Guodėjas (The Comforter)

Guodėjas


1 Ačiū, broli Nevillai. Ačiū. Labas vakaras, draugai. Kas per garbė vėl būti šitą vakarą Viešpaties namuose šitame tarnavime, kad vėl Jam tarnauti. Aš manau, kad svarbiausia mano gyvenime − tai privilegija vėl Jam tarnauti. O aš žinau, kad tarnaudamas jums, aš tarnauju Jam: “Nes kadangi jūs padarėte tai vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte”. O Jo Žodžiai niekada nepraeis.

2 Ir taip, aš noriu pasinaudoti proga ir pasakyti, kad mama dar kvėpuoja, bent kvėpavo, kai aš neseniai išvažiavau iš ligoninės. Ir šiandien vakare iš karto po vakarienės tarnavimo mes su žmona budėsime prie jos lovos šią naktį. Mes važiuosime į ligoninę.

3 Ir aš norėčiau už ją išreikšti, kadangi ji pati negali, kaip mes dėkingi jums už tai, kad jūs meldžiatės už mus šią sunkią valandą, ir už mielas atvirutes ir gėles, ir kitus užuojautos ženklus, kuriuos jūs siunčiate mano mamai, ir aš už tai labai dėkingas, ir taip pat ji. Tad didelis jums ačiū. Aš įdėčiau visas pastangas, kad atsakyčiau jums tuo pačiu, jūs tai žinote. Taigi, žinant, kad…

4 Aš negalėčiau pasakyti, kad ji miršta, nors daktaras sako taip. Bet jis man taip kalbėjo dar praeitą sekmadienį, kai ji tada buvo prie mirties. Ir visą savaitę vaikai sėdi šalia, budi ligoninėje, pasikeisdami kas valandą pakeičia vienas kitą, laukdami motinos išėjimo. Tačiau dabar ji tokioje blogoje būsenoje, kad šito dar nebuvo.

5 Mano manymu, terapeutas rado joje dvidešimt dvi įvairias ligas. Ir tai… O kada jie…atėjo kitas, pasakė: “Ne, aš negalvoju, kad dėl šito”.

6 Ir, galu gale, vienas pasakė taip: “Šita pagyvenusi išvarginta motina, tiesiog labai pavargusi, kad gyventų ilgiau”. Tad man atrodo, kad teisingai nustatė. Ji dešimties vaikų motina ir išgyveno nemažai sunkumų. Mes gyvenome vargingai. Ir viskas buvo ne taip, kaip…kaip galėjo būti, jeigu galima taip pasakyti. Bet… Ir ji tiesiog prisikamavo ir pavargo, ir išeina Namo.

7 Ir su pasitenkinimu, ir su šita…šita didžia Evangelija, Kurią aš pamokslauju, į Kurią aš iki šiol tikiu, pasakysiu, kad Ji padeda ne tik tada, kada…kada viskas aplink gerai, Ji padeda ir tada, kada viskas blogai. Tai mano paguoda. Ir tai… Aš netikiu, kad mano motina išvis kada nors mirs, nes ji turi amžiną Gyvenimą. Suprantate? “Kas tiki Mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, nemirs per amžius”. Tai mano Viešpats taip pasakė, ir aš laikausi už šitų Žodžių. Nors mes visi praeiname šituo slėniu, būtent tie… Kaip mūsų brangus pastorius šiandien tai išsireiškė ten pas ją:
2 IŠTARTAS ŽODIS

tos ilgos varginančios paskutinės valandos, likusios šitoje žemėje.

8 Ponia Fordais, dar viena mūsų pažystama, guli šalia jos mirštanti nuo širdies ligos. Dažnai būdavo, eidavom per kelią, atsinešame…nusiperkame daržovių ir kito pas šią ponią. Ji gyveno čia šitoje apylinkėje šalia Curšmaido. O aš nežinojau, kad tai ji, kol gerai neįsižiūrėjau, jai septyniasdešimt penki ar septyniasdešimt šeši. Ir pas ją ten atėjo dvi jos vyresnės seserys aplankyti jos. Ir kai jos išėjo, aš priėjau, ji paklausė: “Jūs brolis Branhamas, evangelistas?”

Aš atsakiau: “Taip, ponia”.

9 Ji pravirko. Pasakė: “Aš guliu šalia… Aš girdėjau, kad jūsų motina guli šalia manęs, tarp mūsų tik užuolaidėlė”.

Aš pasakiau: “Taip”.

Ji pasakė: “Mes tikriausiai abi išeisime vienu ir tuo pačiu laiku”.

10 Aš pasakiau: “Ponia Fordais, aš turiu jums vieną klausimą, kurį aš noriu jums užduoti, mano sese. Aš lankiausi jūsų kraštuose prie aukštos įtampos linijų ir mačiau, kaip jūs ten ravėjote kauptuku ir dirbote iki prakaito, o paskui matydavau jus nešančią daržoves ir parduodančią mieste, paskui grįždavote atgal”, − pasakiau aš, − ir jūs dažnai užsidirbdavote pragyvenimui. Bet ar žinote jūs mano Viešpatį kaip savo Gelbėtoją?”

11 Ji atsakė: “Aš žinau Jį kaip savo Gelbėtoją. Jo malone viliuosi, − pasakė ji, − kad ji perves mane per mirties šešėlių slėnį”.

12 Aš pasakiau: “Gal mama ir negalės praeiti per jį kartu su jumis, bet Jis galės”. Tad mes pasimeldėme. Ir ji taip laikėsi už mano rankos, kad man vos nereikėjo išsiplėšti, kad išeičiau.

13 Toje palatoje priešais vietinė ponia Geiter, dar viena pagyvenusi motina, išėjo pas Viešpatį vos kelėta valandų atgal. Jai amputavo abi kojas dėl cukraligės. Ir tuomet aš pastebėjau… O jos vyras irgi guli ten, jam amputavo vieną koją. Ir… Visas pasaulis pilnas nelaimių.

Visi pasauli turtai
Be pėdsako išnyks,
Bet nežemiškus turtus
Įsigyk tu visada.

14 Ir aš…trisdešimt tris metus aš stoviu už šitos kafedros,
GUODĖJAS 3

taip ir visame pasaulyje; kaip aš kalbu: visas pasaulis − mano kafedra. Aš stengiausi duoti žmonėms šį amžino Gyvenimo Žodį. Ir tiktai tai gali padėti, kai užsibaigs tavo kelias. Tada kam mums pasitikėti kažkuo kitu? Kuo mes galėtume pasitikėti, jeigu…

15 Kada motina pasakė man šiomis dienomis, kad ji pasiruošusi išeiti, aš atėjau, maždaug prieš mėnesį iki to, kai ji išėjo − aš nuėjau ir pakalbėjau su ja, nors aš ir krikštijau ir taip toliau.

16 Aš ir savo motiną krikštijau trisdešimt metų atgal kiek žemiau nuo šitos vietos, kur aš dabar gyvenu, upėje Jėzaus Kristaus Vardu.

17 Aš krikštijau jos šimtametį tėvą Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu šituose dumbluotuose vandenyse. Kaip dabar prisimenu šitą drebantį senuką su drebančia ranka, lietė mano veidą, apkabino mane, žiūrėjo man į akis. Aš su juo susitiksiu vėl toje pusėje. O taip. Taip.

Ant Kristaus Kraujo pastačiau
Amžiams aš savo viltį.
Kai viskas griūna aplink,
Aš randu paramą Jame.

Stoviu aš ant šitos Kristaus Uolos,
Pagrindai kiti tik smėlis.

Šiandien vakarienė. Aš pažadėjau, kad atvažiuosiu.

18 Billas šiandien man pasakė, kad daugelis prašė pravesti pokalbius. Ir aš ruošiausi juos pravesti, bet aš paprašiau jo šį kartą juos praleisti. Aš tikras, kad jūs suprantate.

19 Aš truputi nuliūdęs. Jūs žinote, kaip jūs jaustumėtės. Bet, vis dėlto, aš tikiu Viešpačiu, ir Jo malonės užtenka. Tai viskas, ko man reikia. Tad melskitės už mane, palaikykite maldoje.

Ir tegu Viešpats gausiai palaimina kiekvieną iš jūsų.

20 Ir kai baigsis jūsų gyvenimo kelias, aš tikiuosi, jūs jokiu būdu nebandysite ten pereiti, negimę iš naujo.

21 Aš pagalvojau, čia štai Billi. Aš laikiau už rankų jo mamą, mano žmoną, kai ji mirė, tiesiog gretimoje palatoje, kur dabar mano motina. Kai ji pažvelgė ten (o ji turėjo tą pergyvenimą prieš tai, kai mirė − visai dar mergaitė,
4 IŠTARTAS ŽODIS

dvidešimt du metai, dviejų vaikų motina), ji pasakė: “Billai, tu apie tai pasakojai, tu pamokslavai apie tai, bet, − pasakė, − brangusis, tu nežinai, kas tai iš tikrųjų, kiek tai šlovinga!” Mes tuomet dar tik-tik radome šitą seną gerą Evangelijos kelią. Ji pasakė: “Laikykis šito, Billai. Laikykis to! Niekada nepalik šito. Tokią valandą tai kainuoja viską”. Ir aš pasakiau:

Aš tą rytą tave sutiksiu
Prie vartų nuostabių,
Lauksiu prie vartų atvirų.
Ten sielvarto jau nebus
Ir ilgesio širdies,
Sunkus gyvenimo kelias mūsų praeis.

22 Štai taip. Aš tikiu tuo visa savo esybe. Aš tikiu tuo. Aš tikiuosi, kad tą rytą galėsiu ten sutikti kiekvieną iš jūsų.

Iš mano šypsenos tu mane pažinsi.

Kaip jie su broliu Nevillu gieda giesmėje:

Keturkampiame mieste, sutvertam Dievo. (Realiau ir būti negali!)

23 Aš pastebėjau, kai važiavau, per paskutines dvi dienas, kad čia pastatė palapinę…Pensilvanijos geležinkelio ruožo sklype. Tai tarp…mano manymu, tarp 9-tos ir 10-tos gatvių, jeigu važiuotume čia nuo Spring gatvės, privažiuoji ir parašyta: “Dovanų ir ženklų tarnavimas”. Aš šito brolio nežinau. Aš nežinau, ar susitikau aš su juo ar ne. Bet tai brolis, ir jis čia šitame mieste praveda susirinkimus. O aš žinau, ką reiškia atvažiuoti į miestą, gal, tokio didžio miestą, kaip šitas, ir be…o kas nors parodo abejingumą. Aš jo nežinau, ir jis neprašė manęs tai kalbėti. Bet aš…aš manau, kad būtų labai gerai, jeigu visi tie iš jūsų, kas nori kur nors nueiti, nueitų ten ir paklausytų, kaip mūsų brolis pamokslauja Evangeliją. Tai tikrai vienas iš Kristaus vaikų, kitaip jis nestatytų palapinės šį šaltą rugsėjį, stengdamasis padaryti ką nors dėl mūsų Viešpaties. Tad šitoje savaitėje nueikite ten pas mūsų brolį ir paklausykite jo pamokslų.

24 Na štai, atrodo, visus reikalingus pranešimus aš jau padariau.

25 Bet aš noriu būtinai pabrėžti vieną dalyką. Aš labai dėkingas už jūsų ištvermę. Tokiu oru ir tokias akimirkas, ir jūs vis tiek ateinate į šią seną bažnytėlę ir nepaliekate jos. Ką aš be jūsų daryčiau? Ką mes darytume vienas be kito? Šituo laiku ir reikia susiglausti.

O-o, ateis iš visų kraštų, rytų ir iš vakarų…
GUODĖJAS 5

26 Aš norėčiau, kad Meda su Meibl sudainuotų man ją šiandien ryte, bet jos, žinoma, negalėjo tokiu laiku. Šią giesmę jos man giedojo, kada aš tik pradėjau savo evangelistines išvykas penkiolika metų atgal. Jūs girdėjote šią giesmę:

Karaliaus svečiai − keleiviai ateis
Į puotą Jo kvietimu.
Matydami veidą Jo,
Liepsnojantį skaistumu,
Kaip karūnoj deimantai,
Spindės jie didžiu džiaugsmu.

