šešiasdešimt metų, kai ji gavo pažadą. Jai sukako devyniasdešimt metų, ir tiktai po šito joje buvo pradėta sėkla. Tobulai, absoliučiai fenomenalu!

165 Ir žmogus, gimęs iš naujo − tai fenomenas! Aleliuja! Tai ne tas, kad “priimsi”, arba kelsi štai taip rankas. Tai dovana nuo Dievo. Fenomenalu! Gimęs iš naujo, išmestas iš šito pasaulio jausmų sferoje. Taip, taip. Kodėl? Nes tu nusipelnei šito? − Nes Dievas taip pažadėjo, kad pažadas būtų nepakeičiamas pagal išrinkimą.

166 Po to Juozapas buvo parduotas savo brolio kone už trisdešimt sidabrinių. Žydų bažnyčia išdavė Juozapą.

167 O šiandien kas gi šitoje bažnyčioje? − Išdavystė. Jie surenka dokumentus, jie pabandys sukurti… Vadinasi taip, jūs gerai tai įsidėmėkite. Bus sudaryta bažnyčių konfederacija. Amerikos Kristaus bažnyčios jau įėjo į konfederaciją su visomis savo bažnyčiomis, ir čia pas juos kažkada bus būrys, kuris uždarys viską kovoje su komunizmu, dėl ko jie ir susijungs su katolicizmu, su suvienyta protestantų bažnyčia ir katalikų bažnyčia. O tarp denominacinės, kurios gina Tiesą ir šalinasi jų dogmų, bus persekiojami. Žvėries ženklas, Dievo Antspaudas − greitai visi parodys savo veidą. Ir, mano broli, jeigu Jo čia viduje nėra, tai tu busi apgautas, tikrų tikriausiai, nes tai atrodys taip maloniai. Pasakys: “Jeigu komunizmas sudarė…sudarė…visame pasaulyje, tai sudarykime kitą susitarimą ir suvesime visus krikščionis, ir paversime visą pasaulį krikščionybe”. Ir atrodys taip puikiai, kad žmonės stačia galva puls. Suprantate? Jie suvienys bažnyčias į konfederaciją ir įves…pabandys matuoti krikščionybę vienu matu. O Biblijoje, Apreiškime sakoma, kad jis atidavė savo jėgą ir visa kita, ir jis padarė žvėriui atvaizdą ir naudojo visą tą jėgą, kurią turėjo prieš jį žvėris. Žinoma, taip. Norėčiau turėti laiko, kad suriščiau visa tai su Apreiškimu (bet mes jo neturime, suprantate), kad pamatytume, kada tai vyksta. Broli, tu ne kažkur, o tiesiog laikų pabaigoje. Mes periodo pabaigoje.

168 Po to jie pardavė Juozapą už trisdešimt sidabrinių. Įmetė jį į duobę,
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 31

kad mirtų. Jis buvo iškeltas į viršų, paskui išsiustas. Ir kol jis buvo ten kalinamas, jis…ten buvo du žmonės: vyno pilstytojas ir…ir duonkepis. Ir vienas iš jų mirė, o kitas buvo išgelbėtas Juozapu, kuris perpasakojo sapną ir išaiškino.

169 Ir tas pats kai Jėzus kabojo ant kryžiaus: ten buvo plėšikas vienoje pusėje ir plėšikas − kitoje, ir vienas mirė, o kitas buvo išgelbėtas. Visiškai tiksliai.

170 Paskui jis buvo nuvestas pas faraoną ir išaiškino sapną, ir jis tapo dešine faraono ranka, niekas negalėjo ateiti pas faraoną, pirma nesusitikęs su Juozapu.

171 Ir tai idealus Jėzaus pirmavaizdis, sėdinčio Dievo dešinėje, ir niekas neateina pas Dievą, kaip tik per Jėzų. Visiškai tiksliai, idealus pirmavaizdis. Ten…

172 Ir pastebėkite, štai dar vienas atvejis jums, pagonims iš išrinktųjų sėklos: Juozapui buvo duota nuotaka, pagonė. Jis buvo atmestas savo brolių, nusigręžė ir paėmė nuotaką, pagonę. Taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jis davė jam…faraonas davė jam į žmonas kunigo Oro dukterį. Ir jis vedė pagonę, kuri pagimdė Efraimą ir Manasą, kurie tapo paveldėtojais karalystėje…pažade patriarchams.

173 Pastebėkite, kaip tobula tai, kad Jėzus, atmestas žydų, pasiuntė atgal Šventąją Dvasią, o žmonės juokėsi iš jų ir apjuokė juos, ir sakė: “Jie prisigėrė jauno vyno”. Tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.]

174 O Jėzus pasakė: “Mane jūs galite keikti, ir nieko jums už tai nebus, bet jeigu jūs nors vieną žodį pasakysite prieš Šventąją Dvasią, tai jums niekada nebus atleista”.

175 O tie žydai nuėjo ten ir kalbėjo: “Juk šie žmogeliukai prisigėrė naujo vyno, cha-cha-cha”, − ir juokėsi iš jų. Ir nuo to momento praėjo ne daugiau trisdešimt metų, arba kiek daugiau, kai Titas apgulė sienas, ir jie valgė vienas kito vaikus, ir juos žiauriai žudė, ir sudegino šventyklą, pagal Dievo Žodį. Ir ji taip ir nebus atstatyta iki tol, kol pagonių laikai neužsibaigs. Ir po kelių savaičių aš ruošiuosi aplankyti Jeruzalę, ir ten liko tie seni griuvėsiai ir raudų siena. Iš ten jie buvo išsklaidyti po visą pasaulį, nes Dievas pasakė jiems, kad jie taip ir padarys, ir štai jie atėjo ir padarė taip. Tiesa. Oi-oi-oi! Tik pagalvokite, koks prakeiksmas už Šventosios Dvasios atmetimą! Štai, Šventoji Dvasia buvo išlieta, o jie atmetė Ją.

176 Ir kai žydai atmetė Ją, pagonys Ją priėmė, o tai ir buvo Nuotakos pirmavaizdis. Jis pasakė, kad pašauks tautą iš pagonių dėl Savo Vardo.

177 Ta balandėlė, kuri sėdi ten, gale, ankščiau buvo Broi, bet dabar ji Branham, ji mano žmona.
32 IŠTARTAS ŽODIS

178 Ir Jėzaus Kristaus Nuotaka bus Jėzaus Kristaus Ponia (aleliuja!), pakrikštyta į Jo Dvasią, į Jo Vardą, pripildyta Jo jėga, aprengta į Jo teisumą. Aleliuja! Štai ji kokia. Taigi, pastebėkite, tai buvo nuotaka, pagonė.

179 Dabar perskaitysime likusią prieš pačią pabaigą. Čia pati graudžiausia istorija apie laiko pabaigą, kuria mes dabar užbaigiame: pagoniška Nuotaka jau išrinkta, paimta, viskas artėja prie pabaigos. Dabar paklausykite čia 41-me skyriuje:

Praėjus…

Tai žydų periodo pabaigoje, ir paskui mes užbaigsime.

Dvejiems metams praėjus, faraonas…

Ne, minutėlę, aš atverčiau…aš atsiverčiau ne tą skyrių, greičiausiai aš norėjau pasakyti 45-as, o ne 41-mas.

Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir sušuko esantiems su juo: “Išeikite
iš čia!” Nieko nebuvo prie jo, kai Juozapas prisipažino savo broliams (kurie atmetė jį).

180 Dar minutėlę ir mes išsiskirstysime. Kai Juozapas išbuvo ten visus tuos metus, tėvynėje prasidėjo badas − Dievas veikė. Vargšas Juozapas tapo pirmu pagalbininku. Ir štai jo broliai, kurie pardavė jį, jis matė regėjimai apie tai, kad jie ateis, nusilenks prieš jį, ir jie vadino jį sapnuotoju ir regėtoju sapnų, ir bandė užmušti jį.

181 Lygiai kaip jie… Jėzus išpranašavo žydams, kas jie tokie, ir ką jie padarė praeityje, ir kas bus, apie namų Šeimininką, pasiuntusį Savąjį Sūnų ir Savo tarnus, ir kad jie užmušė Jį, ir visa kita. Bet ką gi šitas pjūties Viešpats padarė, kada Jis visgi atėjo ir rado šituos piktus tarnus? Taigi, minutėlę.

182 Štai Juozapas, idealus pirmavaizdis, stovi ten, panašiai žydams, grįžtantiems paskutinėse dienose, pabaigoje, artėjant Mileniumui, kai žydai vėl bus išgelbėti.

183 Ir jie pažiūrėjo. O Juozapas, jūs žinote, kaip jis ten buvo nusiustas, kaip pats Izraelis pasiuntė savo vaikus. Jie gavo truputi grudų, jie mirė iš bado, ir Juozapas išaiškino karaliaus sapną, ir jis atidėjo grudus − tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur buvo maistas.

184 Idealiai šiandieninė bažnyčia: vienintelė vieta, kur duodamas dvasinis Maistas, yra Jėzaus Kristaus Karalystėje.
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 33

Jūs galite eiti ir priimti kokį nors seną bažnytinį mokymą ir papasakoti atmintinai “apaštalinį tikėjimo simbolį” kelėta kartų, ir viską, ką tiktai norite, bet, draugai, Dvasia juk randasi naujai gimusioje gyvojo Dievo Bažnyčioje − tik ten yra Maistas. Ir tie žydai atpažins tai vieną gražią dieną, ir jie ateis.

185 Dabar jūs atkreipėte dėmesį, kai jis atėjo, jis pasakė… Jis pamatė Benjaminą. Ir kaip… Jūs žinote, kaip jis ten pasielgė ir suprato, kad jo tėvas…jo motina pagimdė šitą vaikutį ir paskui mirė (mažąjį Benjaminą). Ir jis pamatė savo brolį, o jie nežinojo, kas jis toks. Jie pagalvojo, kad jis didis karalaitis, ir išsigando.

186 O paskui, kada jis pasiuntė jų, jis paklausė: “Kas jūs?” Ir jie atsakė: “Mes vieno žmogaus sūnūs, tai yra Jokūbo, kuris senas; žinai tokį Izraelį, kuris palaimintas Viešpaties”, − ir taip toliau. Ir tuomet jis išgirdo, kad jo brangus senas tėvas buvo dar gyvas. Paklausykite, ką jis čia pasakė. Ir jis prisipažino jiems, kai uždarė duris. Jo širdis (pažiūrėkite čia į Dievo meilę) vis dar šaukė. Ir štai tie žydai stovėjo ten, vargšai, jie buvo bemirštantys iš bado.

187 Jų tėvas buvo bemirštantis iš bando, pasakė: “Eikite ir atneškite dar truputi grudų, kitaip mes mirsime iš bado”.

188 Ir jis pasiliko Benjaminą su savimi ženklan. Ir jūs žinote, kaip ten buvo, kaip jis pasirodė jiems. Ir paskui jis pažvelgė ir pamatė Benjaminą, ir jis daugiau nebegalėjo susilaikyti. Jis visiems įsakė pasitraukti nuo jo, išeiti. Ir vargšas Juozapas stovėjo ten, ir jis pasakė: “Aš Juozapas, jūsų brolis”.

189 O jo broliai ką tik pasakė jam, pasakė: “Pas mus yra dar vienas brolis, kurio nebėra, jį sudraskė žvėrys”, − o jie kalbėjosi su jų pačių broliu. Tai buvo jų brolis Juozapas, tai jis stovėjo ten.

190 Ir jis…jis įsakė visiems pasišalinti, ir tuomet jis prisipažino, jis pasakė: “Aš Juozapas, jūsų brolis”. Ir jie išsigando (patriarchai). Jie buvo baimėje. Jis pasakė: “Nebijokite”. Ir jis taip garsiai verkė, kad net faraono rūmuose išgirdo jo verksmą, išgirdo jo šauksmą ir verksmą. Jis pribėgo ir apkabino mažąjį Benjaminą, ir stipriai suspaudė glėbyje, ir pabučiavo jį, prisiglaudė ir pravirko, sakydamas: “Nejaugi tai tiesa, kad mano vargšas senas tėvas dar gyvas ten Kanaane?” Koks jausmas? Kokia išsiliejusi Dievo meilė? “Mano tėvelis dar gyvas, o aš duodu jam truputi grudų”. Jis aiktelėjo ir sušuko visu balsu.

191 Įdomu, kas bus tą dieną, kai mūsų Viešpats Jėzus prasiverš per rytinę horizonto liniją, sugrįždamas vėl į žemę? Aleliuja!

192 Ten Jis šaukė ir verkė (šitas didis karalaitis, stovintis ten).
34 IŠTARTAS ŽODIS

Ir patriarchai pasakė… Jis pasakė: “Nesielvartaukite”. Pasakė: “Dievas pasiuntė mane”. (Matote Šventoji Dvasia, kaip pasielgia dieviška meilė?) Pasakė: “Dievas pasiuntė mane čia. Nepykite ant savęs”. Pasakė: “Dievas pasiuntė mane čia, kad išsaugotų gyvybę šituo laiku”.

193 O kam Dievas pasiuntė Jį čia, ar ne tam, kad išsaugotų Gyvybę? Kam Šventoji Dvasia čia šiandien, ar ne tam, kad išsaugotų Gyvybę? Juk jis buvo atstumtas žydų ir pasiustas čia pas pagonis, kad išsaugotų Gyvybę. Ar yra Ji šiandien pas tave, mano drauge?

194 Paskui jis klausia: “O mano tėvas dar gyvas?” Ir jis siuntė ten vežimus ir jaučius, ir taip toliau.

195 Ir išėjo aklas draugužis Izraelis; štai jis, išeina senasis pranašas, ir jis išgirdo, kad Juozapas dar gyvas. Jis pravirko, ir jis pasakė: “O-o, garbė Dievui! Ir pamatysiu savo sūnelį dar kartą, paliesiu jį”.

196 Kai jis atvedė jį ten, jis sutiko jį. Silpni pirštai senojo aklo štai taip pradėjo judėti, ir jis palietė Juozapo veidą, ir jie kažkur ten krito ant kelių ir pradėjo verkti ir šaukti. Tėvas ir sūnus apsikabino. Ech, tai bent!

197 Šiandien aš prisimenu sūnų palaidūną, kuris toli nuo Dievo, kažkur ten nuodėmėje, brolis, maitinasi kiaulidėse, klaidžioja po visą pasaulį! Kas… Kodėl gi jums šito prabudimo laiku… (jeigu jūs išeikvojote visą gyvenimą per šiuos metus palaidame gyvenime ir savo turtus) …kodėl gi jums dabar neatsigręžti širdyje į Tėvą? Jeigu jūs darėte tai, ko nedera, kodėl gi jums nesusitikti su Juo šiandien, pusiaukelėje, ir neapkabinti Jį?

198 “Tai tu nori pasakyti man, broli Branhamai, kad Dievas mane dar myli?”

199 Jis ieško šiandien tavęs. Jis stebi tave. Šventoji Dvasia čia, kad išsaugotų Gyvybę, išsaugotų tave, duotų tau palaiminimą, išrinkti tave. Ir jeigu tu buvai išrinktas Dieve, tai tu atėjai čia šiandien su tam tikru tikslu.

Jūs pasakysite: “Broli Branhamai, argi aš galiu apie save taip spręsti?”

200 O kodėl tu šiandien atėjai į bažnyčią? Kas paskatino tave ateiti? Tu ką, galvoji, kad šėtonas atitemptų tave į bažnyčią? − Visiškai ne. Šėtonas tave kuo toliau nuo jos nutemptų. Tai Dievas kviečia. Tai Tėvas šaukia tave šiandien. Štai, tau yra vieta Dieve, ir Dievas vis šaukė ir šaukė, ir šaukė. Jeigu tu negauni šitos vietos… Yra tam tikras vietų skaičius, skirtų čia dėl kiekvieno, ir Dievas senų seniausiai paskyrė, kad ši vieta turi būti. Taigi, jeigu jūs taip ir neužimsite šitos vietos, tai kažkas kitas vietoj jūsų jį užims.
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 35

Tad, jeigu jūs šiandien dar neužėmėte savo vietos, duok Dieve šiandien, kad jūs užimtumėte savo vietą.

201 Rytoj vakare mes pereisime… Jie daug laiko praleido ten Egipte. Štai, o rytoj vakare mes išvesime juos su aukojamuoju avinėliu ir privesime juos iki pat Jordano, o paskui perkelsime juos per upę į kitą pusę dykumoje.

202 Tegu Viešpats palaimina kiekvieną iš jūsų. Šiandien buvo sunku, prireikė daug laiko. Plėšėme ir mėtėme čia kone pusvalandį, arba daugiau, ir…ir praėjome per Raštus sunkioje kovoje. Bet, broli, sese, ar gali šiandien suvokti, kad išrinkimas − jis Dieve? Kas iš jūsų tiki išrinkimu Dieve? Kas iš jūsų tiki, kad Dievas išsirenka jus ir kviečia jus, kad tai daro būtent Jis? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Štai, jūs laimingi? Jūs tikite?

203 Jūs dabar tikite, kad jau rytoj jūs galite atsistoti ir pasakyti: “Šėtone, tu stumdei mane, darei tą ir aną. O mano širdyje visą laiką kažkas daužėsi ir traukė prie Dievo. Dabar aš suprantu, koks mano pašaukimas. Ten aš niekada nebūsiu patenkintas. Ten aš negaliu būti patenkintas, nes Dievas pašaukė mane. Todėl dabar aš išmesiu visa tai lauk ir ateisiu pas mano Dangišką Tėvą. Aš gyvensiu su Juo”?

204 Kas čia norėtų pasakyti: “Broli Billai, nuo šios dienos ir toliau aš pasižadu atsiduoti Dievui, kad aš tarnausiu Dievui. Aš žinau, kad mes kelio pabaigoje, ir aš žinau, kad ne taip jau daug laiko mums liko. Bet iš Dievo malonės aš šiandien sąmoningai darau ‘generalinę tvarką’ ir tarnausiu Dievui”? Prašau, pakelkite rankas. Telaimina Viešpats jūsų širdį. Gerai.

205 Kas iš jūsų jaučia paraginimą pasakyti: “Broli Billai, aš dar ne visiškai pilnai tai suvokiau. Bet tu pasimelsk už mane, kad Dievas tą dieną priskaičiuotų Ten ir mane, kad Dievas dar kartą kreiptųsi į mano širdį, ir aš ateisiu. Jeigu Jis dar tik kartą mane pašauks, aš ateisiu”. Pakelkite prašau ranką. Ar pakankamai susirūpinę jūs tuo šiandien? Telaimina jus Dievas, sese. Kas nors dar dabar tegu pasako… Telaimina jus Dievas, sese. Telaimina jus Dievas, pone. Telaimina jus Dievas. Ir tave Dievas telaimina, jaunoji ponia.

206 Kas nors dar tegu pasako: “Broli Branhamai, aš šiandien ne toks, koks aš turėčiau būti. Aš žinau, kad ne toks. Aš liūdinu mano Viešpatį, bet Kažkas mano širdyje visada sufleravo man, kad man reikia tapti krikščioniu. Ir aš noriu tarnauti Dievui”. Aš yra čia šiandien toks žmogus, kuris dar nepadarė tokios pradžios? Taigi, aš noriu, kad jūs būtumėte sąžiningi su manimi tiesiog dabar, užbaigiant, tie, kurie žino tai, kad Kažkas visą jūsų gyvenimą sufleravo jums, kad jums reikia tarnauti Dievui, jumyse jau seniai toks jausmas. Jūs dar neapsisprendėte pradėti, bet Kažkas jums apie tai sufleravo.
36 IŠTARTAS ŽODIS

207 Aš…aš ne iš tų, kas bėgs ten pas jus ir atvarys jus čia. Ne, ne. Jeigu Šventoji Dvasia per pamokslaujamą Žodį nepadarys šito, tai kokia prasmė man. Suprantate? Taip ir yra. Jūs patys turite apsispręsti.

208 Bet ar būsite pakankamai sąžiningi su manimi, kad pasakyti: “Broli Billai, manyje daug metų, − arba ilgą laiką, nesvarbu, − buvo Kažkas, kas kvietė mane, kas sufleravo man; siuntė mintį, kad man reikia atsigręžti į Dievą, o aš dar šito nepadariau. Pasimelsk už mane, broli Billai, kad man, vyrui ar moteriai, užtektų tam drąsos”. Pakelkite prašau ranką. Bet kurioje vietoje šitame pastate, kas jaučia, kad Dievas… Telaimina jus Dievas.

209 Kas nors dar pasakys: “Kažkas šaukė į mano širdį, o aš taip dar ir neatsidaviau”. Tiesiog pakelkite ranką, pasakykite: “Aš… Tai apie mane. Aš dar taip ir netapau krikščioniu, bet aš…aš…aš noriu. Aš noriu, ir aš noriu, kad tu pasimelstum, kad…kad Dievas neišspjautų mane, kol aš neapsispręsiu”. Jūs padarysite tai? Pakelkite ranką. Telaimina jus Dievas, pone, tai labai gerai. Tiesiog kas nors tegu pakels ranką, pasakys: “Aš…aš noriu, kad tu pasimelstum, broli Billai, kad aš…aš neatstumčiau Dievo”. Telaimina jus Dievas, pone. Tai…tai gerai. Dabar kas nors dar. Ar yra čia dar kas nors? Štai, būkite sąžiningi.

210 Paklausykite, kas, jeigu daktaras dar iki aušros ateis pas jus į namus, patikrins jūsų pulsą, nusigręš, pasakys: “Ne, šįkart jis neišgyvens, jam galas”? Ech, kaip jūs gailėsitės, kad nepakėlėte rankos.

211 Gal, tai turėtų reikšmės, jeigu jūs pasakytumėte: “Pasimelsk už mane, broli”. Aš nežinau, kas jūs, jeigu tiktai jūs patys pasakysite man. Bažnyčia nežino, kas jūs. Bet jeigu jūs pakelsite ranką, tai Dievas sužinos tai. Tai jūsų neišgelbės, ne, bet nors kažkokią pradžia turėsite. Nors kažkokią pradžią turėsite. Tuomet, gal, prabudimo pabaigoje jūs ir širdį atiduosite Kristui.

212 Šiandien gavosi šiurkštokai. Mes pasistengsime pradžioje pereiti prie daugiau subalansuoto Žodžio nagrinėjimo, tai yra, eigoje.

213 Ar yra dar vienas? Penki pakėlė rankas. Kas nors dar? Gal, susidarys nors šeši arba septyni? Aš noriu, kad jūs būtumėte sąžiningi. Telaimina tave Dievas, jaunoji ponia. Taigi, aš žinau, kad čia yra dar vienas žmogus, kuris turi pakelti ranką. Taip, tiesiog pakelkite ranką, pasakykite: “Broli Billai, pasimelsk už mane”. Aš…aš neisiu ten pas jus, aš melsiuosi už jus tiesiog čia. Ir tuomet tiesiog pasakykite: “Paminėk mane dabar, juk aš ne krikščionis, bet aš visada jaučiau, kad man reikia juo būti. Ir aš žinau, kad aš ne krikščionis”. Ar yra dar kas nors? Pakelkite ranką. Aš jau baigiu. Prašau, prieik prie pianino, Tedi.

214 Tuomet tegu kas nors pasako: “Broli Billai, paminėk mane,
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 37

kad mano gyvenimas būtų arčiau Dievo. Aš…aš nenoriu būti…gyventi tokį kompromisinį gyvenimą ir tokioje drungnoje būsenoje. Aš iš tikrųjų noriu, kad mano širdyje degtų ugnis. Pasimelsk už mane”. Telaimina jus Dievas. Telaimina Dievas jus, jus, jus. Kaip nuostabu. Kaip gerai. Telaimina jus Dievas. Aš matau, kaip jūs kelete rankas.

215 Paklausykite, jeigu Dievas girdi mano maldą ir duoda praregėjimą akliems, duoda girdėti kurtiems, luošius (kongresmenus, karalius, valdovus, monarchus, luošius) ištiesina!.. Pažiūrėkite visame pasaulyje − milijonai, milijonai! Drįsiu pasakyti, tirai, iš širdies: maždaug dešimt milijonų žmonių, kurie man žinomi, išgirdo šią Žinią, dešimt milijonų žmonių visų tautybių. Aš pasisakiau vienu metu prieš dešimt ir penkiolika įvairių tautybių atstovų, reikėjo laukti dešimt ir penkiolikos pamokslininkų, kad pasakytų sekantį žodį − štai tokiu būdu per vertėjus. Ir mačiau tokiu būdu šimtą tūkstančių, ir mačiau, kaip vienu metu trisdešimt tūkstančių atėjo pas Kristų, trisdešimt tūkstančių atsivertusių per vieną kartą − Durbanas, Pietų…

216 Ir dabar aš vykstu į susirinkimą, kur dalyvaus trisdešimt tūkstančių žmonių. Ir aš tai kalbu iš širdies: jūs kada nors girdėjote, kad aš išpranašaučiau ką nors Viešpaties Vardu, ir kad būtent taip neįvyktų? Paklauskite, kur norite, bet kurioje vietoje visame pasaulyje. Ir pažiūrėkite į tuos šimtus, šimtus dalykų, kuriuos Jis pasakė. Beabejo, aš žinau, apie ką kalbu. Ne iš savęs, o iš Kristaus, iš čia, iš vidaus.

217 Ir aš kalbu jums Tiesą, draugai: jeigu jūs mirsite negimę iš naujo, jūs busite žuvę. Jėzus pasakė: “Jeigu žmogus negims iš vandens ir Dvasios, tai jis jokiu būdu neįeis į Dangaus Karalystę”. Nesvarbu, koks geras, kiek tu paaukojai pinigų, kokiai bažnyčiai tu priklausai, kokia buvo tavo narystė, kokia buvo tavo padėtis visuomenėje, kuo buvo tavo motina ir tėvas, kuo buvo tavo pastorius: “Jeigu žmogus negims iš naujo, jis niekada nematys Dangaus Karalystės”.

218 Mes neseniai nagrinėjome šį grūdą, jūs pamatėte tai iš žemės ūkio. Vienas iš jų buvo idealiu kviečio grūdu: tikslus kalcio kiekis − viskas, kas buvo šitame grūde, buvo ir tame. Vienas buvo išaugintas dirvoje, o kitas − ne; kiekvieno po truputi. Juos užkasė. Kiekviename iš netikrų buvo visi komponentai, kaip ir tuose kituose − padaryti, sulipdyti vienodai, ir panašiai. Nei vienas iš tokių neišdygo, o iš tų visi išdygo. Kodėl? − Juose buvo gyvybės užuomazga.

219 Šiandien čia yra vyrai ir moterys, net ir visame pasaulyje, kurie lanko savo bažnyčias, priklauso bažnyčiai, išpažįsta, kad jie krikščionys, o Gyvybės užuomazgos juose nėra. Jie negali pakilti. Jiems jokiu būdu neprisikelti. Neapsigauk, drauge, pasverk pats save kaip reikiant. Tai tavo reikalas. Tai tavyje. Tai tavo sprendimas. Tegu Viešpats palaimina jus, nelenksime galvas.
38 IŠTARTAS ŽODIS

220 Tėve, štai tokia dalyko eiga, aš…man teko pasisakyti aštriai, griežtai, taikyti griežtas priemones, bet Tu pasakei, kad Evangelija aštresnė už dviašmenį kalaviją, prasiskverbia net iki kaulų smegenų ir ištiria mintis. Dieve, neleisk, kad pas mus būtų ne tai, o kažkas truputi kita. Ir mes dėkojame Tau už išrinkimą, mes dėkojame Tai, kad Tu pašaukei mus. Ir štai, būdama mūsų širdyje, Šventoji Dvasia saugojo mus visus šiuos metus. Mes Tau taip dėkingi! O malone, tik pagalvoti, juk mes buvome pakelti iš nuodėmės duobės, dar tada, tose dienose, ir Tu buvai toks geras mums!

221 Ir mes mylime tuos vyrus ir moteris, kurie dabar pasaulyje, žinant, kad liko saulei apsisukti dar kelėta kartų, ir tuomet jau bus per vėlu. Vienąsyk bus jau per vėlu. Jiems ateis galas, be to, taip greitai, nebus išeities, nebus malonės, ir Tu pasakei, kad Tu tik pasijuoksi jų pražūties.

222 Jeigu pagalvoti apie šitą pasaulį, juk vienąsyk staugiantys vėjai papūs į šitą seną pasaulį, kada jis susprogs nuo atominės bombos, bus tiesioginės saulės sferoje, ir staugiantys vėjai pūs visur per penkis šimtus metų nuo šiandieninės dienos. Ir smėlyje bus paslėpti kapai, gal ant jų bus mūsų vardai, gulės ten siaučiant viesului, ir pūgoms, ir vėjams, po kaitria iki pūslių svilinančia saule. Bet kurgi bus mūsų vargšė siela?

223 Dieve, tegu šiandieninis vakaras nuspręs kieno nors amžino būvimo vietą. Dovanok, Viešpatie, kad kiekvienas nusidėjėlis čia, šie vyrai ir moterys, ir mergaitės, ir kiti, kas pakėlė rankas ženklan to, kad jie nusidėjėliai, ir jie norėtų, kad juos paminėtų maldoje − o Dieve, tegu Šventoji Dvasia suteikia tai tiesiog dabar. Ir tegu jie priims Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, prisipildys Šventąja Dvasia.

224 Dovanok, Viešpatie, kad šie atsimetėliai ir atšalę, ir pasitraukę nuo Tavęs, tegu jie atbėgs šiandien, kaip iki mirties išalkę vaikai, pribėgs prie Dievo stalo su žodžiais: “Pamaitink mane”. Padaryk tai, Viešpatie.

225 Ir dėkoju Tau už šituos brangius Dievo šventuosius, kurie pakelia rankas ašarose ir maldoje, ir jausmuose − iki šios valandos jie pasiliko ištikimais.

226 Palaimink šiuos žodžius šiandien, Viešpatie, nors jie bėgiojo iš vieno Biblijos galo į kitą ir buvo visai nesurišti, gal, Tau pavyks juos pataisyti jų protuose, Viešpatie. Man tai buvo nauja, pirmąkart per septynis metus, Viešpatie, aš išbandžiau štai taip. Ir dabar aš meldžiu, kad rytoj vakare Tu visus mus surinktum dar kartą, kad būtų netgi dar daugiau, ir tegu Šventoji Dvasia bus čia, ir dauguma iš tų, kurie čia šiandien priima sprendimą ir gauna išgelbėjimą, ateis rytoj vakare linksmi ir laimingi (suteik tai, Viešpatie), apsikabindami Tėvą, kaip Juozapas, Viešpatie, bučiuodami Tėvą (o-o!) ir sakydami:
IZRAELIS IR BAŽNYČIA 39

“Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, kad išgelbėjai mane”. Suteik tai, Viešpatie. Tegu kažkas dabar įvyks. Mes meldžiame šito palaiminimo, kad Tu išleistum mus iš šito susirinkimo, bet jokiu būdu ne iš Tavo…ne nuo Tavo veido, o rytoj vakare leisk vėl mums susirinkti linksmais, laimingais, atnešdami brangias pėdas. Nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

227 Drauge-krikščioni, prašau atleisti, kad visą šį laiką užlaikiau. Aš labai gailiuosi. Rytoj vakare aš ketinu paleisti devintą valandą, jeigu bus įmanoma. Man teko truputi griežtai kalbėti. Aš nieko negalėjau padaryti. Jūs juk vis tiek mane mylite, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Aš jau tikrai, aš myliu jus. Ir tai tik jums į naudą. Dabar nagi atsistokime. Gerai. “Tu paimki Jėzaus Vardą”, akordą.

Tu paimki Jėzaus Vardą,
Vaike sielvarto vargų.
Imk tu Jį visur kartu…

228 Ir taip, aš noriu, kad rytoj jūs paskambintumėte. Raskite kokį nors nusidėjėlį, ištraukite jį. Dar ateikite. Papasakokite pastoriams. Nesigėdinkite, suvienykime jėgas ir praveskime senamadį prabudimą. Po dviejų, trijų dienų mes pasitaisysime, tad mes tiesiog nuostabiai praleisime laiką. Dabar paspauskite vienas kitam rankas.

O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties.

229 Dabar tegu Dievo malonė ir Šventosios Dvasios bendrystė ilsisi ir pasilieka su jumis nuo dabar iki sekančio susitikimo, Jėzaus Vardu. Amen.

230 Dabar tegu Dievas palaimina jus. Galite išsiskirstyti Dievo meilėje ir palaiminime. Dabar visi bažnyčios nariai, paspauskite rankas štai šitiems žmonėms. Tegu kiekvienas iš jūsų būtinai paspaus jiems ranką, pakvies juos dar ateiti. Tegu Šventoji Dvasia padarys tą patį. Dabar paimkite ir susitaikykite. Užmirškite apie visus jūsų nesutarimus ir susitaikykite. Gerai.

Klaupiamės prie Jėzaus kojų,
Garbiname Vardą Jo…



















IZRAELIS PRIE
RAUDONOSIOS JŪROS
(I DALIS)





1 …šito susirinkimo laiku. Mes šios pamokos pradžiai dabar atsiverčiame Išėjimo Knygos Biblijoje 1-mą skyrių. Tai ilga, labai ilga pamoka, ir mes bandysime sudėlioti ją tik į kelis vakarus. O aš darau taip, todėl, kad man atrodo, kad prabudimas vyks net iki pat vėlikų, o gal ir ilgiau. Niekada nereikia statyti didelių planų, kada dar tiktai apčiuopi kelią.

2 O kodėl aš esu čia šitame prabudime − aš…aš nežinau. Aš… Man visa tai paslaptis. Kai vadybininkas šiandien paskambino man dėl susirinkimo Maikone, Našville ir toje apylinkėje, mes viską atšaukėme. Kai kuriems iš jų pavyko išnuomoti tas sales, kurias mes niekaip negalėjome išnuomoti per paskutinius tris ar keturis metus, kur telpa iki dvidešimt tūkstančių žmonių. O mes išvykome iš praėjusių susirinkimų [Brolis Branhamas atsikosi−Red.] Meridiane, pastate buvo keturi su puse tūkstančių, o kiek buvo lauke, mes nežinome; stovėjo per lietų ir griaustinį, ir taip toliau, mes…stovėjome lauke. O kada mes išvažiavome iš Talachasio, buvo ta pati istorija − mes netgi negalėjome rasti vietos, kur sutalpinti žmones. Ir Šventoji Dvasia pasakė: “Sustok. Dabar važiuok namo, lauk, Aš ruošiuosi siusti tave į užsienį”. Štai su tokiais vėjais aš čia.

3 Aš ką tik atšaukiau septynis susirinkimus. Tiesiog tik ką atšaukiau septynis susirinkimus, o vienas iš jų čia Indianoje, Konersvylije. O vienas iš jų šiaurėje Alberte, Kanada. Ten, didelėje arenoje, telpa dvidešimt penki tūkstančiai žmonių, mes jau seniai stengiamės išsinuomoti šią areną.
IŠTARTAS ŽODIS 41

Ir kaip tik, kai mums pavyko ją išnuomoti, ir viskas jau buvo paruošta palapinių susirinkimo pradžiai visoje šalyje (o ten mes laukėme, gal, apie trisdešimt, keturiasdešimt tūkstančių žmonių), Šventoji Dvasia pasakė: “Sustok”, − ir paskui pasiuntė mane čia į maldyklą, kaip šiandien vakare. Matote? Matote? Reikia daryti tai, ką Jis sako.

4 Jūs paklausite: “Nejaugi tu paliksi grupes žmonių štai tokiame didume, kad atvažiuoti į kažkokią mažutėlę bažnyčią?” Taip, minutėlę. Juk mes tarnaujame Dievui. Suprantate?

5 Pilypas paliko didelį prabudimą, kada jis sujudino visą Samariją, ir iškeliavo į dykumą, į Gazą, ir stovėjo ten, kol nesurado vieną žmogų, o į tą prabudimą taip ir nesugrįžo. Teisingai? Nuėjo į dykumą Gazoje, surado vieną žmogų, etiopą, tas tapo tikinčiu. O paskui jis išėjo iš ten, jis jau daugiau nebegrįžo į Samariją, kur jis pravedė tą stiprų prabudimą.

6 Taigi, mes iš tikrųjų dėkingi už Šventosios Dvasios vedimą. Mes turime eiti pagal mūsų vedimą. O aš jaučiu labai aiškų vedimą būti čia šituose susirinkimuose, pravesti jus. Gal, aš truputi…

7 Oi, prašau atleisti, broli. Štai dar kelėta, broli Flimanai, prašau. Gal, paimkite jas, jeigu pas kažką nėra Biblijos. Senasis Testamentas, mes šiandien vakare nagrinėjame betarpiškai Senąjį Testamentą, nes mes imame pavyzdį. Pakelkite rankas, kam ji reikalinga, kad jums ją atneštų. Atsineškite savo Biblijas, pieštukus ir popierių, ir visa kita, ir…kad jūs galėtumėte užsirašyti tekstą.

8 Vakar vakare… Mes vakar vakare truputi užtęsėme. Šiandien aš labai pasistengsiu tai ištaisyti, jeigu bus įmanoma. Tiesiog aš taip stipriai myliu Žodį, kad kai aš į Jį įeinu, aš tiesiog nebesusivaldau. Mano manymu, mes vakar nuo Pradžios Knygos priėjome net iki pačios Apreiškimo Knygos. Aš tiesiog užmirštu apie visą laiką ir visa kita.

9 Sekančioje savaitėje bus jau septyni metai, per kuriuos aš pirmą kart pravedu štai tokią seriją susirinkimų. Aš tuomet užbaigiau prabudimą bažnyčioje. Kas iš jūsų prisimena, koks mano buvo atsisveikinimo pamokslas? − “Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?” Toks buvo mano atsisveikinimo pamokslas bažnyčioje, praeitoje…sekančioje savaitėje sukaks lygiai septyni metai. Štai. Mano dukrelei buvo dvi savaitės. Aš pažadėjau Dievui, kad, jeigu Jis leis man neišvykti iki jos gimimo, tuomet aš išvyksiu į keliones. Nuo to laiko aš kelionėse, kelėta vakarų tai čia, tai ten. Tad Viešpats palaimino mus nuostabiu būdu. Maždaug puse milijono sielų atsivertė tik mūsų…mūsų susirinkimuose. Tik įsivaizduokite, ir tai per septynis metus. Tai sako apie kažką. Trisdešimt tūkstančių per vieną dieną.
42 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Jūs žinote, tai protu nesuvokiama. Kiekvieną kart, kai aš apie tai galvoju, man galva susisuka. Šiandien gaunu laiškus iš pačios Afrikos, rašo: “Visa pietinė Afrikos dalis vėl sujudinta”, − pasiruošę, nori tiktai sužinoti datą, kada mes dar atvažiuosime. O-o, tai bent!

10 Ir tada Viešpats parodė regėjimą ir pasakė, kad Indijoje per vieną susirinkimą bus trys šimtai tūkstančių žmonių. Jūs užsirašykite tai, patikrinkite, tiesa tai ar ne.

11 Gerai, užtenka apie tai, tai juk liečia išgydymą, apie išgydymą. Aš dabar stengiuosi negalvoti apie tai, o tiesiog mokyti Žodžio. Taip, nekaip man tai išeina, bet aš…aš mėgstu pasakoti tai, ką aš apie Jį žinau. Ir…

12 Ir taip, sekmadienį mes turėsime (sekmadieni ryte) klausimus, bet kokie klausimai iš Rašto, iš kurių jūs norite sužinoti mano nuomonę. Tad mes pabandysime kaip galima geriau paaiškinti tai iš Biblijos sekmadienį ryte. Pateikite iki sekmadieninio ryto, iki pat šeštadienio vakaro − bet kuris klausimas iš Rašto, viską, ko jūs niekaip negalite suprasti. O sekmadieni ryte bus klausimai. Jums tai patinka? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Taigi, jeigu jūs turite ką nors, jūs tiesiog sakykite: “Aš negaliu suprasti, kaip tai gali būti”, − atneškite, pažiūrėsime, skirsis mūsų nuomonės ar ne. Gal visi kartu mes kaip tik ir suprasime. Aš iš visų jėgų pasistengsiu suvesti visa tai su Raštu, nes aš manau, kad viskas turi būti pagal Raštą, kitaip tai neteisėta.

13 Tai štai, vakar vakare mes paėmėme pačią Bažnyčios pradžią − Dievas duoda pažadą kam? − Abraomui, kuris yra visų mūsų tėvas, nes būtent Abraomui buvo duotas pažadas. Ir tiktai Abraomui buvo duotas pažadas, jam ir jo Sėklai. Tiesa? “Abraomui ir jo Sėklai”. O jo Sėkla − tai nebuvo visi jo vaikai, bet “Izaoke buvo pažadėta jam Sėkla”. Tiesa? Ir štai rezultatai Abraomo Sėklos: Jėzus Kristus yra Abraomo Sėkla, o mes, esame mirę Kristuje, priimame Abraomo Sėklą ir esame paveldėtojais pagal pažadą. Amen. Tebūna palaimintas Dievas!

14 Tiems iš mūsų čia, kuriems jau…kada vyrui, moteriai sukanka dvidešimt penki, pažiūrėkite į tai blaiviai (gerai?) − jūsų jaunystės dienos praėjo. Ir tiktai pagalvokite apie šitą nuostabų pažadą, juk mūsų saulėlydis ne už kalnų. Ką tai reiškia? Gyvenimo vainikas? − O-o, ne. Gyvenimas dar net neprasidėjo. O-o, mes dar tik kelyje! Kaip man norėtųsi, kad mes kaip nors taip nusiteiktume, kad nekreiptume dėmesio į laiką ir tiesiog niekur neiti, ir parodyti žmonėms šiuos dalykus iš Rašto. Draugai, ten yra ką rodyti. Aš galiu įrodyti tai iš Dievo Biblijos ir padedant Šventajai Dvasiai, kad visi iš jūsų, kas Kristuje, kurie gimė iš naujo, kad vieną gražią dieną šie žili plaukai pasikeis, ir raukšlės išnyks nuo jūsų veido. Jūs vėl tapsite jaunu vyru arba moterimi,
IŠTARTAS ŽODIS 43

ir gyvensite amžinai su Kristumi Jėzumi. Aš galiu parodyti jums, kur Dievas įrodė tai Biblijoje, parodė šešėlius ir požymius šito, ir pažadėjo tai, ir tuo pačiu prisiekė, kad Jis tai išpildys. Kaip nuostabu!

Ar tuomet aš mylėsiu žmoną? − O kaipgi, netgi stipriau, negu myliu dabar. Aš nežinau, kaip tai gali būti, bet taip bus. Ar ji bus mano? − Žinoma, bus mano palydove. Ji bus… Nebus vaikų ir panašiai, bet tie vaikai, kurie su mumis čia žemėje, bus ten su mumis, jeigu jie gimę iš naujo. Taip. Tai bus nuostabu, taip?

15 Ankščiau aš galvojau… Mama man ankščiau pasakojo (atleis man, mama, tu juk tada irgi dar tik taip supratai), kad mes turėsime sparnus, ir mes ten, žinote, visur skraidysime. Na, o aš mėgstu pavalgyti, gerti, paspausti žmonėms ranką, pabendrauti. “Ech, − galvojau, − ten šito jau nebebus”. Ne, ne. Aš sužinojau, kad Dievas visai nesukūrė manęs Angelu. Jis sukūrė mane žmogumi, ir aš visada būsiu žmogumi, ir Angelu niekada netapsiu. Tai paklydimas. Pas Dievą yra Angelai, žinoma. Jis sukūrė Angelus. Ir Jis sukūrė Cherubinus su sparnais, ir Jis sukūrė Angelus be sparnų.

16 Kai aš ankščiau girdėjau šias senas giesmes (kai buvau nusidėjėliu ir vaikščiojau į įvairias vietas) apie tai, kad “mėlynakis angeliukas laukia manęs”, aš galvojau: “Kieno? Angelas?” Paskui sužinojau, kad tai velniškas melas. Šito niekada nebuvo. Suprantate?

17 Mes − vyrai ir moterys, ir niekaip kitaip. Ir mes sugrįžime į šitą žemę vyrais ir moterimis. Taip. Tai Dievo mokymas. Kai supranti tokius dalykus, pradedi branginti Jėzų Kristų.

18 Taigi, ką mes šiandien pabandysime padaryti − tai mesti Senojo Testamento šešėlį ant Naujojo Testamento. “Ir viskas kas sena, − kaip sakoma Rašte, − buvo įvaizdžiu arba šešėliu būsimo”. Taigi, šiandien bus nuostabi pamoka − Išėjimas. Vakar mes sustojome prie Izraelio vaikų.

19 Kaip vadino Izraelį iki to, kada jam buvo duotas vardas “Izraelis”. Kas iš klasėje gali atsakyti? Kuo buvo Izraelis iki to, kada Jis davė…jam buvo duotas šis dvasinis vardas? Tiktai kas nors ne iš pamokslininkų. Aš pamačiau, kad pamokslininkas pakėlė ranką. Gerai, kas nors ne iš pamokslininkų. [Kažkas sako: “Jokūbas”.−Red.] Jokūbas, teisingai. O kodėl…kodėl jis gavo šį dvasinį vardą? Kažkas kažką pasakė. [Brolis sako: “Nugalėjo Angelą”.] Nugalėjo Angelą ir kovojo su Juo, ir pasakė: “Nepaleisiu tavęs, kol nepalaiminsi manęs”.

20 Ei, o jūs norite šiandien gauti dvasinį vardą? Tiesiog įsitverkite į Šventąją Dvasią ir sakykite: “Viešpatie, aš neišeisiu iš šitos šventyklos, kol nepalaiminsi manęs”. Kada jūs išeisite, viskas atrodys kitaip.
44 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Tiesiog būkite taip pat atkaklus, kaip Jokūbas. Jūs gausite palaiminimą.

21 Ir žiūrėkite, Jis palietė jo klubą, ir Jokūbas pradėjo vaikščioti kitaip. Amen! Tikiuosi, kad tai jus pasieks kaip reikiant. Kada pakovosi su Dievu, tai po šito išeisi visai kitokiu. Žiūrėkite. Stiprus… Toje upės pusėje, upelio, jis buvo stiprus, didžiu žmogumi, tačiau, nupuolusiu: toli nuo Dievo, bėgo nuo savo brolio, bėgo nuo Dievo, bet užtat buvo sveikas ir stiprus. O kitoje upelio pusėje − šlubuojantis kunigaikštis. “Prieš Dievą tu kunigaikštis, nes turi valdžią prieš Dievą, kaip kunigaikštis”. Šlubas kunigaikštis, ir jis šlubavo visą savo gyvenimą. Štai kaip Dievas daro. Argi Jis ne nuostabus?

22 Taigi, patriarchais (kuriais mes užbaigėme vakar vakare Pradžios Knygoje, kur paskutiniam iš keturių Dievas davė Savo pažadą) buvo Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Juozapas. Dievo… Kas tai buvo? Abraome vakar dėl krikščioniškos bažnyčios mes radome išsirinkimą, išsirinkimą, o Izaoke − išteisinimas, o Jokūbe − malonė.

23 Jeigu jūs paskaitytumėte apie Jokūbo gyvenimą, jums tektų patikėti malone. Tektų suprasti, kad viskas buvo pagal išsirinkimą ir pašaukimą, nes, oi-oi-oi, ko tiktai šitas vaikinas nepridarė. Tačiau Dievas palaimino jį. Dievas iš anksto pasakė jam, kas vyks, todėl Jis pašaukė jį. Bet atkreipkite dėmesį, po to, kai jis susigrūmė su šituo Angelu, viskas pasidarė kitaip. Vėliau, kai jis stojo prieš faraoną, jis pasakė: “Mano kelionės metų buvo tiek tai”. Dievas davė jam suprasti, kad jis buvo tik keleivis. Štai, o Juozape − tobulumas.

24 Pastebėkite, trys stadijos: išteisinimas tikėjimu, pašventinimas per Kraują, krikštas Šventąja Dvasia, paskui tobulumas, pašlovinimas. Biblijoje sakoma: “Ką Jis išteisino, − tai dėl dvasinio proto, − tuos Jis ir pašlovino”. Tiesa? “Tuos, kuriuos Jis išteisino”. Vadinasi, jeigu Jis dabar išteisino mus, tai mes jau pašlovinti, Jo būvyje. Ne tai, kad Jis…Jis pašlovino − Jis jau pašlovino. Oho, tai gilu, tiesa? Bet taip sakoma Rašte.

25 Dievas pasakė Abraomui: “Aš palaiminau tave, ir Aš padariau tave tėvu”. Ne “padarysiu”. “Aš padariau. Aš jau padariau tave. Ir tu ateisi pas Mane kai pasensi. Tu busi išgelbėtas. Aš jau padariau tai. Aš jau taip pasakiau. Tu šitam neturi nieko bendro. Tai be sąlygų”. Dievas nusprendė, kad pas Jį bus Bažnyčia, todėl kiekvieną kart, kada Jis sudarydavo sandorą su žmogumi, žmogus sulaužydavo savo sandorą, ir iki šiol laužo. Žmogus visada laužys savo sandorą su Dievu, bet Dievas negali sulaužyti Savo sandoros su žmogumi. Tad: “Aš tai padarysiu”.

26 Jūs tiktai pažiūrėkite, juk Jis sakė Adomui tada pradžioje, Jis pasakė: “Taip, šito negalima, o tai galima, o ano negalima”. O Adomas padarė viską atvirkščiai,
IŠTARTAS ŽODIS 45

paėmė ir sulaužė tai. Bet paskui Dievas, pamatęs, kad jis tapo žuvusiu, Jis pasakė: “Aš sukelsiu priešiškumą. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavo sėklos ir gyvatės sėklos. Ir jis sutrins tau galvą, ir…tiksliau, tu sutrinsi jį…jo galvą, jis gels tau į kulnį”.

27 Taigi, “Aš tai padarysiu”. Kada Dievas kalba, kad Jis kažką padarys, jūs galite tikėtis tuo, kad tai bus padaryta. Kada žmogus sako, kad jis kažką padarys, čia aš jau nežinau. Bet Dievas pasakė Abraomui: “Aš išgelbėsiu tave ir tavo sėklą po tavęs”. Ne tiktai Abraomą, bet ir visą Abraomo sėklą − be jokių sąlygų. Ech, jūs jau man atleiskite, čia aš tikriausiai truputi pašauksiu. Pažiūrėkite! Ach, žmonės, jūs tiesiog nesuvokiate, ką tai reiškia. Gal kai kurie iš jūsų dar taip rimtai nesusimąstė, kad įsigilintų į tai.

28 Dievas jau pašlovino Savo Bažnyčią! “Ką Jis išteisino, tuos ir pašlovino” Bažnyčioje, Kristuje. Jeigu jūs išteisinti Kristuje, tai Dievui jūs pašlovinti Kristuje, jau pašlovinti.

29 Jėzus pasakė: “Taigi, būkite tobuli, kaip ir tobulas jūsų Dangiškas Tėvas”. Kaipgi jūs iš viso galėtumėte tapti tobulais? Bet Kristaus akyse šiandien kiekvienas naujai gimęs krikščionis tobulas. Aš lygiai toks pat tobulas Dieve, kokiu buvo Kristus, ir jūs irgi − bet kuris kitas tikintysis, nes tai ne mano šventumas, tai Jo šventumas. Dievas negali priimti mano, aš jo ir neturiu. Bet aš įeinu į Kristų tikėjimu, ir per Kristų aš Jame ir tobulas Dievo akyse.

30 Pažiūrėkite. “Viena Dvasia mes visi pakrikštyti į vieną Kūną ir tapome šito Kūno nariais”. Laiškas Romiečiams 8:1: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią”. Ir žmogus, kuris Jėzuje Kristuje, gyvena dvasiškai. Pasauliui, jo kūniško proto, tai kvailybė, bet tikintiesiems tai amžinas Gyvenimas. Amen! Štai jums, prašom. Ach, kaip žavu! Tuomet kas gali pakenkti jums? Jūs gi Kristuje. Ir kaip Dievas prikėlė Jėzų iš mirusiųjų, lygiai taip pat ir mes pakilsime Kristuje. Amen. Taip, būtinai, Dievas juk jau tai pažadėjo. Juk, jeigu tas Kūnas būtinai pakils, niekur nesidės, o aš šitame Kūne, tai aš būtinai išeisiu kartu su juo.

31 Štai, pasakysite: “Vadinasi, tu tiki į amžiną saugumą, broli Branhamai?” Iš vienos pusės − taip. Aš tikiu, kad Bažnyčia amžinai saugi, būtent Bažnyčia. Dievas jau pasakė, kad Ji pasirodys prieš Jį be kliaudos ir dėmės − būtent Bažnyčia. Tai štai, sekantis žingsnis: jeigu tu Bažnyčioje, tuomet tu saugus (jeigu tu Bažnyčioje).