27 Taigi, šiandien ryte aš greičiau išvažiavau. Štai, motinai pasidarė geriau. Ji vos neužduso. Ji praktiškai jau nekvėpavo, kai man paskambino. Bet jai kažkaip vėl pasidarė geriau, ir ji vėl pradėjo kvėpuoti. Ji nežino, bet tai Jis išsaugojo ją gyva, kol aš pamokslavau, ir kažkuriam laikui išsaugojo ją. Ir aš tikiuosi tuo, kad Jis ir dabar tai padarys, kol aš šiandien čia. Tad didelis jums ačiū už jūsų maldas.

28 O dabar tiesiog nulenkime galvas minutei ir pasimelskime. Kol nulenktos mūsų galvos, aš noriu užduoti jums labai rimtą klausimą ir tikiuosi, jūs neužpyksite ant manęs už tai, kad aš jį užduosiu. Bet kadangi aš žinau tai, kas man dabar žinoma, aš kreipiuosi į jaunus ir senus. Mergaitės, vienąsyk jūs irgi atsidursite tokioje būklėje, kokioje guli šiandien motina, ir jūs, jaunuoliai. Mes visi žinome, kad mums teks pergyventi tai.

29 Ir jeigu jūs nevisiškai tikri tame, kad jūs pasiruošę susitikimui su Dievu, tai tiesiog pakelkite rankas, kol niekas nežiūri, į Dievą ir pasakykite: “Dieve, prisimink mane”. Telaimina jus Dievas. Telaimina jus Dievas visur. “Prisimink mane, o Dieve. Man irgi teks susidurti su šituo, kai aš, galbūt, irgi būsiu be sąmonės. Bet aš noriu turėti tikrumą (pirmiau negu aš išeisiu, ir kol aš dar sveiko proto) tame, kad mano siela nueis pas Dievą. Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi”.

30 Dabar, Dangiškas Tėve, kada mes tikėjimu atnešame šiandien mano rankose šias brangias sielas, kurios ką tik pakėlė rankas, aš keliu juos prieš Tavo pasigailėjimo ir malonės Sostą. Juk aš žinau viena… Tėve, tikriausiai čia yra ligoti žmonės; tikriausiai ir kenčiantys žmonės. Bet, Dieve, niekas iš jų nepatiria tokio poreikio, kaip tie, kurie pakėlė rankas. Juk jie žino, kad netgi, jeigu jie pasveiks nuo ligos, jie dar pagyvens ir, galbūt, vėl susirgs. Bet, o Dieve, kaip tik jie priims šitą palaimintąjį Gelbėtoją ir turės amžiną Gyvenimą, ir gims iš aukšto, tuomet jau niekas nebegalės atskirti jų nuo Dievo. Jie taps Dievo vaikais, ir jų jau nekaip neatskirsi. “Perėjo iš mirties į Gyvenimą ir į teismą niekada nepateks”. Štai tai pažadas, Viešpatie! Tiesiog ant jo mes galime paprastai mesti
6 IŠTARTAS ŽODIS

savo sielos inkarą! Nesvarbu, kaip stipriai siaučia audra, kokios nepalankios būtų bangos:

Žvelgiu tikėjimu į Avinėlį, Gelbėtoją!

Dabar paimk juos, o Viešpatie Dieve, į Savo malonę ir globą. Išgelbėk jų sielą tiesiog dabar. Te ne-…te neišeis jie iš šito pastato iki tol, kol tas “pasaulis, kuris aukščiau visokio supratimo”, neįeis į jų širdį. Ką aš galiu padaryti, Viešpatie, po to, kai jie pakėlė rankas? − Galiu tik pakelti savo balsą į Tave ir šaukti: “O Dieve, būk gailestingas!” Dovanok tai, Tėve.

31 Nes per visus metus, kuriuose Tu mane visur saugojai − ir veikloje ir visame pasaulyje − aš mačiau, kaip prieidavo kelio pabaigą tie, kurie nežinojo Tavęs, ir girdėjau jų šauksmą malonės. Ir aš mačiau, kaip išeidavo tie, kurie žinojo Tave, ir giedojo:

Nuostabi diena, nuostabi diena,
Kada nuodėmę mano Jėzus apvalė!

Taip, taip, nedorelis labai dažnai išsikeroja kaip įsišaknijęs plačiomis šakomis medis, bet kai jis prieina kelio pabaigą, būna visai kitaip.

32 Te nebus tarp mūsų šiandien nei vieno nedorelio. Tebus jiems visiems atleistos visos jų nuodėmės. Ir tegu visi čia gaus atgaivą ir atsinaujinimą nuo Dievo. Nes, Tėve, mes tuojau priimsime vakarienę, šį šventą, šventą paliepimą, kurį Tu mums iš tiesų palikai. “Tai yra Mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Ši taurė − Naujoji Sandora, patvirtinta Mano Krauju…palaiminimo taurė. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis”.

33 Dieve, mes tikime, kad Tu ateini. Mes tikime, kad Jėzus ateis, ir mes Jį pamatysime, tą Didįjį ir Šlovingąjį. Ir visa senatvė pasitrauks, ir visas senas liūdesys ir kentėjimai, ir ligos, ir visa kita išnyks. Ir tą naują didį rytą mes pradėsime, Viešpatie, šaukti ir skelbti pergalę:

Šauksime: “Osanna!”
Karalius į Sostą atsisės.

Mes laukiame šitos valandos.

34 Dabar paguosk mus šiandien, Viešpatie, taip pat ir Savo Žodyje. Pasakyk ką nors mums paguodžiančio, kad mūsų širdys būtų paguostos.

35 Ir aš meldžiu už mamą. Viešpatie Dieve, ji vienintelė pasaulyje mano motina.
GUODĖJAS 7

Šiaip ar taip, kokia malonia bebūtų žmona, kokia bebūtų malonia ir puikia, ji nepakeis mamos, šitas senas išaugęs ąžuolas, Viešpatie, įsišaknijąs ir įsitvirtinęs, kada ateini ir atsisėdi šalia jos, ir kalbiesi su ja. Aš meldžiu, Dieve, kad Tu neleistum jai kankintis, nes mano širdis plyšta, Viešpatie, kai pagalvoju apie tai, kad ji kankinasi. Leisk jai tiesiog pereiti mirties šešėlio slėniu, nesibijant pikto.

36 Kaip aš Tau dėkingas! Čia neseniai, kada ji jau nebežinojo savo vardo, o aš pasakiau: “Jėzau”, − ji palingavo galva, ji žino Jį. Kaip aš Tau dėkingas už tai, Viešpatie! Ir daktaras sako: “Ji be sąmonės, ji nieko nežino”. Bet netgi, jeigu ji nežinotų nieko, kad ji…kad čia, šitoje žemėje, ji visgi žino Tave, Viešpatie. Aš taip tuo džiaugiuosi! Tai nuramina mano sielą.

37 Tu nepranešei Savo tarnui apie jos išėjimą. Tu ir neprivalai sakyti man, Viešpatie, apie tai. Bet kaip man norėtųsi žinoti, Viešpatie! Aš meldžiu, kad Tu tiesiog…kaip ten bebūtų, Viešpatie, aš atiduodu tai į Tavo rankas. Tebūna Tavo valia.

38 O dabar, Tėve, palaimink šiandien žodį, pamokslą, Žodžio skaitymą, himnų giedojimą, vakarienės priėmimą. Tebus visa Tavo garbei ir šlovei, nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

39 Čia yra kelėta skepetėlių, už kurias reikia pasimelsti. Aš tai padarysiu kiek vėliau, kai melsimės.

40 Dabar, šitą vakarą, atsiversime skaitymui Žodį. Aš pasistengsiu paskubėti, kiek tik galėsiu, nes yra tie, kurie budi prie lovos, laukia, kad aš pakeisčiau, − pavargusius ir išsekusius.

41 Aš norėčiau pradėti nuo šventojo Jono 14-to skyriaus. Ir pradėsime nuo… Pradėkime nuo 12-tos eilutės. Ir mano tema šiandieniniam vakarui: “Guodėjas”. Dabar, kada skaitysime, atidžiai paklausykite šią ištrauką. Šventojo Jono 14, pradedant nuo 12-tos:

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš
darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą.

Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų
pašlovintas Sūnuje.

Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.

Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.
8 IŠTARTAS ŽODIS

Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su
jumis per amžius.

Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir
nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.

42 Aš norėčiau, jeigu jūs man atleisite, perskaityti šitą 17-tą sakinį dar kartą:


Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti…

43 “Pasaulis”, − jeigu tu dar myli šitą pasaulį, tu Jo niekada nepriimsi. Suprantate?

… nes Jos nemato…

44 Ką Jis bepadarytų, pasaulis nemato šito. Jie tuo netiki: jiems tai emocijos, psichologija. Suprantate?

… nes Jos nemato ir nepažįsta…

45 Dabar paklausykite, kas šita “Jos”, apie Kurį Jis čia kalba:

… o jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis (dabar, Jėzus) ir bus jumyse.

46 Juk čia aišku, tiesa? Tuomet kas tas Guodėjas? − Jėzus. Suprantate? Jis pasakė: “ Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse”. Matote, Jis kalba apie Patį Save. “ Jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis, − dabar kūniškame kūne, kalbėdamasis su mokiniais, − ir bus jumyse, ir pasiliks per amžius, niekada nepaliks”.

47 O-o, argi Jis ne geras Dievas? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Jėzus toks geras mums! Ir tai aiškiai matosi, kad mūsų Dievas − tai geras Dievas. Jis toks geras Savo vaikams! Jis aprūpino mus visomis gėrybėmis. Visiems, ko mums reikia, Jis aprūpino. Iš tiesų galima pasakyti: “Mūsų Tėve, Kuris esi Danguje”, − nes Jis iš tikrųjų Tėvas. Ir netgi, jeigu mes nepaklusnūs, netgi, jeigu mes išdidūs, Jis vis tik duoda mums maisto pragyvenimui, rūbus apsirengti, namus gyventi. O-o, Jis toks geras!

48 O kad mes tik pažiūrėtume aplink ir paskaičiuotume tas gerybes, kuriomis Jis mums yra! Mes netgi apie tai nesusimąstome.
GUODĖJAS 9

Kas, jeigu jūs neturėtumėte akių? Kas, jeigu jūs neturėtumėte nosies, nebūtų burnos, nebūtų ausų? Kas, jeigu jūs neturėtumėte kojų arba galūnių, ir negalėtumėte vaikščioti? Bet jūs…bet, matote, Jis numatė jums kojas. Kas, jeigu jūs neturėtumėte akių, ir jūs nematytumėte, bet vis tiek girdėtumėte garsus, bet nežinotumėte, kas tai? Taigi, visa tai penkiuose pojūčiuose, kuriais Jis aprūpino.

49 Bet jeigu mes tik gyvensime Jo artybėje, Jis aprūpins mus dar kai kuo. Yra toks regėjimo aštrumas, kuris leidžia mums matyti tai, ko paprastas žmogus niekada nemato. Kada mes gimstame iš naujo, mes regime Jį. Suprantate? “Jūs pažystate Jį. Mes matėme Jį. Jis bus su jumis visada”. O-o, Jis toks geras Tėvas! Jis…Jis gerumo šaltinis, didis viso gerumo ir tėvystės išteklis yra mūsų Dievuje. Jis toks geras Savo tikintiems vaikams! Bet štai, tikriausiai…

50 Tačiau iš to, kuo Jis mus aprūpina − tai saulės šviesa. O-o, juk… Jūs žinote, kad jūs neišgyventumėte be saulės šviesos. Neišgyventumėte ilgai, nes niekas neaugtų. O saulės šviesa − tai toks nepaprastas dalykas ir toks būtinas, tačiau mes žiūrime ir sakome: “Na, tai tiesiog saulė”, − kaip nieko nebuvę. Suprantate, mes tiek šito nepastebime. Bet šita saulės šviesa reikalinga mūsų gyvenimui. Ji padeda mums ir suteikia mums jėgų. Ir… Taigi, tai kas liečia prigimtinį žmogų.

O taip pat yra ir dvasinė Saulės Šviesa, Kurioje mes galime gyventi.

51 Viskas, kas natūralu yra dvasinio įvaizdis. Kaip, pavyzdžiui, mes skaniai pavalgėme prie stalo − tai įvaizdis to skanaus Maisto, Kuriuo mes maitinamės nuo Žodžio. Matote? Tai tik įvaizdis. Tai išorinė išraiška (fizinė pusė) dvasinės pusės, kuri reiškia mums daugiau, negu fizinė pusė. Suprantate?

52 Tai lygiai kaip kūdikis. Kada pradėtas kūdikis motinos įsčiose, tai tiesiog kūnas ir kraujas spardosi, traukosi. Bet kaip tiktai jis gimsta (jūs nematote šito), bet yra dvasia ir siela, kurie pakimba virš tos moters, kad įeitų į tą naujagimį, kai tik jis gims. Kaip tik šitas kūdikis gimsta, Dievas sutvėrė sielą ir sutvėrė dvasią pragyvenimui tame kūdikyje, kai tik jis gims į šitą pasaulį. Šitas kūdikėlis auga ir pradeda mokytis, tuomet jis tampa gyva siela ir atskiria gera nuo blogio. Tuomet jis turi, lygiai kaip ir Adomas su Ieva…stoja prieš gėrio ir blogio medį. Jis pasirenka. Ir tuomet jis tampa protingu. Jis visą laiką auga. Tai didi Dievo veikla.

53 Ir, galu gale, jis prieina kelio galą, kas liečia šitą fizinį kūną. Ir kol šis kūnas nyksta ir sensta, kitas ruošiasi priimti jį, kai tik jis išeina iš čia. Ta siela, kuri dabar mumyse, ir šita dvasia išeis iš kūno ir įeis į kitą − jauną, gerą, geresnį, nesenstantį, nenykstantį. Ir pagalvok, Jis geras Dievas! Bet… Dar kaip geras!

54 Bet paimkime pavyzdžiui: kas jeigu žmogus žino apie saulės švies,
10 IŠTARTAS ŽODIS

kad ji šviečia, o jis tiesiog atsisako pripažinti šitą saulės šviesą? Jis sako: “Aš tiesiog ja netikiu”. Ir jis nusileidžia į savo rūsį ir uždaro duris, ir tiesiog netgi ir žinoti nenori, kad saulė šviečia. “Aš tuo netikiu”.

55 Kas nors pasakytų: “O-o, kaip šilta! Tai sveika! Žmonės gyvenantys saulės šviesoje, prisipildo šviesa, ir jų sveikata geresnė, jeigu jie gyvena saulės šviesoje”.

56 “Aš tuo netikiu”, − pasakytų jis, tiesiog užsidarytų ir viskas. Taigi, šitas žmogus apgailėtinoje padėtyje. Su jo protiniais sugebėjimais kažkas ne taip, jeigu žmogus taip elgiasi.

57 O jeigu žmogus užsidarys nuo Dievo dvasinės Švie-…Saulės Šviesos, su jo dvasiniu stoviu kažkas ne taip. Juk kai žmogus atsisako gyventi vadovaujant tokiam geram Dievui, kaip mūsų Dievas, Kuris yra mūsų paguoda ir mūsų jėga… O gyventi Jo Saulės Šviesoje − tai dvasinis augimas. Sustiprėji dvasiškai, kai gyveni Jo Saulės Šviesoje, Jo Šlovės spindesį. Tai juk mūsų didžiausia privilegija − gyventi Dievo Šlovės Saulės Šviesoje! Jūs tik pažiūrėkite į gerus, sveikus krikščionis!

58 Paimkite, pavyzdžiui, vyriškį arba moteriškę, kurie užsidarytų kokiame nors rūsyje ir nenorėtų matyti saulės šviesos, natūralios saulės šviesos, kuria Dievas aprūpino žmogų, bet jis atsisako tuo tikėti. Ir dėl savimeilės jis užsidaro. Šitas žmogus greičiau susirgs mažakraujyste, jis pabals, jis neturės kūniškos jėgos, jis praras sveikatą ir greitai jis…nes jis užsidarė nuo tos pačios privilegijos, kurią Dievas davė jam. Tiesa. Jis padarė tai tyčia.

59 O jeigu mes taip pat užsidarome nuo Dievo Šlovės, nuo Šventosios Dvasios krikšto arba bendravimo Dvasioje, mes patys nepastebėsime, kaip pavirsime į išblyškusius, sergančius krikščionis; mūsų pergyvenimas pradės gęsti, blėsti, ir kada ateis stiprūs išbandymai, mes susigūšime ir atsitrauksime atgal.

60 Tiktai tas karys, kuris gyvena Dievo Saulės Šviesoje, tiktai ta dvasia, kuri žino Dievą − būtent jis be mažiausios abejonės galės išstovėti problemos ugnyje ir sušukti: “Mano Atpirkėjas gyvas!” Aleliuja! Štai taip. Matote?

61 Mes užsidarėme. Ir žmonės tai daro automatiškai, mes darome tai, todėl, kad mums taip norisi. Bet Dievas geras, Jis aprūpina mus tuo. Bet dauguma šiandien nenori gauti šio sveiko stovio prieš Dievą, būti sveiku krikščioniu, turėti sveiką dvasią. Už sveiką kūną tu jau tikrai kovosi, bet kuris. Bet juk šis kūnas, kiek sveikatos tu beįdėtum į šį kūną, jis sugrįš į dulkes.

62 Bet, o-o, mano broli, bet dvasiai niekada nebūna “labai daug” sveikatos!
GUODĖJAS 11

Ir kiekvieną kart, kada ji auga, stiprėja malonėje, ir Dievo jėgoje. Mums reikia vaikščioti Dievo Saulės Šviesoje, nes Jis geras.

63 Mes turime didį paveldą, didžius šventus turtus, patikėtus mums.

64 Gal, dabar jūs norite paklausti: “Broli Branhamai, tai yra, tu sakai, kad nuo Saulės Šviesos, galingos Dievo Šlovės Saulės Šviesos, dvasia darosi sveika, mes daromės tvirtais krikščionimis?” Būtent dėl šito mes šiandien čia ir atėjome, kad sužinotume: kaip mums visa tai gauti, iš kur tai ateina, kas tai yra? “Paaiškink man, kas tai yra, broli Branhamai. Ar galima tai nusipirkti vaistinėje? Kas tai per vitaminas?”

65 Šito vaistinėje nenupirksi. Bet šito pakankamai tiesiog šalia tavęs, jeigu tik tu tai priimsi. Reikia tiesiog žinoti tik formulę, kaip priimti tai.

66 Vaistai gali būti vaistinėje, bet reikia, kad daktaras nustatytų ligos diagnozę. Jeigu ne, tai tu gali nuo jų numirti.

67 Todėl tau reikia sužinoti ligos diagnozę. Negali tiesiog eiti, surasti nusidėjėlį ir duoti jam Šventąją Dvasią. Pirmiausia jis turi atgailauti. Jis turi būti apvalytas nuo visų jo nuodėmių. Jis turi būti paruoštas šitam didžiam Vitaminui, Kuris bus duotas jam.

68 Taigi, mums patikėtas šventas turtas. Jūs žinote, kas yra patikėtas turtas. Ir mes turime paveldėjimą, paveldą, kurį mes paveldėsime, kaip tikintys vaikai. Tai šventas turtas, patikėtas mums. Ir šitas šventas patikėtas turtas, ir mūsų šventas paveldas − tai Dievo Žodis, duotas mums, pilnas Dievo Žodis. Pats Žodis ir yra Vitaminas, Kuris bus duotas jam.

69 Štai kur…kodėl aš taip kategoriškai (kaip aš pasakyčiau) už tai, kad stovėti šitame Žodyje! Nesvarbu, kas kur kalbama − jeigu tai ne pagal Žodį, tai aš tuo netikiu. Suprantate? Jeigu jūs norite, tikėkite tuo, tai normalu. Bet aš asmeniškai manau, kad būtinas Žodis, nes “Žemė ir dangus praeis, bet Mano Žodis nepraeis”. Todėl būtinas šis Žodis!

70 Aš gyvenu Žodžiu. Jėzus pasakė: “Parašyta: ‘Ne vien duona bus gyvas žmogus, bet kiekvienu žodžiu išeinančiu iš Dievo lupų’.” O tai ir yra Jis! Ir Jis duotas mums paveldėjimui. Tai mūsų paveldėjimas − žodis!

O Dieve, tegu tai pasieks mus visoje gelmėje.

71 Tai…tai mūsų privilegija. Tai tas šventas patikėtas turtas, įdėtas Dievo į Jo Bažnyčią. Dievas davė savo Žodį savo Bažnyčiai. Ir šis šventas paveldas − mūsų.
12 IŠTARTAS ŽODIS

72 Bet kada mes žinome, kad mes kažką ignoruojame, kad kažkoks didis paveldas priklauso mums, o mes jį ignoruojame (nes mūsų bažnyčia pareiškė, kad jie jau Juo netiki, neva, tai jau ne dėl mūsų); jeigu mes ignoruojame tai, tuomet mes kenkiame savo paveldui.

73 Mes visi amerikiečiai, aš taip galvoju, tai yra…šitoje bažnyčioje. Mes visi Amerikos piliečiai. Mes džiaugiamės, kad mes amerikiečiai. Vis dėlto kas gi atsitiko su mūsų amerikietišku paveldėjimu? Kame reikalas? − Mes pasidavėme kompromisui. Ir kaip tik mes pasidavėme kompromisui, mes praradome mūsų šventumo paveldą, nes mes pasidavėme kompromisui. Mes renkame prezidentą keturiems metams, tuo pačiu pažeisdami konstituciją. Ir mes darome tokius dalykus šiandien. Ir mes netgi… Netgi šitie mokėjimo aparatai už stovėjimą aikštelėje, kurie pastatyti gatvėje − tai juk prieštarauja konstitucijai. Konstitucijoje šito visai nėra. Tai prieštarauja konstitucijai, o mes vis tiek tai darome. Ko mes tik nedarome prieš tuos principus, ant kurių buvo pastatyta šita šalis. Mes darome viską priešingai, tuo pačiu prarasdami savo paveldą. O kodėl? − Mes pasidavėme kompromisui, nepaisydami principų, ant kurių ji buvo pastatyta.

74 Tepadeda Dievas man, tepadeda Dievas jums, krikščionims, niekuomet neiti į kompromisą nei su vienu Žodžiu iš Dievo Žodžio! Šis šventas turtas buvo duotas Bažnyčiai, ir kaip tai nuostabu − turėti šią Evangeliją, pilną Evangeliją, pamokslauti Ją, niekur neinant į kompromisą; pamokslauti Ją būtent taip, kaip parašyta Joje; būtent taip Ja gyventi, kaip Joje parašyta. Kas per šventa pareiga!

75 Ir jeigu mes apskritai dedame viltis į tai, kad šis Žodis išsipildytų; jeigu mes apskritai dedame viltis į tai, kad Dievas išpildys savo Žodį, mes turime laikytis Jo būtent tokiame pavidale, kaip Dievas Jį parašė. Štai kodėl, jeigu jūs laikysitės Jo būtent tokiame pavidale, kaip Dievas Jį parašė, tarp jūsų daug kas vyks − kiekvienas Žodis išsipildys.

76 Aš jau netgi pats dabar laukime, kad pamatysiu ateinančia supurtančią jėgą, kuri labai greitai supurtys tautas.

77 Dievui reikia tik paimti žmones, kad pradėtų kontroliuoti! Jeigu jis tiktai ras tą vyriškį arba tą moterį, kurie neis į kompromisą su Jo Žodžiu, o stovės tvirtai, kaip amžių Uola; kurie tikės kiekvienu Jo Žodžiu ir tikės, kad Jis Jį palaiko… O jeigu žmogus Juo tiki, jis turi ir pagal Jį elgtis. Jeigu tu pagal Jį nesielgi, reiškia, tu Juo netiki. Bet jeigu tu Juo tiki, tai taip ir elgtis! Ir tu gali Jį paleisti į darbą, ir Žodis bus tavyje.

78 Mes praradome savo paveldą, nes mes tiesiog pasidavėme kompromisui. O kai mes einame į kompromisą, tuomet jau mums nėra ko tikėtis į tai, kad…
GUODĖJAS 13

kad Dievas darys tai, ką Jis mums pažadėjo, nes mes pažeidėme šitą šventą pareigą ir sutepėme tą turtą, kurį Dievas patikėjo mums. Tad saugokime tą patikėtą turtą, saugokime tyrai, saugokime jį šventai. Saugokite kiekvieną jo Žodį ir jokių kompromisų! Patikėkite Dievo žodžiu ir tikėkite Juo. Elkitės pagal Jį! Stovėkite Jame! Be abejojimų! Štai ką mes turime daryti. Štai ko nori Dievas.