32 “Ateinančio pas Mane neišvarysiu lauk”. Teisingai? Ir paklausykite, štai Žodis Žmogaus apie tai, Jėzaus Kristaus, šventojo Jono Evangelija 5:24:
46 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

…kas mano žodžių klauso ( bet kuris ) ir Mane atsiuntusį tiki
(dabartinis laikas), tas turi amžinąjį gyvenimą…

Tai ne tik nuo vieno susirinkimo iki kito!

…tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą ( tai yra,
į pasmerkimą, niekada nebus išvarytas lauk), nes iš mirties yra perėjęs
(praėjęs laikas) į gyvenimą.

Šventojo Jono 5:24, taip pasakė Jėzus. “Aš − Gyvenimo Duona, nužengusi nuo Dievo iš Dangaus. Jūsų tėvai valgė maną dykumoje ir mirė, bet kas valgo Mano kūną ir geria Mano Kraują turi amžiną Gyvenimą, ir Aš prikelsiu jį paskutinę dieną”. Juk Jis taip pasakė.

33 Taigi, dauguma apsimeta, kad jie ten. Dauguma kovoja patys su savimi ir stengiasi gyventi teisingai, ir stengiasi įsiterpti − čia aš jau nežinau. Bet jeigu jie įėjo, tai gyventi krikščionišką gyvenimą lygiai taip pat lengva, kaip ir bet koks gyvenimo būdas, nes tu Kristuje ir tiesiog perpildytas Šventąja Dvasia, Kuris veda tave, vadovauja tau ir nukreipia tave. Ir… Na taip, tu, žinoma, darysi klaidas ir krisi, bet puolusioje padėtyje tu negali užsilaikyti lygiai taip pat, kaip iš kviečių varpos nepadarysi sikomoro medžio. Tai neįmanoma. Jėzus pasakė: “Iš vaisių pažinsite juos”. Jumyse amžinas Gyvenimas.

34 Vienas iš baisiausių botagų bažnyčioje šiai dienai − tai baimė. Visi iki mirties išsigandę: “O kas gi bus? Kas? Kaip?”

35 Juk Jėzus pasakė: “Kai tai prasidės, pakelkite galvas ir džiaukitės, nes artėja jūsų atpirkimas”.

36 Taigi, štai kaip Jis vedė Bažnyčią šitoje kelionėje, netgi tada, netgi Abraome ir Izaoke, ir Jokūbe, ir visuose juose. Pažiūrėkite, kokios buvo jų klaidos, bet Dievas buvo su jais − tai šešėlis. Pažiūrėkite minutėlei į Abraomą.

37 Aš…aš…aš žinau, kad šiandien mane klauso dauguma armeniečių, bet aš…aš noriu jums tai paaiškinti.

38 Dievas pasakė Abraomui pagal išrinkimą ir malonę: “Aš atvesiu pas Save senatvėje”. Kitais žodžiais: “Aš išgelbėsiu tave. Aš pervesiu tave per viską. Tu nugyvensi ilgą gyvenimą. Tu turėsi sūnų. Ne… Nors Sara bevaikė. Jūs turėsite… Jūs turėsite kūdikį. Ir sūnuje. Aš išgelbėsiu visą pasaulį”. Nors Abraomas dar nieko nepadarė, kad užsitarnautų tai, bet Jis tiesiog… Dievas pašaukė jį. Štai ir viskas.
IŠTARTAS ŽODIS 47

39 Jis buvo paprastu chaldėju ten, Uro mieste, nusileido į Šinaro lygumą nuo Babelės bokšto, iš stabmeldystės. Aš galvoju, kad jo tėtušis buvo stabų garbintoju. Ir aš galvoju, kad Labanas, kai jis pas jį atėjo, įrodė tai − pas jį buvo tie stabai. Iš kurgi jis juos paėmė, jeigu ne iš Babelės bokšto? O iš Chamo giminės gimė Nimrodas. Nimrodas pastatė Babelės bokštą, kas buvo stabmeldyste, pirmas stabmeldystės atvejis žemėje.

40 Štai, ir žiūrėkite, kaip šis Babelės bokštas juda toliau (Babelė), o iš ten tęsiasi ir baigiasi Apreiškimo Knygoje − krikščioniška religinė stabmeldystė, apgaulinga krikščionybė. Ech, Jonas pamatė ją Apreiškimo Knygoje 17, stebėjosi ja, kaip ji sėdėjo, atrodė…ir nešiojo Jėzaus Vardą, ir visa kita, ir vis dėlto persekiojo ir kankino iki mirties gyvojo Dievo šventuosius. Angelas pasakė: “Ateik čia, ir aš parodysiu tau, kas ji tokia”. Pasakė: “Ši didi bažnyčia, sėdinti ant daugumos, ant septynių kalvų, ir valdanti žemėje, ir taip toliau, gerianti Kristaus kankinių kraują”. O-o, mano Dieve!

41 Žmonės mes gyvename laikų pabaigoje. Kas iš jūsų čia girdėjo daug metų atgal, kaip mane čia ruošėsi suimti už tai, kad pamokslavau apie žvėries ženklą? Kada aš pasakiau, kad Musolinis… O jis tada dar tik atėjo į valdžią dvidešimt su trupučiu metų atgal. Aš pasakiau: “Jeigu Musolinis kada nors eis į Etiopiją, pasižymėkite sau, taikos nebus iki tol, kol neateis Jėzus Kristus”. Ir aš pasakiau: “Bus trys didžiulės…‘-izmos’: komunizmas, fašizmas, nacizmas”. Ir aš pasakiau: “Jie, galiausiai, susieis į vieną ‘-izmą’, ir šis vienas ‘-izmas’ vyraus pasaulyje ir sudegins Vatikano miestą”. Jūs prisimenate, kad aš taip pasisakiau labai daug metų atgal. Ir viskas būtent taip.

42 Aš pasakiau: “Kaip tik prieš tai, kai ateis tas laikas, automobiliai, − kurie buvo gaminami su tokiu kampuotu užpakaliu, dvidešimt metų atgal arba dvidešimt penki metai atgal (jūs juk dar prisimenate, kaip buvo dvidešimt metų atgal), aš pasakiau, − jie atrodys kaip kiaušinis. Jie bus aptakios formos. Tai regėjimas. Bus kažkokios štai tokios formos”. Ir būtent tokiais jie bus prieš patį Paėmimą.

43 Bet Dievas dabar tiesiog surengia Bažnyčiai visur apšilimą, sutvarko dabar, kad Ji galėtų įeiti į Paėmimą, turi duoti Jai paėmimo tikėjimą, pirmiau, negu Ji galės išeiti į Paėmimą.

44 Žmonės yra paskutinių dienų dvasioje, lygiai kaip Nojaus dienomis: valgė, gėrė, tuokėsi, tekėjo, apsileidę, abejingi, slankioja be darbo ir panašiai. O ši amerikiečių tauta pati blogiausia žemės paviršiuje: akiplėšiška, išdidi, nesusivaldanti, žiauri ir niekinanti, visažinė. Jeigu ir yra tokia vieta pasaulyje… Su Biblija prie širdies, ir žino Dievas, kad aš…žiūrintis į mane iš Aukštai (be to žinau, kad dar iki ryto aš, gal pasirodysiu prieš Jį):
48 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

jeigu aš turėčiau neginčijamą autoritetą, tai vieta, kurioje reikia misionierių daugiau, negu bet kuri vieta žemėje − tai JAV, Jungtinės Amerikos Valstijos. Didžiausia pagonių minia, kuri man žinoma, yra Amerikoje. Pagonis reiškia “netikintis”.

45 O-o, teologija jie tiki. Jie tapo tokie bejausmiai ir ištižę, kad su jais iš viso jokiu būdu nepakalbėsi. Iš tų šalių aš galiu paimti žmogų, kuris niekada negirdėjo apie Dievą, stabų garbintoją, ir per penkias minutes pasiekti iš jo didelių rezultatų, negu iš to tipo, kuris išpažįsta, kad jis krikščionis, o pats senas, apsamanojęs, užkietėjęs konservatorius, kuriam į venas įšvirkštė daug šito balzamavimo skysčio. Primena man tokį šąlantį vietinį morgą, panašų į laidojimo biurą. Taip ir yra. Pasisėdi sau ten, užeina, krauna… Aš įeinu į šitas senas dideles bažnyčias ir iš karto prisimenu morgą, dvasinis termometras nusileidžia šimtą gradusų žemiau nulio. Reikia skintis kelią, kaip per ledą. Aš ne kaip juoko pavyzdį apie tai pasakoju, bet tai juk tiesa. Kai kurie iš jų žino apie Dievą visai nieko, atsistoja ten ir sako: “Vadinasi taip, pasakysiu aš jums, na, aš tikiu, kad viskas…” Dievulėliau tu mano! Ach tu apgavike! Pats ne Dievo Karalystėje ir kitus to paties mokai.

Jie įšvirkščia kažkokį skystį, lygiai kaip numirėliui pakeliui į morgą. Jie…jie išpumpuoja iš jo visą kraują ir įšvirkščia ten kažką tokio, kad jis jokiu būdu neatgytų. Štai maždaug taip jie daro: atima iš žmonių tą mažą religiją, tiksliau, tą mažą tikėjimą, kuri pas juos dar liko ir įšvirkščia kokią nors pasenusią ir…ir teologiją į juos, kuri dar daugiau juos užmuša, kad jie tiksliai neatsigautų. Štai ir viskas. Tiksliai. Baisu! Tai bent! Ir paskui jie dar sako: “Ech…”

Aš paklausiau vienos moters: “Jūs krikščionė?”

Ji pasakė: “Jūsų žiniai aš amerikietė”.

Aš pasakiau: “Aš ne šito klausiau”.

46 Dar viena priėjo prie pakilos. Pasakė… Broli Bosvortas paklausė: “Ponia, jūs krikščionė”?

47 Ji pasakė: “Juk pats tas…” Ji pasakė: “Jūsų žiniai, aš kiekvieną vakarą statau žvakutę”. Chm-m! Na ir reikalai! Uždega kiekvieną vakarą žvakutę, ir ką, nuo šito ji tapo krikščione? Gali nors visą pasaulį pilnai sudeginti − nė trupučio nepadėsi. Kol karšta Šventosios Dvasios ugnis neapvalys tavo sielą nuo nuodėmės, tu kaip buvai nusidėjėlis, taip ir likai. Viskas širdyje.

48 “Aš juk gyvenu Amerikoje”. Na ir koks skirtumas?
IŠTARTAS ŽODIS 49

Tai nereiškia, kad tu kažką reiški. Dievas mane gerbia ne todėl, kad aš amerikietis. Jis gerbia vokietį ne todėl, kad jis vokietis, arba…arba lenką, todėl, kad jis iš Lenkijos. Jis gerbia afrikietį ne todėl, kad jis iš Afrikos. Dievo Afrika nedomina, ir Vokietija Jo taip pat nedomina, ir Jungtinės Valstijos Jo irgi nedomina. Dievą domina viena Karalystė − tai Dievo Karalystė, ir žmonės iš visų šalių įeina į Jį. Ir jie į Jį gimsta per Abraomo Sėklą, Kuris buvo Jėzus Kristus, ir yra paveldėtojais pagal pažadą.

49 Visoms šalims po dangumi viešpatauja šėtonas. Taip sakoma Biblijoje. Oho, kaip jūs netekote žado, a? Velnias paėmė Jėzų Kristų ir parodė Jam visas pasaulio Karalystes. Taip? Ir jis pasakė: “Jie − mano, ir aš darysiu su jais, ką tiktai panorėsiu. Ir aš atiduosiu jas Tau, jei parpuolęs pagarbinsi mane”.

50 Jėzus pasakė: “Eik šalin nuo Manęs, šėtone!” Matote? Jėzus žinojo, kad Jis ir taip paveldės šias karalystes.

51 Ir taip, Apreiškimo Knygoje, kada apie pasaulio pabaigą, Biblijoje sakoma: “Džiaukitės, Dangūs, ir visi šventi pranašai, nes šio pasaulio karalystės tapo mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus karalystėmis, ir Jis karaliaus ir valdys per amžių amžius”.

52 Danielius pamatė Jį kaip Akmenį, atskilusį nuo kalno, besiridenantį ir atsitrenkiantį į to stabo kojas, sudaužiusį jį į gabalus, ir Dievo Karalystė išaugo. Kai Kristus ateis į valdžią Tūkstantmetėje Karalystėje, nebus nei ligų, nei sielvarto. Kiekvienas…visi ginklai bus perkalti į arklus, ir daugiau nebesimokys kariauti. Štai ir viskas. Viskas užsibaigs, kada ateis Jėzus. O iki tol, kol šėtonas karaliauja šalims, bus karai ir karų gandai, kol neateis Jėzus. Amen.

53 Dieve, padėk mums! Žiūrint į jus, aš šiandien suvokiu, stovėdamas čia, mokydamas iš Dievo Žodžio, kad jūs − žmonės, einantys į amžinybę. Kiekvienas esantis čia vyras ir kiekviena moteris, berniukas ar mergaitė, vienąsyk stos Kristaus akivaizdon. Man reikės atsakyti už tai, ką aš kalbėjau jums kaip Jo tarnas. O kodėl man vengti ir nekalbėti jums Dievo Tiesos? Jeigu Dievas taip pagerbė tą Žodį, Kurį aš pamokslavau, kad Jis pernešė Jį po visą pasaulį ir pagerbė Jį karalių rūmuose, ir visur, ir nė karto Jis nekalbėjo nieko tokio, ko nebūtų buvę būtent taip, kaip Jis pasakė, tuomet jau Jis, žinoma, neleistų man pasakyti kokios nors neteisybės. Ir šiandien aš sakau, mano drauge krikščioni: kokiai tu bažnyčiai bepriklausytum, kur tu bebūtum, jeigu tu neįėjai į Dievo Karalystę per krikštą Šventąja Dvasia, įvedančią į Kristaus Kūną, tai tu veržkis dabar, nes nežinai, kurią valandą Jis ateis.

54 Ir taip, dabar Izraelis čia Egipte − tai pirmavaizdis to, kaip iššaukiama Bažnyčia (Išėjimo Knygos 1-mas skyrius). Izraelis įsikūrė Egipte po Juozapo.
50 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Taigi, tam man prireiks kaip tik kažkur…maždaug trisdešimt minučių. Kaip galėdamas pasistengsiu papildyti kaip galima daugiau.

Taigi, jie išsidėstė Egipte dėl sausros, Izaokas atėjo ir atvedė patriarchus. Ir ten jie gyveno Gošene. Bet Juozapas, prieš mirdamas (puikus paveikslas), jis priminė apie Izraelio vaikų išėjimą, ir priminė apie savo kaulus. Paklausykite. Jūs man jau atleiskite, aš norėčiau įterpti…

55 Jūs žinote, jeigu jūs tiesiog skaitote Žodį, kaip štai šį dabar, tai gerai, bet jūs būtinai praleidote Jo reikšmę. Žodis parašytas tarp eilučių. Jėzus pasakė: “Aš paslėpiau Jį nuo išmintingųjų ir gudriųjų akių ir atidengiau Jį mažutėliams, norintiems mokytis”. Šios teologinės seminarijos lygiai tokios pat, kaip tuomet buvo kunigai ir vyriausieji kunigai, ir visi tie, kas skaitė Žodį, bet negalėjo pamatyti, kad Jėzus yra Kristus. Suprantate, ką aš turiu omenyje?

56 Dabar pažiūrėkite į tuos patriarchus. Kodėl senasis Jokūbas, mirdamas Egipte, pasakė: “Nelaidokite manęs čia”? Ir jis paprašė Juozapą padėti ranką ant jo sužeistos šlaunies ir prisiekti Dievu, kad jis nepalaidos jo kaulų ten. Jūs žinote apie tai? Pasakė: “Nuneškite mane į mano tėvynę ir palaidokite mane”.

57 Pažiūrėkite į Jobą senais laikais: sėdėjo ten, visai pasidengė votimis, ir jis prakeikė tą dieną, kada gimė. Seniausia knyga Biblijoje − tai Jobo, ji buvo parašyta dar prieš Pradžios Knygą. Žiūrėkite, kaip jis sėdi ten, gramdo savo…kaulu, sėdi ten, ant pelenų krūvos. Kartą čia buvo, aš apie tai pamokslavau ištisus tris mėnesius. Kai kurie padavė man…parašė man, paklausė, pasakė: “Broli Billai, tu apskritai ruošiesi nukelti Jobą nuo pelenų krūvos?” Chm! Ir aš…aš… Apie tai, kad jis ten sėdėjo. Tą svarbų priimant sprendimą momentą, kažko reikėjo imtis tą lemtingą valandą. Bet jūs žinote, kas įvyko; kai mes nukėlėme jį nuo pelenų krūvos, kažkas įvyko.

58 Štai taip mes stengiamės pravesti šiuos prabudimus. Mes sutelkiame žmonių dėmesį į Kristų, po to pasiliekame šitose vietose, kol neprieisime reikiamo momento, kad įkaltume vinį visiškai. Štai kame reikalas. Taip Šventoji Dvasia sako. Jauti, kaip Dvasia juda tarp žmonių, ir žinai kada pasiruošiąs grobis.

59 Atkreipkite dėmesį, štai Jobas sėdi ten, sielvartauja. Jo žmona netgi nusiteikė prieš jį, priėjo ir sako: “Jobai, ar negeriau prakeikti Dievą ir mirti?”

60 Jis pasakė: “Tu kalbi, kaip neprotinga moteris”. Jis pasakė: “Viešpats davė, Viešpats ir paėmė, tebūna palaimintas Viešpaties Vardas”.

61 Ir štai atėjo bažnyčios nariai ir susėdo, nusisukę nuo jo nugara, ištisas septynias dienas − tai bent paguoda. Pasakė: “Jobai, tu slaptas nusidėjėlis.
IŠTARTAS ŽODIS 51

Tu nusidėjai”. Jobas žinojo, kad jis nenusidėjo. Tapo aišku, kaip jie tame nusituokė.

62 Taigi, teisuolio sielvarte (kai Dievas dirbo su šventuoju) Jis pasiuntė žmogų vardu Elihuvas. Ir Elihuvas nekaltino jo, tiktai tame, kad jis kaltino Dievą. Bet Elihuvas priminė jam, pasakė: “Klausyk, Jobai, tu stebėjai visa tai”. Jis pasakė: “Štai, ateina Teisusis, Kuris stos pralaužime tarp nuodėmingo žmogaus ir švento Dievo. Ir tiktai tada tas žmogus, apraudoti kurio ateis prie kapo (nors jis šito nepastebi), tuomet jis prisikels”.

63 Ir kai Jobas išgirdo tai, jis pakilo. Oho-ho, kaip sužaibavo žaibai, sudundėjo griaustiniai. Kas gi atsitiko? Pranašas vėl sugrįžo į Dievo vėžias. Oho-ho, kai jo akys atsivėrė! Jis pasakė: “Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas”.

Pažiūrėkite, prieš keturis tūkstančius metų iki Jo Atėjimo į žemę: “Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas, − trukmė, − gyvas. Ir paskutinėmis dienomis, − paskutinius du tūkstančius metų, − Jis atsistos ant žemės. Nors kūno kirminai suardys šį kūną, bet savo kūne aš regėsiu Dievą: aš pats Jį matysiu, ir mano akys, ne kito akys, regės Jį”. Štai jums, prašom. Kai jis ruošėsi mirčiai, pasakė: “Palaidokite mane tiesiog čia Palestinoje”.

64 Po to pasirodė Abraomas su pažadu. Sara mirė. Jis palaidojo ją tiesiog šalia su Jokūbu, nupirko žemės gabalėlį ir palaidojo ją. Kai mirė Abraomas, jis atsigulė šalia Saros.

Abraomui gimė Izaokas. Izaokas mirė ir atsigulė kartu prie Abraomo.

65 Izaokui gimė Jokūbas. Jokūbas mirė tolimame Egipte, jis pasakė: “Nelaidokite manęs čia! Prisiekite, kad jūs mane nepalaidosite čia. Paimkite mano kaulus ir palaidokite juos ten, šalia mano tėvo”. Kam? Kodėl? − Apie tai neparašyta, broli, tai tarp eilučių.

66 Juozapas, prieš mirdamas, pasakė: “Dabar įdėkite mano kaulus į karstą, bet nelaidokite manęs čia”. Chm. “Nelaidokite manęs čia. Nuneškite mane ten ir palaidokite mane pažadėtoje žemėje. Palaidokite mane ten”. Kam? Pasakė: “Vienąsyk Dievas aplankys jus. Aš palieku savo kaulus čia, kad parodyčiau simbolį”.

Lygiai kaip Juozapas paliko savo kaulus, taip Jėzus paliko kapą atvertą.

67 Kiekvienas susenęs žydas, kurį plakė per nugarą, išsekęs ir pavargęs, vilkosi šalia tos vietos, o visi egiptiečiai spoksojo ir matė tą seną mažą karstą. (Aš mačiau jį ne taip seniai − neva tai jis, mažas, senas, kaltas iš švino, karstas.
52 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Neva ten gulėjo jo kaulai. Jis buvo ten muziejuje, ir aš mačiau jį, ten pasakė: “Štai kur gulėjo Juozapo kaulai, kada Mozė paėmė juos ir nusinešė su savimi”.) Ir kiekvienas žydas, žvelgdamas į vidų, ištardavo: “Vieną gražią dieną čia įvyks pasikeitimas. Mes išeisime. Tas pranašas, kuris turėjo gražų drabužį, − tas, kuris visais atžvilgiais simbolizavo Kristų, kaip mes praėjome vakar vakariniame tarnavime, − jis pasakė…” Nes jis rėmėsi tuo, ką Dievas pasakė Abraomui. Štai taip.

68 O aš ir šiandien remiuosi tuo pačiu, į tai, ką Dievas pasakė Abraomui: “Aš išgelbėsiu tave ir tavo sėklą”. Aš tikiu tuo.

69 “Vienąsyk jūs išeisite iš čia”, − ir jie tuo patikėjo. Ir vienąsyk kaulai senojo Juozapo…

70 Mozė griebėsi darbo, Šventoji Dvasia prakalbo jam, pasakė: “Tu kai ką užmiršai, Moze. Eik ir paimk Juozapo kaulus”. Mozė susuko juos ir nuėjo.

71 Ugnies Stulpas veda jį pirmyn į pažadėtą žemę, jis palaidojo juos šalimais su Izaoku ir Jokūbu. Kodėl? − Jie žinojo, kad iš užmigusiųjų skaičiaus bus surinkti pirmi vaisiai. Jie žinojo, kad vieną gražią dieną įvyks prisikėlimas. Jie žinojo tą Teisųjį, apie Kurį sakė Jobas: “Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas, ir paskutinią dieną Jis atsistos ant žemės”. Ir jie žinojo, kad Jobas maždaug žinojo, kur būtent Jis atsistos, todėl jis ir pasakė: “Palaidokite mane štai čia”. Jie norėjo būti su Juozapu, tiksliau, su Jobu, ir juos laidojo tose Palestinos apylinkėse, nes tai buvo pažadėta žemė. Be to, jie žinojo, kad prisikėlimas įvyks ne Egipte, įvyks ne Europoje, neįvyks dar kažkur, o jis turėjo įvykti Palestinoje. Štai kodėl juos ten laidojo.

72 Ir štai atėjo Jėzus, jie…tas Pažadėtasis. Jie pasielgė su Juo, kaip ir pasakė, ir ech, jie užmušė Jį. Jis mirė. Jo siela nusileido į pragarą, pamokslavo sieloms kalėjime, paėmė mirties ir pragaro raktus iš šėtono, sugrįžai atgal vėlikų rytą. Ir kai Jis ėjo per rojų, Jis pabeldė į duris. [Brolis Branhamas demonstruoja−Red.] Aleliuja! Girdžiu, kaip Jis sako: “Vaikai!”

Abraomas sako: “O kas tai?”

“Aš tavo Sėkla, Abraomo Sėkla”.

Danielius paklausė: “Kas tai?”

“Aš tas Akmuo, atskilęs nuo uolos”. Chm.

73 Ir štai kur jie − senojo testamento šventieji buvo ten, laukė rojuje,
IŠTARTAS ŽODIS 53

norėdami apsirengti. Jis atidarė duris. Abraomas paklausė: “Mes ką, išeiname?”

“Žemėje jau švinta. Pasiruoškime išėjimui”.

74 Abraomas pasakė: “O galima mums pusiaukelėje eiti pasivaikščioti? Aš norėčiau apžiūrėti miestą”.

75 “Taip, žinoma. Aš kaip tik ruošiuosi aplankyti Savo mokinius per keturiasdešimt dienų”. Ir vėlikų rytą Jis prisikėlė.

76 Ir Mato Evangelijoje 27 sakoma, kad daug šventųjų kūnų, užmigusių žemės dulkėse, prisikėlė ir išėjo iš miesto, ir pasirodė daugeliui miesto gyventojų.

77 Matau, kaip Sara ir Abraomas eina gatve, šnekučiuojasi: “Ak, brangioji, žvilgtelėk ten. Čia truputi pakeitė. Tu tik pažvelk, kaip tai atrodo”.

78 Kažkas paklausė: “O kas ten per porelė? Jie, atrodo, kažkokie svetimšaliai”.

79 Jie sako: “Mus pamatė”. [Brolis Branhamas spragsi pirštais−Red.] Dingo jų akyse, kaip ir Jis, žinote, ėjo kiaurai sieną, o niekas netgi ir nepastebėjo ir nematė, kaip Jis įeidavo į namus. Dingo! Jie turėjo šlovingus kūnus, ir jie vėl pasirodė žemėje (aleliuja!) kaip pirmi Dievo jėgos ir prisikėlimo įrodymo vaisiai. Štai jie! Nuginklavo ir apiplėšė valdžias, paėmė mirtį ir pragarą, nusmaugė juos ir prisikėlė velykų rytą, ir įėjo į Karalystę su Juo.

80 Nenuostabu, kad jie prašė: “Palaidokite mane Palestinoje”. Jie žinojo, kad prisikėlimas turėjo įvykti Palestinoje.

81 Todėl šiandien, mano broli, gali užsiimti kuo tiktai nori, visa savo sena formalia religija, o aš noriu būti palaidotu Kristuje, nes tuos, kurie Kristuje, Dievas atves su Juo prisikėlime. Kalbėkite kas patinka, pavadinkite tai fanatizmu ir darykite kas patinka − tiktai netrukdykite man būti Jame, nes tie, kas Jame išeis iš kapų prisikėlime, nes Dievas prikels juos. Jis pažadėjo tai padaryti. Amen!

82 Na ir kas, kad tu sensti? Garbė Dievui! Argi tai turi kokią nors reikšmę? Dar arčiau Namų. Amen! O-o garbė! Vis tiek pavadinsite mane šventu šuoliuotuoju, galite jau nors dabar. Gerai. Kaip nuostabu! Dėl šito tiksliai tapsi šventu šuoliuotuoju. O-o, ir kaip man nebūti laimingu kada aš žinau, kad tai Tiesa? O-o, aiškus dalykas, aš laimingas. Ir visi, puoselėjantys šią viltį, trykšta!

83 Aš ankščiau vaikščiodavau prie šaltinio, iš kurio aš gerdavau. Džiunijorai, aš ankščiau vaikščiojau ten. Ir aš galvojau… Kai aš budėdavau,
54 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

aš vaikščiodavau prie to šaltinio. Aš kalbėjau, kad laimingesnio draugužio, žemiau Miltauno, nerasi. Aš žiūrėdavau į jį ir galvojau: “Tai bent, dėl ko tu toks laimingas?” Jis…jis tiesiog bul-bul-bul − visą laiką trykšta: skanesnio vandens aš niekada dar negėriau. Aš galvojau:

− Na ir dėl ko tu toks laimingas? Ar ne dėl to, kad iš tavęs geria gyvuliai?
− Ne, broli Billai, ne dėl šito.

84 − Na o kodėl gi tu visą laiką trykšti? Argi ne dėl to, kad…kad kažkas ateina čia pasisemti vandens?

− Ne, ne dėl šito.

− Na tai, gal, tu kunkuliuoji tiesiog, todėl, kad aš geriu iš jo?

− Ne.

Aš klausiu: “Tai kodėl gi tu trykšti?”

85 Jeigu jis mokėtų kalbėti, jis atsakytų: “Broli Billai, tai ne aš trykštu. Tai kažkas iš manęs stūma, manimi trykšta”.

86 Ir kai Šventoji Dvasia įeina į žmogų, kažkas tiesiog…fontanai, vandens šaltiniai trykšta į amžiną Gyvenimą. Kaipgi jūs galite… Jėzus pasakė moteriai prie šulinio: “Kas gers šį Vandenį turės amžiną Gyvenimą. Jie bus jame, šaltiniai Vandens, trykštantys į amžiną Gyvenimą”. Aleliuja! (Nagi sugrįžkime į Pradžios Knygą.)

87 O-o, tai bent! Jūs tiktai pagalvokite: amžinas Gyvenimas, kai praeis dešimt tūkstančių milijonų metų, kai šios senos jūros (o daugiau dvi trečiosios šito vandens…žemės padengtos vandeniu) užpila didžiulius denius − juk jos ritasi du tris kartus aukščiau šito pastato, daužosi į laivą, ištyžta iš vienos ir kitos pusės − mano broli, vieną gražią dieną jos… Žemėje susikaupė tokie didžiuliai nuodėmės telkiniai, kad jie verks dykumose; kai nebus jūros, nei mėnulio, nei žvaigždžių (aleliuja), aš gyvensiu toliau! Ir visi likusieji iš aukšto gimę vyrai ir moterys gyvens ten Jo didingame Būvime, susitapatinę su Jo viengimio Sūnaus pavidalu. Jo malone mes išgelbėti.

88 Nenuostabu, kad poetas pasakė:

Meilė Viešpaties didi,
Ištikima, tyra, stipri!
Išnyks pasaulis, amžiai praeis,
Bet ji nepraeis.
IŠTARTAS ŽODIS 55

Ir kaipgi mes galime tylėti? Tai bent! “Argi tai įrodymas, broli Branhamai?” − Na taip.

89 Tai štai, Izaokas, Jokūbas, o dabar Juozapas. Ir Juozapas mirė, koks idealus pavyzdys tai buvo − jo kaulai, palikti ten prisiminimui.

90 Čia ne taip seniai… Man atrodo, Billio nėra ten gale. Aš prie jo apie tai nepasakoju. Mes padėjome gėlytę ant jo mamos kapo ryte žuvusiesiems atminti dieną. Jis stovėjo ten ir verkė. Ir aš pasakiau: “Billai, neverk. Tiesiog užmerk akis, pažvelk už okeanų, jūrų”. Aš pasakiau: “Ten guli mama ir ten su ja guli sesutė, bet jų ten nėra. Ten už jūrų, okeanų yra tuščias kapas”. Aleliuja!

91 Štai kur aš žiūriu, lygiai kaip tie žydai žiūrėjo: “Vieną kartą mes išeisime”. O vieną kartą ir mes išeisime. Kiekvieną kartą kada aš girdžiu: “Mirtingas į mirtingą, arba dulkė į dulkę, ir žemė į žemę”, − aš galvoju: “Vieną gražią dieną!..”

92 Neseniai aš pamokslavau buvusio šito miesto šerifo laidotuvėse. Šitas vaikinas atėjo pas Kristų prieš kelėta valandų prieš mirtį. Aš mačiau, kaip jo pagyvenęs pražilęs tėtis su ašaromis pasilenkė prie karsto ir virpančiomis lūpomis pabučiavo šitą vaikiną atsisveikinimui, vos neįkrito į karstą. Aš išgirdau tai, aš nusigręžiau. Jis numetė gėles. Aš nusigręžiau ir pasakiau: “Pelenai į pelenus, ir dulkės į dulkes, ir žemė į žemę”. Aš pagalvojau: “Vieną gražią dieną!..”

Pas mus auštant ateis Jėzus!

Taip. Gerai.

93 Kada mes pradėsime pamoką, a? Laikas bėgo ten Egipte. (Melskitės už mane.) Ir ten…tuomet ten, galu gale, pasirodė faraonas, kuris nežinojo Juozapo. Dievas pažadėjo, kad jie išbus ten keturis šimtus metų, ir kai jie išėjo, buvo jau keturi šimtai dvidešimt.

94 Dabar 1-mas skyrius, nuo 1-mo iki 5-to skyriaus…5-tos eilutės − tai Izraelis Egipte.

95 O nuo 7-tos eilutės net iki 22 eilutės kalbama apie jų vergystę. Daugelis iš jūsų skaitėte tai daug-daug kartų.

96 Aš sutrumpinsiu, liko visai mažai laiko. Paskui mes pradėsime nuo 2 skyriaus − pasiruošimas išlaisvinimui, Mozės gimimas. Tauta pradėjo ruoštis. Prižiūrėtojai plakė, žudė vaikus. Dantytas Dievo pranašystės ratas prisisuko iki reikiamos laiko valandos.
56 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

97 Paklausykite, aš noriu, kad jūs suprastumėte tai: aš manau, kad jis pamažu priėjo iki šito taško vėl. Aš manau, kad mes atvykome. Aš manau, kad būtent todėl viskas ir vyksta tokiu būdu, kaip dabar. Senas pranašiškas laikrodis pritiksėjo vos ne iki lemtingos valandos. Ne taip seniai apie tai pamokslavau. Vokiečių menininkas nutapė tokį paveikslą, pas mane jis namuose kabo: vyras maldoje su atversta Biblija prie taukų žvakės, o ant laikrodžio be penkių minučių dvylika (aliejiniais dažais ant drobės). Ruošimasis, pasiruošimas, Dievas ruošiasi padaryti kažką. Dabar žiūrėkite.

98 Kada Jis buvo pasiruošęs padaryti kažką, Jis paruošė Egipte ypatingą kūdikio gimimą, paprasto berniuko, kaip ir visi kiti. Tiesiog vyras iš Levio giminės paėmė sau žmoną, buvo levitu, ir jiems gimė kūdikėlis. O visus naujagimius berniukus nužudydavo. Bet kada gimė šitas kūdikis, jis buvo kažkoks ypatingas, kažkas įvyko: nulėmimas, paskyrimas. Mozė neturėjo tam nieko bendro. Bet jis buvo Moze, todėl jie neišsigando karaliaus paliepimų. Jie paguldė jį į mažą pintinę, ir jis buvo išauklėtas tiesiog prie faraono slenksčio (argi ne taip?), kad taptų netgi jo sūnumi. Gerai. Ir taip.

99 Mozė… Nuo 11 eilutės iki 25 eilutės − tai Mozė pasakoja Izraelio vaikams, kas jis toks. Dauguma žino, kaip tai įvyko. Jis leido jiems pamatyti. Ir kada jis tai padarė, jis pagalvojo, kad broliai supras, kad jis ir yra tas pats žmogus, kuris pasiustas išvesti juos iš vergystės, bet jie nesuprato. Tiesa?

100 O-o, žmonės, koks tai nuostabus šių dienų pirmavaizdis! Pats tas, kas atėjo išlaisvinti žmonių − būtent šito jie ir bijo. Jie bijo išgelbėtojo.

101 Paklausykite, kada statė Saliamono šventyklą, jie… Čia yra mūrininkai, jums bus ypač aišku. Jie atveždavo kedrus net iš Libano, jie plukdė juos netgi iš tolimos Etiopijos ir veždavo vežimais pakinkytais jaučių, ir taip toliau. Suprantate, taip? Be to, visus savo akmenis jie tašydavo visuose pasaulio kampeliuose, bet kai juos sudėdavo kartu, mūras iš jų išeidavo taip idealiai, kad per keturiasdešimt šventyklos statymo metų nė karto nesigirdėjo pjūklo žvangesio ir plaktuko tuksėjimo. Kiekvienas akmuo pritiko…vienas buvo iškaltas taip, kitas buvo iškaltas štai taip, trečias buvo iškaltas štai taip, bet visi jie susidėjo kartu. Pradėjo jie dėti, statyti pastatą, viskas klojosi gerai. Ir rado jie keistą akmenį. Jis jiems nepatiko, pasakė: “Jis čia netinka”. Ir išmetė jį, numetė į šiukšlių krūvą. Po to pasirodė… Statė jie, statė, statė, ir pasirodė, kad tas pats akmuo, kurį jie atmetė, buvo pagrindiniu kertiniu akmeniu. Jėzus taip pasakė.

102 O šiandien, metodistai, baptistai, liuteronai, sekmininkai, visose vietose, draugai, jeigu jūs nesubudėsite, tą tikrą kertinį Akmenį jūs atmesite, o kertinis Akmuo šito dvasinio namo statinio − tai Šventoji Dvasia. Jūs bijote Jo. Jūs bijote fanatizmo. Aš žinau, kad yra daug senų baidyklių ir klastočių.
IŠTARTAS ŽODIS 57

Jeigu jų nebūtų, tai ir Tikrojo nebūtų. Bet tikrasis Šventosios Dvasios elementas yra krikšte. Tai tiesa. Gerai. Ir štai jie atmeta Jį, sako: “Oi, mes negalime šito daryti. Na ne, šito mes negalime leisti, broli Branhamai”.

103 Šiomis dienomis aš taip ir pasakiau, kai didžiulio koledžo diakonas sėdėjo mano namuose ir daktaras Sendenas iš Billio Greimo įstaigos − jų ten sėdėjo visa grupė. Ir jie pasakė: “Broli Branhamai, mes pasakysime tau, kur kliūtis”. Pasakė: “Su tokia sėkme galima ir visą pasaulį atversti”. Pasakė: “Pasakysiu tau, kur kliūtis, − pasakė, − labai jau daug sekmininkų ir šventų šuoliuotuoju tavo susirinkimuose. Štai iš kur eina skundai”.

Aš paklausiau: “O jūs ar finansuosite tai?”

“Na…žinoma, mums…”

104 “Aha, aš taip ir galvojau. Ne, jūs nedarysite. Žinoma, nedarysite”. Tiksliai.

105 Šios didžiulės bažnyčios lengvai tenkinasi savo teologija, giriasi tai apie vieną, tai apie kitą, ir išdidžiai laikosi atokiai, žvelgia taip (pas juos krūva daktarų laipsnių ir kito), o kai kurie iš jų žino apie Dievą lygiai tiek, kiek triušis žino apie tai, kaip užsimauti slides. Juk taip ir yra. Ach, na taip, visus senovės graikų žodžius jie, žinoma, žino, ir žino savo…savo išsilavinimą. Dievas nesužinomas per teologiją arba išsilavinimą, Dievą sužinome per tikėjimą. Pažinimas nuveda žmogų nuo Dievo, o tikėjimas atveda jį pas Dievą. Būtent jis atskyrė jį nuo Dievo Edeno sode. Jis nuėjo prie pažinimo medžio.

106 O pats krikštas Šventąja Dvasia, kuris atnešė Gyvenimą žmonėms − būtent dėl jo sekmininkai ir šventi šuoliuotuojai (kaip jūs juos pravardžiuojate) priima mane dieviškojo išgydimo tema.

107 Na, žinoma, karaliai ir valdovai, jie apie tai girdi, jie sako: “Atvažiuok čia”. Viešpats, pasigailėdamas, išgydo juos paprasčiausiai. Taip.

108 Bet kas liečia visą kitą, kaip tiktai pradedi kalbėti apie amžiną Gyvenimą − jie priklauso anglikonų bažnyčiai, jie priklauso vienai, kitai, trečiai, jie priklauso bažnyčiai. Juk prie ko čia tai?! Tavo priklausymas bažnyčiai Dievui nereiškia netgi šito. [Brolis Branhamas spragsi pirštais−Red.] Jeigu tu negimęs iš naujo…

109 Yra tiktai viena Bažnyčia − tai tie, kas gimė į Jėzaus Kristaus Kūną per krikštą Šventąja Dvasia. Aleliuja! Štai ką aš pasakysiu tau, mano broli, įeiti į Kristų galima tiktai vienu būdu. Ne paspaudus ranką ir nepasikrikštijus vandenyje, ne pasišlakstęs, ne nustojęs valgyti mėsą, ne laikydamasis šeštadienių, ne metęs rūkyti, kramtyti tabaką, gerti,
58 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

piktžodžiauti ir visa kita − ne taip įeina į Kristų.

110 Rūkyti cigaretes, gerti viskį, paleistuvauti su kitais…su moterimis ne santuokoje ir visi jūsų kiti darbai − tai ne nuodėmė. Nėra nieko… Tai ne nuodėmė. Keikimasis, tuščiažodžiavimas, gėrimas − tai ne nuodėmė, tai nuodėmės atributai. Tu nusidėjėlis − štai kodėl tu visa tai darai. Bet ne tai nuodėmė, tai tik jos atributai.

111 Lygiai kaip dabar. (Čia jus užgaus, bet aš atsakydamas prieš Dievo Žodį, pasiruošęs apsvarstyti tai bet kuriuo laiku.) Štai kur jūs, sekmininkai, padarėte savo klaidą (jūsų čia daug sėdi), mokydami pradinį Šventosios Dvasios įrodymą, neva, kalbėjimas kalbomis − tai Šventoji Dvasia. Kalbėti kalbomis − tai gerai, bet tai tiktai atributai. Tai ne pati Šventoji Dvasia, tai tas, ką Šventoji Dvasia daro.

112 Šventoji Dvasia − tai Dievo meilė. Aš galiu įrodyti tai iš Biblijos: “Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, tai nėra iš to jokios naudos”.

113 Jeigu jūs norite turėti obelį, o jūs turite tiktai obuolį, jums iki medžio dar labai toli. Suprantate? Tai juk atributas.

114 Nuodėmė… Jūs piktžodžiaujate, rūkote, geriate, pykstate ir nesusivaldote, ir taip toliau, todėl, kad jūs nusidėjėlis. Jėzus pasakė, Rašte sakoma taip: “Kas netiki jau nuteistas”. Jeigu jūs tikite, jūs šito nedarote, nes jumyse Kristaus Gyvybė. O jeigu visgi darote, tai todėl, kad jūs nusidėjėlis, o ne tikintysis. Nors ir išpažįstate, kad jūs toks, bet tai ne taip. Medį pažystame iš jo vaisiaus. O tai… Tegu tai gerai įsisavina, kol aš skaitau. Tiksliai. Taip pasakė Jėzus: “Medį pažystame iš vaisiaus, kurį jis išaugina. Blogas medis neneša gero vaisiaus”. Gerai.

115 Labai seniai (atėjo laikas, išlaisvinimo laikas) gimė Mozė, buvo išauklėtas faraono rūmuose, išėjo į šviesą, tikėjosi, kad Izraelio vaikai supras, kad būtent jam pavyks tai padaryti. Bet argi jie suprato? Visai ne. Jie pasakė: “Kas tave paskyrė mūsų viršininku? Nori ir mus užmušti, kaip užmušei egiptietį?” Ir Mozė pabėgo. Štai taip. Mozė − atstumtas savo brolių.

116 Pradėsime nuo 2 skyriaus 21 eilutės, mes minutėlei sustosime prie šito. Aš tiesiog bandau įvesti jus į temą. Mums liko viso pora minučių, gal, teks užbaigti rytoj vakare. Atkreipkite dėmesį, jo broliai atmetė jį, ir jis išvyko į Midjano šalį, ir vedė pagonę.

117 Idealus Kristaus pirmavaizdis − tai Mozė. Teisingai? Visi tie patriarchai −
IŠTARTAS ŽODIS 59

tai buvo Jėzus Kristus, nugyvenęs juose kelėta gyvenimų ankščiau. Mozė gimė prie persekiojimų. Lygiai kaip užmušė visus kūdikius Mozės laikais, taip ir gimus Jėzui, žudė visus kūdikius, kad nužudytų jį. Tiesa? Šėtonas bandė sugauti Mozę, šėtonas bandė sugauti Jėzų. Jis bandė…

118 Matau, kaip Jėzus nusileido ten, pasibeldė į duris ten, pragare, tą rytą. Aleliuja! (Nežinau, šiandien man tikriausiai neduota pamokslauti mokymą.) Štai aš matau, kaip Jėzus, kada Jis mirė Golgotoje, pakilo, nusileido ten ir pamatė ten visus tuos žmones, verkiančius ir raudančius, nerandančius vietos savyje, pasakė: “Jums reikėjo klausyti pranašų”. Jis pamokslavo toms sieloms, kurios buvo kalėjime. “Su jumis buvo Henochas, su jumis buvo pranašai, jūs turėjote įstatymą. Kodėl jūs jų nepaklausėte?” Jie nepaklausė. Durys su triukšmu užsitrenkė.

119 Nusileido į pragarą, pasibeldė į duris. [Brolis Branhamas demonstruoja−Red.] Šėtonas paklausė: “Kas ten?”

120 Jis atsakė: “Nagi, atidaryk duris!” Tai bent. (Aš žinoma, tik dramatizuoju).

121 Priėjo prie durų ir atidarė plačiai duris, paklausė: “O tu kas toks?”

O Jis atsako: “Aš Jėzus Kristus”.

122 “A-a-a, tai tu pagaliau pakliuvai, taip? Cha! Seniai aš tave medžioju, balandėli”.

“Žinau”.

123 “Paklausyk, aš galvojau, kad pagavau tave, kada užmušiau Abelį. Aš galvojau, kad pagavau tave, kada užmušiau Mozę. Aš galvojau, kad pagavau tave visame tame. Kada aš pagavau Joną Krikštytoją, aš pagalvojau, kad tai jau tikrai tu. Bet dabar aš pagavau tave (cha!), tu čia mano valdose”.

124 Girdžiu, kaip Jėzus sako: “Aš gimęs iš mergelės Dievo Sūnus. Aš atėjau iš mano Tėvo rūmų, pastatytų iš dramblio kaulo, ir aš atėjau į žemę. Ir žemė šį rytą apšlakstyta Mano Krauju, kurį Aš atidaviau, užmokėjęs mirties, nuodėmės ir pragaro kainą. Tuojau atiduok Man šiuos raktus!” Aleliuja! “Dabar Aš čia būsiu Vyriausiu. Tu laikei žmones vergijoje, tu laikei juos baimėje ir visame kitame, bet dabar Aš čia būsiu Vyriausias”. Aleliuja! Atėmė juos ir pakabino pas Save ant šono, įstūmė jį atgal į pragarą ir nuėjo. Amen. Amen!

125 “Galingas Nugalėtojas, Jis uždangą perplėšė, pasirodė visiems”. Galingas Nugalėtojas prisikėlė ir pasakė: “Aš esu Tas,
60 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Kuris buvau numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą, ir štai esu gyvas per amžių amžius, ir turiu mirtie ir pragaro raktus”. Aleliuja! “Kas Mano Žodžių klauso ir tiki Mane Siuntusįjį turi amžiną Gyvenimą. Pas Mane prisikėlimo raktai. Aš prikelsiu jį paskutiniąją dieną”. Tai mane tenkina. Amen! “Aš esu Tas”. Cha. Amen. O-o, štai kaip!

126 Mozė buvo atstumtas savo draugų. Jėzus buvo atstumtas Savo draugų, Juozapas buvo atstumtas savo brolių. Matote, kaip Jėzus gyveno tame? Dievo Dvasia judėjo link tobulumo. Ir štai kur buvo tobulumas − šitame Žmoguje. Tiesa. Jis buvo Mozėje, be abejonės: atstumtas savo brolių, savo šalyje jis buvo svetimšalis ir paėmė į žmonas pagonę. Aleliuja!

127 Vėl du sūnūs. Amen. Aš prieisiu prie šito visų šitų pamokų pabaigoje, maždaug šeštadienį ar sekmadienį − apie šituos du sūnus, Efraimą ir Manasą. Vėl du sūnūs, tiesa?

128 Atstumtas savo brolių − kaip Jėzus Kristus buvo atstumtas Savo brolių, pasiuntė Šventąją Dvasią, atstumtas brolių, ir atėjo, ir dabar ima Sau į Nuotakas pagonę. Duoda… Kaip Juozapas, atstumtas savo brolių, paėmė į nuotakas pagonę. O-o, tai bent!

129 Dabar 2-as skyrius: pašaukimas Mozės, degantis krūmas. Ach, kaip norėtųsi turėti laiko ir panagrinėti tai. Bet mes jo neturime. Taip, dar pora sekundžių, ir tuomet mes…tuomet mes pabandysime… Kada pavargsite, pakelkite ranką, ir aš…aš užbaigsiu, garbės žodis.

130 Pažiūrėkite. Ach, brolyčiai mano, tai kaip kukurūzų duona su pupelėmis − tai sotus Maistas. Ja jūs išsilaikysite taip gerai, kad galėsite eiti ir rytoj visą dieną padirbėti dėl Viešpaties, išeiti priešais šėtoną ir pasakyti: “Aš žinau, ant ko aš stoviu. Ne todėl, kad per mano nugarą perbėgo šiurpuliai, o todėl, kad TAIP SAKO VIEŠPATS! Eik šalin, šėtone, dabar aš čia būsiu viršiausias”.

131 Me jau Dievo sūnūs. M-m! Kada? − Jau dabar. Rytoj vakare? − Ne, tiesiog dabar. Mes jau Dievo sūnūs. Mes jau dabar sėdime Dangiškose vietose. Šventoji Dvasia jau čia. Kada? − Jau dabar. Mes jau turime amžiną Gyvenimą. “Broli Branhamai, o amžinąjį Gyvenimą tu gausi, kai mirsi, taip?” − Jis pas mane jau dabar yra. Aš jau Jį turiu. Kaip tai? − Jėzus Kristus taip pasakė, TAIP SAKO VIEŠPATS.

132 Tad, nešdinkis, mirtie. Nešdinkis, šėtone, aš tau nieko neprivalau.

133 Draugužis Paulius… Ten ruošė budelio trinką, paklausė: “Ei, seni, tu nors žinai, kas tai? Nukirs tau galvą”.
IŠTARTAS ŽODIS 61

134 “Tiesa? Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą”.

135 “Ei, o ką tu pasakysi prieš mirtį?” Mirtis pasakė: “Ech tu, kreivanosi žydeli, aš žinojau, kad tave plakė iki kraujo ir užleisdavo tave ant…ir taip toliau, jie darė tą ir aną, bet dabar aš tave pagavau”. Jis pažvelgė. Mirtis pasakė: “Tu pas mane sudrebėsi ir pradėsi drebėti”.

Jis pasakė: “Mirtie, kur tavo geluonis?”

136 Kapas ir purvas (ten romėnų kareivis iškasė truputi purvo, kad įmestų jį tenai, į duobę) pasakė: “Niekur tu nuo manęs nepaspruksi”.

137 Atsakė: “O mirtie, kur tavo geluonis? Kapas, kur tavo pergalė? Bet padėka Dievui”.

138 Kapas pasakė: “Niekur tu nuo manęs nepaspruksi. Aš tave sutraiškysiu, aš tave supūdysiu, suės tave kirminai, iš kaulų tik dulkės liks”.

139 Bet Paulius pasakė: “Pažvelk ten, į tuščią kapą, aš Jame! Aleliuja. Aš prisikelsiu tą rytą ir gausiu vainiką, kurį duos man Viešpats, teisingas Teisėjas. Ne tiktai jiems, bet ir kiekvienam iš jų, − (netgi tiems, kurie iš Branhamo maldyklos), − pamilusius Jo pasirodymą”. Amen! Žinoma.

140 Šėtonas − tai paprasčiausiai baidyklė, tiesiog baido jus. Jis visiškai neturi jokių įstatymo teisių. Jam buvo atimtos visos teisės, valdžia. Viską Jis paėmė į nelaisvę, kai mirė Golgotoje. Ir štai Jis dabar nužengia.

141 Mozė pabėgo, buvo ten, toli dykumoje, ganė Jetro avis. Tai bent, keturiasdešimt metų jis ten buvo, ir jam gimė du vaikai. Nuvyko ten… O jo žmona − tai buvo labai greitai supykstanti draugė, net ir Mozei pykčio užteko, tad, įsivaizduoju sau, kaip linksma jiems buvo toje tolimoje dykumoje. Kaip jūs galvojate? Dievas žino, kaip tave sutramdyti. Taip.

142 Ir štai, kartą ryte, įsivaizduoju sau, jis su kreiva lazda kapsto sau, žinote, aštuoniasdešimtmetis, balta barzda štai iki čia nukarusi, ir plaukai karo. [Brolis Branhamas inscenizuoja: atsikosi kaip senis, šlubuodamas, vaikštinėja ant pakylos− Red.] Pažvelgė į vieną pusę, pasakė: “Na ir keistas dalykas”. Vėl pažvelgė, pasakė: “O kodėl šis krūmas nesudega?” Pasakė: “Nueisiu ten”.

143 Žinote, atsitinka, išgirsti stiprų triukšmą, prieini arčiau pažiūrėti, kas ten, ir gauni išgelbėjimą. Daug Ugnies, žinote, taip, Jis užsidegė, Šventosios Dvasios Ugnis užsidegė, žmonės pasisuka ir klausia: “Kas gi ten dedasi?”