79 Kaip aš pasakiau šiandien ryte pamoksle, šiandieninio ryto pamoksle, kai kalbėjau tema: “Dera mums, − arba, − mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tai priklauso nuo mūsų − nuo tų, kam buvo paskelbtas Žodis. Tai mūsų pareiga − laikytis šito Žodžio. O kai mes Jo laikomės, mes matome, kaip Dievas veikia tarp mūsų. Suprantate? Todėl mums pridera laikytis Jo. Tai paveldas, kurį Dievas davė mums.

80 Tiesiog prisiminkime (kelioms minutėms) ir raskime tuos vyrus, kurie vykdė tą didžią Dievo šventą pareigą, kuria buvo Jo Žodis. Būtent tai mes ir nagrinėjame − Žodį. Ir įtemptu laiku, nesusipratimo laiku, liūdesio laiku, pavojingais laikais, jie rasdavo paguodą Žodžio išpildyme.

81 Žodis − tai Dievo paguoda. Kada tu žinai ir gali nusileisti netgi į mirties šešėlių slėnį, ir žinoti, kad Dievas taip pasakė − tai išspręsta. Dievas taip pasakė!

82 Jūs galite pasakyti: “Bet juk pastorius taip pasakė, − arba, − bažnyčia taip pasakė”.

83 Jūs galite pasakyti: “Dievas taip pasakė!” Štai tokią paguodą mes gauname. Štai kame aš galiu rasti dabar nusiraminimą. Štai kame jūs radote paguodą sau. Dievas taip pasakė! “Kas tiki Mane, nors ir mirtų, nemirs per amžius. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?” Matote? Tai paguoda. Tokią paguodą mes gauname.

84 Nojus − aš apie jį jau, mano manymu, šiandien ryte kalbėjau. Tikriausiai, jis gavo tokią paguodą, nors visur buvo tik vien kritika! Žinoma.

85 “Ir pasaulis negali Jo priimti, − Jėzus taip pasakė, − nes nepažysta Jo. Bet jūs pažystate Jį ir matėte Jį. Ir Jis pasilieka su jumis ir bus jumyse”.

86 Nojus jau seniai susitiko su Dievu. Jis girdėjo Dievą. Pas jį buvo Dievo Žodis. Todėl jam buvo nesvarbu, ką kalbėjo visi kiti − pas Nojų juk buvo Dievo Žodis! Tad jam Jis buvo paguoda, kada ateidavo kritikai, nuolatos darė savo darbą − kritikavo jį. Ir mokslininkai kalbėjo: “Kaip tas vanduo gali kristi iš dangaus, kada jo ten nėra? Mes galime įrodyti, kad vandens ten nėra. Nojau, tu fanatikas! Aš juk galiu įrodyti, kad tu fanatikas. Nagi pažiūrėk, na kur ten vanduo? Parodyk man”. Gal, pas juos buvo teleskopai,
14 IŠTARTAS ŽODIS

pro kuriuos galima buvo apžiūrėti erdvę į šimtą dvidešimt milijonų šviesmečių, kaip pas mus šiandien. Tad žinoma, kad lietaus iki tol dar niekada nebuvo. Tačiau Nojus buvo paguostas, nes jis turėjo Dievo pažadą. Amen.

87 Ką jis padarė? − Jis pradėjo statyti arką. “Tai kvailystė!” Valčių tada, tikriausiai, dar nebuvo. Ežerų ir upių, ir kito tais laikais juk nebuvo, tad jiems ir valties nereikėjo. O štai jis čia stato kažkokią keistą daiktą, ir visi iš jo juokiasi. Ir liūdnumo jam užteko, kada visi iš eilės ėjo pro jį ir kalbėjo: “Tu tiktai pažiūrėk į šitą fanatiką ant tos kalvos! Kokią lūšną jis ten stato, a? Kas dar čia per agregatas? Tu pažiūrėk, iš ko jis stato jį! Kažkokie niekai”. Vis dėlto. Nojus turėjo paguodą, nes jis turėjo Dievo Žodį! Ir Jis buvo Guodėju, jis žinojo, kad Dievas taip pasakė. Amen. Dievas taip pasakė, ir taškas. Dievas taip pasakė!

− Iš kur tu žinai, kad lys?
− Dievas taip pasakė!
− Iš kur tu žinai, kad iš ten, iš viršaus lys?
− Dievas taip pasakė.

Tai paguoda, kuri buvo pas jį Žodyje.

88 Kelėtai minučių apžiūrėsime šitą arką, netgi pats statinys jo tarsi fanatiškas. Jūs pastebėjote Pradžios Knygoje? Jis juk pasakė: “Padaryk jį iš gofer medžio”. Taigi, jeigu jūs kada nors ėmėte ir nagrinėjote, kas tai per medis gofer, ji vos ne kaip kamštinis medis. Tai labai lengva mediena, ir ji, kaip kempinė, visa mažomis akutėmis. Kada medyje dar yra gyvybė, jame yra sultys. Ir kai tiktai nukerti jį, iš jo išteka sultys. Tad lieka vien tik kempinė. Taigi, Jis pasakė: “Nestatyk jo iš gero kieto ąžuolo. Nestatyk jo iš sikomoro arba kokio nors kieto plaušuoto medžio, bet pastatyk jį iš gofer medžio, iš pačios lengviausios ir akėtos rūšies medienos kokia tik yra”. Jeigu nuleistume į vandenį, tai per minutę nuskęstų. “Padaryk jį iš gofer medžio ir įrenk jį taip”. Pasakė, kokio ilgio ir pločio jis turi būti, ir pasakė: “Padaryk joje patalpas, tris aukštus”.

89 Koks nuostabus pirmavaizdis! Išteisinimas, pašventinimas, krikštas Šventąja Dvasia − trys patalpos. Matote? Ir atsiminkite, Jis pasakė: “Padaryk arkai langą”. Ir langas buvo ne iš šono, jis buvo viršuje. Suprantate? Išteisinimas − Liuteris, pašventinimas − Veslis, krikštas Šventąja Dvasia, ir Šviesa skverbiasi į vidų! Tai Dievo Saulės Šviesa, Kurioje mes turime gyventi ir vaikščioti Šviesoje. Amen! Apatiniame aukšte buvo ropliai, o antrame aukšte buvo sparnuočiai, bet viršutiniame aukšte buvo Nojus su savo šeima, pačiame viršuje, kad jie matytų viską, ir skverbėsi šviesa.

90 Taigi, Jis pasakė: “Kai pastatysi jį iš gofer medžio, kai viską pastatysi ir įrengsi, tuomet Aš noriu, kad tu ją išteptum derva iš vidaus ir iš lauko”.
GUODĖJAS 15

91 Ką gi, aš kartą sužinojau, kas tai per derva buvo. Pas mus “derva” laikoma degutu, tai yra, kai mes imame cheminius elementus ir…ir padarome dervą, ir išasfaltuojame kelius ir…ir plyšius, ir taip toliau, šita derva. Bet tais laikais buvo kitaip. Pas juos augo medis su kanifolija, ir jie imdavo amžinai žaliuojantį medį ir nukirsdavo jį. Ir vietoj to, kad daryti, ką mes…kaip mes darome šiandien, kad ištekėtų kanifolija, jie daužydavo tą medį. Ir jie daužydavo tą medį iki tol, kol sula ir kanifolija neištekėdavo. Paskui jie įkaitindavo ją ir užpildavo ant šito minkšto gofer medžio, kuri buvo visa…kaip kempinė, ir ji tiesiog susigerdavo. O paskui, kai ji sukietėdavo, neįmanoma buvo net į jį įkalti vinį. Suprantate? Jis buvo imlus. Tai kaip Kristus.

92 Tai Bažnyčia. Suprantate, Bažnyčia turi išsituštinti ir pasidaryti labai lengva, kad visa denominacija iš jūsų išeitų, visas pasaulis iš jūsų išeitų, visas netikėjimas iš jūsų išeitų, ir atsižadėti nuo visko.

93 Bet buvo Kitas, Kuris buvo ne toks, kaip mes, Jis buvo nukirstas kai buvo jaunas. Ir Jis buvo sužeistas ir sumuštas: “Jis buvo sužeistas už mūsų nuodėmes ir kankinamas už mūsų neteisybes”. Jis buvo taip sumuštas, kad Jo Gyvybė išsiliejo, kaip ta kanifolija iš medžio.

94 O-o, o kaip krikščionis gali Jį sugerti, o-o, jeigu tu tuščias! Bet pirmiausia tu turi išsituštinti. Visa bėda tame, kad mes nenorime išsituštinti. Bet išsilaisvinkime iš visų mūsų minčių, visų mūsų mokymų, visų mūsų knygų, ir sugerkime Šventąją Dvasią, Kuri yra Dievas Savo Žodyje.

95 Štai tada jis galėjo plaukti per audras, galėjo plaukti per jūras, nes jis buvo tvirtesnis už visas likusias medienos rūšis. Niekas negalėjo pakeisti jo. Niekas ne… Arkos likučiai išsilaikė iki šiol, praėjo šeši šimtai metų. Ir nuo jo dar randa dalis, nes…likučius, nes jis buvo tiek sukietėjusiu dėl tos izoliacijos, kuri išsaugojo nuo išorinių teismų. Teismu buvo vandenys.

96 Ir kada mes įeiname į Kristų per Jo sumuštą Gyvybę, sugeriame jį į savo vidų, dėl mūsų tai tokia vakcina nuo pasaulio dalykų, kad mes išlaikome pyktį. Kada audra blaško, ir jūra priešinasi, šis laivelis vis tiek išlaiko − ji plaukia toliau per bangas prie amžių Uolos.

97 Nojus turėjo paguodą, juk kol jis statė ją, kol jis darė šitą arką, jis žinojo, kad jis buvo paguostu, kadangi jis turėjo Viešpaties Žodį, pasakiusį jam: “Štai nurodymai”.

98 O kas, jeigu kas nors pasakytų: “Klausyk, Nojau, ką tu nori tuo pasakyti? Kodėl tu statai šį…šį daiktą iš gofer medžio? Tu gi žinai, kad šis medis… Jeigu ir bus vanduo, tai jis juk pirmas nuskęs”.
16 IŠTARTAS ŽODIS

99 Bet, suprantate, Nojus vykdė nurodymus. Pas jį buvo Dievo Žodis, ir Jis buvo jo Guodėju. Žodis buvo jo paguoda. “Aš nesuprantu, kodėl Dievas nori, kad aš statyčiau jį tokiu būdu, bet Jis pasakė daryti būtent taip”.

100 Aš negaliu suprasti, kodėl Dievas nori, kad aš daryčiau tai, ką aš dabar darau. Aš negaliu suprasti, kodėl jis neduoda man bendradarbiauti ir užsiimti kitais dalykais, ir eiti koja į koją su Bažnyčia, bet tokie Jo nurodymai. Būtent taip Jis pasakė tai statyti.

101 “O ką gi jis su šituo darys?” Aš nežinau. Mano darbas − tik sudėti ten medieną ir sutvirtinti ją vinimis. O ši mediena − tai Dievo Žodis. Ir Jame mano paguoda (tiesa), nes tai statoma būtent taip, kaip Dievas liepė statyti. “Ant šitos Uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai nenugalės Jos”. Tiesa. Ant ko? − Ant dvasinio apreiškimo, kad žinotume, kas yra Jėzus Kristus. Ne trečias asmuo trejybėje, jokios Jame trejybės nėra. Jis Dievas ir tiktai Dievas, apreikštas kūne. Štai kur Jis stato Savo Bažnyčią, “ir pragaro vartai nenugalės Jos”. Nors čia parodyta, kad pragaro vartai bus nukreipti prieš Ją, bet niekada jos negalės nugalėti.

102 Nojus, na žinoma, Nojus žinojo šiuos Žodžius. Jis pasiguodė, kadangi jis žinojo. Ką besakytų pasaulis…

103 Kas, jeigu koks nors rangovas eitų pro šalį ir pasakytų:

− Broli Nojau! Žinai, kadangi tu išėjai iš bažnyčios ir pasidavei į šį kraštutinumą, leisk man kai ką tau parodyti. Jeigu tu jau statai, paimk geriau gerą, seną, tvirtą ąžuolą.

− Ąžuolas netiks.