144 Ir štai Mozė jau artinasi, sako: “Įdomu, kodėl jis nesudega?
62 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Jau pusvalandį dega, vis niekaip sudegti negali”. Priėjo, sako: “Nagi, prieisiu ir pažiūrėsiu, kas ten dedasi”.

145 Ir Balsas prabilo iš ten, pasakė: “Nusiauk nuo savo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė”. Nebuvo pasakyta: “Nusiimk…” Mozė nepasakė: “Nusiimsiu aš kepurę”. Jis pasakė: “Apavą!” Tad jis pasilenkė ir numetė apavą.

Klausia: “Kas Tu, Viešpatie?”

146 Pasakė: “Moze!” Taigi, tai prasideda 3-me skyriuje, tęsiasi nuo 1 eilutės maždaug iki 12-tos. Pasakė: “Moze, Aš išgirdau Savo tautos šauksmą, ir Aš prisiminiau Savo pažadą”. (O-o, aleliuja!) “Aš prisimenu Savo pažadą Abraomui. Aš išgirdau jų šauksmą ir dejones. Aš nužengiau išlaisvinti jų”. Amen. Nužengiau įvykdyti Savo Žodį.

147 Ateis diena, ir šie seni kapai, antkapiai, nulinkę ant senelės kapo, neturės reikšmės: “Aš prisimenu Savo pažadą. Aš nužengiau išlaisvinti jų”. Man nesvarbu, tegu tai nors dabar įvyksta, man nėra jokio skirtumo. Aleliuja! Aš žinau, kas laivo Kapitonas. O jūs? Tiesiog būkite ramūs.

− Aš nužengiau išlaisvinti jų.

− O ką Tu darysi?

− Moze, Aš siusiu tave.

− O Viešpatie! Mane siusi? Aš…aš negaliu, Viešpatie.

− Taip, taip. Aš patalpinau tave šitame pasaulyje dėl šito tikslo.

148 − Na man aštuoniasdešimt metų, ir nugara nebeišsitiesia, tikriausiai artritas. Be to, aš žmogus neiškalbingas. Aš…man sunku kalbėti.

− O kas sutvėrė žmogaus burną?

Jis atsakė:

− Viešpatie, jeigu Tu parodysi man Savo Šlovę, aš eisiu.

Cha-cha! Amen. Nesibaidykite, šis žodis reiškia “tebūna taip”. Suprantate? “Parodyk man Savo Šlovę, ir aš eisiu”. Norėtųsi ir man pamatyti nors truputį šitos Šlovės, o jums? Taip.
IŠTARTAS ŽODIS 63

− Parodyk man Savo Šlovę, Viešpatie. O kas…kas per Šlovė yra Tavo, Viešpatie?

− Moze, ką laikai rankoje?

− Tai lazda, Viešpatie, kreiva lazda.

149 Pasakė: “Mesk žemėn”. Numetė ant žemės − ji pavirto gyvate. Jis atšoko. Pasakė: “Nutverk ją už uodegos”. Jis pakėlė, ta vėl pavirto lazda. Pasakė: “Štai, Moze, kas tavo…” Pasakė: “Imk ir įkišk ranką į savo užantį”. Jis įkišo, ištraukė, o ji pabalo nuo raupsų. Suprantate? Tai reiškia žmogaus sąžinę, žmogišką širdį, pabalusią nuo raupsų, netgi proto mintys ir tos − rausai, nuodėmė. Jis įkišo ją atgal į užantį ir ištraukė. Ką reikėjo padaryti? Kai ištraukė, ji buvo sveika, apvalyta ranka, ranka, kaip pas kūdikį, kaip kita ranka.

150 Jis pamatė Dievo Šlovę. Vadinasi, kas yra Dievo Šlovė? − Stebuklai, ženklai, stebuklų darymas ir dieviškasis gydymas. “Parodyk man Savo Šlovę, Viešpatie”.

151 Kai jis buvo pasiruošęs išlaisvinti Savo tautą, štai pasirodo Mozė, Šventoji Dvasia, ir parodo ženklus, stebuklingus darbus ir dieviškąjį gydymą. Amen! Cha! Na taipgi ! Štai tuomet jis pažvelgė į savo ranką ir aiktelėjo. Ir atkreipkite dėmesį, tai buvo teismo lazda. Tai buvo ta pati lazda; pamokoje rytoj vakare ir toliau mes sužinosime, kaip šita lazda mojavo virš Egipto. Tai buvo ne Mozės…tai buvo Dievo teismo lazda. Ir ranka, laikanti Dievo teismą, turi būti apvalyta (amen!), ranka, apvalyta nuo raupsų. Jis pakėlė ją. Pasakė: “Dabar keliauk į Egiptą. Tavo brolis jau eina čia, jis bus tau pranašu, o tu būsi jam, kaip Dievas”.

152 Ir štai Mozė iškeliavo, prieina ir sako: “Jetrai, šiandien aš su tavimi turiu atsisveikinti”. Pasitvėrė seną asilą, uždėjo ant jo brizgilą štai taip, pasodino savo žmoną ant šito seno asilo, abejuose šonuose po vaiką − štai taip ji ir išvyko. Galite sau tai įsivaizduoti? Senis, aštuoniasdešimt metų, ūsai, ilga barzda ir ilgi plaukai, rankoje kreiva lazda, veda seną asilą, ant kurio sėdi moteris su dviem vaikais, eina užkariauti Egipto. Jūs galite sau įsivaizduoti tokį paveikslą?

“Moze, tu eini padaryti tai?” − kai kurie paklausė: “Tu žiūrėk, kur išsiruošė!”

153 Tai bent, o jis džiaugiasi visas: “Eime, Cipora”. Tai, žinote, jo žmona. Dar tempe paskui save seną asilą. Sako: “Eime, mes einame į Egiptą, einame užkariauti jo”. Egiptas buvo kaip Rusija. Didžiausia mechanizuota armija, galingiausia armija pasaulyje buvo Egipte. Jie galėjo…paklupdė visą pasaulį.
64 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

O Mozė ėjo užkariauti. Kažkoks senukas su lazda rankoje, žmona sėdi ant asilo, abejuose šonuose po kūdikį, ir štai taip ji keliauja. Jie keliavo užkariauti. Kodėl? − Dievas pažadėjo! Garbė Dievui!

154 Tas pats ir Kadeš Barnėjoje. Dievas jau ankščiau jiems pažadėjo. Jozuė pasakė: “Mums pavyks, nes Dievas taip pasakė!”

155 Ir štai jie pakeliui į Egiptą. Dabar žiūrėkite, kokiu neatidžiu gali tapti žmogus. Pagaliau, Dievas sutiko jį, galiausiai, ir būtų užmušęs jį, o Cipora nuėjo ir paėmė aštrų akmenį, ir apipjaustė du savo vaikus aštriu akmeniu, ir numetė odelę prieš Mozę, ir pasakė: “Tu esi mano kruvinas vyras”, − tiktai taip išgelbėjo gyvybę Mozei. Ką gi padarė Mozė? − Mozė tiek įsitraukė į kasdienius rūpesčius, jis buvo taip užimtas tuo, kad jis eina ten, kad visai užmiršo apie apipjaustymo antspaudą.

156 Štai taip ir mes šiandien elgiamės. Štai kur šventumo bažnyčių griūtis. Pas mus tiek daug laiko (Viešpatie padovanojo mums daug pinigų, mes statome didžiules bažnyčias ir aukštus bokštus, sustatome odines kėdes ir organus), kad mes užmiršome apie Dievo Antspaudą, siusk mums…tokias Ciporas! Tiesa. Apipjaustymas, kiekvienas neapipjaustytas žmogus vyriškos lyties Egipte…Izraelyje mirdavo. O apipjaustymas buvo antspaudu pažado. Ir apipjaustymas Senajame Testamente yra krikštas Šventąja Dvasia Naujajame. Ir kiekvienas žmogus be krikšto Šventąja Dvasia žus! Štai jums, prašau. Dieve, pasigailėk.

157 Aš…aš…aš žinau, kad varginu jus, bet tiesiog man taip gera. Aš… Na, tikriausiai, teks sustoti. Gerai. Tiesiog… Tuomet pradėsiu rytoj vakare nuo 4 skyriaus 4-os eilutės.

158 Jehova pabaigoje 4-os…3-os apreiškia Savo Vardą: “AŠ ESU, KURIS ESU”.

Paklausė: “Kaip man vadinti Siuntusįjį mane?”

Atsakė: “AŠ ESU”.

Pasakė: “Žmonės nepatikės man”.

Pasakė: “Pasakyk jiems, kad AŠ ESU pasiuntė tave. AŠ ESU”. Ne “Aš buvau, Aš būsiu”, bet “AŠ ESU” − tai dabartinis laikas.

159 Kartą žydai stovėjo ten, gerdami vandenį, džiaugėsi ir kalbėjo apie maną, kurią jie valgė dykumoje. O Jėzus atsistojo tarp žmonių (Šventojo Jono 6)
IŠTARTAS ŽODIS 65

ir sušuko ten šventėje. O jie pasakė: “Na ir kas, mūsų tėvai valgė maną dykumoje”.

160 O Jis atsakė: “Jie visi iki vieno mirė”. Jis pasakė: “Bet Aš esu Gyvenimo Duona, nužengusi iš Dangaus iš Dievo”. (Gyvybės Medis iš Edeno sodo, jeigu norite žinoti.) “Aš − Gyvenimo Duona iš…iš Dangaus. Jeigu žmogus valgo šią Duoną ir geria šį Kraują, geria Mano Kraują ir valgo Mano Kūną, turi amžiną Gyvenimą, ir Aš prikelsiu jį paskutinę dieną”.

161 Jie pasakė: “Šitas žmogus piktžodžiauja. Kaip Jis gali duoti mums valgyti Savo kūną?” Tas pasakė: “O mes štai žinome, mes tikime Moze. Mozė − mūsų pranašas. Mes tikime Moze. Ir mūsų tėvai buvo maitinami mana dykumoje keturiasdešimt metų”.

162 Jis atsakė: “Aš tai žinau”. Jis atsakė: “Aš tai žinau. Bet visi jie iki vieno mirę”. Jis pasakė: “Bet Aš esu Gyvenimo Duona”.

“Ką? − pasakė jie. − Tu ką, nori man pasakyti, kad…”

163 Jis buvo ta Uola, Kuri buvo dykumoje. Jis buvo ta Mana, Kuri buvo dykumoje. Jis buvo ta padėtine Duona šventykloje. O-o, Jis buvo Jordano Vandeniu. Šlovė! Jis buvo Alfa, Omega, Pirmasis ir Paskutinysis. Jis buvo Tuo, Kuris buvo, Kuris yra ir ateina. Jis buvo pirma, negu buvo pasaulis. Jis bus, kai pasaulio nebebus, Šaknis ir Dovydo Sūnus, Rytinė Žvaigždė, Lygumų Lelija ir Sarono Rožė (aleliuja!), ir Šaknis, ir Dovydo Palikuonis. Aleliuja! Iki Dovydo, Dovyde ir po Dovydo. Šlovė!

164 “Tu ką? − pasakė jie. − Sakai, kad tu matei Abraomą, o Tau dar penkiasdešimties nėra”. Šitam Žmogui buvo tik trisdešimt. Jis buvo išvargęs, ir Jo tarnavimas išsekino Jį. Tas pasakė: “Tau ir penkiasdešimties nėra, o sakai, kad matei Abraomą, kuris mirė aštuonis šimtus, devynis šimtus metų atgal?”

165 Paklausykite! Jis atsakė: “Pirmiau, negu buvo Abraomas, AŠ ESU”. (Aleliuja!) “AŠ ESU, Jehova”. Jis Jehova-manasija, Jis Jehova-rafa, Jis…o-o, ir visi Jehovos išperkamieji vardai buvo Jame, ir Jame gyvena Dievybės pilnatvė kūniškai − štai koks Jis.

166 “Aš nužengiau išlaisvinti jų. Aš paskelbiu Savo Vardą. Pasakyk jiems, kad tai bus priminimui visoms kartoms, kad AŠ ‘Esantis’.” Ne “buvęs” arba “busimas”, o “Esantis”!

Tas pats Dievas, Kuris tą vakarą buvo ten, randasi šiandien čia.

167 “Ir taip, Aš eisiu prieki tavęs. Aš siusiu Savo Angelą,
66 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

ir Jis bus Ugnies Stulpe. Ir dabar Aš siusiu Jį prieki tavęs Ugnies Stulpo pavidalu, ir Jis ves tave”. Ugnies Stulpas − toks didžiulis, kaip stulpas. “Ugnies Stulpas eis prieki tavęs ir ves tave. AŠ ESU bus tame Ugnies Stulpe”.

168 Dabar kreipiuosi į Branhamo maldyklą ir į visus, kas su mumis ir žino šias tiesas. Ar žinote jūs, kad tas pats Ugninis Stulpas su mumis šiandien? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jūs prisimenate, kaip ten buvo padaryta Jo foto nuotrauka, ir kaip dabar tai išplito po visą pasaulį? Tas pats Ugninis Stulpas, Kuris stebėjo Mozę iš to degančio krūmo. Kas tai? Bet kuris žinovas čia neišdrįs… Nors žodžius aš vos ištariu ir taip toliau, bet aš žinau, ant ko stoviu. Aš manau, kad mano galva vietoje, dėka Šventosios Dvasios. Štai ką aš pasakysiu jums: bet kuris žinovas čia žino, kad tas Angelas, Kuris lydėjo Izraelio vaikus dykumoje, buvo sandoros Angelas. O sandoros Angelu buvo Jėzus Kristus. Mozė Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes. Teisingai? O kaipgi, tiksliai sandoros Angelas! Tuomet kas gi čia su mumis? Tegu kalba, kad pas mus…mes išprotėjome, mes tokie, šiokie ir anokie, krūva šventų šuoliuotuoju, arba dar kažkas. Gal, jie taip ir kalba, bet Pats Dievas, paliudijęs Save tame pačiame Ugnies Stulpe, Kuris vedė Izraelio vaikus, veda mus šiandien toliau! Aleliuja! Garbė Dievui! Tas pats, Kuris buvo su Jėzumi Kristumi tais laikais, kada Jis stovėjo ir kalbėjo tiems fariziejams vieną, kitą ir trečią; papasakojo moteriai prie šulinio apie jos slaptas nuodėmes ir taip toliau − dabar Jis veikia tarp mūsų. “Jis, Kuris buvo, Kuris yra ir ateina”. Aleliuja! Aš laukiu Jo, o jūs? Garbė Dievui! Aleliuja! Visoms spėlionėms atėjo galas. O-o, tai bent!

Kai aš pakeliu akis į kryžių,
Kur Dievo Sūnus kentėjo,
Aš suvokiu gėdą nuodėmės …

169 Vargšas, skurdus! O-o, mano nuodėmingas drauge, kaip tu gali stovėti ir žiūrėti į tos didžios Bažnyčios pirmavaizdį, kuri susijungia šituo Ugniniu Stulpu, vedančiu juos, ir matyti, kad vyksta čia tiesiog šiandien? Pas ką yra šita nuotrauka? Pakelkite rankas. O kas norėtų įsigyti šitą nuotrauką? Pakelkite rankas, kad mes matytumėme. Rytoj vakare aš jas atnešiu čia parodyti jums. Gerai. Štai Jis, paliudytasis.

170 Trisdešimt tūkstančių žmonių, ten stovėjo kritikai, aš pasakiau: “Aš netvirtinu, kad aš gydytojas. Jūs žinote apie tai. Aš tiktai tiesą sakau. Kada aš gimiau kentukiškoje trobelėje kalnuose, Viešpaties Angelas įėjo pro langą ir buvo ten. Ten buvo Ugnies Stulpas”. Ir aš pasakiau: “Dievas įrodė tai. Ir jeigu aš kalbu tiesą, Dievas patvirtins tiesą. O jeigu aš melagis, tai Dievas su manimi neturės nieko bendro”. Ir maždaug tą pačią akimirką praūžė: “Š-š-š”, − ir pasirodė Jis. Amerikos fotografų asociacija,
IŠTARTAS ŽODIS 67

visi jie ten buvo “Žvilgsnis”, “Gyvenimas”, “Taims”, “Koljer” ir visi kiti. Amerikos fotografų asociacija nufotografavo Jį. Pasakė: “Aš manau, kad tai psichologija. Mes jau ir ankščiau tai matėme, bet aš galvoju…” Ir jie nusivežė ją pas save. O ten Šviesa pateko į objektyvą. Jie nuvežė ją pas Džordžą Džei Leisį, kaip jie ją tiktai netikrino. O dabar ji kabo Vašingtone, Kolumbijos valstija, šlovės salėje. Aleliuja! Ką tai reiškia? Jėzus Kristus su ta grupele, kurią jie pravardžiuoja šventais šuoliuotuojais. Telaimina Dievas jūsų širdis.

171 Visi įžymūs paveikslai, kurie buvo nutapyti, pirmiausia turėjo praeiti kritikų salę. Ir kada buvo nutapytas paveikslas “Slapta Vakarienė”, jis praėjo kritikų salę. Jie dar kaip kritikavo! Jis visą gyvenimą jam atidavė, bet dabar jis kabo šlovės salėje. Reikia praeiti kritikų salę.

172 Broli, sese, kada mes pradėjome tai, ką jie dabar vadina Šventosios Dvasios religija, labai daug metų atgal, mums tekdavo rinktis mažose senose arklidėse, pas ką nors namuose, kur nors gatvės parduotuvėlėje. O šie stovėjo gatvėje (nusidėjėliai), kramtė kramtomą gumą, juokėsi ir erzino, pravardžiavo mus šventais šuoliuotuojais. Miegojo kalėjime ir taip toliau. Tai tiesa. Juos mušė, iš jų tyčiojosi.

173 Vienas neišvaizdus pamokslininkas neseniai svečiavosi mano namuose, o jį išvarė iš miesto, jį kartu su žmona, ir su jais maži vaikai. Jie miegojo ant antklodžių, ant šlapių antklodžių, ir kabindavo jas ant medžių, kad ryte išdžiūtų. Ir jie ėjo bėgiais, rankiojo po kukurūzo sėklą. Jie turėjo seną keptuvę, jie sumaldavo jas akmeniu. Ir su maltu kukurūzu jie gyvendavo po dvylika, keturiolika dienų.

174 Mano pagyvenęs menedžeris (palaimink Dieve jo širdį), draugužis brolis Bosvortas, kuris dabar Durbane, Afrika (šiandien jis meldžiasi apie tai, kad aš atvykčiau ten), gulėjo Techase, visa nugara išmarginta žaizdomis, dar gąsdino perpjauti jam gerklę ir taip toliau. O jis su sulūžusiu riešu bandė susidėti daiktus į lagaminą. Buvo sumuštas už tai, kad pamokslavo krikštą Šventąja Dvasia!

175 “Klajojo apsiaustais ir avių kailiais, kęsdami nepriteklių, ir dykumose, tie, kurių visas pasaulis nevertas priimti”.

176 Didžiulės bažnyčios šaipėsi ir badė pirštais. Jie kalbėjo, kad mes šventi šuoliuotuojai. Kada aš pastačiau…dėjau ten kertinį akmenį, jie sakė, kad šį neišvaizdų statinį pavers garažu. Tai buvo dvidešimt metų atgal, o Šventoji Dvasia ir toliau gyvena čia. Aleliuja! Štai taip. Ir tai, kad jie pavadino fanatizmu ir kitu, karaliai ir valdovai iš viso pasaulio kviesdavo. Įžymūs žmonės buvo išgydyti, Dievo jėgos apėmė visą pasaulį, ir dabar mūsų milijonai, ir mes stiprūs. Aleliuja! Ir vieną gražų rytą… Jis praėjo kritiką. Sakė, kad jis sudegs.
68 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Jie čia man priekaištavo: “Ech, Billi, tu juk išprotėjai. Ką čia dar pasakysi?” Netgi mano teta pasakė: “Juk šitas jaunuolis išprotėjo”. Bet netgi, jeigu taip, tai man dar geriau.

177 Štai ką aš pasakysiu tau, broli. Paklausyk, ir aš tai kalbu su pagarba. Aleliuja! Visas pragaras negali šito sustabdyti. Jėzus Kristus nustatė, kad taip bus, ir taip bus! “Ant šitos Uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai nenugalės Jos”. Kaip? Kokią? Kokią Bažnyčią? “Ne kūnas ir kraujas apreiškė tai tau, Petrai, bet Mano Dangiškas Tėvas apreiškė tai tau”. Dvasinis apreiškimas Šventosios Dvasios pagalba apie Dievo Žodį. “Ant šitos Uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai negalės nugalėti Jos”. Ji juda į priekį.

178 Tai štai, mano broli, jei iš Jos juokėsi ir persekiojo, ir varydavo, ir taip toliau, vieną gražų rytą (aleliuja!) Didysis Mokytojas, stovintis Šlovėje, nurodantys Savo tarnams… “Ne galybe ir ne jėga, bet Mano Dvasia, − sako Viešpats”. Ne teologija, ne gramatika, ne visu kituo, bet paprastu, šventu, nesuteptu tikėjimu į Dievo Sūnų ir į tai, ką Jis pasakė Savo Žodyje.

179 Jis tapo paveikslą. Jis tapo paveikslą. Kokį? − Bažnyčią, pripildytą Šventąja Dvasia, kurią Jis iš anksto paskyrė prieš pasaulio pradžią pasirodyti Jo Šlovėje. Ir vieną gražų rytą Jis pralėks iš Dangaus (aleliuja!), kaip didelis magnetas, ir Jis pakels šią neskaitlingą Bažnyčią, kurią persekiojo, pastatys Ją šlovės salėje, kada Jis pakils į Dangų su šauksmu:

Šį kūno rūbą nusivilksiu,
Amžiną apdovanojimą paimsiu.
Ir balsą pakėlęs sušuksiu:
“Sudie, maldos valanda, sudie”.
Amen!

180 Dangiškas Tėve, mes dėkojame Tau dabar. Nežinau, kodėl, bet aš vis niekaip negalėjau prasimušti šitą pamoką, Šventoji Dvasia judėjo, įsižiebdavo, pereidavo. O-o, mes dėkojame Tau, dėkojame Tau iš širdies gilumos už Tavo meilę ir jėgą! Ačiū Tau, Viešpatie, ačiū Tau už nuolankius žmones, kurie šitame didžiuliame, tamsiame periode, tokiu laiku, kada visur patenkinti savimi, ach, išpuikę, pasipūtę ir myli malonumus daugiau, negu Dievą. Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniu laiku visa tai bus. Antras Timotiejui Laiškas 3-as skyrius, Tavo Žodyje pasakyta, kad jie bus “įžūlūs, pasipūtę… (žino daugiau už kitus) …pasipūtę, nesusivaldantys, žiaurūs ir nemylintys gerų, turintys dievotumo pavidalą, atsisakantys jo jėgos − nuo tokių šalinkis”.

181 Dieve, tu prabilai tomis dienomis, kad Tu turėsi nedidelę Bažnyčią, pasakei: “Nebijok, mažoji kaimene, Tėvas panoro duoti jums Karalystę”.
IŠTARTAS ŽODIS 69

182 Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad išvis apreiškei man, vargšui, akis, man − vargšui, apakusiam nedorėliui nuodėmėje, gimusiam nuodėmingoje šeimoje, išaugintu prie statinės su viskiu. O-o, bet, Dieve, Tu taip saugojai ir padėjai, ir laiminai, ir patenkindavai! Argi aš kada nors sugebėsiu išreikšti Tau mano jausmus, Viešpatie? O Dieve, tegu tai bus tiktai pradžia, Viešpatie, kad aš galėčiau vėl visur aplankyti visus pasaulio kampelius, skelbdamas išlaisvinimo ir išgelbėjimo Žinią.

183 Dieve, supurtyk šią nedidelę bažnyčią kaip niekada ankščiau. Tegu Šventoji Dvasia imasi už kiekvieno čia žmogaus, pažadink juos pasninkauti ir melstis, ir dieną ir naktį gulėti ant savo veido, šaukiant, Viešpatie, iki tol, kol čia neįsižiebs senamadis prabudimas, Viešpatie, ir apims visą apylinkę, ir ateis seni laikai, kurie sugražins vyrus ir moteris atgal pas Dievą. Suteik tai, Tėve, nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen. Amen. Pakilkime.

Kaip noriu matyti Viešpatį Kristų,
Jėzaus malonę šlovinti visada!
Šlovės alėjose giedosiu, Tėve,
Darbas baigtas, išgelbėtas aš, pagaliau Namuose.

184 Aleliuja! Žvelgiu čia ir prisimenu vieną senuką, kuris seniau sėdėjo čia, kai aš pamokslavau šiuos pamokslus, verkė, šluostė ašaras nuo savo akių apkabindamas mane.

Greitai aš Jį pamatysiu…

Žiūriu į tą pusę ir matau dar vieną, kuris sėdėjo ten, ir senutę sesę Veber. Aš prisimenu įvairius tokius žmones ir seserį Snelling, kuri giedojo chore, rudaplaukis draugužis brolis Džordžas sėdėjo štai ten. Kur jie? Aleliuja! Jie paimti į prieglobstį (aleliuja!), užantspauduoti į Dievo Karalystę. Aš stebėjau tai, kaip jie pasitraukė. Aš buvau liudininkas, kaip brangus brolis Džordžas išėjo ten. Jis vis žiūrėjo į duris ir štai taip [Brolis Branhamas imituoja atodūsį−Red.], ir sakė: “Kur… Kas vyksta?” (Šiandien meldžiausi už jo sūnėną, jis sirgo.) O paskui jis pažiūrėjo žemyn ir pama-… Jie visą laiką… Jie kalbėjo: “Jis brolio Billio laukia”. Jis ne manęs laukė. Staiga jis pasuko galvą į rytus ir pasakė: “O Jėzau, aš žinojau, kad Tu ateisi manęs!” Ištiesė rankas ir mirė, nuėjo susitikti su Dievu. Aleliuja! O-o, tai bent! Nagi einame Namo! Jūs mylite Jį? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.]

185 Ar nėra čia tokio vyro ar moters, kurie pasakytų: “Aš norėčiau pažinti Jį Jo pilnatvės jėgoje, Jo prisikėlimo jėgoje”? Pakelkite ranką. Telaimina jus Dievas, ledi. Telaimina Dievas jus. Telaimina Dievas jus. Jūs nesuprantate, kodėl aš laukiu šito kvietimo prie altoriaus? Pas mane į tai yra priežastis.
70 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Gerai, pakelkite ranką. “Aš norėčiau pažinti Jį Jo prisikėlimo jėgoje”. Tiesa.

186 Kaip… Prisikėlusi jėga, broli, aš neturiu omenyje, kad tau reikia prisikasti ir plėšytis, ir bandyti. Aš turiu omenyje tiesiog atsipalaiduoti, ir Dievas iškart nuneš jus kur nors toli, kad gyventi dėl Jo bus tokiu dideliu malonumu. Nėra nieko… O-o, visa kita tiesiog taip mirę, kad nėra jokių gyvenimo požymių. Suprantate? Nieko, išviso jokio noro, jokio pasmerkimo tiems, kurie Jėzuje Kristuje. Tai bent! Visa praeitis, pasaulis − tai nereikia palikti. Jums ne… Čia ir mesti nėra ko − jis pats palieka jus. Jūs tiesiog… Paprasčiausiai šito daugiau nebėra, tai tiesiog palieka. Amen! Kas myli Viešpatį, pasakykite “amen”. [Susirinkimas sako: “Amen”−Red.] Pasakykite labai garsiai. [Brolis Branhamas ir susirinkimas garsiai džiūgauja: “Amen!”] Puiku.

Tu paimki Jėzaus Vardą,
Tu… (Pasisukite ir paspauskite ranką.) …sielvarto,

187 Paspauskite ranką šalia stovinčiam su jumis, pasakykite: “Džiaugiuosi matydamas tave šventykloje”, − paskui pasisukite atgal.

…vargų,
Jis paguos tave ir linksmins.

O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties
O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties

Dabar labai tyliai. Paklausykite.

Klaupiamės prie Jėzaus kojų,
Garbiname Vardą Jo.
Jį Karalium vainikuosim,
Kai parves Jis mus namo.

O brangus (Vardas tas), nuostabus…

188 Koks jis nuostabus, tiesa? Visi Danguje nešioja šį Vardą, visi žemėje nešioja šį Vardą “Jėzus”.

Nuostabus…
Vardas džiaugsmo ir vilties.
O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties.
IŠTARTAS ŽODIS 71

189 Dabar nulenksime galvas. Didysis Mokytojau, Tu kartą sėdėjai ant kalno ir pasakei: “Todėl melskitės taip”. [Brolis Banhamas ir susirinkimas kartu meldžiasi pagal Mato 6:9-13−Red.]

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie
Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra
karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Labos nakties. Tegu Viešpats laimina jus.

Garbiname Vardą Jo…









































IZRAELIS PRIE
RAUDONOSIOS JŪROS
(II DALIS)





1 …tiksliau, Skaičių Knyga, 20-as skyrius Skaičių − ant jos mes statysime mūsų šiandieninę temą.

2 Tai štai, pas mus yra dar maždaug keturios Biblijos, jeigu kas nors nori mokytis su mumis. Kas nors iš vyresniųjų brolių su mielu noru atneš jums šias keturias laisvas Biblijas. Jeigu kam nors reikalinga Biblija, tiesiog pakelkite ranką. Gerai, štai ten yra kelėta žmonių. Broli Flimanai, prieik prašau, paimk…paimk jas ir išdalink jas, kiek užteks.

3 Skaičių… Skaičių Knyga, 20-as skyrius, mes tuoj-tuoj nagrinėsime šį keliavimą iš Skaičių Knygos, nes joje daugiau detalių, negu Išėjimo Knygoje, ir aprašymas. Ir mes pradėsime, greičiausiai, nuo 7-tos eilutės ir perskaitysime:

Viešpats tarė Mozei:

Imk lazdą, abu su Aaronu surinkite žmones ir jų akyse kalbėkite
uolai, ir ji duos vandens…

4 Aš noriu, kad jūs atkreiptumėte į tai dėmesį: “Ir ji išgaus Jį, − asmeninis įvardis, − Jo vandenį”.
IŠTARTAS ŽODIS 73

…ir taip tu išgausi jiems vandens iš uolos, ir atsigers žmonės bei jų
galvijai.

Mozė ėmė Viešpaties akivaizdoje buvusią lazdą, kaip Jis jam įsakė.

Mozė ir Aaronas surinko žmones prie uolos ir jiems kalbėjo:
“Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums
vandens?”

Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė
apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai.

5 Taigi, nėra žmogaus, verto atversti Dievo Žodį. Biblijoje pasakyta, kad išėjo tarsi nužudytas nuo pasaulio sutvėrimo, Avinėlis, ir tiktai Jis galėjo paimti Knygą, nuimti Antspaudus ir atidengti Žodį. Dabar Šventoji Dvasia, Kurią Jėzus pasiuntė vietoj Savęs pasilieka su mumis, kol Jis ateis…

6 Prašau, broli Nevillai, būk geras, atsistok ir paprašyk Dievo išeiti pas mus dabar į priekį ir palaiminti Savo Žodį, kai Jis skambės. Ir paprašyk Jį ateiti ir padėti mums dabar išaiškinti Jo Žodį. O mes, prašau, nulenksime galvas maldoje.

7 [Brolis Nevillas išsako sekančią maldą−Red.] Mūsų Tėve, mes vėl šiandien stojame prieš Tave tikrame nuolankume, Viešpatie, suvokdami, kad žmogus, kad ir kaip gabus, netinkamas dėl dvasinių šitos kaimenės poreikių papildymo, kurią Tu sujungei kartu Savo Šventąją Dvasia. [Brolis Branhamas sako: “Taip, Viešpatie”.]

8 Ir, Tėve, aš stoviu čia šiandien kaip tarpininkas, ne pagal mano sprendimą, bet pagal Tavo išsirinkimą [“Taip, taip”.] kaip bažnyčios vyresnysis [“Taip”.] Viešpaties Jėzaus Kristaus, įgaliotas Šventąja Dvasia. [“Taip, Tėve”.] Aš prašau Tavęs Jėzaus Vardu, pažvelk šiandien į mus su malone [“Taip, Tėve”.], kad mes galėtume rasti palankumą Tavo akyse.

9 Ir tegu šis mano brolis, kelionės draugas ir tarnybos draugas [“Taip”.], kurį Tu pašaukei nuo jo motinos įsčių, Tėve, pajėgs šiandien atidengti Raštą Šventąja Dvasia [“Suteik tai, Viešpatie”.], kadangi jis vadovauja šitai didelei kaimenei. [“Suteik tai, Viešpatie”.]

10 Tėve, visai ne dėl to, kad mes čia kažką kalbame, bet dėl to, kad mes radome šitą vakarą palankumą per Tavo nukryžiuotąjį Sūnų [“Taip, Viešpatie”.], pažvelk į mus ir vėl krikštyk mus gaivinančiąja jėga iš Dangaus. [“Suteik tai, Viešpatie”.] Atverk mūsų protus Raštui, ir tegu mūsų širdis dega mumyse
74 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

[“Taip”.], kol mes turime šį kartu bendravimą [“Taip”.] apie visa tai, ką Tu davei. [“Garbė Viešpačiui”.] O-o, mūsų Tėve, leisk mums šiandien nusiraminti, didis Dieve, dvasios apmąstyme po palaimintu Dangaus skliautu. Aplankyk Savo tautą, mokyk mus Žodžio. O-o, paverk kiekvieną…kiekvieną mintį, kuri šiandien yra greit praeinanti. [“Taip”.] Didis Dieve, nuramink mūsų protą [“Taip”.] ir duok mums šiandien nuostabų palaiminimą. [“Suteik tai, Viešpatie”.] Ir, Tėve, mes prašome viso šito Jėzaus Vardu, už visą tai mes atiduosime Tau girių ir garbę, ir šlovę. Amen ir amen. [“Amen. Ačiū”.] Dėkoju Tau Jėzau.

11 [Brolis Branhamas tęsia pamokslą−Red.] Jeigu netikėtai tarp mūsų yra nepažystami žmonės − tai mūsų pastorius, brolis Nevillas. Jis truputi užkimo, ir todėl mes ne taip dažnai girdėjome jį per paskutinius kelėtą susirinkimų. Jis tarsi paprašė kaip galima mažiau kalbėti dėl šitos priežasties, kol jo gerklė neturės galimybės…kol jis nepasveiks.

12 Ir taip, mes nagrinėjame Išėjimo Knygą. Išėjimas − tai Dievo vaikų iššaukimas. Jie buvo Dievo tauta, kol jie buvo Egipte, bet kai pas juos įvyko išėjimas, jie tapo Dievo bažnyčia, nes bažnyčia, žodis bažnyčia reiškia “iššaukti žmonės”. O mes tikime, kad mes greitai turėsime išėjimą. Jūs tuo tikite? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Mes greitai turėsime dar vieną išėjimą, iššaukimas, atskirimas, pasiruošimas.

13 Taigi, aš galvoju, kad aš… Aš mėgstu mokyti iš pirmavaizdžių (nors mane ir smerkia už tai, bet aš būtent taip ir darau), nes aš tikiu, kad viskas, kas buvo seniau, buvo šešėliu to, kas bus ateityje. Raštas moko šito. Ir jeigu mes turime kokį nors supratimą, ir pažiūrėsime, kokiu buvo Senasis Testamentas, tai mes pamatysime, koks yra Senasis Testamentas, tiksliau, kokiu yra Naujasis Testamentas. Suprantate? Pats pirmavaizdis, jie buvo kaip šešėliai ir kaip pavyzdys, kad mes žinotume, kaip elgtis. Suprantate? Kaip jie krito, ir kaip jie kėlėsi, ir kaip jie tarnavo Dievui − ir mums tai tarnauja šešėliu.

14 Taigi, pirmame susirinkime, trečiadieni vakare, mes kalbėjome apie Bažnyčią, kad sužinotume bendrai, kokia buvo Bažnyčia. Taigi, išgydymo kompanijoje… Tai aš pirmą kart per septynis metus pravedu tokio tipo prabudimą. Sekančioje savaitėje sukaks septyni metai nuo to laiko, kai aš išvykau iš šitos maldyklos ir pradėjau vesti evangelistines kompanijas išgydymo susirinkimuose.

15 Ir aš pavedžiau tai menedžeriams, kurie daugiausiai ir pamokslavo, o aš tik kalbėjau dieviškojo išgydymo tema, nes mes turėjome margą auditoriją iš metodistų, baptistų, presbiterionų, katalikų, stačiatikių, žydų ir taip toliau. Ir kartais, jeigu užminsi ant kažkieno bažnytinio mokymo, tarnautojai nustos leisti žmones į tą bažnyčią, o kai kuriems iš jų labai reikėjo maldų.
IŠTARTAS ŽODIS 75

Todėl aš nustojau kalbėti apie visa kita, išskyrus didį evangelistinį fundamentalistinį Biblijos mokymą: mirtis, palaidojimas ir Kristaus prisikėlimas − jūs žinote, kas yra fundamentalistinis evangelinis mokymas.

16 Bet štai šioje šventykloje, mano nedidelėje bažnyčioje, kurią Viešpats davė man dvidešimt metų atgal, aš…aš jaučiuosi nesurištu ir galiu mokyti savo įsitikinimų. Ir be to… Ir pas mus čia nėra jokios narystės, pas mus tiesiog bendravimas vienas su kitu. Tu narys, kol tu šiandien čia, tu narys. Pas mus nėra jokių…jokių narių, tiesiog bendravimas.

17 Ir mes… Tai štai, jeigu jūs čia, jūs galite sužinoti tokius dalykus, apie kuriuos jūs pasakysite: “Broli Branhamai, aš nesutinku su šituo”.

18 Na, jeigu jūs nesutinkate, tai jūs padarykite…pasinaudokite mano metodu, kai aš valgau didžiulį vyšnių pyragą, ir patenka kauliukas. Vyšnių pyrago aš nenustosiu valgyti, aš tiesiog pačio kauliuko nevalgau. Aš tiesiog kauliuką išmetu ir sau valgau toliau vyšnių pyragą. Arba kai valgote vištą, šlaunelėje būtinai pateks kaulas, jūs gi žinote. Tad vištos neišmeskite dėl to, kad radote kaulą, tiesiog kaulą išmeskite. Ir jeigu jūs manote, kad jums pakliuvo kaulas arba… Ką gi, tiesiog paimkite ir išmeskite jį, o priimkite tai, kas jums atrodo teisinga.

19 Taigi, mes randame, kad Dievo Bažnyčia ne žmonių valia, Jis pagal išrinkimą. Išrinkimas − jis Dieve. Dievas pašaukė Abraomą, tikėjimo steigėją − pradžia. Žinoma, Sukūrėju buvo Pats Dievas, bet Abraomas pradžioje buvo iššauktas iš Chaldėjos, iš Ūro miesto, iš Šinaro lygumų, ne kažkokiais savo nuopelnais. Dievas išgelbėjo jį be jokių sąlygų ir davė jam pažadą apie jo visus palikuonis be jokių sąlygų.

20 Jėzus, kada Jis atėjo, Jis pasakė: “Niekas negali ateiti pas mane, jeigu nepritrauks jo Mano Tėvas”. Vadinasi, jūs atėjote pas Dievą visai ne savo pastangomis, o Dievas pritraukė jus prie Jėzaus. “Ir visus ateinančius pas Mane Aš neišvarysiu lauk. Kas klauso Mano Žodžių ir tiki į Siuntusįjį Mane turi amžiną Gyvenimą, ir į teismą neina, bet perėjo iš mirties į Gyvenimą. Kas valgo Mano kūną ir geria Mano Kraują turi, − (dabartinis laikas), − amžiną Gyvenimą, ir Aš prikelsiu jį paskutinę dieną”, − taip Jis pasakė, tad aš tiesiog cituoju Jo Žodį. Ir aš tikiu, kad tai Tiesa.

21 Todėl aš tikiu, kad Dievas parodė pavyzdžius. Jis išgelbėjo Abraomą be jokių sąlygų.

22 Jis sudarė sandorą su žmogumi, o žmogus visada sulaužo savo sandorą. Bet žmogus visada stengėsi kaip nors pats save išgelbėti, stengdavosi save padaryti..
76 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Tai persiduoda per paveldėjimą. Edeno sode, kada žmogus suvokė, kad jis nusidėjo, jis pabandė padaryti sau religiją, dangalą. Žodis religija reiškia “dangalas”. Ir Adomas su Ieva supynė figmedžio lapus ir padarė sau religiją. Ir nuo to laiko tai persiduoda paveldint visų amžių žmonėms − bando padaryti kažką, kad išgelbėtų save.

23 Bet jūs išgelbėti malone, išrinkimu, Dievo išankstiniu žinojimu, numatymu, paskirimu. Paulius sako bažnyčiai Efeze, kad Dievas iš anksto numatė mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą. Tiktai pagalvokite: iš anksto numatė mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą. Tuomet ko mes nerimaujame? Išmeskite nerimą kuo toliau, mes gi patys laimingiausi būtybės pasaulyje. Oi, kaipgi galima tuo tikėti ir nebūti laimingu?

24 Būdavo, susitinku su broliu Bosvortu, o jis sako: “Broli Branhamai…”

25 Aš sakau: “Kaip jūs šiandien jaučiatės, broli Bosvortai?”

Atsako: “Pas mane vis tas pats senas negalavimas, broli Branhamai”.

26 Aš sakau: “Tas pats senas negalavimas? Koks gi?”

Sako: “Tiesiog toks laimingas, kad miegoti negaliu”. Chm! Aš sakau… Jis sako: “Broli Branhamai, kaip gi aš galiu tikėti tuo, į ką aš tikiu, ir nebūti laimingu?” Matote? Taip ir yra.

27 Jūs žinote, kad Kristus jau užėmė jūsų nusidėjėlio vietą. Jis mirė. Dievas priėmė Jį. Jis prisikėlė, sėdi Jo Didenybės dešinėje. Dievas pasakė: “Šitas yra Mano mylimas Sūnus, Kuriuo Aš geriuosi, Jo klausykite”, − o Jis ir yra Durys, Vartai, Kelias, Tiesa, Gyvenimas.

28 O kaip mes įeiname į Jį? Jis yra Bažnyčia. Bažnyčia turi amžiną Gyvenimą, Ji jau paskirta pasirodyti be kliaudos ir dėmės. Dievas jau pasakė, kad Ji ten bus, ir Ji būtinai ten bus. Taigi, Dievas jau pasakė Savo. Vadinasi, kaip mes įeiname į Bažnyčią? Viena naryste? − Ne. Rankos paspaudimu? − Ne. Kažkokio tipo krikštu? − Ne, “viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną Kūną ir tapome šito Kūno nariais”. Pirmame Korintiečiams Laiške 12-me skyriuje sakoma: “Viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną Kūną ir tapome šito Kūno nariais”. Kaip? − Per dvasinį krikštą, kuris įveda mus į Kristaus Kūną, ir tuomet mes pripildomi Dievo Dvasia.

29 Užantspauduoti iki kokio laiko? − Laiškas Efeziečiams 4:30: “Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, Kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai”. Ne nuo vieno prabudimo iki kito, bet iki jūsų atpirkimo dienos. Amen.
IŠTARTAS ŽODIS 77

Amžinas Gyvenimas! “Amžinas” − tai ne trumpas laiko tarpas; “amžinas” − tai amžinai visada, negali mirti lygiai taip pat, kaip ir kviečio grūdas negali tapti rauge.

30 Ir jeigu žmogus gimė iš Dievo Dvasios, jis automatiškai gyvena šiuo Gyvenimu. Kaip aš kalbėjau neseniai: gerti, rūkyti, žaisti azartinius žaidimus, gerti, keiktis, tuščiažodžiauti − tai ne nuodėmė, tai nuodėmės atributas. Tai vis dėl to, kad tu nusidėjėlis, todėl visa tai ir pasireiškia. Bet jeigu tu tikintis, tai visa tai negali pasireikšti, nes saldus ir kartus vanduo negali tekėti iš vieno šaltinio. Raugė galėtų… Anr kviečio grūdo negalėtų išaugti raugės, nes tai iš prigimties kvietys. Ant jos turi išaugti tai, kuo ji yra. Ir jeigu Šventoji Dvasia viduje, Ji gimdo Kristaus Gyvenimą. Amen. Tai tikėjimas. Amen. Gerai.

31 Tai štai, po to mes matome, kad… Dabar mes žiūrime į šešėlius ir mes matome, kad Dievas rodo mums Kristaus pavyzdį kiekviename iš patriarchų, ogi ir apskritai visais amžiais. Abraome Dievas turėjo išsirinkimą, Izaoke − išteisinimą, pašaukimą.

32 Dievas pašaukė Izaoką dar netgi iki to, prieš jam gimstant, suteikė jam vardą, viskas − tiksliai kaip Jėzui. Ir atkreipkite dėmesį, Izaokas tiksliai… Pas mus nebuvo laiko paimti tai, bet ar jūs pastebėjote, kad Izaokas − vienintelis savo tėvo sūnus pagal pažadą − nešė malkas ant to paties kalno, buvo paguldytas, surištas, paaukotas tarsi auka? Ir nespėjo jis atimti savojo sūnaus gyvybės (Abraomas), kaip subliovė nedidelis gyvūnas, avelė, avinėlis, pakliuvęs, įstrigęs ragais negyvenamoje vietoje. Ir Šventoji Dvasia pašaukė iš Dangaus: “Sulaikyk savo ranką”. Ir jis nuėjo ir paėmė tą avinėlį, ir paaukojo vietoj jo, o tai buvo Avinėlis, nužudytas nuo pasaulio sutvėrimo. Štai jums, prašom − nuostabus paveikslas.

33 Kvietimas… Išsirinkimas − Abraome, išteisinimas − Izaoke, malonė − Jokūbe. (Jeigu kas nors skaitė apie Jokūbo gyvenimą, tas žino, kad ........ neįmanoma nepatikėti į malonę.) Malonė − Jokūbe, o tobulumas − Juozape. Biblijoje nėra jam jokių priekaištų, tobulas žmogus, tobulas Kristaus [atvaizdas−Red.]. Toliau mes matome, kad visi patriarchai iškeliavo į Egiptą, ir ten jie gyveno, ir jų giminių padaugėjo, ir jais prisipildė žemė, nes Dievas pažadėjo tai Abraomui.

34 Dievo Žodis būtinai turi išsipildyti kiekvieną kartą. Dievo pranašystės dantys sukasi lėtai, bet tiksliai. Jeigu tu ką nors padarei, tu galvoji, kad tai tau pasibaigs gerai. Bet tiktai atsimink, jaunuoli ir mergaite, vieną gražią dieną jie, girgždėdami, pasieks ir tavo duris. Tu galvosi, kada ir kaip, bet jie staiga pasirodys. Tu pjausi, ką pasėjai, ir taip kiekvieną kartą. Dievas tai pasakė, taip ir turi būti, kad “amžiams Tavo Žodis įtvirtintas Danguje”. Tai jau pasakyta. Ten aukštai apie tai niekas nesiginčija, tai jau nuspręsta.
78 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Kada Dievas ką nors sako, taip ir turi būti. Na, argi tai nenuostabu?

35 Paimkite dabar ir nuspręskite taip širdyje: “Viešpatie Jėzau, aš tikiu Tavimi − ir nuspręsta. Aleliuja! Aš jau einu, aš noriu, kad Tu duotum man krikštą Dvasia”. Taip iškart ir gausi. Štai. Ir tuomet amžinai Dievas užantspauduos tave Šventąja Dvasia iki tavo išpirkimo dienos.

36 Vadinasi taip, toliau mes matome… Sekančio susirinkimo pamokoje mes nagrinėjome, kaip Juozapas daro…primena apie savo kaulus, ir kaip idealiai jame Kristaus pirmavaizdis, netgi jo paties drabužis − viskas. Iki šiol viskas idealiai išsipildė Kristuje.

37 Atkreipkite dėmesį, Jis buvo tuo paskutiniu Žmogumi, ta paskutine Auka iš Abraomo Sėklos. Mes tai praėjome (tiesa?), kada jis aukojo aukas ant kalno, ir maža Šviesa praėjo tarp jų ir patvirtino priesaiką. Ir Dievas atsistojo ten ir prisiekė, Golgotoje Jis prisiekė ir perplėšė Raštą, tiksliau, susitarimą į dalis, pasiėmė Sau vieną dalį. Mes praėjome, kad tais laikais, kada sudarydavo sandorą…

38 Pavyzdžiui, mes dabar paspaudžiam rankas. Indijoje, arba, mano manymu, tai Kinijoje, jie meta vienas į kitą žiupsnelį druskos. Ir labai dažnai jie perduoda vienas kitam kūdikį susitarimo patvirtinimui.

39 Bet Rytų laikais ją rašė ant popieriaus ir užmušdavo gyvūną, ir atsistodavo tarp užmušto gyvūno dalių, plėšdavo tą gabalą popieriaus kartu, įteikdavo jį kiekvienam. Ir kai juos sudėdavo, kiekvienas iš tų popieriaus gabalėlių turėjo susieiti su kitu.

40 Grožis! Dievas paėmė Kristų Golgotoje, suplėšė Jį į gabalus, dvasią nuo kūno: Jis pasiuntė kūną Savo dešinėn, o Šventąją Dvasią pasiuntė atgal − Sandorą su žmonėmis. Ir jūs tikite tikėjimu, kaip tikėjo Abraomas, ir jam buvo duotas apipjaustymo antspaudas kaip jo tikėjimo patvirtinimą. Ir jūs tikite ir priimate Jėzų kaip savo Gelbėtoją, tuomet Dievas duoda jums krikštą Šventąja Dvasia kaip jūsų tikėjimo patvirtinimą.

41 Sakai, kad tiki, o Šventosios Dvasios negavai − kažkas ne taip su tavo tikėjimu. Dievas atlieka širdies apipjaustymą tą pačią minutę, kada…tikintysis iš tikrųjų visiškai pasiduoda. Amen! Tai bent, draugai, tikriausiai ne be reikalo aš tai pasakiau, aš net pajaučiau, kad tai nesupratote. Supraskite tai! Kada tikintysis… Štai, paklausykite. Kada tikintysis tvirtai tiki į Viešpatį Jėzų Kristų, Dievas privalo duoti jam Šventąją Dvasią − jo tikėjimo patvirtinimui. Paklausite: “Tai kurgi kliūtis, broli Branhamai?” − Tiktai jūsų tikėjime, štai ir viskas. Jeigu jūs iš tikrųjų tikėtumėte, Dievas pasiruošęs duoti Ją jums.
IŠTARTAS ŽODIS 79

42 “Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi Žodžio”. Tiesa? Apaštalų Darbai 10:44. Gerai, pastabėkite, Šventoji Dvasia su Ugnimi nužengė iš Dangaus, išdegino visus šlakus, atliko širdies apipjaustymą, nupjovė kas nereikia, ir tapo nauju kūriniu.

43 Ir taip, toliau mes matome, kad praėjus keturiems šimtams metų… Vakar vakare mes turėjome patriarchų pirmavaizdį: pažvelgėme tarp eilučių ir pamatėme, kodėl jie norėjo, kad jos laidotų…pažadėtoje žemėje. Jums patiko? Labai? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] O kaipgi! Šito ten netgi neparašyta, bet jūs tai matote.

44 Kaip mes kalbėjome apie Abraomą, ir kaip Dievas paėmė šimtamečius Sarą ir Abraomą ir padarė taip, kad jie vėl tapo jaunais, ir davė jiems kūdikį. Pradžioje ne visai lengva buvo tai suprasti, bet po to, kai jūs peržvelgėte Raštą, pažiūrėjote į Juos ir sužinojote, kas įvyko, jūs pamatėte, kad tai tiesa. Ką Jis tuo pačiu darė? − Patvirtino Savo Žodį, kad vienąsyk mes, senstantys ir žilstantys, ir susiraukšlėję, vienąsyk mes vėl pavirsime į jaunus žmones. Dievas davė mums gyvybę, ir mes subrendome, įvyko mirtis, paėmė mus. Bet mirtis gali tiktai paimti mus, tuomet galas, tuomet visi ankstesni abejojimai ir visa kita, tai yra, žmogiška gyvybė ten viduje − viskas dingo, o paskui lieka tiktai ne kas kita, kaip tobulumas. Kokiu buvo šis kūnas, kuomet jis buvo tobulas, kaip Dievas numatė − kuomet jis prisikels prisikėlime, jis bus tobulas. Amen! O-o, kaip pagalvoju apie tai, mano širdis tiesiog vartosi! Taip. Tai ne šiaip kažkokios mistinės svajonės, tai TAIP SAKO VIEŠPATS. Dievas taip pasakė, tuomet būtent tai ir bus mano gyvenimo pagrindu. Tiksliai. Dievas taip pasakė, ir tai išspręsta amžinai. Chm-m. Tai išspręsta Danguje, o jeigu gabalėlis Dangaus jūsų širdyje, tai ir ten turi būti išspręsta. Štai ir viskas. Nuo šito viskas susistato į savo vietas: “Dieve, Tu taip pasakei. Aš tikiu tuo, štai ir viskas, šito pakanka”.