104 Jūs pasakysite:

− Bet aš gi galiu įrodyti, kad ąžuolas tankesnis, negu ši mediena.

105 Nesvarbu, koks ąžuolas tankesnis, Dievas konkrečiai nurodė: “Gofer medis”. Dievas nori su šita mediena kažką padaryti. Jis turi dėl jos priedą.

106 Kai kurie sako: “Tai kodėl tu nerandi sau bažnyčios, kur vaikšto minios intelektualų, gerai apsirengusių ir išlepintų, kurie galės tau gerai mokėti ir panašiai, ir pamokslausi Evangeliją? Kodėl tu pamokslauji saujelei vargšų? Vos nuo alkio nemiršti ir taip toliau, ir panašiai”. Jie išsako tai pamokslininkams, kurie stovi už Tiesą. Bet, o-o, mano broli, aš negaliu tau atsakyti! “Tai rask sau intelektualų grupes, ką nors, kas nors abėcėlę žino!” Chm!
GUODĖJAS 17

107 Nesvarbu kokia ten aplinka. Jeigu kas nors nori priimti Kristų, Kristus su jais kažką daro − štai…štai tokioje aplinkoje, štai su tokiu žmogumi, kuris ir abėcėlės nežino. Bet jeigu jis ir nežino, užtat jis žino Kristų − tame ir skirtumas. Suprantate, svarbiausia − ne…ne padėtis visuomenėje, ne “melsvas kraujas”, į kurį tu pretenduoji. Svarbiausia − Jėzaus Kristaus Kraujas, kuris…kuris įinkarina mus ir suteikia mums saugumą Jame.

108 Nagi paminėkime dar vieną, jeigu jau kalbame apie tai. Jobas − man patinka kalbėti apie Jobą. Juk šitas žmogus irgi turėjo Guodėją! Kas buvo jo Guodėju? − Dievo Žodis! Dievas pasakė jam, kad jis…jis bus teisus, jeigu tik aukos aukojamąsias aukas. Jobas nedvejodamas rėmėsi ta aukojama auka. Kokios stiprios audros bebūtų, kiek vočių beatsirastų, kiek visko nuo jo beatimtų, jis vis tiek stovėjo ant Dievo Žodžio. Jobui tai buvo paguoda.

109 Kada jo žmonės atėjo, bažnyčios, ir bandė sutaikyti jį, ir kalbėjo: “Paklausyk, Jobai, tik paklausyk, tu juk žinai, kad nusidėjai. Tu juk žinai, kad tu padarei kažką ne taip. Nejaugi Dievas baustų tokį teisų žmogų, atimtų jo visą dvarą, atimtų jo vaikus, sugriautų jo namus, darytų visa tai ir kenktų tavo sveikatai? O tu štai sėdi čia kaip liūdnas vaizdas. Kaipgi tu… Ir kaip tu dar gali teisintis, Jobai, ir sakyti, kad tu ne nusidėjėlis?”

110 Bet Jobas tai žinojo, kad jis ne nusidėjėlis, nes jis stovėjo ant Žodžio! Amen. Dievas reikalavo tos aukojamosios aukos ir išpažinimo, o Jobas išpažino taip ir stovėjo ant Žodžio. Ir jis sušuko visoje toje savo nelaimėje: “Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas, − amen, − ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. Ir netgi, jeigu kūno kirminai suardys šį kūną, aš savo kūne regėsiu Dievą”. Matote? Jo paguoda buvo Dievo pažadas, Dievo Žodis.

111 Tai yra ir mūsų paveldas − Dievo Žodis. Tai pažadas. Tiksliai.

112 Abraomas, apie jį mes kalbėjome šiandien ryte. Aš norėčiau vėl prisiminti apie jį ir dabar kaip dar vieną liudijimą. Kokią paguodą turėjo Abraomas, kada žmonėms norėjosi pavadinti fanatiku ir jį! Kada viskas pas Abraomą ėjo atbulai, ką jie pasakytų?

− Kurgi tu, Abraomai, eini su šituo berniuku?
− Einu į kalnus, kad paaukočiau jį kaip auką.
− Kodėl??

113 − Ką gi, jeigu Jis Jehova… Kada Jis prakalbo man, Visagalis Dievas, El-Šadai − Krūtinė, kai man buvo šimtas metų, o mano žmonai devyniasdešimt, Jis man davė šitą vaikutį, aš ir taip gavau jį kaip iš mirusių, tai aš tikras, kad Dievas gali ir prikelti iš mirusiųjų. Kodėl? − Tai buvo jo paguoda.
18 IŠTARTAS ŽODIS

114 Ir draugužis Jobas pasakė savo laiku: “Netgi jeigu Jis ir numarins mane, aš vis tiek vilsiuos Juo”. Jo inkaras buvo Žodyje. Jis žinojo, kas buvo sakoma Žodyje, ir tai buvo jam paguoda. Toks buvo jo tikėjimas, kad jis bus priimtas, jis palaikė jį.

115 Ir Abraomas irgi žinojo, kad Jis Dievas. Todėl, jeigu jo sūnus… Jis buvo apmirusiu, jo…Saros įsčios buvo apmirusios, jo vyriškas pajėgumas buvo apmiręs, vis dėlto, Dievas davė jam šitą berniuką, nes Jis jam taip pažadėjo. Ir jeigu Tas pats, Kuris pažadėjo jam tai, pasakė jam paaukoti sūnų kaip auką, jis žinojo, kad Dievas gali prikelti jį iš mirusiųjų.

116 Dabar, jeigu Dievas, prikėlęs mane iš mirusiųjų, mane, nusidėjėlį, mirusį nuodėmėse ir nusikaltimuose… Jis atgaivino mano sielą, Jis kažką su manimi padarė. Jis kažką padarė su jumis. Jis paėmė iš manęs šito pasaulio dvasią. Jis paėmė šito pasaulio troškimą. Jis pakėlė mane aukščiau šitų šešėlių, ir Jis davė man krikštą Šventąja Dvasia. Jeigu mano Dievas pajėgus padaryti tai, tai mirtis negalės atskirti manęs. Štai kur paguoda. “Kas tiki Mane, jeigu ir mirtų, bus gyvas”. Taip! Aš žinau! “Kas valgo Mano kūną ir geria mano Kraują turi amžiną Gyvenimą, ir Aš prikelsiu jį paskutinę dieną”.

117 Jeigu Dievui pavyko paimti mane, kai aš buvau liūne ir nuodėmėje, ir pakėlė mane, kad aš tapčiau krikščioniu; jeigu Dievui pavyko paimti mane, kai aš buvau nesusipratime ir liūdesyje, ir buvau štai tokioje būsenoje, apgailėtinu nedoreliu, ir pakėlė mane, kad duotų man viltį į amžiną Gyvenimą ir pakrikštijo mane Šventąja Dvasia, ir pripildė mane Savo jėga ir šlove, reiškia, Jis pajėgus pravesti mane ir per mirties šešėlių slėnį ir priimti mane į Savo Šlovę kitoje pusėje, nes Jis taip pažadėjo! Tai mūsų paguoda.

Stoviu ant Kristaus Uolos,
Pamatai kiti tik smėlis.

118 Jaunuoliai-žydai, kai jie ėjo į įkaitintą krosnį (kaip mes kalbėjome šiandien ryte), kai jie ėjo į įkaitintą krosnį, atiduodami savo gyvybę, jie tvirtai pareiškė apie savo poziciją, kaip mes kalbėjome šiandien ryte. Bet kas su jais atsitiko? Jie pasakė: “Mūsų Dievas galingas!” Amen! Ir ant šito jie stovėjo! Ant ko jie stovėjo? Kas buvo jų paguoda? Po poros minučių iš jų būtų likę tik anglys. Krosnis buvo įkaitinta septynis kartus stipriau, nei kada ankščiau. Bet jie turėjo paguodą! Kodėl? − Žinojo, kad “Mūsų Dievas galingas išgelbėti mus nuo šitos pašėlusios ugnies”. Jie…jų paguoda rėmėsi į to Dievo sugebėjimą, Kuriam jie tarnavo. O-o, garbė!

119 Rėmėsi į Jo sugebėjimą! Štai kur aš randu paramą! Aš remiuosi į Jo sugebėjimą. Aš remiuosi į Jo malonę; ne į tai, kas aš esu, o į tai, kas Jis yra.
GUODĖJAS 19

Aš remiuosi į Jo pažadą, nes Jis davė pažadą, ir Jis patvirtino pažadą priesaika. Ir aš žinau, kad mes turime amžiną Gyvenimą. Tiesa.

120 Jis rėmėsi į tai. Jaunuoliai-žydai pasakė: “Jis galingas išlaisvinti mus. Netgi, jeigu Jis šito ir nepadarys, mes niekada nenusilenksime tavo stabui”. Man tai patinka. Tiksliai.

121 Netgi, jeigu Jis manęs, galu gale, atsisakys (bet kuris krikščionis galėtų taip pasakyti), netgi, jeigu Jis numes mane į amžiną atskyrimą, aš vis tiek myliu Jį, vis tiek Jis mano. Pragare aš vis tiek galėsiu laikytis savo šiandieninės nuomonės − aš vis tiek mylėsiu Jį. Praeis amžiai, o aš vis tiek mylėsiu Jį, nes kažkas įvyko mano širdyje, kažkas atsitiko.

Jei turėčiau gyvenimą vieną,
Jei turėčiau jų tris,
Viešpatie mano Jėzau Kristau,
Būti kaip Tu, padėk!

Tiksliai, nes kažkas įvyko. Jis mano Gyvenimas. Jis atėjo pas mane.

122 Mozė žinojo. Kada Mozė buvo atsakingas už du milijonus žmonių, kai jis buvo beišvedantis juos iš Egipto, kaip jis juos maitins? Du milijonai žmonių, moterys neša ant galvos kepalą duonos, kurį jie paruošė. Keturiasdešimt metų klajojimo, kaipgi jis juos maitins? Kiek kūdikių galėjo gimti kiekvieną naktį tokioje štai žmonių grupėje? Kiek senų ir ligotų? Kiek drabužių jie sunešios? “Iš kur aš paimsiu drabužių? Kur aš juos maitinsiu? Aš atėjau pas juos kaip vadas. Kaipgi man visa tai pavyks padaryti?”

123 Mozė ilsėjosi ant šito, nes Dievas pasakė: “Iš tiesų, Aš būsiu su tavimi!” Štai jo paguoda: “Iš tiesų, Aš būsiu su tavimi!” Tai viskas, ko jiems reikėjo, juk Mozė ilsėjosi ant Dievo pažado paguodos: “Aš iš tikro būsiu su tavimi, Moze”. Tad tai ne Mozės reikalas, kaip jie maitinsis.

124 “Kaipgi Tu tai padarysi, Viešpatie?” Mozė neuždavinėjo tokių klausimų.

125 Ne mano reikalas uždavinėti klausimus. Ne jūsų reikalas uždavinėti klausimus. Mūsų reikalas − tikėti Juo ir klausyti Jo, ir jaustis patogiai, ilsintis ant Jo pažado: “Dievas taip pasakė, ir taškas!”

126 Kažkas kartą man pasakė: “Broli Branhamai, argi tu nebijai, kai išeini čia už kafedros, ir tau meta iššūkį? Tu, kartais, kartais nebijai, kai stovi šitoje eilėje, kad įvyks klaida?” Visiškai ne!
20 IŠTARTAS ŽODIS

127 Aš nebijau, nes aš visiškai pasitikiu Jo Žodžiu: “Aš būsiu su tavimi, − kaip Jis pasakė man tą vakarą, − niekas neišstovės prieš tave per visas tavo gyvenimo dienas”, − pasakė Jis. “Aš būsiu su tavimi”. Ir Jis atkerta kiekvieną priešą. Jis stovėjo šalia manęs, kai aš nenusipelniau to, kad šalia manęs stovėtų. Bet kadangi Jis davė tokį pažadą, dėl Jo malonės, aš visiškai ilsiuosi šitame Žodyje. Kodėl? Nes Jis taip pažadėjo! Jis taip pažadėjo, ir Jis pajėgus išpildyti Savo pažadą. Taip.

Mozė tai žinojo. “Kaipgi tu pereisi šią jūrą?”