45 Ir taip, vadinasi, mes matome juos prieš patį klajojimą. Ir mes sužinome, kad kada Mozė (mes praėjome tai vakar) išėjo ir pradėjo ganyti Jetro avis, ir mes matome, kad Dievas prakalbo į jį. Ir Mozė panoro pamatyti Jo Šlovę. Ir Dievas parodė Jam Savo Šlovę, o būtent: stebuklų daryme ir dieviškajame gydyme. Argi ne taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Vadinasi, tai ir yra Dievo Šlovė. Šventyklos Šlovė − juk Ji turi būti pas mus šiandien!

46 Ir, draugai, mes…visas krikščioniškas pasaulis laukia Viešpaties Atėjimo ir Bažnyčios Paėmimo − visi tie, pas ką yra nors kažkoks pažinimas apie Žodį. O jeigu pas mus nepakankamai tikėjimo dėl dieviškojo išgydymo, tai kaipgi mes turėsime paimantįjį tikėjimą? O-o, aš tikiu, kad artinasi didis kvietimas. Aš tikiu… Kaip pasakė Dovydas, kad jis gulėjo ten ir laikė, kol…jis įsiklausė ir laukė. Po tam tikro laiko jis išgirdo, kaip vėjas pralėkė pro šilkmedžio lapus, papūtė − jis žinojo, kad Dievas nuėjo prieki jo.
80 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

O-o, draugai, aš įsiklausau į lapų šlamesį, į šilkmedžių šlamesį, kad Dievas į kovą eitų priekyje, štai tuomet pakilkime ir apsivilkime visais Dievo ginklais, ištraukime kalaviją, eikime į puolimą! Tuomet kovoje pergalė už mus. Kada mes matome, kai Dievo ranka juda į priekį per ženklus ir stebuklus, tuomet pradėkime eiti pirmyn.

47 Tai štai, vėliau mes sužinome, kad Mozė taip nusidirbo savo bažnytiniame darbe, kad apie kai ką užmiršo. Patį svarbiausią, ką jis…ką jis…ką jis turėjo padaryti, apie tai jis užmiršo. Jis išvežė… Tiesiog išlaisvinimo išvakarėse jis išvežė savo sūnų į Egiptą…neapipjaustytu. O Cipora… Dievas, galu gale, būtų užmušęs jį, bet Cipora atliko kūdikio apipjaustymą − sandoros atspaudą. Jūs suprantate? Prieš tai, kad ateitų išlaisvinimas, kiekvienas žmogus turi būti sandoroje, nes šiai dienai Dievas turi sandorą. Tad Cipora atliko kūdikiui apipjaustymą (sandora) ir nukreipė Dievo pyktį.

48 Ir, draugai, šiandien visi mes pravedame didį prabudimą, arba, bent, stengiamės, bet mes užmirštame apie Dievo sandoros Antspaudą, apie Šventąją Dvasią, atmestą Akmenį, apie tą patį…tą Skiedinį, Kuris susimaišo ir suriša plytas kartu. Kaipgi mes apseisime be Jo? Dievas pasakė: “Ir atsitiks, kad Aš įrašysiu Mano įstatymą į jų širdžių plokštes. Taisyklė po taisyklės, taisyklė po taisyklės, eilutė po eilutės, eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį. Gero laikykitės. Mikčiojančiomis lūpomis ir svetima kalba Aš kalbėsiu šitai tautai, ir tai yra poilsis”, − Izaijo 28:10-12. “Bet jie nepanoro klausyti viso šito, nusisuko, palingavo galva”, − žmogus pats sau nutiesia kelią į pražūtį.

49 Toliau mes matome, kad po to, kai Dievo pyktis buvo nukreiptas, jie ateina į Egiptą išlaisvinti Izraelio vaikų. Mano manymu, tai nuostabus skyrius. Aš būtinai turiu nors kažką iš jo perskaityti, jeigu nesuspėsime viso. 12-tas skyrius, dabar pradėkime nuo Išėjimo Knygos 12, skaitysime ir apskritai pasiskubinsime. Aš pasistengsiu nevarginti jūsų, nes mums dar daug ko teks.

Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui…

50 Aš palauksiu truputi, kad jūs būtinai suprastumėte šitą ištrauką iš Rašto, nes jeigu jūs jos nesuprasite… Tokie nuostabūs pirmavaizdžiai! Aš juos tiesiog mėgstu! Taigi, štai ta auka, apie kurią mes dabar kalbėsime.

51 Taigi, mes turėjome vieną blogybę po kitos, Dievas darė įvairiausius stebuklus ir ženklus. Ach, kaip aš norėčiau tai truputi pasmaguriauti! Dievas tiesiog išlaisvinimo išvakarėse pradeda rodyti ženklus ir stebuklus, ir stebuklingus darbus. Matote? Dievas visada esamame laike. Jis pasakė Mozei: “Aš Esu, Kuris Esu”, − ne “Kuris Buvo” arba “Kuris Bus”. “Aš Esu, Kuris Esu dabar”, − dabartinis laikas. Ir Jis vis tas pats “Esantis” šiandien,
IŠTARTAS ŽODIS 81

ne “Buvęs praeityje”, o “Esantis”. Sandoros Angelas, iki šiol vakar, šiandien ir per amžius tas pats, tas pats Angelas. Dabar atkreipkite dėmesį, štai paskutinė…

52 Jie turėjo blusas, jie turėjo muses, jie turėjo auglius. Ir aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į tai, kad pas juos buvo mėgdžiotojai: Janas ir Jambras bandė priešintis jiems, darė tą patį, ką darė jie, ir viskas taip užsitęsė. Kitais žodžiais, jie pamokslavo Evangeliją, jie ėjo koja kojon ir bandė pamėgdžioti Mozę ir Aaroną. Bet aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į kitą. Jeigu jūs dabar skaitysite nuo tos vietos, kur mes sustojome vakar, nuo 6-to iki 12-to skyriaus… Tie žyniai, jie galėjo užleisti blogybes, bet pašalinti jų jie negalėjo. Jūs pastebėjote?

53 Kas ten neseniai bandė paneigti Bibliją, pareiškęs, kad šėtonas gali daryti išgydymo stebuklus? Tai netiesa.

54 Dievas pasakė: “Aš − Viešpats, tavo Dievas, gydantis tavo visas ligas”.

55 Jėzus pasakė: “Jeigu namai suskyla prieš patį save… Jeigu šėtonas išvaro šėtoną, tai jo karalystė suskilo”. Jokiu būdu negalima neįvertinti šėtono. Taip, taip, jis per daug gudrus, kad darytų tai. Šėtonas neišvarys paties savęs. . Jis tiesiog jus supainiojo, štai ir viskas. Ne-ne, šėtonas negali išvaryti šėtono.

Nejaugi aš pradėsiu pats save išvaryti? Žinoma, ne, aš ne tiek kvailas.

56 Pastebėkite. Taip pat jokiu būdu negalima neįvertinti Jėzaus Kristaus, nes Jis yra Jėga virš visų jėgų. Nebijokite šėtono, jeigu jūs Jame. Bet jeigu jūs ne Jame, tai geriau drebėkite. Bet jeigu jūs Jame, tai netgi pati mirtis nepakenks jums. Jūs laisvi nuo visokios baimės. Ach, kaip pagalvoju apie tai, norisi šaukti “aleliuja”! Amen! Gerai.

57 Dabar mes prieiname prie paskutinės blogybės, prie pabaigos. Dievas pasakė: “Nusibodo man žaisti, dabar siusiu paskutinę blogybę”. Dabar aš noriu, kad jūs pastebėtumėte, kad paskutine blogybe buvo mirtis.

58 Tai štai, pas mus žemės drebėjimai, pas mus karai ir karų gandai, pas mus audros, kaip Jėzus ir pasakė: “jūra šniokščia, vyrų širdys gaišta, daug širdžių ligų (liga numeris vienas), baimė, laikų nesupratimas, nusiminimas tarp tautų, vežimai be arklių plačiuose keliuose − tai mirtis, nekalbant kūniškai, o kalbant dvasiškai. Bažnyčioje dvasinė mirtis.

59 Tai matosi tarp sūnų − dvasinė mirtis. Bažnyčioje kaip niekada daug narių, klesti kaip niekada geriau, ir, vis dėlto, dvasiškai ji tapo kaip niekada silpna. Taip. Lygiai taip, kaip buvo Egipte.
82 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

60 Dabar pastebėkite, paskutinis. Bet pirmiau… (O-o, amen!) …pirmiau, nei Dievas leido užgriūti dvasinei mirčiai, Jis nutiesė išgelbėjimo kelią tiems, kas norėjo. Aleliuja! Ach, kaip man tai patinka! Dievas nutiesė išgelbėjimo kelią tiems, kas norėjo juo eiti. O tiems, kurie nenorėjo, žinoma, jiems…jiems teko mirtis.

61 Atkreipkite dėmesį. Dabar 12-tas skyrius, 1-ma eilutė:

…Mozei… Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto šalyje:

Šitas mėnuo tebūna jums pirmasis metų mėnuo.

Pasakykite visiems izraelitams, kad šito mėnesio dešimtąją dieną jie
paimtų po avinėlį savo tėvų namams, po vieną avinėlį kiekvienai šeimai.

O jei šeima yra per maža avinėlį suvalgyti, tepaima kartu su savo
artimiausiu kaimynu, kad susidarytų tiek asmenų, kiek gali suvalgyti
avinėlį.

Avinėlis privalo būti be trūkumų (kaip nuostabu!), metinis patinėlis;
(žiūrėkite) paimsite jį iš avių ar ožkų.

Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos: tuomet… (tai yra
keturias dienas) …tuomet kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti
tos dienos vakare.

62 Žiūrėkite, koks pirmavaizdis. Avinėlis, perkeltine prasme, Dievo Avinėlis, išpirkimas prieš patį sunaikinimą. Pastebėkite, būtinai jaunas avinėlis, būtinai patinas, pirmasis iš avies. Tai buvo Jėzus, pirmasis iš mergelės Marijos. Būtinai be trukumų, jis turi būti saugomas ir būti išbandytas, patikrintas. Ir, o-o, kaip idealiai tai parodo Jį! Jis buvo tuo tobulu. Jis… Kiekvienam priešui teko paliudyti apie tai. Netgi Pilotas pasakė: “Aš nerandu Jame jokios kaltės. Atneškite man vandens”.

63 Žiūrėkite, jeigu kalbėtumėme apie Jį, aš galėčiau pakviesti šiandien ir paklausti: “Zacharijau, ką tu galvoji apie Jį” Jis duotų savo įvertinimą.

64 Aš galėčiau pakviesti netgi Ievą, ji galėtų pasakyti: “Tai…tai buvo Sėkla, Kuri buvo pažadėta iš moters”.

65 Aš galėčiau pakviesti Danielių ir paklausti: “Danieliau, ką tu pasakysi? Tegu atsistos prieš tavo teismą”.

66 Jis pasakytų: “Jis yra Akmuo, atskilęs nuo uolos.
IŠTARTAS ŽODIS 83

Jis yra Tas, apie Kurį aš pasakiau: ‘Jums…kūdikis gimė jums, duotas Sūnus’.”

67 Aš galėčiau pakviesti Ezechielį ir paklausti: “Ką tu galvoji apie Jį?”

Jis pasakytų: “Aš mačiau Jį kaip debesis, judėjusius po Jo kojomis”.

68 Aš galėčiau pakviesti Joną Krikštytoją ir paklausti: “Ką tu galvoji apie Jį?”

69 Jis pasakytų: “Aš netgi nepažinau Jo, bet Tas, Kuris kalbėjosi su manimi dykumoje, pasakė: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir krikštys Šventąja Dvasia ir Ugnimi’.”

70 Jeigu aš pakviesčiau Mariją ir paklausčiau: “Marija, ką tu galvoji apie Jį?”

71 Marija atsakytų: “Aš netgi vyro nepažinau, bet Šventoji Dvasia apgaubė mane ir pasakė: ‘Kas gims iš tavęs, bus vadinamas Dievo Sūnumi’.”

72 Aš galėčiau paklausti bet kurio. Aš paklausčiau romėno: “Ką tu galvoji?”

73 Jūs pasakysite: “Na, žinoma, Jo draugai taip paliudytų. O kaip su Jo priešais?”

74 Nagi pakvieskime Pilotą. Po to kai jis paėmė indą ir nuplovė rankas, pasakė: “Aš nerandu jame jokios kaltės, bet nuveskite Jį, padarykite, ką tik panorėsite”, − bandydamas palenkti juos į save politiškai, jis nuskendo ten Norvegijoje, Švedijoje. Kiekvienais metais žmonės važiuoja ten pažiūrėti, kaip tas melsvas vanduo vėl kunkuliuoja ant paviršiaus; sako, kad tai tas vanduo, kuriuo jis nuplovė nuo savo rankų Kristų. Jo nenuplausi nuo savo rankų. Ne-ne, nepavyks.

75 Žiūriu į romėnų šimtininką: “Ką tu galvoji apie Jį? Tu juk vienas iš jo priešų”.

76 Pridėdamas savo ranką prie širdies, jis atsakė: “Iš tikrųjų, tai Dievo Sūnus!”

Pilotas pasakė: “Aš nerandu Jame jokios kaltės”.

77 Pradžioje jis stovėjo ten, labai piktas, ech, jis buvo pasiruošęs nuteisti ir taip toliau. Girdžiu, kaip šuoliuoja arkliai, bėga šuoliais gatve. Štai prijoja vienas iš šventyklos sargybinių, nušoka nuo arklio, pas jį susuktas popieriaus gabalėlis. Jis pribėga prie Piloto, nusilenkia, įteikia jam šitą popieriaus gabalėlį. Šitas Pilotas paima jį, žinote, o tai buvo anksti ryte, jis išėjo nespėjęs pagerti kavos. Jis atsistojo ten, žvilgtelėjo − pabalo, keliai suvirpėjo. Nagi žvilgtelėkime per jo petį ir pažiūrėkime, kame reikalas. Kas gi parašyta ant to popieriaus gabalo?
84 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Jo žmona pagonė rašo: “Nedaryk nieko pikto šitam Teisuoliui, nes aš šiandien daug kentėjau dėl Jo sapne”.

78 “Ei, Judai Iskarijotai, o tu ką galvoji apie Jį?”

Jis atsakė: “Aš išdaviau nekaltą Kraują”. Jis pasiėmė virvę ir rado savyje pakankamai drąsos, kad pasikartų.

Išbandė Jį.

− Dieve, o ką Tu galvoji apie Jį?
− Šitas yra Mano mylimas Sūnus, Jo klausykite!

79 Buvo saugomas, Jame nėra kaltės. Žinoma. Pirmas iš motinos, avies-motinos (šitas avinėlis). Jėzus buvo pirmas mergelės kūdikis, gimęs nekaltu gimimu. Žinoma, Jis turėjo būti nekaltu.

80 Įsidėmėkite štai ką. Dabar aš noriu, kad jūs dar atkreiptumėte dėmesį į tai, kad visa tautos šeima turėjo papjauti jį − tauta, tautos šeima. Taigi, jeigu jūs pastebėsite, žiūrėkite, kaip ten parašyta, jūs pamatysite, kad tai pirmavaizdis. Dabar žiūrėkite:

…keturioliktos dienos…šio mėnesio; kiekviena Izraelio tautos šeima
turi jį papjauti tos dienos vakare.

81 Ir žiūrėkite, juk visas Izraelis stovėjo ten ir sakė: “Nukryžiuok Jį! Tegu Jo Kraujas bus ant mūsų ir ant mūsų vaikų”. Jie… Pradedant nuo Kajafo, ogi ir visi likusieji, buvo už Jo mirtį: “Nukryžiuok Jį! Duok mums Barabą”. Jūs tai pastebėjote? Ir Jis mirė trečią valandą vakare, “turi jį papjauti tos dienos vakare”. Koks grožis!

Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose
valgysite avinėlį.

Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir
karčiomis žolėmis.

82 Dabar aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį. Pakęskite mane.

Jūs neturite jos valgyti žalios ar išvirtos vandenyje, tik keptą ugnyje,
taip pat galvą, kojas ir vidurius.

Nieko iš jo nepalikite iki ryto. O kas paliks ligi ryto, tą sudeginkite.
IŠTARTAS ŽODIS 85

83 Žiūrėkite, grožis! “Taigi, papjovę avinėlį, nuleiskite jo kraują ir patepkite juo durų staktą − tai yra lentą viršuje − ir durų staktas”. Ne slenkstį, ne grindis, o staktas ir skersinį. Jeigu jūs atkreipėte dėmesį, tai juk visiškai tiksliai kaip kryžius. Na ir pasitaikyk tu man taip! Jis pasakė: “Ir kada Aš pamatysiu kraują, Aš praeisiu pro jus”. Pastebėkite, kas per diena! O-o, nusidėjėli − vyras, moteris, jaunuolis ar mergina − tegu tai prasismelkia į tavo nuodėmingą širdį. Prieš patį Kristaus Atėjimą mums laikas rimtai susimastyti, patikrinti pačius save.

84 Žiūrėkite. Ir taip, Jis pasakė: “Jis buvo papjautas vakare”. Avinėlis buvo… Ji atnešdavo namo, kepė − tai, žinoma, vakarienės pirmavaizdis. Tai štai, Jis pasakė: “Įeikite į šituos namus ir daugiau nebeišeikite iki ryto”. Amen! Jeigu įėjai po Krauju (aleliuja!), tai ten ir pasilik! Tikiuosi, dabar jūs tai supratote. Įeikite po stogu! Staugiantys vilkai gali prieiti prie langų…

85 Įsivaizduoju, kaip kažkas praeina pro šalį, mato mergaitę, kuri įėjo į vidų (kokios nors mergaitės egiptietės) ir sako: “Morta, tu ką, neini vakare į šokius?”

86 “Nėra man jokio noro”. Po krauju, kažkas įvyko!

87 Tėvas buvo kunigu namuose senoje šventykloje…senais laikais. Tėvas visada buvo kunigu, ir jis turėjo žiūrėti savo šeimynos. O šiandien tokia permaina: vaikai žiūri į tėtį šių dienų pasaulyje. Bet būtent tėvas turėjo žiūrėti savo namus. Jis papjovė avinėlį, jis paėmė yzopą ir tepė juo durų staktas, skersinį, ir tai buvo jų apsauga. Gerai. Jie niekada neišeidavo.

88 Įsivaizduoju, kaip visi kiti eina, išdykauja ir šėlsta, kalbėdami: “Pažvelkite į šią fanatikų krūvą. Cha, patepė duris pastipusios avies krauju, sako, kad bus fokusas, ir kažkas įvyks”. Bet juk taip ir įvyko. Kodėl? − Dievas taip pasakė. Visada tiesa, kada Dievas taip sako.

89 Ir štai jie po krauju. Jiems nebuvo noro išeiti laukan. Amen!

Paklausite: “Norai, broli Branhamai?” Taip.

90 “Taigi dabar nebėra, − Laiškas Romiečiams 8:1, − pasmerkimo tiems, kurie įėjo pro duris”. Amen! (Aš ne sau “amen” sakau, tiesiog “amen” reiškia “tebūna taip”, o man taip gerai, kad negaliu nesušukti “amen”!) Žiūrėkite, įėjo pro duris. “Taigi, dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią”. Štai taip, Kristuje, nori daryti tai, ką Šventoji Dvasia liepia daryti − nesvarbu, ką nori pasakyti pasaulis. Nėra pasmerkimo tiems, kurie Jame, gyvenantys pagal Dvasią.

91 Šie izraeliečiai buvo viduje, patenkinti! Amen.
86 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Štai taip, pažiūrėkite, aš noriu, kad jūs tai suprastumėte.

92 Kurį laiką darosi…pradeda niauktis − klaiki naktis. Žmonės pradeda klausinėti: “Kas čia vyksta? Kažkokia keista nuojauta”.

93 Brolyti mano, jeigu įvairiose šalyse kada nors ir buvo tokia keista nuojauta, tai šiandien. Kažkas artinasi! Aleliuja! Ir toliau skamba giesmė: “Kai Kraują Aš pamatysiu, pro šalį Aš praeisiu”. Tėve, geriau pažiūrėk ant durų šiandien, patikrink. Išmesk šitas skardines su alumi iš šaldytuvo, šią kortų kaladę pro duris ir surenk maldos susirinkimą savo namuose. Gal, tu diakonas, gal, tu prižiūrėtojas, gali būti kuo nori, bet paklausyk: ko mums šiandien reikia − tai senamadis, Dievo siustas, gimęs iš Šventosios Dvasios prabudimas, kuri ištaisytų šalį. Tai tiesa.

94 Teologijos ir kita mums nereikalingos. Žmonės savo bažnyčiose, jie stengiasi įrengti didžiulius patogius suolus ir didelius vargonus, ir kita, sako: “Aš priklausau šitai miniai. Aš priklausau anai miniai”.

95 Šiandien aš laimingas pasakyti, kaip Paulius praėjusiais laikais prieš karalių: “Jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta”. Aleliuja! Sekta, beprotybė, kvailybė dėl šito pasaulio, bet nuostabus dėl tų, kurie Kristuje, ir džiaugsmas. Mirę (aleliuja, taip-taip!), saugiai paslėpti Kristuje!

96 Pasakysite: “Na štai, šėtonas atėjo ir užvaldė mane”. Nieko panašaus. Tu pats pas jį išėjai.

97 Biblijoje pasakyta: “Jūs mirę. Jūsų gyvybė paslėpta Dievuje per Kristų, užantspauduota Šventąja Dvasia”. Tai kaipgi šėtonas galėjo užvaldyti tave? − Tu pats išėjai. Taip. Šėtonas tavęs visai neužvaldė. Atkreipkite dėmesį, grožis!

98 Parodykime trumputę sceną vaikams. Mes juk norime, kad ir jie tai suprastų. Dabar žiūrėkite. Štai jie namuose. Jau kone atėjo ta lemtinga valanda. Pradeda kažkas vykti. Įsivaizduoju, kaip jie dumia į namus iš šokių. Įeina į namus. Jie veža…važiuoja namo, greitai važiuodami vežimais. Pučia smarkus vėjas, jie negali suprasti, iš kur jis atsirado, jis suka tai į vieną pusę, tai į kitą.

99 Jeigu tai ne mūsų laikas, tai aš nežinau, koks. Jie nežino, ką daro: tai ten, tai šen.

100 Ir štai, iš kur buvę, kur nebuvę, girdžiu aš stiprų dundęsi ir staugimą visoje šalyje. Įsivaizduoju, kaip pagyvenęs tėvas, kaip kunigas, vaikšto pirmyn ir atgal namuose, visiškai ramus. Aleliuja! Girdžiu, kaip berniukas sako: “Tėveli, aš pats vyriausias šitoje šeimoje. Man kažkaip baisoka”.
IŠTARTAS ŽODIS 87

“Nesijaudink, sūneli, kraujas ant durų”. Chm!

101 “Oi, o kas tai… Tėveli, tokio vėjo aš niekada negirdėjau”.

“Tai Dievo teismas”.

102 Štai mes kur dabar vykstame! Mes atmetėme malonę, ir liko tiktai teismas. Kada atstumi Dievo meilę, tau lieka tiktai teismas (taip), visur stūgauja vėjai. Kodėl visa tai vyksta: laikų nesupratimas, nuliūdimas tarp tautų? − Teismas. Taip-taip, galite kiekvienoje valstijoje pastatyti po geradarį, vis tiek negalėsite šito sustabdyti. Vyrai toliau sau gers, moterys toliau sau rūkys, jūs toliau vaikščiosite į filmus, ir toliau gyvensite tokį gyvenimo būdą, kaip ir visada, lygiai kaip kiaulė grįžta į savo purvą ir šuo į savo vėmalus − jokios, netgi elementarios pagarbos Dievui. O tuos, kurie stengiasi gyventi teisingai, jūs pravardžiuojate šventuoliais ir fanatikais, ir kuo tik nepravardžiuojate, o patys nežinote, kad jūsų siela pasverta ant svarstyklių ir laukia vien tik teismo. Tiksliai.

103 Įsivaizduoju, kaip mažylis sako: “Tėveli, išeik ir pažiūrėk: ar tikrai ten yra kraujas?”

104 Įsivaizduoju, kaip berniukas su mergaite, susikabinę rankutėmis prieina prie lango ir sako: “Tėveli, ateik čia. Pažiūrėk”. Žiūriu, o per Egiptą mojuoja du dideli juodi sparnai. Kas tai? − Mirtis. Matau, kaip jis nusileido štai taip, girdžiu aimanas iš to namo. Ten nebuvo kraujo, mirtis ištiko šeimą − atskirimas.

105 Šiandien jis irgi praskrenda, mano broli, ne fiziškai, o dvasiškai. Kaip tada vedė kūniškus, taip Jis šiandien veda dvasinius. Tai buvo pavyzdys, šešėlis.

106 Matau, kaip visa tai vyksta, ir girdžiu, kaip moteris išbėga su šauksmu, ir visa šeima irgi − mirė jų vyresnysis sūnus.

107 Girdžiu, kaip šitas tėvelis prieina… Mažylis prieina, timteli tėvelį, sako: “Tėveli, tėveli, eik, dar kartą pažiūrėk. Jis tikrai yra?”

108 Matau, kaip pagyvenęs tėvas vėl prieina prie durų ir sako:

− Taip, sūnau, jis yra!
− Tu tikras, kad mes po apsauga, tėveli?
− Absoliučiai.
− O kodėl?
− Dievas pasakė: “Kada Aš pamatysiu kraują, Aš praeisiu pro jus”.

109 Tiesa. Žiūrėjo į kraują.
88 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

110 Štai vėl priskrenda angelai. Matau, kaip jis pakilo į aukštyn, blaškosi nuo vienos vietos prie kitos. Žiūriu, o jis kad kris žemyn, kad nusileis ant namo, ir paskui vėl nusigręžia: “Aš pamačiau kraują”.

111 Ir štai jis skrenda prie to namo; matau, kaip jis artinasi, ir mažylis klausia:

− Oi, tėveli, tu tikras?
− Mes absoliučiai tikri, sūneli.

112 Ir angelas priskrenda prie durų, ištiesia savo didelius sparnus, nori įeiti, bet mato kraują ir iškart nuskrenda. Aleliuja! Kodėl? − Jis pamatė kraują.

113 Po šito… Paklausykite:

…tą naktį valgykite…

Ir ne…

Minutėlę, dabar aš čia rasiu, iš kur noriu perskaityti. Taip, štai čia:

Nieko iš jo nepalikite iki ryto…

Dabar žiūrėkite į 11-tą eilutę:

Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą
rankoje; (Brolyti, tu pasiruošęs!)

114 Iškart atverskime minutei Laišką Efeziečiams 6-tą skyrių ir iš čia perskaitysime truputi apie tai, kaip ir mums irgi reikia apsirengti visa ginkluote šituo laiku. Gerai, Efeziečiams 6:12 dėl tų, kurie užsirašo:

Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis,
valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio
jėgomis danguje.

115 Matote, kame yra mūsų kova šiandien? Matote, kas yra mirties angelas? − Tai dvasinė valdžia, pyktis dangaus vietose, didingose vietose, didžiulėse vietose.

Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną
pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti.

Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa…
IŠTARTAS ŽODIS 89

116 Aš paliesiu tiktai tai, nes noriu sugrįžti prie savo temos. Žiūrėkite čia, jis toliau vardina: “Grumtinės, šalmas”, − ir visa kita. Gaila, kad negalime parodyti visą šio kario aprangą, tiesiog nėra laiko.

117 Nagi paimkime tiktai strėnas, susijuosusias diržu − tai…tai diržas, ant kurio laikosi visa kita: “Susijuosę savo strėnas Tiesa”. Tokiu laiku, brolyti, kada tiek viskių “izmų” ir fanatizmo, laikas susijuosti Tiesa. Aleliuja! Jėzus pasakė: “Aš esu Tiesa”, − Tiesa.

118 O kaipgi! Kada žmonės sako: “O kaip dėl šito? O kaip dėl šito?” − kaip malonu jausti, kad tu sujuostas šita sena Tiesa (tiesa?), žinai, ant ko stovi. Tuomet stovėk ant šito! Tegu sako: “Oi, pas tave tas ir anas”. Tu žinai, ant ko stovi. Užsisek ginkluotės sagtis ir diržą štai čia užveršk stipriai, ir patemk Dievo Žodžio Tiesa, įinkarintą tavo širdyje − ir visi pragaro demonai negalės tavęs suklaidinti. Taip. Gali eiti pasitikti šėtono ir pasakyti: “Parašyta!” Aleliuja!

− O-o, broli, pasakyk man, o tu ėmei gyvates?
− Ne, gerbiamasis. Aš tikiu į Jėzų Kristų.
− O tu štai tai ir štai aną darei?
− Ne, gerbiamasis. Aš gavau krikštą Šventąja Dvasia.

Su susegtomis sagtimis, ginkluote, susijuosusį Tiesa.

119 Taigi, kada jie valgė, jie jau buvo pasiruošę. Dievas nori, kad jūs apsirengtumėte visu pasiruošimu pirm, negu valgysite šią vakarienę. Ir, mano broli, kad teisingai jį valgyti, tu pirma turi apsirengti visu pasiruošimu, nes Šventoji Dvasia, gyvenanti tavo širdyje, pasireikš… Šventoji Dvasia gyvena Dievo Žodžio dėka.

120 Jūs žinote, broliai, kas atsitiko su šių dienų bažnyčia? Aš manau, kad bažnyčia pateko į anemijos būseną, ji neteko Kraujo. Pavyzdžiui, kas, jeigu aš būčiau daktaru, ir išsekęs vyras, metro aštuoniasdešimt ūgio, ateitų ir sakytų: “Paklausyk, daktare, aš…aš…aš toks silpnas, kad negaliu pasikelti. Aš… Mane tiesiog mėto.”

121 Aš paklausčiau: “Kame reikalas?” − “Na, nežinau, aš tiesiog toks silpnas”.

122 Aš paklausčiau: “Na o kaip fizinė savijauta?” − “Na, su šituo viskas gerai”.

123 Ir aš pasakyčiau:

− Na o kada paskutinį kartą valgėte?
− Na…
90 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

− Jūs sveriate apie 80 kilogramų.
− Užvakar aš suvalgiau puse džiūvėsio.

124 Aš pasakyčiau:

− Ei, juk jūs numarinote save alkiu. Eikite, gerai pavalgykite ir nebūsite tokiu silpnu.

Būtent tame problema šių dienų bažnyčios. Skaičiumi mūsų daug, bet, brolyčiai, mes mirštame iš bado. Aleliuja! Jūs bijote, kad kaimynas kažką pasakys. Mums reikia, kad Šventoji dvasia mus gerokai senamadiškai papurtytų (aleliuja!), kad abi rankos būtų pakeltos su žodžiais: “Viešpatie, maitink mane”. Susijuosę ir ginkluote žygiuojame pirmyn.

125 Įvyko nepaprasti įvykiai. Mes skaitome 38 eilutėje kita:

Taip pat daugybė kitų žmonių ėjo su jais ir didelės kaimenės avių
bei galvijų…

126 Tai bent, daugybė kitų žmonių! Įvyko nepaprasti įvykiai, didelis prabudimas prasidėjo. Žmonės gavo išgelbėjimą, ateidavo. Ir tam tikra grupė žmonių išėjo, prisiderinusi prie šito, jie išėjo ir elgėsi taip, tarsi jie tikintieji. Žinoma, jie apsiavė tokius pat sandalus ir taip toliau, ir pasiruošė. Bet ta pati daugybė kitų žmonių, kurie valgė vakarienę ir iškeliavo, būtent jie ir pradėjo murmėti ir nugręžė vaikų širdis… Izraeliečių, jų širdis atgal į Egiptą. Šiandien tas pats, broli! Pravesk prabudimą, ir bus daugybė kitų žmonių − tai aišku, kaip diena. Kai kurie pasistengs įeiti ir mėgdžioti.

127 Kada kalba nukrypsta apie iš ankstinį numatymą… Kažkas paskambino man neseniai, klausė: “Na ir kas tada, jeigu Dievas iš anksto numatė?”

128 Aš atsakiau:

− Tiesiog perskaityk Laišką Romiečiams 8 ir 9 skyrius ir suprasi.

Ir aš pridūriau:

− Dievas pasigaili to, kurį nori pasigailėti.
− Tuomet kokia prasmė pamokslauti?

Aš pasakiau:

− Tai mūsų su tavimi darbas, tarnautojų.
IŠTARTAS ŽODIS 91

129 Jėzus pasakė: “Dievo Karalystė panaši į žmogų, kuris nuėjo prie jūros su tinklu rankoje”. Jis užmetė tinklą ir ištraukė jį. Tai buvo Evangelija. Į jį pateko vėžliai, vandens vabalai, gyvatės, žalios varlės ir kiti šliaužiojantys. O taip pat jame buvo nedaug žuvų. Aleliuja!

130 Iškart po prabudimo, kada nuėmė Evangelijos tinklą, niurzgus vėžlys pasakė: “Aš taip ir žinojau, kad nieko gero šitame nėra”. Vandens vabalas-niurzglys pritarė: “Aš irgi taip manau”, − ir tiesiai atgal…kiaulė į savo purvą. Gyvatė pasakė: “Aš nuo pat pradžių tuo netikėjau”.

131 Bet ten dar ir žuvis yra! Aleliuja! Aleliuja! Laikas tarnautojams užmesti Evangelijos tinklą, ištraukti jį. Dievas žino, kas žuvis. Vėžlys buvo vėžliu iš prigimties, ir žuvis buvo žuvimi iš prigimties. Dievas žino, kas yra kas − aš nežinau. Mano užduotis − užmesti tinklą į srovę, ištraukti juos ir sakyti: “Štai jie, Viešpatie”. Aleliuja! Amen! Žinoma, taip, štai kas yra Evangelijos tinklas.

132 Žinote, mūsų laikais, šiandien… Aš čia neseniai lankiausi vienoje vietelėje, ten pasakė: “Mes pravesime vakarienę”. Ir jie paėmė seną duonos kepalą, štai taip jį supjaustė į gabalus ir išdalino ten visiems, ir bažnyčioje visi iš eilės valgė vakarienę. Broli, tai neteisinga. Prieš valgant vakarienę, tavo širdis turi būti teisi prieš Dievą.

133 Izaijas pranašavo apie tai 28-me skyriuje ir 8-ja eilutėje, jeigu norite tenai žvilgtelėti. Jis pasakė: “Visi jų stalai apvemti, nėra švarios vietos”. Jis pasakė: “Ką galiu Aš pamokyti vadovavimo? Ką pamokysiu pamokslu? − Ką tik nujunkytiems kūdikiams”. Mūsų kūdikėliai-neūžaugos vis dar žaidžia. Mums laikas jau mokyti kitus apie Dievo jėgas, o mes dar ginčijamės, ar galima daryti tai arba tą. “Stalai apvemti”.

134 Aš negaliu šitame užtrukti. Nagi eikime toliau, aš turiu visiškai baigti mintį. Gerai.

135 Užsidėjo jie savo ginkluotę, savo diržus, ir iškeliavo. Ir priėjo jie tiesiai prie Raudonosios jūros. Faraonas su džiaugsmu juos paleido. O kada jie priėjo prie Raudonosios jūros, ten jie pamatė, kaip artinosi jo kariuomenė jiems įkandin. O jie sustojo stovykla štai taip: kalnai ir dykumos iš šitos pusės, faraono armija artinosi iš tos pusės, o priekyje Raudonoji jūra. Bet Dievo kelias vedė per Raudonąją jūrą. Jeigu aš žinau, kad Jis veda keliu, man daugiau nieko nereikia, eisiu toliau. Pasakė: “Moze, − (aleliuja!), − paimk šitą lazdą, prieik ten, prie vandens”. Amen!

− Kas bus, Viešpatie?
− Tai ne tavo reikalas. Tiesiog eik sau toliau.
92 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

136 Amen! Pamokslauk Evangeliją, Tomai Meridetai ir kiti vaikinai. “O kas bus?” Tai ne jūsų reikalas, tiesiog pamokslaukite toliau ir viskas. Atiduokite garbę Dievui.

137 Ir štai jie eina, juda ten. Vienas rašytojas pasakė, kad Dievas buvo tame Ugnies Stulpe, “ir Jis pažvelgė per Jį rūsčiu žvilgsniu”. Rašo: “Ir kada Jis pažvelgė, Raudonoji jūra išsigando ir prasiskyrė, ir Izraelis perėjo sausa žeme”. Jie netgi purve kojų nesusitepė.

138 Na štai, prieina tie “draugužiai” ir sako: “Mes tokie pat žmonės, kaip ir jie, ir mes garbiname taip pat, kaip ir jie, tad ir mums pavyks”. Ir kada jie ten įėjo, jie suprato, kad nieko jiems neišeis.

139 O vienąsyk būtent taip ir įvyks, broli, kada ateis atskyrimo laikas. Tad paklausyk tu, drungnas bažnyčios narį, bandantis pamėgdžioti krikščionybę: ateis tokia diena, kada tu pabandysi sekti tą Šventosios Dvasios grupelę, o ratai tau nukris kur nors ten, purve. Tiksliai. Buvo dešimt mergelių, kurios išėjo pasitikti Viešpaties, penkios iš jų buvo gudrios ir penkios paikos. Įpilk Aliejų į savo žibintuvą, nukirpk švariai dagtį − vieną gražią dieną jie pakils. O ten buvo verksmas ir dejonės, ir dantų griežimas.

140 O šie neapipjaustyti egiptiečiai, kodėl jiems nepavyko pereiti? − Jie nebuvo apipjaustyti. Jie nebuvo sandoroje. Jeigu jie būtų apipjaustytais tikinčiaisiais, Dievui tektų pripažinti juos lygiai taip pat, kaip Jis pripažino Izraelį. Garbė! O-o, mane tiesiog plėšo visą! Aš jaučiu didžią pagarbą, tiksliai jums sakau!

Atkreipkite dėmesį, jie buvo neapipjaustytais. Jie nebuvo sandoroje, nors tai buvo vyrai. Jie buvo taip pat gražiai aprengti, netgi geriau. Jie gyveno taip pat tvarkingai. Jų namai buvo geresni. Jie buvo iš geresnio žmonių luomo, mąstančių pasaulietiškai. Jie vaikščiojo į bažnyčią lygiai taip pat, kaip ir visi kiti. Jie ėjo koja į koją. Tik nereikia man sakyti, kad jie nieko nežinojo apie Dievą. Juozapas jiems senų seniausiai papasakojo, dar keturis šimtus metų prieš tai jis jau paskelbė šią žinią. Žinoma, jie žinojo. Bet jie galvojo: “Tai fanatikų krūva, mes galime visa tai, ką gali jie”. Bet nieko jie neįstengė! Dievas pripažino tik apipjaustymą. Ir jie nuskendo.

141 Nenuostabu, kad Dovydas dar jaunuolis pasakė: “Jūs ką, norite man pasakyti, kad gyvojo Dievo kariuomenė stovės štai taip ir leis šitam neapipjaustytam filistiniečiui tyčiotis gyvojo Dievo kariuomenės?” Jis pasakė: “Leiskite man, aš eisiu”. Tiksliai. Daugiau mums Dovydų!

142 Kada jie perėjo per upę, persikėlė į kitą pusę, Dievas tiesiog uždarė kelią, ir ten pakliuvo tie bjaurūs prižiūrėtojai.
IŠTARTAS ŽODIS 93

Jūs galite sau įsivaizduoti, kaip tie žydai ten džiūgavo? Pažvelgė atgal, o ten kaip tik tie, kas stumdė juos ir čaižė juos, ir plakė jų nugaras, ir tempė juos − jų lavonai plaukiojo jūroje.

143 Brolau, kada tu pereini per Raudonosios jūros Jėzaus Kristaus Kraują, visi seni, purvini įpročiai, kurie vertė tave daryti tai, ko tu nenorėjai, tu pamatysi, kad jie mirę Jėzaus Kristaus Kraujyje. Aleliuja! Tiesa! Juos nunešė srovė.

144 Nenuostabu, kad Mozė įėjo į Dvasią. Taigi, tie, kurie sako, kas pas mus čia kažkokia nauja religija, jūs tiktai pažiūrėkite: Mirjama, pranašė, ji pažvelgė ten, pagriebė būgną ir pradėjo mušti ir šokti, ir ji pradėjo šokti ant jūros kranto, daužydama būgną. Ir Izraelio dukros nusekė paskui ją, šoko ir giedojo, ir mušė į būgną. Ir Mozė pakėlė rankas, ir tiek pagavo jį Šventoji Dvasia, kad jis pradėjo giedoti Dvasioje. Aleliuja! [Susirinkimas džiūgauja−Red.] Štai taip! Štai taip!

145 Ta pati Šventoji Dvasia, Kuri ilsėjosi ant Mozės, yra šiandien šitame pastate. Aleliuja! Ta pati, nuo Kurios Mirjam pradėjo šokti, šiandien čia. Dievas yra Dievas ir nesikeičia. Tiksliai.

146 Tuomet jūs pasakysite: “Pažvelk tu į šią krūvą fanatikų”. Chm! Bet ten jau nebuvo kam juoktis (cha!), jie visi žuvo. Jie ten gėrėjosi be pašalinių žmonių. O-o, greitai ateis Šlovė! Linksminosi. Jūs tiktai pažiūrėkite į juos. Nagi pažiūrėkime į juos dabar kelėta minučių, jeigu pavyks privesti juos iki uolos po kelių minučių, jeigu pavyks. Aš jau užtrukau, prašau atleisti. Bet tiesiog man taip gerai, kad negaliu užbaigti dabar, tad dar minutėlę pakentėkite, prašau. Nagi į juos dar pažiūrėsime. Ach, kaip man patinka į juos žiūrėti!

147 Kada nuostabi giesmė užsibaigė, nuostabūs šukavimai, ir “aleliuja”, ir linksmybės, jie leidosi į kelionę per dykumą, ir juos privedė tiesiai prie karčių vandenų. Štai kaip keista, tiesa? Na nieko sau! Tiesiai į gundymą, tiesiai ten, kur vanduo buvo kartus, ir neįmanoma buvo gerti. Jie neturėjo ką valgyti, ką valgyti, o vandenys buvo kartūs. Ir pažiūrėkite, šita srovė Mara − “kartūs vandenys” − guli tiesiai ant to Dievo kelio, kuriuo Jis vedė Savo vaikus. Chm. Štai keista, tiesa? Atrodytų, Dievas galėtų apeiti tai šonu, bet Jis nuvedė juos tiesiu keliu prie šito vandens.

Kas per ugnį, kas per srovę,
Bet per Kraują veda Dievas visus.

148 Štai tokiu keliu Dievas veda Savo tautą.

149 Taip, stovėjo ten: “Ką gi mums daryti?” Aleliuja! “Mes nusekėme paskui Viešpatį. Mes perėjome per Kraują. Mes atsiskyrėme”.
94 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

150 Mozė pasakė: “Stovėkite ramiai”. Tiesa. Ir kiekviename gundyme Jis duos išeitį. Ten, kitoje pusėje, augo mažas krūmelis. Aleliuja! Jis nukirto tą krūmelį ir įmetė į vandenį, ir tas vanduo pasidarė saldžiu, kunkuliuojančiu, linksmu. Ir dar kartą jie turėjo pretekstą šūkauti! Amen.

151 Būtent, tą momentą, kada šėtonas įvarys jus į kampą, sakys: “Štai jis ir papuolė. Dabar šitas draugužis niekur nepasidės. Viskas, pakliuvo”, − tuomet ateis Viešpats, ir kryžius pasirodys prieš mus, ir (aleliuja) mes iš karto ištruksime!

Daktaras sako: “Niekuo padėti negalime”. Aha, na ir reikalai!

O-o, kažkas pasakys: “Žinai ką? Tu išeini iš proto, tau galvoje susimaišė”, − arba kažkas panašaus, štai tuomet ateis Dievas ir išlies ant tavęs palaiminimus. Tiesiog nekreipk į tai dėmesį. Dievas žino, kur veda. Amen! Fu! Kaip man čia gerai, garbės žodis!

152 Žiūrėkite, jiems nebuvo ką valgyti. Savo nedideles duonos atsargas jie jau suvalgė. “Ir ką dabar mes darysime?”

153 Pasakė: “Eikite visi miegoti, šiandien papasninkaukite”. Jūs kada nors bandėte? Kartais tai gerai.

154 O sekantį rytą jie išėjo į lauką, ir štai visur ant žemės guli paplotėliai. Dievas, pasirodo, išlijo duona iš Dangaus. Na štai, jie surinko ją ir paragavo. [Brolis Branhamas pavaizduoja, čepsėdamas−Red.] Juk parašyta: “Jos skonis kaip papločio su medumi”. Tai bent! Ką…ką? “Jos skonis, kaip medus”. Jie pradėjo ją valgyti, pasakė: “Tai juk skanu”. Ir jie pradėjo tiesiog rinkti ir valgyti − tai kiekvienam patiks. Jos skonis, kaip medus ant akmens.

155 Žinote, aš visada sakiau, kad pas Dovydą buvo tokia maža avies…piemens svaidyklė arba krepšelis, kuprinė, ir, žinote, jis visada nešiojo joje medų. Ir jeigu kokia nors iš jo avių sirgdavo, iš ištraukdavo iš ten medų, ir jis tepdavo…užtepdavo ant klintakmenio, o tai senas vaistas. Ir avis, kaip ir tikėdavosi, iškart užlipdavo ten ir pradėdavo laižyti tą akmenį. Ir laižydama tą akmenį, nulaižydama medų, jos nulaižydavo kalkes ir pasveikdavo. Tai puiku, tiesa?

156 O-o, dabar aš čia su savimi turiu kuprinę, pilną medaus, ir aš jį užtepsiu ant Akmens, nem-nem, ir jūs tiksliai pasveiksite. Aleliuja! O kaipgi?! Taip-taip.

157 …iškrisdavo visą laiką jiems keliaujant. Ir ji tiksliai iškrisdavo, ji nesibaigdavo. Taigi, kiekvieną vakarą jiems tiesiog reikėjo surinkti tiek,
IŠTARTAS ŽODIS 95

kad užtektu iki sekančio ryto. Jeigu jie palikdavo nors truputi, ta prasme: “Vadinasi taip, šiandien mes surinksime daug, daug, rytoj vakare jau neateisime į prabudimą. Šį vakarą mes paimsime ir pririnksime daug, daug, ir tuomet rytoj vakare pas mus namuose bus pakankamai”. Ne-ne, joje atsirasdavo kirminai. Taip, tiksliai.

158 Štai kame reikalas su daugelio žmonių pergyvenimu. Jūs pasakysite: “Na, broli, ankščiau aš turėjau džiaugsmą”. Tu pabandei kažką palikti atsargai. Brolyti tu mano, tai, ką aš turėjau vakar vakare, tai praėjo − o ką aš dabar turiu?! Aleliuja! Amen! Pas kai kuriuos žmones pergyvenimai, žinote, panašiai į sudužusius rezervuarus. Tiksliai. Kiekvieną dieną imkime po šviežų mėsos gabalą, kiekvieną diena darykime naują žingsnį. Ir tai buvo simboliu… Tai gryna tiesa, broli. Taip. Mums reikalinga senamadė Šventoji Dvasia − štai kas.

159 Ach, bažnyčių pas mus daug (o-o, taip!), gerų narių, o-o, šiandien bažnyčiose daug pinigų, žinoma − kiek nori, kad bažnyčia toliau klestėtų. Visa tai yra, bet Ugnie tai nėra.

160 Įsivaizduokite sau, jūs ateinate į geležinkelio gamyklą, ten gamina puikų ilgą lokomotyvą, ir atsirado gerai išmokytas žmogus, kuris moka jį valdyti, jį pasodino ant pliušinės kėdės, ir visi keleiviai susėdo, sako: “Na ką, važiuojam!” Ir spaudžia, o nevažiuoja. Jis kelia ranką aukštyn, sako: “Patrauksiu aš už švilpuko”. O jame garų neužtenka netgi tam, kad sušvilptų.

161 Taip ir yra. Daugumai žmonių neužtenka garo netgi tam, kad pasakytų “amen”. [Susirinkimas juokiasi−Red.] (Tai jums nemokamas priedas). O-o, aleliuja! Ko mums šiandien reikia… Paklausykite, civilizacija atsirado dėka ugnies. Patikrinkite ir sužinosite, kad gentys naudojo ugnį, su ugnies pagalba gaminamas mano drabužis, ugnis duoda šviesą, su ugnies pagalba ruošiami man pietūs − viskas su ugnies pagalba. Jeigu jūs gyvenate šiuolaikinėje civilizacijoje, tai jūs gyvenate dėka ugnies. Jeigu jūs gyvenate dieviškajame Dievo Artume, tai jūs krikštyti Šventąja Dvasia ir Ugnimi. Aleliuja! Tiksliai.

162 Kada ten užkaitino, katilas nors ir nedidelis, bet oho-ho kaip užvirė ir subraškėjo, ir pajudėjo, ir užvirė. Nespėsi patempti už švilpuko, kaip jis iškart pradės riedėti bėgiais. Teisingai. Štai ko mums reikia.

163 Prisimenu, kaip kartą mes su broliu buvome prie Lankassandžo upelio, ėjome ir radome seną vėžlį. Tokį juokinga, taip mėtė kojas, kada ėjo.

164 Aš savo dukrelei du tokius gavau, maždaug štai tokio didžio. Šiandien aš stovėjau ten, stebėjau šitus mažylius ir juokiausi. Ji štai taip bandė patrinti sau letenėle galvą.
96 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Aš žiūriu į jį, o kaip tiktai prie jo prisilieti arba dar kažką, jis iškart šmurkšt ir slepiasi į šarvą.

165 Štai lygiai taip pat ir mūsų bjaurus, šaltas, formalus religingumas šiandien: “Daugiau niekada neisiu į šį prabudimą”, − ir šmurkšt. “Aš esu įrašytas pas presbiterionus, pas metodistus, pas liuteronus, aš esu įrašytas ten. Aleliuja! Jis su manimi nesutinka, grįšiu aš atgal į savo kiautą”. Na ir eik! Ech, šis bjaurus, uždaras, vėžliškas religingumas!

166 Aš pasakiau: “Nieko, aš jį išgydysiu”, − ir nunešiau jį prie upelio. Pirma aš paėmiau pagalį. Padaužiau jį, bet tai nepadėjo, nė trupučio nepadėjo − kaip gulėjo, taip ir guli. Aš pradėjau talžyti jį iš visų jėgų, o jis kaip gulėjo, taip ir guli.

Jiems šito neįkalsi, nė trupučio. Ne, neverta net bandyti, gąsdinti žmones ir taip toliau.

Ir aš jį paėmiau su savimi, aš pasakiau: “Nieko, aš jį išgydysiu”, − panardinau jį į vandenį. Tiktai du burbuliukai iškilo, o jis kaip buvo, taip ir pasiliko.

167 Brolyti tu mano, gali juos šlakstyti, apipilti, iš priekio, nugaros, kaip patinka. Jie įbris sausais nusidėjėliais, o išbris šlapais. Štai ir viskas, kaip buvo, taip ir pasiliks nusidėjėliu.

168 Žinote, kaip jis pas mane sujudėjo? Aš nuėjau, pririnkau glėbį pagalių, uždegiau laužiuką ir uždėjau ant jo šį poną. Štai tuomet jis sukrutėjo, broli.

168 Paklausykite manęs, štai ko reikia šiandien Bažnyčiai − uždegti visur senovinę Šventosios Dvasios Ugnį! Šlovė Dievui! Štai ko mums reikia. Tiktai Ugnis išjudins Bažnyčią, ir daugiau niekas. Būtent taip. Taip-taip.

170 Ką gi, tai buvo pirmavaizdis, puikus pirmavaizdis. Taip, draugai. Tai simbolizavo kai ką, kada ši duona krisdavo, tai reiškė… Dievas jiems tai davė po to, kada jie perėjo Raudonąją jūrą (Kraujo įvaizdis), ir prižiūrėtojai žuvo. Dievas turėjo juos išlaikyti. Ir Jis turėjo juos kažkuo aprūpinti, juk jie atsiskyrė nuo tėvynės ir buvo atviroje dykumoje. Ir ten jie buvo keliautojais. Jie buvo kelyje, ir Dievas turėjo išlaikyti juos, todėl Jis pažadėjo, kad aprūpins juos viskuo, ko jiems reikia. Ir Jis tai padarė, ir Jis išlijo maną. Tai buvo puikus pirmavaizdis.

171 Sėkminių dieną, kada ši Bažnyčia iškilmingai paminėjo savo gimimą (Šventosios Dvasios Bažnyčia), jie atsiskyrė nuo visų jų bažnyčių ir viso kito, išėjo, kad būtų pakrikštyti Šventąja Dvasia. Ir jie laukė ten:
IŠTARTAS ŽODIS 97

− Ką gi mes darysime? Mūsų Mokytojas užžengė į Dangų, bet Jis mums liepė čia truputi palaukti, tiesiog pabūti čia truputi, Jis pažadėjo mums pasiusti Kažką, kas ves mus iki galo.

− O-o, aš taip trokštu, − pasakė Petras, − Jį pamatyti.

Jonas pasakė:

− Ech, Petrai, o ką tu padarytum dėl šito, kad pamatytum Jį?

172 − Ai-ai-ai! O-o, kaip aš gailiuosi, kad aš ten išsižadėjau Jo. Aš niekada šito nepakartosiu.

Kaip staiga iš Dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas, nusileido ten.

173 Ne kažkoks romos katalikas su atlenkta iš nugaros apykakle atėjo, kad išdalintų jiems plotkeles arba kažkokią komuniją. Ne kažkoks protestantų pamokslininkas pasakė: “Štai aš ištiesiu jums bendrystės dešinę ranką, duodu jam pusę metų išbandymo laikotarpį. Įtraukite jį į sąrašus”. Ne-ne. Tačiau taip pas mus daroma šiandien.

174 Bet, broli, aš tau tikrai sakau, kad tai buvo tarsi pučiantis smarkus vėjas, nusileidžiantis iš Dangaus, jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Aleliuja! Broli, tas pastatas jų nesulaikė. Kai išėjo jie į gatves − šaukė, šokinėjo, šoko! Ir…

175 Sese, luktelk, mergelė Marija ten irgi buvo. Taip, buvo, elgėsi kaip girta. Įsivaizduokite sau, mergelė Marija! Įsivaizduokite sau, jeigu tai pasakyti katalikų bažnyčioje, metodistų, baptistų, presbiterionų arba dar kažkur?! Mergelė Marija buvo Šventosios Dvasios įtakoje, svirduliavo, kaip kažkokia girtuoklė. Ir jeigu Dievas liepė Jėzaus Kristaus motinai pasikelti ten, kad gautų Šventosios Dvasios krikštą, kad ji galėtų patekti į Dangų, tai jūs niekada ten nepateksite be šito. Tad šalin iškrakmolytas apykakles ir pirmyn. Taip ir yra.

176 Kaip draugužis Naamanas, kada Naamanas nuėjo savo… Eliziejus liepė jam nueiti ir pasinerti septynis kartus, tiksliau, apsiplauti septynis kartus. Ai-ai-ai, kaip tai sutepė jo prestižą: “Fu, − pasakė, − nejaugi pas mus vanduo ne geresnis?”

− Nejaugi mano bažnyčia ne geresnė?
− Ne, Dievas pasakė: “Ten”.
− Bet, broli Branhamai, jeigu mes važiuosime ten ir tikėsime taip ir anaip, tai pas mus bus gera bažnyčia, su visais gerai elgsimės, ir aš paaukosiu ten truputi pinigų.
98 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

177 Jokiu būdu. Jeigu žmogus negims iš naujo, jis jokiu būdu neįeis į Karalystę.

178 Tad įsivaizduoju, kaip jis įbrenda ten, kelia kojas iš purvo, žinote, kaip katinas iš uogienės, klampoja ten: “Fu, tikriausiai visgi man teks tai padaryti”, − ir pasinėrė. Tai juk suteps jo prestižą. Cha! Išnėrė, o raupsai kaip buvo, taip ir pasiliko. Pranašas pasakė: “Septynis kartus”. Bet po to kai jis septynis kartus tai padarė, jo oda pasidarė švari.

179 Broli, paklausyk mane, kai kurie žmonės sako: “Aš netikiu, kad man reikia eiti prie altoriaus ir ploti, verkti ir žliumbti, kaip visi kiti”. Na ir pasilik tuomet paskutinėse eilėse.

Paniekintų vaikų skaičiuje bet kokia kaina aš būsiu,
Aš kelią su Jėzum pradėjau, Viešpatie, vesk paskui Save iki galo.

180 Ši sena Evangelija padėjo man, broli, kada aš priešinausi burtininkams. Ji padėjo man, kai maniakai užbėgdavo ant pakilos ir sakydavo: “Šiandien jį primušiu”. Ji stovėjo su manimi gundymų laiku, kada lėktuvai krisdavo, ir pilotai išbaldavo.

181 Ši sena Evangelija stovėjo su manimi, kada daktaras sakė: “Jam liko gyventi trys minutės”. Jeigu Ji tokiomis akimirkomis stovėjo su manim, tai ir šiandien Ji netapo blogesnė. Aleliuja! Aš ir toliau Ją myliu. Niekaip negaliu Ja pasisotinti. Cha. Tiksliai.

182 Na o ką tai simbolizuoja dėl mūsų? Ir taip, kada jie nusigėrė šita nauja Mana… Cha! “Ką…ką?” Na taip, nusileido iš Dangaus. Tai štai, Mozė visiškai nesakė: “Iškepkite šiandien dar kelėta kepaliukų”. Juk ten nebuvo ant ko kepti. Jie buvo ateiviais, jie buvo…jie buvo piligrimais ir keleiviais, tad jiems nebuvo ant ko kepti. Ir Dievas leido kristi jai iš Dangaus. Tiesa? Ir lygiai, kaip Dievas leido kristi jai iš Dangaus, taip ir Šventajai Dvasiai ledo kristi iš Dangaus.

Jūs paklausite: “O ką tuomet Mozė pasakė?”

183 Jis pasakė: “Aaronai, aš noriu, kad jūs, vaikinai, eitumėte ten”. Taip, prisekite diržus. Gerai. “Aš noriu, vaikinai, kad jūs eitumėte ten ir pririnktumėte ten kelėta omerų. Ir aš noriu, kad jūs įneštumėte ją ir padėtumėte išsaugojimui”. Ji buvo saugoma Švenčių Švenčiausioje. Ji negesdavo. Ji buvo saugoma šventoje vietoje.

Paklausė: “O kam tai?”

184 “Kad kiekvienoje kartoje kiekvienas kunigas, pašvęstas būti kunigu,
IŠTARTAS ŽODIS 99

kuris įeis į šventą vietą, galėtų įeiti ten, kur tos omeros, ir paimti tos pirmutinės manos, įeiti ir padėti ant liežuvio, kad pajaustų skonį (nes jis vertas − jis kunigas), ir įeiti už uždangos. Štai taip jis žinos skonį tos pirmutinės manos, kuri iškrito pradžioje”. Juk taip jis pasakė. Teisingai? Ir taip tai išliko per visus amžius.

185 O kokį tai turi ryšį su Sekminėmis? O-o, kada jie valgė šitos skanios manos ir šaukė, ir šukavo, ir linksminosi ten, kaip krūva girtuoklių, žinoma, kažkas staiga paklausė: “O ką mums daryti?”

186 Petras pasakė: “Atgailaukite, ir kiekvienas iš jūsų, tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”. Tai bent! Aleliuja! Kiekvienas, kas įvykdo Dievo sąlygas ir tampa kunigu, kad įeitų už uždangos, ir atsiskirti nuo pasaulio, gauna ne tiktai pilną saują, bet pilną širdį tos pirmosios Manos, kuri iškrito Sekminių dieną. Ne kažką panašaus, bet porciją tos Tikrosios. Aleliuja! Šlovė Dievui! Tiesa. Taip jie ir ėjo, tiesiog judėjo toliau. Kiek jos užteks? − Kol neateis Jėzus. Manos užteko iki tol, kol jie nepateko į kitą šalį ir rado pribrendusį grūdą [sinod. Vert. “žemės vaisius”−Red.] Teisingai?

187 Tai kiek laiko? Oi, prašau atleisti. Aš užsivėlinau tik dvidešimt penkias minutes. Negali būti, keista, aš niekada taip neužtesiu, tiesa? [Susirinkimas juokiasi−Red.] Na gerai, gerai, dar minutėlę. Aš turiu dar penkias minutes, kad lygiai pusvalandžiui užtęsčiau. Sutinkate? Gerai.

188 Sugrįžkime ir greitai pradėkime pačią temą. Jie keliavo dykuma. Pažiūrėkite į tautą − lygiai tokie pat, kaip šiandien. Tarnautojai, nesisielokite. Pažiūrėkite, tiksliai… Tiktai atsiminkite, kad iš tų murmėtojų nė vienas ir žingsnio nepadarė toje kitoje pusėje − nė vienas iš jų. Bet jie murmėjo ir skundėsi. Jie paliko Egipto puodus su česnaku ir maitinosi angelų maistu, ir vis dėlto skundėsi. Argi ne taip?

189 “Na, broli Billai, viskas žuvo… Galas… Nežinau, ką darysiu. Mano vyras paliks mane”. Na ir tegu palieka.

190 Jūs atsiskirkite nuo visko. “Kas nepaliks savų ir neprisiriš prie Manęs, tas nevertas Manęs”.

191 “Nežinau… O ką pasakys mama?” Tai koks tau skirtumas, ką mama pasakys? Svarbiausia, ką pasakė Jėzus. Supranti? Taip.

192 “Oi, bijau, suirs mano mezgimo ratelis”. Na ir kas, tegu suyra. Teisingai.
100 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

193 “Oi, mano literatūrinė draugija ir visa kita… Aš juk priklausau tėvų-mokytojų asociacijai ir kitiems. O kas, jeigu aš nueisiu ten ir staiga pradėsiu šaukti?” Na ir kas, šūkauk.

194 Kaip kartą vienas senukas, jis persipildė Šventąja Dvasia, ir jis tapo toks laimingas. Jį…jo duktė, jis gyveno pas ją. Jis pasiimdavo Bibliją ir skaitydavo, paskui atsistodavo ir tiesiog verkdavo, ir vaikščiodavo pirmyn ir atgal po visą aukštą. Ji ruošėsi praleisti šitą, na, žinote, oficialų ypatingų svečių priėmimą, todėl ji pasišaukė senuką. Ji pasakė: “Prigriebsiu aš jį”. Ji pasakė: “Tėti, šiandien ateis į svečius moterys”. Pasakė: “Aš gi žinau, kad moterų draugijoje tau nebus jauku”.

Jis atsakė: “Taip”.

195 Pasakė: “Aš duosiu tau paskaityti gerą knygutę”. Pasakė: “Užlipk ant aukšto ir paskaityk, kol pas mus čia bus vakarėlis”.

Pasakė: “Gerai”.

Ji pasakė: “Na ten tai jis tikrai nieko neras, nešauks”.

196 Ir štai jis užlipo ten, o ji davė jam geografijos vadovėlį. Ir štai jis užlipo ten ir pradėjo vartyti jį, pasakė: “Chm, Europa, Azija”. Atsivertė vieną vietą, o ten parašyta: “Jūra”. Jis vėl žvilgtelėjo, pasakė: “Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja!” Ir kaip sutrepsėjo!

O mergaitės klausia: “Kas ten dedasi?”

197 Pasakė: “Oi, su tėvu kažkas atsitiko. Reikia bėgti”. Užbėgo jos laiptais, užlipo ten.

O jis šaukia: “Šlovė Viešpačiui! Aleliuja! Aleliuja!”

Ji paklausė: “Tėveli, kas atsitiko?”

198 Pasakė: “Oi, vaikeli, tu man davei paskaityti šitą gerą knygutę, ir joje aš perskaičiau, kad vienoje jūroje nėra dugno. O Jėzus pasakė, kad Jis numetė mano nuodėmes į užmaršties jūrą, ir niekada ne…” Pasakė: “Jos iki šiol krenta. Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja!” [Susirinkimas džiaugiasi−Red.] Tiesa. Žinoma, iki šiol krenta, ten juk nėra dugno. Žiūri iš viršaus, o jos krinta ir krinta žemyn, nuolatos, oho, krenta ir krenta. Aleliuja! Taip ir yra.

199 Skundėsi, nuolatos murmėjo: “Aš nežinau, ką man daryti”.
IŠTARTAS ŽODIS 101

Tai bent reikalai, murmėjo! Paliko puodus su česnaku ir pradėjo maitintis angelišku maistu. Paliko egiptietiškus gydytojus, pagyrūnus ir įsigijo didį Gydytoją. Paliko žmones, kurie tvirtino: “Stebuklų dienos praėjo”, − (tai bent!) ir išėjo su tais žmonėmis, kur stebuklai ir visa kita tapo įmanomu. Nepaisant viso šito, ir vis tiek skundėsi! Taip…taip. Tai bent stovis! Paliko purvinus Egipto vandenis ir pradėjo gerti iš neišsenkančio Šaltinio. Ir vis tiek skundėsi. Nenuostabu, kad jie neteko maisto produktų.

200 Štai kur problema šiandien. Neteko maisto produktų, nes per daug murmate. “O juk pastorius, diakonai, jie juk… Mano bažnyčioje sako…” Ach, broli, nustok! Žiūrėk į Kristų! Jie tiesiog nuėjo…

201 Tuomet nedelsiant Mozė pasakė: “Atveskite juos čia. Atveskite juos čia”.

202 Ir Dievas pasakė: “Tark uolai, ir ji duos savo vandens”. Ir kada jis pasakė uolai… Taigi, jis iš pradžių paėmė ir sudavė tai uolai su lazda. Ir kada jis sudavė tai uolai, šita lazda buvo Dievo teismo lazda. Šita lazda nebuvo Mozės lazda. Dievas laikė…laikė Mozę Savo rankoje.

203 Ir kaip lazda Mozės rankoje, taip Jėzaus Vardas šių dienų Bažnyčioje. Teisingai. Tai tiesa, broli. Jeigu tie egiptiečiai kaip nors ištrauktų iš jo rankos šitą lazdą, jis būtu bejėgiu. Jeigu Bažnyčiai kada nors atims Jėzaus Vardą ir nuves jus, tai jūs pradėsite Jį niekinti ir tyčiotis iš Jo, ir taip toliau, o paskui bandysite ateiti ir melsitės Jame − taip negalima. Jis visada turi likti šventu. Taip…taip.

Tu paimki Jėzaus Vardą,
Vaike sielvarto vargų.
Jis paguos tave ir linksmins,
Imk tu Jį visur kartu.

204 Demonai išsilakstys, kaip tarakonai ant grindų, kada įjungsi šviesą. Tai tiesa.

205 Štai jie stovi. Tai bent! Jis pasakė: “Atveskite juos čia”. Ir jis paėmė šitą teismo lazdą ir sudavė į uolą. Ir kada jis sudavė į uolą, šitos uolos šone atsirado plyšys.

206 O ta Uola buvo Jėzus Kristus. Padėka Dievui! Tai Dievo teismas dėl mūsų su jumis, piktų nusidėjėlių, vertų mirties, vertų atskirimo. Dievo teismas skelbė: “Tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”. Ir Jo teismas ištiko Jį Golgotoje, ir taip Jis kabėjo ten: sruvo Krauju, bliovė, mirdamas. Adomo Avinėlis kabėjo ten, tiksliau, Abelio Avinėlis; Avinėlis, nužudytas prieš pasaulio sutvėrimą.
102 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

207 Ir šitame yra nuostabus palyginimas. Kam buvo iškelta varinė gyvatė? − Dėl išgydymo. Dėl daugiareikšmės priežasties: kai jiems reikėjo išgydymo, jie iškėlė varinę gyvatę. Už ką tai? Nes jie murmėjo, niurnėjo ant Dievo ir Mozės. Ir tai buvo dėl daugiareikšmės priežasties: nes jie murmėjo, nuodėmevo, ir dar jie buvo ligoti ir reikėjo išgydymo.

208 Ir Mozė… Kaip pasakė Jėzus: “Kaip Mozė iškėlė dykumoje gyvatę, − būtent dėl šito tikslo, dėl tos pačios priežasties, irgi išpirkimas, − taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus”, − dėl daugiareikšmės priežasties, kad išgelbėtų tavo sielą.

209 Ir ta suduota uola, kuri davė vandenį, kuri išliejo ant žemės, kad išgelbėtų žūstančius žmones… “Taip Dievas pamilo pasaulį, − Naujajame Testamente, šito įvaizdis, tiksliau, pirmavaizdis, − taip pamilo Dievas pasaulį, kad atidavė Savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas tikintis į Jį nepražūtų, bet turėtų amžiną Gyvenimą”. Štai taip. Kaip dėl žūstančių, mirštančių, bejėgių žmonių ten buvo iškelta varinė gyvatė, suduota uola buvo mušta, kad duotų gyvybę ir išgydymą ir taiką tiems žmonėms − taip Dievas iškėlė Savo Sūnų, kad tu nežūtum, bet turėtum amžiną Gyvenimą. Mano broli, sese, aš meldžiuosi, kad jūs priimtumėte Jį šiandien.

210 Atleiskite, kad aš sugadinau savo pamoką. Aš…aš jau seniai nepamokslavau. Prašau atleisti už mano emocijas, bet man taip gerai. Tad jūs man atleiskite. Dar kelėta dienų, ir aš nusiraminsiu ir galėsiu dėstyti mokymą.

211 Šiandien tas pats Dievo Angelas, nufotografuotas toje nuotraukoje, yra tiesiog čia, ant šitos pakilos. Kas tai? − Tai sandoros Angelas. Tai Viešpats Jėzus Kristus patvirtina Save. Tegu Viešpats palaimina jus. Priimkite Jį dabar kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Aš laukiu kvietimo prie altoriaus, kada Šventoji Dvasia duos man tam leidimą.

212 Ir aš tikiu, kad Dievas pripildys šią bažnyčią Šventąja Dvasia taip, kad jūs išgirsite šauksmą, kuris…kuris nuskambės per visą Džeffersonvilį. Aš laukiu ir meldžiuosi kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, laukiu to lemiamo momento. O jūs toliau pasninkaukite, toliau melskitės, surinkite vaikus, išsilaisvinkite iš visokios nuodėmės jūsų namuose, kaip pasakė Jokūbas: “Nusiimkite savo auskarus ir apvalykite savo drabužius”. Pasiruoškite. O-o, aš girdžiu “gausaus lietaus ūžesį”.

213 Tegu Viešpats dabar palaimina jus. Žiūrėkite į Dievo Avinėlį. Nulenkime galvas.

214 Mūsų dangiškas Tėve, ta nuostabi bažnyčia, kuri judėjo į priekį
IŠTARTAS ŽODIS 103

visoje ginkluotėje: jų drabužiai nesusidėvėjo, jų apavo nereikėjo keisti. Keturiasdešimt metų dykumoje, o jų tarpe nebuvo nė vieno sergančio žmogaus: be daktarų, žemiškų daktarų, tiktai su didžiu Gydytoju. Be parduotuvių su drabužiais, be siuvimo mašinų drabužiams − Pats didis Kūrėjas buvo kartu ir saugojo jų drabužius nuo susidėvėjimo. Jiems teko pereiti gilius vandenis ir įkaitusį smėlį, brautis per dygliuotus krūmus ir tankiai apaugusius kalnus. Kokių tiktai kliūčių nebuvo, bet tas didis Ugnies Stulpas rodė kelią.

215 Toliau ir toliau judėk prieš mus, o Rytinė Žvaigždė, vesk ir nukreipk mus! Atleisk mums mūsų nuodėmę ir padėk mums būti Tavo tarnais, Viešpatie. Paimk šią saujelę padrikų žodžių, kuriuos aš išsakiau, stovėdamas čia, Viešpatie, ir skaitydamas iš Tavo Žodžio, ir aš meldžiu, kad Tu nuleistum juos giliai į kiekvieno širdį. Ir tegu Ji niekada nepraeis, bet duok jiems amžiną Gyvenimą.

216 Ir kol mes nulenkėme galvas: ar yra čia toks žmogus (visi užmerkite akis), kuris pakeltų ranką ir pasakytų: “Broli Branhamai, prašau, prisimink mane. Aš…aš žuvęs, ir aš…aš…aš nežinau Jėzaus kaip savo Gelbėtojo. Aš dar negimiau iš naujo. Aš noriu, kad tu pasimelstum už mane”. Pakelkite prašom ranką…rankas tiesiog dabar, ištieskite ranką, kad aš pasimelsčiau. Telaimina jus Dievas. Ir dauguma iš jūsų pakėlė rankas, visur, visame pastate. Tai nuostabu. Tegu Viešpats palaimina jus visur. Dabar pasakykite: “Broli Branhamai, aš žinau, kad jeigu Dievas pakvies mano sielą, šitos Gyvenimo užuomazgos nėra manyje. Šito manyje nėra. Aš nežinau Jo tokiu būdu. Aš…aš iš tikrųjų nepažinau Jo tokiu būdu. Aš iš tikrųjų niekada nebuvau gimęs iš naujo, bet aš noriu. Aš noriu šito, ir aš noriu, kad tu už mane pasimelstum”. Pakelkite prašau ranką. Dar kas nors, pakelkite prašau ranką. Apie tuzinas rankų. Gerai, ačiū. Telaimina tave Dievas, sese. Ir dar kažkas, gerai. Telaimina Dievas jus, ir jus, ir jus. Gerai.

217 Dabar, jeigu kas nors čia nori būti prisimintu maldoje, jeigu jūs sergate, tai pasakykite: “Broli Branhamai, prisimink mane, aš sergu”. Mes dar nepravedėme išgydymo tarnavimo, nes mes visas pastangas dedame į Gerosios Naujienos skelbimą, bet aš, žinoma, meldžiuosi už ligonius. Dabar pakelkite prašau ranką, sakydami: “Prisimink mane, aš sergu, broli Branhamai”. Gerai, vėl pakilo kelėta rankų, kas serga. Gerai. Nulenksime galvas.

218 Viešpatie, prašau, išgelbėk šitą nusidėjėlį, Viešpatie, atsimetėlį. Suteik tai, Viešpatie. Atvesk juos į namus šiandien ir išbandyk juos, kaip reikiant. Tegu jie išeis šiandien iš čia ir atnaujins savo sandorą. Tegu šitas vargšas nusidėjėlis, tegu šiandien pagalvė atrodys jam akmeniu, kad jis tiesiog nerastų ramybės. O Dieve, atrodytų, tai baisu, kada žmogus taip meldžiasi. Bet, o Dieve, bet ką, kad tiktai nežūtų jo siela. Tai… Jeigu… Kas, jeigu jis paliktų šitą pasaulį, Viešpatie, nepažinęs Tavęs? O-o, aš meldžiu, kad Tu būtum su juo.
104 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

Padėk jam, padėk ir jai irgi, Viešpatie, kiekvienam.

219 O dabar už ligonius, kurie čia, Viešpatie. Tegu, kaip Mozė iškėlė tą gyvatę, ir kiekvienas, žiūrintis į tą gyvatę… Gyvatė nė už ką nesimeldė, jie tiesiog žiūrėjo ir pasiliko gyvais, jie žiūrėjo ir liko gyvais. Ir visi, kas pažvelgdavo, liko gyvi. Viešpatie, tegu sergantys ir kenčiantys tuo, kurie šiandien šitame pastate, pažvelgs ten, į kryžių, pamatys Taikos Kunigaikštį kabantį ten, Tą, kurio pirmavaizdžiu buvo ta gyvatė. Tai buvo nuodėmės gyvatė, todėl, nes Jis tapo nuodėme dėl mūsų. Viešpatie, aš meldžiu, kad Tu išgydytum kiekvieną iš jų tiesiog dabar. Tegu Šventoji Dvasia juda tiesiog per juos…galinga srove praeis per jų vidų tiesiog dabar ir išgydys juos nuo negalių.

220 Palaimink tuos, Viešpatie, kurie kelyje, keleivius: visus vyrus ir moteris, esančius čia, kurie eina į mūšį, kur liejasi brolių kraujas, išstovėtų sunkius persekiojimus ir šeimynines problemas, ir kita, ir iki šiol skinasi kelią toliau. O Rytinė Žvaigždė, ves į priekį, Viešpatie Jėzau.

221 Vieną gražią dieną mūsų didingas laivas išplauks iš šito uosto. Mes išgirsime, kaip sušvilps senasis Siono laivas, perskrodžiantis tą tamsą kambaryje, kada mirtis užeis ant mūsų, ir mūsų artimieji sušuks. Mes išgirsime jo signalą. Aleliuja! Jis perplauks per tamsą tiesiog lovoje, mes žengsime ten, nuvyksime į tą Šalį, kur būsime jauni visada. Ir raukšlės išnyks nuo veido (aleliuja!), dings žili plaukai, ir mes turėsime tokį kūną, kaip Jo šlovingas kūnas. Mes pamatysime Jį tokiu, koks Jis yra, ir susitiksime su artimaisiais toje laimingoje Šalyje. Suteik jiems drąsos.

222 O Dieve, nuženk ant šito miesto ir atvesk nusidėjėlius, kad įvyktų didis sielos prabudimas. Suteik tai, Viešpatie. Pasilik su mumis tolimesnėje tarnavimo dalyje. Jėzaus Vardu mes prašome šito. Amen.

223 Telaimina jus Viešpats. Dabar, kada jūs išsiskirstysite, aš paprašysiu susodinančius brolius prieiti ir atnešti brošiūras ir nuotraukas. (Ir tegu kiekvienas iš jų paims ir tokius, susodinantys broliai, ir…ir mažą…ir tą nuotrauką). Jeigu jums tai reikia… Mes neparduodame knygų, mes neparduodame nuotraukų. Jeigu jie jums reikalingi − prašau. Jeigu ne, tada tai… Jie pas mus būtent dėl šito tikslo. Jūs, broliai, išeikite dabar į priekį ir atneškite jas, prašau, broli Koksai ir broli Flimanai, ir kas nors atsistokite prie kiekvienų durų, jeigu žmonės panorės juos paimti.

224 Kas myli Viešpatį, pasakykite: “Amen”! [Susirinkimas džiūgauja: “Amen”−Red.] Puiku.

225 Prašau, sesute, kuri laiko kūdikį ant rankų, štai ši sesuo, pianistė.
IŠTARTAS ŽODIS 105

Arba, klausykite, jeigu ji sėdi… Gerai, jeigu tu jau atsistojai, prašau, išeik čia į priekį minutei ir sugrok mums pianinu.

226 Taigi, neužmirškite, tarnavimas prasidės rytoj vakare… Jūs žinote, nuo ko mes pradėsime rytoj vakare? Mes atvesime Izraelio vaikus prie Kadeš Barnėjos. Tai teismas. Ir iš ten Jozuė ir Kalebas pereis į kitą pusę ir kai ką atneš.

227 Toliau, jeigu Viešpats leis, sekmadienį ryte šituos…šituos klausimus ir atsakymus; jeigu Viešpats duos, tai pravesime.

228 O sekmadienį ryte mes norime atvesti vaikus į tėvynę. Aleliuja! Jordanas prasiskyrė, prasiskyrė šios dumblinos srovės, ir jie priėjo prie Jericho sienų, ir sušuko, ir sienos sugriuvo, ir jie užėmė. Aleliuja! Praeisime tą tamsiai raudoną virvę ten, pas paleistuvę Rahabą, ji pakabino ją ten, kur nuleido žvalgus.

229 Paskui, jeigu Viešpats leis, sekančioje savaitėje, galbūt, paimsime tiesiog Apreiškimo Knygą, pažiūrėsime Danieliaus knygą (aleliuja) ir puikiai, nuostabiai praleisime laiką. Jūs mylite Viešpatį? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Amen. Gerai.

230 Štai, kas žino šią giesmę… (Pagrok mums truputi šią “Neužmiršk, melskis su šeima”, tu ją žinai? Nežinai.) Dabar pabandysime sudainuoti ją be muzikos. Kas iš jūsų žino šią trumputę dainelę “Neužmiršk, melskis su šeima”? Gerai. Taip, pradėkime lėtai.

Neužmiršk, melskis su šeima,
Dievas ten susitiks su tavimi,
Išspręs klausymą kiekvieną,
O-o, neužmiršk, melskis su šeima.

231 Kas iš jūsų meldžiasi su šeima? Pažiūrėkime. [Pianistė pradeda groti−Red.] Aha, štai ji pagavo melodiją. Puiku. Dabar pabandysime, nagi.

Neužmiršk, melskis su šeima,
Dievas ten susitiks su tavimi,
Išspręs klausymą kiekvieną,
O-o, neužmiršk, melskis su šeima.

232 [Brolis Branhamas kreipiasi į pianistę−Red.] Mūsų daina išsiskirstymui “Tu paimki Jėzaus Vardą”, tu ją žinai, taip?

233 Dabar, minutei atsistosime. Štai, kada giedosime pirmą posmelį, aš noriu, kad jūs pasisuktumėte į šonus, paspaustumėte ranką savo kaimynui
106 IZRAELIS PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

ir pasakytumėte: “Mano vardas toks ir toks, aš džiaugiuosi, kad tu dabar šventykloje. Tikiuosi, kad vėl pasimatysime”. Telaimina jus Viešpats. Tik neišsiskirstykite, mes išsiskirstysime, kaip visada, pagarbume, po minutės. (Jūs, broliai, prieikite prie durų, prašau.) Na štai, gerai.

Jėzaus Vardą…

234 Pasisukite dabar ir paspauskite rankas, apsisukite. [Brolis Branhamas su kažkuo kalbasi−Red.] Štai taip. Paspauskite dabar rankas, susitaikykite. Jeigu jūs kažkam kažką turite, prieikite ir paspauskite jiems ranką, pasakykite: “Ne-ne, mes kartu piligrimai”.

O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties.

[Brolis Branhamas kalbasi su broliais ir prašo brolį Stilą paleisti susirinkimą su malda.]

Vardas džiaugsmo ir vilties.

235 Dabar dėmesio:

Klaupiamės prie Jėzaus kojų,
Garbiname Vardą Jo.
Jį Karalium vainikuosim,
Kai parves Jis mus namo.

O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties.
O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties.

236 Mes labai džiaugiamės, kad jūs šiandien atėjote. Prašau, ateikite dar ir būkite su mumis rytoj vakare, jeigu galėsite. Jeigu jūs neturite savo pareigų kitoje bažnyčioje, būkite su mumis.

237 Vyresnysis Stilas iš Portsmuto, Ohajo valstijos, tik ką atvyko, stovi čia pirmoje eilėje. Mes paprašysime jį paleisti mus maldoje. Prašau, broli Stilai.

















IZRAELIS PRIE
KADEŠ BARNĖJOS






1 …Skaičių knygoje, į kurią mes vakar žvelgėme. Šitoje savaitėje mes nagrinėjome keturias stadijas…tris keliavimo stadijas, Izraelio vaikų keliavimą, parodydami pirmavaizdžiuose… (kadangi mes tikime pirmavaizdžiais) …parodydami senojo testamento bažnyčią pirmavaizdžiais naują: pas juos − kūniška, pas mus − dvasinė. Viešpats išėjo mus pasitikti.

2 Mes prisiminėme Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Juozapą, iki pat vergijos Egipte.

3 Paskui vakar vakare Viešpats palaimino mus, ir mes privedėme juos prie Raudonosios jūros, paskui prie suduotos uolos, ten pasirodė prieš Dievą.

4 O šiandien mes vesime juos prie Kadeš Barnėjos, į teismą, prie varinio aukuro, tiksliau, varinės gyvatės.

5 Rytoj vakare, jeigu Viešpats leis, mes vesime juos į tėvynę. O-o, ateikite, rytoj pereisime Jordaną, jeigu Viešpaties valia. Jozuė pasakė jiems, sako: “Susirinkite, dabar pereisime”. Taigi, ligi…

6 Žinote, visi iš mūsų, kas…tiksliau, bet kuris tarnautojas, pas ką Dievas širdyje, visada, kada nagrinėja Raštą, jis…jis visgi prisibijo: “Tai aš į tai einu, ar tai Šventoji Dvasia čia veda mane?”
108 IŠTARTAS ŽODIS

7 Atsiminkite, ši pasėta sėkla būtinai kažkur įsišaknys, ir mes norime, kad būtent tikroji, tikra, švari Dievo Sėkla sėtųsi žmonių širdyse, nes vienąsyk man teks pasirodyti teisme ir duoti ataskaitą apie tai, ką aš kalbėjau ir dariau šitame gyvenime, kartu su jumis. Jeigu aš vesiu klaidingu keliu, tai mane pripažins melagingu lyderiu. O aš, žinoma, šito labai nenorėčiau, bent, ne tyčia.

8 Prieš mums pasimeldžiant, tiksliau, prieš pasimeldžiant apie Žodį… Žinote, Biblijoje pasakyta, kad kada Jonas pamatė tai Apreiškimo Knygoje, jis pasakė, kad pamatė Knygą, ir Ji buvo užantspauduota iš viršaus…iš priekio ir iš viršaus, ir niekas danguje, ir niekas žemėje, ir niekas po žeme nebuvo vertas paimti šią Knygą, arba netgi pažvelgti į Ją. Ir tuomet Avinėlis, Kuris buvo nužudytas nuo pasaulio sutvėrimo, atėjo ir paėmė Ją iš Sėdinčiojo Soste rankos. Ir vyresnieji sušuko: “Tu vertas”. Taigi, tegu šitas Avinėlis šiandien ateis ir atvers Žodį. Mes galime vartyti lapus, bet tiktai Dievo Avinėlis gali atversti Žodį.

9 Nulenkime galvas. Broli Džiunijorai, prašau, pasimelsk, kol… Pasimelsk, kad Dievas atidengtų mums Savo Žodį, prašau. [Brolis Džiunijoras meldžiasi−Red.]

Gerai. Telaimina jus Viešpats.

10 Atsiverskite dabar pradžiai Skaičių Knygos 13-tą skyrių. Pradėsime nuo čia, o paskui eisime toliau, tiesiog… Aš pasistengsiu nedaryti to, ką aš darau visą laiką − neužlaikyti jūsų ilgai, bet aš paleisiu jus kaip galima greičiau. Kai tiktai Šventoji Dvasia pasakys: “Užteks”, − tuomet ir išsiskirstysime.

11 Rytoj ryte, neužmirškite, kad sekmadieninė mokykla puse dešimt. Ir ketvirtą, tiksliau, dešimtą valandą mes atsakinėsime į klausimus. Pateikite savo klausimus, paduokite juos šiandien. Po tarnavimo perduokite juos kam nors iš vyresniųjų brolių, kad jie mane pasiektų, arba kažkaip kitaip, dėl vakarykščio klausimų apsvarstymo. Jų jau pakankamas skaičius. Rytoj vakare − “Perėjimas per Jordaną”.

12 Ir taip, mes praėjome tris stadijas. Yra tris keliavimo stadijos: Izraelis Egipte, Izraelis dykumoje, Izraelis gimtose vietose, Palestinoje, pažadėtoj Dievo prieš šimtus metų iki to.

13 Gerai. Ir taip, mes matome (dar kartą trumpai priminsiu bažnyčiai), pamatėme, kad Dievas pažadėjo Abraomui, kad Jis išgelbės jį, davė jam besąlygišką pažadą, besąlygišką sandorą, kad Jis išgelbės jį ir jo sėklą, ne visus jo palikuonis, bet jo pažadėtą palikuonį − Izaoką. Abraomas turėjo vienuolika sūnų, jūs tai žinote, bet tiktai vienas iš jų buvo pagal pažadą, per Izaoką. Štai kodėl Paulius pasakė…Laiške Romiečiams 9-me skyriuje, kad visas Izraelis nėra Izraelis, bet per Izaoką pasivadins Sėkla.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 109

Štai, vadinasi, Dievas per Izaoką, kuris simbolizavo Kristų…

14 Mes matome, kad Kristus buvo Abraome, Kristus buvo Izaoke, Kristus buvo Jokūbe, Kristus buvo Juozape, Kristus buvo Mozėje.

15 Kristus yra visame Senajame Testamente, visame Senajame Testamente. Viskas… Jeigu mes turėtume laiko… Kaip tik praeitoje savaitėje buvo lygiai septyni metai… Per šiuos kelėta paskutinių mėnesių mes praėjome Išėjimo Knygą nuo ir iki, visame parodydami pirmavaizdžius. Netgi atskyrimo vandenis [sinod. Vert. “apvalomieji vandenys”−Red.], rusva karvė: žala netiktų, turėjo būti rusva, be jokios dėmės. Ją turėjo sudeginti ir paskui iš jos daryti atskirimo vandenis, ir jais reikėjo apšlakstyti žmones, kai jie nusidėdavo ir išeidavo už stovyklos ribų. Kaip yzopas ir kedras, ir visa kita sumaišydavo į vieną, kaip mediena šventykloje, varinis aukuras, praustuvė, padėtinė duona − viskas rodė į Kristų. O Jame mes pilnaverčiai − Jėzuje Kristuje.

16 Taigi. Kokia pas mus šiandien nuostabi pamoka, kaip Dievas išvedė Izraelį kaip pirmavaizdį, paženklindamas tai, kas bus ateityje.

17 Ir taip, mes matome, kad po to jie… Po keturių šimtų metų… Dievas pažadėjo Abraomui, kad jo palikuonys klajos svetimoje žemėje keturis šimtus metų, bet galinga ranka bus išvesti. Dievo pažadai visada išsipildo. Dievas visada patvirtina Savo Žodį. Seni pranašiški Dievo dantračiai sukasi lėtai, bet tiksliai, tiksliai pasiekia tikslą.

18 Štai kodėl šiandien mes nagrinėjame šitą bažnyčios išėjimą − aš tikiu, kad pas mus vėl išėjimas. Aš tikiu, kad Mozė − tai idealus tos bažnytinės organizacijos pirmavaizdis, kuri pavedė Dievą, o Jozuė, naujas…naujas vadas, yra bažnyčios simbolis, daranti klaidas prieš Dievą, ir Jozuė pervedė Izraelį į pažadėtą žemę − visiškai tiksliai, jeigu tiktai mes pamatysime, kaip Dievas judėjo tada, tais laikais. Viskas ėjo kaip per sviestą, jie galvojo, kad jau amžiams ten įsikūrė, bet kada pažado laikas priartėjo, pasirodė toks faraonas, kuris nežinojo Juozapo. Reikalas pakrypo visai kita linkme, ir atėjo išvadavimo laikas. Žmonės dejavo ir šaukė, ir tuomet Dievas nužengė išvaduoti juos. Visiškai tiksliai.

19 Ir tada Jis pasiuntė žmogų, gimė kūdikis, nepaprastas kūdikis, ir gyvenimas susiklostė nepaprastas, bet Dievo ranka buvo jame. Mozė, juk jį slėpė melduose, jis gimė persekiojimo laiku, tiksliai kaip Kristus; gimė, nuostabus vaikas, tiksliai kaip Kristus. Ir jis gimė šitame pasaulyje, kad būtų išvaduotoju − tiksliai kaip Kristus. Ir, o-o, juk jis… Jo darbas: jis buvo įstatymo davėju, užlipo į kalnus ir išbuvo keturiasdešimt dienų, sugrįžo atgal su įstatymu. O jo…jo suklupimo nuodėme buvo greitas supykimas, jis sudaužė akmenines plokštes.
110 IŠTARTAS ŽODIS

Grįžo atgal, parodydamas, kad ta kunigystė turi mirti, pasibaigti.

20 Lygiai kaip Jėzus nuėjo į dykumą keturiasdešimt dienų, ir kada Jis išėjo (tai yra Jėzus), šėtonas kaip tik surado Jo silpną vietą, kaip jis tai padarė su Moze. Silpna vieta Jėzui buvo alkis. Jis pasakė: “Jeigu Tu Dievo Sūnus, liepk šitiems akmenims pavirsti duona”.

21 Jėzus pasakė: “Parašyta: ‘Ne viena duona gyvens žmogus’.” Tuomet jis suprato, kad jis susidūrė ne su Moze. Tuomet jis suprato, kad jis susidūrė su kažkuo kitu, bet tiktai ne su Moze, nes Jėzus žinojo Žodį.

22 Ir jeigu šiandien Bažnyčiai ir reikia kažką žinoti, tai tik Dievo Žodį, kaip Ji suderinti ir pritaikyti Jį savo širdžiai, nes mūsų laikas (broliai, jūs patvirtinsite) − tai “izmų” laikas.

23 Aš Pradžios Knygą jau du metus nagrinėju. Tai pradžia, prasidėjimas, sėklos skyrius. Ir jūs pamatysite, kad visi šie mūsų laikų kultai ima pradžią Pradžios Knygoje. Jie ima pradžią dar Pradžios Knygoje, o pasiekia pabaigą dabar, paskutiniu laiku.

24 Pavyzdžiui, dauguma iš jų, tarkime… Sakykime, formali religija prasidėjo nuo Kaino, toliau tai išplito ir praėjo per Nojaus sūnus − Chamą. Nuo Chamo…iš jo kilo Nimrodas. Nimrodas pastatė Babelės bokštą. Babelė buvo dar karaliaus Nebukadnecaro laikais ir iki pat Apreiškimo − Babelė. O juk ta maža sėklelė išdygo dar tada, prie rytinės Edeno vartų pusės, dygo toliau, išplito − visokie kultai ir kita, kas prasidėjo jau tada, pasiekia pabaigą gale.

25 Tai štai, mums reikia būdėti, būti atsargiais, būti įsišaknijusiais Žodyje. Daug kas vyksta šiandien priešingai Raštui. Žiūrėkime į Raštą, tikrinkime, ar teisūs mes. Štai ko mes stengiamės išmokyti šitoje savaitėje.

26 Kas daugiausia trukdo šių dienų bažnyčiai, kiek aš matau − tai baimė. Visi kažkame iki mirties išsigandę. Ko jūs bijote? Jeigu žmogus gimė iš aukšto, jis turi būti laimingu, be rūpesčių, lygiai kaip šie jaunuoliai čia dainavo, ir kaip tas brolis liudijo − tiesiog laisvais. Niekas jums nepakenks. Niekas dabartiniu laiku, niekas ateityje, niekas negali atskirti mus nuo Dievo meilės Kristuje. Dievas pažadėjo, Jis pašaukė išsirinkdamas. Jis nustatė Savo Bažnyčioje tvarką. Jėzus pasakė: “Niekas negali ateiti pas Mane, jeigu Tėvas nepatrauks jo”.

27 Tu atėjai pas Dievą visai ne dėl to, kad tu taip panorėjai; tu, todėl atėjai, kad Kristus pašaukė tave, Dievas pašaukė tave. “O pas Mane ateinančio neišvarysiu lauk, Aš duosiu jam amžiną Gyvenimą, − nesitęsiantį tiktai savaitę, nuo vieno prabudimo iki kito, bet nesibaigiantį,
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 111

amžiną Gyvenimą, − ir prikelsiu jį paskutinėse dienose”. O-o, tai bent! Jeigu dėl šito šėtonas neatsiduria nemalonioje padėtyje, tai aš nežinau.

Paklausite: “O iš kur tu žinai?”

Aš pasakysiu: “Jėzus taip pasakė, TAIP SAKO VIEŠPATS”.

28 Jėzus taip pasakė, ir tuo baigta. Jeigu Jis taip pasakė, tai aš taip ir tikiu. Jis pasakė Jono Evangelijoje 5:24 (mano mėgstamiausia tema): “Kas Mano Žodžių klauso ir Mane Atsiuntusį tiki, tas turi amžiną Gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į Gyvenimą”.

Pasakysite: “Tai juk labai lengva, broli Branhamai”.

29 Niekas, niekas negali patikėti širdimi tai, kad Jėzus yra Kristus, ir kartu pasilikti tokiu pat, kokiu buvo ankščiau. Neišeis. Niekaip.

30 Kaip aš sakiau vakar: gėrimas, rūkimas, azartiniai žaidimai − visi šie dalykai nėra nuodėmė. Kada žaidi azartinius žaidimus − tai ne nuodėmė, tai ne… Tiksliau, azartiniai žaidimai savaime − tai ne nuodėmė, rūkimas − tai ne nuodėmė, gėrimas − tai ne nuodėmė, keikimasis − tai ne nuodėmė. Tai nuodėmės požymiai. Kadangi tu nusidėjėlis, todėl tu tuo ir užsiimi. Jeigu tu būtum krikščioniu, tu tuo neužsiimtum. Jis pasakė: “Kas myli šitą pasaulį arba šito pasauli darbus, tame nėra…netgi nėra Dievo meilės”. Tad tu arba…Pusiau krikščionių nebūna.

31 Neseniai aš kai ko paklausiau, sakau: “Broli, o tu krikščionis?”

Pasakė: “Aš gana pakankamai neblogas krikščionis”.

Aš pasakiau: “O štai ir ne”.

32 “Gana pakankamai neblogų krikščionių” nebūna. Argi kas nors iš jūsų matė kada nors blaiviai girtą žmogų? − Niekas nematė. Kas iš jūsų kada nors matė baltai juodą paukštį? − Niekas. Tu arba… Nuodėmingai šventų žmonių nebūna. Tu arba gimei iš naujo, arba negimei iš naujo. Tu kažkokioje barikados pusėje. Taigi, ir jeigu tu gimei iš naujo, tu turi amžiną Gyvenimą, ir tavyje nėra nieko… Visa sena praėjo, ir yra tiktai šitas…šitas Šaltinis. Kartus ir saldus vanduo neteka iš vieno Šaltinio. Suprantate? Medis pažystamas iš nešamų vaisių. “Iš vaisių jūs pažinsite juos”.

33 Daug metų atgal visi metodistai galvojo: “Ak, mes Ją tikrai gavome − juk mes šūkaujame!” Po Liuterio laikų žmonės galvojo,
112 IŠTARTAS ŽODIS

kad gavo Ją, todėl, kad šūkavome. Aš irgi ne prieš šūkavimą, bet tai visai nereiškia, kad aš Ją gavau. Tai ženklas to, kad aš Ją gavau.

34 Po to pasirodo sekmininkai, prabilo kalbomis, jie pasakė: “Ak, dabar tai jau mes žinome, kad mes Ją gavome”. O ar iš tikrųjų gavo? Dabar tikriausiai persigalvojo, taip? Tai ne tas; pasirodė, kad tai ne tas.

35 Ach, broli:

Kristau, ir toliau stiprus
Šventas Kraujas Tavo,
Kol nebus išgelbėta
Visa Bažnyčia Dievo.

Suprantate? Štai kame reikalas.

Aš tikėjimu pažinau tą Kraują,
Kuris liejas vis smarkiau.
Ir tapo Dievo meilė
Motyvu gyvenimo viso.

36 “Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, nėra man tame jokios naudos. Jeigu aš išdalinčiau visą savo turtą vargšams pamaitinti, nėra man tame jokios naudos. Jeigu aš turiu jėgą perkelti kalnus ir taip toliau, nėra man tame jokios naudos. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas”. Bet jeigu tobula meilė įėjo į žmogaus širdį, visi pragare demonai, paimti kartu, negalės suklaidinti. Teisingai.

37 Jeigu mano žmona būtų…gerbtų mane dėl to, kad bijo manęs, aš ne…aš bijočiau palikti ją vieną. Bet ji mane myli. Ji manimi pasitiki, nes ji žino, kad aš ją myliu, o ji myli mane. Taigi, kada aš išvykstu, man nereikia sakyti: “Vadinasi taip, ponia Branham, aš tau dabar paliksiu įstatymų sąvadą, kurį tu turi vykdyti, įstatymų sąvado įsakymus: ‘Nespoksoti į vyrus, nedaryti to, ir tu turi…’.” Aš… Juk ji visa tai daro tiesiog automatiškai. Aš myliu ją, o ji myli mane, ir daugiau nieko nereikia, aš tiesiog vykstu ir viskas.

38 Lygiai taip pat gyveni dėl Kristaus. Aleliuja! Tiesiog myli Jį visa širdimi, siela ir protu, ir gyveni sau toliau, štai ir viskas. Jokio blogio neatsiras (teisingai), nes čia viduje viskas…tu miręs. Tu miręs, ir tavo gyvenimas paslėptas Kristumi Dieve, užantspauduotas ten Šventąja Dvasia. Kaipgi šėtonas tave pasieks? − Niekaip.

39 Paimti, pavyzdžiui, dengtą prekinį vagoną ant bėgių: jį krauna ir krauna.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 113

Daugelis iš jūsų… Aš žinau, kad kai kurie iš jūsų krauna vagonus. Ir ten vaikšto aplink, duoda įsakymus sukrauti tiek tai į šitą ir tiek tai į tą. Bet pirma, negu šitas vagonas bus užantspauduotas, turi ateiti inspektorius. Jis peržiūri ir mato, kad viskas sukrauta glaustai, ir viskas paruošta − jis vyksta į savo paskyrimo vietą. Na o jeigu ne glaustai, ir bijo, kad nukris, jis pasakys: “Iškraukite viską, sukraukite iš naujo, kol nesigaus”. Ir kada viskas glaudžiai sutvirtinta, supakuota ir sudėta, tuomet jis uždarys duris ir užantspauduos jį, ir niekam negalima nuplėšti šio antspaudo, kol nepasieks paskirties punkto. Argi ne taip?

40 Štai apie ką sakoma Laiške Efeziečiams 4:30: “Ir neliūdinkite Šventosios Dvasios, Kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai”. Jeigu tu palaidas, tai Dievas paims tai iš tavęs ir…ir padarys tvarką, prieš tave užantspauduojant Karalystei.

41 Kiekvienas čia vyras ir kiekviena moteris, neturintys Šventosios Dvasios krikšto − jūs neturite Jos tik todėl, kad netikite. Tiksliai. Tikėjimas…Mes praėjome tai šitoje savaitėje ir įrodėme tai, kad Abraomas patikėjo Dievu tikėjimu − taip, taip.

42 Tai geras baptistinis mokymas − tikėti Dievu. Broli Tomai, tu žinai, tu, mano manymu, išėjai iš baptistų bažnyčios, kurioje tvirtina, kad tiki Dievu. Aš irgi. Gerai, kad mes neiname į šitą bažnyčią. Oi, prašau atleisti, aš nenorėjau taip išsireikšti. [Susirinkimas juokiasi−Red.] Taip, minutėlę, aš nieko neturiu prieš baptistus, pas juos daug gero.

43 Bet tu tiktai paklausyk, mano broli, aš šiomis dienomis klausiau juos per radiją, vienas vaikinas, geras baptistų tarnautojas, bandė užtepti Apaštalų Darbus 19. Jis pasakė: “Apolas nežinojo Jėzaus, štai kodėl jiems reikėjo krikštytis iš naujo”. Na jau ne!

44 Apolas kaip tiktai žinojo Jėzų, ir jis įrodinėjo pagal Dievo Žodį, kad Jėzus yra Kristus. Amen. Ir jis paklausė: “Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?” Štai taip.

45 Dievas davė Abraomui pažadą, ir jis patikėjo į pažadą, ir tai jam buvo užskaityta už teisumą, bet Jis davė jam apipjaustymo ženklą, kad užantspauduotų pažadą. Aleliuja! Jūs tikite Dievu tikėjimu, kad jūs išgelbėti, ir priimate Jį, ir kaip tiktai jūs tai padarysite, Dievas duos jums Šventąją Dvasią kaip pažado antspaudą, kurį Jis jums davė. Šventoji Dvasia − tai dovana iš Dievo (teisingai), Kuri atlieka širdies apipjaustymą, nupjauna kūniškumą ir daro iš jūsų naują kūrinį Jėzuje Kristuje. Amen. Gerai, štai taip ir išeina. Jūs patys tam neturite jokio ryšio, tai dovana iš Dievo. Ir kada jūs teisingai tikite, Dievas dovanos Ją jums. Tai tikėjimu. Jūs… Tai štai, tikėjimas − tai ne Jis Pats.
114 IŠTARTAS ŽODIS

46 Pavyzdžiui, jeigu aš turiu ketvirtį dolerio, o kepalas duonos kainuoja ketvirtį. 25 kapeikos… [Brolis Branhamas numeta kapeiką−Red.] (Aš paskui pats pakelsiu.) [Susirinkimas juokiasi.] Pačios 25 kapeikos − tai juk ne kepalėlis, bet už 25 kapeikas galima nupirkti kepalą duonos. Tai kaina…tai… Už jas galima gauti kepalą duonos. (Tai pasirodė…tai pasirodė puse pėnio iš Afrikos; tikriausiai, todėl jis ir nukrito). [Susirinkimas juokiasi.] Gerai. 25 kapeikos − tai ne kepalas duonos, už 25 kapeikas galima nupirkti kepalą duonos.

47 Tikėjimas − yra tai, ką jūs turite Dieve. Ir tai, kadangi Dievas pripažįsta jūsų tikėjimą, duoda jums Šventąją Dvasią, Kuri atlieka širdies ir ausų apipjaustymą. Teisingai? Daro iš jūsų naujo kūrinį.

48 Taigi, Dievas ruošiasi išvaduoti. Mes radome, kad jis buvo… Mozė pasiėmė su savimi savąjį sūnų neapipjaustytu į Izraelio vaikų išvadavimą. Ir Cipora paėmė aštrų akmenį, nupjovė savo kūdikiui apyvarpę ir numetė ją prieš jį, sakydama: “Tu esi mano kruvinas vyras”.