128 Mozė pasakė: “Aš nežinau, bet Jis pažadėjo, kad bus su manimi”.

129 Tad niekada neikite per tiltą, jeigu dar iki jo nepriėjote. Stovėkite su Dievo Žodžiu, ir Dievas atvers kelią, nes Jis ir yra Kelias. Taip. Mozė guodėsi tuo Žodžiu, ką Dievas pasakė jam.

130 Dabar Jonas − mano manymu, mes jį paminėjome šiandien ryte, tiksliai neprisimenu, bet man atrodo, mes minėjome Joną Krikštytoją. Dykumos gilumoje, jeigu kas nors… Kai jis išėjo… Kalbėjo:

− Tik paklausyk! Šiai dienai Izraelyje apie du milijonus žmonių. Kaipgi tu atpažinsi šitą Mesiją? Kaip tu sužinosi?

− Tai bus paprastas žmogus. Tai bus vienas iš Dovydo sūnų.

131 − Iš kokios Dovydo giminių eilės Jis pasirodys?! Tokių tūkstančių tūkstančiai. Kaipgi tu atpažinsi Jį? Kaipgi tu mums galėsi pristatyti Jį pasauliui ir žinoti, kad tai Jis?

132 Jis atsakė:

− Su manimi Dievo Žodis. (Amen.) Aš atpažinsiu Jį!

Jis pasakė:

− Dabar tarp jūsų Kažkas stovi. (Amen!) Dabar tarp jūsų stovi Tas, Kurio jūs nežinote. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir Ugnimi.

− Jonai, kaipgi tu atpažinsi Jį?

133 − Aš remiuosi Dievo Žodžiu, nes Dievas dykumoje, pasakęs man: “Eik krikštyti vandeniu”, − pasakė, ant ko aš pamatysiu nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, būtent Jis ir krikštys Šventąja Dvasia ir Ugnimi.
GUODĖJAS 21

134 Jonas pasakė: “Jis stovėjo ten, bet aš Jo nepažinau. Tai buvo paprastas Žmogus. Jis buvo apsirengęs kaip žmogus, atrodė kaip žmogus. Tai ir buvo Žmogus!” Pasakė: “Aš nepažinau Jo, bet juk Tas pasakė man dykumoje: ‘Tu pamatysi ženklą, ir tai bus Dvasia, pasiliekanti ant Jo. Būtent Jis tai darys’.” Jonas nebijojo suklysti, nes jis žinojo Jį! Amen!

135 O-o, kaipgi mes galime suklysti, jeigu Jėzus pasakė: “Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”.

136 O mūsų laikais žmonės, pasirodo atmeta šią jėgą. “Turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję Šventosios Dvasios jėgos”. Žinoma, tai atsiskleidžia taip, kad mes negalime šito nepamatyti.

137 Mes guodžiamės, nes Dievo Žodyje taip sakoma, ir mums pasakyta: “Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai”.

138 Jis gi sakė, kad atsiras kritikų, jie visa tai kalbės, tad mes nuo šito dar labiau turime pasiguosti…

139 [Tarpas juostoje−Red.] Jis pasiguodė. Kai jis…

140 Kas nors, tikriausiai, pasakė:

− Minutėlę! Štai čia kitoje pusėje vyriausiasis kunigas!

141 − Koks skirtumas, vyriausias kunigas ar ne vyriausias kunigas, vyskupas ar ne vyskupas, karalius ar ne karalius?!..

O čia sėdi Erodas, ir Jonas sako: “Nedera tau turėti Filipo žmonos ir gyventi su ja”. Amen.

142 Kas pas jį buvo? − Dievo Žodis. Amen. Jam buvo nesvarbu, jis pamokslavo Jį be kompromisų. Pas jį buvo Žodis, tai ir buvo jo paguoda: “Dievas pasakė man, kas bus tuo Mesiju”.

143 − Na, jeigu Mesijas ir ateis, tai argi tu negalvoji, kad tai bus mūsų vyriausiasis kunigas? Tu ką, galvoji, kad jis nežinos?

144 − Šito aš nežinau, bet Dievas pasakė man, kad aš pamatysiu nusileidžiančią Dvasią. Ji pasiliks ant Jo. Būtent Jis Juo ir bus. Amen! Tai ir bus mano Mesijas!
22 IŠTARTAS ŽODIS

Jonas pasakė: “Mano širdyje ramu, laukiu, nes aš žinau Dievo pažadą. Kai aš pamatysiu Jį, aš Jį pažinsiu”.

145 Vienąsyk nuo kalno leidosi Lozorius ir Jėzus, leidosi nuo kalniuko, kad… Įžengė tiesiai į vandenį.

146 Ir Jonas pasakė: “Pažiūrėkite, štai Jis! Tai Jis!” Visi pradėjo žvalgytis aplink, nemato tarp savęs skirtumo. Jie juk visi atrodė vienodai, nešiojo barzdą ir rūbą. Bet Jonas pasakė: “Aš žinau Jį, nes Jį lydi ženklas. Aš žinau Jį. Tai Jis. Štai Dievo Avinėlis, Kuris ima ant Savęs pasaulio nuodėmę”.

147 Jėzus netgi nepakėlė galvos, tiesiog žengė tiesiai į upę, kad krikštytus. “Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Jis žinojo, kad tai Mesijas, nes jo širdyje buvo Dievo Žodis ir pažadas.

O-o, kaip mes galime šiandien ilsėtis!

148 Juk kai daktaras pasitrauks nuo lovos ir pasakys:

− Jo širdis tiesiog neišlaiko. Pulso nėra. Kvėpavimas lėtėja. Jis miršta.

− Bet aš žinau, į ką įtikėjau, ir aš visiškai tikras, kad Jis galingas išsaugoti kas patikėta mano Jam aną dieną.

149 Aleliuja! Žinoma, juk pas jus yra Dievo pažadas: “Kas tiki Mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, nemirs per amžius. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai”. Pas mus yra pažadas, Dievo Žodis. Mums ramu, kada mes laikomės Dievo Žodžio.

150 Taigi, visi šie didieji didvyriai (jų daug pas mane užrašyta, bet dėl laiko sutaupymo), mes žinome, kad jie pasiguodė Dievo Žodžiu. O darė jie taip: jie žiūrėdavo į praeitį. Tai yra, vienas žvelgdavo į praeitį ir matė, kaip kitas įvykdė Žodį ir buvo paguostas, ir rado išeitį. O paskui dar vienas, jis žiūrėdavo į praeitį ir matė, ką padarė tas, todėl jis vykdė Žodį ir rado išeitį, paguodą, žinodamas, kad pas jį buvo Dievo pažadas. Pasirodydavo sekantis, jis jausdavo ant savęs Dvasią ir žinojo, todėl jis laikėsi Dievo Žodžio, rasdavo paguodą, kaip ir tas. Kiekvienas iš jų laikėsi Dievo Žodžio! Tai ir buvo paguoda.

151 O broli, paklausyk štai ką: kartą šis Žodis tapo kūnu. Štai taip! Tas Žodis tapo kūnu Žmogaus pavidalu. Dievo Žodis, Kuris atnešdavo paguodą, tapo Žmogumi čia, tarp mūsų. Mes galėjome paliesti Dievo Žodį savo rankomis. Mes galėjome paspausti ranką Dievo Žodžiui. Jis ir buvo Žodžiu. “Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
GUODĖJAS 23

Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Tas Dievo Žodis tapo kūnu, Guodėju. Jis gyveno čia, žemėje. Mes matėme, kad Jis buvo Žodžiu. Jis elgėsi kaip Dievas. Jis atrodė kaip Dievas. Jis pamokslavo kaip Dievas. Jis gydė kaip Dievas. Jis ir buvo Dievas, visais atžvilgiais Jis buvo Dievu! Jis kalbėjo kaip Žodis. Jis atrodė kaip Žodis. Jis pamokslavo kaip Žodis. Jis ir buvo Žodis! Amen.

152 O-o, kas per paguoda būtų pasėdėti šalia Jo! Jums norėtųsi? Pasakysite: “Na žinoma, norėtųsi, broli Branhamai”. Palaukite… “O kaipgi, aš pribėgčiau prie Jo ir prisėsčiau šalia Jo, kai Jis buvo čia žemėje!”

153 Žemėje niekada nebuvo tokio žmogaus, kuris stovėtų…visame margame pasaulyje, kuris stovėtų žemėje ir galėtų pasakyti: “Aš ir esu prisikėlimas ir Gyvenimas”, − prie Lozoriaus kapo. “Kas tiki Mane, net jeigu ir mirs, bus gyvas”. Tai bent! Kas jis toks buvo? Kas tai buvo? − Tai buvo Žodis. Jis ir buvo Žodžiu. Nenuostabu, kad Jis stovėjo ten ir braukė ašaras nuo Savo akių, kaip Žmogus, ir galėjo išsakyti tam žmogui, kuris buvo miręs keturias dienas kape, ir pasakyti: “Lozoriau, išeik!” Kas tai buvo? − Tai buvo Žodis. Amen! Tai buvo Žodis veikime. Jis ir buvo Žodis. Tai buvo tas Žodis, Kuris ateidavo pas pranašus. Tai buvo… Kiekvienas iš pranašų pranašavo apie Jį.

154 Steponas pasakė sėdintiems sinedrione: “Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? O dabar jūs paėmėte Gyvybės Kunigaikštį ir užmušėte Jį”. Tai bent! “Jūs paėmėte Gyvenimo Žodį, nes Jis ir buvo Žodžiu”.

155 Štai Jis, Žodis buvo tarp jų. Jie matė Jį prieinantį prie numirėlių kapų. Jie matė Jį sustabdantį tą moterį iš Naino, kai ten ėjo laidojimo procesija, ir jos vienintelį sūnų, lavonas, užbalzamuotas, nešė prie kapo. Bet šitas lavonas susilietė su Žodžiu. Nors buvo lavonas, jis atgijo!

156 “Netgi, jeigu ir mirs, bus gyvas!” Lavonas atgijo, nes susilietė su Žodžiu. O-o, ką Jis pajėgus padaryti, kai susiliesi su šituo Žodžiu! Tai ir yra paguoda.

157 O-o, vienąsyk žmonės pamatė tai: grupelė galilėjiečių, tikriausiai žvejus, o pas juos buvo vienas vargšas senukas, kuris taip sirgo, kad vos-vos galėjo atsikelti iš lovos, ir jie pasistengė atnešti jį prie Žodžio, ir nerado vietos, nes daugelis troško Dievo. Ir namai buvo pilni žmonių, ta lūšna, žvejų trobelė prie upės. Ant stogo to namo buvo čerpės. Ir tam, kad atneštų šitą žmogų prie Žodžio, jiems buvo nesvarbu, kokia kaina tai padaryti. Jie išardė stogą, ėmėsi visko, tiktai tam, kad susiliestu su Žodžiu. Ir kai tiktai Jis (Žodis) pamatė, kaip nusileidžia gultas, Jis pasakė: “Atleidžiamos tau nuodėmės, sūnau. Imk savo gultą ir eik į savo namus”. Kodėl? − Jis susilietė su Žodžiu. Matote? Jis patikėjo Juo.
24 IŠTARTAS ŽODIS

158 Taigi, jeigu jis pasakytų: “Bet, žinai, aš jau tiek metų taip guliu, man neišeis”, − tai neatneštų jam jokios naudos.

159 Bet kada jis susilietė su Žodžiu, jis priėmė Žodį, su džiaugsmu priėmė Žodį! “Aš tikiu Juo. Aš žinau, kad yra taip. Aš žinau, kad Jis ir yra Žodis”. Todėl, kai tik jis susilietė su Žodžiu, jis paėmė savo gultą ir nuėjo savo kojomis.

160 Fariziejus pasakė: “Šitas Žmogus piktžodžiauja. Jis atleidžia nuodėmes”.

161 Paklausė: “Kas lengviau pasakyti: ‘Atleidžiamos tau tavo nuodėmės?’ ar ‘Imk patalą ir eik?’” Matote? Negali būti!

Jiems taip ir nepavyko pamatyti, kuo Jis buvo. Jis ir buvo Žodžiu.

162 Kas per paguoda tiems galilėjiečiams! Jie taip Juo tikėjo! Jie taip Jį mylėjo!

163 Taigi, vienąsyk jie matė Jį einantį į Golgotą. Jie išgirdo Jį sakant: “Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O-o, Aš… Žmogaus Sūnus turi eiti į Jeruzalę ir bus atiduotas į žmonių rankas, bus nukryžiuotas ir mirs”. Argi jie galėjo tai ištverti? Jie buvo prislėgti sielvarto. Jie buvo prislėgti. Jie visai ten nuliūdo. Kaipgi jie galėjo Jį palikti? Juk tas Žodis, ištartas pranašų, išminčių žodžiai ir visų didžių šventų vyrų nuo pasaulio pradžios kalbėjo apie šitą Žodį, ir štai Jis buvo tarp jų.