49 Jūs žinote, jūs kada nors tai smulkiai nagrinėjote? Mozė, žinote, buvo greitai supykstantis, ir, galu gale, dėl šito jis neįėjo į pažadėtą žemę − dėl savo greito supykimo. O Dievas pasodino jį ten toliau ir davė jam žmonelę, kuri irgi buvo greitai supykstanti. Na jau, galvoju, nesaldu jiems ten buvo, tolimoje dykumoje, a? [Susirinkimas juokiasi−Red.] Dievas žino, kaip tave sutramdyti. Tad Jis jį ten prigriebė per šią moterį. O kaipgi, ji juk nupjovė tą apyvarpę ir metė jam po kojom, sakydama: “Na ir kruvinas tu vyras”. Tai bent! Jis žinojo, kaip jį paveikti, iškratyti iš jo šį greitą pyktį. Gerai.

50 Ir nuėjo jie toliau, ir jis padarė ženklus ir stebuklus, ir stebuklingus darbus. Ir atkreipkite dėmesį! Ech, aš pajaučiau, kaip Kažkas ant manęs nužengė! Pažiūrėkite, kaip Janas ir Jambras, šie du astrologai, stovėjo ten ir darė tuos pačius stebuklus, kuriuos darė Mozė ir Aaronas; padarė visiškai tiksliai, kaip jie − mėgdžiojimas.

51 Net ir šiandieniniame pasaulyje šito užtektinai. Šiandien šito pilna bažnyčioje − kūniško kopijavimo. Ir yra vienas dalykas… Dabar, trumpai tariant, žiūrėkite. Kaip vienas įžymus biblijologijos mokytojas neseniai per radiją pasisakė, kad dieviškasis išgydymas − nuo velnio, ir kad velnias daro dievišką išgydymą. Cha! Raskite man Rašto vietą, kur šėtonas nors kartą padarė dieviškąjį išgydymą, kur nors kartą jis tai pažadėjo.

52 Dievas pasakė: “Aš Viešpats, − Psalmė 103:3, − Aš Viešpats, gydantis visas tavo negalias”.

53 O Jėzus pasakė: “Jeigu šėtonas išvaro šėtoną,
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 115

tai jo karalystė susiskaldė prieš…” Jis negali šito padaryti. Jis gi negali pats savęs išvaryti. Todėl bet koks išgydymas − iš kur jis bekiltų − ateina nuo vieno tiktai Dievo.

54 Ir pažiūrėkite į šituos burtininkus. Jie galėjo užleisti blusas, bet jie negalėjo jų išnaikinti. Jie negalėjo išgydyti. Jie galėjo padaryti stebuklą, bet išgydymo jie negalėjo padaryti. Išgydymas įdėtas viename tiktai Dieve. Ir kai jie užleido votis, egiptiečiai patys pasidengė votimis.

55 Jie pasakė: “Tai Dievo pirštas”. Aleliuja! Aš susimasčiau apie šitą Dievo pirštą. Jeigu Dievas galėjo atverti nereginčias akis Savo pirštu (“tai Dievo pirštas”), galėjo padaryti visa tai… Pažiūrėkite, ką Jis padarė Savo pirštu: Jis gydė ligonius ir prikeldavo mirusiuosius. Visa tai Jis darė savo pirštu. Bet kada Jis nuėjo paklydusios avies, jis padarė tai ne pirštu, Jis užsidėjo ją Sau ant pečių ir atnešė ją atgal. Aleliuja! Tai bent saugumas, pasiklydusi avis pas Jį ant peties! Ne ant Jo piršto, ne jį Jis naudojo, Jis pasinaudojo savo pečiu, kad atneštų avį.

56 Pastebėkite. Paskui Dievas, sutvarkęs Mozę, paruošęs jį, pasiuntė ženklus, toliau paskutiniu ženklu, kurį mes vakar praėjome, buvo mirtis. Ir mes pamatėme, kad dvasinė mirtis − bažnyčioje, paskutinė bausmė jau dabar, bažnyčia užgeso, užgeso. Taip. Mes gyvename baisiu laiku. Juk ta bažnyčia, tie sentikiai, kurie ankščiau buvo iš tikrųjų nugalėtojais, dabar pralaimėtojų eilėje − mirimo laikas − leido, kad Kraują nuplautų nuo durų staktų. “Kada Aš pamatysiu Kraują, Aš pralenksiu jus”.

57 Toliau, jie priėjo prie suduotos uolos. Atkreipkite dėmesį, kai jie priėjo prie uolos, jie turėjo poreikį. Taigi, Mozė sudavė į uolą lazda. Prie šito mes sustojome vakar vakare. Sudavė lazda į uolą, o lazda buvo Dievo teismo lazda. Ir jis sudavė į uolą, ir iš kairės uolos pusės atsirado plyšys. Kada Izraelio vaikai troško vandens, jie ateidavo ten. O bičių lizdas…bitė pateko ten ir padarė lizdą, ir jie gaudavo medų iš tos uolos. Viskas, ko jiems reikėjo, buvo toje uoloje. Uola lydėjo bažnyčią, o ta Uola buvo Jėzus Kristus. Kai jie troško vandens, jie gerdavo iš tos Uolos. Kai jie alko, jie maitinosi iš Uolos. Kur jie beėjo, ta Uola lydėjo juos. Ir ta Uola iki šiol lydi Bažnyčią. Kristus yra ta Uola, Kuri buvo dykumoje. Dabar, atkreipkite dėmesį, po to ta pati Uola…

58 Nenuostabu, kad kada Jis įėjo į Jeruzalę, jie pasakė: “Tegu nutyla, tegu užtyla”.

59 Jis pasakė: “Jeigu jie nutils, tai uolos, akmenys akimirksniu prabils”. Ką tai reiškė? − Tas Pagrindinis Kertinis Akmuo riedėjo tarp akmenų. Turėjo kažkas įvykti − akmenys prabilo!

60 Kada ta moteris, kuri turėjo kraujo plūdimą daug metų bėgyje,
116 IŠTARTAS ŽODIS

kreipėsi į tą Uolą, Uola davė išgydymą. Kada mirė Lozorius, Morta kreipėsi į tą Uolą, ir Ji davė prisikėlimą. Kada jie buvo jūroje, užklupti audros, senas laivelis mėtėsi, kaip kamštis, jūros gelmėje…

61 Viena moteris čia neseniai sakė man, ji pasakė: “Broli Branhamai, − pasakė, − Jėzus buvo paprastu žmogumi ir ne daugiau”. Pasakė: “Jis buvo pranašu, o jūs bandote iš jo padaryti Dievą”.

Aš pasakiau: “Jis ir buvo Dievu. Vienas iš dviejų: Jis buvo arba Dievu, arba apgaviku”.

62 O ta sako: “O-o, tai buvo doringas žmogus, tai buvo filosofas. Bet jis gi negalėjo būti Dievu, jis nebuvo Dievybe”.

63 Aš pasakiau: “Ne, Jis buvo Dievybe! Jis turėjo būti Dievybe. Jeigu Jis buvo paprastas žmogus, tai Jis gimė per seksą, bet Jis juk gimė nekaltu būdu, vadinasi, Jis buvo Dievo Krauju. Biblijoje sakoma, kad mes išgelbėti Dievo Krauju”.

64 Ji sako: “Aš jums dabar įrodysiu, kad jis buvo tik Dievu…tik pranašu, ir kad jis nebuvo Dievybe”.

Aš pasakiau: “Jeigu jums pavyks įrodyti tai iš Biblijos”.

Ji pasakė: “Įrodysiu”.

Aš pasakiau: “Pateikite man Rašto vietas”.

65 Ji pasakė: “Šventojo Jono Evangelijoje 11-me skyriuje, kada Jėzus priėjo tą dieną prie Lozoriaus kapo…”

Aš pasakiau: “Aš prisimenu”.

Pasakė: “Jis verkė. Biblijoje sakoma, kad jis pravirko”.

Aš pasakiau: “Taip”. Pasakiau: “O kokią tai turi reikšmę su tema?”

Ji pasakė: “Tai kaip tik ir įrodo, kad jis nebuvo Dievybe, nes jis juk negalėjo verkti ir tuo pat metu būti Dievybe”.

66 Aš pasakiau: “Paklausykite, moterie, Jis buvo Dievas-Žmogus”. Aš pasakiau: “Kada Jis nuėjo ten ir verkė, kai Jis verkė, tai buvo Žmogus. Bet štai ką aš jums pasakysiu, kada jis atitiesė savo liesą krūtinę ir pasakė:
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 117

‘Aš esu prisikėlimas ir Gyvenimas’, − ir prakalbo žmogui, kuris jau keturias dienas buvo miręs, atsistojo ant kojų ir atgijo. Tai kalbėjo jau ne kažkoks paprastas žmogus, tai buvo Dievas”. Tiksliai.

67 Jis buvo Žmogumi, kada tą vakarą Jis užlipo į kalną, nusileido ir visur ant medžio ieškojo maisto (ant figmedžio), norėjo… Jis buvo alkanas. Jis buvo alkanas, kada buvo Žmogumi. Kada Jis žiūrėjo į tą medį, tai buvo Žmogus. Bet kada Jis paėmė penkis kepaliukus ir du gabalėlius žuvies ir pamaitino penkis tūkstančius, tai buvo ne kažkoks paprastas Dievas…ne kažkoks paprastas Žmogus, tai buvo Dievas tame Žmoguje. Tiksliai.

68 Iš tiesų, tai buvo Žmogus, kada Jis gulėjo valtelėje, o kamštis…buvo kaip kamštis nuo butelio (kaip aš ką tik pasakiau), ją mėtė šen ir ten ir mėtė aukštyn ir žemyn. Dešimt tūkstančių jūros demonų ėjo lažybų, kad tą naktį jie Jį nuskandins. Tai buvo Žmogus, tiek pavargęs, kad negalėjo pajudėti. Bet kada Jis uždėjo koją ant valties krašto ir pasakė: “Nutilk, nusiramink”, − ir vėjai, ir bangos pakluso jam, tai buvo ne kažkoks paprastas Žmogus, tai buvo Dievas. Tiksliai.

69 Kada Jis mirė Golgotoje, Jis šaukė malonės, kaip Žmogus. Tai buvo Žmogus, kada Jis mirė. Bet kada Jis prisikėlė sėkminių dieną, Jis įrodė, kad Jis buvo Dievu (tiesa) − prisikėlė iš mirusiųjų!

70 Nenuostabu, kad poetas parašė:

Gyvendamas mylėjo Jis, mirė, gelbėdamas,
Nuodėmę mano palaidojo su Savimi.
Po to prisikėlė Jis dėl išteisinimo,
Šlovėje ateina Jis vienąsyk manęs!

71 Dievas-Žmogus! Dievas buvo Savo Sūnuje, taikydamas su Savimi pasaulį. Jie tvirtino, kad Jis burtininkas ir kerėtojas, ir demonas, ir belzebubas, ir panašiai. Bet tai buvo Dievas Emanuelis, esantis tarp mūsų, taikydamas su Savimi pasaulį.

Tai bet kuriuo atveju yra viename iš klausymų ryte, mes paliesime tai ir užbaigsime rytoj. Gerai.

72 Imdavo ir prieidavo prie tos suduotos uolos. Kada jie turėdavo kažkame poreikį, jie eidavo prie uolos. Taigi, po viso šito ir palaiminimų, ir viso kito, jie vis tiek murmėjo.

73 Prieina jie prie vietos kuri vadinasi Kadeš Barnėja.
118 IŠTARTAS ŽODIS

Taigi, norėtųsi truputi panagrinėti tai. Kadeš Barnėja − tuo laiku tai buvo viso pasaulio teismo vieta. Tai randame Skaičių Knygoje 13-me skyriuje. Pasižymėkite Rašto vietas, jeigu norite. Ir ten buvo teismo vieta. Perskaitykite prieš tai esančius skyrius, kada nagrinėsite patys. Mums teks praeiti tiktai per viršūnes per štai tokį trijų, keturių dienų prabudimą, eilutė po eilutės mes nesuspėsime išnagrinėti. Bet tai buvo teismo vieta. Ten buvo didžiulis šaltinis. Iš jo tekėjo daug mažų šaltinių, intakų arba…tiksliau, srovės iš šito didžiulio šaltinio Kadeš Barnėjoje.

74 Idealus Bažnyčios pirmavaizdis. Bažnyčia − tai teismo vieta. Teismas prasideda nuo Dievo namų.

75 Ir štai Izraelis susirinko Kadese. Ir štai Mozė čia pasakė, 13-me skyriuje 1-je eilutėje:

Ir Viešpats kalbėjo Mozei:

“Siųsk vyrus, po vieną vyresnįjį iš kiekvienos giminės, išžvalgyti
Kanaano žemės, kurią duosiu izraelitams”.

76 Taigi, Dievas liepė, kad jie turi siųsti dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės, siųsti juos į tą Kanaano žemę, kad išžvalgytų žemę, pažiūrėti, gera tai vieta ar ne. Žvalgai išėjo, po vieną iš kiekvienos giminės: vienas iš Dano, Ašėro, iš…visų, kol ne išrinko dvylika žmonių.

77 Visiškai tiksliai, kaip bažnyčia šiandien, mūsų keliavime. Mes keliaujame, ir aš manau, kad bažnyčia šiandien stovi Kadeš Barnėjoje − teismas. Dabar tepadeda man Dievas. Tikiuosi, kad Dievas padės man tai perteikti, kad tai gerai, iki gilumos, įsisavins.

78 Pasiuntė bendražygius. Atsiminkite, juk jie priėjo iki dabar todėl, kad Dievas pažadėjo jiems. Ir visą laiką pas juos buvo ženklai ir stebuklai, ir stebuklingi darbai, ir štai jie prie pat priėjo prie pasienio zonos.

79 Ir aš manau, kad šiandien mes irgi pasienio zonoje. Aš vis galvojau apie visus mano susirinkimus ir kita, kodėl man teko juos visus atšaukti. Aš šventai tikiu, kad pirma negu Bažnyčia gali išeiti į Paėmimą, Ji turi turėti pakeliantį aukštyn tikėjimą. Mums netgi dieviškajam išgydymui nėra tikėjimo, jau nekalbant apie pakeliantį aukštyn tikėjimą. Turime turėti tokį tikėjimą, kuris pakeis ir atgaivins šį kūną, ir mūsų nebeliks. Aš tikiu, kad ta Bažnyčia jau pakeliui, gyvojo Dievo jėga, kad vyrai kalbės Žodį įvairiose vietose, ir Jis tviskės kaip žaibas. [Brolis Branhamas spragsi pirštais−Red.] Tad pakyla Bažnyčia, ne psichologas, tikra, nepadirbta, patepta, iššaukta Šventąja Dvasia Bažnyčia. Amen.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 119

80 Ir štai jie stovi Kadeš Barnėjoje. Jie pasakė: “Eikite. Žemė buvo duota mums Dievo šimtus metų atgal per mūsų tėvą. Mes gi Abraomo sėkla. Dievas saugiai pravedė mus šiuos keturiasdešimt su trupučiu metų iš Egipto prie pasienės Kadeš zonos”. Jie per kelėta dienų iki ten priėjo, bet, atsiminkite, dėl savo netikėjimo jiems teko klajoti keturiasdešimt metų − netikėjimo!

81 Atkreipkite dėmesį, apie kokią bažnyčią aš kalbu, metaforiškoje prasmėje. Kuo buvo Senasis Testamentas, tuo yra Naujasis, netgi dar žymiai stipresniu laipsniu. Kas buvo kūniškai, tai dabar dvasiniame.

82 Ir taip, Kadeš. Ir ten jis pasakė: “Dabar eikite ir išžvalgykite”. Dievas pasiuntė juos, ne Mozė, Dievas pasiuntė juos ten ir pasakė: “Eikite ir išžvalgykite žemę, sugrįžkite ir papasakokite mums, gera tai žemė ar bloga, ir ar galime mes užimti ją, ir kas ten ir kaip. Eikite patys ir sužinokite”.

83 Ir dvylika iškeliavo. Jie nupjovė didžiulę vynuogės kekę. Jus žinote apie paleistuvę Rahabą ir taip toliau. Gerai. Jie nuėjo ir nupjovė šią vynuogės kekę, ir sugrįžo atgal. Bet paklausykite jų atsiliepimą. Dvylika vyrų − ir dešimt iš dvylikos pasakė: “Oi, tai baisūs žmonės”. Jūs tiktai pažiūrėkite, koks…koks paveikslas.

84 Paklausykite, kas čia, nagi dabar atverskime 18 eilutę, tiksliau, 28 eilutę ir perskaitykime. Čia toliau parašyta apie tuos vyrus, kurie buvo pasiusti. Ir kada jie sugrįžo, jų širdis suglebo, jie pasakė: “Oi, ten tokie milžinai”. Paklausykite:

Jie sakė: “Buvome nuėję į žemę, į kurią mus siuntei. Ji tikrai plūsta
pienu ir medumi, ir štai jos vaisiai;

Tiksliai kaip Dievas pažadėjo. Dabar žiūrėkite.

Bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro
sienomis. Ten matėme ir Anako palikuonių.

Amalekiečiai gyvena pietuose, hetitai, jebusiečiai ir amoritai
kalnuose, kanaaniečiai prie jūros ir Jordano slėnyje”.

Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: “Eikime ir
užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti”.

85 O-o, man tai patinka! Ech! Dar kiek toliau:

Bet vyrai, buvę su juo, sakė: “Mes negalime eiti prieš tas tautas,
nes jos už mus stipresnės”.
120 IŠTARTAS ŽODIS

Ir jie skleidė tarp Izraelio vaikų blogus atsiliepimus apie tą žemę,
kurią buvo išžvalgę, kalbėdami: “Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo
gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio.

86 Paklausykite! Ir čia toliau sakoma: “Ir mes buvome prieš juos kaip žiogai, ir tokie mes buvome jų akyse”. Štai tokia šneka.

87 Bet Kalebas ir Jozuė pasakė: “Mes galime ją užimti! Mes pajėgsime”. Kodėl jiems tai lengva? − Dievas senų seniausiai pažadėjo jiems tai padaryti. Man patinka tokia drąsa.

88 Dešimt. Ir štai pasirodė bažnyčia, ir ji dabar priėjo prie to momento, prie kurio mes priėjome per Liuterio periodą, metodistų periodą ir sekmininkų periodą, ir taip toliau − tiesiai prie šito momento. Ir dabar kai kurie iš pilnos Evangelijos tikinčiųjų stipriai pasipriešino dieviškajam išgydymui, mano, kad jis netgi nebuvo išpirkimo dalimi. Ji priėjo prie tokio momento, kada… Čia darosi baisu. “Pasenusi religija, − sako jie, − visa tai jau senų seniausiai praeityje, tokio jau nebėra, tai per daug. Mes gyvename dabartiniais laikais, mes turime turėti dabartinius supratimus. Mums reikia bažnyčioje įsigyti stalus kortomis žaisti, žaisti ping-pongą ir kita, kad mūsų jaunimas neišsibėgiotų”.

89 Broli ir sese, jeigu prieis iki to, kad man teks surengti bažnyčioje kortomis lošti vakarėlį, kad klausytojai neišsibėgiotų, aš nustosiu pamokslauti Evangeliją, nes Ji neteko jėgos. Paklausyk manęs, broli, mums reikia šiandien ne kas kitas, kaip senamadė, paprasta Evangelija, Šventosios Dvasios jėga, pamokslaujama visame paprastume, štai taip: “O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie Savęs”. Tiksliai.

90 Mes… Šiandien žmonės kalba: “Oi, mes negalėsime vėl tai pakartoti ir padaryti tuos darbus, kuriuos darė apaštalai”.

91 Mes gyvename paskutinėse dienose, kada Dievas pažadėjo išlieti Savo Dvasią ant viso kūno. Aleliuja! Mes jau atvykome − kelias baigėsi. Šlovė Dievui, kad yra nors kelėta Kalebų ir Jozujų, kurie pasiruošę pereiti (aleliuja!), pereiti ir atnešti atgal įrodymą (aleliuja!), kad tai nuostabi žemė. Atnešė su savimi dvi vynuogės kekes, ir jie ėjo štai taip, kada nešė ją. [Brolis Branhamas demonstruoja−Red.] Kas per dirva, kokia vieta! Šlovė Dievui už tuos žmones, kurie perėjo iš to sutrūnijusio, formalaus, sukaustyto, bedieviško, bažnytinio, apsamanojusio stovio (aleliuja!); priėjo prie tokio momento, kada jie peržengė į Kanaano žemę, ir kaip reikiant prisivalgė gerų vynuogių, nuo kurių net seilės ištyso prie kafedros. Aleliuja! Ir visa tai − ta gera, senoji… Prisigėrė to vyno, kaip Petras prisigėrė Sekminių dieną, kada Dievo jėga apgaubė bažnyčią. Aleliuja! Kadeš Barnėja! “Mes įstengsime!”
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 121

92 Vienas vaikinas paklausė:

− Tu ką, nori man pasakyti, kad mes galime gauti Šventąją Dvasią, kaip ir jie tada, labai seniai?

− Tikrai.

− O iš kur tu žinai?

Aš pasakiau:

− Aš pats Ją turiu!

Aleliuja! Štai iš kur aš tai žinau.

93 Vakar mes praėjome nuostabų pirmavaizdį, kada Izraelio vaikai ėjo per tą žemę ir perėjo…keliavo, o tai buvo idealus mūsų keliavimo pirmavaizdis. Mes iškeliavome iš Kanaano [Egipto−Red.]. Aš surinkau visus kuolus, palapines ir išėjau (o jūs?), palikau ten senus česnakus ir puodus nuo barščių, ir lauk šitą pasaulį, surinkau palapinę, išėjau, perėjau Jordaną. Aleliuja! Jėzaus Kristaus Raudonoji Kraujo jūrą nuskandino kiekvieną bjaurią cigaretę, tabako bjaurumą, ir šito pasaulio purvas nuskendo, kaip ten tie prižiūrėtojai, ir jie plaukioja jūroje. Aleliuja! Nenuostabu, kad mes šaukiame ir šokame.

94 Pažiūrėkite, ką padarė Mozė − pakėlė rankas ir uždainavo Dvasioje. O Marijama paėmė būgną ir pradėjo šokti, ir šokinėti, ir šlovino Dievą. O Izraelio dukros eidamos paskui ją šoko ir šlovino Dievą, ir džiūgavo. Aleliuja! Jie perėjo jūrą. Visi tie bjaurūs prižiūrėtojai buvo mirę ten, jūroje. Jie pažvelgė atgal ir pasakė: “Štai taip jums, daugiau jūs manęs nepaliesite”. Cha! Tai bent! Sudegino visus tiltus aplink, dabar pasiruošę eiti, keliauti toliau.

Taigi, jie klausia:

− Ar galime mes užimti ją?

− Žinoma, mes galime ją užimti.

− Kodėl?

− Dievas taip pasakė!

95 Ir neužmirškite, juk jie… Dievas pažadėjo pasirūpinti jais. Mes perėjome tai vakar.
122 IŠTARTAS ŽODIS

− Kaipgi jie juos aprūpins?

− Aš nežinau.

− Na, gal jiems atsius tešlos iš kur nors…

− Tu ką? Egipte juk nieko neliko, iš kur jiems atsius tešlos?

96 O-o, tai bent! Tai jau ne man spręsti!

97 Kažkas mane kartą paklausė, sako: “Tu ką, tiki šitą Eliją, tą pasaką apie paukščius?”

Aš pasakiau: “O kaipgi?”

98 Pasakė: “Tu ką, nori man pasakyti, kad tu tiki, kad tas pamokslininkas sėdėjo ten prie Forafo upelio, ir varnos maitino jį?”

Aš pasakiau: “O kaipgi?”

“Iš kur tu žinai, kad jos jį maitino?”

Aš pasakiau: “Taip sakoma Biblijoje”. Teisingai.

99 Pasakė: “Aš noriu tau užduoti klausimą, pamokslininke”. Pasakė: “O iš kur tos varnos paėmė buterbrodus?”

100 Aš pasakiau: “Aš nežinau. Jos juos atnešė, Elijas juos suvalgė. [Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi−Red.] Štai ir viskas, ką aš žinau”.

Jis pasakė: “Aš galvoju, jūs tiesiog visi per daug įsijaudinote”.

101 Aš pasakiau: “Ne. Aš negaliu tau pasakyti, iš kur tai atsirado, bet iš kažkur tai imasi. Dievas atneša, o mes suvalgome (aleliuja!), ir tai suteikia džiaugsmą”.

102 Kaip tai įvyksta − aš nežinau. Dievas tiesiog siunčia, o aš paimu. Aš jau dvi minutes atgal saują nurėžiau ir prarijau, ji iki šiol mane audrina, kol įsisavina. Skanumėlis! Nesijaudinkite, aš neišprotėjau. Mane taip pravardžiuoja, bet aš ne toks. O jeigu ir taip, tai palikite mane ramybėje, aš laimingas. Puiku. Taip…taip, aš jau jaučiu didžią pagarbą, o-o, dar kaip! Gerai.

103 Pažiūrėkite į jį. Ir štai pas juos klausimas: “Kaipgi mums tai padaryti?” Taigi, Dievas pasiuntė iš Dangaus lietų iš manos ir pamaitino juos, teisingai? Taip, pamaitino. Ir jie ją surinko. Tai mes praėjome.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 123

104 O tai buvo idealus pirmavaizdis to, kaip mes maitinamės šiandien. Ši mana nesibaigdavo, ji krisdavo kiekvieną vakarą, kiekvieną vakarą, visą laiką, kol jie kėlėsi iš Egipto į pažadėtą žemę. Ir Šventoji Dvasia nusileido, kaip tiktai mokiniai paliko Egiptą: Sekminių dieną Šventoji Dvasia nusileido iš Dangaus (iš ten, iš kur krito mana), kaip pučiantis smarkus vėjas, pripildė visus namus, kur jie sėdėjo, pasidalinę ugnies liežuviai nusileido ant jų. Jie išėjo iš ten su šauksmais, elgėsi kaip girtuokliai, šoko, svirdinėjo, rėkė, garsiai verkė ir taip toliau. [Brolis Branhamas pavaizduoja−Red.]

105 Jūs kada nors matėte, kaip girtuoklis grįžta namo? Oho, visas kelias − jo: “Ei, sveikas, drauguži!” [Brolis Branhamas pavaizduoja−Red.] Jam jūra iki kelių.

106 “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią”, − Laiškas Romiečiams 8:1. Štai jie eina, eina Namo, jau svirdinėja Šventosios Dvasios įtakoje, Kuri ir buvo Dievo Mana, nužengusia iš Dangaus, ir Ji krenta nuo tos dienos iki pat šiandien. Kiekvienas…

107 Mes žinome, kad indas su mana buvo saugomas pripildytų, kad kiekvienas kunigas, įeinantis į vidų, galėjo suvalgyti visą saują pirminės manos.

108 Kiek tos Manos užteks? Tai pakartojimas to, ką praėjome vakar vakare pamokoje − Petras pasakė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus Vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”. Šventoji Dvasia šiandien − tai ta pati Šventoji Dvasia, Kuri buvo tada pradžioje. Įveiksime? Žinoma, įveiksime!

109 Bažnyčia prieina prie Kadešo. Ir ką tu darysi? Mes jau priėjome. Sako… Taigi, kiekvienas žmogus, kiekvienas iš jūsų − Kadeše, mes priėjome ten.

110 Žmonės sako: “Bet jeigu aš…jeigu aš eisiu ten ir prisiimsiu šitos šventųjų šuoliuotuoju religijos, apie kuriuos sklinda gandai, tai mano mamytė mane iš namų išvarys”.

111 Štai tau ir prašom − Kadeše. Ar įveiksi tu? − Taip, Dievas tai tau pažadėjo. “Aš atėjau ne taikos atnešti, o kalavijo. Aš ateinu išskirti tėvo su motina, vyrą su žmona, seserį, brolį ir taip toliau. Ir kiekvienas, kuris neatsižada savo artimųjų ir neina su Manimi, nevertas vadintis Mano. Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”. Tiksliai.

112 Paklausyk mane, broli, tu pribėgai ir paspaudei pamokslininkui ranką,
124 IŠTARTAS ŽODIS

ir tave pašlakstė vandenėliu − šito nepakanka. Taip. Mano broli, prieiti prie altoriaus ir valgyti vakarienę, grįžti atgal ir atsisėsti į savo vietą − šito nepakanka. Čia reikia nuo visko atsisakyti, visiškai mirti, brolyti (rimtai kalbu), gauti seną, neaptašytą, dangiškai žydrą, naikinantį nuodėmę tikėjimą, kuris ne tiktai nuplaus jus iki baltumo, o…nenubaltins jus, o nuplaus jus baltai (aleliuja!), išvalys tave, išdegins, išplaus tave, išsterilizuos ir padarys iš tavęs naują žmogų. Amen! Tai senoviškai, broli, bet aš tau garantuoju − tuo nors prisivalgysi sočiai. Pavalgyk, pabandyk! Taip-taip, padės išsilaikyti išbandymuose. Amen! Man norisi vos ne šaukti. Čia neįmanoma… Tikrai.

113 Tik pagalvoti, brolyti, tai juk saugu, Dievas taip pasakė. Įveiksime? Žinoma, įveiksime. “Paskutinėmis dienomis Aš išliesiu Savo Dvasią, ir Aš parodysiu ženklus ir stebuklus”. Aleliuja! Jis pasakė, kad padarys tai. Dievas tai pažadėjo. Mes Kadeše, tad eikime ir užimkime ją. Kažkas jau ten buvo ir atnešė vynuogių. Aš žinau, kad žemė ten gera. Tikrai. Eikime, prisirinkime dar. Taip-taip.

114 Bažnyčia pradėjo murmėti ir raukytis, ir taip toliau. Dievas jau senų seniausiai būtų nuvedęs ten bažnyčią, jeigu tiktai jie būtų Jo paklausę. Bet jie pradėjo ginčytis ir pykti, ir nuolatos murmėti.

115 Pas metodistus buvo senybinis prabudimas dar Sperdženo laikais, jie pradėjo gauti dovanas ir taip toliau. Ir bažnyčia ten įsibrovė ir pradėjo visa tai griauti, ir nuo to laiko ši bažnyčia klajoja dykumoje, vaikšto ratais. Ji suskilo į nazariečius, šventuosius piligrimus, į vienus, į kitus, į penktus ir dešimtus, ir kokiu tiktai ten nėra, o dabar ji kaip didžiulė minia nežinau ko. Tai tiesa. Jie organizavo dideles mokyklas ir nusprendė, kad mokys kokios nors teologijos.

116 Kaip aš išsireiškiau vakar, man tai primena laidojimo biurą. Tu randi − taip šalta. Įeini, o dvasinis termometras…termometras rodo šimtą laipsnių žemiau nulio.

117 Kažkas… Kartą, ne taip seniai, viena pagyvenusi tetulė atvažiavo iš kaimo, ji įėjo, apsirengusi ji buvo sena ilga suknele, visas kaklas štai taip buvo uždengtas. Ji įėjo, o tai jos sūnus atvežė ją į bažnyčią. Jam buvo gėda dėl jos. Ji priėjo prie durų, sako: “Labas rytas, seniūne”. Cha! Štai taip štai užėjo.

118 O jos vyras, tiksliau, jos brolis…tiksliau, jos sūnus sako: “Tyliai, mama, mama, netriukšmauk!”. Jis gi, suprantate, lankė…buvo kažkokios didelės aristokratinės bažnyčios nariu.

119 Ji atsakė: “Na ir šlovė Dievui! Aš gi Dievo namuose, tiesa?” Ji tiktai taip galėjo elgtis.

120 Broli, paklausyk mane, gal jos vadas nebuvo įtrauktas į įžymybių
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 125

“Kas yra kas?” katalogą (pas daugelį iš jų jis yra, ten, sako, keturi šimtai atrinktų žmonių), bet jos vardas buvo užrašytas Avinėlio Gyvenimo knygoje.

121 Ji įėjo štai taip ir atsisėdo. Pamokslininkas pradėjo kalbą: “Taigi, Viešpats Jėzus Kristus atėjo į žemę, kad išgelbėtų nusidėjėlį”.

122 Ji pasakė: “Amen! Šlovė Dievui! Teisingai, broli”. Ir visi ištiesė savo kaklus, kaip kažkokie žąsinai, žvalgydamiesi aplink, nesuprasdami, kas sakoma.

123 Tad jis atsikosėjo. Jis gi, suprantate, iš užrašų skaitė, todėl jis truputi susimaišė, pasakė: “Che-che, prašau atleisti”. Pasakė: “Ir kaip aš jau sakiau, Viešpats Jėzus Kristus atėjo į žemę…”

Ji pasakė: “Garbė Dievui! Teisingai, broli. Aleliuja!”

124 Tad susodinantis į vietas priėjo, patapšnojo jei per petį ir pasakė: “Ponia, jums teks patylėti, kitaip mums teks išvaryti jus”. Tai bent! Aleliuja!

125 Štai iki ko mes nusiritome (taip-taip) − pranašų mokyklos. Mes ugdome mokytojus, mes įpurškiame į juos seną balzamuojantį skystį, kad jie tokiais ir pasiliktų. Jie vis tiek mirę, o dar balzamuojantį skystį įleidžia, kad būtų dar labiau numirę; šią bjaurią teologiją, kurios jie moko: “Stebuklų dienos praėjo, nuoširdžios religijos nebūna”.

126 Aš prisimenu vieną juodaodį pietuose, šitas draugužis visur su savimi nešiojo Bibliją. Paklausė: “Ei, tu kodėl šią Bibliją nešioji?”

Jis pasakė: “Aš gi tikiu Ją”.

Pasakė: “Tu juk nė žodžio iš Jos nemoki perskaityti”.

127 Pasakė: “Vis tiek tikiu Ja”. [Susirinkimas juokiasi−Red.] Pasakė: “Aš Ja tikiu nuo žievelės iki žievelės, ir žievele irgi tikiu”.

Pasakė: “O iš kur tu žinai?”

128 Pasakė: “Ten juk joje parašyta ‘Šventasis Raštas’.” Taip-taip. Jis vis tiek Ja tikėjo (tai bent), jam buvo nesvarbu.

129 Pasakė: “Na ir ką tu darysi, − paklausė, − padarysi viską, kas šitoje Biblijoje sakoma?”

Jis pasakė: “Jeigu Viešpats pasakys man, padarysiu bet ką”.
126 IŠTARTAS ŽODIS

Tas paklausė: “O kas, jeigu Jis pasakytų tau šokti tiesiai į sieną?”

Pasakė: “Aš šokčiau”.

130 Klausia: “Galvoji, tu praeitum per šią sieną, netgi, jeigu joje nėra skylės?”

131 Pasakė: “Jeigu Viešpats pasakytų man šokti, Jis dėl manęs padarytų skylę”. Ir tai irgi tiesa, broli. Aleliuja! Tai tiesa. Jeigu Dievas pasakys tau šokti, jis ten padarys plyšį, kada tu prišoksi. Apie tai nesijaudink.

132 Mokykla, teologija− ai-ai-ai! Jūs žinote, ką jie pridarė? − Aukštutinį kambarį jie iškeitė į valgomąjį kambarį, išvirė kokį nors seną gaidį ir parduoda už penkiasdešimt centų už lėkštę, kad pinigėlius pamokslininkui surinkti. Brolyti tu mano, jeigu jūs mokėtumėte dešimtinę ir darytumėte tą, ką Dievas pasakė jums daryti, tai nereiktų surengti šių bjaurių vakarienių su sriubyte ir kitų dalykų. [Brolis Branhamas beldžia į kafedrą−Red.] Amen! (Netgi buteliukas su patepimo aliejumi ir tas pašoktų dargi.) [Susirinkimas juokiasi.] Broli, aš noriu tau kai ką pasakyti: Dievas nori bažnyčios, kuri juda dieviškoje Dievo valioje, pagristos ant TAIP SAKO VIEŠPATS. Tiksliai. Jie tuo pačiu paėmė ir perbraukė visą laukimą aukštutiniame kambaryje. Ką jie padarė su Šventąja Dvasia? − Jie pakeitė Ją teologija. Vaikšto čia visokie ir sako: “Na, mes tikime štai taip, o mes tikime štai taip”. O kodėl jūs tuo tikite? Šito juk nėra Biblijoje, netgi neužsiminta.

133 Kažkas paklausė: “Ką tu galvoji apie tą kunigą, kuris čia šiomis dienomis pabėgo su ta moterimi ir vedė ją?”

134 Aš pasakiau: “Jis turėjo tam teisę. Pas jį tokia pat teisė vesti, kaip pas mane ir pas kiekvieną žmogų. Šito Biblijoje nerasi”.

Kažkoks vaikinas iš katalikų pasakė: “Tai tiesa, Billi?”

Aš pasakiau: “Tai tiesa”.

Jis pasakė: “Parodyk man”.

135 O aš sakau: “Ką gi, aš parodysiu tau Biblijoje, kad santuoka pas visus dora”. Aleliuja! “Paulius pasakė: ‘Kiekvienas vyras teturi sau žmoną’. Tai gryna tiesa”. Aš pasakiau: “Tai romos katalikų ‘makaronų sriuba’, ir joje tik tiek tiesos, kiek pragaro gilybėse”. Aleliuja! Aš tikiu Dievo Žodžiu. Aš turiu į kažką tikėti, o tai − TAIP SAKO VIEŠPATS.

136 Vieną kartą buvo tokių pamokslininkų susiėjimas,
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 127

tai dar Senajame Testamente buvo, juos daug ko išmokė; aš įrodysiu jums, koks…koks pas juos buvo išsilavinimas. Juos mokė visos tų laikų teologijos − pranašų mokykla. Ir jie vienąsyk atėjo susitikti su tikru pranašu. Pranašas pasakė vienam iš jų: “Eik, prirink glėbelį dėl barščių, mes užkaisime didelį katilą, mes išvirsime čia sau didelį katilą žirnių”.

137 Ir jūs žinote, ką šitas pamokslininkas padarė? − Nuėjo ir pririnko visą glėbį paprasto ilgmoliūgio, žalių ilgmoliūgių iš laukinės šakos. Še tau, kad nori, šitas vaikinas neatskyrė žirnio nuo laukinių ilgmoliūgių, ir tai pamokslininkas. Še tau, kad nori! Jis sumetė juos į katilą ir pradėjo juos virti. Visi iškart prisipylė sau štai taip po pilną lėkštę ir sako: “Katile mirtis”.

138 Štai kame bėda šiandien − mirtis katile! Šios nelaimingos, šaltos seminarijos, formalios, bedieviškos įstaigos vis stengiasi išmokyti kažkokios teologijos − jie juk užmuša žmones, nuveda juos nuo Kristaus. Mums reikalingas Šventosios Dvasios krikštas, duodantis Gyvenimą. Aleliuja! Fiu! Pas mane toks jausmas, tarsi mane plėšytų. Bet tai tiesa, broli. Užtikrinu… Tu kažką verdi − taip ir yra. Pas tave kažkas verda, bet kas gi verda? Tai jau sekantis klausimas. Tas neatskyrė žalių ilgmoliūgių nuo žirnio − labai panašu į juos. Tai tiesa. Tikrai.

Pasakė: “Mirtis katile”.

139 Draugužis Elijas buvo tikru pranašu. Jis pasakė: “Ei, dėl šito nesijaudinkite. Nereikia daryti sąmyšio”. [Brolis Branhamas juokiasi−Red.] Amen! Čia žmogus, pas ką dviguba dalis. Aleliuja! Jis jau pabuvojo Kanaano šalyje ir sugrįžo, gavęs dvigubą dalį. Pasakė… Jie žino, ką daryti, kai artinasi bėda. Pasakė: “Eikite, raskite man saują miltų”. Jis paėmė miltus ir įbėrė juos į katilą. Pasakė: “Dabar valgykite viską, ką norite. Dabar viskas gerai”.

140 O kodėl miltai? Miltai buvo dėl pėdos…dėl duonos aukos, pėdų siūbavimo prieš Viešpatį. Ir šiuos miltus sumaldavo girnomis, kurios sumaldavo visus grūdus vienodai. Šiuo miltų aukojimu buvo Kristus. Pridėkite Kristaus, visos girnos mala vienodai, ir išeina Jėzus Kristus vakar, šiandien ir per amžius tas pats. Kada katile mirtis, įdėkite ten Kristaus! Aleliuja! Fiu! Šlovė! Aleliuja!

141 Pirmas žmogus, pas kurį aš mačiau Šventąją Dvasią, buvo pagyvenęs negras dideliu ilgu švarku. Jam padėjo užlipti − jis buvo toks senas, štai tokiu [Brolis Branhamas pavaizduoja−Red.], ir jis užlipo ten ir pradėjo pamokslauti. Dauguma iš tų pamokslininkų labai dažnai pamokslavo (oi) apie tai, kas vyksta čia žemėje. Jis pasirinko ištrauką iš Jobo: “Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus, kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?” Jis pasakė: “Jūs galvojate, kad pas mus kažkokia čia nauja religija”.
128 IŠTARTAS ŽODIS

Pasakė: “Broli, pas mane tiesiog senybinis skonis, tiksliau, visai švieži porcija senosios religijos”. Kiek praėjus Šventoji Dvasia apgaubė jį. Šitas vargšas senukas, kuris negalėjo nei susilenkti, nei atsitiesti, stovėjo ten − kad išsities, kaip sukaukšės kulnais ir sako: “Šlovė! Aleliuja!” Pasakė: “Čia pas jus nėra kur pamokslauti, vietos neužtenka”, − ir nulipo nuo pakilos.

142 Aš pasakiau: “Na, brolyčiai, jeigu su aštuoniasdešimtmečiu Jis taip daro, tai ką Jis padarys su manimi? Aš irgi šito noriu”. Aleliuja! Tikrai. Tiksliai, man buvo labai gerai ir linksma. Nuėjau aš tiesiai į kukurūzų lauką, ir kaip kritau aš ant kelių ir pradėjau melstis, kad tai gauti. Taip.

143 Kaip draugužis Baddi Robinsonas veržėsi, vis norėjo Šventosios Dvasios. Pasakė: “Šlovė Dievui! Aš taip panorau Šventosios Dvasios, netgi nežinojau, ką ir daryti”. Jis pasakė: “Aš…ariau kartą ryte su senu Aliku”, − su savo mulu. Pasakė: “Alikas nuolat mindė kukurūzus. Aš ant jo užpykau, pribėgau prie jo ir iš visų jėgų įkandau jam į ausį. Alikas spyrė man”. Pasakė: “Aš nuėjau ir atsisėdau. Pažiūrėjau į jį, jis stovi sau ten”. Pasakė: “Aš iš visų jėgų įkandau draugužį Aliką”. Pasakė: “Aš pažvelgiau į jį ir sakau: ‘Alikai’.” Pasakė, jis pasakė: “Alikai, atleisk, aš daugiau taip nedarysiu”. Pasakė: “Alikas atsigręžė ir pasakė: ‘Jeigu pas tave bus tiek pat religijos, kiek dabar ir ne daugiau, tai tu vėl taip su manimi pasielgsi’.” [Susirinkimas juokiasi−Red.] Tai bent! Bet juk taip! Jis pasakė: “Aš atsiklaupiau kukurūzų vagoje ir pasakiau: ‘Gerasis Viešpatie, duok daugiau regėjimų mano sielutei. Padėk man kovoti su šėtonu, kol burnoje yra dar dantys, o paskui sukramtyti ji krūminiais dantimis, kol nemirsiu’.” [Susirinkimas juokiasi.] Jis pasakė: “Viešpatie, jeigu Tu neduosi man Šventosios Dvasios, tai kada grįši į žemę, Tu štai čia rasi kaulų saujelę”. Jis gavo Ją. Taip ir yra.

144 Jeigu tu iš tikrųjų nusilenksi ir rimtai paprašysi Dievo šito, Dievas tave ten perkels. Tegu seminarijos pamokslininkai sako, ką nori, mes vis tiek galime gauti Šventąją Dvasią, nes Dievas pažadėjo Jį mums.

145 Štai ant ko Kalebas grindė…grindė savo tikėjimą, štai ant ko Jozuė ją grindė, nes Dievas pasakė: “Ji jūsų, Aš jau atidaviau ją jums”. Aleliuja! Man tai patinka. Ne “Aš duosiu”, o “Aš jau atidaviau”.

146 “Ką Jis pašaukė, tuos Jis išteisino”. Teisingai? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] “O ką Jis išteisino, tuos Jis pašlovino”. Teisingai? Vadinasi, broli, Danguje mes jau pašlovinti kartu su Jėzumi Kristumi. Aleliuja! Tiesa. Tegu velnias inkščia ir rėkia, tegu siunta, kiek nori. Tai TAIP SAKO VIEŠPATS. Taip. O-o, tai bent!

147 Dabar pereikime prie ko nors kito, reikia papamokslauti apie kažką kitą,
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 129

kad truputi nutoltume nuo šitos temos. O-o, kaip nuostabu!

148 Gal šiandien tai vyksta ir bažnyčioje − tiek ginčijasi ir skundžiasi, kad nutruko vandens tiekimas.

149 Jūs žinote, aš…aš daug važinėju po visą pasaulį. Ir viena iš dygliuotų, nemalonių vietų, kur negalima prigulti − tai dykumoje. Ten visame yra dygliai. Jūs žinote, kodėl? Kiekviena piktžolė − tai kaktusas. Ten niekur neprigulsi, kitaip įsidursi. Viskas, todėl, kad ten nėra vandens. Vanduo suminkština. Kur gausu vandens, ten nėra erškėčių ir usnių − kur daug vandens.

150 Broli, paklausyk mane, paimk tu bet kurią seną bažnyčią, išdžiuvusią iki smegenų kaulų ir visiškai be Šventosios Dvasios, kur nėra jokio išgelbėjimo, jokio dieviškojo išgydymo, jokios Dievo jėgos, jokių šukavimų, jokio džiaugsmo, ir ten nuolatos: “Tai, uch, jie…ji padarė štai tai, o štai jis pridarė štai tai, o šitas − tą”, − dygliai ant erškėčio. Ten reikia ko? Gero senamadiško išsiliejimo, Šventosios Dvasios fontano (aleliuja!), kad truputi suminkštintų. Amen! Tai reiškia “tebūna taip”. Branhamo šventyklai irgi reikia gerokos šito dozės. Taip-taip. [Kažkas susirinkime sako: “Amen”.−Red.] tiesa? Amen! Ach, kaip man čia gerai! Drabužiai man pagal išmierą, broli Chiginbotamai. Taip-taip. Apykaklė neveržia, marškiniai pagal išmierą − viskas tiesiog idealiai. Netgi mano žmonos čia nėra, tad aš…aš galiu čia šauniai praleisti laiką. Oi, tik jai nesakykite, nereikia. Gerai. Bet man iš tikrųjų gerai.

Jūs paklausite: “O tu laimingas?”

151 Žinoma, aš laimingas. Kaip man nebūti laimingu nuo to, ką aš žinau? Amen. Kristus išgelbėjo mane, pripildė mane Šventąja Dvasia, padovanojo man bilietą į Dangų. Aš tiesiog ne savyje iš džiaugsmo, vaikštau visur, kalbėdamas: “Ei, važiuojame visi”. Tiksliai.

152 Prisimenu, vienas jaunuolis kartą paėmė ir pasodino perekšlę. O tai vištai… Ir kad ją pasodinti, jam neužteko tiktai vieno kiaušinio. Ir jam neužteko… Jis pagalvojo: “Ką gi man daryti? Neužtenka vieno kiaušinio”. Ir jis nuėjo, rado anties kiaušinį ir padėjo po perekšle.

153 Ta perekšlė išperėjo visus savo viščiukus ir ančiuką irgi. Ir štai vaikštinėjo sau, žinote, galvijų kieme. O šitas ančiukas atrodė taip, tarsi iš mėnulio nukristų − maždaug kaip kas nors iš jūsų, šventų šuoliuotuoju, žinote. Vaikščiojo tiktai: “Kria-kria, kria-kria!” − štai taip. O taip, jie nueidavo už tvarto, žinote, ir perekšlė gaudydavo žiogelį. O čia: “Kria-kria, kria-kria!” O ji: “kud-kudą, kud-kudą!” Ir visi viščiukai štai taip iškart subėgdavo prie jos, visi iki vieno. O šitas nesuprantamas ančiukas nesuprato, kad taip ji šaukia.
130 IŠTARTAS ŽODIS

“Kria-kria!” − jis nesuprato, kad visos šios dulkės, jam tiktai į nosį lįsdavo ir viskas. Jis buvo toks juokingas, kaip iš mėnulio iškritęs.

154 Kaip geras, senamadis, pripildytas Šventąja Dvasia šaltos formalios bažnyčios narys − tiesiog kaip iš mėnulio iškritęs. Ten tiktai ir kalbama apie tą ir aną, ir kas prezidentas. Jiems reikia žinoti, Kas Dievas, jiems apie Dievą reikia sužinoti.

155 Bet, jūs žinote, ši sena perekšlė vienąsyk padarė klaidą, tiksliai kaip sena bažnyčia. Teisingai. Kartą ji nutolo truputi toliau nuo tvarto, negu jie ankščiau vaikščiojo, ir staiga šitas ančiukas pakėlė savo galvutę ir [Brolis Branhamas uostinėja−Red.] pajautė vandenį. Jis gi, žinote, toks iš prigimties. Amen. Jis pajautė vandenį. Jis pradėjo: “Kria-kria! [Brolis Branhamas uostinėja.] Kria-kria!” Še tau, kad nori! Jis gi iš prigimties nebuvo viščiuku, jis iš prigimties buvo ančiuku. Cha! Tad jis pajautė vandenį, ten tekėjo upeliukas. Sena višta sušuko: “Kud-kudach-tach-tach, kud-kudach!”

156 O jis sušuko: “Kria-kria, kria-kria!” − kad pasileis prie vandens.

157 Štai taip ir atsitinka, kada žmogus gimęs į Dievo Karalystę. Sena bažnyčia gali sakyti: “Laikykitės toliau nuo šitų šventuolių, tai niekai, tai tokie, anokie”.

“Kria-kria-kria!” − jam reikia prie vandens. Aleliuja! Šlovė! [Susirinkimas garsiai džiaugiasi−Red.]

158 O-o-o! “Įtikėjęs ir pasikrikštijęs bus išgelbėtas”. Šlovė Dievui! Jūs pasakysite, kad tai beprotybė, bet, broli, mes laimingi. Cha!

159 “Kria-kria, kria-kria, kria-kria!” − šie ančiukai pasileido prie vandens. Kodėl gi? Jis iš prigimties buvo toks. Jis nieko su savimi negalėjo padaryti. Jį visu vidumi traukė prie vandens.

160 Ir kada Dievas tavo širdyje, tave patrauks į senamadį Šventosios Dvasios susirinkimą. Šlovė Dievui! Šlovė! Štai taip, mano broli, aš žinau, kad aš iš prigimties toks. Aleliuja! Jeigu tavo prigimtis nepasikeitė, tai tu toliau klausysies savo senos vištos kudakavimo. Bet kada pajausi vandenį, jeigu tu ančiukas, tu lėksi pliuškentis, nes tave patrauks prie vandens. Aleliuja!

161 Jozuė pasakė: “Taip, mes įveiksime”. Jozuė pasakė: “Mes įveiksime”. Kalebas pasakė: “Mes įveiksime”.

“Iš kur tu žinai, kad mes įveiksime?”

162 Jis atsakė: “Nes Dievas taip pasakė, ir mes persikelsime.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 131

Mums pavyks, mes tai padarysime”. Ir jie nuėjo. Jie iškeliavo į tą kraštą ir gavo įrodymą Šventosios Dvasios, ir jie sugrįžo, kad įrodytų. Žemė buvo gera, joje augo geros vynuogės. Aš tuo džiaugiuosi, o jūs? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Och, tiesiog valgyk jį ir seilės varva, kaip arkliui, šlamščiantį dobilus. Taip. Tiksliai, tiesiog linksminiesi ir džiaugiesi.

163 O koks skirtumas, ką sako pasaulis? Man vis tiek. Tas pats Dievas, Kuris pakėlė mane, Kuris išgelbėjo mano sielą ir pasiuntė mane čia melstis už karalius ir kitus, visoje šalyje; šita gera senamadė Šventoji Dvasia − būtent Ji visa tai darė. Aš niekada Jos nesigėdijau. Aš ir karališkuose rūmuose kalbėjau: “Aš gavau krikštą Šventąja Dvasia”. Aleliuja! Teisingai. Jie irgi trokšta. Jie trokšta ir alksta.

164 Pažiūrėkite, jie pradėjo murmėti ir pradėjo skųstis. Vanduo pasibaigė.

165 Dabar greitai. Kiek dar turime laiko? Ach, atleiskite, aš užsivėlinau. Atleiskite, kad užtęsiau šitą pamoką. Oi, o pamokos aš dar ir nepradėjau, taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Palaukite dar minutėlę, aš greitai prieisiu prie savo pamokos. Ne, juokauju, sėdėkite ramiai. Nagi panagrinėsime čia kelėta žodžių, aš apie šį tą noriu pasakyti.