164 Bet pažiūrėkite, kokį pažadą Jis tada jiems davė! “Aš nepaliksiu jūsų nepaguostų. Aš nepaliksiu jūsų nepaguostų. Aš prašysiu Tėvą, ir Jis sius jums kitą Guodėją, Kuri yra Šventoji Dvasia, ir Ji pasiliks su jumis per amžius, Pati Tiesos Dvasia, Kurios pasaulis negali priimti, nes nepažysta Jos; nemato Jos, net ir nežino Jos…nežino Jos. Bet jūs žinote Ją! Jūs žinote Ją, nes Jį su jumis, ir Ji bus jumyse”.

165 Štai kaip! O kiek Ji bus? − Per amžius! Tuomet kas yra Dievo Žodis? Kas šiandien mums paguoda? − Tai kada mes buvome pakrikštyti Šventąja Dvasia, ir gyvojo Dievo jėga gyvena mumyse. Ir būtent su gyvojo Dievo Žodžiu mes stovime, su tuo Žodžiu, Kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, tapo mūsų kūnu. “Dabar Jis su jumis, bet Jis bus mumyse”. Ir taip, tas pats Žodis, Kurį ištarė pranašas, tas pats Žodis, Kuris tapo kūnu, tas pats Žodis gyvena Bažnyčioje. Todėl, jeigu mes neiname į kompromisą su šituo Žodžiu, jeigu mes tiksliai Jo prisilaikome, jeigu mes neiname su Juo į kompromisą, tas pats Žodis, gyvenantis jumyse, darys tą patį, ką darė Jis, kada Jis tapo kūnu, todėl, kad Jis būna ir jūsų kūne.
166 Štai kodėl regėjimai gali prasiskverbti per garso barjerą, štai kodėl regėjimai gali prasiskverbti per laiko barjerus ir sakyti: “TAIP SAKO VIEŠPATS,
GUODĖJAS 25

bus taip ir taip”. Taip ir atsitinka. Kas tai? − tai Žodis, išeinantis iš Dvasios.

167 Jūs manęs nematote, jūs matote mano kūną. Manęs jūs nematote. Aš nematau jūsų, nes aš matau tik jūsų kūną. Štai mano ranka, bet kas gi tas “aš”, kuriam priklauso ši ranka? Tai mano kūnas, bet kas gi toks “aš”? Tai dvasia!

168 Ir jeigu aš gimiau iš naujo, jeigu jūs gimėte iš naujo, tai Dievo Šventoji Dvasia, Dievo Žodis gyvena mumyse. Ir jeigu mes eisime į kompromisą su šituo Žodžiu, kaip tuomet mes galime tvirtinti, kad turime Dievo Dvasią? Juk Dievo Dvasia liudija apie Savąjį Žodį, Jis nei per centimetrą nuo Jo nepasitrauks. Ir nesvarbu ką sako denominacijos! Kaipgi Jis nuo Jo atsitrauks, jeigu tai Jo Žodis?

169 Pažadas: “Aš būsiu su jumis, Guodėjas”. Jis pasakė: “Aš siusiu Guodėją”.

170 Ir jie susirinko aukštutiniame kambaryje, ir laukė ten iki Sekminių dienos. Ir kai Šventoji Dvasia nusileido, buvo būtent taip, kaip buvo išpranašauta apie Jį Žodyje. Jis padarė būtent taip, kaip buvo išpranašauta apie Jį Žodyje. Pranašo Izaijo 28, tiksliau, 28:18 arba…taip, mano manymu, pranašo Izaijo 28:18 ir 13 parašyta: “Taisyklė po taisyklės, taisyklė po taisyklės, eilutė po eilutės, eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį. Gero laikykitės. Nes mikčiojančiomis lūpomis ir svetima kalba Aš kalbėsiu šitai tautai”. Štai ką Jis pasakė apie tai, ką darys. Paulius rėmėsi į tai Raštuose: “Kitų žmonių lūpomis Jis kalbės šitai tautai”. Ir kai atėjo Šventoji Dvasia, Ji atėjo tiksliai pagal Žodį! Garbė!

171 Ir kai Ji vėl ateis, ir kai Ji persikels į Bažnyčią, kuri gimusi iš naujo, Ji ateis su jėga ir su Savo Esybės pasireiškimu! Dievo Žodis, Guodėjas mumyse, apreiškia būtent tai, kas reikia!

172 Aš neseniai kalbėjausi su kunigu, jis pasakė: “Tu juk tiesiog paprastas biblijos mokytojas”. Pasakė: “Tu…tu prisilaikai tik Biblijos”. Pasakė: “Tai juk katalikų bažnyčios istorija”.

Aš pasakiau: “Reiškia, šiai dienai jūs tvirtinate, kad jūs tapote žymiai svarbesniais?”

173 Jis pasakė: “Žinoma, mes juk keičiame viską, ką norime (matai?), nes tai daro bažnyčia, juk valdžia perduota bažnyčiai”.

174 Aš pasakiau: “Kažkas atsitiko, nes ankstyvaisiais laikais pas jus buvo stebuklai ir ženklai, ir stebuklų darymas, parodantys, kad Šventoji Dvasia buvo su jumis”.

175 Ankstyvoji katalikų bažnyčia kalbėjo kalbomis.
26 IŠTARTAS ŽODIS

Ankstyvoji katalikų bažnyčia pranašavo, pas juos buvo pranašai. Ankstyvoji katalikų bažnyčia darė visus šiuos stebuklus. Jie gydė ligonius, jie prikeldavo mirusiuosius, jie šaukė, jie rėkė, elgėsi kaip nesveiki, jie šoko Dvasioje. Juos vadino išprotėjusiais.

176 Bet šiandien jūs, katalikai, jau pasidarėte per daug ceremoningi. Suprantate, jūs perėjote į naują madą. Tada laikas katalikų bažnyčiai grįžti prie to, nuo ko jie pradėjo, į tuos laikus, kai jūs vaikščiojote su Jėzumi iš Nazareto, ir Žodis buvo tapęs kūnu. Jūs matote, pas jus dabar krūva kunigų ir romos popiežių, ir viso kito, kas pakeitė šį Žodį ir iškreipė Jį, ir bažnyčioje daugiau nėra jėgos. Tai tiesiog organizacija, kaip metodistai, baptistai, presbiterionai ir sekmininkai, tai tas pats, tai organizacija. Tad išeikime lauk iš šitos organizacijos.

177 Neužsidarykite narvuose kažkokios organizacijos, tarsi kažkokiame netikėjimo rūsyje, neigdami Dievo Žodį. Man nesvarbu, ką sako kažkoks vyskupas arba dar kažkas. Tegu Žodis įeina į jus, tampa kūnu dėka Šventosios Dvasios jėga ir užvaldo jūsų kūną, ir valdo jus, liudija per jus apie darbus ir galingą gyvojo Dievo jėgą. Taip. Nesvarbu ką kalba bažnyčios. Tos denominacijos jūs tik į rūsį pasodins, ir jūs slepiatės nuo palaimintos Saulės Šviesos. Aš žinau, kad tai Tiesa. Jūs ką, norite pasilikti šitame rūsyje? Niekas nenori. Tad nelyskite į tą rūsį! Išeikite į Saulės Šviesą! Išeikite ten, kur yra Žodis, kur jūs galite priimti šį Žodį ir tikėti Žodžiu, ir Žodis pasireikš prieš jus, ir pasireikš per jus, apreikš Žodį, įvykdant Jį!

178 Jeigu mes tikimės į tai, kad Dievas išpildys Savo Žodį; jeigu mes tikimės į tai, kad Dievas darys dėl mūsų tai, ko mes prašome, mes niekada šito nepadarysime, kol negrįšime ir nepaklausysime to, ką Dievas liepė daryti. Mes turime sugrįžti prie to, ką mes palikome. Mes turime sugrįžti į Sekmines. Mes turime sugrįžti pas Guodėją. Mes turime sugrįžti pas Šventąją Dvasią, Kuri ir yra mūsų paguoda. Ir kai Šventoji Dvasia ateis, Ji neneigs nė vieno išsakyto Juo Žodžio. Ji tvirtai prisilaikys šito Žodžio, nes Jis ir yra Žodis. Amen!

179 Nenuostabu, kad akla Fanni Krosbi, niekada nemačiusi dienos šviesos, kai jos paklausė, ką ji galvoja apie Kristų, ji pasakė:

Tu − paguodos Šaltinis,
Geresnis už visokias gerybes.
Tu − mano Draugas, kai pasaulyje puvimas,
Taip ir Danguje.

Guodėjas čia. Guodėjas atėjo.

Neškite šią Žinią visur, kur žmonės yra: Guodėjas atėjo.
GUODĖJAS 27

180 Kas tai? − Dievo Žodis, įsiinkarinęs jūsų kūne, Kuris jums duoda amžiną Gyvenimą, suteikia jums prisikėlimo jėgą, išvedančią jus iš pasaulio dalykų, iš aklų žmogiškų tradicijų, kad vaikščiotumėte Saulės Šviesoje Dievo sveikatos. Štai ką daro Guodėjas. Jis kelia jus iš šito rūsinio stovio. Jis pakelia jus į Dievo Artumą ir duoda jums pergyvenimą su Dievu, tad jūs galite sušukti vienu balsu su Jobu senovėje: “Aš žinau, Atpirkėjas mano gyvas!”

181 Jeigu mes matome Jo Žodį, o patys atsisakėme vaikščioti Šviesoje, kaip Jis Šviesoje, tuomet mūsų bendravimas su Dievu nutrūksta. Bet kada mes matome Šviesą ir vaikštome Šviesoje, kadangi Jis ir yra Šviesa, tuomet mes turime bendravimą vienas su kitu, ir Jėzaus Kristaus Kraujas, Dievo Sūnaus, apvalo mus nuo visokios nuodėmės.

182 Mes po kelių minučių laušime šią duoną, šią neraugintą duoną, kuri simbolizuoja šį Žodį. Niekada neužmirškite šito. Paguoda, Šaltinis visos mano paguodos, Šaltinis mano paguodos šiandien toks: aš žinau, kad Dievas pildo Savo Žodį; aš žinau, kad kažkas įvyko su manimi; aš žinau, kad aš perėjau iš mirties į Gyvenimą; aš žinau laikausi Jo įsakymų. Jeigu aš… “Jeigu mylite Mane, laikysitės Mano įsakymų, − pasakė Jis. Jeigu mylite Mane, tai darykite tai, ką Aš liepiu jums! Tebūna kiekvieno žmogaus žodis melas, tegu Mano bus Tiesa”. Nesivadovaukite tuo, ką pasakė žmogus. Vadovaukitės tuo, ką Dievas sako, ir tuomet jūs rasite Guodėją. O paguoda atneša jums pasitenkinimą, nes jūs žinote, kad tai TAIP SAKO VIEŠPATS.

Dabar nulenkime galvas.

183 Didis, galingas Jehova! Kaip pasakė Fanni Krosbi, kurios aš pacitavau pora minučių atgal: “Tu − Šaltinis paguodos!” Iš tikrųjų, Viešpatie, aš vienu balsu su ja ir su šia nedidele bažnyčia sakau: “Tu − paguodos Šaltis!”

184 Aš laikau po delnu kelėta skepetaičių nuo sergančių žmonių, Viešpatie. Jos bus perduotos tiems, kurie serga. Aš meldžiu, Tėve, kad Tu išgydytum juos.

185 Tu esi Žodis, ir Žodis ateina tarp mūsų, Žodis gyvena mumyse. “Aš nepaliksiu jūsų nepaguostų, Aš vėl ateisiu. Dar truputi, ir pasaulis daugiau nebematys Manęs, bet jūs pamatysite Mane, nes Aš būsiu jumyse iki pasaulio pabaigos”. Mes taip dėkingi Tau už tai, Viešpatie!