166 Dabar 21-as skyrius, 5 eilutė, klausykite labai atidžiai:

Ir tauta kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: “Kodėl mus išvedėte iš Egipto
Numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas
menkavertis maistas”.

167 Prisivalgę gero angeliško maisto ir taip toliau, jie pasakė: “Ech, kaip i mums įgriso. Mums norisi česnako ir paprastos rūginės duonos”. Jie užsinorėjo senų egiptietiškų žirnių su mėsa.

Tada Viešpats siuntė nuodingas gyvates. Jos gėlė žmones, ir daugelis
nuo jų mirė.

Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: “ Nusidėjome, kalbėdami prieš
Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates”. Mozė meldėsi
už tautą.

Viešpats sakė Mozei: “Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant stulpo;
kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas”.

Mozė padirbdino varinę gyvatę ir iškėlė ją ant stulpo. Į ją pažvelgę,
įgeltieji likdavo gyvi.
132 IŠTARTAS ŽODIS

168 Oi, leiskite man paliesti tai, šią nedidelę mintį prieš tai, kaip mes pereisime prie rytdienos vakarinės pamokos. Varine Gyvate… (kaip ir suduota Uola iš vakarykštės pamokos, o mes sustojome prie suduotos Uolos) …Varine Gyvate buvo Jėzus Kristus.

Jūs pasakysite: “Gyvate?” − Taip.

169 Gyvatė simbolizavo nuodėmę, jau nuteistą. Dievas nuteisė gyvatę Edeno sode, 3-me skyriuje Pradžios Knygoje, 14-je eilutėje. Dievas jau užtraukė teismą ant gyvatės. Och, jis buvo gražiu ir buvo tiesiai vaikščiojančiu, jis buvo pačiu gudriausiu iš visų lauko gyvūnų. Bet Dievas nuteisė jį ir parbloškė jį ant pilvo per visas gyvenimo dienas, ant pilvo − nuteisė.

170 O Kristus buvo bausme mūsų nuodėmių. Amen. Jūs tai suprantate? Grožis! Mano nuodėmė, jūsų nuodėmės, pagal teisybę turi grįžti į pragarą ir būti nubaustos už mūsų nuodėmes. Bet Kristus nuėjo už mus − Gyvatė. Štai kodėl jis simbolizavo Kristų.

171 Varis, gyvatė, padaryta iš vario, reiškė dievišką teismą. Taigi, gyvatė buvo nuodėme, jau nuteista, o varis reiškė dievišką teismą.

172 Kaip varinis aukuras, aukuras buvo padarytas iš vario − ten degindavo aukų kūnus. Išėjimo Knygoje 17-me skyriuje, ten rasite, tai dėl tų, kurie pasižymi Rašto vietas.

173 Taigi, jie imdavo gyvūną, jie nuplaudavo jį (idealus pirmavaizdis − krikštas), atnešdavo jį, dėdavo ant jo rankas, išpažindavo savo nuodėmes, perpjaudavo gerklę. Kraujas buvo…liejosi kraujas, sudegindavo mėsą, kraujas buvo ant aukojamojo akmens, ant aukuro, varinio aukuro, kur nuodėmes panaikindavo, kur jos…kur teisingasis Dievas reikalavo visiško atsiskirimo. Ir dieviškasis Dievo teismas ugnimi sudegindavo aukojamąją auką už nuodėmę. Aleliuja!

Dieviškasis Dievo teismas išsiliejo ant Jėzaus Kristaus.

174 Žiūrėkite, dieviškasis teismas vėl Elijo dienomis − matosi, kad tai dieviškasis teismas. Atėjo toks laikas, kada nieko nebuvo… Žmonės nusigręžė nuo Dievo. Ir Elijas užlipo į kalną ir pasimeldė. Jis stojo prieš karalių ir pasakė: “Net rasa neiškris iš dangaus, kol aš nepaprašysiu”. Ir tris su puse metų net rasa nepasirodė ant žemės.

175 Ir kada išmušė valanda, Elijas pasakė: “Nagi įrodykime, kas yra Dievas, Dievas ugnies”. Mūsų Dievas − tai ryjanti ugnis. “Tegu Dievas, Kuris duos atsakymą ugnies pagalba…”
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 133

176 Tą patį aš sakau ir šiandien: tas Dievas, Kuris duos atsakymą Ugnies, Šventosios Dvasios ir Ugnies pagalba, ir yra Dievas.

177 Taigi, jie uždėjo… Atkreipkite dėmesį, jis užlipo po to, kai jie nuleido ugnį iš dangaus, ir taip toliau, ir auka buvo praryta, jie pažiūrėjo į dangų, ir jis buvo kaip varis. Kas tai? − Dieviškasis teismas ant visos šalies.

178 Ir, broli, sese, jeigu jūs apsižvalgysite aplink šiandien, jūs vėl pamatysite vario spalvą: dieviškasis teismas artinasi ant šalies − teismas, nuodingos gyvatės, ten nuodingos gyvatės, dieviškasis teismas.

179 Dabar žiūrėkite, jis pakėlė šį ženklą, ant kurio buvo gyvatė, padaryta iš vario. Ir kiekvienas, kuris žiūrėdavo į šitą gyvatę, išgydavo nuo savo lygų.

180 Koks tai šiandien nuostabus Jėzaus Kristaus paveikslas! Jis pasakė: “Kaip Mozė, lygiai kaip Mozė iškėlė varinę gyvatę dykumoje…” Štai kas, supraskite tai. Jeigu jūs sergate, jūs sužinosite, kad išgydys jus. “Kaip…” Jėzus pasakė: “Kaip Mozė iškėlė varinę gyvatę dykumoje, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus”. Dėl tos pačios priežasties, daugiareikšmės priežasties: “Jis buvo sužeistas už mūsų nuodėmes, Jo randais išgydyti”.

181 Jie murmėjo ant Dievo ir ant Mozės ir buvo sukandžioti gyvačių. Gyvatė atliko dvigubą funkciją: pirma, atleisdavo jų nuodėmes ir išgydydavo jų ligą.

182 Ir Jėzus buvo iškeltas, kad atleistų mūsų nuodėmę ir išgydytų mūsų ligą.

183 Toliau, po šito kelyje pasirodo Balamas, samdomas pranašas, kuris išėjo, kad sustabdytų Izraelį. Oi-oi-oi, rytoj vakare mes į tai įsigilinsime, kaip šitas tipas… Ir nebyliam asilui teko prabilti, kad sudraustų jį. Pamokslininkas ne Dievo valioje, vien tiktai pinigai prote, iškeliavo ten, ir asilui teko sudrausti jį ten, nebyliam asilui. Jeigu Dievas pajėgus prabilti per nebylų asilą, tai, žinoma, ir per žmogų pajėgus. Tiksliai.

184 Pastebėkite, vargšas Mozė, juk praėjo tiek laiko. Aš noriu parodyti jums, kas yra žmogus, atsistojąs prieš Dievą. Kaip Korė ir visi šie… Žiūrėkite, kada Dievas pasakė Mozei: “Pasitrauk, Moze, Aš sunaikinsiu juos visus visiškai, o iš tavęs padarysiu galingą tautą”.

185 Ir Mozė krito prieš Dievą, stojo skersai kelio ir pasakė: “Dieve, paimk mane!” Ir Dievas negalėjo peržengti per šitą žmogų − štai švento žmogaus jėga prieš Dievą. Jūs tiktai pažiūrėkite.

186 Pažiūrėkite į pagyvenusį Izaiją, ateina ir sako pranašui Ezekijui:
134 IŠTARTAS ŽODIS

“TAIP SAKO VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu nebepasveiksi, bet mirsi’.”

187 Kaip nepatogu buvo po kelių valandų vėl sugrįžti. Šventoji Dvasia paragino jį, nes Ezekijas nusisuko veidu į sieną ir graudžiai pravirko, ir pasakė: “Viešpatie, aš meldžiu Tave, išgirsk mane. Aš juk vaikščiojau prieš Tave su nepriekaištinga širdimi”. Ir ašaros riedėjo juo skruostais. O Dievas jau pasirašė jam mirties nuosprendį, bet malda pakeitė dalyko eigą.

Jis pasakė pranašui: “Sugrįžk, ir pasakyk jam”.

188 Pažiūrėkite, kas per kareivis buvo Mozė! Savo paskutinę valandą jis nuėjo ten, smarkiai įpykęs, ir, galu gale, iškėlė save, o ne Dievą, ir Dievas neleido jam… Žinoma, visa tai buvo parodyta kaip pirmavaizdis − tiksliai kaip organizacijos mūsų laiku: metodistai, baptistai, sekmininkai, visi likusieji − jie iškelia patys save.

189 Kelėta dienų atgal vienoje iš pačių didžiausių bažnyčių, tiktai dėl to, kad jiems nepavyko būti “žemės bamba”, išreiškė savo nepasitenkinimą kas liečia panašius susirinkimus. Aš pasakiau: “Na ir nereikalingas man jūsų palaikymas. Kur ereliai, ten…kur maistas, ten susirinks ereliai”. Ir teisingai padariau. Tiksliai. Jūs tiesiog kalbate Tiesą, o apie kitą pasirūpins Dievas.

O jie atsakė: “Cha, mūsų pranašumas skaičiumi”.

190 Aš pasakiau: “Man nesvarbu, kiek jūsų. Dievas turi pranašumą mūsų gyvenime”. Teisingai. Reikia, ką Dievas, o ne ką bažnyčia sako. O bažnyčia, bet kuri iš jų… Bet kuris, kas iš jūsų istorijos žinovas, tegu patikrina: niekada nebuvo tokios bažnyčios, kuri pultų ir paskui vėl pasikeltų. Dievas padeda juos į lentyną. Jie − niekada: liuteronai krito, metodistai krito, presbiterionai, baptistai, visi likusieji, ir tame skaičiuje sekmininkai. Dievas tiesiog atiduoda juos į archyvą.

191 Ir jeigu…jeigu jūs tikite, kad aš Dievo pranašas, tai paklausykite štai ką. Ir aš kalbu tai su įkvėpimu. Ne tiktai dabar, bet kaip buvo pasakyta ankščiau, kad nė viena organizacija (tai yra, aš turiu omenyje visa organizacija pilnumoj) Dievo Karalystėje nebus pristatyta, bet Dievas nuims nuo kiekvienos iš jų pačią “grietinėlę” ir pripildys juos Dvasia, ir paims juos į Šlovę. Taip.

192 Biblijoje išpranašauta, kad paskutinis bažnyčios periodas − tai Laodikėjos bažnyčios periodas, o jis drungnas. O Bažnyčia tiktai tokį lygį šią dieną ir pasiekė. Taip. Jie tokiame lygyje, kad, gal, ir gali paploti neilgai, truputi patriukšmauti, pašokinėti ir truputi apspardyti baldus.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 135

Bet kad iš tikrųjų gyventi švariai, šventai, nesuteptai, pašvęstai − iki šito jiems kaip iki mėnulio. Tiesa. Šiandien mums reikia ne kas kita, kaip senamadiškas mirimas, mano broli, kad neužsiimtume vaikščiojimu prie altoriaus, o paskui vėl, vėl prie altoriaus, vėl prie altoriaus. Nusilenk ten ir pasilik iki tol, kol nemirsi, o jau numirėlis nieko pasaulyje nežino. Aleliuja! Nesinori vėl apie tai pradėti. Paklausyk, broliuk, aš pasakysiu tau štai ką.

193 Dievas, po to kaip Jo vargšas, senas tarnas Mozė… Kažkas pasakė man kartą, pasakė: “Na, čia matosi kaip ant lėkštutės, koks šitas Dievas, jeigu tu vadini Jį Dievu”. Pasakė: “Jis gi pavedė Savo tarną”.

194 Po to… Mozės gyvenimas slinko skaičiaus keturiasdešimt ciklu. Jis buvo pašauktas keturiasdešimties, jo broliai nuo jo nusisuko, išėjo į dykumą ir ganė avis keturiasdešimt metų. Kada jam suėjo keturiasdešimt, Jis pasiuntė jį išvaduoti Izraelį iš Egipto. Ir kada jis priartėjo prie pažadėtos žemės, jam buvo šimtas dvidešimt metų. Jis žingsniavo kaip jaunas žmogus, ir regėjimas niekada nepavedė jo (taip juk) šimta dvidešimties.

195 Bet kada jis ten iškėlė save, o ne Dievą, prieš uolą, nors Dievas sakė jam, pasakė: “Eik, sakyk uolai. Nesuduok į ją, pasakyk jei”. (Uola buvo suduota tik vieną kartą.)

196 O Mozė visai supyko, pribėgo ten ir sudavė į uolą. Vanduo nepradėjo bėgti. Jis sudavė ją dar kartą, ji davė vandenį. Pasakė: “Ach jūs, nepaklusnūs, argi mums iš šitos uolos išgauti jums vandenį?” Štai taip, ir išgavo vandenį, nes Dievui teko paklausyti šito pranašo, kadangi Jis apdovanojo jį tokia jėga. Ir taip buvo pažeista visa Dievo Biblijos programa.

197 Kristus buvo suduotas tiktai vieną kartą. Dabar mes sakome Uolai, ir Ji duoda Savo vandenį. Suprantate? Ji jau buvo suduota. Tiesiog pasakykite Jai, ir Ji duos Savo vandens.

198 Ir štai aš matau jį tą rytą. Ach, kada aš galvoju apie šitą atvejį, man vos širdis nesustoja. Matau Mozę, jis juk žinojo, kad Dievas pasakė: “Moze, atsisveikink su jais, su savo susirinkimu, Aš šiandien pakviesiu tave truputi aukščiau”.

199 Matau, kaip pagyvenęs Mozė stovi ten: ši ilga balda barzda, o plaukai draikosi jam ant veido, pasenusiomis akimis, pasmėlusiomis nuo ašarų, žiūri į savo klausytojus. Kaip jis krito… Juk jie murmėjo, o jis vis stovėjo už juos. Jis visus juos apžvelgė, pamojavo jiems atsisveikinimui. Užlipo ten, ant pačios kalno viršūnės. Tai buvo balandžio mėnuo. Jis atsistojo ir pažvelgė į pažadėtą žemę. Ach, kaip jam norėjosi ten! Ach, vargšo senuko širdis plyšo.
136 IŠTARTAS ŽODIS

Jis norėjo pereiti į pažadėtą žemę su šita minia žydų, kuriuos jis vedė ir užstodavo juos. Bet neišvengti, jis vėl pažvelgė, ir ašaros pradėjo riedėti jo skruostais. Jis vėl atsigręžė ir vėl pamojavo tautai atsisveikinant − jų senas pastorius. Jis buvo nueinantis. Jis jiems štai taip pamojavo. Jis atsigręžė atgal.

200 O kad man pastovėti ten, kur stovėjo Mozė, ir apžvelgti visą tos vietovės panoramą! Jeigu Dievas leis, po kelių mėnesių aš noriu pastovėti ant to kalno ir pamatyti, kur jie perėjo.

201 Neseniai aš žiūrėjau vieną filmą, jame kai kurie broliai, maždaug keturiasdešimt mano brolių iš kompanijos ir kiti važiavo ten, ir jie tai nufilmavo. Ir kada jie perėjo ten, tie vaikinai, kad sušuko ir suriko, vos visų krūmų ant kranto nesulaužė ten, kur Izraelio sūnūs įėjo, kur buvo krikštytas. Ir visi tie pamokslininkai iki vieno įšoko į vandenį su drabužiais, ir su viskuo, ir iš naujo krikštijo vienas kitą, visus iki vieno. O-o, mano broli, ten yra kažkas, kas išjudina ir sujaudina. Mes gyvename… Įsėda į mašiną, pavažiuoja truputi, ir, sakykim, pravažiuoja Izraelio vaikų keliavimo pėdomis. Ir kaip draugužis Badi Robinsonas pasakė: “Sustabdyk, tuojau pat”. Ir jis išlipo, pabėgiojo, pabėgiojo ratais, visur džiūgaudamas šaukė: “Šlovė Dievui! Aleliuja!” Vėl įšoko, pasakė: “Judam toliau”. Cha! Štai taip, jis tiesiog linksminosi iš visų jėgų. O kaipgi!

202 O kad man pastovėti ten, kur stovėjo Mozė, ant tos uolos, žvelgiant pažadėtos žemės link! Jis norėjo įeiti, jis vėl pažvelgė į savo susirinkimą, pamojavo vėl jiems atsisveikinimui, ašaros riedėjo nuo jo ilgos barzdos (jo valanda artinosi), jo rankovė… riedėjo per jo rankoves, pulsas sulietėjo − pagyvenęs veteranas.

203 Aš galiu iškart pasakyti, broli, nepagalvok, kad aš čia truputi subaptiškėjau, bet, broli, jis nebuvo žuvusiu. Chm! Ne, nebuvo. Dievas nepaves Savo tarno.

204 Ten jo rankovės štai taip plevėsavo. Ir staiga jį suėmė, šaltas pulsas…pulsas pradėjo lėtėti. Jo akys aptemo, o jis vis žiūrėjo ten, ten į tą žemę. Jam taip norėjosi įeiti! O mano Dieve! Jo širdis vos išlaikė.

205 Ir kada jis buvo pasiruošęs palikti šį gyvenimą, jis pažiūrėjo netikėtai, o šalia jo stovėjo Uola. Svarbiausia, kad Jis čia, štai ir viskas. Jis žengė ant šitos Uolos. Angelai atėjo, nunešė jį.

206 Praėjus aštuoniasdešimt metų jis čia kaip čia stovėjo pažadėtoje žemėje šalia Elijo ir kalbėjosi su Jėzumi. Jis tavęs nepaves.

207 Kažkada ir man teks prieiti prie mano dienų pabaigos. Man jau keturiasdešimt trys, jau vos laikausi. Dvidešimt metų, kaip pamokslauju.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 137

Aš bridau per vandenis, kirsdavau eketę lede, stovėdavau ir krikštydavau iki tol, kad vos į ledą nepavirsdavau. Aš jaučiau nepriteklių…važinėjau be…džiunglėse ir kur tiktai nevažinėjau, ligos ir kita ant kiekvieno kampo. Aš nežinau, kiek dar išbūsiu. Bet jeigu aš išgyvensiu ilgiau, gal, kada susensiu (jeigu Jėzus užsilaikys), aš, tikriausiai, stovėsiu, ir visi pražilę plaukai žemai kabės. Visiems mano giminaičiams senatvėje paralyžinis drebulys, jie dreba. Kada visos mano kovos bus už nugaros, visi mano draugai ir taip toliau − jų jau nebeliks, ir aš stovėsiu ten ir išgirsiu artėjančio vandens triukšmą, būsiu, krūpčiodamas, pasiremdamas lazdele štai taip, aš noriu paimti šitą seną Kalaviją ir įdėti Jį atgal į amžinybės dėklą, nusiimti savo šalmą ir padėti jį, pakelti ranką (aleliuja!) ir pasakyti: “Viešpatie, patrauk šią išgelbėjimo valtį, šitą rytą aš persikeliu, perplaukiu per upę”. Tuomet Jis manęs nepaves.

208 O kol aš čia, kol šviesu, aš pamokslausiu, ir melsiuosi, ir maldausiu, ir giedosiu, ir darysiu viską kas įmanoma dėl Dievo Karalystės. Kada mano siela pradės kilti nuo šito kūno, ir aš pažvelgsiu žemyn ir pamatysiu savo pėdas, aš noriu, kad jos būtų ten, kur reikia:

Kad laikų smėlyje liktų
Pėdos ir mūsų kelio.

209 Nulenksime galvas. Tedi, prieik prie pianino minutei.

210 Mūsų Dangiškas Tėve, o-o, kas per nuostabios džiaugsmo minutės, toks laimingas. Tikriausiai aš truputi ne savyje, Viešpatie, tiesiog… Šventoji Dvasia tiesiog duoda krikštą mano sielai. Aš tiesiog nieko negaliu padaryti. Kažkas tiesiog nugula ant manęs. Aš taip dėkingas, Viešpatie, kad visos geldelės ir grioveliai išvalyti, ir Šventoji Dvasia gali ateiti; kad galiu ištiesinti visus susilankstymus ant šlangos, kad išgelbėjimo vandenys galėtų lietis bet kuriuo laiku, kada Dievas panorės, prisikasti maldoje. Kaip Elijas pasakė Juozapatui, pasakė: “Kaskite kanalus. Ištraukite visus akmenis, visus pagalius ir kelmus. Ištrykš vanduo”.

211 Dėkoju Tau, Viešpatie, Tu buvai šiandien čia. Ir aš galvoju apie seną pranašą Mozę, Dieve, palaimink jo narsią sielą. Kai jis stovėjo ten, ant kalno, žvilgčiodamas į pažadėtą žemę, taip šiandien ir mes stovime ir žvelgiame ten, Viešpatie. Vieno, ko aš Tavęs prašau sau − tegu ta Uola būna šalia, kada aš išeisiu. Dieve, man šito pakaks. Ir už visa tai, ką aš padariau savo gyvenime, Viešpatie, man, kad tiktai prišliaužti ir nors kartą prisiliesti prie Tavo šventų kojų, paglostyti jas savo neverta ranka, man tai bus milijoniniu atlygiu. Mes visi žinome, kad mums teks tai praeiti. Kai kuriems iš mūsų, gal, po kelių valandų − aš nežinau, Tu žinai.
138 IŠTARTAS ŽODIS

212 Kol mes šiandien čia, Tėve, ir Šventoji Dvasia dar yra (kaip Ji ir laimino Tavo tautą), Tėve, aš turiu Tau prašymą. Aš yra čia neišgelbėtieji, Viešpatie, kurie nežino Tavęs kaip asmeninio Gelbėtojo, nežino, kokiame jie stovyje prieš Tave? Aš paprašysiu Tave, Viešpatie, kad Tu tiesiog… Ne kad šie žmonės dabar mane išgirstų, bet aš prašau Tave, kad Tu tiesiog prabiltum tai širdžiai ir suteiktum jiems drąsos šitą vakarą.

213 Gal, tai paskutinis kvietimas. Iš kur mums žinoti? Kam rizikuoti, jeigu nuo šito priklauso visa amžinybė?

214 Jeigu atsiras, Viešpatie, nors vienas pasiklydęs, nuklydęs nuo kelio, gal, jis ropščiasi į kalną, kad pažvelgtų į tą žemę, o paskui bus atmestas. Dieve, tegu ta Uola bus su jais, aš meldžiu. Dabar padėk mums ir palaimink šiuos klausytojus, kol mes laukiame.

215 Ir taip, jeigu čia yra vyras ir moteris, vaikinas ar mergina… Nulenkite galvas. Prašyčiau niekam neatmerkti akių. Žmonės kartais būna labai droviais, jautriais tokiose situacijose, bet tai džentelmenai ir moterys.

216 Aš daug…daug praėjau per šiuos keturiasdešimt tris metus. Vos kelėta metų atgal aš buvau berniuku, bėgiojau čia, žaidžiau su jumis rutuliukais. Ką gi, aš jau vos laikausi. Aš tai jaučiu. Aš…aš dvidešimt metų bandžiau supažindinti jus su Kažkuo.

217 Džeffersonvili, kodėl tu atmeti tai? Juk Dievas patvirtino tai, pasiuntė Savo Angelą, padarė Jo foto nuotrauką, visas pasaulis apie tai žino. Kodėl gi tu galvoji, kad tai buvo kažkoks išsigalvojimas?

218 Jūs šiandien be Dievo? Iš tikrųjų jūs labai norėtumėte žinoti Jį. Jūs juk žinote, kad jums reikalingas štai toks išgelbėjimas, pirma negu jūs mirsite.

219 Čia mūsų mieste neseniai buvo viena mergaitė, kuri priklausė vienai bažnyčiai šitame mieste, ji galvojo, kad su ją viskas gerai. Jos pastorius pasakė jai, kad su ja viskas gerai. Jis pasijuokė iš vienos mergaitės, kad ta nuėjo į bažnyčią, nes nenorėjo eiti į filmą. Ji pasakė: “Tavo pastorius su prietarais”.

Mergaitė atsakė: “Na ir gerai”.

220 Praėjo nedaug laiko, ir ji susidėjo su kažkokia nepadoria kompanija, ji užsikrėtė liga ir labai ją užleido. Daktaras, vienas daktaras iš šito miesto, ją apžiūrėjo, ir pasirodė, kad ji išėsta venerine liga. Iškart po šito ji mirė. Jie…Ji buvo sekmadieninės mokyklos mokytoja šitoje didelėje bažnyčioje. Jie visi atėjo, kad pažiūrėtų, kaip ji išeis į Dangų.
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 139

Ir tuo laiku, kada atėjo jos sekmadieninės mokyklos mokiniai, jos pastorius išėjo į koridorių parūkyti. Ir kada atėjo jai laikais išskristi, neva, Angelai ateis jos, jis pasikėlė, ji pasakė: “Kur pastorius?” Jį pakvietė. Ji pasakė: “Ach tu, žmonių apgaudinėtojau! − pasakė, − Kodėl tu leidai, kad aš iki šito nusiriščiau? Aš žuvusi”.

221 Nesijaudinkite, Adomas žinojo, kad buvo figmedžio lapais, kaip stojo prieš Viešpatį. Kada Dievo nebuvo šalia, buvo dar nieko. Pasakė: “Kodėl tu privedei mene iki šito?” Pasakė: “Kur ta mergaitė iš tos šventyklos?”

222 “Oi, na ji…” Jis pasakė: “Tu…tu…tu isterijoje, dabar pakviesime daktarą, jis suleis tau vaistų”.

223 Ji pasakė: “Ach tu, žmonių apgaudinėtojau, aš žuvusi, ir mano siela keliauja į pragarą dėl tavęs”. Jos galva nusviro.

224 O vienas mano geras draugas, jis dabar dirba čia auto garaže, tuomet dirbo laidojimo biure. Jie nusileido ten, kad pripumpuotų kūną…skysčiu į jos kūną, ir jis vis pumpavo, pumpavo, prisiuostė − kvepia skysčiu, o venas jai niekaip negalėjo pripildyti. Ir teko nuimti nuo jos drabužius, pažvelgė, o ten jos kūne buvo išėsta skylė, maždaug kumščio dydžio. Venerinė liga ją išėdė. Taip-taip, juk “ji ėjo pasilinksminti, o ta mergaitė − šventuolė”. Draugai, niekada nereikia skubėti su išvadomis.

225 Ar žinote jūs Jį šiandien? Ar iš tikrųjų jūs išgelbėti? Aš klausiu jūsų Jėzaus Vardu. Jeigu čia dabar yra vyras ar moteris, jaunuolis ar mergina, kurie neišgelbėti, negimė iš naujo, tai pakelkite, prašau, ranką, pasakykite: “Pasimelsk už mane broli Branhamai”. Taip, visų galvos nulenktos. Telaimina tave Dievas, mergaite. Telaimina Dievas tave, tave, tave, tave, tave, tave, tave. Telaimina Dievas tave. Telaimina Dievas tave, tave, tave. Ten pačiame gale, tai…Telaimina Dievas tave. Telaimina Dievas tave už nuoširdumą, jaunas žmogau, aš tave matau. Nuostabu. Dvidešimt ar trisdešimt rankų šitoje mažoje patalpoje, neatgimę. Šventoji Dvasia yra dabar čia ir kreipiasi į jus. Ji dabar čia. Jums reikia Jos. Ateikite, prašau. Prieikite prie altoriaus ir atsiklaupkite, pasakykite: “Viešpatie Dieve, aš priimsiu Tave šiandien kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Aš priimsiu Tave dabar ir gausiu krikštą Šventąja Dvasia. Aš šito noriu. Man nesvarbu, ką pasakys šitas pasaulis. Aš priimsiu dabar. Tu pažadėjai man”.

226 Ir, paklausykite, visi tie, kas pakėlė rankas, jūs klausėte šituose susirinkimuose…šiuos susirinkimus. Niekas čia negalėtų ateiti pas Jėzų, jeigu Dievas nepritrauktų jo. Nuo ko tai? Kas duoda šį norą? − Čia Dievas. Dievas čia.

227 Paklausyk, drauge, jeigu Dievas išgirs mano maldą, žmogaus;
140 IŠTARTAS ŽODIS

jeigu jūs tikite, kad aš − Jo pranašas, ir jūs skaitėte laikraščiuose ir žurnaluose, ir knygose, ir valdžioje, ir atsisuksite, pažiūrėsite į tas foto nuotraukas (kurias vakarais parduoda ten, prie išėjimo) su Dievo Angelu, degančiu Ugnimi, su Tuo pačiu, apie Kurį aš skaitau čia, kad Jis buvo degančiame krūme; ir jeigu jūs tikite, kad aš − Dievo tarnas, ir jūs tikite, kad Jis išgirs mano maldą, ir išgirs jūsų maldą, jeigu jūs pasimelsite − ar nenorėtumėte jūs pasikelti iš savo vietos? Kiek jūs smarkiai bebūtumėte apgauti, kad galėsite prieiti čia ir atsistoti prie šito altoriaus, ir pasakyti: “Broli Branhamai, jeigu Jis duoda regėjimą akliems, tai ir mano nuodėmes atleis”. Telaimina tave Dievas, jaunas žmogau, tu pirmas atėjai. Kas eis po šito jauno žmogaus prie šito altoriaus?

228 Aš noriu, kad šito pastato tarnautojai prieitų…šitame pastate prieitų čia minutei prie altoriaus − kiekvienas pamokslininkas. Prieikite, jaunoji ledi. Telaimina tave Dievas. Gal, kas nors dar? Aš noriu, kad tarnautojai pasikeltų čia ant platformos; prieikite, prašau.

229 Nuodėmingas drauge…Prieik-prieik, jaunas žmogau, telaimina tave Dievas. Prieik ir palenk kelius tiesiog čia. Telaimina jus Dievas, pone, jūs atėjote. Telaimina jus Dievas, ledi. Telaimina jus Dievas. Kas nors dar? Prieikite čia prie altoriaus ir palenkite kelius. Jūs šiandien be Dievo, be Kristaus, atskirti, toli pasaulyje?

Ach, jūs pasakysite: “Jau per vėlu, manęs laukia”.

230 Luoša mergaitė veržiasi čia. Gėda jums, sveiki žmonės. Gal šiandien jūs atskirti nuo Dievo, be Dievo, be Kristaus, mirštate nuodėmėje ir gėdoje? Ateikite! Ar užteks jums drąsos vyrai ir moterys, elementaraus padorumo, kad atsistoti ir pasakyti: “Broli Branhamai, aš prieinu, aš noriu paspausti tau ranką ir nulenkti kelius čia, prie altoriaus. Aš noriu priimti Jėzų Kristų kaip mano asmeninį Gelbėtoją tiesiog dabar”?

231 Visi tie, kas pakėlė rankas, jūs ką, norite man pasakyti…jūs gi žinote, kad stovite čia Dievo Artume, žinote, kad jūs tokiame stovyje, ir vis tiek atsisakote ateiti prie altoriaus? O kas, jeigu jūsų širdis sustos šiandien, kada eisite namo? Kas, jeigu jūs pateksite į avariją ir po valandos gulėsite ligoninėje, kūnas plūs krauju, o jūs šauksite, bet nebus kam pasimelsti? Dievas pasakė: “Jeigu nepaisysite Manęs dabar, tai Aš pasijuoksiu jūsų žūtimi”. Ateikite!

Draugai, nejaugi jūs norite pasakyti, kad jūs pilnai įsitikinę tuo, kad Šventoji Dvasia čia, ir dėl šito jūs pakėlėte ranką, o prie altoriaus nenorite prieiti? Ką gi, galu gale, jus užlaiko?

232 Telaimina jus Dievas, pone. Aš matau, kad jūs irgi sergate,
IZRAELIS PRIE KADEŠ BARNĖJOS 141

jeigu jūs prieinate. Argi ne taip? Jūs sergate nuo tuberkuliozės, tiesa? Jis išgydys jus šiandien prie altoriaus. Aš jūsų nepažystu, bet aš žinau, kas jūs ir ką jūs.

233 Šventoji Dvasia nužengė tiesiog ant šito susirinkimo. Ir tas Dievo Angelas stovi ant platformos.

Jūs buvote susirinkimuose, jūs žinote, ką tai reiškia, tiesa?

234 Šitas vyriškis bus šiandien išgydytas. Dievas prakalbo, kaip tiktai jis atsistojo ten.

235 Telaimina tave Dievas, sūneli, prieik-prieik. Prieina, verkia, ir akys visos ašarotos. Telaimina tave Dievas, sese, prieik-prieik. Telaimina tave Dievas, prieik, atsiklaupk prie altoriaus. Jūs ateisite?

O Dievo Avinėli, aš einu!
Toks, koks…

236 Telaimina tave Dievas, berniuk. Tai nuostabu. O kas nors dar? Kaip su jaunimu, kuris gale? Jūs jau ilgai atidėliojate. Atėjo laikas. Atėjo valanda.

…netapsiu tyras siela.

237 Kas nors padėkite ten motinai su kūdikiu, padėkite kas nors, prašau. Ji nori prieiti prie altoriaus, jos vyras jau čia. Kas nors padėkite kūdikiui, tiksliau, palaikykite kūdikį, tegu motina prieina. Telaimina jus Dievas. Mamyte, prieikite. Teisingai. Jie pažiūrės jūsų mažylį. Prieikite, būsi tikra mama dėl Jėzaus Kristaus ir dėl savo vaikų.

238 Telaimina tave Dievas, sese, gerai. Telaimina tave Dievas, ledi. Štai kaip reikia − ateik ir išsilaisvinsi iš nervingumo. Pas tave visą laiką bėda su nervais ir įpročiais, ir taip toliau − kol stovėsi čia, tai pasitrauks.

239 Viešpaties Angelas stovi tiesiog čia, ant šitos pakilos. Jeigu jūs tikite, kad aš Jo pranašas, tai paklausykite ir padarykite tai, ką aš jums dabar sakau, ir įsitikinsite, kad tai tiesa.

Aš pats nepasidarysiu švarus siela.
Pas Tave, Kuris nuodėmę… (Telaimina tave Dievas, jaunuoli.)
…nuvalys mano,
O Dieve… (Telaimina tave Dievas, mamyte.) …aš einu!

240 Gal, kas nors iš likusių nori ateiti? Šventoji Dvasia sako man,
142 IŠTARTAS ŽODIS

kad yra dar kelėta žmonių. Būkite sąžiningi prieš Dievą, gerai? Ką jūs prarasite, jeigu prieisite čia, prie altoriaus, ir truputi pasimelsite? Kažkur jums teks pasimelsti. Jeigu nepasimelsite čia, tai imsite maldauti pragare. Tas turtuolis juk pakėlė savo akis. Tai štai, jeigu jūs tikite, jeigu jūs tikite Dievo Žodžiui ir tikite, kad aš kalbu Tiesą, jeigu Dievas patvirtino šito teisingumą − ir čia yra vyrai ir moterys, kurie turi būti prie altoriaus tiesiog dabar. Šventoji Dvasia kreipiasi, sako taip. Ateikite! Telaimina jus Dievas, sese, jūs tik viena iš jų. Prieikite. Telaimina jus Dievas. Prieikite, kur jūs bebūtumėte. Jauni ar pagyvenę, prieikite.

241 Atsistokime. Visi, sėdintys, atsistokite, ir mes dabar sugiedosime vieną kupletą. Prieikite, nestovėkite, nagi prieikime prie altoriaus. Jūs pasakysite, kad priklausote bažnyčiai? Šito neužtenka. “Jeigu žmogus negims iš aukšto, jis jokiu būdu neįeis į Karalystę”. Prieikite.

Toks… (Visi!) …koks…

242 Prašau, išeikite! Praeikite praėjimu čia! Prieikite čia pas mane, prie altoriaus. [Brolis Branhamas pasitraukia nuo kafedros−Red.] Prašau prieiti čia. Jėzus žino, ką jūs darėte. Tie, kurie tiesiog nori pasimelsti… Ateikite! Telaimina jus Dievas… Telaimina Dievas jūsų sielą. Telaimina jus Dievas. Ateikite dabar! Prašau, ateikite! Dar kartą:

Toks…

Tegu Dievas laimina, štai dar viena siela. Ateikite, ateikite…

…be žodžių,
Po išperkamuoju…
…su tikėjimu į pažadą…
…Dievo Avinėli, aš einu!
Toks, koks esu, prieš Tave
Aš pats netapsiu (Koks?) švarus siela.
Pas Tave, Kuris nuodėmę apvalysi mano,
O Dievo Avinėli…

243 Kas iš jūsų čia pasakys: “Broli Branhamai, pasimelsk už mane…Aš noriu, kad tu pasimelstum už mane”. Pakelkite dabar ranką, kol mes dar kartą sudainuosime. (Grokite toliau.) Pakelkite ranką, pasakykite: “Broli Branhamai, pasimelsk už mane”. Telaimina tave Dievas, sese. Telaimina tave Dievas, mano broli. Aš žinau, ką jie darė. Šventoji Dvasia juda šalia. Aš žinau, ką jūs darėte. Ir aš žinau, ką Šventoji Dvasia sako man. Matosi, kad Ji nuėjo ta pačia kryptimi, kaip aš ir pastebėjau. Pasakė: “Tu matai vietinius?” − kaip ir visada buvo. Jis atidengdavo, kas su jumis, (čia regėjimuose) ir visa tai, kas buvo su jumis.













IZRAELIS
TĖVYNĖJE





1 O šiandien mes norime gražinti jus į tėvynę. Tegu Dievas palaimina. Ir taip, šiandien ryte mes turėjome atsakymus į klausimus. Ech, kiek jų buvo! Aš pradėjau, panašu, apie devintą valandą, o paleidau puse trijų, pas mane taip pilna kišenė jų ir liko [Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi−Red.], kokių tiktai nėra. Bet, gal, mes prieisime prie jų sekančią savaitę. Čia guli dar tie, kurių aš netgi dar ir nemačiau, mes imsimės jų, kada tiktai galėsime. Tikiuosi, brolis Tomas dar iš mūsų neišvažiuos sekančioje savaitėje. [Susirinkimas sako: “Amen”.] Tad pas mus čia pakankamai pamokslininkų − jeigu kas nors iš mūsų užkims, mes tiesiog perduosime estafetę kitam. Tad mes…

2 Aš pirmą kart per septynis metus vedu tokios rūšies prabudimą. Sekančioje savaitėje sukaks lygiai septyni metai nuo to laiko, kai aš pravedžiau čia šventykloje paskutinį prabudimą. Vis vesdavau išgydymo tarnavimus. Turiu pripažinti, kad žmonių pas mus buvo daugiau ir taip toliau, pasiekdavo net šimtą tūkstančių, bet geresnio susirinkimo nebuvo. Man buvo labai gerai.

3 Vakar man net seilės varvėjo, kaip pas arklį, šlamšiantis dobilus, broli Raitai. [Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi−Red.] Buvo tiesiog nuostabu! Viešpats mus iš tikrųjų palaimino.

4 Šiandien Jis taip mus palaimino, kad pas mus net visi namai lūžo. Panašu į senobinį stovyklos susirinkimą, kada “lūždavo namai”, tiesa? Bet mes nuostabiai praleidome laiką. Viešpats iš tikrųjų mus laimino.
144 IŠTARTAS ŽODIS

Mes tikime, kad Jis palaimins ir šitą vakarą. Šiandien ryte buvo nagrinėjami labai gyvenimiškai svarbūs klausimai, kai kurie iš jų į giles biblijines temas.

5 Taigi, ateinantį penktadienį bus pamokslas apie nukryžiavimą − sekantį penktadienį vakare, Jeigu Viešpats leis. Mes vesime Jį prie kryžiaus, pamatysime, kaip Jis buvo nukryžiuotas, paguldysime Jį į kapą, ir iki šeštadienio vakaro Jis išbus ten. Bet pirmos savaitės dienos rytą, rytiniame velykiniame tarnavime mes pasistengsime Jį išlaisvinti, parodyti jums, kaip Jis įrodo, kas Jis iš tikrųjų yra.

6 Būtų gerai, jeigu iš karto po šito Viešpats leistu mums pravesti platų išgydymo tarnavimą, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Tai būtų gerai, a?! Chm! Gal išnuomoti vidurinės mokyklos sporto salę arba dar kažką ir tiesiog dar kelėta tūkstančių žmonių sutalpinti, ir pravesti platų išgydymo tarnavimą, paskelbti apie tai laikraščiuose ir per radiją, ir taip toliau. Paprastai būna po kelėta tūkstančių žmonių, kada pravedame išgydymo tarnavimus. Toks mano pašaukimas − melstis už ligonius. Šitose eilėse aš turėjau tokius nuostabius pergyvenimus!

7 Ir aš tikiu, kad Viešpats dabar ruošiasi… Jis sugražino mane iš darbinės veiklos ir leido man čia apsigyventi, nes aš tikiu, kad tai Jo septynmetė gairė − Jis ruošiasi pakelti kartelę aukščiau, pasistūmėti kiek toliau. “Kai priešas ateis kaip potvynis, − Jis pasakė, − Aš pakelsiu vėliavą prieš jį”.

Šiandien aš noriu perskaityti kaip pagrindinį tekstą, tiksliau, Rašto vietas…

8 O iškart po − mes turėsime krikšto tarnavimą. Šiandien aš nekalbėsiu labai ilgai. Aš kiekvieną vakarą taip sakiau, o paskui kaip bausmę jūs čia prasėdėdavote maždaug dvi su puse valandos. Bet šiandien aš…taip nepavyks, nes man reikia krikštyti kelėta žmonių.

9 Ir vėlikų rytą, iškart po rytmetinio tarnavimo, taip pat bus vandens krikštas čia bažnyčioje − krikštas vėlykų rytą.

10 Šiandien pamokslaus krikštą. Mes “krikštijome” [angl.“baptistai”−Red.], nes krikštijame. Tiesiog reikia daryti tai pagal Raštą, štai ir viskas. Ne tai, ką “baptistai”, o pagal Raštą, mes tikime krikštu panardinant. Taigi, o jeigu jūs netikite, kad būtent yra taip, tai nieko baisaus. Bet mes tuo tikime, vandens krikštu panardinant.

11 Tai štai, štai tas Raštas, kurį aš… Jis ateidavo pas mane daug metų, paskutinius keturis metus. Labai dažnai be klaidos aš galėjau paimti Bibliją, ir Ji atsiversdavo ties tuo skyriumi.
IZRAELIS TĖVYNĖJE 145

Ir ji (aš pats apie tai sužinojau tik dabar) idealiai tikdavo šitų pamokslų pabaigai šiandieniniam vakarui.

12 Sekančioje savaitėje mes, galbūt, vėl nagrinėsime Pradžios Knygą arba dar ką nors. Mes dar nežinome, ką nagrinėsime sekančioje savaitėje − kaip Viešpats ves. Bet šitą vakarą…

13 Kada aš čia neseniai sirgau…ne tai, kad sirgau, aš tiesiog netekau jėgų, aš ištisomis valandomis vesdavau… Aš išbuvau maldos eilėse aštuonias dienas ir naktis neišeinant, nepasitraukiant nuo pakilos: valgydavau ir miegodavau, kiek tekdavo, ant pakilos. Ir aš pasakiau: “Aš melsiuosi už visus iš eilės, jeigu man pavyks”. O kada aš išvažiavau, mieste liko dar dvidešimt aštuoni tūkstančiai žmonių, už kuriuos dar reikėjo pasimelsti − dvidešimt aštuonis tūkstančius. Na, bent, taip rašo laikraštyje. Jie visi ten buvo, kada parašė laikraštyje, kad jie buvo ten − [laikraštis] “Džonsboro San”. Taigi, tada šis Raštas…

14 [Vienas brolis sako: “Jūs kalbėjote apie susirinkimus Arkanzase, broli Billai. Ten, kur aš bebūčiau, žmonės vis pasakojo apie Branhamo susirinkimus Džonsbore”−Red.]

Mes nuostabiai praleidome laiką. Ten akli, kurti, nebyliai, luošiai ir daug kitų buvo išgydyta. Iš ten pradeda plisti po visą pasaulį.

[Brolis sako: “Aš susitikdavau su jais. Jie ir toliau sveiki, broli Branhamai, po tų susirinkimų”.]

Tai nuostabu. Jūs girdėjote, taip? O-o, taip. Dievas neužlopo, Jis išgydo. Teisingai. Jis suteikia sveikatą. Štai, aš norėčiau dar kartą nuvykti ten ir pravesti dar vieną. Tai būtų tiesiog…

[Brolis sako: “Amen. Jie džiaugtųsi, jeigu jūs nuvažiuotumėte, jie iš visur suvažiuoja iš tu slėnių ir kalvų”.]

15 Mes neseniai atšaukėme susirinkimą Memfise, ten Kristaus bažnyčia, tiksliau, ne bažnyčia, o “Jaunimas už Kristų” ruošėsi apmokėti didžiulę memorialinę salę Memfise. O Šventoji Dvasia pasakė: “Važiuok namo”, − tad štai aš ir namuose. Aš nežinau.

16 Kartą Pilypas Jo paliepimu pravedė didelį prabudimą, liepė jam vykti į dykumą ir pamokslauti vienam žmogui. Ir jis ten nuėjo. Taip. Paliko prabudimą pačiame įkarštyje. Taip. Tiksliai. Mes tiesiog turime daryti tai, ką Dievas liepia.

Ir taip, tai Jozuės knyga, 1-mas skyrius.

17 Tame regėjime apie kelionę į Indiją… Taigi, jūs visi žinote, kaip ten buvo,
146 IŠTARTAS ŽODIS

kada aš grįžau iš Afrikos. Kartą ryte aš sėdėjau ant lovos. Tai regėjimas…

18 Kas iš jūsų kada nors buvo mano išgydymo kompanijose? Pakelkite rankas. Žinoma. Jūs matote, kaip rodo regėjimai? Jūs prisimenate tą kartą? Net lauke čia visur buvo prikimšta, o lietus lijo ir nenustojo. Viena mergaitė privažiavo invalido vežimėlyje, apatinė kūno dalis pradėjo atrofuotis, paralyžuota, daug metų taip sėdėjo. Šventoji Dvasia pasakė jai viską, ką ji padarė, ir ko ji taip ir nepadarė.

Ji pasakė: “Jeigu Dievas išgydys mane, aš tai padarysiu”.

19 Aš pasakiau: “Kelkis, Viešpaties Jėzaus Vardu”. Ir ji pradėjo vaikščioti, išėjo iš pastato pati tiksliai, kaip visi. Matote? Matote?

20 Štai taip sužinoma, kur kliūtis. Kad surasti išgydymo kelią, reikia pirma rasti priežastį − taip visada.

21 Štai, nesinorėtų pradėti apie išgydymą, nes kada aš… Jeigu jūs sugrotumėte “Tikėk, tik tikėk”, tai mes vėl išrikiuotume eilę maldos eilę. [Brolis Branhamas ir susirinkimas juokiasi−Red.] Bet dabar norėtųsi čia truputi pabendrauti.

22 Leiskite papasakoti jums iki galo šitą regėjimą. Aš pamačiau, kaip jis atsivėrė prieš mane, ir prie manęs priėjo Žmogus, pas Jį buvo kažkokie popieriaus lapai. Ir Jis paėmė šituos popieriaus lapus, Jis pasakė: “Kadangi tu galvojai apie tai, kas tavęs laukia ateityje”, − ir Jis štai taip pametėjo juos, kad jie pakilo iki pačio dangaus. Pas mane tai užrašyta Biblijoje. Lygiai kaip tada, kada dėjau kampinį akmenį − apie tai, kas vyks paskutinėmis dienomis, ir visi žino, kas ten buvo, tai buvo tiksliai pagal Žodį. Būtent taip bus ir su šituo. Jis pasakė: “Tavo ateitis aiški”. Ir Jis pasakė: “Tu galvojai apie tą ligą, kuri kelia nerimą − visa tai pasitrauks. Daugiau šito pas tave nebebus”. Po to Jis pasakė: “Ir dar, − pasakė, − tu uždavei klausimą apie tai, kaip tau pravesti susirinkimus”.

23 Man visada visi sakydavo, kad kol Oralas Robertsonas pasimels už penkis šimtus, aš pasimelsiu už du. Bet aš gi ne Oralas Robertsonas. Dievas davė man tam tikrą tarnavimą, Jis davė tarnavimą Oralui. Kaip Oralas daro? – Žmonės tiesiog ateina, o jis deda ant jų rankas tokiu būdu. Jam Dievas liepė taip daryti. O man reikia pastovėti ir viską iki galo sužinoti.

24 Reikia būdėti, draugai. Tai pavojingas dalykas. Pagalvokite, o kas, jeigu Dievas uždėjo prakeikimą ant žmogaus su konkrečiu tikslu, kad jis kažką padarytų, ir čia staiga pasirodo pranašas, nuima nuo jo šį prakeiksmą, o tas taip ir nepadarė to, ką reikėjo? Tuomet turėsi nemalonumų pas Dievą.

25 Pažiūrėkite – Mozė, mūsų personažas, apie kurį mes šiandien kalbame.
IZRAELIS TĖVYNĖJE 147

Dievas pasakė jam: “Eik ir pasakyk uolai”, – o jis nuėjo ir sudavė į uolą. Bet Dievas atsiskaitė su Moze.

26 Pažiūrėkite – Elijas, šitas jaunas pranašas, jaunystėje nupliko. Vaikučiai pasijuokė iš jo, pasakė: “Plikiau, o kodėl gi tu neišskridai?” Ir šitas įpykęs pranašas paėmė ir prakeikė šituos vaikučius Viešpaties Vadu, ir dvi lokės pražudė keturiasdešimt du mažus nekaltus vaikus. Taigi, negalima pasakyti, kad toks Šventosios Dvasios charakteris. Bet šitas pranašas supyko. Žinoma, reikia būti atsargiais.

27 Pažiūrėkite – Jonas, kartą jis pasakė: “Ar nenuleisti mums ugnį iš dangaus ir sudeginti juos?”

28 Jėzus pasakė: “Jūs nežinote, kokios jūs dvasios”. Matote? Reikia būti atsargiais, judėti apdariai ir neskubant, žiūrėti į tai, ką lieps daryti Šventoji Dvasia.

29 Neseniai pas mus į namus atėjo viena jauna ponia, už ją tiek meldėmės, kad ją tepė tikriausiai penkiasdešimt kartų. Ko tiktai neįvyko. Aš irgi ten už ją meldžiausi. Bet sėdėjau kartą ryte kambaryje, ir Viešpaties Angelas prisiartino, Jis pradėjo kreiptis į ją ir pasakoti jai, ką ji būtent padarė, ir tai, ką ji slėpė savo sieloje, slėpė aštuonis ilgus metus, niekam nepasakojo. Psichologas negalėjo iš jos šito ištraukti. Ir ji vos neapalpo, nukrito ant žemės ir pravirko. Ir aš pasakiau: “Tu eik ir viską sutvarkyk, ir Dievas išgydys tave”. Štai taip. Ji nuėjo ir susitiko su savo vyru, ir viską sutvarkė, ir sugrįžo. Šią dieną ji sveika. Kas iš jūsų šitame pastate žino, apie ką aš kalbu? Daugelis iš jūsų, žinoma. Man atrodo (jeigu aš neklystu), ši moteris, tikriausiai, sėdi dabar čia. Buvo labai nemalonu, bet užtat Dievas padarė darbą.

30 Štai, suprantate, melskis kiek nori, trypk kiek nori, varyk piktas dvasias kiek nori, o ji paslėpė savo nuodėmę širdies gilumoje, apie kurią ji nenorėjo niekam pasakoti, kad ji padarė tai, bet Šventoji Dvasia atidengė jos širdies paslaptį. Ji nuėjo ir ištaisė tai, tuomet ir apsivalė. Dievas nelaimins nuodėmę. Reikia pirma ją pašalinti. Teisingai.

31 Tai štai, ir kada aš ten nuvykau, brolis Robertsonas, Jis pasakė man, pasakė: “Kaip jauti vedimą, taip ir veik”.

32 Toliau, Jis išsiuntė mane į Durbaną, Pietinę Afriką, kur mes turėjome šimtą tūkstančių žmonių susirinkime, paskutiniame susirinkime. Per vieną dieną buvo trisdešimt tūkstančių įtikėjusių, kada jie pamatė, ką Viešpats darė, kaip Jis darė didelius stebuklus. Ir ten tada… Aš vėl sėdėjau ten, Jis parodė man dar vieną minią žmonių, lygiai tokią pat; buvo parodyta, kaip ši minia išsiskirsto.
148 IŠTARTAS ŽODIS

33 Po to Jis pasuko mane į šitą pusę, ir Angelas nusileido su šviesa, uždegė jį. Aš pamačiau tiesiog jūrą žmonių, ir tai buvo indai, apsirengę indiškais drabužiais. Jis pasakė man, pasakė… Ir aš pastebėjau, kad tas Angelas priėjo labai arti. Ir aš paklausiau: “Kas tie žmonės?”