186 Matome, kad Tavo jėga nusileidžia tiesiog į nusidėjėlio gyvenimą, į kokią nors vargšę moterį; į kokią nors mergaitę, kuri peržengė dorovingumo ribas, iš dorovingumo į amoralumą; į kokį nors vaikiną, kuris peržengė nuo padorumo į girtuoklystės stadiją ir cigarečių čiulpimą; į kokią nors moterį, kuri privedė save prie amoralumo, priėmusi kažkokią dvasią, kuri rengėsi pasaulietiškais rūbais,
28 IŠTARTAS ŽODIS

kad išstatytų save prieš vyrus. Matome, kaip tokia moteris pakyla iki ponios lygio! Matome, kaip tas vyras meta tas cigaretes ir gėrimą, daro žingsnį pirmyn ir tampa šventu Dievo žmogumi, pamokslininku už kafedros! Viešpatie Dieve, mes žinome, kad Tavo didi jėga pajėgi padaryti viską. Matome, kaip žmogus, iš kurio vien tik šešėlis liko, guli ten, suėstas vėžio, miršta, tas aklasis, stovintis ten; ir matome, kaip jie netikėtai vėl atgyja ir gyvena! O-o, tai gyvojo Dievo Žodis! Mes taip Tau dėkingi!

187 Tu iš tikro paguodos Šaltinis! Aš taip džiaugiuosi šiandien, kad Guodėjas atėjo su pažadu: “Aš pasilieku su jumis per amžius”.

188 Ir didis apaštalas, kuriam buvo įteikti Karalystės raktai, pasakė Sekminių dieną: “Tai pažadas − jums ir jūsų vaikams, ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pašauks Viešpats Dievas jūsų”. Iš šito mes žinome, kad ateina tas pats Guodėjas. Ir mes žinome, kad šiandien Jis mūsų Gelbėtojas, nes Jis apreiškia Save tarp mūsų, kaip Jis tai darė tada. Štai kaip mes sužinome apie Jį, nes Jis tiki ir elgiasi pagal kiekvieną Žodį, kurį Jis ištarė. Jis negali atsiimti Jo atgal, nes Jis Dievas. Mes dėkingi tau už tai, Tėve.

189 Ir aš meldžiu, kad Tu šiandien paguostum čia kiekvieną širdį. Paguosk šiuos žmones. Duok jiems nuo Tavo Dvasios. Išgydyk ligonius ir sergančius. O-o, priimk šią išvargintą moterį, šitą išvargintą vyriškį, jaunuolį ar merginą. Ir tegu jie šiandien nusisuks nuo savo nuodėmės, tegu jie nusigręžia nuo pasaulio darbų ir atsigręžia į Kristų, Kuris pažadėjo, kad gyvens mumyse; ir kad darbus, kuriuos darė Jis, ir mes irgi darysime, nes Jis ateis Šventosios Dvasios pavidale ir pasiliks Guodėju per amžius, kad būtų su mumis. Tėve, duok šituos palaiminimus. Išgydyk ligonius, dar kartą aš meldžiu, Tėve. Daugelis iš jų serga ir kenčia.

190 Dabar mes prieiname prie bendros vakarienės, kad valgytume šituos gabalėlius, kurie palikti mums kaip paliepimas: “Tai darykite, kol Jis sugrįš”. Mes dėkingi už visa tai, Tėve. Ir mes meldžiame, kad Jėzaus Vardu, jeigu tarp mūsų yra ligotas žmogus, kuris prieis prie šitos bendros vakarienės…

191 Viešpatie, aš kaip tik prisiminiau, kaip mano pagyvenusi drebanti motina ėjo praėjimu tą paskutinį kartą, kada ji buvo čia, kad dalyvautų šitoje vakarienėje, kaip jos drebančios rankutės drebėjo virš šitos lėkštutės. Aš stovėjau čia ir stebėjau ją, o širdyje riedėjo ašaros. Bet štai ji šiandien guli, žvelgdama į Golgotą. O Dieve, kaip aš dėkingas! Tu pasakei: “Kas valgo Mano kūną ir geria Mano Kraują turi amžiną Gyvenimą. Ir Aš prikelsiu jį paskutinę dieną”.

192 Viešpatie, tai pagal Žodį. Štai kodėl aš galiu stovėti ir sakyti: “Aš tikiu Dievu!”
GUODĖJAS 29

193 Dabar, Tėve, mes suvokiame, kad kai pirmą kartą buvo duotas šitas paliepimas, dar tada dykumoje, dar Egipte, buvo papjautas vėlikų avinėlis, jie klajojo keturiasdešimt metų, ir tarp dviejų milijonų išėjusiųjų nebuvo nei vieno sergančio. Tu juos saugojai sveikus, kol jie šventė vėlykas. O Dieve, išgydyk kiekvieną sergantį žmogų, kuris prieis. Dovanok tai, Viešpatie. Išgelbėk kiekvieną nusidėjėlį ir pripildyk kiekvieną tikintįjį Šventąja Dvasia. Ir tegu Guodėjas bus iki tol, kol Jis vėl netaps kūnu tarp mūsų Jėzaus Kristaus Asmenyje. Nes mes prašome šito Jo Vardu. Amen.

Aš myliu Jį, aš myliu Jį,
Pamilo Jis pirma,
Išpirko man Kalvarijoj
Išganymą.

194 Jūs mylite Jį? [Susirinkimas sako: “Amen”.−Red.] Užsimerkime, pakelkime rankas ir padainuosime tai iš širdies.

Aš myliu Jį, aš myliu Jį,
Pamilo Jis pirma,
Išpirko man Kalvarijoj
Išganymą.

195 Šalia jūsų sėdi karys-keleivis, koks nors brolis arba sesuo, kurie kelyje. Jie keliauja tuo pačiu keliu, kaip ir jūs. Jie myli Tą, Kurį ir jūs mylite. Kai mes dainuosime “Aš myliu Jį”, tegu tai bus liudijimu − tiesiog paspauskite ranką kam nors šalia jūsų štai taip. Ir kai mes vėl ją dainuosime… Tiesiog garbinime, gerai? Man tiesiog taip patinka po pamokslo. Paulius pasakė: “Jeigu giedos, tai giedos Dvasioje”. Tiesiog paspauskite kam nors ranką, ištieskite ir pasakykite: “Telaimina tave Dievas”. [Giedant sekantį priegiesmį brolis Branhamas ir susirinkimas paspaudžia vienas kitam rankas−Red.]

Aš myliu Jį, aš myliu Jį,
Pamilo Jis pirma,
Išpirko man Kalvarijoj
Išganymą.

Aš myliu Jį (Sudainuokite tai Dvasioje!), aš myliu Jį,
Pamilo Jis pirma,
Išpirko man Kalvarijoj
Išganymą.

196 Dabar visi kartu su nulenktomis galvomis. [Brolis Branhamas ir susirinkimas kartu meldžiasi pagal Mato 6:9-13−Red.]
30 IŠTARTAS ŽODIS

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie
Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų
kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo
yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

197 O Amžinasis Dieve, gyvybės Kūrėjau ir visokių gerų dovanų Davėjas, pašventink mūsų nešvarias širdis, Viešpatie. Tegu Angelas prieis nuo aukuro su replėmis ir degančia anglimi ir prilies mūsų lūpas ir mūsų širdis, ir apvalys mūsų mintis ir mūsų protą, ir mūsų sielą, kad kai mes imsime šią neraugintą duoną, kad mes darytume tai prisimenant apie mūsų Viešpatį. Nes parašyta: “Kas valgo ir gere nevertai, tas kaltas”. O Dieve, tenebūsime mes pasmerkti su pasauliu, bet būsime mes pašvęsti ir atskirti nuo pasaulio, kad mes būtume šviečiančiais žiburiais, kada Dievo Žodis pasireiškia mūsų gyvenime. Panaudok mus kaip Tavo tarnus, Viešpatie. Panaudok mus kartu. Nes mes prašome šito Jėzaus Vardu. Amen.

198 Dabar kreipiuosi į tuos, kam, tikriausiai reikia išvykti, kam dar toli reikia važiuoti: jus mes paleisime. O paskui mes iš karto pereisime betarpiškai prie vakarienės su tais, kas norėtų pasilikti ir dalyvauti vakarienėje su mumis. Bet jeigu jums reikia važiuoti… Aš žinau, kad pagal mano laikrodį jau be dvidešimt penkių dešimt. Tiktai apie dešimtą valandą mes galėsime užbaigti vakarienę. O paskui iškart po šito čia bus kojų plovimas. Ir jeigu jūs norite pasilikti ir įvykdyti tai kartu su mumis, mes būsime labai laimingi. Dar kartą ačiū už viską, ką jūs padarėte dėl Dievo Karalystės ir dėl manęs, ir dėl mano. Tepasilieka visada su jumis Dievas!

199 Aš noriu padėkoti šitam kaubojui, kuris šiandien ryte…šitą vaikiną maždaug štai tokio nedidelio ūgio su tokia kaubojiška skrybėle, kuris priėjo ten ir padovanojo man krepšelį, nedidelę užrašų knygelę su mano vardo ir pavardės “Gerbiamas Williamas Branhamas” antspaudu, tai dovanėlė. Aš nežinau, kas šitas jaunuolis. Aš buvau taip sutrikęs šiandien ryte, kad aš užmiršau padėkoti šitam jaunuoliui. Ačiū tau, brangusis.

200 Ir Billis sakė, kad daugelis iš vietinių nešė jam nedideles dovanėles, kad jie perduotų man. Billis tai padarys. Tad, didelis jums ačiū. Tegu Dievas jus gausiu būdu palaimina! Neužmirškite, juk “kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte”.

201 Tegu Dievas gausiai palaimina jus − aš meldžiu.
GUODĖJAS 31

Ir jeigu jums jau reikia išeiti, mes nuoširdžiai linkime jums ko geriausio nuo Dievo. O jeigu jūs galite pasilikti su mumis, mes džiaugsimės.

202 Dabar mes atsistosime ir sudainuosime vieną giesmės “Paimk Jėzaus Vardą” kupletą. Tuomet tuos, kam reikia išeiti, mes iš karto po jos paleisime su malda.

Tu paimki Jėzaus Vardą,
Vaike sielvarto vargų.
Jis paguos tave ir linksmins,
Imk tu Jį visur kartu.

O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties!
O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties!

203 Mes sudainuosime dar vieną kupletą, ir paskui aš paprašysiu vieno tarnautojo… Mano manymu, jis graikas, aš su juo neseniai buvau susitikęs. Negaliu dabar prisiminti, koks jo vardas. [Brolis sako: “botmas”.−Red.] Brolis Botmas, jis dabar stovi su mumis, čia su mumis. Mes labai džiaugiamės matydami jį. Jis, mano manymu, kažkokio koledžo studentas. Aš, mano manymu, neseniai su juo buvau susitikęs − labai nuoširdus brolis, besistengiantis atbaigti savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu. Jis kilęs iš Graikijos, laisvai kalba šita kalba. Tad mes labai džiaugiamės, kad šitas brolis šiandien pas mus. Tu, mano manymu, net iš Oregono ar Kalifornijos? Ar…Iš Los Andželo. Mes labai džiaugiamės matydami jį čia. Dabar mes sudainuosime dar vieną kupletą, duosime jam galimybę nusiteikti. Ir paskui jis paleis mus maldoje, jeigu tu ne prieš, mano broli. Gerai.

Klaupiamės prie Jėzaus kojų,
Garbiname Vardą Jo.
Jį Karalium vainikuosim,
Kai parves Jis mus namo.

Tai bus nuostabu, a?

O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties!
O brangus, nuostabus
Vardas džiaugsmo ir vilties!

Dabar nulenksime galvas. Prašau, broli.
32 IŠTARTAS ŽODIS
































Guodėjas
(The Comforter)

Šį pamokslą brolis Williamas Marrionas Branhamas išsakė 1961metais, spalio 1, sekmadienį vakare Džeffersonvilyje, Indianos valstija, JAV. Juosta su numeriu 61-1001 tęsiasi vieną valandą ir trisdešimt keturias minutes. Buvo įdėtos visos pastangos dėl tikslaus sakytinio teksto Žinios perdavimo spausdintine forma. Vertimas iš magnetinės juostos be sutrumpinimų ir be pakeitimų verstas iš anglų į lietuvių ir pirmą kartą išleistas 2009 metais.

Šio pamokslo leidimas tapo galimas dėka savanoriškų tikinčiųjų paaukojimų. Platinama nemokomai.