34 Ir Jis, tas kitas Angelas, Kuris stovėjo šalia manęs, Tas pats, Kurį jūs matote ten, foto nuotraukoje, Jis… Jis prisiartino prie manęs, Jis pasakė: “Jų tame susirinkime trisdešimt tūkstančių”.

35 Taigi, pasižymėkite tai savo Biblijoje ir pažiūrėkite, kokios bus žinios. Kai aš sugrįšiu iš Indijos, tame susirinkime susirinks vienu metu trisdešimt tūkstančių žmonių. Aš tikiuosi, kad per vieną kartą įtikės šimtas tūkstančių žmonių. Suprantate? Tiktai tai sulaikys dabar komunizmo bangą, juk keturiasdešimt procentų Indijos jau tapo komunistais.

36 Paklausykite, jeigu bažnyčia… (aš kalbu tai su pagarba) …jeigu bažnyčia gali išmokyti tiktai skaityti, rašyti ir skaičiuoti, ir psichologine Evangelijos puse, tai indams galas. Indams, kaip ir afrikiečių čiabuviams, reikia pamatyti Dievo jėgą akivaizdžiai. Jau penkiasdešimt metų siunčia misionierius ten, į Afriką. Ir kada prieina tie, kurie neva krikščionys, jie neša mažą molinį stabuką po pažastimi. Juk misionierius pasakė jiems… O kaip su išgydymu, jie gavo išgydymą per stabą, ne nuo stabo, bet nuo Dievo, Dievas tiesiog uždengė akis jų neišmanymui. Bet kai palietė išgydymą, misionierius pasakė: “Oi, šie dalykai, jų laikai praėjo. Šito jau nebūna”. Ką gi, jam teko nešioti savo stabą dėl išgydymo.

37 Aš pasakiau jam, kad tas pats Dievas, apie Kurį kalbėjo tas misionierius, yra šaltiniu viso išgydymo, ir įrodė tai jiems ant pakilos, tuomet jie priėmė Kristų ir grįžo į džiungles ir taip toliau. Vienas iš tų vaikinų, kurie išvyko, dabar štai krikštija vidutiniškai po tūkstantį žmonių į savaitę – pats čiabuvis. Tai misionierius. Dievas atlieka labai greitą darbą.

38 Kas klauso [radijo programą–Red.] daktaro Iaetto “Ant išgydymo sparnų” ir kitų, ir mano artimo draugo Reimondo Hakstero? Na taip, žinoma, jis juk tiesiog čia pas mus bažnyčioje pamokslavo – Reimondas Haksteris. Jis išvyko į Rytinę Afriką, net ten, ir pravedė prabudimą, ir ten pas jį buvo tūkstantis įtikėjusiųjų. Matote, ką daro Dievas? O-o… Oi, paklausykite, yra…

39 Aš jūsų paklausiu…pasakysiu štai ką. Pateiksiu jums pavyzdį. [Brolis Branhamas vaizduoja–Red.] Žiūrėkite, štai viena sfera, štai kita sfera, o štai dar viena. Ir taip, čia apačioje nominali bažnyčia, o štai čia viršuje, čia pats iškylimas, tai kur mes ir turime būti – tiesiog Dangaus prieangyje, iš kur žemyn liejasi Dievo jėgos. Štai. Iš ten laša ant šito, paskui laša štai čia, po to toliau ant šitos. Štai tai nominali bažnyčia, ji tiesiog eina sau, kaip nieko nebuvę,
IZRAELIS TĖVYNĖJE 149

tiesiog šalti išpažinimai ir…ir kelėta apeigų – tai nominali bažnyčia, jiems tenka tiktai mažyčiai lašeliai; sekanti (aukščiau) pilnos Evangelijos bažnyčia gauna kai kokiuos palaiminimus, bet juos nuneša į “-izmas”. O mums reikia pakilti į šitą sekančią sferą, ir tiktai tuomet pas mus bus Paėmimas. Tiksliai. Teisingai. Reikia pasikelti iki čia, ir tiktai tada Jis įvyks. Ir taip yra.

40 Štai, o jūs pasižymėkite tai pas save Biblijoje. Jis niekada man nesakydavo nieko [neteisingai–Red.], nė karto dar nuo to laiko, kai aš buvau vaikučiu. Ir tas Ugninis Stulpas… Netgi mano motina sėdi dabar ten (jai buvo penkiolika metų, kai aš gimiau), ji atidarė langelį, ir Viešpaties Angelas įėjo ir buvo ten. Ir nuo to laiko, kiek aš prisimenu, Jis nė karto nepasakė man kažką neteisingai. Ir štai aš šitame mieste, kur gimiau ir užaugau. Jūs, mūsų svečiai, galite pavaikščioti po miestą, paklausinėti, ką norite, ar buvo pasakyta Viešpaties Vardu kas nors tokio, kas neišsipildė tiksliai taip, kaip buvo pasakyta. Tad aš žinau, kad tai tiesa. Suprantate? Tai Dievas.

41 Taigi, ir šito pabaigoje…šito regėjimo pabaigoje aš pamačiau, kaip prie manęs artinasi mano Biblija, ir Ji atsivertė prie Jozuės Knygos 1-mo skyriaus. Ir tai nepasitraukia nuo mano minčių. O-o, tiesiog visą laiką galvoju apie tai.

42 Ir šiandien aš noriu perskaityti iš ten, nes ten Izraelio vaikai persikelia su Jozue, didžiu vadu. Paskui per perversime Skaičių Knygą ir tesime mūsų pamoką, ir pabaigsime jį. Po dvidešimties, trisdešimties minučių, arba maždaug tiek, mes pravesime krikšto tarnavimą, tad mes galime…tiksliau, jūs galite jam pasiruošti.

43 Dabar atidžiai klausykite, skaitysime, Jozuės Knygos 1-mą skyrių:

Viešpaties tarnui Mozei mirus…

Čia mes sustojome vakar, taip? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Mozė stovėjo… Kur mes palikome Mozę? – Stovintį ant kalno, mojuojantį ranka atsisveikinimui savo tautai. Ir jis pasiruošė mirčiai, gulėdamas ten. Jis pažvelgė, o šalia jo stovi ta Uola. Jis tiesiog žengė ant tos Uolos, ir Angelai atėjo ir nunešė jį. Gerai.

Viešpaties tarnui Mozei mirus, Viešpats tarė Nūno sūnui Jozuei,
Mozės tarnui:

“Mano tarnas Mozė mirė. Pakilk ir eik per Jordaną su visa tauta
į žemę, kurią duodu izraelitams.

Kiekvieną vietą, ant kurios jūsų koja atsistos, jums duodu, kaip
pažadėjau Mozei.
150 IŠTARTAS ŽODIS

Nuo dykumos ir Libano kalnų iki Eufrato upės, visa hetitų šalis,
ir iki Didžiosios jūros vakaruose bus jūsų ribos.

Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip
buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir
neapleisiu tavęs.

Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti
pažadėjau jų tėvams.

Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą,
kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę,
nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi.

Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk
apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta;
tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis.

Atsimink, ką įsakiau, – būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir
nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi”.

44 Taip, dabar mes pervesime atgal į Skaičių Knygą ir pratesime nuo to, kur užbaigėme vakar.

45 Taigi, aš prašau jus nors porai minučių būti maksimaliai atidžiais, kadangi salė pripildyta ir dauguma stovi, ir taip toliau – labai gaila, bet mes negalime nieko padaryti. Bažnyčios pastatas koks yra, toks yra. Ir taip, mes kalbėjome apie Mozę…

46 Izraelio vaikai išėjo iš Egipto. Jie pateko į dykumą, pradėjo murmėti. Dievas siuntė jiems nuodingas gyvates, ir juos kandžiojo, jie mirdavo tūkstančiais. Ir tuomet Jis davė išgelbėjimą – varinę gyvatę. O-o, koks grožis! Šita varinė gyvatė simbolizuoja teismą, dievišką teismą ir jau nuteistą nuodėmę. Pradžios Knyga 3:14, Dievas jau tada nuteisė gyvatę. Ir toliau Išėjimo Knygoje 17 mes matome, kad varis simbolizuoja dievišką teismą, varinį aukurą. O taip pat Elijo laikais, mes pamatėme, kad dangus buvo kaip varis. Varis – tai visada dieviškojo teismo simbolis.

47 Mūsų laiku šalys darosi “bukapročiais”: tai simbolis – teismas jau ne už kalnų. Aš manau, kad mes gyvename prie pasaulio istorijos pabaigos. Aš manau, kad dieviškasis užgriuvo ant tautų, ir Dievas visa tai prileido, nes mes praignoravome Kristų. Štai, todėl komunizmas ir apėmė šalis. Mes paėmėme ir išžudėme tūkstančius šernų, ir sudeginome juos prerijų platybėse.
IZRAELIS TĖVYNĖJE 151

Mes negalėjome eiti tiesiu, siauru keliu. Mes atvežėme viskį ir vyną. Mes deginome kviečius, užardavome juos. Atsisakėme medvilnės, ir šimtai mažų vaikučių mirė dėl šalčio, faktiškai, per tuos metus. Ką, štai mes ir gavome pagal nuopelnus – komunizmas įsiveržė ir tiesiog išmušė iš kojų.

48 Nenuostabu, kad krikščionybė netgi vėliavos iškelti negali – tai todėl…ne todėl, kad Kristus negali, o todėl, kad žmonės šito nenori. Žinia pasiruošusi, Dievo jėgos užtektinai. Vyrai ir moterys bijo prasimušti į tas sferas prieš Dievą ir nedrįsta pasitikėti Juo, priimti Jo Žodį.

49 Mozė, tuomet jis pavedė Dievą. Mozė – tai idealus bažnytinės organizacijos pirmavaizdis. Jūs jau, broliai, už tai man atleiskite, bet aš noriu, kad jūs atidžiai paklausytumėte. Visa tai buvo šešėliu ir pirmavaizdžiu.

50 Ir šiandien girdime, kaip žmonės kalba: “Na, aš juk priklausau štai šitiems, aš priklausau metodistam”. Ir ne tiktai šitiems, bet ir sekmininkams, šventumo šalininkams: “Aš priklausau Asamblėjoms, jie patys didžiausi! Aš priklausau Dievo bažnyčiai”. [Brolis Branhamas spragsi pirštais–Red.] Dievo netgi štai tiek nejaudina nei viena, nei kita, ir iš viso jokia. Taip-taip. Dievas suinteresuotas atskirais žmonėmis, bet kuriuo žmogumi, kuris išdrįs Juo pasitikėti.

51 Mozė buvo bažnytinės organizacijos pirmavaizdžiu, tai yra jis buvo įstatymu. Ir Mozė pašlovino save prieš žmones vietoj to, kad pašlovintų Dievą. Ir Dievas nuo jo nusisuko.

52 O šiandien bažnyčia pradėjo šlovinti save vietoj to, kad šlovintų Dievą. Jie stengiasi įsigyti daugiau narių, geresnes bažnyčias, geresnius vargonus ir suoliukus, ir didesnę bažnyčią. Dievas už tai netgi štai tiek neduos. [Brolis Branhamas spragsi pirštais–Red.] Jums dera šlovinti Dievą. Tegul geriau pas mane bus kokia nors ten nepastebima bažnytėlė, išvalyta, kur nors kaime, kur žmonės iš tikro galėtų išsilaisvinti ir džiūgauti, ir šlovintų Dievą, ir džiaugtis, negu visos didžiulės katedros bažnyčios pasaulyje. Amen! [Susirinkimas džiaugiasi.] Taip. Dievas su bažnyčios periodais užbaigė.

53 Dabar pastebėkite, Jis nuteisė Mozę, nes Mozė pašlovino save.

54 O jūs tiktai pažiūrėkite šiandien. Šios didžiulės bažnyčios, jos visos tempia tave į savo bažnyčią ir į savo organizaciją. Ir kiekvienas pamokslininkas neriasi iš kailio, kad tiktai uždirbti sau “medalį”, jis visko griebsis, pasakys: “Na ir kas, o štai aš, gal, būsiu srities presbiteriu. Aš, galbūt, būsiu šituo arba tuo”. Mano broli, aš noriu būti krikščioniu – Kristus.

55 Ech, kada aš pradedu visa tai pastebėti, matau, ką žmonės išdarinėja,
152 IŠTARTAS ŽODIS

pradedu prisiminti, kaip aš išvykau į nedideles atostogas po sugrįžimo iš Afrikos. Aš pabuvojau šiaurės miškuose, tolimose vietovėse prie Aliaskos ribų, pusę tūkstančio kilometrų nuo grįstų kelių. Šešias dienas jojau ant arklio – toliau nuo visko. Ir štai kelyje atgal prajoju aš vienąsyk ten ant savo arklio, ir jis staiga išsigando. Staiga pakilo meška-grizlis, ir jis išsigando. Ir aš jojau toliau žemyn…tiksliau, jis pasileido šuoliais, ir mes ten nusileidome. Ir ten buvo ugnimi sudegintas miškas, ir ten buvo labai daug aukštų senų medžių. Jie balavo ten mėnulio šviesoje, ech, išvaizda atrodė tokiais didingais ir tvirtais. Gyvybės juose visai neliko. Ir aš įsiklausiau, kaip vėjai stūgavo, ir vėjas pūtė ten su tokiu vaitojimu, žinote, ir šie seni medžiai galėjo tiktai girgždėti ir pokšėti, girgždėti ir pokšėti.

56 Pas Joelį parašyta: “Ką paliko vikšrai, nuėdė skėriai; kas paliko nuo skėrių, suėdė vabalai”. Šios bažnyčios, ach, žinoma, tarsi šie medžiai, kažkada buvo gyvi milžinai – metodistai, baptistai, presbiterionai, sekmininkai. Bet žinote, ką? Šio pasaulio gaisrai ir liepsnos nudegino nuo jų visą žievę, jie stovi kaip krūva antkapių, jų ten pristatė – visiškai be gyvybės. Amen! Teisingai. Ir kada pučiantis smarkus Vėjas nusileidžia iš Dangaus, jie labai dažnai girgžda ir pokši, ir vaitoja, ir prieštarauja Jam. Aleliuja! Mums reikia, kad kas nors Jį priimtų.

67 Ir ten aš pastebėjau, tuos jaunų medžių daigus, jie buvo lankstūs, jie tiesiog linko pavėjui, lankstėsi į visas puses štai taip, džiaugėsi. Aš pasakiau: “Man tai primena gerą, senamadį, Dievo siustą Šventosios Dvasios prabudimą”. Aleliuja!

58 Kada bažnyčioje pasirodo ženklai ir stebuklai, didžiulės senos bažnyčios vaitoja: “Aš visu tuo netikiu. Tai fanatizmas. Stebuklų dienos praėjo”. O Vėjas su švilpimu nusileidžia žemyn, vieni nuo Jo sudejavo, o kiti – pradėjo šokti. Aleliuja!

59 Ir jeigu smarkiai sujudinti šį medį, su kiekvienu sujudinimu šaknys išjudina žemę, ir todėl jie gali augti giliau ir stipriau įsišaknyti. Aleliuja! [Susirinkimas garsiai džiaugiasi–Red.] Štai ko mums šiandien reikia – tai geras senamadis nuo Šventosios Dvasios supurtimas, kad įsišaknytume giliau (šlovė Dievui), senamadiškai įsišaknyti Dieve. Ir kiekvieną kartą, kada Šventoji Dvasia tave purto ir judina, Ji išjudina žemę aplink šaknis, kad Ji galėtų skverbtis giliau, tvirčiau įsišaknyti: “Būkite įsišakniję ir įsitvirtinę Kristuje Jėzuje”. Šie pergyvenimai – pergyveni išgydymą, pergyveni krikštą Šventąja Dvasia, pergyveni Dvasios dovanas (aleliuja) – tiktai įinkarina tave Kristuje, kuo stipriau Jis pučia.

60 Tegu bažnyčia girgžda ir dejuoja, jeigu nori. Tegu tvirtina: “Stebuklų dienos praėjo”, – jeigu nori. Jie taip ir taip mirę. Ach, jie sako: “Mes – bažnyčia”. Tie medžiai irgi.
IZRAELIS TĖVYNĖJE 153

61 Bet jūs tiktai pažvelkite į juos: be žievės, visi nudegę, visa žievė jau nudeginta. Juose negalėjo pakilti gyvybė – štai kur priežastis. Jeigu ant tų medžių būtų žievė, ir juose galėtų pakilti gyvybė, jie vėl sužaliuotų. Bet žievės tai…jie nuėjo ten, atliko savo apeigas ir taip toliau, tad net žievė ant jų neauga – vien tik girgždesys ir cypavimas kai pučia vėjai.

62 Bet Dievas vis tiek pasiuntė Vėją. Ir štai ši mažutėlė dygstanti bažnyčia, maža saujelė, jie Juo taip džiaugėsi, o visi likusieji šėlo nuo šito. Tai bent! Mums reikalinga Dievo jėga bažnyčioje!

63 Ir taip, kada jie paliko Mozę bemirštantį, jie pajudėjo pažadėtos žemės link. Teks pasiskubinti, nes mums liko mažai laiko.

64 Vadinasi, jie iškeliavo į pažadėtą žemę. Kas gi galėjo užkirsti jiems kelią? Bet štai kartą vienas senas karalius sunerimo dėl to, kad ši žydų minia ėjo per tuos kraštus. Be to, jie žinojo, kad Dievas buvo su jais. Tad jis nuėjo ir vargais negalais surado pranašą, kad tas nueitų ir prakeiktų juos. Jį vadino Balaku, ir štai šitas Balaamas gavo… Pas Balaką buvo pranašas vardu Balaamas. Ir Balaamas pakinkė seną asilą, po to kai jis… Dievas juk liepė jam nevykti. O jis, suprantate, iškeliavo, joja ant savo asilo su dviem tarnais. Jis vyko prakeikti Izraelio: “O kaipgi? Dabar aš susitvarkysiu su šita šventuolių minia, kaip tu ir paprašei. Aš jiems surengsiu”. Ir štai jis sėdo ant asilo ir iškeliavo, tiesiai ten. Kaip staiga…

65 Asilas turėjo didelį dvasinį budrumą, negu pamokslininkas. Cha-cha! Na, juk taip ir yra. Asilas pamatė, kad Šventoji Dvasia stovėjo ant kelio su apnuogintu kardu. Jis taip pasileido lauku, kad prispaudė koją šitam senam pamokslininkui. Broli, yra tai, ko reikia šiandien – mums reikia daugiau ant asilo joti. Argi jūs taip nemanote? [Susirinkimas sako: “Amen!”–Red.] Teisingai. Taip, ir kaip jis pasileido! Jis pradėjo bėgti lauku, jis pamatė, kaip Viešpaties Angelas užkirto kelią.

66 Ir štai sekantį kartą Jis… Šventoji…Šventoji Dvasia nuėjo prie siauro skersgatvio ir atsistojo ten vėl. O šitas iškart pentinais spausti seną asilą, kad jis eitų toliau, ir asilas tiesiog atsigulė vietoje. Tas pradėjo jį spardyti ir daužyti jį lazda, o asilas pasisuko ir prakalbo žmogišku balsu, pasakė: “Argi aš blogai tau tarnavau visame tame?” O pranašas vis tiek buvo taip įpykęs, kad netgi nepastebėjo, kad asilas prakalbo. Še tau!

67 Jeigu Dievas gali panaudoti liežuvį nebylio asilo ir prakalbėti, chm, tai Jis jau tiksliai gali panaudoti vyrą ir moterį, kurie pasitiki Dievu. Aleliuja!

68 Ir čia staiga atsivėrė pamokslininko akys, ir jis pažvelgė ten, ir jis pamatė,
154 IŠTARTAS ŽODIS

kame reikalas. Ten gi stovėjo ant kelio Šventoji Dvasia, tiksliau, Viešpaties Angelas.

69 Jis vis tiek keliavo, ir jis nusprendė, kad jis būtinai prakeiks šitą tautą. Ir štai, kada jis ten atvyksta… Mes matome gerą iliustraciją apie tai Judo laiške, jeigu paimti ir atversti šią vietą. Paklausykite. Kada jis ten atvyko, jis pasakė… Taigi, pažiūrėkite Balaamą. Ir Balakas nori parodyti Balaamui Izraelį, todėl jis ima ir stato savo aukurą. Jis buvo pranašu (tai yra, Balaamas). Todėl jis parodė jam Izraelio dalį, tiktai pačią blogiausią pusę.

70 Lygiai taip pat ir velnias šiandien elgiasi, parodo jums pačią blogiausią pusę. Štai ką velnias parodo kai kuriems šių dienų teologijos pamokslininkams, tiesiog apkalba: “Ei, žvilgtelk čia, žinai tą dėdę Vanę, kuris čia gyveno? Jis juk pabėgo su tokio tai vyro žmona. Šitoje šventuolių minioje nėra nieko gero”. Jis juk nepagalvojo apie tai, kad kai kurie jo organizacijoje užsiima tuo pačiu. Teisingai. Bet tai jie pridengia.

71 Bet paklausykite, jis parodė jam tiktai tam tikrą Izraelio dalį, po to nuvedė jį ir parodė dar kai ką štai čia. Bet kada jis priėjo prie… O Balaamas, jis pagalvojo: “Na žinoma, jeigu jau Izraelis suklydo…” Taip, jie suklydo. Prieš Dievą jie atrodė praktiškai kaip pažeidėjai visais punktais. Bet ko… Ir Balaamas nusprendė, kad šventas Dievas būtinai prakeiks tautą, kuri pridarė tiek blogo. Jis pagalvojo: “Dievas būtinai tai padarys”. Todėl, kada jis ten atvyko, jis buvo taip patrauktas pinigų, kad negalėjo pamatyti, kodėl Dievas neprakeikė jų. Ir kiekvieną kartą, kada jis bandė juos prakeikti, jis juos laimino. Jis išsakydavo savo pranašystę, ėjo, pasiimdavo savo apsiaustą ir pradėdavo kalbėti savo prilyginimą, o vietoj prakeikimo, jiems tai atšokdavo palaiminimu: “Kokios gražios tavo buveinės, Izraeli!” – kokios jos buvo didingos. Vietoj prakeikimo tai buvo palaiminimu.

72 Ko Balaamas nepamatė – tai to, ko nemato šių dienų pamokslininkai ir šių dienų žmonės Šventosios Dvasios Bažnyčioje šiandien. Jie sako: “Aš žinau, kad daugelis iš jų vadinasi taip, anaip ir dar kažkaip, ir ko tiktai jie nepadarė”. Aš sutinku su šituo, broli. Jie sako: “Jie susierzina nuo šito, ir pridarė to, ir padarė tą”. Tai tiesa, aš sutinku su šituo, jie apsiriko.

73 Bet ko Balaamas nepamatė, tai tos varinės gyvatės ir tos suduotos uolos, kuri ėjo prieki Izraelio ir siuntė išpirkimą. Tai buvo Dievo pašaukimas, Dievo išrinkimas. Tai buvo Dievo tauta. Aleliuja! Dievas jau seniai pašaukė juos ir atskyrė juos, ir pastatė prieš juos gyvatę (kaltės išpirkimui) ir suduotą uolą, ir Balaamas šito nepamatė. Šiuo laiku šių dienų pamokslininkas nemato Šventosios Dvasios jėgą, suduoto Jėzaus Kristaus, kad mes Jo Kūne, viena Dvasia mes visi krikštyti į vieną Kūną ir tapome šito Kūno nariais. Būtent šito šių dienų žmogus ten ir nepamatė. Prieš šitą Šventosios Dvasios Bažnyčią,
IZRAELIS TĖVYNĖJE 155

judančią pirmyn… Kaip tik šito jie ir nepamatys – tą suduotą Uolą, tą varinę Gyvatę, einančius prieš Bažnyčią, išperkančius kaltę. Balaamas šito nepamatė.

74 Po to, kada Jozuė priėjo pabaigą, Jozuė užėmė Mozės vietą. Jozuė buvo stovykloje nuo pačios pradžios. Jie su Kalebu – tai buvo tie vieninteliai du, kurie išvyko dar tada pradžioje ir perėjo kitą pusę. Visa karta išmirė dėl netikėjimo. Dievas davė pradžią naujai kartai, Jis davė Jozuei tapti vadu, jam ir Kalebui.

75 Dabar atkreipkite dėmesį, kaip bažnyčia nepajėgė… Tai buvo bažnyčioje visą laiką, bet nebuvo atpažinta: Dvasios dovanos, Dvasios pasireiškimas – būtent tai dabar kelia bažnyčią ir veda į priekį.

76 Žiūrėkite, tais senais laikais jie…jie statė palapines. Juo vedė Ugnies Stulpas. Ir kaip tiktai Ugnies Stulpas pradėdavo judėti, jie judėjo su Juo. Jis buvo virš palapinių. Ir nesvarbu, buvo tada dešimta valanda vakaro, dienos antra valanda – tūkstančiai trimitų skambėjo vienu metu, kiekvienas izraelietis išardydavo savo palapinę, ištraukdavo kuolus ir viską suvyniodavo, ir jie sekdavo paskui Ugnies Stulpą.

77 Ach, kaip tai būtų gerai šiandien, tiesa? [Susirinkimas sako: “Amen”.–Red.] Jie sekė Ugnies Stulpą. O kada Ugnies Stulpas sustodavo, jie išsidėstydavo po Juo. Bažnyčioje tai prarasta.

78 Ir Martyno Liuterio laikais, praėjus penkiolikai šimtmečių tamsaus viduramžio Martynas Liuteris pamatė, kad Ugnies Stulpas pajudėjo, ir jis išėjo iš katalikų bažnyčios, ir jis nusekė paskui Ugnies stulpą ir išvedė dešimtis tūkstančių.

79 Ir tuomet Martynas Liuteris apsigyveno po Ugnies Stulpu. Ir kaip tiktai jis ten įsikūrė, nepraėjo daug laiko, kaip jis sukūrė didžiulę organizaciją pavadinimu liuteronų bažnyčia. Bet kartą Ugnies Stulpas vėl pajudėjo, bet Martynas Liuteris pajudėti negalėjo, nes jis organizavosi. Jam teko ten ir pasilikti. Teisingai.

80 Ir štai vienas vaikinukas Anglijoje vardu Džonas Veslis pamatė Jį. (O Martynas Liuteris pasakė: “Teisusis gyvens tikėjimu”). Ir jis… Ir Džonas Veslis pasakė, kad “Jėzus kentėjo už vartų, kad pašventintų žmones Savuoju Krauju”. Jis pamatė pašventinimą. Ugnies Stulpas pajudėjo toliau, bet Liuteris judėti jau negalėjo, nes jis organizavosi.

81 Mano broli, štai aš tau ką pasakysiu: pas Dievą Biblijoje niekada nebuvo organizuotos bažnyčios. Tai doktrina. Katalikų bažnyčia sako, kad ji motiniška bažnyčia. Jie ir iš tikro motiniška bažnyčia. Jie motina organizacijoms,
156 IŠTARTAS ŽODIS

o Apreiškime 17 būtent taip ir sakoma. Teisingai. Tai pirmoji organizuota bažnyčia. O tai viso labo dukrelės, kurios iš jos gimė – paskaitykite Apreiškimo 17. Sekančioje savaitėje mes tai praeisime. Gerai, žiūrėkite.

82 Po to jie jau negalėjo judėti, tad Džonas Veslis pamatė Ugnies Stulpą, ir jis pajudėjo paskui Jį. Ir jis ištraukė daugelį… Jis išgelbėjo šalis. Maždaug trys ar keturios šalys iro morališkai, ir Džonas Veslis pamatė Ugnies Stulpą ir pradėjo veslijinį prabudimą, kuri apėmė visą pasaulį ir atėjo čia (jis, Esberis ir kiti), ir išgelbėjo padėtį. Taip.

83 Ir labai greitai Džonas Veslis taip stipriai organizavosi, kad Ugnies Stulpas vėl pajudėjo. Veslis negalėjo judėti, nes jis buvo organizuotas. Ir sekmininkai pamatė Jį, ir jie iškart išėjo. Taip. Tiksliai, paliko Veslį sėdėti šešėlyje; Dievas atidavė jį į archyvą kartu su Liuteriu. Štai. Ir pas juos iškart įvyko didis prabudimas, sekmininkiškas prabudimas, atstatymas dovanų ir visa kita.

84 Ir štai, greitu laiku Ugnies Stulpas pradeda judėti toliau. Bet sekmininkai taip organizuoti, kad jau ir jie negali eiti. Broli Lakerdai, na argi ne taip? Juk tiksliai. Ji taip organizavosi, susicukravo, kad jau ir ji toliau eiti negali. Teisingai. Tai tiesa. Bet Ugnies Stulpas juda toliau, mano broli, ir yra žmonės, kurie su Juo eina. Aleliuja! Mes einame į pažadėtą žemę. Tiksliai.

85 Kada Mozė nepateisino pasitikėjimo, Jozuė pamatė, kad Ugnies Stulpas pajudėjo, pasakė: “Eime, vaikai! Mums į kelionę!” Jis privedė juos prie Jordano kranto. O-o, tik pagalvok, koks grožis! Jis pasakė: “Vadinasi taip, prieš perėjimą mes pasiųsime kelėta žvalgų, tegu…tegu perplaukia”.

86 Jūs žinote, kaip buvo su paleistuve Rachaba, tiksliau, su paleistuve Rachaba, kaip jis pakabino raudoną virvę ir išgelbėjo savo namus tikėjimu. Ji išgelbėjo padėtį, ji išgelbėjo save ir savo namus. Griuvo visos sienos, išskyrus jos dalį, nes ant durų buvo raudona juosta.

87 Kaip mes kalbėjome neseniai apie tai, kaip praėjo mirties angelas. Ar yra ant jūsų durų raudona juosta, kol neprasidėjo šis didelis supurtimas? Jis pasakė: “Ne tai, kad dar kartą sudrebinsiu žemę, bet Aš sudrebinsiu ir dangų. O mes gauname nepajudinamos Karalystės jėgą”, – Laiške Žydams. Taip. Mes gyvename šituo laiku. Dabar žiūrėkite.

88 Matau Jozuę, jauną vadą. Dievas pasitinka jį, Jis sako: “Taigi, nebijok. Tu… Mano tarnas Mozė mirė, o tu stok ir pereik šitą Jordaną. Niekas per visas tavo gyvenimo dienas neišsilaikys prieš tave. Kaip Aš buvau su Moze, taip Aš būsiu ir su tavimi. Nebijok, būk drąsus ir labai tvirtas”. Tai bent, matau, kaip šitas daug matęs karys vaikštinėja ten, toks kuklus virukas. Jis buvo…
IZRAELIS TĖVYNĖJE 157

Jis sušaukė visą Izraelį ir pažvelgė už Jordano. Tai buvo pjūties mėnesyje, balandyje. O tuomet sniegas Judėjoje ištirpo, ir štai teka didžiulė upė, šniokščia.

89 Pas mane yra… Aš jums pasakojau, kad pas mus yra filmas, kai kurie iš mūsų brolių ten neseniai buvo, ir ten jie pravedė susirinkimą, tiksliau, tiesiog buvo ten pakeliui, viską paruošė – aš važiuosiu ten į susirinkimą. Ir jų ten buvo maždaug keturiasdešimt. Ir jie nuvyko į tą vietą, ir jie ten taip šaukė ir vos visus krūmus šalimais nesulaužė. O kada jie pasiekė tą vietą, kur Jėzus buvo krikštijamas Jono, jie visi, kad sušuko! Įšoko į vandenį ir krikštijo vienas kitą dar kartą! O kaipgi, tai kažkas tokio, kad tiesiog…tiesiog…žmogui net širdis tuksi kaip pagalvoja apie tai.

90 Draugužis Baddi Robinsonas, kada jis ten buvo… Jums, nazariečiams, derėti tai pamatyti. Jis važiavo senu “T” modelio fordu, keliavo tomis vietovėmis, kur Izraelio vaikai ėjo. Jis pasakė: “Šlovė Dievui! Sustabdykite mašiną, daugiau negaliu”. Kad pašoks, ir pradėjo bėgti aplink mašiną, rėkė visa gerkle. Sako… Įsėdo atgal, pasakė: “Užvesk, važiuojam”.

91 Tame yra kažkas ypatingo! Aleliuja! Kas gi tai? – Čia viduje yra gelmė, šaukianti kitą Gelmę. Mano broli, aš tikiu, kad, kada čia viduje gelmė šaukia, yra tokia Gelmė, Kuri atsakys jai. Kol žmogaus širdyje dar yra troškimas padaryti žingsnį ir padaryti ką nors dėl Dievo, tai kalba apie tai, kad kažkas veržiasi žemyn, leidžiasi pas mus. Jis jau arti, broli. Paklausyk! Aš tikiu tuo Viešpaties Vardu: tai, ką mes darėme – tai dar smulkmenos palyginus su tuo, ką Dievas ruošiasi padaryti dabar. Jūs dar išgirsite apie didžius darbus.

92 Matau dabar Jozuę, štai jis stovi ten. Kaipgi jis pereis šią upę? Pažiūrėkite į juos. Taigi, pas juos nebuvo jokių statybinių skliautų, didelių…didelių tiltų, plieno ir medžiagų, arba medienos, kad statyti tiltus tais laikais. Jie su savimi jų neturėjo. Bet Jozuė pažvelgė už dumbluoto Jordano, jis pasisuko ir mato tuos tūkstančius ir dešimtis tūkstančių žydų, jis pasakė: “Dievas nuties kelią”. Dievas jiems pažadėjo.

93 O jeigu Dievas pažadėjo, tai Dievas ištesės Savo Žodį. Jeigu Dievas pažadėjo jus išgydyti, Jis tai padarys. Jeigu Dievas pažadėjo duoti jums Šventąją Dvasią, Jis tai padarys. Jūs tiesiog ateikite ir…atgailaukite ir krikštykitės Jėzaus Kristaus Vardu, ir tikėkite Juo, ir pamatysite, kas įvyks. Teisingai. Jūs prisipildysite Šventąja Dvasia. Dievas ištikimas Savo Žodžiui. Jis negali paimti Savo Žodžių atgal. Jis turi ištesėti Savo Žodį, kitaip nebus Dievas. Jis turi.

94 Dabar pažiūrėkite, Jozuė stovėjo ten, apžiūrėjo viską aplink. O-o, tai bent!

95 Mes irgi ten kartą stosime. Mes stosime kelio pabaigoje, kada dumbluotas
158 IŠTARTAS ŽODIS

Jordanas… Šiandien tu sveikas, drauge; gal su tavimi viskas gerai. Bet kartą daktaras tavo kambaryje pasakys: “Daugiau niekuo negalima padėti”. Pulsas po truputi lėtės. Jaunystė praėjo, kažkas pakirto, daktaras sako: “Nieko negalime padaryti. Labai gaila, ši jauna moteris, jaunas vaikinas, pagyvenęs arba jaunas, koks bebūtų, bet nieko nepadarysi”. Išeis iš kambario, ir tu pajausi, kaip šaltas mirties rūkas pakibs kambaryje, šitas senas Jordanas atrodys dumblinu ir grėsmingu. Oi-oi-oi!

96 Būsi tu kaip Jozuė: jis pažvelgė, sėdėdamas ten, ant kalno, o ten stovi sandoros skrynia, tas tarpininkas. Pas jį buvo kažkas, kas eis tarp jo ir jų bėdomis.

97 Ir šiandien pas mus yra Sandoros Skrynia, Kristus Jėzus, Kuris stovi tarp mūsų ir mirties. Kartą, kada paskutinis įkvėpimas išeis iš mūsų kūno, aš noriu pribėgti prie upės ir pasakyti: “Prasiskirk, Jordane! Aš persikeliu pasitikti mano Viešpaties!” Aš tikiu, kad Rytinė Žvaigždė pakils, praeis per mirties šešėlių slėnį, nušvies kelią, ir Šventoji Dvasia išties du žvilgančius sparnus per Jordaną ir perneš mūsų išvargusias sielas į geresnę žemę. Amen! Ir taip, atkreipkite dėmesį štai į ką.

98 Kada Jozuė pažiūrėjo, jis paėmė sandoros skrynią, pasakė jiems, sakydamas: “Susirinkite čia, pašventinkite iki rytojaus ir pasiruoškite, nes pamatysite Dievo šlovę”. Tada jis žinojo, kad Dievas buvo su juo.

99 Po to jis paėmė kunigą, ir jie skyrė pirmenybę Dievui: skrynia, o tiktai po to kunigai, ir tiktai po to susirinkimas; paprašė juos laikytis tam tikro atstumo, kol skrynia nepraeis pirma.

100 Broli, sese, jeigu tu leisi Dievui eiti pirmam visame, ką tu bedarytum, tai tau būtinai viskas pavyks. Leiskite Dievui būti pirmam.

101 Ir štai jie pradėjo eiti, nešti skrynią. Ir kada kunigų kojos įbrido į vandenį, Dievas praskyrė Jordaną. Jis prasiskyrė. Jis stovėjo Pilimu, o Izraelis perėjo per sausą žemę, pastatė stovyklą.

102 Jozuė vaikštinėjo kelėta dienų praėjus, tiesiog apžiūrinėjo vietovę. Visi ten užsirakino, nes jų Dievas užleido baimę ant visų tų Palestinos gyventojų Jerichono apylinkėse. Jozuė vaikštinėjo, kaip staiga jis Kažką pamatė. Jis ištraukė savo kalaviją, jis pasakė… O tas Žmogus ištraukė savo Kalaviją. Jis pasakė: “Tu už ką? Tu už mus ar už mūsų priešus?”

103 Tas pasakė: “Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas. Nusiauk kurpes, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa”. Jis sutiko ten Jėzų veidas į veidą,
IZRAELIS TĖVYNĖJE 159

Viešpaties pulkų Vadą. Ir Jis paaiškino jam, ką daryti: žygiuoti aplink sieną, trimituoti trimitu, garsiai šaukti, ir Jerichono sienos sugrius. Ir jie užėmė palestiniečių žemę, apsigyveno ten, kaip Dievas ir pažadėjo jiems, nes Dievo pažadas buvo dėl jų.

104 Tai štai, mano broli, šiandien mes kelyje į pažadėtą žemę. Po poros minučių mes krikštysime šitoje baptistėrijoje žmones, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, tikėdami Viešpatį Jėzų. Ir aš noriu pasakyti štai ką: jeigu tu nepadarei savo pašaukimą ir išrinkimą tvirtą Kristuje, padaryk tai šiandien. Nereikia… Pasakysi: “Ne, broli Branhamai, Dievui aš nereikalingas, aš nieko nevertas”. Ne, vertas.

105 Neseniai aš buvau muziejuje Teneso valstijoje, ir aš apžiūrinėjau įvairius daiktus, ir pamačiau žmogiško kūno tyrinėjimus, žmogų sveriantį dvidešimt su trupučiu kilogramų. Jūs žinote, kiek jo kūnas…kiek jis kainuotų? – Aštuoniasdešimt keturis centus už cheminę sudėtį. Aštuoniasdešimt keturis centus! Žmogiškas kūnas sveriantis septyniasdešimt kilogramų kainuoja aštuoniasdešimt keturis centus už cheminę sudėtį: kalcio užtektų tiktai kažkokiam reikalui, kalkių užtektų tiktai vištos gūžtos išbaltinimui, ir taip toliau ir panašiai, iš tų jūsų mažų elementų – aštuoniasdešimt keturi centai. Bet jūs užsivilksite šimto dolerių kailinius ant šitų aštuoniasdešimt keturių centų, užriesite nosį ir vaikštinėsite, vaidindami iš savęs ypatingą asmenį, dar penkiasdešimties dolerių kepurę ant šitos aštuoniasdešimti keturių centų galvos. Ten stovėjo vienas vaikinas, pasakė: “Ei, Džordžai, pasirodo, mes menkaverčiai, taip?”

106 Aš pasisukau, pasakiau: “Ei, vaikine, tavo kūnas kainuoja mažai, bet tu turi sielą, kuri kainuoja dešimt milijonų pasaulių. Ką tu į tai pasakysi?” Jis rodė savo raumenis, koks jis buvo didelis. Aš pasakiau: “O ką tu į tai pasakysi?” Žmogus mėgsta pasigirti, koks jis.

107 Neseniai Vakaruose aš pravedžiau susirinkimus. Aš nuvažiavau į vieno fermerio namus papietauti. Žinote, ką? Kai kurie iš jo darbininkų gavo išgydymus. Jis ruošėsi duoti man čekį, už kuriuos aš norėdamas nusipirkčiau sau keturiasdešimt penkis štai tokius bažnyčios pastatus. Aš pasakiau: “Man nereikalingi tavo pinigai”.

108 Govardas, mano brolis, buvo su manimi, pasakė: “Billai, o kodėl tu nepaėmei šito čekio?”

109 Aš pasakiau: “Man nereikalingi jo pinigai”. Aš noriu gyventi diena iš dienos. Ne pinigai – mano tikslas, aš noriu tarnauti Viešpačiui Jėzui.

110 Jis buvo ten, kada ta moteris pasveiko, Melikenų šeima iš Kalifornijos.
160 IŠTARTAS ŽODIS

Jūs skaitėte luisvilietiškame laikraštyje. Kai jie atvažiavo čia (du iš tų agentų) ir atvežė puse milijono dolerių, ir pasiūlei juos man, kada aš gyvenau dviejų kambarių lūšnoje, aš pasakiau: “Aš netgi žiūrėti į juos nenoriu. Ne-ne. Nė už ką”. Godumas pinigams – tai visų blogybių šaknis. Laikykitės kuo toliau nuo viso šito.

111 Šitas fermeris išėjo ten, pasakė: “Gerbiamasis Branhamai”.

Aš pasakiau: “Taip, pone”.

Jis pasakė: “Jūs matote štai tuos kalnus?”

Aš atsakiau: “Taip, pone”.

“Kiek iki jų, kaip jūs galvojate?”

Aš pasakiau: “Nežinau”.

112 Pasakė: “Jie ilgiu šimtą trisdešimt kilometrų”. Pasakė: “Mano žemė net iki ten ir dar toliau. Tai mano ganyklos”.

Aš pasakiau: “O-o, tai puiku”.

113 Jis pasakė: “O dabar matote štai ten, matote miestą?” Jis pasakė: “Aš banko savininkas tame mieste, visa ta žemė mano, ir štai ten mano”. Ach, kiek pas jį visko buvo!

114 Sustabdė savo mikroautobusiuką, aš pažvelgiau į jį – labai malonus žmogus. Aš padėjau jam ant peties ranką, aš pasakiau: “Broli, dabar aš noriu užduoti tau klausimą”.

Jis pasakė: “Gerai”.

115 Aš pasakiau: “Pažiūrėk štai ten, į viršų. Kiek pas tave ten turto?” Suprantate?

116 Jis pasakė: “Broli Branhamai, bijau, kad nieko pas mane Ten nėra”.

117 Aš pasakiau: “Štai kur dabar yra mano turtai. Čia pas mane nėra nieko:

Pirkia ar lūšna – ko man griaužtis?
Jis ten, Danguje, man rūmus padovanos!
Briliantai ir auksas, ir sidabras,
Tame nesuskaitomame ižde nesuskaičiuoti visų gerybių!”
IZRAELIS TĖVYNĖJE 161

Tiksliai. Štai kur guli turtai – Ten aukštai; kur tavo turtai, ten ir jūsų širdis.

118 Kartą čigonui Smitui rinko meilės paaukojimus. Ir tą vakarą, kada jie priėjo prie pačios auditorijos galo, jau ruošėsi išeiti, ten stovėjo mergaitė elgeta skarmalais. Ji buvo visa… Visi rūbai buvo sudriskę. Ji kažką laikė, ji pasakė, kad norėjo pasimatyti su ponu Smitu. Ir štai čigonas Smitas sako: “Ko tu norėtum, mergaite?”

119 Pasakė: “Pone Smitai, aš neturėjau pinigų, nieko neturėjau duoti jums, bet – pasakė, – maždaug mėnesį atgal buvo kalėdos, ir kažkas padovanojo man ledinuką ant pagaliuko. O aš taip jus myliu, pone Smitai”. Pasakė: “Mano tėtis gavo išgelbėjimą, jis jau daugiau ne girtuoklis”. Pasakė: “Aš nusprendžiau atnešti jums šitą ledinuką”.

120 Ponas Smitas paėmė jį į ranką, ašaros nuriedėjo jo skruostais. Paplekšnojo jos rankutę ir pasakė: “Vaikeli, šiandien mano paaukojime guli tūkstančiai dolerių čekiais, bet tai didžiausia dovana iš visų, ką aš čia gavau. Jis nuo tavo nuolankios širdelės”. Tai bent!

121 Ką jūs beturėtumėte šiandien, draugai, vis tiek jūs niekas. Kodėl gi jums viską, ką jūs turite, neatiduoti Kristui? Ateikite, pereikime per Jordaną. Pereikime ir užimkime žemę. Jūs pasakysite: “Na, broli, tu juk žinai, kad aš turiu mieste gerą darbą. Aš…aš tokios tai organizacijos šitame mieste narys”. O ką gi tu, galu gale, reiški? Ką tu turi, atiduok Jam. Nagi šiandien susirinkime čia prie Jordano ir persikelkime, pereikime į pažadėtą Šalį. Tepadeda jums Viešpats. Meldžiu, kad Jis padėtų, nulenkime galvas.

122 Gaila, kad negaliu toliau pamokslauti, aš tiesiog užkimau. Tai nieko. Nulenkime galvas minutei.

123 Viešpatie Dieve, mes stovime šiandien prie Jordano, ten pliuškenasi tos drumzlėtos bangos. Mes žinome, kad kartą mes turime prie jo prieiti. Ir aš suvokiu, kad ten prieš kiekvieną iš mūsų atsiras didžiulė juoda skylė, didžiulės ir storos durys, pro kurias įeina žmonės, vadinasi mirtis. Ir aš žinau, kad su kiekvienu mano širdies dužiu aš vienu dužiu arčiau prie jų. Ir aš turiu ten nueiti, Viešpatie. Ir kiekvienas vyras ir moteris, jaunuolis ir mergina, kurie čia, turės su tuo susidurti. Kiek mums liko – tik Tu žinai. Bet, Viešpatie, aš nenoriu eiti ten kaip bailys, aš nenoriu eiti ten su šauksmu: “Viešpatie, duok man dar kelėta dienų, ir aš atgailausiu”.

124 Aš noriu ateiti, kaip didvyris. Aš noriu ateiti, kaip praėjusiais laikais Paulius, sakydamas tiktai vieną: “Aš žinau Jį Jo prisikėlimo jėgoje”. Ne per rankų paspaudimą su kokiu nors pamokslininku, ne per registraciją kokiame
162 IŠTARTAS ŽODIS

nors bažnytiniame sąraše ir ne su kelėta lašų apšlakstytų man ant galvos – aš noriu žinoti Jį Jo prisikėlimo jėgoje, kad kada Jis pakvies mane vardu, aš prisikelčiau iš mirusiųjų. O Dieve, tebus toks troškimas širdyje kiekvieno, kuris šiandien čia.

125 Jeigu čia yra tokie vyrai ir moterys, vaikinai ir merginos, kurie nežino Tavęs neatlyginame nuodėmių atleidime, ir jų vardai užrašyti į Avinėlio Gyvenimo Knygą, tepriims jie sprendimą tiesiog dabar. Suteik tai, Tėve. Mes mylime žmones. Ir Tu patvirtinai Savo tarnavimus visur. Ir mes žinome, kad Tu čia.

126 Ir mes prisimename apie tai, kaip Izraelis perėjo Jordaną. Juk Tu pažadėjai tai jiems, Tu ir davei tai jiems.

127 Ir Tu duodi tai mums. Viešpatie, leisk mums pakilti ir užimti šiandien savo paveldėjimą. Suteik tai, Viešpatie.

128 Kol mes nulenkę galvas, aš norėčiau žinoti: ar yra čia šiandien toks žmogus, kuris pasakytų: “Broli Branhamai, kalbu nuoširdžiai, iš visos širdies, aš…aš noriu pereiti per Jordaną. Aš noriu pereiti, bet pas mane dar ne viskas dar tvarkoje. Aš dar nepajėgus pereiti. Aš nė už ką nenorėčiau sutikti Viešpatį tokiame stovyje. Aš dabar pakelsiu ranką ir pasakysiu: ‘Pasimelsk už mane, broli Branhamai’. Ir tu pasimelsi, tiesa?” Aš pasimelsiu. Pakelkite ranką, kas jūs bebūtumėte. Telaimina jus Dievas. Telaimina Dievas jus, pone. Telaimina Dievas tave, vaikine. Telaimina Dievas jus, misteri, ir jus ten gale. Gerai, dar kas nors pakelkite rankas.

129 Taigi, paklausykite. Žmonės, dėl jūsų tai gali būti paskutiniu evangelistiniu susirinkimu. Kada aš išvykstu, po to atvažiuoju, mano žmona sako:

– Billai, tu žinai tokius tai žmones?

– Taip.

– Jie mirė: šitą užmušė, tas mirė nuo širdies priepuolio.

– Nejaugi?

– Taip-taip.

130 O-o, tuomet ateina mintis: “Tik pagalvok! Prisimenu, kaip kartą kviečiau prie altoriaus, ir aš pamačiau, kaip tas žmogus sėdėjo ten. Aš norėjau, kad jis…”

– Meda, – paklausiau aš, – ar žino kas nors…o jis išgelbėtas ar ne?
IZRAELIS TĖVYNĖJE 163

131 – Ne, jis staigiai mirė pakeliui iš darbo. Šitas rengėsi ir mirė. Tas žuvo avarijoje. Kitas taip ir neatsibudo, kartą nuėjo miegoti, taip ir neatsibudo.

132 Aš susimąstau: “Tik pagalvok! Aš juk pamokslavau tam vyrui, tai moteriai, taip pat ir jaunimui”.

133 Taigi, draugai, įvertinkite tai blaiviai. Šiai dienai – ar iš tikrųjų tu nusidėjėlis? Paklausykite, jeigu jūs negimėte iš naujo, tai jūs dar toli nuo Kristaus. Ar norite priimti Jį? Jeigu norite, tai kas iš jūsų nori Jį priimti? Pas mus nėra čia vietos (nemanau) pakvietimui prie altoriaus, bet jūs tiesiog atsistokite ir pasakykite: “Broli Branhamai, aš atsistojau ir tuo pačiu liudiju – aš noriu priimti Kristų tiesiog dabar kaip savo Gelbėtoją. Aš noriu išlysti iš šito ankstesnio stovio, kuriame aš gyvenu”.

134 Ar būsite jūs pakankamai sąžiningas širdyje ir atsistosite? Kas pirmas tai padarys, pasakys: “Aš noriu priimti…”? Telaimina tave Dievas, broli. Jau trys vyrai atsistojo. Taip, minutėle. Telaimina jus Dievas, ponia. Ponia, jeigu galite, kol kas nesisėskite, prašau, telaimina jus Dievas. Kas nors dar? Telaimina Dievas jus. Telaimina Dievas tave, sūneli. Kas nors dar? Telaimina Dievas jus, pone. Kas nors dar, atsistokite ir pasakykite: “Aš noriu priimti Kristų tiesiog dabar. Aš noriu ištrukti iš savo padėties”. Telaimina Dievas jus, pone. Kas nors dar? Telaimina Dievas jus, kas pakėlė ranką, ten, gale, su kūdikiu. Telaimina jus Dievas, ponia. Taip, kol kas nesisėskite. Kas nors dar, atsistokite greitai. Kaip su šitais ir jumis, vaikučiai, štai ten? Tu, jaunoji ledi, telaimina tave Dievas, sesute. Telaimina Dievas jus štai ten. Kol kas nesisėskite, prašau. Telaimina Dievas tave, mergaite. Jeigu kažkas dar nori priimti Kristų, atsistokite. Teisingai. Telaimina Dievas jus. Telaimina Dievas jus. Stokitės. Kas nors dar, pasakykite: “Aš dabar noriu priimti Kristų, tiesiog dabar. Aš noriu, kad jūs paminėtumėte mane, broli Branhamai, tiesiog dabar”. Atsistokite, prašau. Laukiu jūsų. “Aš noriu priimti Kristų”. Ar suvokiate, kad tu nusidėjėlis? [Brolis Branhamas kviečia prie altoriaus, neaiškūs žodžiai–Red.]












164 IŠTARTAS ŽODIS
































Izraelis ir Bažnyčia
(Israel and the Church)



Šią seriją pamokslų brolis Williamas Marrionas Branhamas išsakė 1953 m. nuo kovo 25 iki 29 d. Branhamo maldykloje Džeffersonvilyje, Indianos valstija, JAV. Vertimas be sutrumpinimų ir be pakeitimų verstas iš anglų į lietuvių esant aukštos kokybės įrašams ir pirmą kartą išleistas 2008 metais.

Šios knygos leidimas tapo galimas dėka savanoriškų tikinčiųjų paaukojimų. Platinama nemokomai.